Mokyklų raida

Žmogus yra save kurianti būtybė, bet jis sukuria ir tai, ko jam reikia. Jis sukuria ir įsitikinimų sistemą, patvirtinančią tai, ką jis nori matyti, tiki tuo, kuo nori tikėti. Gyvenimas – tai ištisinė linija. Kas šiandien pasėjama, rytoj pjaunama. Tačiau taip yra ne tik žmonių, tačiau ir mokyklų gyvenime.

Visame pasaulyje visuomenė ir mokyklos, kurios yra jos dalis, patiria esminių pokyčių, kokių niekas neregėjo nuo paskutinio visuotino ekonomikos ir švietimo struktūrų pasikeitimo, įvykusio daugiau kaip prieš šimtą metų. Kas bus – netikra ir neeaišku. Įvairios pokyčių kryptys gali atrodyti labai prieštaringos, dėl jų dažnai ginčijamasi. Efektyviai dirbanti mokykla, kokia ji? Mokyklos efektyvumas turi būti siejamas su jos tobulinimu. Remdamiesi gerąja mokyklų patirtimi, ieškome kelio į jų efektyvumą ir atsako į klausimą: ką keisti?

Šiame darbe aš taip pat ieškau atsakymo į šį ir į daugelį kitų klausimų. Nes juk nedaugelis Lietuvos mokyklų esti efektyvios. Todėl būtent šiame darbe aš bandysiu kuo plačiau išnagrinėti efektyvių mokyklų bruožus, tobulinimo tikslus bei sunkumus. Bandysiu apibūdinti, koks yra ryšys tarp mokyklos tobulinimo ir joos efektyvumo bei atsakyti į daugelį kitų, ne mažiau aktualių klausimų. Nes kuo greičiau mes visi tai išsiaiškinsime, suprasime ir pradėsime veikti, tuo greičiau pasieksime efektyvių mokyklų laiptelį, juk švietimas yra ir pamatinis visuomenės raidos veiksnys.

Geros mokyklos, jei dabar būtų 1965: kaitos pr

radžia

Daugelis mūsų mokyklų geros, jei dabar būtų 1965-ieji. Jos tapo tokios, nes visuomenė linkusi numatyti ateitį žvelgdama į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Istorikas Gustavson, suvokdamas šią mintį teigė:
„Žmonės bijo drastiškų naujovių. Pirma, jie teikia viršenybę įprastiems dalykams, antra, dauguma kapitalą deda jau į esamas struktūras.“
Daugelis žmonių gyvena įsitikinę, kad istorija yra linijinė ir, kad tai, kas atsitiko praeityje, vyks ir ateityje. Šitaip mąstant, gyvenimas atrodo lengviau numatomas, pastovesnis ir patogesnis.
Tačiau istorijoje buvo ir esminių permainų laikotarpių. Pavyzdžiui: 18 šviečiamasis amžius prasidėjo laikais, kai žmonės nusigręžė nuo religijos kaip pažinimo būdo ir atsisuko į mokslą bei racionalumą. Ėmė tikėti pažanga. Mokslas pradėtas taikyti praktikoje. Radosi naujų technologijų. Atėjus 19 amžiuj prasidėjo industrializacija. Žmonės stojo prie technikos. Modernumas 20 amžiuje reiškia stabilią, ramią, prognozuojamą, savarankišką ir biurokratišką visuomenę.
Dėl šių soocialinių ir ekonominių pokyčių gausios šeimos atsisakė tradicinių vaikų auklėjimo būdų. Pamažu radosi valstybinių mokyklų, skirtų mažiau privilegijuotų šeimų vaikams. Mokyklos dirbo pagal; standartizuotą, griežtą, dalykinę kiekvienai klasei sudarytą programą. Mokyklas padalino į skyrius ir subiurokratino, tačiau vis dėlto daugumai vaikų, tėvų ir pedagogų jos liko pastovios, prognozuojamos ir patogios. Taigi pagrindinė ateities užduotis yra tvarkyti prastas mokyklas, o taip pat užsiimti „patogiomis“ mokyklomis, kurias visuomenė remia, nors iš esmės jos tėra pusėtinos – „geros mokyklos, jei dabar būtų 1965-ieji“.
Aiškėja, jog įpusėjame ne

