Esė “Mano požiūris į mokinių pasiekimų vertinimo sistemą šalies bendrojo lavinimo mokykloje”

Mokymosi rezultatų vertinimas – viena iš aktualiausių visų laikų pedagogikos problemų. Plačiausia prasme vertinimas tai yra informacijos rinkimas, interpretavimas ir apibendrinimas, kad būtų galima padaryti sprendimą. Šiuo atveju mokymosi vertinimo privalumai yra: planavimo tikslumas mokiniams ir mokytojams, vertinimo kriterijų ir formų sąsajos su mokomąja medžiaga. Svarbus vertinimo tikslas yra ir suteikti mokiniams grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip jiems sekasi. Nes jeigu mokiniais nebus informuoti apie jų mokymosi žinių lygį, tai jie negalės suvokti, ar pakankamai gerai moka vieną arba kitą mokslo srritį. Lietuvos mokyklose taikoma vertinimo sistema yra pernelyg orientuota į galutinius sprendimus apie mokinio žinias bei jų fiksavimą pažymiu. Todėl galima besiklausant mokinių susidaryti nuomonę, kad jie dauguma atvejų mokosi tik dėl galutinio į vertinimo – pažymio. Bet ar to siekia mūsų mokyklų mokytojai savo darbu? Juk jei mokinys nesimoko, galima daryti interpretacijas ir apie mokytojo kompetenciją. Taigi, paskatinti mokinių mokymąsi yra pagrindinis mokyklos tikslas. Šio procesas, t.y. mokiniai yra skatinimi labiau gilintis į patį mokslą, yra vertinimi, tai gali pakylėti arba sugniuždyti, vertinimas keelia baimę arba susijaudinimą ir tik retai būna neutralus. Kad vertinimas būtų prasmingas ir efektyvus, pirmiausia reikia išsiaiškinti kokia vertinimo paskirtis. Šiuolaikinėje mokykloje vertinimas suprantamas pirmiausia kaip pagalba vaikui. Vertiname tam, kad padėtume vaikui augti ir tobulėti bei tam, kad ja

