Socialinių įgūdžių kintamųjų lentelė hiperaktyvių vaikų grupei

TURINYS

Įvadas..............................1

Hiperaktyvus (pernelyg aktyvus) vaikas........................1

Hiperaktyvumo priežastys..............................2

Situacija šeimoje ir mokykloje.............................3

Pagrindinės korekcinės veiklos kryptys.........................4

Hiperaktyvių mokinių mokymas.............................4

1). Kaip sudaryti mokymuisi tinkamas sąlygas...................4
2). Kaip duoti užduotis..............................4
3). Kaip hiperaktyvūs vaikai turi atlikti užduotis..................5
4). Paskatinimas..............................5
5). Vaiko nedėmesingumo kompensavimas specialiomis priemonėmis.......5
6). Patarimai mokytojui dirbančiam su hiperaktyviais vaikais...........6

Hiperaktyvaus vaiko charakteristika...........................6

Socialinių įgūdžių kintamųjų lentelė hiperaktyvių vaikų grupei.............6

Baigiamasis žodis..............................8

Literatūros sąrašas..............................9

ĮVADAS

„Kitoks“ – judrus, negalintis susikaupti, nemandagus vaikas, suaugusiems kelia didesnį susirūpinimą, negu kiti vaikai. Juk niekada nekils mintis kaltinti aklo ar kurčio, kad jis ne toks kaip visi, tačiau vaikas, turintis elgesio, komunikacijos sutrikimo, hiperaktyvumo požymių, susiduria su sunkumais, kuurie trukdo formuotis priimtiniems socialinėje, kultūrinėje, ekonominėje terpėje santykiams su visuomene, dažnai yra nesuprasti, atstumti labiau nei bet kurie kiti mūsų visuomenės nariai.
Vaiko teisių konvencijoje priimtoje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje 1989 metais lapkričio 20 dieną (ratifikuota Lietuvoje 1995 m.) I dalies 23 straipsnyje kalbama apie „kitokius“ vaikus. Ten nurodoma, kad tokie vaikai, turi teisę į ypatingą globą, auklėjimą ir mokymą, padedant jam gyventi visavertį gyvenimą, išsiugdyti kaip galima didesnį pasitikėjimą savo jėgomis ir integruotis į socialinę aplinką (Vaiko teisių konvencija, 2001) Deja, vyraujantis požiūris į tokius vaikus yrra gajus – jie dažnai būna atstumtieji, kurių šalinamasi, nesuprasti daugelio: bendraamžių, mokytojų, auklėtojų, tėvų. Apie turinčius hiperaktyvumo sindromą dažnai manoma kaip prastai išauklėtus, nemokančius tinkamai elgtis, keistus vaikus, bet dažnai nežinoma kaip tokiems vaikams galima padėti
Tai kaip gi vis dėlto pa

adėti hiperaktyviems vaikams, kaip keisti suaugusiųjų elgesį ir požiūrį į juos tiek namuose, tiek mokykloje, kaip pagerinti tokių vaikų mokymosi ir adaptacijos galimybes? Būtina šviesti visuomenę, skatinti savitarpio pagalbą, empatiją, humanišką požiūrį į kitokius žmones. Vaikams, turintiems šį sindromą reikia dėmesio- meilės, atsidavimo, žinių, bei bendro komandos darbo: pedagogų, medikų, socialinių darbuotojų, psichologų, tėvų, logopedų, visuomenės narių bei valdžios institucijų.

