Papildomasis technologinis ugdymas

2143 0

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
PEDAGOGIKOS FAKULTETAS
UGDYMO METODIKŲ KATEDRA

III k. 3 gr. studentė

Papildomasis technologinis ugdymas
Kursinis darbas

Darbo vadovė:

Dr. I. Pašilytė

Klaipėda, 2006
Turinys
Įvadas 3
1. Papildomasis ugdymas 4
1.1. Neformalaus ugdymo samprata 4
1. 2. Neformaliojo ugdymo tikslas ir uždaviniai 5
1.3. Neformalaus ugdymo metodiniai principai 5
1. 4. Neformaliojo ugdymo rezultatai 8
1.5. Neformalaus ugdymo prasmė 8
2. Technologinis ugdymas 11
2 .1. Technologinio ugdymo tikslai, uždaviniai, vertybinės nuostatos 13
2.2. Technologinio ugdymo principai: 14
2.3. Technologijų pamokose ugdomos šios vertybinės nuostatos: 14
2.4. Technologijų mokymo procese siekiama ugdyti moksleivių gebėjimus: 14
2.5. Technologijų kaita ir technologinį ugdymą įtakojantys veiksniai 15
3. Papildomo technologinio ugdymo pasirinkimo galimybės Klaipėdos mieste tyrimas 18
Išvados 22
Literatūros sąrašas 23

Įvadas

Papildomas technologijų ugdymas aktuali tema šiandien, ne tik dėl technologijų pažangos, bet ir dėl egzistuojančių spragų teisiniuose dokumentuose beei realybėje bei aibes kitų dalykų. Su kiekviena diena keičiasi technologijų suvokimas ir papildomojo ugdymo reikšmė. Ši problema po truputį sprendžiama, tačiau vis dar egzistuoja dėl įvairiausių problemų: lėšų, specialistų trūkumo ir t.t.
Tyrimo objektas – papildomojo technologinio ugdymo ypatumai ir pasirinkimo galimybės Klaipėdos mieste.
Tikslas – paanalizuoti papildomąjį technologinį ugdymą
Uždaviniai:
1. Atskleisti neformaliojo ugdymo sampratą.
2. Patyrinėti papildomąjį technologinį ugdymą.
3. Apžvelgti technologinių būrelių pasiūlą ir pasirinkimo galimybes Klaipėdos mieste.
Metodai:
1. Teoriniai: pedagoginės, psichologinės, socialinės, sociologinės, teisinės, techninės literatūros studijavimas;
2. Empiriniai: antrinių duomenų analizė, statistinė duomenų analizė, pasirinkimo galimybės analizė.

1. Papildomasis ugdymas

Šiandien uggdymas Lietuvos Respublikos įstatymuose skiriamas į: formalų, neformalų ir informalų. 2003 m. priėmus naująjį Švietimo įstatymą, papildomąjo ugdymo sąvoką pakeista į neformalųjį ugdymą (švietimą). Neformaliojo vaikų švietimo sąvoka įtvirtinta įteisinta Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, jaunimo neformaliojo ugdymo sąvoka – Jaunimo politikos pagrindų įstatyme (2003-12-04). 2005-12-30 Švietimo ir

r mokslo ministerija priėmė neformaliojo vaikų švietimo koncepciją.
Formalus ugdymas apibūdina hierarchiškai struktūruotą, ir chronologiškai organizuotą švietimo sistemą, kurią sudaro ugdymas pradinėse ir vidurinėse mokyklose, universitetuose bei kitose švietimo institucijose su specializuotomis programomis. (11)

Informalusis ugdymas – tai nesąmoningas, dažniausiai neorganizuotas mokymasis (23)
Šiame XXI a. akcentuojamas laisvas ir kūrybiškas mąstymas, veiklumas bei savarankiškumą puoselėjančių kompetencijų ugdymo svarba. Pripažįstama, kad šios ir kitos neformalaus ugdymo metodais sėkmingai ugdomos kompetencijos padeda jaunam žmogui kūrybingai panaudoti turimas žinias ir gebėjimus bei rasti savo vietą gyvenime.
Kyla nesusipratimų dėl skirtinguose įstatymuose naudojamų neformalaus ugdymo skirtingų apibrėžimų. Neformalus ugdymas, skirtingai nei Europoje daugeliu atvejų vis dar suprantamas kaip papildoma užklasinė veikla, atliekanti užimtumo funkciją, o rezultatus matuojanti užimtų vaikų skaičiumi.
1.1. Neformalaus ugdymo samprata
Vertybinės ugdymo nuostatos neatsiejamos nuo bendrųjų žmogaus veertybių, kurių ugdymas sudaro neformalaus ugdymo srities esmę. Todėl neformalaus ugdymo paskirtis yra padėti ugdytiniui per veiklą atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti asmeninį bei visuomeninį gyvenimą. Neformalaus vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais.
Neformalusis vaikų švietimas – kryptinga veikla, padedanti vaikui įgyti kompetencijos, tapti sąmoninga asmenybe, sugebančia atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai veikti visuomenėje bei prisitaikyti prie kintančios aplinkos. (24) Neformalaus ugdymo padėtis yra tarp formalaus ir informalaus ug
gdymo sektorių. Nėra jokio prieštaravimo tarp formalaus ir neformalaus ugdymo. Jie abu vienas kitą papildo. Formalus ugdymas suteikia jauniems žmonėms akredituotą kompetencijų paketą, labai reikalingą tolimesnei karjerai, tuo tarpu neformalus ugdymas dėl savo patyriminio ir socialinio pobūdžio suteikia kompetencijas, kurios įgalina jaunus žmones aktyviau įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, sėkmingiau įsitvirtinti studijose ir darbo rinkoje. Neformalus ugdymas apibrėžiamas kaip struktūrizuotas mokymasis, turintis aiškius ugdomuosius tikslus. Be to, visada yra pabrėžiami išskirtiniai bruožai – metodiniai principai. (15)

