Lietuvos Respublikos Švietimo sistemos raida, jos pertvarkymo ir organizavimo principai, atskirų grandžių charakteristika.

Lietuvos Respublikos Švietimo sistemos raida, jos pertvarkymo ir organizavimo principai, atskirų grandžių charakteristika.

Lietuvos Švietimo sistemos raida. Pirmoji mokykla buvo įkurta 1387m. Tuo laiku liaudies švietimu rūpinosi Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša, Abraomas Kulvietis (įkūrė pirmąją vidurinę mokyklą), Žygimantas Liauksminas (pedagoginis darbas, vadovėliai), Gžegožas Piramovičius, Motiejus Valančius, Jonas Šliūpas, Povilas Višinskis. 1570m. – jėzuitai Vilniuje įkūrė kolegiją (kuri vėliau tapo Akademija, o dar vėliau Vilniaus Universitetu). Svarbiausias dėmesys skiriamas senųjų kalbų mokymui, atminties ir loginio mąstymo ugdymui. Iki pat XVIII a. pab. Lietuvos mokyklų mokymo turinys ir mokymo būdas neskatino savarankiškos minties, kaustė kūrybiškumą, reikalavo aklo paklusnumo.XVIII a., pradėjus plisti reformacijai, mokyklų gausėja. XVIII a. viduryje pradedama švietimo reforma, šiek tiek pertvarkanti kolegijas – įvedami matematikos, mechanikos pagrindai, istorija, geografija, užsienio kalba, prigimtinė teisė. 1773 – panaikinamas Jėzuitų ordinas, įkurta pasaulietinė organizacija, kuri turėjo rūpintis Lietuvos švietimo reikalas – Edukacinė komisija. Pagrindinis dėmesys skiriamas vidurinėms ir aukštosioms mokykloms, vadovėlių rengimui ir leidimui. Visose mokyklose įvesta lenkų kalba, už kalbėjimą lietuviškai net bausdavo. XIX a. pradžioje dėl karų, krašto skurdo ir lėšų trūkumo mokyklos užsidarinėjo, 1805 nustojo veikti ir Edukacinė komisija. 1831m. po sukilimo uždaromas Vilniaus universitetas. Po 1863 sukilimo – sunkus lietuviško švietimo laikotarpis – carinė vyriausybė baigė keisti mokyklų mokymo ir auklėjimo turinį ir kryptį, mokytojus, uždrausta mokyti gimtąja kalba. Ėmė kurtis slaptos mokyklos. XIX a. pab. Nelegalioje periodinėje spaudoje kritikuojama carinė mokykla, sausas žodinis mokymas. Kartu siūlyta artimesnė liaudžiai ir gyvenimui švietimo sistema, nagrinėtas mokymo turinys, pamažu plinta pedagogikos klasikų mintys (H.Spenseris, J.Pestalocis, K.Ušinskis ir kt.)1904 – spaudos draudimo panaikinimas, mokyklose pradėta mokyti lietuvių kalba. Plėtojosi lietuviška spauda, daug rašoma tiek bendraisiais švietimo klausimais, tiek didaktikos problemų klausimais ir pan.

Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940) sukurta vieninga švietimo sistema. 1922 – visuotinio privalomo mokymo įstatymas. Iš pradžių bendrojo lavinimo mokyklą sudarė keturmetė pradinė, keturmetė progimnazija ir keturmetė gimnazija (4+4+4), nuo 1936 m pereita prie šešiametės pradinės mokyklos (6+3+4). Buvo įvairių tipų gimnazijų – humanitarinės, realinės, komercinės. Žymiausi to meto pedagogai – Jonas Jablonskis, G.Petkevičaitė – Bitė, M. Pečkauskaitė, J.Vabalas – Gudaitis, S.Šalkauskis, J. Geniušas. Nuo 1940m, Lietuvą prievarta įjungus į SSRS sudėtį, Lietuvos švietimo sistema buvo keičiama pagal Sovietų Sąjungos pavyzdį. To meto žymiausieji pedagogai – Jonas Laužikas, J. Vaitkevičius, V. Rajeckas. 1988 – priimta tautinės mokyklos koncepcija 1992 – ši koncepcija paskelbiama Lietuvos švietimo koncepcija1997 – išsimokslinimo standartai1999 – mokyklų profiliavimo metai.