Hiperaktyvus (pernelyg aktyvus) vaikas
Daug vaikų darželyje, mokykloje ar namuose išsiskiria savo neramiu, per aktyviu (hiperaktyviu) elgesiu. Hiperaktyvių vaikų yra 3 – 5%. Dažnesnis šis sutrikimas berniukams nei mergaitėms (4:1). Tarptautinėse ligų klasifikacijose šis sutrikimas vadinamas hiperkineziniu sutrikimu, ir jam diagnozuoti būtini 8 iš šių išvardintų požymių, trunkančių ilgiau nei 6 mėnesius:
1. Dažnai nenustygsta, mosuoja rankomis ar kojomis, rangosi kėdėje (paaugliams tai gali pasireikšti tik subjektyviais nerimo pojūčiais).
2. Sunku sėdėti ramiai, kai tto reikalaujama.
3. Lengvai išsiblaško nuo pašalinių dirgiklių.
4. Sunku sulaukti žaidimų eilės ir pan.
5. Dažnai skuba atsakyti į klausimus, nors dar nebaigiama paklausti.
6. Sunku laikytis kitų instrukcijų (ne dėl priešiško elgesio ar nesugebėjimo suprasti), todėl pvz., nepavyksta pabaigti namų darbų.
7. Sunku sukaupti dėmesį atliekant tam tikras užduotis ar žaidžiant.
8. Dažnai pereina nuo vienos nepabaigtos veiklos prie kitos.
9. Sunku žaisti tyliai.
10. Dažnai pernelyg daug kalba.
11. Dažnai trukdo kitiems, pvz., įsikiša į kitų vaikų žaidimus.
12. Dažnai atrodo, kad neklauso, kas yra sakoma.
13. Dažnai pameta daiktus, būtinus užduotims ar veiklai mokykloje, namuose (žaislus, pieštukus, knygas, užduotis).
14. Dažnai imasi fi

iziškai pavojingos veiklos,neatsižvelgdamas į pasekmes (ne dėl nuotykio ieškojimo), pvz., nežiūrėdamas išbėga į gatvę.
Šiems vaikams sunku išlaikyti dėmesį daugiau nei kelias minutes, ypač ties užduotimis, kurios jiems atrodo įkyrios ir pasikartojančios. Nors paprastai šių vaikų intelektas normalus, tačiau jie nesugeba mokytis pagal savo galimybes. Ir kuo labiau nesiseka tokiems vaikams mokykloje, tuo mažiau jie nori stengtis. Dėl nedėmesingumo vaikai negali žaisti ir komandinių žaidimų, sportuoti, todėl vaikai nenori jų priimti. Hiperaktyvūs vaikai turi per mažai kantrybės ir netoleruoja kitų, atrodo nepagarbūs ir nesubrendę. Dažnai nepaklūsta, bet ne sąmoningai, o nesusimąstydami. Dėl impulsyvumo neretai pasako ką nors bloga, kas užgauna kito žmogaus jausmus, dažnai patiria nelaimingus atsitikimus. Tokie vaikai nepopuliarūs tarp bendraamžių ir tarp suaugusių, su jais dažniausiai sutinka žaisti tik jaunesni vaikai arba tokie pat hiperaktyvūs vaikai. Ilgalaikę, tvirtą draugystę jie užmezga retai ir vėliau tampa izoliuoti. Tėvai ir mokytojai, bendraudami su tokiais vaikais jaučia stresą, nes sunku rasti būdų, kaip šiems vaikams padėti ir ką daryti, kad jie būtų patenkinti.

Hiperaktyvumo priežastys
Hiperaktyvumą lemia:
1. Ankstyvoje vaikystėje atsiradę smegenų funkcijos sutrikimai dėl nėštumo ar gimdymo patologijos (išankstinis gimdymas, nepakankama ar neteisinga motinos mityba, medikamentų, alkoholio, narkotikų vartojimas, rūkymas, sunkus gimdymas).

2. Genetinis faktorius (dažnai hiperaktyvių vaikų tėvai turėjo šį sutrikimą).
3. Blogi santykiai šeimoje, konfliktai.
4. Neteisingas auklėjimas šeimoje
5. Mitybos y

