Potvyniai ir jų grėsmė Lietuvoje

Turinys

Įvadas 3 psl.
1. Istorinė potvynių apžvalga. 4 psl.
2. Potvynių priežastys ir tikimybė. 7 psl.
3. Fizikiniai potvynių rodikliai ir teritorinė sklaida. 10 psl.
4. Ekstremalių potvynių kriterijai, grėsmė ir padaryti nuostoliai. 12 psl.
Išvados. 14 psl.
Literatūra. 15 psl.Įvadas
Kiekvienais metais pasaulyje įvykstančios gamtos stichinės nelaimės padaro didžiulę materialinę žalą ir nusineša žmonių gyvybes. Lietuvoje gamtos stichiniai reiškiniai yra reti, ir mūsų šalis nuo jų nukenčia kur kas mažiau negu aktyviu zonų ar galingų uraganų niokojami kraštai. Tarp Lietuvoje kylančių gamtinių nelaimių svarbią vietą užima periodiškai pasikartojantys pavojingi upių potvyniai. Pastaraisiais metais kaimyninėje Lenkijoje įvykę katastrofiniai pootvyniai yra pakankamai svarbus argumentas, kad šiai problemai butų skirta daugiau dėmesio.
Norint išvengti su potvyniais susijusių nuostolių ar juos sumažinti, reikia susisteminti ir išanalizuoti turimą informaciją apie šiuos pavojingus gamtos reiškinius bei numatyti jų prevencines priemones.
Potvyniai kyla įvairiose mūsų šalies dalyse ir įvairaus didumo upėse. Periodiškai išsiliejančios iš krantų mažos ir vidutinės upės didelės žalos gyvenvietėms, komunikacijoms ir žmonėms nepadaro. Apie tai, kad Lietuvoje dėl tokių potvynių butų kilusių didelių ūkinių ar aplinkosauginių problemų, žinių nėra. Kita vertus, tai gali būūti susiję su tradiciškai ekstensyviu šių teritorijų naudojimu. Užliejamuose paupiuose yra mažai urbanizuotų ar intensyviai ūkyje naudojamų teritorijų, praktiškai nėra svarbių komunikacinių sistemų ir pavojingų objektų.
Kitokia situacija gali susidaryti urbanizuotose teritorijose prie didžiųjų Lietuvos upių. Sniego tirpsmo ir liūtinių kr

ritulių sukelti potvyniai praeityje čia yra padarę daug žalos. Daugiausia nuo potvynių nukentėdavo šalia Neries ir Nemuno per potvynius užliejamos teritorijos. Prie šių upių įsikūrę miestai praeityje buvo glaudžiai susiję su laivyba ir kitu intensyviu upės naudojimu. Pavojingiausi potvyniai jau seniai buvo žinomi Nemune ties Kaunu ir deltoje bei Neryje ties Vilniumi. Šie du didžiausi šalies miestai praeityje nuolat kentėdavo nuo potvynių. Potvyniai niokojo daug Lietuvos teritorijų.1. Istorinė potvynių apžvalga.
Žinių apie senovėje buvusius ar katastrofinius potvynius išlikę labai mažai. Esami šaltiniai pasakoja tik apie didelius potvynius, kurie dažniausiai susiję su kuriuo nors istoriniu asmeniu ar įvykiu. Iš tokios informacijos objektyviai įvertinti hidrologines potvynių ypatybes dažniausiai būna gana sunku. Žinoma, kad XII–XIX šimtmečiais dideli arba kažkuo išsiskiriantys potvyniai Lietuvos upėse kilo 11128, 1198, 1205, 1206, 1217, 1221, 1358, 1363, 1377, 1420, 1427, 1440, 1468, 1481, 1562, 1578, 1583, 1589, 1590,1612, 1615, 1618, 1621, 1625, 1647, 1649, 1666, 1688, 1700, 1709, 1715, 1727, 1738, 1740, 1744, 1751, 1771, 1795, 1807, 1829, 1837,1845, 1885, 1888 ir 1889 metais (Barisas, 1977).