am geriau sektųsi mokytis. Taigi, ką galima pasiekti vertinimu ir ar tai naudinga visų amžių vaikam ir jų raidai?
Manau į šį klausimą puikiai tiktų atsakymas, kuris apibūdina vertinimo tikslą. Kam gi reikalingas vertinimas, kuo tai naudinga mokiniui? Atsakymas į tai yra ir labai paprastas, vertinimas skirtas tam, kad galima būtų įvertinti moksleivių tobulėjimą, dar kitaip vadinamą pažangos lygį. Vaiko pastangų rezultatas – ne pažymys, o tai, ką jis žino ir ko išmoko mokykloje: ką gali sukurti, kaip pritaikyti žinias arba argumentuoti savo nuomonę. Visa tai yra vertinimo šerdis. Tam yra sukurtas šitas metodas.
Pastaraisiais metais vertinimas kėlė daug diskusijų ne tik tarp mokytojų, bet ir platesniuose visuomenės sluoksniuose. Apie tai rašė laikraščiai, buvo kalbama radijo ir televizijos laidose. Moksleiviams ir jų tėvams neaiškūs tapo vertinimo krriterijai ir procedūros, vertinimas yra nuolatinis informacijos rinkimo ir kaupimo procesas. Todėl vertinant mokytojų sprendimai turi didelės įtakos mokinių gyvenimui ir todėl šie sprendimai turi būti grindžiami kiek galima svarbesne ir tikslesne informacija. Mokyklos turi sukurti sistemas, kuriose galima suderinti visus esančius vertinimo tipus. Šios sistemos turi kelti moksleivių motyvaciją, skatinti juos mokytis, drąsinti. Vertinimo sistema turi užtikrinti mokymo ir mokymosi grįžtamąjį ryšį ir tapti integralia ugdymo proceso dalimi. Svarbu ne tik įvertinti moksleivių pasiekimus, bet ir surinkti informaciją apie mo
okymosi rezultatus. Vertinimo sistema turi skirti daugiau dėmesio kokybiškos informacijos rinkimui. Pažymiais turėtų būti vertinami tik testų, atitinkančių mokymo programai, rezultatai. Vertinant moksleivius pažymiais, geriau taikyti kaupiamojo vertinimo bruožus, nes mano nuomone, tokia sistema sudaro moksleiviui galimybę pasirinkti ką ir kada mokytis. Vaikas ugdomas kaip asmenybė, jis gali pareikšti savo nuomonę ir spręsti pats ką ir kaip jam reikia daryti. Tokie vaikai kūrybiškesni, labiau pasitikintys savimi, gali atsispirti neigiamai bendraamžių įtakai. Taip pat, naudojant tokią vertinimo sistemą, moksleivis gali taupyti laiką, renkant tuos dalykus, kurių balų arba taškų jam trūksta. Jis gali atlikti tuos namų darbus, kurie jam labai patinka ir parodyti savo sugebėjimus šiuose dalykuose. Dar vienas kaupiamojo vertinimo sistemos privalumas – objektyvesnis žinių patikrinimas. Moksleivis, turintis daugiau laiko, gali geriau pasiruošti reikiamam dalykui ir jo pažymys nepriklausys nuo emocinės būklės ir nuovargio. Moksleivis gali atsakinėti tada, kada jis pasiruošęs ir pilnai parodyti savo sugebėjimus. Mano požiūriu toks vertinimas sumažina atsitiktinių pažymių tikimybę ir galimybę gauti neigiamą pažymį, nes kiekvienas moksleivio darbas yra įvertinamas.
Kalbant apie vertinimą kuomet yra nerašomi pažymiai, kaip pavyzdį, galima būtų išskirti pradines klases. Jau kuris laikas pradinukams mokyklose neberašomi pažymiai. Vieni mokytojai dėl to džiaugiasi, kiti sako, kad naujoji sistema neaiški ir daug geriau būtų grįžti pr
rie pažymių. Ši iniciatyva vertinti ne pažymiais kilo iš pačių mokytojų. Mano nuomone, toks vertinimo principas labai palankus, nes jis siekia išsaugoti visus prigimtinius vaiko bruožus, jo individualias potencines galias, nes visi žmonės kurioje nors srityje gabūs, talentingi ir kūrybingi. Tai nebūtinai turi būti akademinė mokymosi sritis, bet praktinė, ūkinė, buitinė arba socialinė sritys. Galima būtų pabrėžti, kad tokia sistema yra labiau tinkanti pradinių klasių mokiniams. Svarbiausios priežastys, kurios mano nuomone yra labiausiai tinkamos, šia vertinimo sistema vertinti mažus vaikus – tai, kad vaikai tuomet gali visus procesus atlikti vienodai neišskirdami, kad vieniem tai sekasi geriau, o kitiem prasčiau. Taip pat tai yra gerai mokiniams, nes su jais dirba profesionalūs pedagogai, kurie ne nustatinėja vaiko vietą tarp kitų vaikų, o tiria jo asmenybės raidą bei pažangą. Ir kadangi, tai yra naujas dalykas Lietuvoje, reikia šį procesą taikyti jau nuo pirmųjų įvertinimų, nes jai bus blaškomasi nuo vieno vertinimo prie kito, tai nei vaikui nebus aišku ko šiuo blaškymųsi siekiama, nei tėvam.