ypatumai (per didelis maisto priedų, dažų, konservantų, saldiklių kiekis maisto produktuose).
Situacija šeimoje ir mokykloje
Dažnai į vaiko judrumą tėvai reaguoja pykčiu ir bausmėmis. Vaikas atsako prieštaraudamas ir pykdamas, tuo lyg ir bausdamas tėvus. Konfliktas stiprėja. Vaikas ir tėvai, bausdami ir gąsdindami, ima varžytis, kas ką kontroliuos, ir niekas negali sustoti. Vis rečiau tėvams pavyksta palaikyti draugiškus santykius su vaiku. Tai sukelia nuolatinę įtampą šeimoje. Vaikas darosi piktas, agresyvus, didesnė tikimybė, kad pradės asocialiai elgtis. Neretai, praradę kantrybę, tėvai muša vaiką, tuo dar pablogindami situaciją.
Hiperaktyviems vaikams išgyvenimus švietimo sistemos reikalavimai gali paversti košmaru. Tik pradėję lankyti mokyklą, tokie vaikai pajaučia, kad jiems labai sunku susikaupti. Kartais mokytoja blogą darbą pamokų metu priskiria vaiko tingumui, užsisvajojimui, užsispyrimui. Tokių vaikų mokymosi rezultatai nepastovūs: lengvai įveiktos problemos ir darbai vieną dieną tampa visiška paslaptimi kitą dieną. Šie vaikai save suvokia neigiamai, kenčia jų savigarba, ypač, kai lygina save su kitais vaikais. Atsiranda elgesio pakitimai: melavimas, skundimas, keikimasis, savęs žeminimas, pikti komentarai kitų atžvilgiu, agresijos protrūkiai, impulsyvumas.
Jei mokytojas nesusipažinęs su šiuo sutrikimu, jis jaučiasi asmeniškai įžeistas, nes mano, kad vaikas išdykęs, tyčia jį nervina. Pastoviai atakuoja tėvus raginimais, patarimais, kaltinimais. . Mokykloje hiperaktyviems vaikams iškyla ir bendravimo su kitais vaikais problema. Labai judrūs vaikai dažnai nepritampa prie d
draugų, yra nepopuliarūs, vaikai nepriima jų žaisti, nes vaikai turi žinoti žaidimo taisykles ir jų laikytis. Hiperaktyvus vaikas dažnai yra nekantrus, negali sulaukti savo eilės, nekreipia dėmesio į kitus, nesilaiko taisyklių ir trukdo žaisti. Todėl dažnai vaikai nepriima jo į savo ratą ir izoliuoja, vaikas atstumiamas, paliekamas nuošalyje.
Beprasmiška dėl tokių situacijų šeimoje, mokykloje kaltinti vaiką. Suaugusieji turi tai suprasti ir keisti elgesį. Be galo svarbu laiku pasiūlyti vaikui ir jo tėvams pagalbą, o tų vaikų pedagogams patarti ir suteikti informaciją .