1. 2. Neformaliojo ugdymo tikslas ir uždaviniai

Neformaliojo vaikų švietimo tikslas yra per kompetencijų ugdymą formuoti asmenį, sugebantį tapti aktyviu visuomenės nariu, sėkmingai veikti visuomenėje, padėti tenkinti pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius.
Neformaliojo vaikų ugdymo uždaviniai:
1. ugdyti ir plėtoti vaikų kompetencijas per saviraiškos poreikio tenkinimą;
2. ugdyti pilietiškumą, tautiškumą, demokratišką požiūrį į pasaulėžiūrų, įsitikinimų ir gyvenimo būdų įvairovę;
3. lavinti gebėjimą kritiškai mąstyti, rinktis ir orientuotis dinamiškoje visuomenėje;
4. spręsti socialinės integracijos problemas: mažiau galimybių turinčių (esančių iš kultūriškai, geografiškai, socialiai – ekonomiškai nepalankios aplinkos ar turinčių specialiųjų poreikių), ypatingų poreikių (itin gabių ir talentingų) vaikų, iškritusių iš švietimo sistemos integravimas į visuomeninį gyvenimą, socialinių problemų sprendimas;
5. padėti spręsti integravimosi į darbo rinką problemas. (24)
1.3. Neformalaus ugdymo metodiniai principai

Specifinės aplinkos principas

Neformalus ugdymas vyksta tam tikroje specifinėje aplinkoje. Jai turi būti būdinga tam tikra autonomija (atskirumas), kad jauni asmenys galėtų pakankamai saugiai eksperimentuoti be didesnės ri

izikos pakenkti sau ir/ar aplinkiniams. Kartu, tai turi būti aplinka, kurioje jauni asmenys galėtų imtis pilnos atsakomybės už savo veiksmus ir net nesėkmė ar neteisingas sprendimas neturėtų neigiamų pasekmių, įtakojančių visą jaunuolio gyvenimą. Tai yra, jaunuoliai turi turėti galimybę išbandyti save. Savęs išbandymas leidžia sukaupti daugiau autentiškos patirties, kuri ypatingai reikalinga šiame amžiaus tarpsnyje.

Aktyvaus dalyvavimo ugdymo procese principas

Neformaliojo švietimo veiklų pasiūla skirta socialinėms, kultūrinėms, edukacinėms, profesinėms ir kitoms kompetencijoms ugdyti. Tai reiškia, kad ugdymo procese dalyvaujantys vaikai ir jaunuoliai ugdymo rezultatų pasiekia, visų pirma, savo aktyvumo dėka. Jų aktyvumo pasireiškimui galimybės sudaromos šiais būdais:

skiriamas laikas savo patyrimo įvardinimui ir suvokimui; t.y. kiekvienas jaunas asmuo turi daugiau ar mažiau patirties, kuri jau yra pagrindas savęs ir aplinkos pažinimui;

kadangi jaunuolių patirtis ribota, tai gali būti sukuriamos dirbtinės situacijos; dalyvavimas užtikrinamas tuo, kad patys dalyviai daro išvadas iš dirbtinai sukurto patyrimo;

kartais lengviau perteikti žinią ne per patyrimą, o žinią tiesiog pasakant; tokiu atveju dalyvavimas užtikrinamas jaunuoliams suteikiant galimybę aktyviai padirbėti su medžiaga: aptarti ją, analizuoti, pagalvoti apie pritaikymo galimybes.