enuoseklumo amžių, kur pirmenybė teikiama neapibrėžtumui, įvairovei, skirtumas, sudėtingumui. Darbo ir gyvenimo modeliai turi keistis ir keistis. Švietimas turi tarnauti demokratiška piliečių visuomenei. Švietimo reforma turi būti nukreipta pirmiausiai į pagrindinius tikslo ir prasmės klausimus. Kokios visuomenės sieksime? Kaip rengiame jaunimą iš tiesų demokratinei visuomenei? Kokias sąlygas turime sudaryti mokytojams ir moksleiviams, kad toks auklėjimas būtų sėkmingas?
Neramiais mūsų laikais švietimas tapo gana nestabilus tarptautiniu mastu. Mokytojai prisitaikė prie kintančios mokyklų klientūros. Mokytojai išmoko modifikuoti mokymo programas, kurti naujas mokymo ir vertinimo strategijas ir spręsti tūkstančius problemų, kurias visuomenė užkrovė mokykloms. Mokytojams reikia išmanyti vaiko vystymąsi, daugybę mokymo metodų, įvairias vertinimo strategijas, taip pat suvokti vaikų mokymosi stilių. Mokymas yra ne tik mokslas, bet ir menas, o geri mokytojai yra tie, kurie gali savarankiškai daryti sprendimus ir tie, kuriems nereikia pasakyti, ką veikti.

Haltono efektyvių mokyklų projektas: kaitos istorija

Haltono švietimo taryba, įsikūrusi 30 mylių nuo Toronto Ontarijo. Jos žinioje – 44000 moksleivių. Įsteigta 1969 metais taryba per pirmuosius dešimt gyvavimo metų, buvo kupina organizacinės energijos, pasiūlė daug naujovių bei eksperimentų. 1986 metais Haltono taryba patvirtino „Efektyvių mokyklų“ projektą. Tai buvo viena iš daugelio atsinaujinimo iniciatyvų. Projekto tikslas – pagerinti visos sistemos ir jos mokyklų darbo kokybę taikant efektyvių mokyklų patirtį. Taryba įkūrė „Efektyvių mokyklų“ darbo grupę, kuri nustatė tokius pr

rincipus, kuriais reikėtų vadovautis:
1. Efektyvių mokyklų projekto dėmesio centre būtų kiekviena mokykla – ji galėtų būti įtraukta į projektą bendradarbiaujant mokytojams ir mokykloms.
2. Kaitos procesas vyktų iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų. Tokia sistema suteiktų plačias galimybes ir paramą pačių mokyklų planams.
3. Efektyvių mokyklų patirtis būtų įtraukta į dabartinę priežiūros, planavimo ir vadovavimo sistemą.
4. Projektas nebūtų trumpalaikis. Jis truktų daugiau kaip 5 metus, nes „kaita yra procesas, o ne rezultatas“.
Efektyviai dirbančių mokyklų bruožai:

Sudarytos darbo grupės nariai išmokė šio modelio kiekvienos mokyklos personalą ir laukė stebuklo manydami, kad jei mokytojai žino, kad daro mokyklas efektyvias, jie nukreips savo pastangas tinkama linkme. Tačiau jie nesuprato, jog tikra reforma vyksta skausmingai lėtai. Darbo grupė taip pat sudarė mokyklos augimo planą, kuriame nurodytos sėkmingos priemonės, kaip kiekvienai mokyklai tobulėti. Mokyklos augimo planą sudarė 4 stadijos, atitinkančios 4 pagrindinius klausimus:
1. Kur mes dabar? (įvertinimas)
2. Kur norėtume būti ateityje? (planavimas)
3. Kaip mums geriausia judėti ta kryptimi? (įgyvendinimas)
4. Kaip vertiname savo vykdomas permainas? (priežiūra)