Išsamesnės žinios apie potvynius sukauptos tik pradedant XIX amžiumi, pradėjus stebėti vandens lygio režimą. Pirmosios hidrologijos stotys Lietuvoje įkurtos 1812–1820 metais Nemuno žemupyje: Rusnėje, Tilžėje ir Smalininkuose. Todėl daugiausiai žinoma apie potvynius, kilusius Nemuno deltoje. Trečiame XX amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje buvo sparčiai plečiamas hidrologijos stočių tinklas. Pradedant šiuo laikotarpiu atsiranda daugiau informacijos apie mažesnių upių potvynius.
Žinoma, kad, be Nemuno deltos, nuo potvynių ypač kentėjo Kauno miestas, esantis Nemuno ir Neries santakoje. Miestą potvyniai niokojo 1715, 1811, 1829, 1855, 1906, 1926, 1931, 1934, 1940, 1942, 1946, 1947, 1951 ir 1958 metais. Potvynio va
anduo užliedavo didelę Kauno senamiesčio dalį ir padarydavo miestui daug žalos. Didžiausias žinomas potvynis Kaune kilo 1946 metais, kada per žiemos ledonešį Nemune ir Neryje susidarę ledo sangrūdų, kurios atšalus orams dar sutvirtėjo. Ledo sangrūdų aukštis siekė 4,5 metro. Staigiai pradėjus tirpti sniegui ledo sangrūdų ties Kaunu patvenktose Neries ir Nemuno upėse vandens lygis kovo 25 dieną pasiekė neregėtą aukšti – 748 cm virš posto nulio. Antras pagal aukštį 1951 metų potvynis buvo 1,1 m žemesnis. Per 1946 metų potvynį buvo nuplauta 10 vienaukščių namų, apgadinta daug Kauno senamiesčio pastatų, žuvo žmonių. Nuostoliai įvertinti keliais milijonais rublių (Barisas, 1977).
Kad sumažėtų potvynių daroma žala, Kaune jau nuo ketvirto XX amžiaus dešimtmečio buvo pradėti statyti pylimai. Jie šiek tiek sumažino potvynių pavojų. Tai paaiškėjo per 1940 metų potvynį. Žemiau Neries žiočių dešiniame Nemuno krante supiltam pylimui sulaikius potvynio vandenį, padidėjo vandens srauto energija pylimais apsaugotoje atkarpoje, ir čia srautas pralaužė susidariusias ledo sangrūdas. Tačiau žemiau šio ruožo vandens srauto energijai sumažėjus, Nemune vėl susidarė ledo sangrūdos, ir upė užtvindė Zapyškio miestelį (Kolupaila, 1940b). 1959 metais pastačius Kauno hidroelektrinę, katastrofinių potvynių grėsmė Kaunui sumažėjo iki minimumo, nes aukščiau miesto susidarė didelis vandens telkinys – Kauno marios (plotas – 63,5 km2, turis – 462 mln. m3), kuris akumuliuoja pavojingą miestui Nemuno potvynio piko vandenį ir sumažina ledo sangrūdų susidarymo upėje ga
alimybę.
Ištvinęs Nemunas kelia pavojų ir kitoms pakrantėse esančiose urbanizuotoms teritorijoms. Didžiausia vandens lygio svyravimo amplitudė, siekusi virš 10 metrų, Nemune užfiksuota 1958 metais ties Druskininkais. Nuo Nemuno potvynio yra nukentėję Prienai, Birštonas, Seredžius, Jurbarkas ir kiti šalia Nemuno esantys miesteliai bei gyvenvietės. Tačiau pavojingiausi ir nuostolingiausi Lietuvoje būna Nemuno deltoje kylantys potvyniai.
