Ugdymo principai

Ugdymas — visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui.
Šitaip supratę ugdymą, turime pabrėžti, jog šiame procese tam tikrus santykius arba bendravimą užmezga vyresnieji (tėvai, mokytojai ir pan.), turį patirtį ir net specialiai pasirengę ją perteikti (tai mokytojai, kurie organizuoja mokykloje mokymo procesą), ir vaikai, jaunoji karta, kuriai ši patirtis perduodama. Vadinasi, vyresnieji natūraliai vadovauja – jie perteikia žmonijos sukauptų žinių, mokėjimų ir įgūdžių dalį įvairių vertybių, bendravimo formų ir pan. pavidalu, vadovauja veiklai ugdytinių, perimančių šią patirtį; kartu šiiame procese vyresnieji, remdamiesi perteiktomis žiniomis bei vertybėmis, formuoja auklėtinių požiūrį į visą aplinką ir kitus žmones, jų charakterių bruožus, elgesio įpročius, taip pat ugdo gebėjimus, pažintines galias (mąstymą, kalbą, vaizduotę, dėmesį ir pan.). Tačiau ypatingą vaidmenį ugdyme vaidina organizuotas mokymo procesas, kurį vykdo mokykla, — čia per palyginti trumpą laiką ugdytiniai ypač daug sužino ir išmoksta.
UGDYMO PRINCIPŲ IR TAISYKLIŲ SAMPRATA
Ugdymo dėsniai ir dėsningumai atskleidžia objektyvius pedagoginių reiškinių aspektus, jų esmę, svarbiausius ryšius. Jie yra teoriniai pedagoginių -reiškinių modeliai ir duoda galimybę suuformuoti norminį modelį – principą. Principas (lot. principium – pagrindas, pirmasis šaltinis) reiškia kurio nors mokslo pagrindini pradinį teiginį, svarbiausią idėją, vidinį įsitikinimą kuo nors ar pagrindinę elgesio taisyklę.
Gausi principų visuma kelia poreikį juos klasifikuoti ir kartu nustatyti veikimo sferas. Vienas kl

lasifikavimo kriterijų gali būti norminio modelio apibendrinimo (konkretumo) laipsnis.
Pagal šį kriterijų sąlyginai galima skirti pedagogikos objekto ir pedagogikos dalyko principus.
VADOVAUJANTIEJI, aukščiausio apibendrinimo laipsnio principai yra pedagogikos objekto, t.y. ugdymo, kaip visuomeninio reiškinio, norminiai modeliai. Prie jų galima priskirti atitinkamo prigimties, vientiso žmogaus formavimo, permanentinio pedagogikos ir mokyklos atsinaujinimo, švietimo prioriteto bei kitus principus.
Žemesnio apibendrinimo laipsnio yra pedagogikos dalyko, t.y. kryptingo mokymo ir auklėjimo, principai. Šiuos norminius pedagoginio proceso modelius galima suskirstyti į tris pogrupius: bendruosius, dalinius ir specifinius.
BENDRIEJI principai būtų humanizavimo ir demokratizavimo, tautiškumo, diferencijavimo ir integravimo, veiklos, kompleksiškumo ir kt.
DALINIAIS principams priskirtini pagrindiniai tradiciniai didaktikos ir auklėjimo teorijos teiginiai.
SPECIFINIAI principai veikia siauriausioje pedagoginių reiškinių srityje, jie yra žemiausio apibendrinimo laipsnio. Prie specifinių priskirtini valdymo, vaikų ir jaunimo organizacijų, mokslinių tyrimų, pavienių mookomųjų dalykų didaktikų, mokymo planų sudarymo, ugdymo turinio transformavime, profesinio konsultavimo ir kitų ribotų pedagoginės veiklos sričių principai.
Asmenybės vientisumo principas. Žmogus suprantamas ir ugdomas kaip biopsichosociologinė – kosminė esybė. Jis egzistuoja biologiniame, psichologiniame, socialiniame – technologiniame ir gamtiniame – kosminiame laukuose.
Asmenybės struktūra labai sudėtinga. Į ją įeina tokios postruktūrės kaip kryptingumas, parengtumas, psichiniai procesai, biologiškai sąlygotos savybės. Visos asmenybės savybės postruktūrės yra susijusios ir veikia viena kitą.
Asmenybės vientisumo principas rekomenduoja bendraujant derintis prie vaiko minčių, žodžių bei veiksmų, lavinti ugdytinio intelektą, jausmus ir kūną, ug
gdytojui įsisąmoninti savo psichinius ir fizinius procesus.
