Tautinio ir pilietinio auklėjimo supratimas, ugdymo problemos, tikslai, uždaviniai, funkcijos, metodai, veiksniai.

Ugdymą apsprendžia ne tik pasaulėžiūra, ne tik vietos sąlygos ar laiko reikalai, bet ir tautybė. Ugdymas visuomet buvo tautiškas, bet ne visada tautinis. Tautiškas auklėjimas – siekia tautos dvasią ir patirtį perkelti į auklėtinio protą ir širdį. Tautinis – siekia ugdyti žmogų, galintį vykdyti tautos paskirtį bei pašaukimą ir įgyvendinti jos idealą – tautinę darną.

Tautų išskyrimas iš žmonijos ir tautinės sąmonės atbudimas yra būtinos tautinio auklėjimo prielaidos. Senovėje buvo auklėjama kastai (rytų kultūrose) arba valstybei (Senovės Graikija ir Roma). Viduramžiais – draugijai (cechui, korporacijai) ir Baažnyčiai. Sąmoningas tautinis auklėjimas prasidėjo tik romantizmo epochoje. Nuo tada tautybė tapo ugdoma vertybe.

Tautinis auklėjimas – kai žmogui išvystoma tautinė jo būsena (tautinė individualybė), kai jis rengiamas specifiškam tautos gyvenimui. Tautinis auklėjimas neugdo žmogaus kaip žmogaus, bet ugdo jame tai, kas tautiška, kas jį padaro tautiniu individu. Tautinis auklėjimas nerengia žmogaus gyvenimui apskritai, bet rengia žmogų specifiškam tautos gyvenimui ir visoms tautinėms jo sritims.

Tautinio auklėjimo objektas – žmogus kaip tautinis individas.

Tautinio auklėjimo funkcijos.

Tautinė individualybė žmoguje yra sykiu ir įgimta, ir įgyta.
Tautinio auklėjimo funkcijos :
1. Išvystymas. Tautinė individualybė – gamtos davinys. Tačiau tai tik sėkla, augmuo, turintis savo dėsnius, kurie skleidžia žmoguje tautybės užuomazgas. Tačiau prigimtis pati viena neįstengia jokio daikto išvystyti tiek, kiek reikalauja vidinis jo tikslas. Prigimčiai pagalbon turi ateiti kultūra. Žm

mogaus prigimčiai išsiskleisti padeda ugdymas. Žmogus iš prigimties turi vienos ar kitos tautybės elementų, bet tikru tautiniu individu jis tampa tik patyręs tautinio auklėjimo. Taigi, viena tautinio auklėjimo funkcijų yra padėti prigimčiai išskleisti individo tautybę.
2. Perteikimas. Išvystymas iš esmės surištas su perteikimu. Tautines užuomazgas veikdo ir išskleidžia tik tautinės gėrybės. Kokia galia arba kokia ypatybė yra išvystoma, tokios gėrybės turi būti perteikiamos. Tautinių užuomazgų negalima išvystyti nei svetimų tautų gėrybėmis, nei visuotinėmis kultūros idėjomis. Perteikiamoji tautinio auklėjimo funkcija iš esmės linksta į savos tautos laimėjimus, apsireiškiančius kalbos, meno, papročių ir religinių tradicijų pavidalu.

Tautinio auklėjimo tikslai.

Ugdymas nėra pilnutinis, jei jis neišvysto žmogaus kaip tautinio individo ir neįveda jo į tautos gyvenimą.

Tautinis auklėjimas sudaro integralinę ugdymo dalį.
Yra tiesioginis ir netiesioginis tautinio auklėjimo tikslai. Tiesioginis glūdi piilnutiniame žmogiškume, netiesioginis – pilnutiniame gyvenime.

Pilnutinis žmogiškumas. Tautinis auklėjimas siekia pilnutinės tautinės individualybės. Tiesioginis tautinio auklėjimo tikslas – pilnutinė tautinė individualybė kaip integralinė pilnutinio žmogiškumo dalis. Kadangi tautinis auklėjimas vykdomas ne atskirai, o visame ugdymo plote, ir jo tikslo siekiama ne atskirai, bet ryšium su bendruoju ugdymo tikslu.

Pilnutinė tautinė individualybė nėra vienalytė, yra 3 pagrindiniai pradai:
1. tautinės ypatybės
2. individo santykiai su šiomis ypatybėmis
3. kultūrinis šių ypatybių ir santykių su jomis vertingumas.
Pilnutinė tautinė individualybė turi turėti visus tris pradus.
Pradas, iš kurio kyla tautinis žmogaus veikimo pobūdis, vadinamas ta

autiškumu. Jį reikia išvystyti pirmiausiai.
Tiesioginiu būdu tautinis auklėjimas siekia tautiškumo, patriotizmo ir nacionalinių nusiteikimų.
Pilnutinis gyvenimas nėra galimas be tautos, kaip ir pilnutinis žmogiškumas be tautinės individualybės. Tautinis auklėjimas, tiesioginiu būdu siekdamas tautinės individualybės, netiesiogiai siekia tautos gyvenimo tikslo. Tautos gyvenimo tikslas – tautinis idealas, kuriam realizuoti ji yra pašaukta.

Tautinio auklėjimo uždaviniai.
1. Įkūnyti jaunosioms kartoms individualią tautinę tapatybę.
2. Sudaryti patriotišką nusistatymą į savo tautybę.
3. Paruošti ją tautos uždaviniams.