Kiekvienais metais Nemunas užtvindo dalį deltos ir padaro žalos čia esančioms nedidelėms gyvenvietėms arba vienkiemiams, apgadina, suardo komunikacinių sistemų ir Nemuno žemupio polderių (Januškis, Sabaliauskas, 1971). Pavojingi potvyniai Nemuno deltoje kilo 1740, 1751, 1771, 1807, 1829, 1837, 1845, 1885, 1888, 1889, 1922, 1925, 1931, 1951, 1958 1970, 1979 ir 1994 metais. Kai kurie potvyniai būna lokalaus pobūdžio, susidaro dėl ledo sangrūdų, kurios dažniausiai susiformuoja tose pačiose Nemuno deltos atkarpose (Vaikasas, Rimkus, 1997). Per stacionarių stebėjimų laikotarpį didžiausias po.tvynis stebėtas 1958 metais. Nemuno deltoje (Lietuvos teritorijoje) buvo užlieta 570 km2, padaryta daug materialinių nuostolių, apie žmonių aukas žinių nėra. Kai kurių autorių teigimu (Rainys, 1973), Nemuno užliejamas plotas tęsiasi nuo Rambyno kalno iki Kuršių marių: dešiniame krante upę užlieja 402 km2, kairiame – 203 km2.
Nuo seniausių laikų Nemuno deltoje buvo statomi hidrotechniniai įrenginiai apsaugoti pakrančių gyvenvietes nuo pavojingų potvynių. Pirmi apsauginiai pylimai, kanalai ir vagos reguliavimo darbai Nemuno deltos pietinėje dalyje pradėti daryti XVII amžiuje, tačiau dabartinėje Lietuvos teritorijoje hidrotechniniai darbai atliekami tik nuo XIX amžiaus pabaigos. Deltoje įrengti polderiai ir kiti hidrotechniniai įrenginiai apsaugodavo Nemuno de
eltą tik nuo liūčių ir nelabai intensyvaus sniego tirpsmo sukeltų potvynių (Rimkus, Vaikasas, 1976). Tačiau didesni su staigiu sniego tirpsmu susiję potvyniai ir šiandien beveik kiekvienais metais niokoja Nemuno deltą.
Nuo Neries potvynių, kurie susidarydavo dėl labai staigaus sniego tirpimo upės baseine, periodiškai daugiausiai kentėdavo Vilniaus miestas, nors potvynio padaryti nuostoliai čia buvo kur kas mažesni nei Kaune. Vilniaus mieste potvyniai daugiausiai žalos yra padarę senamiesčiui. Aukščiausias žinomas vandens lygis (825 cm virš posto nulio) Neryje ties Vilniumi buvo 1931 m. balandžio 26 d. Šis potvynis labai pakenkė Vilniaus Arkikatedrai ir kitiems senamiesčio pastatams bei jų rūsiuose buvusioms vertybėms. Pokario metais Neries vandenys Katedros aikštę buvo užtvindę 1951, 1956 ir 1958 metais. 1976 metais Neries aukštupyje buvo pastatyta Vileikos–Minsko vandens sistema.
Taigi dalį pavasarinio potvynio ir lietaus poplūdžių vandens akumuliuoja Vileikos vandens talpykla (plotas – 67 km2, turis – 260 mln. m3), iš kurios vanduo tiekiamas Minsko miesto reikmėms. Tai sumažina maksimalų pavasarinio potvynio debitą. Po 1976 metų Vilniaus mieste katastrofinių potvynių nebuvo. Didelis potvynis Vilniuje buvo laukiamas 1979 metų pavasarį, tačiau laiku sudarius potvynio prognozę buvo išvengta jo katastrofinių padarinių. Taip pat didelio potvynio laukta 1996 metais. Buvo manoma, kad potvynis gali užlieti net Katedros aikštę, tačiau šis spėjimas nepasitvirtino.
Neris teka giliu ir siauru slėniu, kuriame, be Vilniaus miesto, yra ir daugiau gyvenviečių. Dauguma jų įsikūrusios aukštesnėse terasose, todėl potvynio vanduo jų nesiekia. Neryje vanduo aukštai pakyla ties Jonava. Ypač aukštas potvynis čia buvo 1946 metų pavasarį, kada vandens lygis pasiekė 782 cm virš posto nulio, tačiau dėl patogios padėties miestas nuo potvynio praktiškai nenukentėjo.2. Potvynių priežastys ir tikimybė.