Gebėjimo išlaikyti ir spręsti pagrindinių žmogaus egzistavimo polių prieštaravimus principas. Polių prieštaravimai gali būti tokie;
– biologinio lauko: gyvenimas ir mirtis, palankus ir nepalankus paveldėjimas, fiziologinė norma ir patologija, sveikata ir liga bei kt.;
– psichologinio lauko: psichinė norma ir patologija, sąmonė ir nesąmonė bei kt.;
– socialinio – technologinio lauko poliai: žmogaus socialinių ryšių pilnatvė ir jų griovimas, socialinė harmonija ir disharmonija, materialinė gerovė ir negerovė, visuomeninis pripažinimas ir nepripažinimas bei kt.;
– gamtinio – kosminio lauko poliai: ekologinė harmonija ir disharmonija, egzistavimas (būtis) ir neegzistavimas (nebūtis) bei kt.;
Pasirengimo realizuoti universalią kūrybinę kiekvieno žmogaus esmę pagrindinių jo egzistavimo tikslų ir galimybių ribose principas. Reikalinga sudaryti palankiausias sąlygas ugdytinio galimybėms atsiskleisti, jo saviraiškai.
Bendrieji principai
Šiai grupei priklauso humanizmo ir demokratizavimo, tautiškumo ir integravimo, kompleksiškumo, veiklos, teigiamo emocinio fono ir kt. principai.
Humanistinio ugdymo principai
Keletas pagrindinių humanistinio ugdymo principų. Pirma, mokiniai mokosi to, ko jiems reikia ir ką jie nori žinoti. Antra, noras mokytis ir išmanymas kaip mokytis yra svarbiau už faktines žinias. Trečia, vienintelis svarbus mokinio darbo prasmingumo rodiklis yra tai, kaip jis pats vertina savo mokymosi rezultatus. Ketvirta, jausmai yra taip pat svarbūs kaip ir faktai ir mokytis jausti yra tiek pat svarbu kaip ir mokytis mąstyti. Ir pagaliau, mokinys mokosi tik tada, kai jis ne
ejaučia baimės.
Savimoka
Pirmasis humanistinio ugdymo principas – mokiniai turi pasirinkti, ko jie mokysis. Go-odmanas teigia, kad nieko iš tiesų negalima išmokti, jei tai neatitinka kokių nors poreikių, norų, nepatenkina smalsumo ar neatitinka svajonių; visa kita, kas išmokta, labai greitai pamirštama (Goodman, 1964).
Antras humanistinio ugdymo principas – mokyklos, ypač jaunesniųjų vaikų mokyklos, turi išleisti mokinius, kurie norėtų toliau mokytis ir žinotų kaip mokytis, įgytosios žinios, tai, kas išmokta, nėra labai svarbu, jei vaikas nori toliau mokytis. Mokyklos užduotis – norą mokytis paversti aiškiu tikslu. Mūsų darbas – padėti jiems išmokti, kaip mokytis.
Trečiasis humanistinio ugdymo principas – vienintelis reikšmingas vertinimas yra savęs vertinimas. Humanistinio ugdymo pedagogai prieštarauja įprastinei vertinimo sistemai ir tvirtina, kad mokyklos ir mokytojų vertinimai – pažymiai, įvairios atžymos, pažangumą žyminčios kortelės – trukdo mokymuisi, kad standartiniai testai ar kitos vertinimo priemonės yra nepriimtinos.
Šiuo požiūriu pažymys geriausiu atveju yra beprasmis, o blogiausiu atveju jis rodo, kad žmogų ar jo veiklą gali vertinti pašaliniai. Be to, humanistinės krypties pedagogai teigia, kad pažymiai skatina vaikus dirbti tik tam, kad gautų geresnį pažymį, o ne tam, kad jaustų pasitenkinimą. Jų nuomone, pažymiai – tai būdas padaryti taip, kad mokinys jaustų pažeminimą.
Tradicinis ugdymas – tai daugiausia rūpinimasis pažinimo sritimi. Į jausmus dažnai nekreipiama dėmesio. Humanistinis ugdymas – tai ne tik naujų žinių, patirties perteikimas, be
et ir pastangos, kad mokinys suvoktų tų žinių ir mokėjimų prasmę sau asmeniškai. Mūsų mokyklos patiria nesėkmę ne dėl to, kad neperteikia informacijos -jos tai atlieka gerai. Jų nesėkmės priežastis yra ta, kad jos nesudaro galimybių mokiniams pajusti ir suprasti objektų, įvykių ir žinių asmeninį reikšmingumą (Combs, 1967).
Paskutinis humanistinio ugdymo principas – lengviausia, prasmingiausia ir efektyviausia yra mokytis tokioje aplinkoje, kai mokinys nejaučia baimės. Čia kalbama ne tik apie pažymius ar net visai ne apie pažymius: daugeliui mokinių mokykla yra ta vieta, kur jie patiria pažeminimą, yra menkai vertinami, pajuokiami, niekinami, su jais elgiamasi neteisingai. “Tai sudaro grėsmę pačiam individui, jo savivokai, ir dėl to jam sunku yra mokytis” (Rogers, 1969, p. 162).
