Visais laikais pedagogas savo darbo procese turėjo mokėti mokymąsį paversti kuo patrauklesnį ir labiau prieinamą mokiniui, kaip to proceso dalyviui.
N.M.Grendstad knygoje “Mokytis – tai atrasti” būtent ir atskleidžiamos pagrindinės tezės, leidžiančios kiekvienam mokytojui labiau suprasti jausmų, vaizduotės, kūno kalbos ir atradimo esmės įtraukimą į mokymo procesą.
Pateiksiu keletą man labiausiai patikusių minčių ir bandysiu jas trumpai interpretuoti savo žodžiais susiedama jas su būsimąja pedagogo profesija.
Visų pirma, yra labai svarbu pažinti atradimo sąvoką mokymo procese.
Atrasti – tai ką nors pastebėti, išsiaiškinti, pamatyti, sutelkti į ką nors dėmesį. Atrasti iš tikrųjų reiškia pastebėti tai, kas visą laiką buvo, tik iki šiol mes to nematėme. Paprasčiau kalbant, atrasti – tai lyg kažką atidengti, kas buvo uždengta. Tačiau niekas kitas, o tik pats žmogus gali sau ką nors atrasti.
Galima rasti ne vieną pavyzdį mokykloje, kada mokytojai pateikdami naują, skirtingai suvokiamą temą, bando mokinius įtikinti vienu ar kitu teisingu teiginiu, bet niekada neatsižvelgia į tai, kad mokiniai gali suprasti vieną ar kitą naują dalyką skirtingai. Tai yra kiekvienas mokinys gali suprasti tik tai, ką jis pats atrado, o ne kitas.
Vadinasi, mokytojui yra labai svarbu leisti kiekvienam vaikui interpretuoti savaip, taip kaip jis pats suvokia reiškinį jį pats ir atradęs.
Tačiau dažnai galima atrasti daugiau, negu manome. Iš tikrųjų jeigu mokinys ims sekti tik tuo, ką vienas ar kitas asmuo pats yra atradęs, tada jis pats nesugebės mąstyti savo mintimis ar savo paties suvokimu.
Mokinys turi mokėti susidurti su problemomis, kurias privalo pats spręsti, ir pats suprastų tai, ką norėjo. Tai – esminis mokymosi atrandant bruožas. Kai ką nors atrandame, mes gauname naujų žinių, o tai jau savaime palengvina mokymo procesą.
Taip pat mokytojui yra labai svarbu būti pasiruošusiam tam, kad mokiniai neretai gali atrasti daugiau negu jis pats. Taigi, pedagogas turi išmanyti dėstomą dalyką taip, kad sugebėtų pralenkti mokinius, kuriems dažnai iškyla daug naujų klausimų.
Antra vertus, labai svarbūs yra jausmai, be kurių nevyktų joks bendravimas. Mes jaučiame labai daug teigiamų ar neigiamų jausmų.
Pripažįstant didelę jausmų įtaką mokymui, asmeninei sritims ugdymo procese pabrėžiama, kad mokinys turi išmokti pažinti savo jausmus, kurie taip pat gali padėti įgyti naujų ir gilesnių žinių. Tačiau jausmai yra subjektyvūs, daugiau susiję su pačiu asmeniu ir tik pats gali savo jausmus jausti.
Pavyzdžiui, jeigu mokinys dėl kažkiokios priežasties yra liūdnas, mokytojas neturėtų jam ‘primesti’ savo įsivaizduojamos to jausmo interpretacijos, nes tik pats vaikas žino, kas ir kaip darosi jam. Be kita ko, labai svarbi yra kūno kalba, kuri yra paremta būtent jausmais. Tačiau nereikia pamiršti ir to, kad mokiniai nuolatos stebi mokytoją, mato jo nuotaikas ir t.t. todėl mokytojui labai svarbu kontroliuoti savo jausmus mokinų atžvilgiu.
Bet visgi, koks jausmų pažinimo tikslas? Jausmai būtini medžiagai, su kuria dirbama, įprasminti. Mokiniai taip pat geriau sugeba praktiškai taikyti žinias kasdieninėse situacijose.