Pavojingiausi potvyniai Lietuvoje kyla dėl staigaus sniego tirpsmo visame upės baseine ar didesnėje jo dalyje. Pavojingi sniego tirpsmo sukelti potvyniai dažniausiai susiformuoja Nemuno deltoje. Kitose Lietuvos dalyse jie pasitaiko rečiau. Sniego tirpsmo sukelti potvyniai labai priklauso nuo hidrometeorologinių sąlygų prieš potvynį ir jo metu. Jeigu žiemos pabaigoje susidaro didelės vandens atsargos sniege, o prieš potvynį baseino požeminio ir dirvožemio vandens ištekliai irgi yra gana dideli, be to, didesnėje baseino dalyje prasideda staigus oro atšilimas be atšalimų, galima tikėtis didelių ar net katastrofiškų potvynių. Potvynių pavojus yra dar didesnis, kada orų atšilimas sutampa su stipriomis liūtimis. Su sniego tirpsmu susijusius potvynius ypač sustiprina upėse susidarantys ledo kamščiai, kurių didžiausia susiformavimo tikimybė pastaraisiais metais būna Nemuno deltoje.
Dėl intensyvių liūčių kylantys potvyniai yra sunkiai prognozuojami ir periodiškai kartojasi visose Lietuvos upėse. Dėl palyginti mažų liūties apimamų teritorijų liūtinės kilmės potvyniai būna ryškesni mažose ir vidutinėse upėse, kurių tam tikruose ruožuose jie padaro daug žalos. Didžiosiose Lietuvos upėse lokalių liūtinių kritulių suformuotų potvynių kyla daug rečiau ir jie sukelia mažiau problemų. Liūčių sukelti potvyniai Lietuvoje tampa grėsmingi, kuomet i upes baseiną per parą iškrinta daugiau kaip 30–50 mm kritulių. Per ypač didelius potvynius sukėlusias liūtis per parą iškrisdavo daugiau kaip 100 mm kritulių. Didžiausi liūčių sukeliami potvyniai susiformuoja po ilgesniu kaip savaitė laikotarpiu. Dažniausiai aukščiausi liūčių sukelti potvyniai pasitaiko vakarinėje Lietuvos dalyje, kur didžiausias šalyje metinis kritulių kiekis ir liūčių pasikartojimo tikimybė.
Nauja problema – dėl netinkamo užtvankų eksploatavimo kylantys pavojingi potvyniai. Nors jie gana reti ir dar nėra padarę daug žalos, reikia priimti dėmesin tą faktą, kad per kelius paskutinius XX amžiaus dešimtmečius Lietuvoje įrengta daug įvairaus didumo tvenkinių. Dabar Lietuvoje yra 421 tvenkinys (plotas ne mažesnis negu 0,5 ha). Aplaidžiai juos eksploatuojant gali kilti pavojus aplinkinėms žemės ūkio ir urbanizuotoms teritorijoms bei žmogaus saugumui. Ši problema buvo paaštrėjusi XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai dėl vykdomų ūkio reformų šalyje buvo sumažėjęs dėmesys hidrotechniniu įrenginių priežiūrai ir eksploatavimui. Antai 1994 metais kovo pabaigoje Nevėžyje, žemiau Panevėžio miesto užtvankos, staiga pradėjo kilti vandens lygis. Išsiliejęs vanduo apsėmė dalį Savitiškio vandens valymo įrenginių. Ties Berčiūnais vanduo buvo pakilęs 4,36 metro. Nevėžyje ties Panevėžiu tai buvo vienas didžiausių potvynių antroje XX a. pusėje. Matyt, tinkamai organizuojant hidrologines prognozes ir pagal jas eksploatuojant Panevėžio miesto tvenkinį minėtų katastrofinių padarinių buvo galima išvengti. Tikėtina, kad ateityje, tinkamai eksploatuojant Lietuvos dirbtinius ir patvenktus vandens telkinius, pavojingų potvynių pavyks išvengti.
