Regimasis sutrikimas ir jo reikšmė ugdymo organizavimui

Turinys
Įvadas 3
Regos lygiai ir jų nustatymo būdai 4
Regos sutrikimų priežastys 6
Regos sutrikimų požymiai 8
Regos sutrikimų turinčių vaikų psichologinės ir elgesio ypatybės 9
Regos sutrikimų turinčių vaikų ugdymas 11
Apibendrinimas 13
Literatūra 14Įvadas
Regėjimas – vienas svarbiausių jutimų, teikiančių daugiausia informacijos apie aplinką. Regėjimu žmogus orientuojasi erdvėje, vertina nuotolį, kryptį, daiktų erdvinius ryšius, seka procesų ir reiškinių dinaminius pokyčius, kontroliuoja ir reguliuoja savo judesius, suvokia meno kūrinius, stebi gamtos pasikeitimus (Kaffemanas, 2002). Rega vaidina labai svarbų vaidmenį ne tik pažįstant tikrovę. Visi psichiniai procesai yra tarpusavyje susiję ir sąlygoja vienas kitą, todėl regos reikšmė yra svvarbi tokiose žmogaus gyvenimo srityse kaip pažinimas, praktinė veikla, erdvinė orientacija, jausmai ir bendravimas su aplinka (Gudonis, 1998).

Dėl įvairių priežasčių (įgymis, ligos, įvairios traumos, darbo higienos nesilaikymas ir kt.) atsiranda regėjimo sutrikimų (silpnaregystė, aklumas), kurie apibūdinami kaip regimųjų pojūčių ir suvokimų sutrikimai, kurie trukdo normaliai raidai, mokymuisi, orientavimuisi erdvėje, savarankiškam gyvenimui (Ališauskas, 2002). Jei su akluoju ar silpnaregiu vaiku nuo pat gimimo šalia tėvų nedirba tiflopedagogas, regėjimo sutrikimai gali sukelti antrinius psichofizinius nukrypimus. Daugumos antrinių nukrypimų, atsirandančių dėl aklumo ar žymaus reegėjimo susilpnėjimo, galima išvengti. Todėl nuo pat gimimo daug dėmesio turi būti skiriama vaiko lavinimui, o kartu ir antrinių sutrikimų bei nukrypimų profilaktikai (Gudonis, 1997)Regos lygiai ir jų nustatymo būdai
Regos būklę charakterizuoja du pagrindiniai kiekybiniai rodikliai: regėjimo aštrumas ir akiplotis. Re

egėjimo aštrumas yra erdvinis akių jautrumas, matuojamas minimaliu kampiniu atstumu tarp dviejų taškų, kuriam esant tie taškai suvokiami atskirai. Sutartinis normalus regėjimo aštrumas yra 1,0. Kartais regėjimo aštrumas išreiškiamas procentais. Jis tiriamas optotipais, kuriuose dešimtyje ar dvylikoje eilučių pavaizduota įvairių dydžių raidės ar ženklai (Landolfo žiedai). Vaikų regos aštrumui nustatyti naudojamos lentelės, kuriose pavaizduoti gerai jiems žinomi daiktai. Žmonių, gerai skiriančių dešimtosios eilutės ženklus penkių metrų atstumu, regos aštrumas 1,0. Tiriamasis, skiriantis šiuo atstumu penktosios eilutės ženklus, turės regos aštrumą, lygų 0,5, o tik pirmąją eilutę – 0,1. Jei regos aštrumas mažesnis negu 0,1, naudojamas šviesių pirštų tamsiame fone ar kiti tyrimo metodai.. Žmogaus, suskaičiavusio pirštus 5 metrų atstumu, regos aštrumas bus lygus 0,1. Pirštų skaičiavimas 2 metrų atstumu reikš regos aštrumą apytikriai 0,04; pusės metro atstumu – 0,01, o 50 centimetrų atstumu – 0,005. Jei žmogus 30 cm atstumu neskiria pirštų, o mato tik šviesą, jo regos aštrumas yra lygus šviesos suvokimui. Jei žmogus negali atskirti šviesos nuo tamsos, jo regos aštrumas yra lygus nuliui (Gudonis, 1998).