Labai svarbi mokymo proceso dalis yra vaizduotė. Vaizduotė yra viena iš mąstymo formų. Yra keletas svarbių vaizduotės, kaip sąvokos aspektų:
1. Laiko ir erdvės ribų išnykimas ( tai leidžia mokiniui matyti tolimas, niekur nematytas ar galbūt dar neatrastas vietas.
Klaidžioti laiko labirintais, susitikti su daug nematytų ar matytų netiesiogiai žmonių, su jais kalbėtis.
2. Vaizduotė įgalina visybiškai išgyventi situaciją ir susitikimą su žmogumi (vaikas gali stebėti situaciją, kartu išgyvendamas ją ir jausdamas jausmus).
3. Geriau įgalina suvokti, pažinti vis naujus dalykus.
Yra visiškai suprantama, kad kiekvienas žmogus turi vaizduotę, tačiau skirtingai išgyvena ir mato vieną ar kitą situaciją. Jeigu mokytojas pateikia vieną ir tą pačią situaciją, visi mokiniai ją įsivaizduos vis kitaip. Vieni gali labai stipriai su ja susigyventi, o kiti ne. Labai svarbi yra kūno padėtis atliekant vaizduotės pratimus. Kojas reikia laikyti atrėmus į grindis, sėdėti tiesiai ir geriausia užsimerkus, kad pašaliniai veiksniai neblaškytų susikaupimo.
Dažnai mokytojus domina mokymo procesą skatinantys darbo būdai. Mokymo procesas yra daugialypis: mes galime mąstyti, analizuoti, matyti ir t.t.
Vadinasi, kuo daugiau mokytojai mokiniuose vykstančių procesų skatins, tuo daugiau jie gaus iš mokomosios medžiagos. Be kita ko yra ir kitų priemonių skatinančių greičiau mokinius įsisąvinti dėstomą medžiagą. Pavyzdžiui, užduočių ir klausimų, skirtų apmąstyti ir aptarti pateikimas. Užduodant klausimus, mokiniai tuoj pat yra skatinami atrasti naujas idėjas, o kartu ir mokytis jas argumentuotai pateikti. Svarbiausia, kad mokiniai susimąsto ties klausimu ir suformuluoja teisingą atsakymą.
Skatindamas išmokimo procesą, mokytojas ne tik padeda mokiniams atrasti mokomąją medžiagą, bet ir ją patirti. Patyrimas apima daugiau negu tai, ką mes apie ką nors girdime, ką matome ar galvojame. Labai dažnai tiesioginis susidūrimas su kuo nors mus veikia visiškai kitaip negu tai, ką išgirstame.
Neretai mokytojai skatina mokinius simboliškai su kuo nors susitikti. Kai vaikas susitinka su aktualiais simboliais, tai juos veikia beveik taip pat kaip reali, konkreti situacija realybėje.
Reikėtų taip pat paminėti, kad labai svarbu yra panaudoti susidomęjimą mokymo procese. Iš tiesų kuo labiau mokinys yra susidomėjęs girdima informacija, tuo daugiau vilties yra, kad jis tą medžiagą įsisąvins puikiai. Domėjimąsis taip pat skatina savarankišką ir kritišką mąstymą.
Ir visgi kas yra susiliejantis ugdymas, kurio principu ir remiasi analizuojama knyga “Mokytis – tai atrasti”. Tai yra tikslas, kurio link nukreipti visi procesai. Tai yra ir atradimas, ir jausmai bei vaizduotė, susidomėjimas ir t.t. Tokio ugdymo procese kiekvienas žmogus yra laikomas unikaliu, kaip jau esu minėjus apie atradimo esmę, teigiančią, kad tik pats žmogus turi pats ką nors atrasti, o ne kitas. Tuo pat metu sukuriamos tiokios situacijos, kurių akivaizdus tikslas – sudaryti kiekvienam mokiniui galimybes išmokti pažinti save, o tai tiesiog siejama su mokymusi pažinti kitus žmones.
Ir belieka tik tikėtis, kad ateityje atsiras vis daugiau tokių mokytojų, kurie dirbs savo darbą remdamiesi šios knygos patarimais, nes tik taip jie bus pajėgesni geriau tvarkytis klasėje ir taps dėmesingesni mokinių poreikiams.