Potencialiai upės potvynių gali kilti ir sugriuvus tvenkinio užtvankai, nors apie tokius atvejus ir jų padarytus nuostolius žinių nėra. Didelių užtvankų techninė priežiūra yra patenkinama, o dalis be savininkų priežiūros veikiančių mažųjų tvenkinių užtvankų eksploatavimas didelės grėsmės nekelia.
Potencialiai galimiems potvyniams galima priskirti ir dėl grunto nuošliaužų kylančius potvynius. Pavojingų grunto nuošliaužų Lietuvoje dažniausiai pasitaiko gruntinio vandens iškrovos srityse. Jos formuojasi po stiprių liūčių arba tirpstant pašalui. Dėl tokių grunto nuošliaužų sugriūva pastatai, nukenčia komunikacijos bei padaroma kitokios žalos. Tačiau apie nuošliaužas, sukėlusias pavojingų potvynių, žinių nėra. Atsižvelgus į šalies reljefą ir hidrografini tinklą, tokių potvynių tikimybė yra labai maža.
Lietuvoje žinomų ar potencialiai galimų potvynių susidarymo priežastis galima sugrupuoti taip:
■ staigus sniego tirpsmas;
■ intensyvios liūtys;
■ netvarkingų užtvan.kų eksploatavimas;
■ užtvankų avarijos;
■ grunto nuošliaužos ir ledo kamščiai.

Šias pagrindines potvynių priežastis gali papildyti kai kurie gamtos reiškiniai, pvz., ledo kamščiai upėje, stiprus priešpriešis vandens srovei vejas ir kt. Didžiausia tikimybė, kad pavojingi potvyniai gali kilti Nemune. Pagal potvyniams susidaryti palankias sąlygas, Nemuną Lietuvos teritorijoje galima suskirstyti i tris atkarpas: vidurupį, žemupį ir deltą.
Nemuno vidurupio (nuo sienos su Baltarusija iki Kauno) nuolydis yra gana didelis, o tai lemia didelį srovės greitį. Ši upės atkarpa, lyginant su žemupiu ir delta, vėliau užšąla ir greičiau nuledėja. Ties upės seklumomis ir posūkiais per ledonešį susidaro ledo kamščių, dėl to vandens lygis čia labai svyruoja. Šioje Nemuno atkarpoje nuo potvynių ypač kenčia Balbieriškio gyvenvietė, mažiau – Birštonas ir Prienai. Pastačius Kauno HE, Birštono miestas atsidūrė aukščiau Kauno marių, kuriose padidėjęs ledo sangrūdų pavojus, ypač jeigu prieš potvynį palaikomas aukštas Kauno marių lygis. Alytaus miestas įsikūręs palei upę dar aukščiau, todėl potvyniai jam nepavojingi. Iki pastatant Kauno HE, didžiausias potvynių pavojus šioje atkarpoje grėsdavo Kaunui, šį miestą potvyniai nuo 1877 m. niokojo net 16 kartų. Pastačius Kauno hidroelektrinę, katastrofinių potvynių Kaune nebuvo, nes žemiau užtvankos ilga Nemuno atkarpa visai neužšąla arba čia susidarantis ledas būna labai plonas.
Iš Nemuno vidurupio atplaukiančius ledus sulaiko Kauno marios. Todėl Nemune ties Kaunu ledo sangrūdų, dėl kurių anksčiau mieste kildavo katastrofinių potvynių, nebesusidaro. Kita vertus, Kauno marių talpa nėra didelė, todėl ypač vandeningais metais potvynių susidarymo Kaune galimybė egzistuoja.
Nemuno žemupio (nuo Kauno iki Juros žiočių) atkarpoje didelių miestų užliejamose teritorijose nėra. Nuo potvynių labiausiai nukenčia šiame ruože arčiau upės įsikūrusios Zapyškio, Seredžiaus gyvenvietės ir Jurbarko miestas. Smalininku miestelis ir kitos palei Nemuną esančios gyvenvietės yra aukščiau, todėl potvyniai joms didelės žalos nepadaro.