Akiplotis (regėjimo laukas) yra erdvės dalis, suvokiama nejudant galvai ir akims. Matant abiem akimis, normalus regėjimo laukas baltai spalvai horizontaliai yra maždaug 180°, vertikaliai – 110°. Raudonai, mėlynai ir žalioms spalvoms regėjimo laukas atitinkamai siaurėja. Jis paprastai siaurėja ir smarkiai mažėjant regėjimo aštrumui. Tačiau žymūs regėjimo lauko pasikeitimai ir nepakitus regos aštrumui ga
ali sukelti silpnaregystę ar net praktišką aklumą. Pavyzdžiui, asmenys, kurių regėjimo laukas susiaurėjęs iki 10° („tunelinis matymas“), laikomi aklai. Toks regos lauko susiaurėjimas apsunkina orientaciją erdvėje, atima galimybę naudotis plokščiuoju šriftu (Gudonis, 1998).

Taigi regos aštrumas gali būti matuojamas:
1. Optotipais:
• Landolfo žiedais
• Orlovos paveikslėliais
• Skaičiais
• Raidėmis
2. Pirštų skaičiavimu

Akipločio tyrimai:
1. Fausterio
2. Sferinis
3. Kompiuterinis

Regos lygiai skirstomi pagal regos aštrumo bei akipločio būklę (žr. I lentelę).
I lentelė. Regos lygiai (Gudonis, 1998)

Regėjimo aštrumas geriau matančiąja akimi su geriausia korekcija Akiplotis kampiniais laipsniais
1. Normalus regėjimas:
• Be sutrikimų
• Nežymus regėjimo sutrikimas

0,8 ir daugiau
0,4 – 0,7
daugiau kaip 120°
60 – 120°
2. Silpnaregystė:
• Vidutinė
• Žymi
0,1 – 0,3
0,05 – 0,09
20 – 60°
10 – 20°
3. Aklumas:
• Aklumas su regėjimo likučiu
• Praktiškas (beveik visiškas) aklumas
• Visiškas aklumas
0,01 – 0,04

šviesos ir tamsos skyrimas (1/∞)
šviesos jutimo nėra (0)
iki 10°

beveik be akipločio

visiškai be akipločioRegos sutrikimų priežastys
Dažniausiai regos problemų kyla dėl akies refrakcijos sutrikimų:
1. Miopija (trumparegystė) atsiranda tada, kai akies obuolys yra per ilgas. Tokiu atveju nuo objekto atsispindintys šviesos spinduliai susikerta ne tinklainėje, bet priešais ją. Miopija sutrikdo tolimąją regą, tačiau artimi objektai paprastai matomi gerai.
2. Hipermetropija (toliaregystė) atsiranda tada, kai akies obuolys yra per trumpas. Tada nuo objekto atsispindintys šviesos spinduliai susikerta ne tinklainėje, bet už jos. Dėl hipermetropijos pasikeičia artimų objektų matymas, tačiau tolimi objektai paprastai matomi gerai.
3. Astigmatizmas atsiranda dėl netaisyklingos akies ragenos arba lęšiuko formos. Tokiu atveju nuo ojekto atsispindintys šviesos spinduliai būna neryškūs arba iškraipyti.

Sunkesnius regos sutrikimus sukelia glaukoma, katarakta ir cukrinis diabetas. Šiomis ligomis dažniausiai se

erga suaugusieji, tačiau jos gali pasitaikyti ir vaikams:
1. Glaukoma – tai būklė, kai padidėja akispūdis. Negydoma ši būklė progresuoja. Galų gale regos nervas neaprūpinamas krauju, jis negrįžtamai pažeidžiamas, todėl žmogus apanka.
2. Katarakta – tai būklė, kurią sukelia akies lęšiuko drumstis. Dėl jo matoma neryškiai, sunku skirti atstumą ir spalvas.
3. Diabetinė retinopatija – tai būklė, atsirandanti sutrikus tinklainės aprūpinimui krauju. Ją sukelia cukrinis diabetas.