Visumos principas
Šis principas reiškia visuminį požiūrį į jauną asmenį, ugdymo tikslus ir darbo metodus. Visumos principas išreiškia požiūrį, kad ugdymo procese neignoruojami nei jausmai, nei protas, nei fiziologija ir pan. Taip pat parodoma, kad kreipiamas dėmesys ti

iek į asmenį (“Aš” požiūris) su jo norais, tikslais, savijauta, nuomone bei požiūriais, tiek į grupę – dalyvių tarpusavio santykius, bendradarbiavimo stilių (“Mes” požiūris), tiek į ugdymo procese įgyjamas žinias ar svarstomą temą (“Tema” požiūris). Atitinkamai siekiama taikyti kuo įvairesnius metodus, kurie leistų atskleisti įvairiapusišką žmogaus prigimtį. Ugdymo procesas nevyksta vakuume. Jis vyksta realiame gyvenime (aplinkoje), todėl siekiama ugdymo metu įgytą patirtį ir žinias susieti su kasdienybe.

Visumos principą padeda įgyvendinti ugdymo metodų visapusiškumas. Veikloje nuolat kaitaliojami intelektiniai, fiziniai ir emocinio išgyvenimo metodai. Po emocinio išgyvenimo intelektu suvokiama kažkas naujo apie save, o vėliau įsisąmoninama. Ugdymo metodų įvairovė popamokinėje veikloje leidžia visapusiškai ugdyti asmenybę. Tik suvokęs savo asmenybės vientisumą žmogus tampa nepriklausomas nuo išorinių aplinkybių, viduje stiprus, pasitikintis savimi, priklausomas tik nuo savęs paties, savo norų, gabumų, (“savo valios viešpats ir savo sąžinės vergas”).

Mokymosi iš patirties principas
Šis principas išreiškiamas šia schema.

Siekiama, kad ugdymo procesas būtų grindžiamas patirtimi, o ne tik teorinėmis pratybomis. Tačiau pripažįstama, kad patirtis įgauna prasmę tik tada, kai ji suvokta. Dėl to patirtis aptariama (schemoje “Refleksija”) ar kitokiais būdais siekiama suvokti patirtį. Suvokta patirtis susiejama su konkrečiu gyvenimu ir daromos išvados apie patirties svarbą gyvenimui (generalizaciją). Išvados įgauna prasmę tik tada, jeigu jos pritaikomos gyvenime.
Atvira ir neformali komunikacija

Tai autentiškas savęs pateikimas, dalinimasis savo asmeninio gyvenimo patirtimi, atveriant savo silpnąsias puses, neatsakytus klausimus. Tokį bendravimą jaunuoliai įvertins. Tai gali suteikti jiems noro ir jėgų gyventi.
Konkurencijos slopinimas
Atsisakymas kontroliuoti ir vertinti rezultatus. Visuomenė tarsi kvėpuoja konkurencija ir nuolat reikalauja rezultatų (įvykdyti užduotą planą). Tokio spaudimo veikiami dauguma žmonių išmoksta prisitaikyti ir išgyventi, tačiau tuo pat metu jie neapkenčia tokios visuomenės ir, kas blogiausia, neturi nei jėgų, nei noro ją keisti. Todėl svarbu – kiek kiekvienas pažengė savo paties užsibrėžtu keliu. Tokio vidinės brandos proceso neįmanoma formaliai įvertinti, nes rezultatai matosi ne iš karto, o tik po tam tikro laiko. Svarbus išgyvenimas, nauja patirtis ar atradimas kartais labai ilgai glūdi žmoguje, kol asmuo jį įsisąmonina. Tik tada rezultatas tampa akivaizdus.
Į grupės procesą ir patyrimo reflektavimą orientuotas lavinimas
Grupės proceso metu nebūtinai įsisąmoninamos žinios. Tačiau jauniems žmonėms jų pačių problemos tampa aiškesnės, labiau suvokiami asmenys ir jų tarpusavio ryšiai. Reflektavimas – tai galimybė pažvelgti į save iš šalies, lyg į veidrodį. Tai padeda jaunuoliams geriau suprasti save pačius ir kitus grupės narius. Ypač svarbu reflektuoti patį procesą, kai jaunuoliai nepasiekia jiems patiems norimo rezultato. (15)