Vaikui, kuris blogai skaito, o jo prašoma skaityti garsiai, vaikui, kuris nemoka sudėties, o yra kviečiamas prie lentos spręsti sudėties uždavinį, nevikriam mokiniui, kuris verčiamas rungtis su sportininku, mokiniui, kurio tėvai neturtingi ar kuris yni negražus, ar turi fizinį trūkumą, ar yra lėtas -jiems visiems mokykla kelia baimę. O kai šiuos jaunuolius gąsdina mokytojas, klasės darbo organizacija, mokykla, jie negali gerai mokytis.
Demokratizavimo principas
Demokratinė visuomenė savo gyvenimą vadovaujasi tokiais išeities teiginiais: daugumos valdžia, mažumos teisė opozicijai, piliečių teisės ir laisvės (žodžio ir minčių reiškimo laisvė, tikėjimo arba sąžinės laisvė, susirinkimų teisė, teisė visiems vienodai atsakyti įstatymui ir kt.), teisinė valstybė, valdžios išskaidymas, viešumas, daugiapartiškumas, laisvi rinkimai, valdžios kontrolė. Kitais žodžiais tariant, demokratizavimo esmę sudaro asmenybės ir visuomenės harmonija.
Švietimas yra gyvybiškai svarbi demokratinės visuomenės sritis. Demokratinė švietimo sistema sudaro palankiausias sąlygas žmogaus ugdymui.
Teisių gerbimas mokinio požiūriu reiškia pirmiausia savo teisių ir pareigų žinojimą, taip pat sąlygas gauti jo galimybes atitinkantį išsilavinimą. Mokinys gali pasirinkti švietimo instituciją (ir ją keisti), individualų mokymosi tempą, klasės bendruomenę, mokytoją, egzaminus, per savivaldos struktūras dalyvauti institucijos valdyme. Laisvė pasirinkti ir veikti neatskiriamai susijusi su atsakomybe, savigarba, savęs reguliavimu.
Demokratinės švietimo sistemos sąlygomis mokytojas turi teisę į savarankiškumą, savo požiūrio išsakymą, savo mokomųjų programų sudarymą, mokymo formų, metodų, priemonių pasirinkimą, ugdymo turinio apimties, laiko, sunkumo nustatymą. Teisių gerbimas reiškia objektyvų pedagogo darbo įvertinimą (atestaciją) profesinio pasirengimo, ugdymo rezultatų, praktinio darbo organizavimo ir profesiškai svarbių asmenybės savybių aspektais. Mokytojas pripažįsta mokinio unikalumą, lygiateisiškumą ugdymo procese.
Mokymas mąstyti yra vienas vertingiausių demokratijos požymių. Žemesnėse klasėse mokiniai supažindinami su tautos didvyriais, kovomis už demokratiją. Vėliau jie gauna žinių apie demokratines šalių idėjas, koncepcijas, apie respublikos vietinę valdžią. Jos politiką ir veiksmus. Mokymo procese ir popamokinėje veikloje ugdytiniai skatinami svarstyti, klausti, abejoti, ginti savo nuomonę (diskutuoti), išklausyti, toleruoti kitų nuomonę, pasirinkti, savarankiškai spręsti.
Mokykla moko ugdytinius vertybių, pažiūrų, elgesio būdų, patirti galimybę kovoti už save. Ji pratina savarankiškai, atsakingai ir kūrybiškai veikti, gyventi sudėtingame, prieštaringame, pilname “degančių” problemų pasaulyje, pasirengti greitai, laiku ir kvalifikuotai spręsti šias problemas.
Dvasiniam mokinio, pedagogo tobulėjimui, mokyklos vidaus valdymui, švietimo organizavimui palankiausios yra demokratinio gyvenimo sąlygos. Plačiausia prasme demokratizavimas gali būti nagrinėjamas ne tik kaip principas, bet ir kaip ugdymo priemonė, procesas, sąlyga.
Tautiškumo principas
Tauta yru trijų pagrindinių veiksnių – rasės, gyvenamosios aplinkos ir istorinio likimo – padaras. Rasė ir gyvenamoji aplinka yra prigimties dalykai, istorinis likimas – kultūros. Gamta brandina tautos kūną (fizinį tipą), kultūra turi subrandinti tautos dvasią (psihinį tipą).
Tautiškumo principo esmę ir svarbiausią veikimo kryptį sudaro tautinės savimonės ugdymas. Tautinė savimonė reiškia, kad žmogus suvokia savąjį “aš”, save kaip tautos atstovą, suvokia, kad jį su tautiečiais sieja bendra kalba, papročiai, tradicijos, gyvenimo supratimas, istorinės praeities, dabarties ir ateities bendrumas, bendra Tėvynė, meilė ir noras jai tarnauti .
