Mokiniu rengimas karjerai pradineje mokykloje

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. APIE MOKINIŲ PARENGIMĄ LAISVAI RINKTIS PROFESIJĄ....5
2. MOKINIŲ RENGIMO RINKTIS PROFESIJĄ ESMĖ IR VIETA
PEDAGOGIKOS MOKSLE........................9
3. MOKINIŲ SUPAŽINDINIMO SU PROFESIJOMIS TURINYS......10
4. PAŠAUKIMAS IR PROFESIJA.......................12
5. PASIRENGIMO KARJERAI PRINCIPAI:
5.1 Viskas nuolat keičiasi ir kinta....................13
5.2 Mokymasis yra tęstinis reiškinys.................13
5.3 Dėmesys procesui.........................13
5.4 Profesijos rinkimasis.........................13
6. DABARTIES SITUACIJA: AR MOKINIAI RENGIAMI KARJERAI?...15
6.1 Situacija Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje...........16
6.2 Situacija Pakruojo raj. Balsių pagrindinėje mokykloje.......16
7. PROFESINIO ORIENTAVIMO STRATEGIJOS IR PROJEKTAI.....17
8. KITŲ ŠALIŲ ATRADIMAI..........................18
PRAKTINIS MOKINIŲ RENGIMO KARJERAI TYRIMAS PRADINĖJE MOKYKLOJE..............................19
IŠVADOS..............................25
LITERATŪRA..............................26ĮVADAS
Kas yra karjera? Prancūzų kalbos žodis carriere reiškia veiklos sritį. Tarptautinių žodžių žodyne karjera apibūdinama kaip sėkminga veikla, pasisekimas gyvenime, veiklos rūšis. Tai kiekvieno žmogaus prrigimtinis siekis, jo nuostatų ir veiklų seka, susijusi su žmogaus darbine patirtimi per visą gyvenimą.
Karjera – tai individualus tobulėjimas sėkmingai pasirinktos veiklos kryptimi ir pozityvus jos vertinimas tiek asmeniniu, tiek visuomeniniu požiūriu.
Socialinis pasaulis kinta net mums jį studijuojant, todėl darosi neįmanoma suvokti socialinės tikrovės visumos. Ši dilema iš esmės keičia ir žmogaus karjeros sampratą: kadangi neįmanoma suderinti socialinės tikrovės, kurioje vyksta žmogaus karjera, negalima konkrečiai apibrėžti ir pačios karjeros kaip reiškinio ir proceso. Paprastas tikrumas karjeros plėtros požiūriu sąlygoja nuolatinio mokymosi beei kritinio mąstymo būtinybę bet kurioje veikloje, mokėjimą klausinėti ir nagrinėti, kaupti informaciją ir ją analizuoti.(A. Gumuliauskienė, D. Augienė, L. Bobrova, R. Macaitienė, D. Eitutytė, 2002)
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (1991) ir Lietuvos švietimo koncepcijos (1994) analizė liudija, kad iki šiol dar nėra nu

uoseklios edukacinės rengimo karjerai sistemos. Tuo tarpu Vakarų šalyse ( kaip rodo įvairūs literatūriniai šaltiniai ) žmogus karjerai pradedamas rengti jau ikimokykliniame amžiuje. Egzistuoja integralios rengimosi karjerai struktūros, vienijančios švietimo institucijas, profesines sąjungas ir darbdavius.

Sėkminga karjera yra pagrindinė sąlyga asmenybės socialinei adaptacijai, jos pasitikėjimui savo jėgomis, atsakingumui bei gyvenimo stabilumui, galimybei planuoti savo ir šeimos ateitį. Svarbu, kad žmogus rastų labiausiai jam tinkančią veiklą, leidžiančią realizuoti savo potencines galimybes, išreikšti save. Tai vienas iš svarbiausių šių dienų klausimų.

Tyrimo objektas – Mažeikių Pavasario vidurinės mokyklos mokinių rengimas karjerai pradinėse klasėse.

Tyrimo tikslas – išsiaiškinti ar mokiniai pradinėje mokykloje yra rengiami karjerai.

Tyrimo uždaviniai:
1. ištirti ar mokytojai rengia mokinius karjerai;
2. išsiaiškinti ar jie turi pakankamai kompetencijos šiam darbui atlikti;
3. nustatyti kokius metodus naudoja mokytojai, kalbėdami su mokiniais apie profesijos rinkimąsi;
4. atskleisti, kokius innformacijos būdus naudoja mokytojai, kad pateiktų kuo daugiau žinių mokiniams.
Tyrimo metodai:
Atliekant tyrimą buvo panaudota anketa. Šioje anketoje pateikiami klausimai išprovokuoja atsakymus, kurie atspindi realią mokyklos situaciją. Norėta sužinoti mokytojų nuomonę, ar reikalingas rengimas karjerai pradinėje mokykloje, ar jų mokykloje organizuojamos kokios, nors programos, susijusios su profesiniu švietimu, kokius metodus taiko, kalbėdami apie profesijas. Tyrime dalyvavo 20 Mažeikių Pavasario vidurinės mokyklos pradinių klasių pedagogų.

Šį kursinį darbą sudaro 8 skyriai. Pirmame skyriuje „Apie mokinių parengimą laisvai rinktis profesiją“ rašoma apie pasirinkimo galimybes, akcentuojama ankstyvojo profesinio šv

vietimo svarba, pateikiamos profesijų klasifikacijos. Antrajame skyriuje „Mokinių rengimo rinktis profesiją esmė ir vieta pedagogikos moksle“ rašoma kaip pedagogas gali padėti mokiniui renkantis profesiją. Trečiame skyriuje „Mokinių supažindinimo su profesijomis turinys“ rašoma kaip teisingai parinkti dėstomą medžiagą, kuri atitiktų mokinių amžių. Ketvirtajame – akcentuojama, kad maloni širdžiai ir nevarginanti karjera neegzistuoja be pašaukimo. Penktame skyriuje kalbama apie „Pasirengimo karjerai principus“ ir apie patį pasirinkimą bei jo rūšis. Šeštasis skyrius įdomus tuo, kad aprašoma dabartinė situacija vyraujanti Lietuvoje apskritai ir pora situacijų konkrečiose mokyklose. Septintame skyriuje aprašomi kokie projektai yra vykdomi šiuo metu Lietuvoje ir Europoje. O aštuntame skyriuje pateikiami kitų šalių atradimai, tai ką Europos šalys yra jau nuveikę šioje sferoje.
Darbo pabaigoje yra pateikiami priedai. Juose pateikiama anketa, kuri buvo naudojama .tyrimui atlikti.

I. APIE MOKINIŲ PARENGIMĄ LAISVAI RINKTIS PROFESIJĄ

„Teisė laisvai išsirinkti profesiją – tai vienas istorinių mūsų liaudies laimėjimų. Didelę reikšmę, išsirenkant profesiją, turi praktinė galimybė suderinti asmeninius interesus su visuomenės poreikiais. Laisvas profesijos išsirinkimas , atitinkantis individualius asmenybės ypatumus – jos fizinius duomenis, interesus, polinkius ir gabumus, yra svarbi visapusiško asmenybės vystimosi ir jos dvasinių poreikių patenkinimo sąlyga. Tinkamas profesijos išsirinkimas ir išsirinkto dalyko įsisavinimas yra nelengvas dalykas. Rinkimosi galimybių gausumas ir įvairumas pats savaime padaro jį sunkų. Be to, įvairios profesijos kelia da

arbuotojui tam tikrus reikalavimus. Šiuos reikalavimus būtina žinoti ir atitinkamai ruoštis tai profesijai, atsižvelgiant į savo galimybes.
Aukštesniųjų klasių mokiniai teigia, kad jiems sunku atsakyti į klausimą, ką jie ketina daryti baigę mokyklą ir kokią profesiją žada rinktis. Atsitiktinio profesijos išsirinkimo pasekmės dažnai būna neigiamos. Nepasitenkinimas išsirinkta specialybe – viena studentų nubyrėjimo universitetuose, kolegijos bei profesinėse mokyklose priežasčių. Nepasitenkinimas profesiniu darbu mažina darbo našumą, kūrybinį asmenybės aktyvumą. Jis sukelia nepasitikėjimą savo jėgomis.“ (Jovaiša, 1969)
Visa tai rodo, koks būtinas yra tinkamas ankstyvasis pasirengimas karjerai pradiniuose gyvenimo metuose. Jei jis bus tinkama diegiamas vaikui galbūt jo pasirinkimas nebus taip apsunkintas. Ir žmogus, baigdamas mokyklą, puikiai žinos kuria linkme pasukti savo gyvenimą.
Pirmiausia reikia mokiniams išaiškinti, kaip svarbu apgalvotai ir pagrįstai išsirinkti profesiją, principingai žiūrėti į šio klausimo sprendimą. Profesijos išsirinkimas turi būti ne rik aukštesniųjų klasių mokinių apsisprendimo rodiklis. Svarbu, kad pats mokinys aktyviai ieškotų tos darbo srities ir profesijos, kuri, labiausiai atitikdama jo polinkius , teiktų kuo daugiau galimybių vystytis jo gabumams. Šiuo metu daugelis mokinių, net išeidami iš mokyklos, nepakankamai rimtai galvoja apie savo ateitį. Tuo tarpu mąstydamas apie savo ateitį, mokinys ima rimčiau žiūrėti į mokymąsi ir į aplinkinę tikrove. O tai – esminis mokinio subrendimo bruožas. Todėl kiekvieno pradinių klasių mokytojo tikslas – tinkamai paruošti mokinį tam apsisprendimui, kuris jo
o laukia ateityje. Tinkamo požiūrio ir vertybių skalės formavimas yra pakankamai sunkus ir sudėtingas darbas, reikalaujantis iš mokytojų įdėti daug pastangų ir energijos. Tik taip mes galime tikėtis, užauginti nedvejojančią kartą.
Pirmoji labai svarbi profesinio orientavimo sudedamoji dalis – tai mokinių supažindinimas su įvairiomis darbo sritimis ir profesijomis. Šio didelio ir sudėtingo darbo uždavinys yra plėsti akiratį, supažindinant juos su pagrindinėmis darbo sritimis ir svarbiausiomis profesijomis, kurios domina mokinius. Labai svarbu supažindinti juos su tomis darbo sritimis ir profesijomis, kurias ypač reikia papildyti jaunimu. Šiuo metu Lietuvai ypač reikalingi psichologai, informatikos mokytojai, taip pat trūksta gerų vadybininkų. Bet nereikia užmiršti, kad ir kitos specialybės yra reikalingos.