Tautinio auklėjimo veiksniai.
Tautinio auklėjimo veiksniai yra šie:
1. Šeima. Ji duoda tautai principus – savęs atsisakymą ir savųjų pajautimą, palaiko tautą praktiškai – ugdo tradicijas, pažiūras, nusiteikimus. Šeima – tai tauta miniatiūroje. Etninį tautos tipą žmogus įgyja jau motinos įsčiose. Tiek fizinio,tiek psichinio tautiškumo pradmenys gaunami šeimoje. Šeima sukuria individo tautiškumo užuomazgas.
2. Mokykla. Šeima pradeda tautinį auklėjimą, o jį tęsia mokykla. Mokykla turi užpildyti šeimos darbo spragas. Dabartinė mokykla turi būti labiau sutautinta, kadangi šeimoje yra gaunama mažiau tautinio auklėjimo. Tautinis auklėjimas – mokomasis ir auklėjamasis principas. Jis apsprendžia visus dėstomuosius dalykus. Vieni dalykai susiliečia su tautiniu auklėjimu tik iš tolo – pvz., matematika, logika, kiti – artimiau, pvz, gamta, visuotinė istorija, dar kiti – tiesiogiai – pvz., gimtoji kalba, kraštotyra, tautos istorija ir pan. Tautinis auklėjimas mokykloje turi būti sistemingas. Mokoma ne tik per dalykus, visos programos taip sutvarkytos, net mokyklos vidus ir išorė, mokytojas – visa turi ta

arnauti tautiniam auklėjimui.
3. Valstybė. Jau pats valdymas – tai auklėjimas, vadovavimas žmonėms. Valdymas negali būti pagrįstas prievarta. Jei šeimos funkcijas – globojimas, mokyklos – lavinimas, tai valstybės – vadovavimas.
4. Bažnyčia. Bažnytinis veikimas savo esme yra tas pats visoms tautoms, tačiau praktikoje jis atsiremia į tautos prigimtį, nes ne visos tautos vienodai pergyvena skelbiamą tiesą.
5. Atsitiktiniai veiksniai:
a) organizacijos. Sporto, mokslo, meno, politinės..Rūpinimasis organizacijos tikslais neišvengiamai stumia žmogų pažvelgti į visą tautą, ją pergyventi visumoje. Organizacijos taipogi įjungia savo narių darbus į bendrąją tautos kultūrą. Ypatingai didelę reikšmę turi organizacijos, sukurtos kuriam nors tautiniam reikalui (pvz., tautinei kultūrai globoti ir pan.)
b) aplinka. Auklėtinis visada gyvena konkrečiomis sąlygomis, jis yra narys tam tikro krašto, tautos, miesto, kaimo, šeimos. Tai turi įtaką jo tautiniam auklėjimui. Aplinka verčia individualizuoti tautinį auklėjimą priemonių ir metodų atžvilgiu.

Tautinio auklėjimo priemonės ir metodai.
Priemonės – tai konkretūs dalykai, kurių pagalba įvykdomi ugdymo uždaviniai – tai pamokymas, įkvėpimas, pavyzdys, įpratinimas, pagyrimas, įsakymas, bausmės ir dovanos. Tautiniam auklėjimui iš šių priemonių ypatingai svarbios yra 3:
• Pamokymas. Tai ne mokymas, pamokymas turi būti išsakytas pasitaikius tinkamai progai. Tai yra pagrindinė tautinio auklėjimo priemonė. Įvairūs dėstomieji dalykai yra labai svarbi proga tautiniam pamokymui. Labai svarbus valios momentas. Pamokymas turi būti natūralus ir vaisingas. Pamokymus derėtų sakyti ne tik dėstomuose dalykuose, bet ir ekskursijose, iškilmėse ir t.t.
• Įkvėpimas. Ta

ai artima pamokymui priemonė. Pamokymas pažadina valioje tam tikrą pasiryžimą. Įkvėpimas jį paverčia susižavėjimu. Pamokymas liečia tik protą ir valią, įkvėpimas uždega visą žmogų.
• Įpratinimas. Ši priemonė atbaigia pamokymą ir įkvėpimą, paverčia juos pastoviais nusiteikimais. Tautinių įpročių formavimas. Turi būti diegiami tautinių veiksmų kartojimu, tačiau ne mechaniniu kartojimu, svarbu kad tautiniai veiksmai būtų pergyvenami.
• Specialios priemonės – spauda, kinas, radijas, įstatymai ir kita..
Tautinio auklėjimo metodai.
Darbo metodas. Tautiniam auklėjimui ypatingai artimi tie metodai, kurie žadina jaunimą veikti ir kurti. Darbo metodo formos:
a) darbas su vaizdžiais daiktais (kraštotyra, geografija, gamtos mokslai, tautos istorijos pamokos ir ekskursijos)
b) darbas su kalbiniais daiktais – pvz., žodžiais, sakiniais, tekstais ( labiausiai tinkamas metodas gimtajai kalbai ir literatūrai)
c) darbas su protiniais dalykais – sąvokomis, taisyklėmis, mintimis, problemomis ( tinka tautos istorijai, visuomenės mokslui, literatūrai, gimtajai kalbai)
d) darbas su vaizduojamaisiais daiktais – meno veikalais (kalbos, literatūros, dailės, muzikos, gimnastikos pamokoms).
Pamokomasis metodas. Taipogi labai svarbus metodas, be jo tautiniame auklėjime neįmanoma apsieiti. Naudojamas tautos istorijos, gimtosios kalbos, tautinės literatūros ir kitų dalykų dėstyme.

Paruošta pagal A. Maceina “Tautinis auklėjimas”
Paruošė Eva 

Leave a Comment