Edukologijos egzamino klausimai

I. 1. Edukologijos mokslo samprata ir raidos etapai. Edukologijos ir pedagogikos ryšys. Edukologijos tyrimo objektas ir subjektai.
Edukologija-žmogaus ugdymo mokslas. Ugdymo mokslas prasidėjo nuo pedagogikos. Pedagogikos mokslas suprantamas kaip vaikų, jaunosios kartos mokymo mokslas. Andragogika- suaugusio žmogaus ugdymas, saviugda. Jos sudaro edukologiją. Ugdymo mokslas nuo pedagogikos iki edukologijos nuėjo ilgą istorinės raidos kelią. Ugdymo mokslo raidos pirmasis etapas-tai mokslinis disciplinos brendimas, kurį galima pavadinti ,,mokytojavimo tyrimais“, nes jiems būdingas taikomasis pobūdis (kaupiant mokytojų rengimui reikalingas žinias). Tam skirtą čekų švietėjo J.Komenskio sisteminį veeikalą ,,Didžioji didaktika“ daugelis laiko teorinės pedagogikos pradžia. Antrasis etapas prasidėjo po II pasaulinio karo, didėjant ugdymo reikšmei. Tapo aktualu tyrinėti ne tik m-lą, bet ir visą ugdymo procesą visuomenės raidos kontekste. Sudėtingi ugdymo tyrimų tikslai ir iškylančios problemos skatino integruoti įvairius mokslus. Taigi ugdymo mokslo ribos išsiplėtė, todėl joms apibūdinti imtas vartoti edukologijos terminas. 3-ias etapas Tai šiandieninis ugdymas ir ugdymo tyrimai, integruojantys įv. Mokslus į edukologijos šeimą. G.Miaret atliko išsamų ugdymo mokslo būklės tyrimą, publikavo darbą ,,Įvadas į edukacinius mokslus (11985), kuriame ugdymo mokslą apibūdina kaip edukacinių mokslų šeimą, kurią sudaro: pedagogika, ugdymo filosofija, ugdymo istorija, švietimo planavimas, švietimo ekonomika, ugdymo sociologija, ugdymo psichosociologija, ugdymo psichologija bei ugdymo fiziologija.
Taigi, edukologija- daugiašakis žmogaus ugdymo mokslas. Visus edukologijos mokslus jungia bendras objektas-ugdymas, o sk

kiriasi jie savo tyrimų sferomis bei institucijomis. Edukologijos branduolį sudaro pedagogika.
Edukologijos objektas – ugdymas (pats procesas, jo organzavimas. Subjektu- ugdytojai ir ugdytinis. Anksčiau obj. Buvo ugdytinis, subj. –ugdytojas.
2.Ugdymo samprata ir funkcijos.
Ugdymas turtų būti suprantamas kaip asmenybę kuriantis žmonių bendravimas, sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis. Ugdymas-trunkantis visą žmogaus gyvenimą, procesas.
Ugdymas kaip sąveika. J.Vabalas-Gudaitis akcentuoja, kad pedagogika yra mokslas apie konstrukcinę augančiųjų ir suaugusiųjų sąveiką. Sąveiką jis laiko visuotiniu dinamišku tikrovės dėsniu, principu-turinčiu tikslą. Gamtoje viskas sąveikauja. Sąveikos problemos plačiai nagrinėjamos pedagogų darbuose, ji laikoma svarbiu pedagoginio proceso efektyvinimo veiksniu. Sąveikos dėka ugdytiniai išmoksta: orientuotis pasaulyje; bendrauti; dirbti.
Ugdymas kaip bendravimas. Žmogaus socialinė būtis pasireiškia veikla( pažintine, praktine) ir bendravimu. Bendravimas yra neįmanomas be psichologinės sąveikos, nes vadovaujantis pedagogo vaidmuo dažnai reikalauja viienkrypčio veikimo. Tiesioginis bendravimas prasideda kontakto ir santykių užmezgimu, susitikus ugdymo dalyviams.
Ugdymas kaip valdymas. Ugdytojo ir ugdytinio bendravimas suprantamas kaip vieninga dinaminė atvira sistema, kur ugdytojas-valdančioji, , ugdytinis-valdomoji sistema. Ugdytojas ir ugdytinis perima vienas kito veiklos signalus ir juos įvertina ar koreguoja. Valdymas-pedagoginio vadovavimo širdis. Vadovavimui reikia turinio. Visuomenei ir asmeniui prasmingas toks ugdymo turinys, kuris atitinka visuomenės ir asmens poreikius, interesus, idealus. Todėl ugdymo turinį sudaro geriausia, pažangiausia žmonijos patirtis-kultūros vertybės. Vadovavimas, žmonijos patirties įsisavinimui yra pagrindinė ugdymo funkcija.
Ugdymo fu
unkcijos: Ugdytinio veikloje- savišvieta, saviugda, saviaukla; O ugdytojo veikloje: auginimas, švietimas, mokymas, lavinimas, auklėjimas, formavimas.
1)Auginimas- šeimos, vaikų darželio, m-os veikla, sudaranti materialines ir dvasines sąlygas žmogui bręsti. Auginimo f-jos: slauga, maitinimas, priežiūra, pamokymai).