Mokytojai nuolat susiduria su problemomis, kaip išsiaiškinti vienos ar kitos profesijos svarbą socialiniame, ekonominiame gyvenime. Jaunuomenei turi būti suteikiamos žinios, formuojami įgūdžiai bei nuostatos apie savo karjeros planavimo ir vystimosi galimybes nuolat kintančiomis darbo rinkos reikalavimų sąlygomis. Profesijų yra labai daug. Todėl jas bandoma grupuoti. Vokiečių psichologas C. Piorkovskis išskyrė penkias profesijų grupes, pagal įvairiems darbams reikalingo dėmesio ypatumus: (Jovaiša, 1981)
1. profesijos, reikalaujančios pastovaus dėmesio;
2. profesijos, reikalaujančios dėmesį paskirstyti ir sugebėti jį greitai perkelti;
3. profesijos, reikalaujančios ritminio dėmesio;
4. profesijos, reikalaujančios koncentruoto (labai įtemto) dėmesio;
5. pr.ofesijos, reikalaujančios greitai prisitaikančio dėmesio.
Be abejo, tokia klasifikacija per siaura, nes kiekvienai profesijai reikia ir kitokių svarbių savybių. Vis dėlto ši klasifikacija jau padeda suvokti, į ką kreipti dėmesį sudarant profesijų aprašymus.
Kitokio pobūdžio yra vokiečių psichologo O. Limano profesijų klasifikacija, pagal darbo objektus: (Jovaiša, 1981)
1. profesijos, kai darbas susijęs su žmonėmis;
2. profesijos, apimančios darbą su gyvąja gamta;
3. profesijos, kai darbas susijęs su negyvąja gamta.
Pastaroji klasifikacija – taip pat labai bendra, bet jau gerokai palengvina nustatyti polinkių ir profesijos atitikimą. Į tai ypač svarbu atkreipti mokinių dėmesį. Nes dažnai jaunuoliai renkasi specialybę, pagal tai, kokia ji populiari ar kiek materialiai naudinga visuomenei, o ne pagal tai, ką jie patys mėgsta veikti. Žodžiu, nederina poreikių ir galimybių.
L. Jovaiša (1998) skiria šešias profesijų klasifikacijas:
1. intelektinės ( humanitariniai ir socialiniai mokslai, biologija ir medicina, fizika ir astronomija, chemija, matematika)
2. techninės ( statyba, energetika ir kt.)
3. socialinės ( valdymas, švietimas, apsauga, globa ir rūpyba, konsultacija)
4. aptarnavimo ( prekyba ir maitinimas, žiniasklaida, finansai ir buhalterija, buities paslaugos)
5. meno ( architektūra, skulptūra, tapyba, grafika, dizainas, muzika, kt.)
6. lokomocinės ( transportas, miškininkystė, žvejyba, sportas).
Šios klasifikacijos nusako pasirinktos darbo veiklos pranašumus ir trūkumus, pajamų dydį, profesijos pranašumą, atsakomybės laipsnį, išsilavinimo (kompetencijos) lygį, socialinę padėtį visuomenėje. .(A. Gumuliauskienė, D. Augienė, L. Bobrova, R. Macaitienė, D. Eitutytė, 2002). O tai ypač svarbu akcentuoti vaikams, kad jie nuo pat mažens žinotų ir vertintų pasirinktas profesijas, kad galėtų rinktis realiai naudingas specialybes.
Jaunoji karta turėtų suvokti, kad su darbo pasauliu, jo perspektyva šiandieninėje darbo rinkoje susipažįstame ne tik kaupdami informaciją apie profesijas įvairiais informacijos šaltiniais (žiniasklaida, statistikos ir informaciniai leidiniai, internetas), bet, kad pažinimo užuomazgos glūdi dar vaikystėje. Jų tęstinumas bei plėtojimas pastebimas visą gyvenimą. Galima skirti keletą etapų, kai žmogus susipažįsta su darbu:
 vaikystės etape vaiko idealas – tėvai, suaugusieji, todėl domimasi jų veikla, kuri formuojama tam tikrų interesų sritis;
 paauglystės etape interesų sritys keičiasi bei virsta polinkiais, kurie vėliau pereina į vertybių lygmenį;
 jaunystės etape galėtume daugiau akcentuoti vertybių plotmę, kuri padeda atskleisti asmenybei pagrindinius siekius.
Kiekviena individualybė, išgyvendama vaikystės, paauglystės, jaunystės raidos etapus, sustiprina interesų, polinkių, gebėjimų, vertybių sritis, kurios atskleidžia kompetencijos sąvokos apibrėžimą. .(A. Gumuliauskienė, D. Augienė, L. Bobrova, R. Macaitienė, D. Eitutytė, 2002).

Profesijos rinkimosi procesą galima suprasti kaip profesinį vystimąsi, kuris prasideda jau ikimokykliniame amžiuje. Vėliau, renkantis optimalesnes profesinio darbo alternatyvas, pamažu profesiškai bręstama, išryškėja tikrasis polinkis ir gabumai, pasirenkama tinkama profesija. Šiame procese atsiskleidžia pašaukimas, kuriam susiformuoti padeda įvairūs veiksniai( socialiniai – ekonominiai, ugdymo, psichologiniai, sveikatos ir t. t.)

Pradiniame rengimosi karjerai etape svarbus ne tik mokytojas, mokymosi turinys, televizija, bet labai reikalingi ir tėvai. Šiame etape pagrindinis dėmesys skiriamas teigiamo požiūrio, interesų ugdymui ir pagarbos suaugusių žmonių darbui, darbo įgūdžių, įpročių, teigiamų charakterio bruožų – darbštumo, organizuotumo, tikslingumo, tvarkingumo ir t.t. – formavimui, polinkių ir sugebėjimų atskleidimui.
Svarbus profesinių orientacijų požiūriu yra laikotarpis nuo 7 iki 11 metų amžiaus kada formuojasi svarbiausios vaiko mokymosi ir gebėjimų motyvacijos. Šis tarpsnis labai svarbus vaiko aktyvumui, iniciatyvumui, savarankiškumui, sėkmės. siekiui, pasyvumui, nesėkmės baimei, nesavarankiškumui ir kitoms teigiamoms bei neigiamoms profesijos rinkimosi savybėms rastis.
I – IV klasių mokiniai mokymo procese supažindinami su įvairiomis profesijomis. Profesiniam informavimui mokytojai skiria daug dėmesio nuo pat vaiko atėjimo į mokyklą. Nors ne visi pedagogai gali atsakyti, kuo dažniausiai nori būti užaugę pradinių klasių mokiniai, tačiau dauguma mokytojų mano, kad supažindinimas su profesijų pasauliu būtinas, nes ugdytinius reikia ruošti profesinei karjerai jau pradinėje mokykloje (J. Valutytė, D. Augienė)

Lietuvoje profesinis švietimas organizuojamas etapais, kurie atitinka mokinių amžių ir mąstymo lygį. Iš pradžių, dar žaidimų amžiuje „piešiamas“ vaikų galvose tam tikras paveikslas: kaip atrodo gydytojas, policininkas, gaisrininkas. Vėliau kuriamos objektyvesnės savybės, išsilavinimo kriterijai. Ir galiausiai formuojamas galutinis vaizdas: išvaizda papildoma vertybėmis ir kuriamos perspektyvaus panaudojimo galimybės.