Tautiškumo principas reiškia atvirumą kitoms kultūroms. Pirmajame ugdymo proceso etape padedami tvirti gimtosios kultūros pamatai, antrajame – vis daugiau patelkiama informacijos apie kitas kultūras. “Tautinės švietimo sistemos uždavinys yra pribrandinti bent didelę savo ugdytinių dalį ligi tokio asmens savimonės laipsnio, kad ji sugebėtų reikšti tautos kultūros savimonę, apmąstyti savo kultūros būklę ir jos vystymosi kelius, derinti su kitų tautų interesais, įnešti savo nepakartojamų vertybių indėlį į bendrą žmonijos aruodą”.
Pilnutinė tautinė individualybė apima tris pagrindines sritis: tautiškumą, patriotizmą ir nacionalinius nusiteikimus.
Tautiškumo principas apima visą ugdymą, t.y. visas sudėtines jo dalis (protinį, dorinį, estetinį ir kt.), ugdytojų bei ugdytinių veiklą (procesą).
Diferencijavimo principas
Diferencijavimu suprantamas dėmesio sutelkimas į reiškinių savitumą, savarankiškumą, jų ypatingą vietą suvokiamų integracijos ryšių kontekste. Terminas kilęs iš lotynų kalbos: diferentio reiškia skirtumą, visumos skirstymąsi į skirtingas formas, pakopas.
Skiriamas intraindividinis ir interindividinis diferencijavimas. Pirmasis atsižvelgia į individą, į jo dinamišką, besiskaidančią struktūrą, antrasis – į grupę individų, kurie yra tarp savęs skirtingi. Ir vienu, ir kitu atveju ugdymas remiasi tais skirtingumais.
Individas gyvena socialinėje kultūroje. Ji kelia jam daugybę įvairių uždavinių. Todėl ugdymas remiasi įvairiais socialinės kultūros uždaviniais . Tada kalbame apie kultūrinio diferencijavimo principą.
Vidinis diferencijavimas reiškia skirtingą vaikų mokymą pakankamai didelėje mokinių grupėje (klasėje), parinktoje pagal atsitiktinius požymius. Tai darbas heterogeninės (nevienalytės) klasės sistemoje. Pagal galimybes atsižvelgiama į ugdytinių individualius ir grupinius ypatumus.
Apibendrinant vidinį diferencijavimų, galima nustatyti du jo laipsnius.
1. Klasės bendruomenės sistemoje suteikti mokiniams jų sugebėjimus bei pajėgumą atitinkantį mokymosi ir veiklos krūvį.
2. Organizuoti pasirenkamas disciplinas, fakultatyvus, skiriant kai kuriems mokiniams papildomą krūvį ir valandas.
Išorinis diferencijavimas – tai sąlyginai stabilių grupių sudarymas. Jos formuojamos pagal ugdytinių interesus, polinkius, gabumus, pasiektus rezultatus, projektuojamą profesiją, lytį (darbai, kūno kultūra berniukams ir mergaitėms) ir pan.
Išoriniam diferencijavimui būdingi šie esminiai bruožai.
1. Kryptingai specializuojamas ugdymo turinys pagal pastovius ugdytinių interesus, gabumus.
2. Organizuojamas sustiprintas ir profilinis mokymas, kuris skiriasi specializacijos laipsniu ir mokinių skaičiumi. Sustiprintu mokymu siekiama labai aukštų rezultatų, mokymą mažiau mokinių. Profilinis mokymas apima mokomųjų dalykų grupę, jame dalyvauja daug mokinių
Sudėtinė diferencijavimo dalis yra ugdymo individualizavimas. Į kiekvieną socialinę idėją, poveikį asmenybė reaguoja individualiai. Skirtingi fiziologiniai ir psichologiniai kiekvieno žmogaus ypatumai, atsiradę dėl paveldėjimo, gyvenimo, ugdymo, veiklos ir kitų sąlygų, reikalauja sudaryti jam palankiausias sąlygas.
Pagrindinis ugdymo individualizavimo bruožas – pagalba individualybei, kad poveikio priemonės atitiktų žmogaus unikalumą. Sudėtinga problema – palankių sąlygų sudarymas ypatingiesiems vaikams bendrojo lavinimo mokyklose: draugiška atmosfera, individualios mokymo programos, adaptuoti vadovėliai ir pan.
Integravimo principas
Tai – ugdymo elementų panašumas, bendrumas, sąsajos su kitai – reiškiniais, kultūros sritimis. Lotynų k. integratio reiškia atnaujinimą, atstatymą, dalių, elementų jungimą į visumą.