Nemuno deltoje (nuo Juros žiočių iki Kuršių marių) dažniausiai formuojasi pavojingiausi, katastrofiški potvyniai Lietuvoje. Tai tik kelis metrus aukščiau jūros lygio pakilusi teritorija, kurią užlieja net mažų potvynių vanduo. Pavojingiausi Nemuno deltoje būna sniego tirpsmo sukelti potvyniai. Kitais metų sezonais liūčių sukelti potvyniai čia būna ne tokie dideli ir padaro nedaug žalos.3. Fizikiniai potvynių rodikliai ir teritorinė sklaida.
Lietuvos gamtinės sąlygos ir didžiųjų upių hidrotechniniai įrenginiai nesudaro galimybės kilti ypač pavojingiems potvyniams. Aukščiausiai, palyginus su daugiamečiu vidutiniu potvynio piku, vandens lygis buvo pakilęs Nemune ties Druskininkais ir Nemajūnais bei Neryje ties Vilniumi. Šiose ir kitose didokose Lietuvos upėse vandens lygis gali pakilti iki 10 metru virš vidutinės daugiametės žymos. Vidutinėse ir mažose upėse potvynio vandens lygis būna daug žemesnis. Pagal hidrometrinius matavimus, buvusių potvynių istorinius aprašymus ir skirtingų regionų gamtinę būklę, visus Lietuvos administracinius rajonus galima suskirstyti i penkias kategorijas, priklausomai nuo pavojingų potvynių susidarymo juose tikimybės.
Labai mažos pavojingų potvynių susidarymo tikimybės rajonuose kilti grėsmingiems potvyniams gamtinės sąlygos nėra palankios. Šiai kategorijai priklauso beveik visi Žemaičių aukštumose esantys administraciniai rajonai. Mažos pavojingų potvynių susidarymo tikimybės rajonuose potvynių padaroma žala yra minimali. Tai daugiausia ne Nemuno baseine esantys administraciniai rajonai. Vidutinės pavojingų potvynių susidarymo tikimybės rajonuose periodiškai užliejamos teritorijos ir padaroma žalos urbanizuotoms teritorijoms. Šiai kategorijai priklauso Nevėžio, Šventosios žemupio baseinai ir Neries bei iš dalies Nemuno slėniuose esantys rajonai. Didelės pavojingų potvynių susidarymo tikimybės teritorijoms galima priskirti tik Kauno rajoną. Nors pastačius Kauno HE, Kauno miestui pavojingų, katastrofiškų potvynių grėsmė sumažėjo, aukščiau Kauno HE užtvankos ir žemiau Neries intako pavojingų potvynių susiformavimo Nemune tikimybė egzistuoja. Kita vertus, šiai kategorijai galima priskirti ir Vilniaus rajoną, tačiau čia į pavojingų potvynių zoną patenka tik dalis Vilniaus miesto. Atsižvelgiant i mažesnį užliejamos teritorijos plotą, šis rajonas priskirtas mažesnio pavojingumo kategorijai. Potvynių susidarymo tikimybė Nemuno deltoje yra didžiausia visoje Lietuvoje. Didžiausia Nemuno deltos dalis priklauso Šilutės rajonui, taigi jam ir tenka beveik visa Lietuvoje potvynių padaromos žalos našta.
Nemuno deltoje pavasariniai potvyniai prasideda kovą (63 % tikimybė), vasarį (31 %) ir labai retai – sausi (6 %). Vidutinė potvynio pradžia – pirmoji kovo dekada. Deltos aukštupyje potvynis prasideda vidutiniškai 2–3 dienomis anksčiau, negu deltos žemutinėje dalyje. Nemuno deltoje vanduo išsilieja virš salpos vidutiniškai po 8–10 dienų nuo potvynio pradžios. Pavasario potvynių trukmė kinta nuo 9 iki 64 parų (Rainys, 1977). Nemuno deltoje užliejama teritorija tęsiasi nuo Jūros žiočių (dešinysis intakas) iki Kuršių marių. Bendras jos plotas siekia iki 605 km2 (1 % tikimybė). Lietuvos teritorijoje, dešiniajame Nemuno krante, užliejama iki 402 km2 (3 lent.). Dešiniojo kranto užliejamos teritorijos galimas plotis – iki 6 km.