1 pav. Vaiko mąstymo etapai apie profesijas ir jų atstovus

II. MOKINIŲ RENGIMO RINKTIS PROFESIJĄ ESMĖ IR VIETA PEDAGOGIKOS MOKSLE

Pedagoginėje literatūroje profesinio orientavimo esmė aiškinama įvairiai. Ji dažnai suprantama kaip mokinių supažindinimas su visomis galimomis profesijomis, profesinių interesų sužadinimas ir jų ugdymas. Praktika įtikina, jog neįmanoma tikslingai orientuoti į tam tikras profesijas, vien tik supažindinant su jomis ir ugdant atitinkamus interesus. Pastebėta, jog jaunimas gali gerai pažinti daug profesijų, daugelį jų mėgti, bet ne visada pajėgia išsirinkti tinkamą. Rinkimasis – sudėtingas psichinis veiksmas. Jis darosi itin painus, kai reikia rinktis neklystant, numatant galimus pasirinkimo padarinius. Kaip tik tokio rinkimosi reikia profesijai, būsimajam kvalifikuotam darbui, nes šiaip ar taip įgytoji specialybė esti ilgalaikio, kartais net visą gyvenimą trunkančio darbo sritis, darbo, keliančio žmogaus fizinėms ir dvasinėms galioms tam tikrus reikalavimus. Rinktis ilgalaikį darbą nepažįstant savęs – didelė klaida. Nuo jos ir riekia apsaugoti jaunimą. Todėl profesinis orientavimas turi padėti jaunimui pažinti save, savo santykius su kitais žmonėmis, žmonių tarpusavio santykius. Tai – ilgalaikis mokyklos ir šeimos rūpestis.(Jovaiša L., 1978)

Kiekvienas mokykloje dėstomas dalykas atstovauja tam tikrai mokslo, meno arba praktinei profesijai. Pavyzdžiui, biologijos mokymas gali supažindinti vaikus su biologo tyrinėtojo darbu. Todėl reikia taip organizuoti mokymą, kad patys mokiniai, tarsi tyrinėtojai, rastų naujų biologijos mokslo žinių. Piešimo, dainavimo pamokose mokiniai labai gerai gali susipažinti ne tik su šių dalykų turiniu, bet ir su šių specialybių kūrybiniu darbu.

Mokymas ir auklėjimas mokykloje sudaro sąlygas ugdyti polinkį, interesus ir atskirų profesijų gabumus. Jeigu jau pradinėje mokykloje bus teisingai organizuotas darbo dėstymas, tai labai anksti gali išryškėti vaiko, paauglio gabumai, skonis, talentingumas. Taigi bendrasis lavinimas, auklėjimas ir mokymas, vykdomas per pamokas mokykloje, yra tas pagrindas, kuriuo reikia remtis, supažindinant mokinius su profesijomis, ugdant meilę profesijoms, tinkamą pažiūrą į darbą.

Įvairūs masiniai renginiai – paskaitos, kino filmų žiūrėjimas ir aptarimas, susitikimai su darbo grupių nariais, įvairių negamybinių profesijų atstovais, profesiniam orientavimui skirtos konferencijos – gali turėti stiprų poveikį, sąmoningai renkantis profesiją. Ypač didelę įtaką turi dalykinių, techninių ir meninių būrelių veikla, jeigu ji organizuojama taip, kad ugdytų mokinių profesinius interesus, profesinio darbo mokėjimus ir įgūdžius.. 3. MOKINIŲ SUPAŽINDINIMO SU PROFESIJOMIS TURINYS
Svarbi profesinio orientavimo problema – mokinių supažindinimo su profesijomis turinys, kokios apimties ir kokio sudėtingumo informaciją apie profesijas reikia perteikti pradinės mokyklos mokiniams. Profesinio informavimo turinys turi būti išdėstytas atskiroms klasėms dėl to, kad per vienerius metus nebus įmanoma įsisavinti viso profesinio informavimo turinio. Profesiniu žmonių gyvenimu domisi ir pradinių klasių mokiniai, todėl būtina atsižvelgti ir į tai, paskirstant profesinio orientavimo turinį. Profesinio orientavimo turinys turi atitikti mokinių amžiaus visų jo pakopų ypatybes. Prieš supažindinant su atskiromis profesijomis, tam tikro amžiaus mokiniams reikės tvirtai nustatyti specialybių turinio prieinamumą, nes yra sudėtingų specialybių, kurių turiniui suvokti reikia atitinkamo išsilavinimo.

Pradinių klasių mokymo programos profesiniu orientavimo požiūriu teikia daug galimybių supažindinti mokinius su įvairių profesijų darbu. Dar daugiau, šiose programose reikalaujama supažindinti mokinius su darbo pasidalijimu mieste ir kaime. Tokie reikalavimai padeda įvesti vaiką į darbo pasaulį, suvokti materialinės gamybos ir darbo žmonių vaidmenį visuomeniniame gyvenime.

I – III klasės mokymosi programose matyti, kad mokiniai gali susipažinti su šiomis profesijomis: gyvulių ir paukščių augintojo, daržininko ir sodininko, gėlininko, staliaus, dailidės, mūrininko, dažytojo, karininko, vairuotojo, paštininko, siuvėjo, batsiuvio, miškininko, remontininko (šaltkalvio), jūreivio, lakūno, geležinkelininko, gydytojo. Profesinis orientavimas gali būti įgyvendinamas per pamokas, specialiai neskiriant tam laiko, tik kalbamiems dalykams suteikiant profesinį kryptingumą. Be to tokia programa lengvai pritaikoma pradinio amžiaus ypatybėms bei jų žinioms, nes ji remiasi jau išeitu mokymosi turiniu. O laikantis mokymo turiniu lengviau numatyti profesinio informavimo laipsniškumą bei koncentiškumą. Tai leidžia tvirčiau ir sąmoningiau susipažinti su masiškiausiomis profesijomis.

O IV-oje klasėje mokymo dalykas gali turėti profesinę orientacinę reikšmę, leidžiančią giliau pažinti atskirų mokslo šakų ir technikos specialybių turinį.

Kalbant su mokiniais profesinio orientavimo tema reikia:
1) pasakyti mokiniams, kokie specialistai tas žinias pritaiko praktikoje
2) paaiškinti, ką tie specialistai apskritai veikia, kokiomis sąlygomis jie dirba ir kur dirba
3) paaiškinti ko iš specialisto reikalaujama
Taikant tokius metodus nesudėtinga perteikti medžiagą, susijusią su rengimu karjerai. Pokalbio galia yra milžiniška. Tam nereikia skirti daug papildomo laiko ar specialiai kažką organizuoti. Kartais profesinio orientavimo temas gali iššaukti bet kuri pamoka. Pavyzdžiui Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, rekomenduodami skaitytinos literatūros sąrašą, aptardami su mokiniais savanoriško skaitymo rezultatus, mokydami reikalų raštų, supažindina mokinius su bibliotekininko ar bibliografo darbu, papasakoja, ką dirba bibliotekų vedėjai, skiria praktines užduotis kataloguose rasti knygas, įvairius pamokoms reikalingus šaltinius. Nagrinėdami atskirus kūrinius, daug dėmesio skiria bibliografo specialybei, žurnalistikai, lietuvių kalbos tyrinėtojų ir literatų veiklai, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo darbui. Mokytojas vaizdžiai apibūdina, kokia asmenybės savybes turi turėti šių specialybių darbuotojai.

Matematikai randa glaudų ryšį su įvairiomis praktinės veiklos sritimis. Mokiniai supažindinami su buhalterinės apskaitos, matematikos, informatikos specialybėmis. Ypač plačias galimybes atskleisti profesijų turiniui turi biologijos, fizikos bei darbų mokytojai. Todėl šiam darbui mokytojai turėtų būti itin rūpestingai parengiami.