Mokyklinio amžiaus vaikų regos sutrikimus dažniausiai sukelia iki gimimo buvusios priežastys; daugelis jų būna paveldėtos:
1. Koloboma (plyšys) – tai degeneracinė liga, kai nepakankamai susiformuoja tinklainės centrinė ir (arba) periferinė dalis, todėl pakinta akiplotis ir (arba) regos aštrumas.
2. Pigmentinis retinitas – paveldima liga, sukelianti tinklainės degeneraciją. Dėl pigmentinio retinito susiaurėja akiplotis.
3. Ankstyvoji retinopatija (RAP) – būklė, kurią sukelia tik gimusiems neišnešiotiems kūdikiams duodamas per didelės koncentracijos deguonis; pasireiškia audinių už akies lęšiuko randėjimu.

Kitas dvi būkles, sukeliančias regos sutrikimų, galima priskirti vienai grupei, nes jas abi sukelia netinkama raumenų veikla:
1. Strabizmas (žvairumas) – tai būklė, kai akis (akys) yra nukreipta (-os) į vidų arba į išorę. Negydomas strabizmas gali sukelti lėtai progresuojantį aklumą, nes smegenys galiausiai nepriima signalų, siunčiamų nukrypusios akies.
2. Nistagmas – tai būklė, kuriai būdingi greiti nevalingi akių judesiai, paprastai sukeliantys galvos svaigimą ir šleikštulį (Hallahan, Kauffman, 2003).Regos sutrikimų požymiai
Regos sutrikimą galima įtarti pastebėjus tokius vaiko elgesio pokyčius:
• Dažnai trina akis;
• Žiūrėdamas už
žmerkia ar užsidengia vieną akį, pakreipia galvą ar ją kelia aukštyn;
• Sunku skaityti arba dirbti kitą darbą, kai reikia žiūrėti iš arti;
• Atlikdamas darbą, kai reikia žiūrėti iš arti, daažniau negu paprastai mirkčioja arba tampa irzlus;
• Laiko knygą arti prie akių;
• Aiškiai nemato toli esančių daiktų;
• Žiūrėdamas prisimerkia arba susiraukia.

Taip pat regos sutrikimą gali rodyti tokie išoriniai akių požymiai:
• Žvairumas;
• Paraudusios, traiškanotos akys ar patinę vokai;
• Akių uždegimas arba ašarojimas;
• Dažni akių miežiai.

Dažnai vaikas pats praneša apie besivystantį regėjimo sutrikimą, skųsdamasis tokiais ar panašiais dalykais:
• Niežti, peršti akis arba jos „dega“;
• Blogai mato;
• Svaigsta galva arba ją skauda po darbo, kai reikia žiūrėti iš arti, kyla šleikštulys;
• Neaiškiai mato ar dvejinasi akyse (Hallahan, Kauffman, 2003).Regos sutrikimų turinčių vaikų psichologinės ir elgesio ypatybės
Kalbos raida: Aklų žmonių kalbinė veikla nėra sutrikusi, nes girdimasis, o ne regimasis suvokimas yra pagrindinis sensorinis veiksnys mokantis kalbos. Vis tik sutrikusios regos vaikų kalbos raida keliais subtiliais bruožais skiriasi nuo reginčių vaikų kalbos. Aklų vaikų ankstyvoji kalba dėl jų mažos regimosios patirties dažnai būna šiek tiek ribota (pavyzdžiui, regintys vaikai, nors jų kalba labiau nukreipta į save, dažnai vartoja kalbą kitų žmonių ar objektų veiklai apibūdinti).

Intelektiniai gebėjimai: Nėra pagrindo teigti, kad dėl aklumo sumenkėja intelektas. Vis dėlto yra keletas svarbių skirtumų, kaip aklieji ir regintieji suvokia pasaulį; daugiausia tai susiję su lytėjimu ir rega. Akli žmonės daug labiau už reginčiuosius pasikliauja lytėjimo ir klausos teikiama informacija apie pasaulį; regintieji daug informacijos gauna regos pagalba, svarbus skirtumas tarp reginčiųjų ir aklųjų yra tas, kad pastariesiems reikia daug aktyviau rinkti informaciją iš aplinkos. Sutrikusios regos vaikams reikia daug daugiau iniciatyvos, norint mokytis iš aplinkos. Be to, jie greitai įpranta susidaryti sąvokas remdamiesi tuo, ką girdi iš kitų žmonių.