Darbo grupės tyrimai parodė, kad sėkmingos mokyklos atsižvelgė į tam tikras esmines planavimo sąlygas, kurios ir padėjo pasiekti laimėjimų, o tuo tarpu mažiau sėkmingos mokyklos, procesą dažnai pernelyg supaprastindavo. Svarbu mokyklos augimo planą suvokti kaip procesą, o ne vien kaip 4 stadijų planą.
Kai darbo grupė buvo jau tolokai nuėjusi mokyklų efektyvumo keliu ir pasiekusi kitą jų tobulinimo proceso stadiją, ta

apo aišku, jog darbas naudingas, tačiau dar nėra taip įsibėgėjęs, kad jį pajustų moksleiviai. Mokyklų augimo planuose daugiau dėmesio buvo skiriama užklasiniams reikalams ir visai nemetamas iššūkis požiūriui į mokslą ir mokymąsi. Ateinančių trijų metų strateginiuose planuose numatyti 3 uždaviniai:
1. Mokymas – įgyvendinant visapusišką mokymo modelį, visomis jėgomis ir ištekliais remti mokymo ir mokymosi procesus.
2. Mokyklos augimo planavimas – remti ir skatinti mokyklos svarbius sprendimus, pateisinančius bendruomenės ir tarybos viltis.
3. Personalo ugdymas – patraukti, atrinkti, ugdyti, išlaikyti aukščiausios kategorijos personalą.

1993 metais šios kryptys vėl patvirtintos ir dar pridėta ketvirtoji – dėti pastangas, kad būtų tenkinami įvairių bendruomenių tikslai.

Efektyvių mokyklų bruožai

Pagrindinė daugelio efektyvumo tyrimų užduotis – nusakyti geresnio mokinių pažangumo, kartais ir socialinio augimo veiksnius. Pagrindiniai efektyvių mokyklų bruožai, kurie nėra labai išsamūs ir priklauso vienas nuo kito, tačiau vis dėl to, tai vertinga pačių bendriausių su efektyviomis mokyklomis siejamų bruožų apžvalga:
1. Profesionalus bendravimas (ryžtas ir tikslingumas, kolegialus požiūris, vadovas sykiu ir profesionalas).
2. Bendra vizija ir tikslai (vienas tikslas, nuosekli veikla, kolegialumas ir bendradarbiavimas).
3. Mokymosi aplinka (drausmės laikymasis, patraukli darbo atmosfera).
4. Dėmesys mokymuisi ir mokymui (mokymo laiko maksimalizavimas, pabrėžiami teoriniai dalykai, dėmesys laimėjimams).
5. Didelės viltys (dideli lūkesčiai bei jų demonstravimas, skatinimas protauti).
6. Teigiamas skatinimas (aiški ir teisinga disciplina, grįžtamas ryšys).
7. Pažangos tikrinimas (mokinių žinių tikrinimas, mokyklos veiklos įvertinimas).
8. Moksleivių teisės ir pareigos (aukštas moksleivių savęs įvertinimas, atsakomybės prisiėmimas, darbo kontrolė).
9. Tikslingas mokymas (kvalifikuotas organizavimas, aiškus tikslas, tinkama pamokų struktūra, praktinis žinių vertinimas).
10. Mokymosi organizavimas (personalo ugdymas mokykloje).
11. Namų ir mokyklos bendradarbiavimas (tėvų įtraukimas).
Kad būtų visiškai suprantama, dar galima būtų paminėti bruožus būdingus geroms ir prastoms mokykloms, susijusius su mokykla bei jos vadovybe, klase, o taip pat ir pačiais mokiniais:

Lygmuo Gera mokykla Prasta mokykla
Mokinys Užduočiai skiriama daug arba vidutiniškai laiko. Užduočiai skiriama nedaug arba labai nevienodai laiko, mokiniai bėga iš pamokų, mokymuisi skirto laiko mažėja. Mokyklose viešpatauja intelektualinė anarchija.
Klasė Planingas spaudimas mokytis. Mokytojai aiškiai formuluoja mokymosi planus. Ieško naujų mokymosi būdų. Kinta ugdymo turinys. Pažangos tempas lėtas. Planuojama minimaliai arba apskritai neplanuojama. Mokant sąveikaujama nedaug ir netolygiai.
Mokykla ir direktorius Draugiška, rimta, akademiška atmosfera. Branginamas mokymuisi skirtas laikas. Tikslūs tvarkaraščiai. Pagalbinės klasės tinkamai koordinuojamos. Direktoriai išmano ugdymo turinį ir mokymo smulkmenas., stengiasi, kad mokykla įgytų naujos intelektualinės patirties ir ją integruotų.
Kryptingas, dažnai visos mokyklos darbuotojų tobulinimasis. Direktoriai atleidžia neveiksmingai dirbančius mokytojus. Mokiniams skirta mokytis skatinanti biblioteka. Kartais draugiška, visai neskatinanti mokytis, stinga dėmesio mokymuisi.
Pagalbinių klasių veikla iš viso nesuderinta. Direktoriai retai nagrinėja mokymosi ypatybes, nelinkę priimti naujų mokytojų, retai stebi pamokas. Mokinių neskatinanti biblioteka, kuria retai naudojamasi. Tvarkaraščiuose išpučiamas laikas skirtas mokymuisi (ilgoji pertrauka.)

Ryšys tarp mokyklos tobulinimo ir jos efektyvumo

Jei jūsų paklaustų, kaip tobulinti mokyklą, turbūt kiekvienas turėtume ką pasakyti. Mokyklos tobulinimas yra bent jau turėtų būti jos rūpestis. Mokykla darosi geresnė ar blogesnė. Ji negali likti vis tokia pati, nes padėtis nuolat kinta. Mokyklos tobulinimas tai – sistemingos pastangos keisti mokymosi sąlygas ir kitas atitinkamas vienos iš daugelio mokyklų aplinkybes siekiant galutinio tikslo – efektyviau spręsti švietimo uždavinius su mokyklos aplinkybes siekiant galutinio tikslo – efektyviau spręsti švietimo uždavinius su mokyklos tobulinimu siejamas mokinių, mokytojų ir mokyklos problemas. Galutinis tikslas – skatinti mokiniui augti, gerinti savo pažangumą ir rezultatus. Kiekvienos mokyklos tobulinimas yra unikalus, nes unikali ir kiekvienos mokyklos padėtis. Tobulinant mokyklas, svarbiausias dalykas, nuo kurio priklauso sėkmė, yra kartos proceso supratimas. Šis mokyklų tobulėjimo procesas prasideda įvairiai. Šiame procese kai kurių mokyklų durys atidaromos “iš vidaus“ (tyrimai, savęs įvertinimas, ugdymo turinys, mokymas ir mokymasis, vadovavimas, partnerystė, mokyklos plėtros planavimas), o kai kurių “iš išorės” (nacionalinis ugdymo turinys, valdymo institucijos arba mokyklų tarybos, mokytojų atestavimas ir vertinimas). Kaita turi būti prasminga, o mokytojams prasmingiausias jų darbas su mokiniais. Mokyklos efektyvumo tyrimai taip pat rodo, kad klasėje vykstantys procesai mokinių rezultatams turi daugiau įtakos negu mokyklos lygio veikla. Svarbiausi veiksniai tobulinimui pasiekti yra ugdymo turinys, mokymas ir mokymasis.
Mokyklos, norinčios tobulėti, taip pat turi atsižvelgti ir į vidaus sąlygas, kurios palaiko šį procesą. Nes juk reikia tinkamų vidaus sąlygų, kad mokiniai galėtų siekti geresnių. Todėl labai svarbus yra klimato kūrimas, nes kai mokyklos nesugeba sutelkti dėmesio į mokymą ir mokymąsi, tuomet jos negali siekti esminių permainų.
Pažangesnės mokyklos negaili laiko siekdamos, kad personalas, mokiniai ir bendruomenė pasitikėtų vieni kitais ir būtų vieni kitiems atviri, ir tik tuomet imasi esminių permainų. Svarbūs klimato kūrimo veiksniai yra ir mokyklos elgsenos politikos formavimas, bendravimo plėtimas, sprendimų priėmimas.
Dar vienas iš galimų tobulinimo būdų yra vadovavimas. Efektyviai dirbantys direktoriai įtraukia mokytojas į vykstantį procesą, suteikia atitinkamų galių ir taip sukuria galimybę jiems patiems imtis vadovavimo.
Sėkmingas mokyklos tobulinimas priklauso nuo sistemingai planuojamos ir vykdomos proceso bei galutinių rezultatų kontrolės ir vertinimo.