1. 4. Neformaliojo ugdymo rezultatai

Neformaliojo vaikų švietimo būdu kompetencijos įgyjamos per pasirinktos krypties veiklą. Kompetencijos suprantamos kaip mokėjimai atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų žinių, įgūdžių, gebėjimų, vertybinių nuostatų visuma. Neformaliojo švietimo būdu ugdomos šios kompetencijos:
1. Asmeninės – savęs pažinimas, savistaba, pasitikėjimas savimi, savęs vertinimas, savianalizė, saviraiška, sveika gyvensena, atsakomybė už savo veiksmus;
2. Edukacinės (mokymosi) – savarankiškas mokymasis bei informacijos valdymas, mokymasis visą gyvenimą, informacijos gavimas, jos analizavimas bei panaudojimas, mąstymo lankstumas (loginis, kritinis-probleminis, kūrybinis);
3. Socialinės – bendravimas ir bendradarbiavimas, darbas komandoje, dalijimosi atsakomybe įgūdžiai, demokratinių struktūrų ir procedūrų išmanymas, sprendimų priėmimas, konfliktų sprendimas lygių galimybių įsisąmoninimas, ekologinė savimonė;
4. Profesinės – specifinių sričių žinios gebėjimai ir įgūdžiai, supratimas apie šiuolaikinę darbo rinką, požiūris į veiklos kokybę. (24)
1.5. Neformalaus ugdymo prasmė
Neformalų ugdymą mes suprantame kaip esminį įrankį pilietinės visuomenės kūrimui ir stiprinimui. Neformalus ugdymas – tai įrankis jaunimo politikos įgyvendinimui.
Jaunimo neformalaus ugdymo prasmė – išlaisvėjimas:
• Iš neargumentuotų išorinių apribojimų, iš kitų žmonių požiūrių, nuomonių, standartų; autoritetų ir kito žmogaus vertybių perėmimo; kritinio požiūrio ir išmokimo autoritetams pasakyti “NE”. Jaunas asmuo jaučiasi galintis imtis atsakomybės, bet kai kuriose situacijose pervertina savo pasirengimą gyvenimui, o suaugusieji kartais linkę nepasitikėti ir nepagrįstai riboti jauno asmens galimybes. Išlaisvėjimas iš nepagrįstų išorinių apribojimų. Tai reiškia pastangas sušvelninti šį galimą konfliktą. Jaunimo neformalaus ugdymo veikloje asmeniui suteikiama saugi erdvė pajusti ir išbandyti savo realias galimybes, o jį supančiai aplinkai atvirai priimti besikeičiantį, stiprėjantį jauną žmogų.
• Iš vidinių apribojimų (nepagrįstų baimių, nepasitikėjimo, kompleksų). Jaunas asmuo, stokodamas asmeninės patirties remiasi tėvų, autoritetų, tradicijų suformuotomis vertybėmis. Išlaisvėjimas iš nepagrįstų vidinių apribojimų, (nesuvoktų vertybių, baimių, kompleksų) reiškia jauno žmogaus vertybių formavimąsi asmeninės patirties pagrindu.
• Link atsakomybės už savo gyvenimą. Tai reiškia jauno asmens sąmoningą apsisprendimą dėl savo norų bei tikslų ir savarankiškas pastangas siekiant jų įgyvendinimo.
• Link prasmingos saviraiškos. Link prasmingo savęs realizavimo. Tai reiškia jauno asmens galimybių realizavimą derinant asmeninius ir bendruomeninius tikslus.
Neformalaus ugdymo prasmė – suteikus reikiamas kompetencijas, ne pajungti organizacijos tikslų įgyvendinimui, bet išlaisvinti – kad jaunas žmogus toliau eitų per visas gyvenimo sritis. Eitų pats, ir eitų drąsiai. (Laisvė + atsakomybė = prasminga saviraiška). (14)
Iš tiesų galime teigti, kad duotu momentu neformalus ugdymas ”taiso” formalios sistemos padarytas klaidas . Neformalaus ugdymo sistema yra lankstesnė laiko atžvilgiu – tai daro sistemą atviresnę visiems visuomenės, bendruomenės nariams.
Neformalus ugdymas yra iš tiesų motyvacinis ugdymas, kur vaikai patys sąmoningai įvertina savo potencialą ir jiems yra parodomi keliai kaip tai atrasti. Neformalus ugdymas išvengia mokyklos klasių kietumo ir jis gali veikti atviroje aplinkoje, kur kiekvienas ugdytinis, turi galimybę realizuoti save kaip aplinkos mokymuisi kūrėjas (turi galimybę pats sau susikurti mokymosi aplinką.) (15)
1. 6. Neformaliojo ugdymo įstaigų veikla