Judėjimas: Aklų žmonių erdviniai gebėjimai pradeda formuotis vaikystėje ir paauglystėje ir visiškai susiformuoja tik vėlyvoje paauglystėje. Regos sutrikimų turintys žmonės erdvinę informaciją apdoroja dviem būdais – tai nuoseklus kelias arba žemėlapis, kuriame pažymėti bendri ryšiai tarp atskirų aplinkos taškų. Šis metodas, vadinama kognityviniu žemėlapiu, yra geresnis, nes jis leidžia lanksčiau judėti. Įsivaizduokime tris erdvės taškus – A, B ir C. Nuoseklus erdvinės informacijos apdorojimo būdas riboja žmogaus judėjimo laisvę, tad jis iš taško A į tašką C gali patekti tik per B. Tačiau žmogus, turintis kognityvinį žemėlapį, kur pažymėti A, B ir C taškai, gali patekti iš taško A į tašką C tiesiai, aplenkdamas B.

Ryškiausias kai kurių aklųjų judėjimo gebėjimas yra aptikti aplinkoje fizines kliūtis. Eidami jie dažnai tarsi pajunta, kad jų kelyje yra koks nors objektas. Šis gebėjimas, vadinamas „kliūties pojūčiu“, remiasi Dopplerio efektu – fizikiniu principu, pagal kurį žmogui artėjant prie garso šaltinio, garsas aukštėja (įgiję patirties aklieji pradeda justi labai mažus aukšto dažnio aidų pokyčius, atsirandančius artėjant prie objektų).

Egzistuoja mitas, kad aklieji savaime tampa nepaprastai jautrūs kitiems pojūčiams. Iš tikrųjų jų lytėjimo ir klausos slenksčiai nesumažėja, tačiau jie gali geriau panaudoti patiriamus pojūčius. Susikoncentravę ir kreipdami dėmesį į tam tikrus dalykus, jie išmoksta aptikti labai subtilius skirtumus.

Mokymosi pasiekimai: Keli atlikti tyrimai rodo, jog silpnaregiai ir akli vaikai atsilieka nuo reginčiųjų savo bendraamžių. Manoma, kad menkus kai kurių aklų moksleivių pasiekimus gali lemti pernelyg maži su jais siejami lūkesčiai ir maža patirtis naudojant Brailio raštą, t.y. nebūtinai gebėjimai.

Socialinis prisitaikymas: Įvairius socialinius sunkumus dažniau sąlygoja netinkama visuomenės reakcija į aklumą negu nereginčių žmonių asmenybės sutrikimai. Nors sutrikusios regos žmonių socialinė sąveika skiriasi nuo reginčiųjų (aklieji bendraudami neturi galimybės matyti kito žmogaus veido išraiškos, šypsenos, rankų gestų, kūno judesių), tai nereiškia, kad sutrikusios regos žmonės yra socialiai prasčiau prisitaikę. Tačiau tai reiškia, kad vykstant pirminei sąveikai tarp reginčiųjų ir sutrikusios regos žmonių gali kilti tam tikra įtampa, kuri išnyksta, kai žmonės geriau susipažįsta.

Kai kuriems sutrikusios regos moksleiviams prisitaikyti visuomenėje labiausiai trukdo stereotipinis elgesys (pasikartojantys stereotipiniai judesiai, pvz., kūno lingavimas, akių trynimas ar spaudimas, pasikartojantys rankų bei pirštų judesiai ir įvairios grimasos). Manoma, kad nepakankamai sensoriškai stimuliuojami vaikai (taip dažnai nutinka akliesiems) stengiasi kompensuoti šį trūkumą stimuliuodami save kitais būdais (pagal Hallahan, Kauffman, 2003).Regos sutrikimų turinčių vaikų ugdymas
Regos praradimas gali labai riboti asmens patyrimą, nes jam sunku gauti informaciją iš aplinkos. Situciją dar sunkina ir tai, kad ugdymas bendrosiose klasėse pagrįstas regimąja patirtimi. Tačiau daugelis ekspertų mano, kad bendrąja prasme sutrikusios regos moksleiviai turėtų būti ugdomi taip kaip ir regintieji. Mokytojai turėtų šiek tiek modifikuoti mokymą, tačiau jie gali taikyti tuos pačius bendrojo ugdymo principus. Svarbiausias skirtumas yra tas, kad sutrikusios regos moksleiviai turės gauti informaciją kitų sensorinių sistemų pagalba.