Kaip ir diferencijavimas, integravimas yra intraindividinis ir interindividinis. Intraindividinis integravimas rodo, kad aukštieji asmenybės idealai sieja įvairias asmens idėjas bei uždavinius, sukaupia visas jėgas tiems idealams siekti. Interindividinio (socialinio) integravimo principas reiškia, kad skirtingų siekimų asmenys jungiami bendram gyvenimui, darbui, kūrybai, t.y. jungiami bendromis jėgomis kurti idealus. Dėmesio vertas taip pat reintegravimas, kai vaikas mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje, po to – specialiojoje mokykloje ir iš jos vėl grįžta į pirmąją švietimo instituciją.
Pažintinė integracija yra dalykinė, tarpdalykinė, kompleksinė ir koreliacinė.
Dalykinė integracija reiškia ryšius mokomojo dalyko viduje, t.y. tarp jo elementų. Ryšiai gali būti loginiai ir metodiniai.
Tarpdalykinės ugdymo integracijos paskirtis yra suderinti tarpusavyje įvairių disciplinų perteikiamas žinias ir tuo būdu ugdyti pasaulio, kaip dėsningais ryšiais susietos procesų visumos , sampratą. Kitaip sakant, tarpdalykinai ryšiai – tai vieno dalyko žinių panaudojimas mokantis kitų.
Kompleksinės integracijos esmė ta, kad mokymas vyksta ne tam tikromis valandomis, skirtomis kuriam nors dalykui, bet temomis, požemėmis, blokais. Tema apima visas vaiko veiklos sritis: žaidimą, stebėjimą, kalbėjimą, skaitymą, rašymą, skaičiavimą, piešimą, dainavimą ir t.t.
Koreliacinė integracija pabrėžia dviejų ar kelių elementų santykius, pagrįstus jų bendromis ypatybėmis ir specifiniu skiriamuoju požymiu. Pavyzdžiui, dailės mokomasis dalykas susideda iš tam tikru santykiu suderintų, turinčių ir bendrų, ir specifinių ypatumų elementų: tapybos,/grafikos, lipdybos ir dekoratyvinių darbų.

Kompleksiškumo principas
Kompleksiškas – vadinasi, apimantis vienus su kitais susijusių daiktų, reiškinių, procesų grupę. Ugdymo kompleksiškumas suprantamas kaip tikslų, priemonių ir metodų vienybė.
Veiklos principas
Veiklos principas realizuojamas visame ugdymo procese.
Vaiko veikla yra pagrindinis jo ugdymo ir vystymosi veiksnys. Veikla teikia pažintinės, vertybinės, kūrybinės, praktinės patirties. Per paties augančio žmogaus veikimą lavėja ir tvirtėja jo intelektas, emocijos, valia.
Principo esmė – ugdytinio saviveiklos idėja, savarankiškas darbas. Savarankiškas ugdytinio darbas suprantamas kaip veikla laisvu pasirinkimu, savomis jėgomis, savo atsakomybe, atliekama noriai. .Savarankiškumas apima visą darbo eigą: darbo tikslo nustatymą, darbo planavimą, priemonių parinkimą, darbo atlikimą, savo darbo kontrolę ir įvertinimą.
Teigiamo emocinio fono principas
Emocinis fonas suprantamas plačiąja prasme. Jis apima ir trumpalaikius situacinius išgyvenimus (emocijos siaurąja prasme), ir pastovesnius, patvaresnius, ilgalaikius žmonių išgyvenimus, atspindinčius asmenybės, kaip visuomenės nario, santykį su aplinka (jausmus ).
Emocijos turi labai didelę reikšmę žmogaus veiklai. Teigiamos emocijos ją skatina, neigiamos, priešingai, – silpnina.
Sudarant teigiamą emocinį foną didelis mokytojo asmenybės vaidmuo: emocionali kalba, ryškus požiūris į faktus, reiškinius, apsirengimas, elgesys, tvarkinga darbo vieta.
Daliniai principai
Prie dalinių priskiriami didaktikos ir auklėjimo principai.
Didaktiniai principai
Mokymo principų problema. Kadangi mokymo procesas sudėtingas, sunku atskleisti jo dėsnius ir dėsningumus, jais remiantis nustatyti bendras mokymo proceso organizavimo normas, pagrindines idėjas bei taisykles, sąlygojančias efektyvų mokymo procesą. Pagrindinės mokymo organizavimo idėjos ir normos vadinamos mokymo (didaktiniais) principais. Nėra paprasta ir lengva formuluoti mokymo principus, sudaryti jų sistemą.
Mokymo principai – pagrindinės idėjos, esminiai reikalavimai, padedantys realizuoti mokymo dėsnius ir dėsningumus, kuriais vadovaujamasi pedagoginėje veikloje parenkant lavinimo turinį, mokymo metodus ir organizuojant mokymą.