Papildomo ugdymo įstaigų paslaugų išplėtojimas ir mokinių užimtumas jose rodo valstybės pastangas spręsti šiuolaikines problemas, tokias kaip jaunimo socializacija ir užimtumas, nusikalstamumo ir narkomanijos prevencija. Pasikeitė papildomą ugdymą organizavusių įstaigų statusas – jos tapo neformaliojo ugdymo įstaigomis. Iki tol papildomai vaikus ugdančios įstaigos bei pedagogai siekė išmokyti ugdytinius konkrečios veiklos: dainavimo, piešimo ar plaukimo, neformaliajam ugdymui įstatymas kelia kitokį tikslą – tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Kitaip tariant, jei vaikas pasirinko dainavimą, tai ne tiek svarbu išmokyti jį balso valdymo technikos – daug svarbiau jo susidomėjimą paversti naujais gebėjimais, padėsiančiais tapti žmogumi, kuriam gyvenime sekasi.(22) Juk rinkos ekonomikoje kiekvieno žmogaus sėkmė priklauso ne tiek nuo to, kaip jis įvaldęs vienos ar kitos veiklos techniką, kiek nuo sugebėjimo bendrauti, bendradarbiauti bei prisitaikyti prie itin greitų šiuolaikinės visuomenės pokyčių. (2, p.9) Labai dažnai, neįsisąmoninus neformalaus ugdymo prasmės ir metodinių principų, aklai kopijuojamos tik neformalaus ugdymo darbo formos. Todėl darbo forma neformaliame ugdyme nėra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia – savo vaidmens suvokimas ir žinojimas ką, kaip ir kodėl tu darai“ (15)
Nors ugdymo planuose nurodyta, jog papildomas ugdymas yra neformaliojo ugdymo dalis, bet jam skirtas laikas ir pinigai bendrojo lavinimo mokyklose dažnai naudojami ir papildomoms pamokoms, fakultatyvams bei konsultacijoms. Pasak V.Jankausko, jų metu mokytojai moksleiviams teikia formaliojo ugdymo programose numatytas žinias, kurių nesugebėjo tinkamai išdėstyti per pamokas. Taip neformaliojo ugdymo sąskaita taisomas formaliojo brokas. (22)

2. Technologinis ugdymas

Technologijų sąvoka Vakarų šalių švietimo sistemoje pradėta vartoti apie 1970 metus, nors užuomazgų buvo ir anksčiau. Technologija, tarptautinių žodžių žodyne apibrėžiama, kaip gamybinių procesų atlikimo būdų ir priemonių visuma. Technologinio ugdymo, kaip svarbios švietimo srities, plėtra priklauso nuo kultūrinių, ekonominių, socialinių aplinkos veiksnių. Technologijų raidą lėmė mokslo atradimai, jų taikymas bei eksperimentavimas. Šiuolaikinis technologinis ugdymas turi būti suvokiamas kaip procesas, kuriame integruojama kūryba ir kūrybinės idėjos bei jų praktinis realizavimas. Toks požiūris padeda ugdyti ne vykdytoją, bet smalsią, mąstančią, iniciatyvią ir atsakingą asmenybę gebančią kurti. (8) Technologinis ugdymas privalo atsižvelgti į Lietuvos visuomenei tenkančius naujus iššūkius ir atsiveriančias naujas galimybes: globalizaciją ir rinkos ūkio plėtrą, spartų modernių technologijų diegimą, informacijos gausumą ir kaitą, gebėjimą įvairiapusiškai ir kūrybingai spręsti problemas, visuomenės išsiskaidymą, didelį iškrentančiųjų iš nuoseklios švietimo sistemos moksleivių skaičių. Technologinis ugdymas turi padėti asmeniui ir visuomenei atsakyti į šiuos iššūkius ir pasinaudoti naujomis galimybėmis. Tam būtini esminiai technologinio ugdymo švietimo sistemoje pokyčiai, kurie padėtų padidinti technologinio ugdymo efektyvumą, prieinamumą ir mokymosi tęstinumą, laiduotų moksleiviams, turintiems praktinių gebėjimų, galimybes pasiekti bendrąjį išsilavinimą ir drauge sumažintų iškritusiųjų iš nuoseklios švietimo sistemos žmonių skaičių, sudarytų prielaidas tęsti studijas profesinėse mokyklose, aukštosiose mokyklose bei nuolat jas atnaujinti. (16)

• „Technologijos. Projektavimo būdų ir realizavimo priemonių visuma tam tikram rezultatui pasiekti.
• Technologinis ugdymas. Sudėtinė holistinio ugdymo dalis, leidžianti besimokantiesiems tapti technologiškai raštingais, gebančiais nuolat plėtoti technologinius gebėjimus.
• Technologinis raštingumas. Gebėjimai suprasti, naudoti, kurti, įvertinti ir valdyti technologijas bei pozityvios nuostatos nuolatinei technologijų plėtrai.
• Technologinio ugdymo kryptis. Technologinio ugdymo procesas, išsiskiriantis socialinės, kultūrinės, ekonominės aplinkos poreikiais, organizavimo tikslais, galutiniais rezultatais“ (1, p. 103-108)

Technologinį ugdymą reglamentuoja šie dokumentai:
• Lisabonos Europos Sąjungos viršūnių tarybos 2000 m. kovo 23 – 24 d. pirmininkavimo išvados.
• Švietimo ir mokslo ministro įsakymas 2002 m. spalio 30 d. Nr. 1800. Dėl darbo grupės sudarymo Technologinio ugdymo koncepcijai parengti.
• LR Seimo nutarimas 2003 m. liepos 4 d. Nr. IX – 1700. Dėl valstybinės švietimo strategijos 2003 . 2012 metų nuostatų.
• LR švietimo įstatymo pakeitimas, įsakymas 2003 m. birželio 17 d. Nr. IX – 1630 (1991, Nr. 23 – 593; 1998, Nr. 67 – 1940; 2000, Nr. 40 – 1116, Nr. 92 – 2878, 2879, Nr. 102 – 3214).
• LR švietimo ir mokslo ministro ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2001 – 05 – 15 įsakymas Nr. 821/64. Dėl Lietuvos profesinio išsilavinimo lygių. (17)

Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro 2002 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 1465 technologijos:
• turizmas;
• automobilio techninis aptarnavimas;
• verslas;
• statybos technologijos;
• medžio technologijos;
• metalo technologijos;
• odos technologijos;
• maisto gaminimo technologijos;
• tekstilės technologijos;
• drabužių dizainas ir siuvimo technologijos;
• viešbučių aptarnavimas“ . (16)

2 .1. Technologinio ugdymo tikslai, uždaviniai, vertybinės nuostatos
Šiuolaikinėje Europos ir pasaulinėje pedagoginėje praktikoje ryški tendencija mažinti atotrūkį tarp akademinės bendrojo lavinimo krypties ir profesinio mokymo, turtinti bendrąjį ugdymą technologinio išsilavinimo elementais.
Technologijų ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose suprantamas plačiai: integruoja kūrybą ir gamybą. Jis apima projektavimo ir gamybos technologijų visumą, siedamas dvi pagrindines veiklos sritis: projektavimą ir gamybą. Technologijų programa padeda ugdyti ne pasyvų užduoties vykdytoją, bet smalsią, mąstančią, kūrybingą, iniciatyvią ir atsakingą asmenybę.
Technologijų ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje glaudžiai siejamas su socialinių, ekologinių, meninių problemų nagrinėjimu buityje ir jų racionaliu sprendimu.
Technologinio ugdymo koncepcijos projekte (2003 – 2004) technologinio ugdymo tikslas ir uždaviniai yra išvardinti tokie:
Tikslas – sukurti darnią technologinio ugdymo sistemą, laiduojančią besimokančiųjų technologinį raštingumą organizuojant kūrybinę bei praktinę veiklą, orientuotą į nuolatinį technologinio ugdymo atsinaujinimą, pagrįstą visuomenės ir rinkos poreikių, mokslo ir technikos pasiekimų kaita.

Technologinio ugdymo uždaviniai:
• „atskleisti technologijų svarbą visuomeninėje raidoje;
• išmokyti moksleivius skirti esmines technologines problemas buityje ir profesinėje veikloje, projektuoti gaminius;
• išmokyti planuoti, organizuoti bei nuosekliai ir kokybiškai atlikti kuriamų projektų konstravimo ir technologinius procesus;
• plėtoti praktinius moksleivių gebėjimus, pirmenybę teikiant asmeninei patirčiai ir kūrybiškumui;
• plėtoti moksleivių gebėjimą vertinti technologinio proceso visumą – nuo idėjos iki jos įgyvendinimo, konstrukciniais technologiniais, estetiniais, ergonominiais, socialiniais ir kt. aspektais;
• ugdyti moksleivių technologinius gebėjimus, mokyti jais naudotis tenkinant besikeičiančius poreikius;
• pasirinkusiems technologijų programą moksleiviams padėti motyvuotai rinktis būsimos profesinės veiklos sritį“ (16; 17)

2.2. Technologinio ugdymo principai:

„perimamumo;

lankstumo (integravimo, diferencijavimo);

nuolatinio atsinaujinimo;

kūrybingumo“ . (17)

2.3. Technologijų pamokose ugdomos šios vertybinės nuostatos:

„pagarba materialinės ir dvasinės kultūros vertybėms, kuriamoms rūpestingai suplanuotu, organizuotu ir kokybiškai atliekamu darbu;

teigiamas požiūris į kūrybingą darbą, skatinantį žmogaus dorovinį tobulėjimą;

įsitikinimas, jog visoks visuomenei ir šeimai naudingas darbas – kilnus, gerbtinas ir turi būti atliekamas gerai, kruopščiai, laiku;

pagarba gamtai kaip neatsiejamai mūsų gyvenimo aplinkai, kurią būtina saugoti ir tausoti;

pagarba tautos tradicijoms, amatams, nusiteikimas juos puoselėti ir pritaikyti šiuolaikinėje buityje, aplinkoje;

nusiteikimas taupiai, taikiai, kultūringai ir sveikai gyventi;

pasitikėjimas savo jėgomis, ryžtas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir sprendimus“ (16).