Apgalvotai panaudojus visas profesinio informavimo formas I – IV klasėse įmanoma parengti mokinius sąmoningai rinktis profesiją. L. Jovaiša (1978) siūlo štai tokias profesinio informavimo formas:
1) Profesinis informavimas per pamokas.
2) Ekskursijos į įmones ir profesines mokyklas.
3) Susitikimai su įvairių profe.sijų atstovais ir profesinių mokyklų mokiniais
4) Profesinis informavimas klasės valandėlėse
5) Profesinio informavimo konferencijos
6) Kino filmų, televizijos laidų žiūrėjimas ir aptarimas profesinio informavimo tikslais
7) Skaitytos literatūros aptarimas
8) Žiniasklaidos panaudojimas profesinio informavimo tikslais
9) Parodos
10) Paskaitos.
11) Inscenizavimas, vaidinimai, konkursai
12) Renginiai (profesinio orientavimo savaitė, dienos ar kt.)
13) Teminiai vakarai
Profesinis informavimas ir konsultavimas labai priklauso nuo paties mokytojo kaip jis sugeba vaikams įdiegti vienokias ar kitokias vertybes, kaip vaizdžiai ir kūrybiškai sugeba patarti ir kiek pats jis skiria noro ir energijos objektyviai pakreipti vaikus vienokio ar kitokio apsisprendimo link. Ir nesvarbu, kad galbūt moksleivio pomėgiai ir interesai keisis po pradinės mokyklos. Tačiau jeigu akcentai bus sudėti pradinuko sąmonėje, jam bus žymiai paprasčiau ugdyti savo gebėjimus vidurinėje mokykloje. 4. PAŠAUKIMAS IR PROFESIJA
Regis, pašaukimas, renkantis profesiją, yra neatsiejamas dalykas. Socialinė gyvenimo tikrovė reikalauja anksti suvokti savo pašaukimą. Todėl jis turėtų būti ugdomas žmogui dar vaikystėje taip pat, kaip ir pagarba bei meilė darbui.
„J. Vabalas-Gudaitis ir Gučas pašaukimu laiko „įgimtus gabumus ir linkimus“, galimybę „pasiekti maksimalų darbo našumą“ ir „rasti pasitenkinimą“. Darbas be pašaukimo virsta prakeikimu, o darbas su pašaukimu teikia tą džiaugsmo ir gyvenimo jėgą, kuri sudaro maistą žmogaus dvasios gyvenimui.“(Jovaiša,1981)
Esama nuomonių, kad pagrindiniu pašaukimo komponentu reikia laikyti emocinį asmenybės santykį su profesija. Tarkime, kad žmonės profesiniame darbe įžvelgiantys gyvenimo prasmę, turi tam tikrą pašaukimą. Iš to, kaip jie dirba ir jaučiasi darbe, galima spręsti apie jų pašaukimų ypatumus. Tokie žmonės: 1) kruopščiai dirba, 2) negaili jėgų ir laiko, 3) džiaugiasi darbo sėkme ir ištvermingai pergyvena nesėkmes, 4) jų darbas dažniausiai būna sėkmingas, nors ir sunkus, 5) atkakliai vengia darbo nesėkmių, 6) stengiasi tobulinanti darbo procesą ir rezultatus, kelia savo kvalifikaciją, 7) negalvoja apie profesijos keitimą, 8) gina savo profesijos asmeninį ir socialinį įvaizdį, 9) laikosi profesinės etikos, 10) vienas svarbiausių arba svarbiausias jų gyvenimo filosofijos komponentas – darbas bendram labui. Taigi pašaukimas – tai asmenybės veiklos motyvacinių, potencinių, charakterologinių bruožų derinys, sąlygojantis jos darbinio gyvenimo prasmę. Profesinės veiklos bruožai leidžia daryti išvadą, kad pašaukimas sudėtinga struktūra. Kad būtų išvengta įvairių prieštaravimų bei sunkumų, reikia diferencijuotai ugdyti pašaukimą, padėti jaunimui laiku „išgirsti savo pašaukimo balsą“. Šiuos uždavinius kaip tik ir padeda spręsti ankstyvas profesinis švietimas.
Labai svarbu yra tinkamumo darbui jutimas: potencijos (intelektiniai bei praktiniai gebėjimai), charakterio savybės (aktyvumas, kruopštumas, iniciatyvumas ir t. t.), polinkis į tam tikrą veiklą, kurioje žmogus įžvelgia gyvenimo prasmę, savo galias sėkmingai dirbti. Tradiciniai nurodymai „nerizikuok“, :būk realistas“, „teisingai nuspręsk“ ir t. t. dažnai sutrukdo tirti ir realizuoti savo svajones. Reikia padėti mokiniu išmokti pasitikėti savimi. Gyvenimui keliant vis naujas problemas, jausmams tenka vedlio vaidmuo ieškant tinkamiausio kelio. Viską nuspręsti vadovaujantis vien protu neįmanoma, tam reikia intuicijos bei praeityje sukauptos emocinės patirties.
Baimė suklupti apsaugo nuo klaidų, bet neleidžia iš jų pasimokyti. Pasaulyje, kuris nuolatos keičiasi, kai lankstumas ir prisitaikymas tampa svarbiausiomis asmens savybėmis, reikėtų žmones skatinti ne tik protingai rizikuoti, bet ir to mokyti. .(A. Gumuliauskienė, D. Augienė, L. Bobrova, R. Macaitienė, D. Eitutytė, 2002)

5. PASIRENGIMO KARJERAI PRINCIPAI5.1 Viskas nuolat keičiasi ir kinta
Šiandieninis pasaulis kaip niekada greitai keičiasi. Todėl planuojant karjerą reikalingas ypatingas lankstumas. Šiandien būtina suvokti, kad negalima daryti vieno galutinio sprendimo. Spartus aplinkybių pasikeitimas verčia dažnai keisti ir koreguoti sprendimus. Tuo metu, kai priimame sprendimą, atrodo, kad jis pats geriausias. Tačiau kaip benuspręstume, visada yra teigiamų ir neigiamų sprendimo ypatybių. Todėl sprendimų priėmimas turi būti tęstinis reiškinys.5.2 Mokymasis yra tęstinis reiškinys
Pasaulis keičiasi ir sparčiai veržiasi į tobulos technologijos, lanksčios darbo jėgos, mažesnio administravimo ir atsargų taupymo amžių. Pokyčiai reikalauja naujų profesijų ir specialybių. Šiandien mums sunku įsivaizduoti, kokios profesijos ir darbai bus reikalingi po 10 – 30 metų XXI amžiuje. Todėl akivaizdu, kad pasirengimas karjerai turi būti tęstinis, visą gyvenimą trunkantis procesas, reikalaujantis naujų žinių, atsinaujinimo, gebėjimo keistis ir prisitaikyti. Tęstinis mokymasis, pagrįstas „mokymusi mokytis“, įgyja ypatingą reikšmę ir svarbą žmogaus ateities planams.5.3 Dėmesys procesui
Suvokdami pasaulio prigimtį, išsirinkdami profesinės veiklos kelią ir atkakliai siekdami savojo tikslo, galime sukaupti ribotą ir niekam nereikalingą, bereikšmį patyrimą. Kol pasieksime tikslą, ji jau gali nebebūti ar nebereikėti, jo vietoje gali būti iškilę kiti, nauji tikslai. Todėl svarbu siekti ne galutinio tikslo, o nubrėžti plačią ateities viziją, nustatyti pagrindinę kryptį, o ne siaurą specifinį tikslą.5.4 Profesijos rinkimasis
Profesijos rinkimasis – tai ilgalaikis mini sprendimų, kuo būti kaitos procesas iki galutinio apsisprendimo. Jis prasideda ankstyvoje vaikystėje ir tęsiasi iki profesijos įgijimo, o dažnai ir visą gyvenimą. D. Superis (1990) išskiria penkis profesijos rinkimosi etapus:
1. rinkimasis vadovaujantis emocijomis bei vaizduote (3 – 12m.);
2. probleminis rinkimasis (12 -15m.) – interesų, vertybių, gebėjimų, objektyvių galimybių lyginimas;
3. realus rinkimasis (15 – 18m.), kurio svarbiausias kriterijus – veikla ir jos perspektyvos, atsižvelgiant į savo profesinį kryptingumą, sugebėjimus, visuomeninio darbo ir įsidarbinimo vystimosi tendencijas, į asmeninį ir socialinį statusą pasirinktame darbe;
4. žvalgomasis rinkimasis (18 – 22 – 24m.) – savo norų, galių ir aplinkos situacijų tyrimas (darbo bandymas, darboviečių ieškojimas), persiorientavimas;
5. įsitvirtinamasis rinkimasis (22 – 35m.) – specialybių, darboviečių, kur galima ilgai ir perspektyviai dirbti, ieškojimas.
Savęs ieškojimas prasideda ikimokykliniame – žaidimų amžiuje. Šiame amžiuje lengva pastebėti vaikų emocionalumą, svajonių, kuo būti užaugus, dažną kaitą. Atėjus į mokyklą vaiką mokytojas toliau informuoja apie profesijas, supažindindama su darbu, jo svarba žmogaus gyvenime, veiklos sritimis ir t. t. (J. Valutytė, D. Augienė). Vaikystėje, kai vaikai viskuo tiki, moka svajoti, fantazuoti, galima visą mokymosi procesą paversti dideliu žaidimu. Tada ir patiems vaikams smagiau priimti gausų informacijos srautą. Kalbant apie profesijas, galima žaisti žaidimą „Suaugusiųjų mėgdžiojimas“. Taip dažnai vaikai mėgdžioja jiems svarbius, autoritetingus asmenis. Galima jų klausinėti ką jie žino apie vieną ar kitą profesiją, ir jų žinias papildyti naujomis. Pradinukas, plėsdamas savo žinias, kaitalioja sprendimus, kuo norėtų būti užaugęs, kuo užsiimti. Kartais jo apsisprendimą staigiai pakeičia jam svarbus asmuo, jį sukritikavęs. O kartais plėsdamas savo akiratį pamato daug labiau jį dominančių profesijų. Žinių apie profesiją pateikimas padeda mokiniui lengviau pasirinkti veiklą, planuoti savo ateitį. Ir kuo daugiau moksleivis bus susipažinęs su įvairesnėmis profesijomis, tuo paprasčiau jam bus plėsti savo akiratį ateityje.