Lietuvos Švietimo Sistemos pertvarkymo ir organizavimo principai. Reforma, tiksliau švietimo raida, naujomis politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis, kultūrinėmis sąlygomis, yra nuolatinis vyksmas, kartais intensyvesnis, kartais lėtesnis. Atkūrus valstybingumą, iškilo reikalas iš esmės pertvarkyti Lietuvos politinį, socialinį, ekonominį bei kultūrinį gyvenimą, vadovaujantis nuostata, kad naująjį Respublikos išorinės raidos etapą turi ženklinti kryptingos valstybės ir visuomenės pastangos grįsti tautos kelią į ateitį savosiomis valstybingumo ir kultūros tradicijomis, laiduojančiomis mūsų tautinį, kultūrinį tapatumą ir tęstinumą. Reformuoto Lietuvos švietimo paskirtis – duoti pagrindą dinamiškai atsinaujinančiai visuomenei, atvirai ir kritiškai visuomenės sąmonei. Reformuoto ugdymo pagrindinis tikslas – savaranki ir kūrybinga, maksimaliai jau mokykloje savo sugebėjimus išskleidžianti asmenybė. Lietuvos Švietimas grįstinas glaudžiu šeimos, mokyklos ir visuomenės bendradarbiavimu. Mokykla kuriama kaip šeimai ir visuomenei atviras kultūros židinys. Švietimo plėtotę sąlygoja vidiniai raidos veiksniai bei kitų sociokultūrinių sričių interesai.Vidiniai švietimo raidos veiksniai.PAVELDĖTOS SPRAGOS – reikia tikslinti švietimo tikslus ir uždavinius, kurių samprata iki šiol nėra atsikračiusi sovietinės ugdymo filosofijos bei pedagogikos nuostatų