Nemuno deltos užtvindymą lemia du pagrindiniai veiksniai: perteklinis Nemuno debitas (vandens debitas būna didesnis nei upės vagos pralaidumas) ir ledo sangrūdos. Anot A. Rainio, ypač pavojingos, tam tikrose deltos ruožuose labai didelius potvynius sukeliančios, ledo sangrūdos dažniausiai susidaro tose pačiose Nemuno vietose. Ledo sangrūdos deltoje dažniausiai formuojasi ties Ragaine, Tilže, Gilijos atšaka, Karcevičiais, Šilininkais, Tatamiškiais, Ragininkų sala bei Skirvytėje – žemiau Rusnės miestelio ir prie pat Skirvytės žiočių. Dėl to kai kuriose upės atkarpose potvynio aukštis dažnai priklauso ne nuo vandens debito, o nuo ledo sangrūdų pobūdžio.4. Ekstremalių potvynių kriterijai, grėsmė ir padaryti nuostoliai.
Lietuvos mokslininkai nustatė ekstremalių įvykių ribinius kriterijus, kuriuos reiškiniui viršijus iškyla katastrofos pavojus. Lietuvos upių kritinis vandens lygis nustatytas ir patvirtintas specialiu nutarimu (Valstybinis., 2001). Jame numatyti ir pagrindiniai ekstremalių potvynių kriterijai. Jie nurodyti tik penkių šalies upių, Kauno ir Kuršių marių.
Užliejamose teritorijose draudžiama statyti pavojingus objektus, kad, juos užliejus vandeniui, nekiltų grėsmė aplinkai ar visai upės ekosistemai. Tas reikalavimas iš dalies vykdomas ir išskiriant vandens telkinių pakrantėse vandens apsaugines juostas, kuriose ribojama žemės ūkio ir kitokia ūkinė veikla. Nors vandens apsauginių juostų nustatymas visai nesusijęs su užliejamomis teritorijomis, didžiausias užliejamas plotas gana dažnai nesiekia vandens apsauginės juostos ribos. Todėl didelę potvynių užliejamų teritorijų dalį galima priskirti natūraliems arba renaturalizuojamiems plotams, kurie labai mažai naudojami ūkyje.
Intensyvių liūčių sukelti upių potvyniai labiausiai paveikia mažus baseinus. Jie kartais sugriauna mažesnių upių tiltus, užtvankas, apgadina komunikacijas. Žinių apie liūčių sukeltų potvynių aukas nėra. Didžiosiose Lietuvos upėse liūčių sukeliami potvyniai padaro kur kas mažiau žalos nei su sniego tirpsmu susiję potvyniai. Daugiausiai žalos potvyniai padaro Nemuno deltoje, kur apsemiami dideli žemės ūkio naudmenų plotai, nemažai gyvenamųjų ir ūkinių pastatų. Nuo potvynių nukenčia ryšio ir elektros perdavimo linijos, keliai, tiltai, užteršiami geriamojo vandens šuliniai, nuniokojama žemės ūkio naudmenų, melioracijos sistemų ir kt. Nors potvyniai deltoje kyla kasmet, pavojingi susiformuoja maždaug kas 12–15 metų. Per metus Nemuno deltoje potvyniai padaro žalos maždaug už 80 tūkst. litų. Didesnių potvynių padaryta žala siekdavo 250–300 tūkst. litų. 1994 metais per potvynį žuvo žmogus, nors dažniausiai žmonių aukų per potvynius nebūna.
Nemuno deltos potvyniai kartą per šimtą metų užlieja 402 km2, kartą per dešimt metų – 302 km2 teritoriją. Deltos užliejamoje teritorijoje yra 46 kaimai. Čia gyvena 3285 gyventojai. Jų sodybų daugiausiai yra žiemos polderiuose arba neužliejamose aukštumose. Žiemos polderiuose įsikūrusius kaimus užtvindo tik ypač aukštų potvynių vanduo. Pavienių sodybų, kurioms potvyniai pavojingiausi, yra nedaug. Nemuno žemupio užliejamose teritorijose žemės ūkio naudmenos užima per 75 % teritorijos. Tarp žemės ūkio naudmenų čia vyrauja pievos. Jos užima 80 % visų žemės ūkio naudmenų. Ariamos žemės užliejamoje teritorijoje yra labai mažai. Užliejamos teritorijos 14,7 % užima miškai ir pelkės, 3,8 % – vandens telkiniai (Nemuno., 1994).