2.4. Technologijų mokymo procese siekiama ugdyti moksleivių gebėjimus:

„tiriant ir analizuojant pažinti aplinką (objektus ir procesus);

įžvelgti problemas ir numatyti jų sprendimo galimybes, kurti hipotezes;

stebėti, eksperimentuoti, analizuoti, sisteminti, klasifikuoti, manipuliuoti, vertinti;

rasti informaciją, reikalingą technologiniams procesams kurti bei įgyvendinti;

pasirinkti ir pritaikyti medžiagas, techniką bei technologijas;

kurti projektus ir juos įgyvendinti“ (16).

2.5. Technologijų kaita ir technologinį ugdymą įtakojantys veiksniai

Naujų technologijų atsiradimas ir technologijos sampratos plėtra turėjo įtakos technologinio ugdymo raidai. Įvairių pasaulio šalių technologinio ugdymo patirtis rodo, kad nuolatinės kaitos laikotarpiu, kuomet žinių visuomenė keičiasi į informacinę visuomenę, kuomet kinta žmogaus asmeninė ir verslo aplinka. Tokie pokyčiai pastebimi įvairių šalių technologinio ugdymo koncepcijose, švietimo programose, technologinio ugdymo planuose bei technologinio ugdymo asociacijų kūrimosi veikloje. Šiandien aktualu suprasti patį technologinį ugdymą kaip sistemą, įvertinti jos vertybes ir kt. Technologinis ugdymas yra lengvai integruojamas į kitas ugdymo sritis. Modernių technologijų plati panaudojimo galimybė, kūrybos elementų pritaikymas. Šiuolaikinėje visuomenėje technologinis ugdymas reikalingas ne tik mokykloje, bet ir ikimokyklinėse bei priešmokyklinėse įstaigose, suaugusiųjų švietimo centruose. Papildomas technologinis ugdymas turi pasiekti visus ir ne tik pasirenkančius šią ugdymo sritį. Tai būtina norint tobulėti ir suspėti naudotis naujausiomis technologijomis. Galima sakyti, kad tai turėtų būti privalomas ugdymas visiems besimokantiems. Pasaulio šalių technologinio ugdymo tikslų, ugdymo turinio siekiai pasiskirsto taip:
1. „Žinios. Technologijos i

. . .

Fotodizaino
Jaunųjų mechanikų klubas
Jaunojo gido mokyklėlė
Jaunųjų verslininkų – ekonomistų klubas
Kompiuterio naudojimo pagrindai
Drabužių modeliavimas

Lyginant su Klaipėdos miesto moksleivių saviraiškos centru skaičius panašus, tačiau darbo sąlygų ir priemonių kokybė skiriasi. Pačios papildomo ugdymo institucijos neatspindi šiuolaikinių technologijų progreso. V.Krutulienės tyrimo rezultatai rodo, jog raštingumas ir jo įgyjimas neatsiejamai susijęs su technologijomis. Reikalavimai raštingumui auga, nes vienos technologijos keičia kitas. Kyla klausimas, kaip tokios institucijos gali teikti visavertį papildomą ugdymą, jei pačios nespėja ar neturi galimybių naudotis vis greičiau besikeičiančiomis technologijomis. Iš to galime teigti, kad mūsų šalyje švietimo finansavimas nėra itin geros būklės. Taip pat atsispindi sostinės ir Klaipėdos miesto finansavimo skirtumas papildomo ugdymo institucijoms.

Pagal VPU 2003 m. tyrimą dažiausiai lankomi būreliai mokykloje ir už jos ribų yra etnokultūros, techninės kūrybos, gamtos – ekologijos, turizmo – kraštotyros ir kt. Mokyklose trūksta lėšų steigti tam tikrus būrelius, nors moksleiviai jų pageidauja (pvz.: techniniai būreliai). „Techninių būrelių, tačiau jiems reikalinga techninė bazė, o tai irgi kainuoja.“ (R 1), „Techninių, nes tam nėra sąlygų“. (R6). „Moksleiviai pageidauja kompiuterinių būrelių, bet tam nėra galimybių. Veikiančių kompiuterių tėra tik 10. Informatika mokykloje dėstoma nuo ketvirtos klasės. Kai informatikos mokytoja turi laiko, veda papildomas paskaitas moksleiviams. Vaikai nori kuo daugiau laiko praleisti naršydami internete (jis mokykloje įvestas), kompiuteriu ruošti referatus, projektinius darbus.“ (R3) „Labiausiai trūksta įvairių kompiuterinių būrelių bei užsiėmimų norintiems išmokti groti gitara. Šias veiklas suinteresuotų lankyti yra labai daug. Bet iš kur paimti kompiuterių, gitarų? Šie užsiėmimai reikalauja labai daug finansų.“ (R 9). (21)
Su tokiomis problemomis susiduriama papildomame technologiniame ugdyme.