Tobulinimo sunkumai

Tobulinimo sunkumai (tobulinant mokyklą jų neišvengiama) tiek pat kyla ir sėkmingai kaitą vykdančioms ir kitoms mokykloms. Todėl iš pradžių reikia ieškoti galimų problemų ir kliūčių, nes tai gali būti svarbu norint vėliau jas nugalėti. Tobulinimas yra sudėtingas procesas, todėl nenuostabu, kad jį įgyvendinant atsiranda daug kliūčių. Todėl svarbu žinoti, kad kelyje pasitaiko duobių, ir numatant bei įveikiant problemas, reikia siekti kūrybiškų bei tinkamų sprendimų. Galima būtų paminėti šiuos iškylančius sunkumus.

Svarbiausias siekis – kaita

Mokyklos, besimokančios bendruomenės, svarbiausias siekis – kaita. Mokyklos kaita – tai pirmiausia pedagogų kaita, kuri laiduoja mokyklos kaitą. Šis procesas – lyg užburtas ratas, besisukantis spirale, neleidžiantis sustoti, nurimti, verčiantis judėti į priekį, nuolat atsinaujinti, gilintis į pedagogikos, psichologijos naujoves, domėtis šalies ir užsienio pedagogų patirtimi, ją pritaikyti. Kaitos šaltiniai: vidaus, nesvarbu individo ar organizacijos, kaita suvokiama kaip natūrali arba organiška – panašiai kaip dažnai nepastebimas vaiko augimas. Išorės kaitą yra priimti sunkiau – juk tai darys mums kiti, mūsų mokytojai. Kaita turi daryti poveikį klasės lygiu.
Todėl žvelgdami į Lietuvos mokyklos ateitį ir įvertindami mūsų krašto siekį integruotis į Europą, turėsime kurti tokią švietimo sistemą ir pedagogikos mokslą, kuris nebūtų atitrūkęs nuo dabartinės situacijos ir nuo mokyklų praktikos ir kuriame nebūtų aklai pasinaudota vakarų šalių švietimo patirtimi. Švietimas nuolat turėtų būti projektuojamas į ateitį, tai yra, nuolat turėtų būti iškeliamos naujos idėjos, formuojama ateities švietimo vizija. Švietimo kaita – tautos išlikimo sąlyga. Todėl reikalingas kokybiškai naujas švietimo modelis. Turime ne tik apie tai galvoti, bet ir modeliuoti įgyvendinimo galimybes, numatomus rezultatus.
Mokykla – viena svarbiausių švietimo institucijų. Joje moksleiviai praleidžia daug laiko, auga, bręsta, vystosi – todėl ir valstybė, ir visuomenė turi skirti jai kuo daugiau realaus dėmesio. Mokykla negali egzistuoti be gero pedagogo, todėl kyla būtinybė ugdyti būsimąjį pedagogą, ne vien kaip dalyko specialistą, bet ir kaip visuomenės narį, sygebantį skleisti demokratinio gyvenimo būdo principus, diegti juos savo ir mokyklos