Moksliškumo principas
Moksliškumo principas reikalauja, kad mokiniams būtų teikiamos teisingos, naujos, esminės šiuolaikinio mokslo žinios. Neleistina mokyti abejotino teisingumo teiginių, iškraipančių objektyvias tiesas. Mokymo procesas, jo organizacija turi atitikti dabartini mokslinio pažinimo pobūdį, bet būti prieinamas mokiniams. Mokinys turi išmokti mąstyti mokslinėmis sąvokomis, grįsti mąstymą mokslo faktais, suprasti jo raidos ypatumus ir reikšmę gamybai, kultūrai ir socialinei pažangai.
Teorijos ir praktikos ryšio principas
Šį principą reikia taikyti visoms grandims, visoms mokyklos pakopoms, dėstant visus mokomuosius dalykus. Jo nesilaikymas yra pagrindinė mokinių formalių žinių priežastis.
Per pamokas galimas toks teorijos ir praktikos ryšys:
• teorinės žiruos aiškinamos remiantis praktika: stebėjimais, pavyzdžiais, pratimais ir kt. praktinėmis užduotimis;
• dėstant naują mokomąją medžiagą, be aiškinimo, žinių iliustravimo, mokiniai operuoja daiktais, pavyzdžiais, atlieka pratimus ir pan.;
• naujas žinias galima praktiškai įtvirtinti, pritaikyti bei patikrinti. Rekomenduojama remtis praktine mokinių patirtimi.
Ugdomojo mokymo principas
Didaktika dažnai pabrėžia, kad negalima menkinti žinių reikšmės protiniam lavinimui, jas reikia panaudoti kaip priemonę mąstymui plėtoti. Lavinamasis mokymas turi apimti ne vien proto, mąstymo, bet ir kitų psichinių jėgų (jausmų, valios, charakterio) lavinimą. Toks lavinimas garantuoja bendrąjį mokinių vystymąsi. Vadinasi, lavinamasis mokymas tampa ugdomuoju mokymu, nes mokymo procese ugdoma visa asmenybė.
Asmenybės ugdymas negali apsiriboti vien psichinių procesų bei savybių lavinimu. Mokymo ir vystymosi vienovės dėsnis apima ir asmenybės dorovinį ugdymą bei santykius su aplinka ir savimi, t. y. mokymo ir auklėjimo vienovės dėsnį: mokant auklėjama ir auklėjant mokomasi.
Frontalaus, grupinio ir individualaus mokymo derinimo principas
Ugdomasis mokymas įmanomas tik tada, jeigu atsižvelgiama į mokinių sudėtį: išsilavinimą, pajėgumą, individualias skirtybes. Nustatoma, kokių dalykų galima mokyti frontaliai, dirbant su visa klase, o kokius dėstyti pagal išsilavinimą ar pajėgumą panašioms mokinių grupėms, kam reikia teikti individualią pagalbą. Frontalus darbas – ekonomiškas laiko atžvilgiu, mokytojas pateikia visą informaciją, tačiau juk ne visi vienodai supranta, nėra savarankiškos mokinių veiklos. Grupinis darbas – skirtas mokinio bendradarbiavimui, tarpusavio pagalbai ugdyti. Be šių darbo organizavimo būdų nereikia pamiršti ir individualaus darbo t.y. atsižvelgti į mokinių skirtybes. Visų amžiaus tarpsnių vaikų mokymosi sėkmę lemia ir individualios savybės. Visiems gerai žinoma, jog vienam mokiniui geriau sekasi matematika, kitam – humanitariniai dalykai, trečiam – praktinė veikla, ketvirtas turi ryškių meninių sugebėjimų. Niekam negabių vaikų nėra. Mokymas sėkmingas, kai mokytojas pažįsta ne tik kolektyvo ypatumus, bet ir kiekvieno mokinio sugebėjimus, darbo stilių, tempą, polinkius ir pan., protingai derina kolektyvinę pažintinę veiklą su individualia aktyvia kiekvieno mokinio veikla pamokoje.
Vadovavimo ir mokinių savarankiškumo derinimo principas
Šis principas reikalauja padėti mokiniams išmokti savarankiškai dirbti, padėti formuotis jų savarankiško mokymosi gebėjimams. Pedagogas remiasi taisykle, jog kiekviena savarankiškai įgyta informacija yra daug vertingesnė už kito pateiktą. Savarankiškas mokinių darbo pobūdis priklauso nuo amžiaus. Jei pradinėje mokykloje jis remiasi pedagogo mėgdžiojimu, vėliau išmokstama dirbti pagal taisykles, formules. Po to seka savarankiškas užduoties interpretavimas, kūrybinis darbas. Savarankiško mokymosi gebėjimai sudaro pagrindą ir galimybę realizuoti tęstinio mokymosi koncepciją.
Vaizdumo principas
Mokymo vaizdumo sampratą pakeitė šiuolaikinės techninės mokymo priemonės, kurios padeda pavaizduoti daiktų savybes, reiškinius, procesus, nesuvokiamus natūraliu stebėjimu. Jos mokymo procese panaikina griežtą ribą tarp konkretaus ir abstraktaus, tarp atskiro ir bendro. Naudojant vaizdines priemones būtina atkreipti mokinių dėmesį į tai, kas svarbiausia, aiškinti kiekvieną vaizdinę priemonę bei ji turi atitikti didaktinius tikslus.