Išvados

1. Šiandien neformalusis udgymas – kryptinga veikla, ugdanti kūrybingą, atsakingą, sąmoningą asmenybę, mokančią spręsti savo problemas ir veikti visuomenėje. Šiuos gebėjimus ypatingai taikliai padeda atskleisti papildomasis technologinis ugdymas. Jos suteikia laisvę, ugdo kūrybiškumą, leidžia racionaliai išnaudoti laiko sąnaudas, ugdo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, pasitikėjimą savimi. Žmogus, įgijęs šias kompetencijas, drąsiau žengs per gyvenimą, nebijodamas naujų iššūkių ir besikeičiančių gyvenimo ir darbo sąlygų visose srityse.
2. Šiandien technologinis ugdymas yra sistema, neatsiejama nuo kitų gyvenimo sričių. Asmuo turi gebėti suprasti, kurti, naudoti, įvertinti ir valdyti technologijas. Praplėstas papildomojo technologinio ugdymo turinys apima jau ne vien galimybę techniškai dirbti, bet integruoja kūrybą bei gamybą. Technologiniam ugdymui keliami uždaviniai atskleidžia technologijų svarbą visuomeninėje raidoje, sparčiai besikeičiančioje šiuolaikinėje buityje. Technologinis ugdymas skirtas plėtoti savo kompetencijas, pasitikėjimą savimi. Taip pat jis atspindi tautos materialinę kultūrą, kultūrinę kūrybą.
3. Klaipėdos mieste papildomų technologinių būrelių pasirinkimas nėra labai didelis. Tik trečdalis veikiančių ugdymo įstaigų gali pasiūlyti tokius užsiėmimus. Čia susiduriame su informacijos sklaidos problema. Papildomojo ugdymo įstaigos „nesiveržia“ į mokyklas, kur ir yra didžiausia galimybė sužinoti apie papildomus būrelius. Taip pat vyrauja tendencija, kad jaunimas daugiau domisi naujausiomis technologijomis. Ne paskutinėje vietoje lieka ir finansavimo problema. Materialiniai ištekliai nulemia ir prieinamumą. Dauguma papildomo technologinio ugdymo būrelių yra mokami, vyksta ne mokyklose. Tai daugiausia problemų sukelia jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams bei ikimokyklinukams. Kai kurie iš tų būrelių pareikalauja papildomai savo lėšomis įsigyti priemonių, tai irgi nulemia technologinių būrelių nelankymą.

Literatūros sąrašas

1. Augustinavičius V. Technologijos sąvokos eksplikavimas bendrojo lavinimo sistemoje. Pedagogika, 2002, Nr. 62, p. 103 – 108.
2. Dapkienė S. Papildomasis ugdymas II. Šiaurės Lietuva, 2002, p. 9.
3. Herring J. E. Informacinių įgūdžių ugdymas mokykloje. –V., 1994.
4. Kompiuterinių technologijų taikymas ugdymo procese. Respublikinės mokslinės praktinės konferencijos medžiaga. -Š., 2003,
5. Krutulienė V. Informacinių technologijų panaudojimas ugdymo procese. Edukologija: raida, aktualijos, perspektyvos. p. 46 – 47.
6. Paulavičiūtė A. Kai kurie ugdymo aspektai bendrojo lavinimo mokykloje. Pedagogika, 1999, Nr. 39, p. 94 – 101.
7. Ramanauskaitė A., Stankevičienė N. Mokinių požiūris į technologinį ugdymą ir technologinį raštingumą. Pedagogika, 2002, Nr. 59, p. 50 – 54.
8. Strazdienė N. Technologinis ugdymas pradinėje mokykloje 2006, p.5-12
9. Urbietis P. Darbinis (technologinis) ugdymas Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje. ŠU 2005, p. 38 – 42.
10. http://silute.kryptis.lt/uploads/1069833182_Rekomendacijos-JPA.doc
11. http://www.clef.lt/main.php?action=articles::make_content_object&content_object_id=3〈=LIT
12. http://www.jnu.lt/?id=14&PHPSESSID=09d04390232c6e16279173db266fd5c8
13. http://www.klaipeda.lt/klaipeda/selectPage.do?docLocator=2076A71D3A2811D9B8CD746164617373&categoryId=111&pathId=130
14. http://www.moksleiviai.lt/~jbu/mok/Jaunimo_neformalus_ugdymas.pdf
15. http://www.multikultura.lt/renginiai/konf2004/Kernytes%20.htm
16. http://www.pedagogika.lt/bps/techivad.doc
17. http://www.pedagogika.lt/naujienos/TUkonc.pdf
18. http://www.smm.lt/fit/ugdymas/neformalusis.htm
19. http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/apzvalgos/ls081.pdf
20. http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/tyrimas_5.doc
21. http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/tr_ataskaita_040303.doc
22. http://www.zebra.lt/svietimas/dialogas/archyvas.php?st=3&msgid=1327
23. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=214236
24. http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=269178
25. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=223790

Join the Conversation

×
×