Pagrindinės korekcinės veiklos kryptys
1. Vyraujantis teigiamas emocinis tonas santykiuose su vaiku (rekomenduojamas ir tėvams, ir mokytojams).
2. Apgalvota skatinimo ir bausmių sistema vaiko elgesiui klasėje ir namie reguliuoti.
3. Vaiko nedėmesingumo kompensavimas klasėje specialiomis priemonėmis.
4. Vaiko mokymas stebėti ir kontroliuoti save, adekvačiai vertinti savo veiklą.
Hiperaktyvių mokinių mokymas
1). Kaip sudaryti mokymuisi tinkamas sąlygas:
1. Sodinti šalia mokytojo stalo.
2. Vaikas turėtų sėdėti nugara į likusią klasės dalį, kad nematytų bendraklasių.
3. Šalia pasodinti gero elgesio mokinius, pageidautina tuos, kuriuos vaikas laiko reikšmingais.
4. Vengti trikdančių stimulų, stengtis nesodinti prie: – šildytuvų;
– durų, langų;
– vietų, pro kurias dažnai vaikštoma
5. Šie vaikai sunkiai pakelia pokyčius, todėl reikėtų vengti:
– persodinimo;
– pakeitimų dienotvarkėje;
– bereikalingų trikdymų.
6. Būkite kūrybiški – sukurkite izoliuotą nuo stimulų mokymosi erdvę. Tegu ji būna prieinama visiems mokiniams, kad vaikas nesijaustų atskirtas nuo kitų.
2). Kaip duoti užduotis?
1. Duodant užduotis žodžiu, palaikykite akių kontaktą.
2. Nurodymai turi būti aiškūs ir glausti.
3. Supaprastinkite sudėtingas užduotis, išskaidykite jas.
4. Įsitikinkite, kad prieš pradėdamas užduotį, vaikas ją gerai suprato.
5. Jei reikia pakartoti užduotį, darykite tai ramiu, “pozityviu” balsu.
6. Paskatinkite vaiką nesivaržyti paprašyti pagalbos, nes dauguma šių vaikų nelinkę jos prašyti.
7. Žinokite, kad šiems vaikams pagalbos reikia daugiau ir ilgesnį laiką negu kitiems.
8. Labai svarbu mokymosi procese išmokyti vaikus klausyti ir atlikti kitus mokymosi veiksmus.
9. Paaiškinkite vaikui užduoties atlikimo ypatybes (veiksmų eiliškumas, kiekvieno veiksmo esminiai bruožai, veiksmo svarba ir t.t.)
10. Suteikite vaikams galimybę su nauja užduotimi ar reikalavimais susipažinti ir žodžiu, ir raštu.
11. Galite reikalauti, kad vaikas turėtų kasdieninių užduočių sąsiuvinį (jei manote, kad tai reikalinga):
a) kiekvieną dieną tikrinkite, ar mokinys tiksliai užsirašė visas užduotis;
b) kiekvieną dieną tėvai ir mokytojai pasirašo, patvirtindami, kad namų darbai buvo atlikti;
c) tėvai ir mokytojai gali naudotis šiuo sąsiuviniu kaip kasdieninio bendravimo priemone.

3). Kaip hiperaktyvūs vaikai turi atlikti užduotis
1. Duokite po vieną užduotį vienu metu.
2. Nuolatos stebėkite ir tikrinkite. Laikykitės geranoriškos, paremiančios nuostatos.
3. Kai to reikia, modifikuokite užduotis. Pasitarkite su specialiaisiais pedagogais, kad nustatytumėte stipriąsias ir silpnąsias vaiko puses. Pritaikykite individualią mokymo programą.
4. Tikrinkite mokinio žinias, o ne dėmesingumą.
5. Duokite jam daugiau laiko atlikti kai kurias užduotis. Šiems mokiniams prireikia daugiau laiko atlikti užduotis – nebauskite už tai.
6. Netrukdykite vaiko tuo metu, kai jis atlieka užduotis, nes tai mažina, slopina vaiko dėmesį. Suraskite kitokių būdų, kaip tikrinti ir kontroliuoti vaiką.
7. Užduočių vykdymo metu stenkitės rasti galimybę vaikų poilsiui (pertraukai).
8. Jeigu yra būtina, leiskite vaikui atlikti nepriklausančias dalykui užduotis. Tai susilpnins vaiko dėmesį aplinkos dirgikliams (trukdžiams).
9. Prisiminkite, kad šiuos vaikus lengva sutrikdyti. Stresas, spaudimas ir nuovargis lengvai gali paskatinti netinkamą elgesį.
10. Priminkite, kad vaikas turi išgerti savo vaistus.

4). Paskatinimas
1. Kad kiltų savivertė, dažniau skatinkite, nei bauskite (skatinimų ir bausmių santykis turėtų būti 8:1).
2. Iškart pagirkite už tai, ką vaikas padarė gerai ir apskritai už gerą elgesį.
3. Pakeiskite skatinimo pobūdį, jei jis neefektyvus (neskatina keisti elgesį).
4. Raskite būdų, kaip paskatinti, padrąsinti vaiką atlikti vienokį ar kitokį darbą.
5. Pamokykite vaiką, kaip jis galėtų apdovanoti (paskatinti) pats save. Pamokykite teigiamai apie save kalbėti (pvz., “Tu puikiai elgeisi visą pamoką. Kaip Tu tai vertini (kaip jautiesi)?” Tai skatina vaiką teigiamai, pozityviai galvoti apie save.
5). Vaiko nedėmesingumo kompensavimas specialiomis priemonėmis
1. Pamokų metu duoti naudotis atramine medžiaga (vadovėliu, kortelėmis su užrašytomis ar pavaizduotomis taisyklėmis, klausimais, pavyzdžiais).
Dozuoti užduotis: pateikti jas etapais, kad užduočių instrukcijos būtų lengvai suvokiamos, skaidyti darbą.
3. Kontroliuoti užduočių apimtį: darbo duoti tiek, kiek vaikas pajėgus atlikti, gerai apgalvoti namų darbų apimtį.
4. Sudaryti sąlygas, kad vaikas sugebėtų atsakyti į mokytojo klausimus (sudėtingesnius klausimus pateikti raštu, leisti apgalvoti atsakymą, tik po to garsiai paklausti ir paprašyti atsakyti į klausimą).