Individo pasirengimo profesiniam apsisprendimui laikotarpis sutampa su mokymusi bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje, todėl mokyklai tenka ugdytinio siekių ir galimybių bei dinamiškos visuomenės socialinių, ekonominių poreikių derinimo uždavinys. Mokykloje sprendžiamas sudėtingas ugdytinio rengimo saviugdai, jo galimybių atskleidimo bei dinamiškos visuomenės vaizdo perteikimo uždavinys, įgyjami karjeros kompetenciją laiduojantys gebėjimai. Ypač svarbų vaidmenį, supažindinant mokinius su veiklos pasauliu, atlieka mokytojas. Jis vykdo keturis svarbius uždavinius:
1. supažindina mokinius su profesijomis, kurių turinys susijęs su dėstomo dalyko turiniu;
2. padeda mokiniams pažinti ir plėtoti savo asmenybės ypatumus, savybes, gabumus, pomėgius ir interesus;
3. ugdo gebėjimus planuoti ir vertinti, ką reikia daryti, kad pasiektų savo profesinius tikslus;
4. moko prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, spręsti iškilusias problemas.
Tėvų ir mokytojų pareiga laiku pastebėti vaiko gabumus ir interesus vienai ar kitai veiklai.6. DABARTIES SITUACIJA: AR MOKINIAI RENGIAMI KARJERAI?
Profesinio rengimo sferoje vis labiau nyksta griežtos ribos tarp bendrojo ugdymo ir rengimo įgyti konkrečią profesiją. Vis dažniau pabrėžiama, kad profesinis rengimas – tai ne tik asmens gebėjimų pritaikymas konkrečiai darbo vietai, bet ir asmenybės ugdymas, pagalba realizuojant jo kūrybinius bei socialinius gebėjimus, integruojantis į nuolat kintančias profesinę ir visuomeninę sferas. Akcentuojama, kad profesinis rengimas turi būti suderintas su žmonių išteklių, nuolatinio mokymosi, ekonominės raidos prioritetais.
Siekimas integruotis į Europos Sąjungos profesinio rengimo struktūras ir prisitaikyti prie nuolat kintančios darbo rinkos kelia naujus reikalavimus stojančiųjų valstybių profesinio rengimo sistemoms. Jos turi atitikti ne tik demokratinės visuomenės ir modernios švietimo sistemos reikalavimus, bet ir tenkinti naujos darbo rinkos bei veiklos pasaulio poreikius. Profesinis rengimas švietimo sistemoje vaidina ypatingą vaidmenį; jis užtikrina nuolatinį žmogaus prisitaikymą prie jam būdingos ekonominės veiklos sąlygų ir lemia žmogaus įsidarbinimo, kaip svarbiausios jo socializacijos prielaidos.
Iki profesinio orientavimo reformos šalyje veikė profesinio orientavimo sistema, kurios vienas iš tikslų buvo prasčiau besimokančių bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių siuntimas mokytis į profesines mokyklas, dažnai neatsižvelgiant į jų norus ir polinkis. Tokiu profesiniu orientavimu daugiau siekta patenkinti didžiųjų šalies įmonių darbo jėgos poreikius, todėl nors ir buvo padedama jaunuoliams gauti darbo, tačiau ne visada tokio, kokis jiems būtų tinkamiausias. Lietuvai, besirengiančiai tapti Europos bendros ekonominės ir socialinės erdvės nare, didelę įtaką daro Europoje vyraujančios tendencijos profesinio orientavimo plėtros srityje. Siekiama, kad profesinio konsultavimo paslaugos pasiektų kiekvieną pilietį, nepriklausomai nuo jo amžiaus.
Tačiau ugdymas karjerai labai ribotai vyksta bendrojo lavinimo mokyklose,- teigia Laužackas ir jo kolegos (2004). Šiuo metu parengta Profesinio orientavimo ir konsultavimo strategija, kurioje numatoma, kaip į bendrojo lavinimo mokyklų veiklą bus įtrauktos profesinio konsultavimo paslaugos, kaip bus rengiami konsultantai ir kuriamas profesinio konsultavimo tinklas Lietuvoje.
Kasdien sparčiai keičiantis ekonominei, politinei ir technologinei aplinkai ugdymo įstaigoms keliamos iš esmės naujos užduotys – siekti, kad moksleiviai įgytų asmens kompetencijų ir kvalifikacijų, reikalingų jų profesinei karjerai ar gyvenimo įprasminimui. Valstybės švietimo strategijos 2003-2012m. nuostatose akcentuojama dabarties žmogui reikalingų kompetencijų suteikimo būtinybė, pažymima, kad visuose švietimo lygiuose sustiprinamas dėmesys verslumui skatinti ir finansinei išmonei ugdyti. 6.1 Situacija Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje
Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos pedagogai, orientuodamiesi į ateities pokyčius, atsižvelgdami į švietimo institucijoms keliamus tikslus, siekdami ugdymo kokybės plėtotės, bendradarbiaudami su moksleiviais ir tėvais, parengė verslumo ugdymo programą 2003-2006m. Programos tikslas – sudaryti sąlygas ugdytiniams įgyti verslumo ir profesinės karjeros kompetencijos pradmenis ir (ar) kvalifikaciją.
Šios programos ugdymo turinį gimnazijoje numatyta plėtoti šiomis kryptimis:
• verslumo pradmenų mokymas;
• verslo užsienio kalbų (anglų, rusų, prancūzų, vokiečių, švedų) mokymas;
• informacinių technologijų mokymas;
• karjeros planavimas;
• technologijų (reklamos kalba, reklamos dizainas, reklamos rėmimas ir kūrimas) mokymas;
• profesinis konsultavimas ir informavimas;
• projektinio darbo organizavimas (projektų rengimas, vykdymas);
• teisės pradmenų mokymas;
• vadybos pradmenų mokymas.
Gimnazijos bendruomenė, kurdama ir individualizuodama ugdymo turinį, numatė ugdytinių mokymo ir mokymosi proceso organizavimo būdus ir galimybes, aptarė verslumo ugdymo programos integravimo 1-4 gimnazijos klasėse strategiją.
„Ugdydami moksleivių įgūdžius ir gebėjimus, reikalingus jiems ir kaip individams, ir kaip visuomenės nariams, siekiame parengti juos gyvenimui, kad jie mokėtų pasinaudoti savo galimybėmis, sugebėtų prisiimti atsakomybę bei galėtų gyventi besikeičiančioje visuomenėje“-rašė S. Mockevičienė (Švietimo naujienos, 2004m. nr1(176)
6.2 Situacija Pakruojo r. Balsių pagrindinėje mokykloje
Viena silpniausių mokyklos darbo sričių – profesinis švietimas. „Suprasdami, kaip svarbu padėti moksleiviams susipažinti su darbo pasauliu, nutarėme mokykloje suburti darbo grupę, kursiančią profesinio švietimo programą. Orientyru tapo 2003m. kovo mėn. pasirodęs „Lietuvos profesinio orientavimo strategijos“ projektas. Profesinio švietimo programos tikslas – ugdyti savarankišką, gebantį orientuotis informacinėje visuomenėje, pasirengusį mokytis visą gyvenimą moksleivį. Profesinio švietimo programoje numatomos priemonės darbui su mokiniais bei jų šeimomis. Pastebėjome, kad tėvams labai sudėtinga orientuotis mokymo bei darbo rinkoje, todėl mes pasirinkome glaudų bendradarbiavimą su šeima, kad ji padėtų vaikui teisingai pasirinkti, o ne skatintų nepagrįstus norus ir svajones. Profesinį orientavimą reikia pradėti ne IX-X kl., o daug anksčiau“- rašė V. Tumėnienė (Švietimo naujienos, 2004)
1. supažindina mokin7.PROFESINIO ORIENTAVIMO STRATEGIJOS IR PROJEKTAI
„Pagalbos laukia bendrojo lavinimo moksleiviai, profesinių mokyklų mokiniai, iš mokyklų iškritę moksleiviai, socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės, profilius besirenkantys dešimtokai“,- vardijo ŠMM Registrų skyriaus vedėjas V. Burokas(Švietimo naujienos, 2003 nr.10). Jo manymu, profesinės karjeros planavimo pradžia – ne baigiamosios klasės, o daug ankstesnis vaiko amžius – net pradinės klasės. „Jei praleisim tinkamiausio metą, jaunas žmogus gali ir nesusiplanuoti savo sėkmingos profesinės karjeros“,- teigia „Švietimo naujienoms“ V. Burokas.
Jau yra sukurtas Profesinio orientavimo strategijos projektas (www.smm.lt/reformos_d/file/prof_orient_strat2.doc). V. Burokas pabrėžė, kad laukia svarbus uždavinys – apibrėžti aiškias kompetencijas specialistų, teikiančių profesinio informavimo, konsultavimo ir orientavimo paslaugas. Nereikėtų tikėtis, kad visą darbą nudirbs pedagogai, klasių auklėtojai. Jų svarbiausia priedermė – informuoti, kur vaikai galėtų rasti informacijos, ką paskaityti, kur kreiptis kvalifikuoto patarimo, kas galėtų diagnozuoti jų profesinį tinkamumą ir t. t. Profesinis konsultavimas, o juo labiau orientavimas yra išties ne mėgėjiško darbo sferos – tiems rimtiems darbams turėtų būti specialiai parengti profesijos konsultantai, instituciškai sukurti profesinio orientavimo centrai. Iš tiesų mokytojai nėra pakankamai kompetentingi ir jiems trūksta žinių kaip pateikti vieną ar kitą informaciją. „Manau, kad mokytojams reikėtų dėstyti profesinės informacijos paieškos kursą. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, apie 85 procentai pedagogų naudojasi kompiuteriais, tačiau tik kas penktas turi įvairias informacijos duomenų bazes“,- sakė V. Burokas (Švietimo naujienos, 2003). Jo manymu, kiekvienoje mokykloje turėtų būti mokiniams ir mokytojams skirti interneto adresų katalogai, kurių adresais naudodamiesi moksleiviai galėtų susirasti informacijos apie profesijas. Svarbiausias informacijos šaltinis dabar yra informacinė sistema IS MOKYKLA (www.mokykla.smm.lt)