Be Nemuno deltos, potvynių vanduo Lietuvoje apsemia apie 40 km2 teritoriją, kurioje vyrauja ekstensyviai naudojamos žemės ūkio naudmenos, pelkės ir miškai. Taigi remiantis preliminariais vertinimais, Lietuvoje potvynių vanduo užlieja apie 0,6 % visos šalies teritorijos.

Išvados:

1. Lietuvoje žinomų ar galimų potvynių pagrindines susidarymo priežastis galima sugrupuoti taip:
■ staigus sniego tirpsmas;
■ intensyvios liūtys;
■ netvarkingų užtvankų eksploatavimas;
■ užtvankų avarijos;
■ grunto nuošliaužos ir ledo kamščiai.

2. Grėsmingi, katastrofiški potvyniai, padarę daug materialinės žalos ir nusinešę žmonių gyvybių, praeityje dažniausiai kildavo Nemuno deltoje, Nemune ir Neryje ties Kaunu bei Neryje ties Vilniumi.

3. Pastačius Kauno HE (1959) ir Vileikos–Minsko vandens sistemą (1976), katastrofiškų potvynių grėsmė Kaunui ir Vilniui labai sumažėjo. Tačiau tokio masto potvynių susidarymo Nemune ir Neryje ties Kaunu bei Neryje ties Vilniumi tikimybė, nors ir labai maža, egzistuoja. Tokie potvyniai gali kilti palankiomis gamtinėmis sąlygomis bei aplaidžiai eksploatuojant Kauno marių arba Vileikos vandens talpyklos vandenį.

4. Nemuno deltoje įvairaus stiprumo ir žalos padarantys potvyniai kyla kiekvienais metais. Kartais pavasarinio potvynio susiform.uoja du ar daugiau pikų. Deltoje potvyniai užlieja iki 605 km2 teritoriją. Dešiniajame upės krante (Lietuvos teritorija) užliejama iki 402 km2.

5. Be Nemuno deltos, pavojingi potvyniai kitose Lietuvos dalyse užlieja iki 40 km2 šalies ūkyje naudojamos teritorijos.

Literatūra:

1. Barisas A. (1977). Kai siautėja mūsų upės. Katastrofos upių pakrantėse, Vilnius, 150–169.
2. Januškis V., Sabaliauskas I. (1971). Kai kurios Nemuno žemupio potvynio ypatybės ir pasekmės, Hidrometeorologiniai straipsniai 4, 43–56.
3. Kolupaila S. (1940 a). Nemunas, Vilnius.
4. Kolupaila S. (1940 b). 1940 metu Nemuno potvynis Kaune ir kitur, palyginus su kitų metų potvyniais, Kosmos, 221–226.
5. Potvynių dinamikos Nemuno žemupyje tyrimai tikslų paruošti polderių sistemų išdėstymo schemą (1974). Ataskaita, Vilainiai. (Rankraštis.)
6. Rainys A. (1973). Kai kurie Nemuno deltos užliejimo pavasarinių potvynių metų aspektai, Hidrometeorologiniai straipsniai, 6, 39–44.
7. Rimkus A., Vaikasas S. (1976). Priemonių, apsaugančių Nemuno žemupį nuo žalingo potvynių poveikio, tyrimų rezultatai, Mokslo ir technikos progresas melioracijoje, 10, 165–172.
8. Vaikasas S., Rimkus A. (1997). Potvynio vandens lygių dinamikos Nemuno deltoje tyrimai. Lietuvos žemės ūkio universiteto ir Lietuvos vandens ūkio instituto mokslo darbai, 2(24), 108–125.

Leave a Comment