5). Patarimai mokytojui darbui su hiperaktyviais vaikais
Vaiko elgesys Siūlymai mokytojui
Darbų sekos vykdymo sutrikimai (didelės viltys, tačiau yra minčių sekos trūkumai) Padėkite vaikams, siekiant atlikti ilgalaikius darbus. Naudokite mokinio klausinėjimo strategiją: klauskite: ko tau reikia, kad atliktum šią užduotį? Klausinėkite šio klausimo tol, kol vaikas pasieks užsibrėžtą tikslą. Nustatykite tikslią darbų atlikimo datą, kad jis galėtų pabaigti kiekvieną užduotį tada, kada reikia.
Specifinių užduočių sekos ir jų baigimo sutrikimai Užduotį padalinkite į mažesnės apimties užduotėles. Pateikite užduoties atlikimo pavyzdžių ir parodykite sudėtingiausių žingsnių atlikimo būdą.
Mėtymasis nuo vienos užduoties prie kitos Apibrėžkite baigtos užduoties (rezultato) reikalavimus pvz., matematikos užduotis yra baigta, kai yra teisingai atliktos visos šešios dalys. Nepradėkite kitos dalies, kol negavote teisingų atsakymų.
Užduoties Reikalavimų nepaisymas Sutelkite mokinių dėmesį prieš duodant užduotį. Suderinkite ją raštu ir žodžiu. Duokite vieną užduotį . Tyliai pakartokite ją mokiniui po to, kai kitiems mokiniams jau būsite paaiškinusi.

Hiperaktyvaus vaiko charakteristika
Aštuonių metų Jonukas turi problemų mokykloje, kadangi pedagogai nepatenkinti jo elgesiu pamokų metu. Jis impulsyvus, pertraukinėja mokytoją, negali susikaupti, blaško kitus, dažnai sukelia konfliktines situacijas. Mokytojai apibūdina jį kaip neklusnų, nevaldomą vaiką. Draugai nenori su juo bendrauti.
Tėvai skundžiasi, kad Jonuko nesuvaldo, jis dažnai atsiduria pavojingose situacijose, sukelia pavojų sau ir kitiems.

Tikslas: Suvaldyti vaiko elgesį, taikant dailės terapijos metodą.

Socialinių įgūdžių kintamųjų
lentelė hiperaktyvių
vaikų grupei

Socialiniai įgūdžiai:
1. Įsitraukimas į veiklą:
0 (balų) – nesusidomėjo veikla;
1 (balas) – susidomėjo veikla;
2 (balai) – susidomėjo veikla, pradėjo piešti;
3 (balai) – įsitraukia į veiklą, piešia bet iki galo neatlieka darbo;
4 (balai) – įsitraukia į veiklą, piešia greitai iki galo atlieka darbą,

nesusitvarko darbo vietos (neišsiplauna teptuko, nepadeda dažų į vietą);
5 (balai) – įsitrauia į veiklą, piešia iki galo atlieka darbą;

2. Užduoties užbaigimas:
0 (balų) – visai nesidomi;
1 (balas) –išklauso užduotį;
2 (balai) –išklauso užduotį, susidomi;
3 (balai) – išklauso užduotį, susidomi, pradeda veiklą, nebaigia;
4 (balai) – išklauso užduotį, susidomi, dirba, prašo pagalbos;
5 (balai) – išklauso užduotį, susidomi, dirba, atlieka užduotį, sutvarko darbo vietą;