Be parengto ir dar tebesvarstomo Profesinio orientavimo strategijos projekto, drauge su socialiniais partneriais kuriama Atvira informavimo, konsultavimo, orientavimo sistema (AIKOS). Joje pasitelkus informacines technologijas išsami informacija apie mokymosi galimybes visų tipų ir lygmenų švietimo įstaigose bus sujungta su darbo rinkos informacija apie darbuotojų poreikius ir įsigarbinimo galimybes.
Taip pat egzistuoja ES organizuojamas ir sėkmingai veikiantis Leonardo da Vinčio programos koordinavimo paramos fondas, po kurio skėčiu veikia Profesinio orientavimo išteklių informacinis centras (POIIC) (daugiau informacijos galima rasti internetiniu adresu www.nrcg.lt). „Šio centro paskirtis – prisidėti prie profesinio orientavimo tobulinimo savo šalyje“,-sakė šio centro koordinatorė R. Lukoševičiūtė (Švietimo naujienos, 2003)
Europos Komisijos iniciatyva sukurti interneto vartai apie mokymosi galimybes – PLOTUS (www.ploteus.net) Čia „Mokymosi/studijų galimybės“ – tai nuorodos į Europos universitetų, kolegijų interneto tinklapius, į nacionalines duomenų bazes, apimančias žemesnės pakopos mokymo įstaigas (profesines, vidurines, pradines mokyklas)
Taigi problema, kad Lietuvoje trūksta projektų, institucijų, besirūpinančių profesiniu rengimu, iš tiesų nėra problema. Nes kaip matome Lietuvoje šis klausimas yra pakankamai aktualus ir problemos sprendžiamos greitai ir objektyviai. Problema slypi tame, kad trūksta reklamos, trūksta žinių. Aš nekalbu apie didmiesčius, tačiau mažuose miestuose informacijos tikrai trūksta. Pedagogai turi patys ieškoti informacijos, bet dažnai trūksta noro ir laiko. Savo karjerą planuojantiems jauniems žmonėms informacijos bado nebėra – bėda tik ta, kad gausybė įvairių informacijos šaltinių yra išsibarstę, nesudėti į vieną vietą.8. KITŲ ŠALIŲ ATRADIMAI
Lenkijoje veikiantys 590 profesinio orientavimo ir konsultavimo centrų jau kuris laikas teikia paslaugas bendrojo lavinimo sistemoje besimokančiam jaunimui: 20 valandų per savaitę profesijos konsultantas dirba mokyklose. Suprasdami šios veiklos strateginę svarbą lenkai subūrė savo šalyje Nacionalinį forumą, kurio paskirtis – išsiaiškinti nacionalinius profesinio orientavimo poreikius, sukaupti pačią geriausią pasaulio patirtį ir partneriškai veikti. Čia organizuojamos konferencijos , kuriose analizuojamas integruotas profesijos konsultanto modelis, aptariamos naujos karjeros planavimo ir vadybos kompetencijos, mokyklos vaidmuo padedant moksleiviui planuoti savo profesinę karjerą.
Airijoje jau yra apgalvota ir taikoma perkvalifikavimo sistema. Airiai sprendžia aktualią problemą – kaip parengti pedagogus , kad jie taptų profesinio konsultavimo specialistais. Čia profesinio orientavimo būtinybė įtvirtinta įstatymu. Kiekvienoje šios šalies mokykloje yra numatytas tam tikras pedagogų, atsakingų už profesinį orientavimą, skaičius (pavyzdžiui, jei mokykloje yra daugiau nei 1000 moksleivių, tokį darbą dirba 2 ar 3 pedagogai). Aukštesnėse klasėse profesinis orientavimas yra ugdymo programų sudedamoji dalis.
Suomijoje kuriama profesionali profesinio informavimo, konsultavimo sistema. Klientų poreikių tyrimai, profesijos konsultantų rengimas, profesinio informavimo paslaugų pritaikymas realiems kliento poreikiams, profesinio orientavimo problemų integravimas į bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo turinį – tai tik dalis jau daromų darbų.
Danijoje esti daugiau nei 20 profesinio orientavimo tipų (moksleiviams, kurie planuoja savo profesinę karjerą, iš mokyklos anksti „iškritusiems“, jaunimui, bedarbiams, studentams ir t. t.). Profesinio orientavimo specialistai dirba mokyklose, nes jose neįsivaizduojama vaikų profesinės karjeros planavimo be tų specialistų pagalbos.
Kiekvienoje Ispanijos valstybinėje mokykloje yra profesinio orientavimo skyrius , kuriame darbuojasi vienas profesinio orientavimo konsultantas, trys skirtingų dalykų grupių (tiksliųjų, humanitarinių, ir technologijos mokslų) mokytojai ir socialinis pedagogas.
Šveicarijos mokyklose veikia profesinio orientavimo centrai, tačiau moksleiviai dar gali konsultuotis bendruose kantonų profesinio informavimo ir konsultavimo centruose.
Švedijoje nėra sukurta specializuotų profesinio orientavimo centrų mokyklose. Mokyklos vadovas privalo laiduoti, kad kiekvienas moksleivis gaus jam būtiną informaciją apie galimybes pereiti į įvairaus tipo mokyklas , apie profesijos paklausumą darbo rinkoje.
Olandijoje profesinis orientavimas mokyklose yra privalomas – tam specialiai skiriamos valstybės lėšos, o mokyklos gali arba samdyti specialistus „iš šalies“, arba turėti savo konsultantus, nuolatos dirbančius mokykloje.
Prancūzijoje atskirų profesinio orientavimo centrų mokyklose nėra, tačiau jie veikia už mokyklos ribų ir yra pavaldūs švietimo ministerijai (vienas centras aptarnauja 2-3 mokyklų moksleivius)
Belgijoje (flamandiškoje dalyje) profesinio orientavimo centrai veikia nepriklausomai nuo mokyklų, tačiau jie skirti būtent teikti paslaugas moksleiviams.
Latvijoje ir Estijoje, kaip ir Lietuvoje profesinis orientavimas mokyklose nėra formaliai įteisintas, moksleiviai apie savo profesijos perspektyvas neturi su kuo pasitarti. O pasimokyti tikrai yra iš ko.(Švietimo naujienos, 2003) Dabar visa atsakomybė užgulusi ant pedagogų pečių, nors ko gero neretam paprasčiausiai trūksta kompetencijos realiai informuoti moksleivius profesinio orientavimo klausimais. Mokyklos bendruomenė visiškai į tai nesikiša, o turėtų.

Praktinis mokinių rengimo karjerai pradinėje mokykloje tyrimas

Tyrimas buvo atliktas 2004 metų gruodžio mėnesį Mažeikių Pavasario vidurinėje mokykloje. Buvo apklausta 20 pradinių klasių mokytojų.

Tyrimo rezultatai ir jų analizė

Tiriamieji:
Tyrime dalyvavo Mažeikių Pavasario vidurinės 1-4 klasių mokytojai – vyrai ir moterys (1 lentelė)

1 lentelė. Duomenys. apie tiriamuosius pradinių klasių mokytojus

MOKYTOJŲ LYTIS JŲ KIEKIS(VNT.) AMŽIAUS VIDURKIS(METAI) PEDAGOGINIO DARBO STAŽO VIDURKIS (METAI) IŠSILAVINIMAS

Aukštesnysis Aukštasis (įgytas iki 1990m) Bakalauras
Moterys 17 32,7 7,8 2 3 13
Vyrai 3 30,3 7 0 2 1

Taigi kaip matome moterų pedagogių šioje mokykloje yra žymiai daugiau (17),nei vyrų (3), bet tai ko gero yra vyraujanti tendencija, ypač tarp pradinių klasių pedagogų. Amžiaus vidurkis taip pat skiriasi, nors ir nežymiai (32,7/30,3). Nė vieno vyro amžius neviršija 35 metų, o tarp respondenčių moterų buvo ir 49 metų pedagogė. Tai rodo, kad mokykloje dirba įvairaus amžiaus pedagogų. Visi pedagogai išsilavinę. Kadangi dauguma yra jauni žmonės, tai ir rodo, kad didžiausias skaičius (14) yra bakalauro diplomą turinčių pedagogų, 5 respondentų aukštąjį mokslą įsigijo iki 1990m ir tik 2 aukštesniosios pakopos studijas.
Anketoje į klausimą, ar reikalingas profesinis švietimas pradinėje mokykloje dauguma respondentų atsakė taip:

2 lentelė. Mokytojų nuomonė, ar reikalingas profesinis švietimas pradinėje mokykloje.

Ar reikalingas profesinis švietimas pradinėje mokykloje?
Taip Ne Nežinau
15 3 2

Taigi dauguma, pedagogų pritaria nuomonei, kad reikalingas profesinis švietimas pradinėse klasėse. Nes būtent žaidimų amžiuje vaikui ir kyla daugiausia klausimų, į kuriuos būtina atsakyti.
O kokius metodus dažniausiai naudoja mokytojai, kad atsakytų vaikams į rūpimus klausimus, susijusius su profesiniu švietimu, akivaizdžiai parodo diagrama (1 pav.)

Daugiausia mokytojų taiko tradicinį pokalbio metodą (net 19 respondentų). Pokalbiu galima perteikti daug informacijos, tačiau ji gali būti ir netikslinga ar neaktuali mokiniui. Todėl reikėtų pokalbį derinti su kitais metodais. Dauguma apklaustųjų tai puikiausiai ir daro. Tai matome diagramoje, kad pusė jų pokalbį derina su asmeniniu pavyzdžiu, keletas naudoja technines priemones ir labai maža dalis organizuoja renginius ar ekskursijas. Nors šie metodai gali labai aiškiai atskleisti įvairių profesijų subtilybes.