darbe. Neretai iš ugdymo proceso reikalayjama to, ko efektyviai negalima pasiekti. Žmogus ne tiek formuojamas, kiek pats formuojasi, pats save kuria. Tad šiandienos ir ateities mokykla turi įvertinti vaiko laisvę ir atsakomybę – galimybę protingai rinktis, sugebėjimą savarankiškai, kūrybingai ir dorai veikti bei atsakyti už tą veiklą. Dažnai būna taip, kad vaikas negalvodamas paklūsta mokyklos taisyklėms, klusniai vykdo viską, kas nurodoma. Ar šiandieninė mokykla ugdo asmenybę – laisvą, kūrybingą, atsakingą? Taip, jei tai yra ne atminties mokykla. Mokykla neturėtų pamiršti kelių esminių dalykų:
• Mokymosi veikla mokykloje turi būti įdomi ir prasminga pirmiausiai pačiam vaikui.
• Mokykla neturėtų pamiršti, jog privalo tarnauti vaikui.
• Mokyklos tikslas – padėti kiekvienam mokiniui pasiekti kuo daugiau, atsižvelgiant į indvidualias galimybes.
• Mokykla privalo padėti mokiniui siekti kritiško požiūrio į informaciją, suvokiant, jog norint būti kritiškam reikia žinoti tokį Sokrato psakį – „aš mokiausi tol, kol gyvenau“.
• Mokykla turi garantuoti laisvą vaiko galių pasireiškimą.
• Mokyklos (kartu ir kiekvieno mokytojo) pareiga – padėti mokiniui suvokti, kad jis gali mokytis, tai yra, atskleisti ir parodyti potencialias galias. Nereikia mokinių saugoti nuo klaidų ir už jas bausti, nes mokantis jos tėra tik tam tikra pakopa.

Taigi šiandien mokykla – tai praeities kartų patirtis ir jų darbo vaisiai. Būtent čia ir ateities mokyklos pirmieji daigai. Mokykla ir toliau turėtų siekti perkelti savo ugdytiniams ne tik akademines žinias, bet ir padėti jam atskleisti bedražmogiškas vertybes, kuriomis jis galėtų grįsti savo gyvenimą. Ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, sugebantį savarankiškai spręsti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, brandinti asmens tautinį tapatumą ir savimonę, ugdyti meilę gimtajam kraštui – mokytojų pareiga.
Švietimo reforma – neišvengiamas laiko procesas, kuris nevyksta savaime. Jos likimas – kiekvieno pedagogo rankose. Kaita – nenutrūkstamas procesas. Vienas pokytis skatina kitą. Ji niekada nesibaigia, o joje dalyvaujantys žmonės turi lanksčiai ir jautriai reaguoti į visus nenumatytus atvejus, kuriuos gali sukelti kaita. Švietimo reforma – neišvengiamas laiko procesas, kuris nevyksta savaime. Jos likimas – kiekvieno mūsų rankose.