VIENPUSIŠKAS, SCIENTISTINIS UGDYMO TURINYS – Sovietinė mokykla ypač vertino mokslo žinias, kitos kultūros šakos – dorovinė, politinė, meninė kultūra, religinė, teisinė, filosofinė – atsidūrė ugdymo turinio paribyje arba išvis buvo ignoruojamos. Vadinasi, nesiremta į visuminį kultūros kontekstą, toks ugdymo turinys negali ugdyti visapusiškos asmenybės.ATOTRŪKIS NUO PRAKTIKOS – Mokykla tapo inertiška institucija, bemaž nereaguojanti į atskiro individo poreikius nei į sociokultūrinio gyvenimo pokyčius.UNIFIKACIJA – Sovietinė mokykla stokojo įvairovės kultūros. Mokykla buvo unifikuota, programos, vadovėliai bendri ir vienodi, metodai tie patys. Jie neteikė žmogui pasirinkimo galimybių.KAITOS ATMETIMAS – Mokykla, švietimas nesiekė struktūrų, turinio, metodų atsinaujinimo, netapo lanksčia, savireguliuojančia sistema, jautriai atliepiančia besikeičiančias politinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo sąlygas.Sociokultūriniai švietimo plėtotės veiksniai.POLITINĖS RAIDOS GAIRĖS – Lietuva turi perimti, stiprinti ir kūrybiškai plėtoti demokratinės Europos politinio gyvenimo tradicijas, tvirtinti nepriklausomybę, puoselėti krašto vidinį stabilumą. SOCIALINĖS POLITIKOS TIKSLAI – Socialinė Lietuvos raida sietina su dinamiškos, mobilios, prisitaikančios, atviros pokyčiams visuomenės kūrimo perspektyva. Joje neturėtų tarpti perdėm išsikerojusios hierarchijos struktūros, atskirų visuomenės sluoksnių, grupių ar individų interesų konfliktai. Svarbiausi reformuotos mokyklos ugdymo tikslai: • Padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą• Ugdyti kritiškai mąstantį žmogų• Ugdyti asmenį, pasirengusį profesinei veiklai• Brandinti asmens tautinę ir kultūrinę savimonę• Ugdyti žmogų demokratijai• Ugdyti Lietuvos valstybės pilietįŠiems tikslams įgyvendinti Lietuvoje kuriama permanentinė, ugdymo diferencijavimu ir integravimu besiremianti švietimo sistema.Švietimo sistema grindžiama Europos kultūros vertybėmis : asmens nelygstamos vertės, artimo meilės, prigimtinės žmonių lygybės, sąžinės laisvės, tolerancijos, demokratinių visuomenės santykių teigimu.Lietuvos švietimo principai:1. Humaniškumas: nelygstamo asmens vertingumo, jo pasirinkimo laisvės ir atsakomybės teigimas.2. Demokratiškumas: mokymasis ir gebėjimas grįsti gyvenimą įsisąmonintomis demokratijos vertybėmis.3. Nacionalumas: įsipareigojimas Lietuvos kultūrai, rūpestis jos identiteto išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Lietuvos švietimas saugo ir pllėtoja daugialytę, nacionalinių mažumų patirtimi praturtintą krašto kultūrą.4. Atsinaujinimas: atvirumas kaitai ir kritiškas naujo priėmimas, išlaikant universalias dorovės normas ir nacionalumo branduolį.Atskirų Lietuvos švietimo grandžių charakteristika. Švietimo sistemą sudaro formaliojo ir neformaliojo švietimo struktūros. Formalusis – valstybės reglamentuojamas ir kontroliuojamas, mokymąsi baigus egzaminais, gaunamas valstybės pripažįstamas diplomas arba pažymėjimas. Formalųjį švietimą sudaro: a) nuosekliojo švietimo sistema, apimanti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, vaikų ir jaunimo bendrojo lavinimo mokyklas, profesines, aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas; b) nenuosekliojo švietimo sistemos dalis, apimanti suaugusiųjų formaliąsias mokymosi įstaigas. Neformalusis – tai asmens ar visuomenės interesų sąlygojama savišvieta. NUOSEKLIOJO ŠVIETIMO SISTEMA Kuriama laikantis ugdymo perimamumo principo. Iki mokyklos ugdoma šeimose bei ikimokyklinėse ugdymo įstaigose. Mokyklinis ugdymas vyksta: pradinėse, pagrindinėse, vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose, gimnazijose, jaunimo, profesinėse, aukštesniosiose ir aukštosiose specialaus ugdymo įstaigose. Bendrojo lavinimo mokykla yra trijų pakopų – pradinė, pagrindinė, vidurinė. Pradinė – I-IV klasės. Į pirmą klasę priimami ne jaunesni kaip 6 metų vaikai, pasiekę reikiamą psichofizinės brandos lygį. Pagrindinė pakopa – V-X klasės. Vidurinė – X-XII klasės. Gimnazija – pagilintą, profiliuotą bendrąjį išsilavinimą teikianti mokykla. Specialiojoje mokykloje ugdomi vaikai dėl rimtos fizinės negalios ar gilių vystymosi sutrikimų negalintys mokytis bendrojo lavinimo mokykloje. Jaunimo mokykla – į praktinį pasaulio pažinimą orientuota, pradinius darbo įgūdžius ir bendrojo lavinimo žinias teikianti ugdymo įstaiga. Skirta bendrojo lavinimo mokykloje nepritapusiems, motyvacijos stokojantiems ir pan. Profesinėse, aukštesniosiose ir aukštosios mokyklose jaunimas rengiamas profesijai. SUAGUSIŲJŲ (NENUOSEKLUSIS) ŠVIETIMAS Jo institucijos skirtos vyresniems nei 18 metų asmenims. Aprėpia įvairių lygių bendrąjį bei profesinį lavinimąsi, įskaitant aukštesnįjį ir aukštąjį mokslą. Tam skirtos ir specializuotos suaugusiųjų švietimo įstaigos ir nuoseklaus švietimo sistemos mokymo įstaigų specialūs skyriai suaugusiems. Neformalųjį švietimą gali teikti įvairios institucijos (liaudies, aukštosios mokyklos, vakariniai kursai ir t.t.). Tokį švietimą gali teikti ir formaliojo švietimo sistemos įstaigos.

Paruošta pagal praeitų metų konspektus + Lietuvos Švietimo KoncepcijąParuošė Eva P.S. Platesnės charakteristikos atskirų grandžių ieškokite Švietimo koncepcijoje