2 pav. Ar skiriamas dėmesys šioje mokykloje karjeros rengimui?

Kaip matome šioje mokykloje ne ypatingai stengiamasi supažindinti pradinių klasių moksleivius su profesijomis. Papildomų valandų šiam dalykui mokykla neskiria, daugiausia respondentų apie profesijas tik užsimena per kitus dėstomus dalykus.

3 lentelė. Duomenys apie mokytojų pasirengimą ir gebėjimą orientuoti vaikus karjerai:

Klausimas Respondentų atsakymų skaičius

Taip Ne Nežinau

Resp. Sk. Procentai Resp. Sk. Procentai Resp. Sk. Procentai
Ar mokyklos bendruomenė rūpinas pradinių klasių profesiniu rengimu? 0 0% 18 90% 2 10%
Ar turite galimybių orientuoti vaikus karjerai? 7 35% 13 65% – –
Ar domitės vaikų interesais bei pomėgiais, sietinais su profesiniu rengimu? 16 80% 0 0% 4 20%
Ar pradinių klasių mokytojams užtenka kompetencijos konsultuoti vaikus profesinio rengimo klausimais? 4 20% 5 25% 11 55%
Kaip manote ar reikalingas papildomas apmokymas pradinių klasių mokytojams kaip rengti vaikus karjerai 8 40% 4 20% 8 40%
Ar esate organizavę ekskursijas į įvairias įmones, karjeros centrus, tėvelių darbovietes? 3 15% 17 85% – –
Ar jūsų profesinis orientavimas duoda rezultatų vaikams mąstant apie profesijos rinkimąsi? 1 5% 0 0% 19 95%

Kaip matome, mokyklos bendruomenė visiškai nesirūpina savo vaikų orientavimu karjerai. Galbūt jie nemano, kad tai yra būtina. Čia galėtų būti kitas tyrimas, ką apie moksleivių rengimą karjerai mano mokyklos bendruomenė. Šioje Mažeikių Pavasario vidurinėje papildomų valandų neskiriama šiam dalykui, todėl visa atsakomybė gula ant paties pedagogo pečių. Turbūt dėl to daugelis pedagogų ir rašė, kad neturi galimybių šviesti moksleivius šia tema. Galbūt pati mokyklos bendruomenė nereikalauja pedagogų rūpintis tuo, o gal paprasčiausiai trūksta informacijos.

Pedagogai teigia, kad jie domisi mokinių pomėgiais bei interesais, tačiau į klausimą, ar jų profesinis orientavimas .duoda rezultatų vaikams mąstant apie profesijos rinkimąsi, beveik visi respondentai atsakė nežinantys. Taigi kyla klausimas, ar iš tiesų jie domisi vaikų sprendimais. Na bet jei mokytojai retai kalba su vaikais apie tai, kuo jie norėtų būti užaugę ir neseka jų nuomonių pasikeitimų (juk vaikų nuomonės gali keistis kasdien), tai mokytojai ir nežino kas duoda rezultatų tokiems mokinių nuomonių svyravimams.

Į klausimą, ar užtenka mokytojams šioje mokykloje kompetencijos, orientuojant vaikus karjerai, dauguma atsakė nežinantys. Kodėl taip yra? Čia gali slypėti pačių pedagogų nebendravimas tarpusavyje arba baimė laiduoti už kitas kolegas. Kad reikalingas papildomas apmokymas pedagogams kaip rengti vaikus karjerai 8 respondentai atsakė teigiamai, 4-neigiamai ir 8 – nežinantys. Aš manau, kad reikalingas. Kuo daugiau pedagogas turi kompetencijų šioje srityje, tuo geriau gali pateikti vaikams aktualią informaciją ir rengti juos karjerai nuo mažens.

4 lentelė. Ar formuojate mokinių požiūrį į profesijos rinkimąsi?

Kokiais būdais perteikiama vaikams profesijos pasirinkimo būtinybė Resp. sk. Procent.
Dailės pamokose piešiama svajonių profesijos atstovai 4 14%
Lietuvių kalbos pamokose rašomi rašinėliai šia tema 5 19%
Per įvairias pamokas ir užklasinės veiklos metu kalbama, kuo vaikai norėtų būti užaugę 3 11%
Žaidžiami žaidimai, susiję su profesijos pasirinkimu 8 29%
Organizuojamos išvykos į įvairias institucijas, tėvų darbovietes ir t. t. 2 8%
Per būrelius nagrinėjami profesiniai klausimai 3 11%
Įtraukiami šeimos nariai į pagalbą, konsultuojant vaikus šiais klausimais 2 8%

Kaip matome, visi mokytojai naudoja kai kuriuos būdus, kalbant apie ankstyvą rengimąsi karjerai. Tik galbūt šie būdai taikomu labai retai ir nemanoma, kad teik nedaug reikia ir įmanoma įdomiai nuteikti vaikus apmąstymams, kokios profesijos jiems patinka, kuo jie patys norėtų būti užaugę ir t. t. Daugiausia mokytojų taiko žaidimų modelį. Iš tiesų pradinių klasių moksleiviams tai pats linksmiausias užsiėmimas. Tuo pasinaudojant nesudėtinga vaikus priversti priimti informaciją ir patiems pamąstyti.

Neretai mokytojai klysta, laikydami vaikus per mažais priimti vieną ar kitą informaciją. Pavyzdžiui, mano tirtoje mokykloje, pradinių klasių mokytojai neakcentuoja vaikams kokios profesijos yra reikalingos visuomenei ir valstybei. O tai leidžia vaikams svajoti ir negalvoti rimtai apie realų profesijos rinkimąsi. Daugelis mergaičių svajoja būti modeliais ar dainininkėmis, tačiau savaime aišku, jog tai ne perspektyvios specialybės.

5 lentelė. Ar mokytojai domisi ir akcentuoja mokiniams, kokios profesijos šiuo metu reikalingos valstybei?

Ar domitės ir akcentuojate mokiniams, kokios profesijos šiuo metu reikalingos valstybei?
Atsakymas Jų skaičius Procentai
Taip 4 20%
Ne 6 30%
Retai 10 50%
Daugiausia mokytojų, kabėdami apie profesijas ir jų rinkimąsi, remiasi savo patirtimi. O tai nėra gerai. Nes pasaulis nuolat kinta ir tobulėja. Kas buvo aktualu prieš 10 metų, dabar visiška seniena. Todėl mokytojams privalu turėtų būti retkarčiais pasidomėti, ar tai ką jie kalba nėra jau pasenusi ir nenaudinga informacija.

5 diagrama. Kur mokytojai ieško informacijos kalbant apie profesijas?

Vis dėlto reikia pripažinti iš žiniasklaidos tikrai daugiausia gauname informacijos, tai ir atspindi 5 diagramos duomenys. Spauda, televizija, internetas ir pan. artimiausia ir paprasčiausia informacijos gavimo forma. Informaciniai renginiai ir informacinė medžiaga (lankstinukai, bukletai ir kt.) praktiškai susiję. Juk įvairus lankstinukai ir gaunami dalyvaujant paskaitose, konferencijose ir t. t. O tam, be abejo, reikia laiko ir noro. Todėl skaičiai diagramoje mažesni.