Išvados

Ši tema yra įdomi ir be galo aktuali, nes mes patys neseniai sėdėjome mokyklos suole ir pagaliau mums ne vis vien kas bus ateityje. Daugelis šiandienos mokyklų laiko save geromis bei efektyviomis, tačiau anaiptol taip nėra. Lietuvos mokykloms reikia didelių permainų ir reformų, kad jos galėtų pasiekti efektyvių mokyklų laiptelį. Todėl pagrindinis siekis – kaita. Mano nuomone turėtų keistis egzaminų sistema, mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai, pamokų turinys ir daugelis kitu veiksnių esančių mokyklos aplinkoje. Kiekviena mokykla turėtų rengti kuo daugiau įvairiausių tarpmokyklinių konferencijų, kurios leistų bręstančiam ir į gyvenimą žengiančiam žmogui ne tik išgirsti, bet ir išsakyti savo mintis. Manau, kad kiekvienai mokyklai reiktų turėti savo kompiuterių klasę, kad būtų pagerintos sąlygos mokinių savarankiškumui ugdyti, saviraiškai. Būtų labai gerai, jei kiekviena mokykla turėtų savo psichologą ar kitą žmogų, su kuriuo bet kuris mokinys ar mokytojas galėtų laisvai pasikalbėti įvairiausiomis temomis, kuriam galėtų pasiguosti, išsipasakoti savo problemas ir tokį žmogų, kuris galėtų atsakyti į visus rūpimus klausimus. Mokykla turėtų skatinti jauną žmogų domėtis kultūra, naujovėmis kad išugdytų išsilavinusį žmogų.
Aš paminėjau keletą iš daugelio veiksnių, kurie padarytų mūsų mokyklą efektyvesne. Tačiau mokyklos kaita nevyksta savaime, todėl mes visi turime daryti viską, kad įveiktume bet kokį atsilikimą. Ir tai ne vien mūsų, tačiau taip pat ir valstybės uždavinys. Ji privalo suteikti gerą išsilavinimą savo piliečiams.
Kaita – nenutrūkstamas procesas. Vienas pokytis skatina kitą. Labai svarbu analizuoti kaitą ir vertinti jos eigą, o kartu turime įveikti ir kliūtis neretai iškylančias šiame procese. Turime lanksčiai ir jautriai reaguoti į visus nenumatytus atvejus, kuriuos gali sukelti kaita. Turime būti stiprūs, kantrūs ir atkaklūs.
Ši tema man iš tikrųjų labai įdomi ir svarbi. Tačiau iki tol retai apie tai susimąstydavau. Galbūt mes esame tokie žmonės, kurie esame pripratę prie pastovumo ir nesiryžtame naujovėms. Ir tai yra labai blogai. Turime stengtis sukurti tokią mokyklą, į kurią atėję vaikai jaustųsi mylimi ir kad mokytojas būtų tik vienu laipteliu auksčiau už savo mokinį ir sugebėtų tinkamai ir efektyviai perteikti žinias. Manat tuomet vaikas visada norėtų sugrįžti į mokyklą ir nenusigręžtų nuo mokytojo, susitikęs jį gatvėje.
Tad negalima sėdėti ir nieko neveikti. Reikia keisti mokyklą, jei ne dėl savęs, tai dėl savo vaikų, nes juk mokykloje vaikas auga, vystosi, bręsta, nes tik čia formuojamos bendražmogiškosios vertybės, kuriomis bus grindžiamos tolesnis gyvenimas.

Literatūra

1. Stall Louise, “Keičiame mokyklą”, 1998, Vilnius.
2. Hopkins David, Mel Ainscow, Mel West, “Kaita ir mokyklos tobulinimas”, 1998, Tyto Alba, Vilnius.
3. Černius V.J., “Tėvų ir mokyklų pagalbininkas”, 1997, Poligrafija ir informatika, Kaunas.
4. Kuolys D., “Dialogas. Ugdymo turinio kaita ir mokykla”, 1996, Vilnius.
5. Lamanauskas V., “Švietimo naujovės. Kai kurie švietimo sistemos pertvarkos aspektai”, 1997, Vilnius.
6. Balčiūnienė J., “Švietimo naujovės. Pokyčių ugdymas švietimo institucijoje”, 1997, Vilnius.
7. Pitrėnienė A., “Švietimo naujovės. Svarbiausias siekis – kaita”, 1997, Vilnius.

Leave a Comment