Ugdant akluosius ar silpnaregius moksleivius, galima išskirti šias pagrindines darbo kryptis:
1. Fizinio vystymosi sutrikimų korekcija.
2. Pažintinės veiklos korekcija.
3. Orientavimosi erdvėje įgūdžių ugdymas.
4. Kalbos sutrikimų korekcija (Gudonis, 1998).

Ugdant regėjimo sutrikimą turinčius vaikus, reikia modifikuoti keturias pagrindines sritis:
1. Brailio raštą. Sutrikusios regos moksleivius, galinčius skaityti stambaus šrifto tekstą arba su didinamosiomis priemonėmis, rekomenduojama mokyti ir Brailio rašto, nes nemažos dalies silpnaregių moksleivių regos aštrumas laikui bėgant silpnėja.
2. Regos likučio panaudojimą. Dvi dažniausiai taikomos priemonės yra stambaus šrifto knygos ir didinamieji prietaisai. Stambaus šrifto knygos – tai paprastos knygos, išspausdintos stambesniu negu įprasta šriftu. Didinamieji prietaisai – tai vaizdą didinantys akiniai ir rankoje laikomi lęšiai.
3. Klausymosi įgūdžius. Visa medžiaga, kurią mokytojas bendrojo lavinimo mokykloje pateikia lentoje ar lentelėse, akliesiems ir silpnaregiams turi būti pateikta kiekvienam mokiniui parašyta reljefu kortelėse arba mokytojas rašydamas turi skaityti garsiai.
4. Judėjimo įgūdžių lavinimą. Sutrikusios regos asmenims judėti gali padėti vedliai žmonės, vedliai šunys, ilga lazdelė ir elektroniniai prietaisai (Hallahan, Kauffman, 2003).

Savitos specifikos dirbant su sutrikusios regos vaikais turi ir demonstravimo metodas. Geriausia vaizdinė priemonė yra natūralūs objektai. Natūralūs daiktai geriausiai atspindi charakteringas savybes, todėl jie gausiai naudojami formuojant sutrikusios regos vaikų vaizdinius dalykinėse pamokose, korekcijos užsiėmimuose, popamokinėje veikloje – ekskursijose, išvykose į gamtą ir pan.

Kadangi ne visada įmanoma pateikti mokiniams natūralius objektus, darbui su sutrikusios regos vaikais renkamos ir susintetinamos temomis ir potemėmis įvairių modelių kolekcijos. Demonstravimui gali būti naudojamos tiek trijų, tiek dviejų matmenų priemonės. Pirmosioms priskiriami modeliai, skulptūra, maketai. Prie antrųjų – bareljefiniai piešiniai, aplikacijos, siluetai, kontūrai, brėžiniai. Modelis yra padidinta ar sumažinta daikto kopija, kuriame pakartojamos visos daikto savybės, išskyrus dydį. Skulptūroje tiksliai atgaminama daikto forma, tačiau naudojama kita medžiaga, gali būti pakeistas vaizduojamo objekto dydis. Čia pagrindiniu daikto požymiu tarnauja forma. Maketai supažindina neregius mokinius su bendru objekto vaizdu, kur gana tiksliai atkartojama forma, o kai kuriais atvejais ir medžiagiškumas.

Akliesiems skirtuose reljefiniuose piešiniuse, atliktuose aplikacija ar siluetu, gali būti perteikti daikto paviršiaus ypatumai. Kontūrinis piešinys perteikia tik vaizduojamo objekto formą. Reljefiniai geografijos ir istorijos žemėlapiai gali būti iškelti bareljefu, aplikacija ir kontūru, kuriais lytėjimu galima suvokti krantų linijų, žemynų, salų, vandenynų, jūrų, ežerų, upių kontūrus.