Kiekvienas pedagogas kuria savo individualias vertinimo ir įvertinimo metodikas, bet jos ne visada ugdo moksleivį, skatina jo sėkmę ir pažangą, puoselėja teigiamus individualybės bruožus, kūrybiškumą, fiksuoja individualius pasiekimus. Vis geriau pažinti savo mokinius yra svarbiausia mokslo metų užduotis, atliekama ištisus metus. Kas ka
artą bendraudami su mokiniais, mokytojai pasisemia informacijos apie jų asmenybę, apie tai, kaip jie mokosi, kaip dalyvauja klasės veikloje. Kuo daugiau sužino apie mokinį, tuo veiksmingiau yra bendrauti su juo, perprasti jo asmenybę. Mokytojo vaidmuo nėra interpretuoti ar teisti, daryti išvadas, paremtas ankstesniu bendravimu su vaiku, jo broliais, seserimis, tėvais. Kasdienis darbas, pokalbiai, testai, projektai ir kita – į visa tai mokytojas turi atkreipti dėmesį, įsidėmėti ką mokinys daro gerai, ir numatyti tolimesnius žingsnius. Tai padės įvertinti mokinio tobulėjimą, o atskirą jo veiksmą, tam tikros užduoties atlikimą. Mano nuomonę vertinant tik tam tikrą užduotį pagal tam tikrus šablonus, galima nepelnytai nuskriausti mokinį, arba perdėtai išaukštinti, taigi kiekvienas nokytojas turi atrasti savo vertinimo metodikoje tą aukso viduriuką, kuris leis jam išlikti objektyviam ir profesionaliam, skatinant vaiko kūrybingumą, bei pažangą, bet kartu ir įvertinant jo pasiekimus.
Apibendrinant vertinimas yra sudedamoji ugdymo proceso dalis, padedanti siekti Bendrosiose programose ir Pradinio ugdymo sampratoje iškeltų tikslų. Pasirinkti vertinimo būdai ir metodai turi atitikti mokymo(si) tikslus, turinį, metodus. Vertinimo tikslai, terminai, procedūros, kriterijai numatomi planuojant ugdymo procesą. Tradiciškai buvome įpratę apie vaiko pasiekimus sužinoti iš gaunamų pažymių. Tačiau jau kuris laikas pradinukų mokymosi pasiekimai pažymiais nevertinami. Kaip vaikui sekasi mokykloje, jis pats ir jo tėvai sužino iš mokytojo žodžiu išsakytų pastabų, įrašų sąsiuviniuose ar „pasiekimų knygelėse“, iš komentarų po atliktu darbu ar kontroliniu testu. Svarbus vertinimo tikslas yra suteikti mokiniams grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip jiems sekasi. Tėvai neturėtų bijoti naujovių mokykloje – juk niekas nestovi vietoje, keičiasi gyvenimo reikalavimai žmogui. Mokymo įstaigai taip pat kyla naujų uždavinių: vienas iš jų – ugdyti mąstantį, kūrybingą, atsakingą žmogų. Tai daryti turi padėti visa mokyklos gyvenimo tvarka, taip pat ir vertinimas. Taigi, vertinant mokinį turi būti svarbiausia ne pažymys, ar kita įvertinimo metodika, kuri leidžia suvokti mokinio žinias, o mokytojo asmeninis įvertinimas apie ugdomo vaiko pasiekimus, patobulėjimus arba kaip tik pradėjusias nesisekti mokslo sritis. Nes tik tai leidžia spręsti apie mokinių pažangą. Aišku taip pat mokiniams yra svarbu ir įvertinimas, kadangi jie nori žinoti savo žinių lygį, ar jiems reikia tobulėti ir stengtis labiau, ar jie eina teisinga linkme. Visa tai padės įvertinti pažymys, ar kita vertinimo metodika. Taip pat svarbu pabrėžti, kad šiuolaikinė vertinimo sistema mūsų šalies mokyklose yra tinkama ir vis labiau tobulinama, kas ją daro dar sklandžiau veikiančią.

Naudota literatūra

1. (http://www.pedagogika.lt/puslapis/samprata.pdf).
2. (www.pedagogika.lt/Vertinimo%20Rekomendacijos.doc).
3. (www.pedagogika.lt/puslapis/bps/pgvert1.doc).

Leave a Comment