Taigi apibendrinant, galima teigti, kad:
1. Dauguma respondenčių buvo moterys. Visi pedagogai išsilavinę žmonės ir turi aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą;
2. Dauguma respondentų teigia, kad reikalingas ankstyvasis profesinis švietimas pradinėje mokykloje, bet jų moky.kloje dėmesys tam nėra skiriamas;
3. Kalbant apie profesijas mokytojai dažniausiai pasirenka pokalbio metodą ir bando paveikti asmeniniu pavyzdžiu;
4. Šia tema su mokiniais kalba retai ir tai būna integruota į kitas pamokas arba iš vis nekalbama;
5. Mokyklos bendruomenė nesirūpina pradinukų profesiniu švietimu ir patys mokytojai teigia neturįs galimybių patys kažką organizuoti;
6. Kartais mokytojai organizuoja žaidimus susijusius su profesijos pasirinkimu arba rašo rašinėlius apie mėgstamas profesijas ir jų atstovus;
7. Pusė mokytojų nekalba kokios profesijos yra reikalingos šiuo metu valstybei;
8. Kalbant apie profesijas dauguma mokytojų kalba iš savo patirties, kartais ieško informacijos žiniasklaidoje. IŠVADOS
1. Labai svarbu pasirinkti tokią profesiją, kad ji keltų pasitenkinimą;
2. Būtina vaikus rengti karjerai jau pradinėje mokykloje ir nuolat jiems akcentuoti tas profesijas, kurios ypač reikalingos Lietuvai šiuo metu;
3. Ankstyvas mokinių suvokimas apie profesijas ir jos svarbos įvertinimas skatina realius ir logiškus sprendimus ateityje;
4. Svarbu parinkti tokius švietimo metodus, kad jie atitiktų vaikų amžių ir jų mąstymo išsivystymo lygį, kitaip perteikiama informacija bus netikslinga.
5. Pasaulis sparčiai keičiasi, todėl mokytojai privalo nuolat atnaujinti savo žinias, nes ir informacija gali „pasenti“;
6. Šiuo metu Lietuvoje nebėra informacijos bado, bėda tik ta, kad informacija yra išsibarsčiusi ir jai trūksta reklamos;
7. Kitos šalys yra nuveikusios žymiai daugiau profesinio švietimo srityje ir mes Lietuviai turim iš ko pasimokyti;
8. Daugiausia tyrime dalyvavusių pradinių klasių mokytojų yra moterys, tačiau visi pedagogai yra išsilavinę, turintys savitą nuomonę į pateikiamus klausimus;
9. Daugelis tirtų pedagogų naudoja pokalbio metodą, kalbėdami su mokiniais apie profesijas, beveik pusė apklaustųjų taiko asmeninio pavyzdžio metodą ir tik nedaugelis organizuoja renginius ar vyksta į ekskursijas.
10. Praktiškai mokiniai šioje mokykloje karjerai nerengiami arba tai daroma netiesiogiai. Didelio dėmesio mokinių profesiniam švietimui neskiriama, nei mokyklos bendruomenė nei patys pedagogai nežiūri į šią problemą rimtai. Jeigu mokiniai susiduria su profesiniu švietimu mokykloje, tai būna integruota į kitas pamokas ir nelabai išplėsta;
11. Dauguma respondentų teigia neturintys galimybių šviesti vaikus šia tema, tačiau jie patys nelabai domisi vaikų pomėgiais bei interesais;
12. Pedagogams reikalingas papildomas apmokymas, kaip rengti vaikus karjerai. Arba galėtų būti pasekta užsienio patirtimi ir pasamdyta atskirų darbuotojų, kurie dirbtų su mokiniais, jiems rūpimais profesiniais klausimais;
13. Kartais mokytojai organizuoja žaidimus susijusius su profesijos pasirinkimu arba rašo rašinėlius apie mėgstamas profesijas ir jų atstovus. Dar keli mokytojai prašo vaikų nupiešti savo svajonių profesijos atstovus. Labai maža dalis mokytojų bendradarbiauja su tėvais, neįtraukia jų į profesinę veiklą, neorganizuoja išvykų į tėvų darbovietes;
14. Pusė respondentų labai retai akcentuoja mokiniams šiuolaikinių specialybių naudą ir aktualumą;
15. Tačiau jeigu prisireikia kalbėti apie profesijas, dauguma mokytojų kalba iš savo patirties arba naudoja žiniasklaidos priemonės. Labai maža dalis pedagogų remiasi vadovėliais. LITERATŪRA
1. Augienė D., Valutytė J. Rengimosi karjerai elementai pradinėse klasėse / Šiaulių Universitetas

Socialinis ugdymas: socialinė pedagogika ir praktika 3d.
2. Burokas V. (2003). Kuriama profesinio informavimo kultūra //Švietimo naujienos. Nr. 6 P. 3-4, 6-7.
3. Gumuliauskienė A, Augienė D., Bobrova L., Macaitienė R., Eitutytė D. (2002). Karjera šiandien ir rytoj / Šiaulių universitetas.
4. Jovaiša L. (1968). Apie profesinį orientavimą mokykloje. Kaunas.
5. Jovaiša L. (1981). Asmenybė ir profesija. Kaunas.
6. Jovaiša L. (1969). Profesinio mokinių orientavimo klausimai. Kaunas.
7. Jovaiša L. (1978). Profesinio orientavimo pedagogika. Kaunas.
8. Laužackas R., Danilevičius E., Gurskinė O. (2004) Profesinio rengimo reforma Lietuvoje: parametrai ir rezultatai. Kaunas
9. Mockevičienė S. (2004). Verslumo ir karjeros kompetencijų ugdymas // Švietimo naujienos. Nr. 1 P. 5.

Anketa

Mokinių rengimas karjerai pradinėje mokykloje tyrimas

Prašau Jūsų dalyvauti šiame tyrime ir atsakyti į anketos klausimus.

Anketa – ANONIMINĖ. Vardo ir pavardės žymėti nereikia. Tyrimo rezultatai bus panaudoti statistiškai apibendrinti.
Dėkoju, kad dalyvaujate apklausoje.

Anketos pildymo instrukcija: kiekvienam teiginiui ar klausimui pažymėkite tik vieną atsakymą ir pažymėti: .

1. Jūsų lytis: • Vyras • Moteris
2. Jūsų amžius (įrašykite metus):_______________________________________
3. Jūsų pedagoginio darbo stažas (įrašykite metus): ______________________________________
4. Jūsų išsilavinimas ar kvalifikacinė kategorija:

•Aukštesnysis

•Aukštasis (įgytas iki 1990. m.)

• Bakalauras

• Magistras

• Mokslų daktaras

• Kita (įrašykite) ______________________________________
5. Ar manote, kad reikalingas profesinis švietimas pradinėje mokykloje?
• Taip

• Ne

• Nežinau
6. Kokia profesinio švietimo forma Jums atrodo priimtinausia pradinių klasių moksleiviams? (galite įvardyti kelis variantus)

• Pokalbis

• Ekskursija

• Renginiai

• Suaugusiųjų asmeninis pavyzdys (tėvai, mokytojai)
• Techninių priemonių naudojimas (kino filmai, TV ir radijo laidos, skaidrės ir t.t.)
• Kita ( įrašykite ):_____________________________________
7. Ar Jūsų mokykloje/ klasėje yra skiriamas dėmesys karjeros rengimui?

• Taip, yra skiriamos valandos profesiniam švietimui

• Profesinis švietimas yra integruotas į kitus dėstomus dalykus
• Profesinis orientavimas nereikalingas pradinėje mokykloje ir jam laiko skirti nereikia
8. Ar mokyklos bendruomenė rūpinasi pradinių klasių profesiniu rengimu?

• Taip

• Ne

• Retai
9. Ar turite galimybių orientuoti vaikus karjerai?

• Taip

• Ne

Kodėl? (parašykite priežastis)_____________________________________
10. Ar įtraukiate kitas visuomenės grupes į mokinių karjeros rengimą (pvz.: tėvus, mokyklos bendruomenę ir t. t.)?

• Taip

• Ne

• Neturiu galimybių
11. Ar domitės vaikų pomėgiais bei interesais, sietinais su profesiniu rengimu?

•Taip

• Ne

• Retai
12. Kaip manote, kas turėtų orientuoti/ konsultuoti vaikus karjeros pasirinkimo klausimais?

• Tėvai

• Mokytojai

• Mokyklos bendruomenė
13. Ar pradinių klasių mokytojams užtenka kompetencijos konsultuoti vaikus profesinio orientavimo klausimais?

• Taip

• Ne

• Nežinau
14. Kaip manote, ar reikalingas specialus papildomas apmokymas pradinių klasių mokytojams kaip rengti vaikus karjerai?

• Taip

• Ne

• Nežinau
15. Ar Jūsų mokykloje vyksta renginiai, padedantys pradinių klasių moksleiviams susipažinti su įvairiomis profesijomis?

• Taip

• Ne

• Retai
16. Ar esate organizavę ekskursijas į įvairias įmones, karjeros centrus, tėvelių darbovietes? • Taip

• Ne
17. Ar formuojate klasės mokinių požiūrį į profesijos rinkimąsi?

• Taip (galite pasirinkti keletą variantų)
 Dailės pamokose piešiame svajonių profesijos atstovus  Lietuvių kalbos pamokose rašome rašinėlius šia tema  Per įvairias pamokas ir užklasinės veiklos metu k.albame kuo vaikai norėtų būti užaugę
 Žaidžiame žaidimus, susijusius su profesijos pasirinkimu
 Organizuojame išvykas į įvairias institucijas, tėvų darbovietes ir t. t.
 Per būrelius nagrinėjame profesinius klausimus
 Įtraukiu šeimos narius į pagalbą, konsultuojant vaikus šiais klausimais

• Ne. Kodėl? (Įrašykite priežastis)________________________

_______________________________________________________________

_______________________________________________________________
18. Ar domitės, kokios profesijos yra reikalingos valstybei šiuo metu ir ar akcentuojate tai mokiniams?

• Taip

• Ne

• Retai
19. Ar akcentuojate vaikams išsilavinimo ir profesijos įgijimo svarbą?

• Taip

• Ne

• Retai
20. Ar Jūsų profesinis orientavimas duoda rezultatų vaikams mąstant apie profesijos rinkimąsi?

• Taip

• Ne

• Nežinau
21. Kalbėdami apie profesijas su mokiniais remiatės:

• Vadovėliais

• Papildoma literatūra

• Savo patirtimi

• Apie tai nekalbu
22. Kur ieškote papildomos medžiagos profesinio orientavimo įvaizdžiui kurti?

• Žiniasklaidoje (spauda, internetas ir pan.)

• Informacinėje medžiagoje (bukletai, lankstinukai ir pan.)
• Informaciniuose renginiuose (parodos, mugės, atvirų durų dienos)
• Neieškau
• Kita (parašykite)__________________________________
__________________________________________________

Nuoširdžiai dėkoju už bendradarbiavimą!

Anketos užpildymo data:__________________________________________
Mokykla, kurioje dirbate:______________________________________________________

Leave a Comment