Demonstruojant vaizdines priemones neregiams būtina laikytis tokių taisyklių:
1. Mokinio galva ir liemuo turi būti laikomi tiesiai.
2. Geriausia poza – sėdint.
3. Neturi būti pašalinių judesių.
4. Priemonės suvokime turi dalyvauti abi rankos ir visi pirštai.
5. Būtinas apgalvotas klausos, uoslės, skonio ir judesių, susijusių su lytėjimu, panaudojimas.

Tik maksimaliai panaudojus šias žinias galima tikėtis, kad vaizdinės priemonės padės suformuoti adekvačius ir tikslius vaizdinius (pagal Gudonį, .1998).Apibendrinimas
Regos sutrikimai – tai regimųjų pojūčių ir suvokimų sutrikimai, kurie trukdo normaliai raidai, mokymuisi, orientavimuisi erdvėje, savarankiškam gyvenimui (Ališauskas, 2002). Regėjimo sutrikimai skirstomi į du tipus – silpnaregystę ir aklumą, kurie nustatomi matuojant regėjimo aštrumą ir akiplotį. Šie sutrikimai kyla dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai – dėl akies refrakcijos sutrikimų, įvairių ligų (pvz., glaukomos, kataraktos, cukrinio diabeto), tarp jų ir įgimtų (koloboma, pigmentinis retinitas), taip pat dėl netinkamos akies raumenų veiklos.

Akli ir silpnaregiai vaikai patiria didelių judėjimo sunkumų, taip pat dažnai pasiekia mažesnių mokymosi rezultatų (nebūtinai dėl menkesnių gebėjimų; to priežastis gali būti ir mažesni su regimąjį sutrikimą turinčiais vaikais siejami pedagogų lūkesčiai, maža patirtis naudojant Brailio raštą). Taip pat aklieji ir silpnaregiai patiria sunkumų bendraudami, nes jie neturi galimybės matyti kito žmogaus veido išraiškos, šypsenos, rankų gestų, kūno judesių ir dėl to ne visada teisingai supranta socialinės sąveikos metu gaunamą informaciją.

Regos praradimas gali labai riboti asmens patyrimą, nes jam sunku gauti informaciją iš aplinkos. Situciją dar sunkina ir tai, kad ugdymas bendrosiose klasėse pagrįstas regimąja patirtimi. Tačiau daugelis ekspertų mano, kad bendrąja prasme sutrikusios regos moksleiviai turėtų būti ugdomi taip kaip ir regintieji, tereikia modifikuoti keturias pagrindines sritis:
• Brailio raštą (sutrikusios regos moksleivius rekomenduojama mokyti ir Brailio rašto, nes nemažos dalies silpnaregių moksleivių regos aštrumas laikui bėgant silpnėja);
• Regos likučio panaudojimą (dažniausiai taikomos priemonės – stambaus šrifto knygos ir didinamieji prietaisai);
• Klausymosi įgūdžius (medžiagą, kurią mokytojas bendrojo lavinimo mokykloje pateikia lentoje ar lentelėse, akliesiems ir silpnaregiams mokytojas rašydamas turi skaityti garsiai);
• Judėjimo įgūdžių lavinimą (sutrikusios regos asmenims judėti gali padėti vedliai žmonės, vedliai šunys, ilga lazdelė ir elektroniniai prietaisai).Literatūra
1. Ališauskas A. (2002.) Vaikų raidos ypatingumų ir specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
2. Gudonis V. (1998). Tiflologijos pagrindai. Šiauliai: Šiaulių universitetas.
3. Hallahan D.P., Kauffman J.M. (2003). Ypatingieji mokiniai: specialiojo ugdymo įvadas. Vilnius: Alma littera.
4. Kaffemanas R. (2002). Jutimo psichologija. Šiauliai: Šiaulių universitetas.
5. Sutrikusios regos vaikų korekcinis ugdymas [sud. Gudonis V.] (1997). Vilnius: Leidybos centras

Leave a Comment