Prieinamumo principas
Prieinamumas reiškia, kad mokytojas turi žinoti kiekvieno mokinio pažintines galimybes, žinių apimtį, patirtį ir reikalauti iš jo pagal sugebėjimus. Tačiau kartu prieinamumo principas reiškia, kad reikalavimai mokiniui nebūtų per lengvi. Šiuo atveju mokytojas, žinodamas mokinio pažintinių galimybių žemiausią ribą, „aktualų” jo protinių jėgų išsivystymo lygį, turi orientuotis į mokinio „artimiausio” vystymosi zoną—pažintinių galimybių aukščiausią ribą, t y. potencialų vystymąsi, dabartines galimybes, bet jos neperžengti, nes tuomet mokiniui reikalavimai būtų per sunkūs. Tikrąjį pasitenkinimą pažintine veikla mokinys jaučia tik tuomet, kai, sukaupęs jėgas, pajėgia išspręsti jam keliamus mokymosi uždavinius. Taigi mokymo prieinamumas siejamas su ugdomuoju mokymu.
Mokinio pažintines galimybes, jo protinius ir praktinius sugebėjimus lavina nemažai veiksnių. Pirmas veiksnys yra jo amžius. Jo tarpsniai, biologinis vaiko brendimas daugiausia sąlygoja* ir jo psichinių funkcijų brandą. Vaiko sugebėjimus veikia aplinka. To paties amžiaus vaikai, gyvenantys skirtingomis socialinėmis, kultūrinėmis sąlygomis, labai skiriasi intelektu, patirtimi, veiklos būdais. Vadinasi, prieinamumo problema siejasi su mokymo individualizavimu.
Sistemingumo ir nuoseklumo principas
Mokytojui ir mokiniui nelengva atrasti ryšius tarp giminingų žinių, mokėjimų ir konstruoti sistemas. Vadinasi, labai svarbi mokytojo parama mokiniui mokantis sisteminant žinias, nustatant mokymo dalykų ryšius.
Sąmoningumo ir aktyvumo principas
Optimalūs mokymo rezultatai galimi, kai mokiniai noriai ir aktyviai mokosi, suprasdami mokomąsias užduotis ir veiklos rezultatus. Ne veltui sakoma, kad žmogus supranta ir suvokia tą medžiagą, kuri jį domina ir kelia neaiškumų. Todėl sąmoningumo ir aktyvumo principas yra vienas iš svarbiausių reikalavimų mokymo procesui.
Sąmoningumo ir aktyvumo principo teorinis pagrindas — žmogų laikanti ne pasyviu aplinkos produktu, o aktyviu savo gyvenimo kūrėju. Nors mokytojas yra mokymo proceso organizatorius, mokinys negali likti vien pasyvus jo veiklos objektas. Jis yra aktyvus mokymosi subjektas. Be vidinių mokinio pastangų mokymas nepasieks tikslo. Svarbiausias reikalavimas mokytojui — skatinti mokinio iniciatyvą ir aktyvumą.
Nuodugnumo principas
Nuodugnumo principo esmė mokyti suprasti mokslo dalykų ir praktines veiklos pagrindus, svarbiausius teiginius, kuriais grindžiamas pažinimas bei mokymasis, praktinė veikla. Be pagrindų neįmanomas aktyvumas, sėkmingas mokymasis, išmokstama paviršutiniškai, vienpusiškai, žinios—sujauktos, fragmentinės. Kartu šis principas reikalauja suvokti žinių pagrindus, vengti spragų. Mokymosi proceso palengvinamas, jei mokytojas reikalauja ir padeda susiformuoti svarbiausias atskirų dalykų sąvokoms, parodo kelią kaip konstruojami įvairūs dėsniai, atskleidžiamos taisyklės ir pan.
Išmokimo tvirtumo principas
Mokykla visada siekė tvirtų žinių, mokėjimų ir įgūdžių. Vienas iš seniausių ir iki šiol populiariausių būdų – kartojimas. Dar iš antikos laikų išlikęs posakis; „Kartojimas— mokslų motina”. Galima sakyti, kad jų tvirtumas yra visų mokymo principų realizavimo rezultatas. Didaktika kartojimą laiko vienu iš pagrindinių būdų tvirtoms žinioms pasiekti, patvariems mokėjimams ir įgūdžiams susidaryti. Svarbu tik kartoti sąmoningai ir saikingai. Jis turi būti įvairus, įdomus, sistemingas, kad nevirstų teiginiu „Kartojimas— mokymosi pamotė”.