3. Taisyklių laikymasis :
0 (balų) – nesidomi veikla;
1 (balas) –trumpam atkreipia dėmesį į užduotį, bando laikytis veiklos taisyklių (atneša

dažus, teptukus, vandenį);
2 (balai) –atkreipia dėmesį, bando laikytis veiklos taisyklių (atneša dažus, teptukus,

vandenį), bando atidžiau klausytis ;
3 (balai) – atkreipia dėmesį, stengiasi laikytis veiklos taisyklių (atneša dažus,

teptukus, vandenį), atidžiau klausosi ;
4 (balai) – atkreipia dėmesį, laikosi veiklos taisyklių (atneša dažus, teptukus,

vandenį), atidžiai klausosi ir reaguoja į vadovo pastabas;
5 (balai) – atkreipia dėmesį, laikosi veiklos taisyklių (atneša dažus, teptukus,

vandenį), atidžiai klausosi ir reaguoja į vadovo pastabas, susikaupia, atlieka darbą iki galo.

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15
Įsitraukimas į veiklą
Užduoties užbaigimas
Taisyklių laikymasis

Baigiamsis žodis

Turtingose šalyse dėmesio ir aktyvumo sutrikimas tyrinėjamas 20 metų, jau sukurta veiksminga pagalbos sistema. Bene toliausiai pažengusios Skandinavijos šalys. Švedijoje hiperaktyvūs vaikai mokosi atskirose klasėse, yra net specialių mokyklų. Tokioje klasėje mažiau vaikų, su jais paprastai dirba keli mokytojai. Pamokos trunka trumpiau nei tradicinėje mokykloje. Svarbiausia — bendradarbiauja tėvai, pedagogai ir medikai.
Tėvai, bijodami vizitų pas psichiatrą sugadinti vaikui biografiją, problemiškas atžalas veda pas pediatrą ar neurologą. Tokiems reikalinga psichoterapinė pagalba: pakankamai žinių apie hiperaktyvumą neturintys gydytojai dažniausiai mažajam pacientui skiria neuroleptikų ar trankviliantų, o jie kartais net pakenkia.
Svarbiausia — nealpti išgirdus žodį “psichiatras”. Ir vaikui, ir tėvams reikia specialisto patarimų, o ką kalbėti apie tai, kad tik jis gali teisingai nustatyti diagnozę. Nenuoramai bus lengviau susidoroti su visais sunkumais, jei šeimoje vyraus kuo ramesnis klimatas ir apgalvota dienotvarkė. Energijos perteklių galima išlieti sportuojant. Netinka tokios sporto šakos kaip, tarkim, imtynės — jos provokuoja agresyvumą, kuris hiperaktyviam vaikui ir taip liejasi per kraštus.
Blogiausia nekreipti dėmesio į hiperaktyvumo simptomus, viliantis, kad vaikas iš jų išaugs. Tai gresia papildomomis bėdomis — nerimo sutrikimu, depresija, savižudišku elgesiu. Anot Dariaus Leskausko, ilgalaikio stebėjimo rezultatai rodo, kad speciali pagalba maždaug trečdaliui hiperaktyvių vaikų padeda sulig paauglyste atsikratyti šio sutrikimo. Kitiems jo požymiai lieka visą gyvenimą. Tačiau išmokytieji suprasti problemos esmę vėliau sugeba prisitaikyti visuomenėje ir realizuoti savo talentus.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

[1] Rekomendacijos tėvams ir mokytojams: hiperaktyvus vaikas.

http://www.psichika.lt/pat7.html
[2] L. Radzevičienė. Ankstyvojo ir ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų ir elgesio sutrikimai bei jų korekcija.
[3] Vaiko teisių konvencija 2001

[4] http:/www.ieva.lt/temos?method=get8item=1318pg=1

Leave a Comment