Kartojimo būdai: mechaninis, pagrįstas daugkartiniu tų pačių žinių, veiksmų kartojimu ir prasminis – grindžiamas vienų žinių, mokėjimų lyginimu su kitomis žiniomis, mokėjimais.
Auklėjimo principai
Auklėjimo principais laikomi tokie pagrindiniai teiginiai, kuriais remiasi auklėjimo teorija ir praktika.
KRYPTINGUMAS reiškia, kad visa veikla nukreipiama ugdymo tikslams siekti. Idealai, tikslai ir uždaviniai yra tie orientyrai, siekiai, kuriais vadovaujasi ugdytojai ir ugdytiniai. Tikslai suponuoja veiklos planą, padeda išvengti stichiškos atsitiktinių veiksmų sekos, vertinimo ir elgesio klaidų.
RYŠYS SU GYVENIMU reikalauja plėtoti ir gilinti socialinius santykius. Socialinė aplinka – sudėtingas reiškinys, turintis įtakos asmenybei. Antra vertus, asmenybė taip pat pagal savo galimybes vertina ir įtakoja aplinką: keičia, tobulina ją arba įgyja imunitetą neigiamoms įtakoms.
AUKLĖJIMAS KOLEKTYVE. Ugdytinis yra tam tikros bendruomenės narys. Jis gyvena šeimoje, bendrauja su artimiausiais draugais, klasės, mokyklos bendruomene. Ugdytinio gyvenimo būdas, elgesys konkrečiose situacijose vienaip ar kitaip sąlygojamas bendruomenės norių, santykių, jis įgyja socialinio gyvenimo patirtį.
REIKLUMO IR PAGARBOS AUKLĖTINIAMS VIENOVĖ atskleidžia humanizavimo principo įgyvendinimo kryptį. Ugdytojas gerbia ugdytinį, pasitiki, rūpinasi juo: kelia prieinamus reikalavimus, informuodamas, koreguodamas, padėdamas konkrečiais veiklos atvejais.
AUKLĖTINIŲ SAVARANKIŠKUMO BEI INICIATYVOS DERINIMAS SU PEDAGOGINIU VADOVAVIMU rekomenduoja pripažinti įgimtą žmogaus savaveiksmiškumą ir saviraiškos poreikį. Laisvo žmogaus prigimtis, natūralus veiklumas ir saviraiškos siekis sąlygoja pedagoginio vadovavimo pobūdį. Pedagoginis vadovavimas yra pagalba bręstančios asmenybės saviraiškai.
AUKLĖJIMO VEIKSMINGUMAS reiškia aplinkos poveikių internalizavimą. Ugdytinis gali priimti poveikį, būti Jam abejingas arba priešintis. Auklėjimo procesas yra veiksmingas tada, kai aplinkos paveikiai daro įtaką vidiniam. asmenybės gyvenimui, kai jie virsta asmenybės savybėmis, kai juos individas įprasmina, priima kaip reikšmingą motyvą arba informaciją ir kai įgyja tam tikrą teigiamą praktinę patirtį.
SPECIFINIAI PRINCIPAI
Iki šiol aptarti principai – vadovaujantieji, bendrieji ir daliniai – lietė vis siauresnę ir siauresnę ugdymo sferą. Pačios siauriausios sferos pagrindinės nuostatos yra specifiniai principai. Jie ne prieštarauja minėtiems teiginiams, o tik parodo nuostatas, kurios galioja specifinėje pedagoginių reiškinių sferoje. Tokių sferų yra daugybė. Vien iliustracijos tikslais pasitenkinsime paminėdami vos keletą.
Neatskiriamą švietimo sistemos dalį sudaro specialusis ypatingasis ugdymas, t.y. aklųjų ir silpnaregių, kurčiųjų ir prigirdinčiųjų, protiškai atsilikusių ir kitokių sutrikimų turinčių vaikų ugdymas.
Specifiniais principais savo veiklą grindžia vaikų ir jaunimo organizacijos. Pavyzdžiui, ateitininkai savo organizacijos šūkį “Visa atnaujinti Kristuje” realizuoja penkiais pagrindiniais principais: katalikiškumo (pirmasis ir pats svarbiausias), tautiškumo, inteligentiškumo, šeimiškumo ir visuomeniškumo. Skautybės principai skelbia savanoriškumą ir atvirumą visiems, savarankiškumą ir atsakomybe, visuomeninį kryptingumą, atsižvelgimą į narių amžių, atvirus ir keliančius pasitikėjimą tarpusavio santykius, savidrausmę ir pareigingumą, mokymąsi vadovauti, įvertinti savo sugebėjimus, teisingumo pergale ir kt.

LITERATŪRA:
1. V. Kavaliauskienė. Pedagoginis pašaukimas ir jo ugdymas, 2001
2. T. Stulpinas. Ugdymo principai, 1993
3. T. Stulpinas.

Leave a Comment