2)Švietimas – ( bendras, profesinis, religinis, kultūrinis, politinis ir kt. ) žmogaus soc. patirties gausinimas, skatinimas vertinti ir suprasti pasaulio reiškinius ir elgtis taip, kaip siūlo švietėjai. 2Formos: mokyklinis ir visuomeninis. Mokyklinis- mokymo ir auklėjimo įstaigų sistemos veikla; visuomeninį plėtoja ir vykdo kultūros įstaigos ir komunikacijos priemonės, bažnyčia, menas. 3) Mokymas- sisteminga, organizuota, planinga ir kryptinga veikla, sąveika. 4)Mokslinimas- švietimo mokymo tikslas, o jo rezultatas- išsimokslinimas: žinojimas, mokėjimas, įgūdžiai. 5)Lavinimas- žmogaus fizinės, psichinės plėtros skatinimas. 6) auklėjimas – skatinimas pageidaujama linkme formuotis žmogaus pažiūroms ir elgsenai. Formuojami santykiai su aplinka, žmonėmis, darbu, savimi. Auklėjimą papildo saviaukla. 7)formavimas- ugdymo siekis suteikti asmenybės savybėms bei psichiniams procesams atitinkamą kokybę.
Saviugda- aprėpia 2- savišvietos ir saviauklos sąvokas.
Savišvieta- savarankiška kiekvieno asmens veikla, siekiant žinių, mokėjimų ir įgūdžių. Saviaukla- tai sąmoningas žmogaus poveikis sau, siekiant atsikratyti neigiamų savybių ir susiformuoti geresnes.
3.Ugdymas ir valstybė. LR švietimo principai, bendrieji tikslai. Ugdymo vertybės.
Atsiradus valstybėms (tai visuomenės organizuota politinė bendruomenė), iškilo ugdymo ir valstybės santykio problema. Mat valdančiosios valstybės jėgos suinteresuotos savaip kreipti bręstančiąją jaunąją kartą. Kokia bus valstybė, toks ir ugdymas. Visais laikas egzistuoja sk
kirtingos šv. Sistemos. Jos yra : centralizuotos, kai šv. reikalai tvarkomi švietimo ministerijos ir jai pavaldžių organų; decentralizuotos, kai šv. Reikalai tvarkomi konkrečioje vietovėje ( D.Brit., Šved., Norveg.) Lietuvoje ugdymas pagrįstas žmogaus laisvės, asmens ir minties neliečiamybe, su privalomu mokymu iki 16m. (šv. Įst. 1991m.).
Lietuvos švietimo sistemos principai: 1)Humaniškumas:nelygstamo asmens vertingumo, jo pasirinkimo laisvės ir atsakomybės teigimas. 2)Demokratiškumas: mokymasis ir gebėjimas grįsti gyvenimą įsisąmonintomis demokratijos vertybėmis; švietimo ir demokratinių santykių kūrimas ir laikymasis; visuotinis švietimo preinamumas; doros, kaip būtino demokratijos pagrindo pripažinimas. 3) Nacionalumas: įsipareigojimas Lietuvos kultūrai, rūpestis jos tapatumo išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Lietuvos švietimas saugo ir plėtoja daugialypę, nacionalinių mažumų patirtimi praturtintą krašto kultūrą. 4) Atsinaujinimas: atvirumas kaitai ir kritiškas naujo priėmimas, išlaikant universalias dorovės normas ir nacionalumo branduolį. Bendras tikslas:
ugdyti sveiką, taurų, tautietį ir Lietuvos pilietį. Tikslas paremtas vertybėmis.
Ugdymo vertybės-pageidaujamas ugdymo siekinys. Tai: žinojimas, mokėjimas ir protingumas; dorovingumas; dvasingumas; tautiškumas; pilietiškumas; grožio pajauta; sveikata ir darbštumas.
4. Ugdytinio samprata. Individas, asmuo, individualybė, asmenybė.
Ugdytinis yra ugdymo proceso dalyvis, aktyviai veikiantis ugdymo proceso metu. Ugdytojui jis yra ugdymo objektas. Objekto ir subjekto pedagoginė sąveika apibrėžia ugdymo sąvoką.
Ugdytojui žmogus (kaip ugdytinis) yra vientisas, todėl svarbu pažinti jo fizinį, psichinį, socialinį įvairiapusiškumą ir kaitą.
Individas- žmogus, kaip gyva, vieninga, nedaloma sistema. Individualybė- nepakartojamų kiekvieno individo fizinių, psichinių
ir socialinių skirtumų raiška. Asmenybė- socialinė žmogaus esmė, pasireiškianti per jo individualybę. Yra daug asmenybės sąvokos apibrėžimų. Filosofai labiau akcentuoja socialumą, psichologai- psichologinį aspektą, o ugdymo tyrinėtojai- veiklą. Vis dėl to pagrindiniais asmenybės komponentais laikytume: asmenybės tapsmo galimybes, kryptingumą ir veiklą. Asmenybės tapsmo galimybės-tai asmenybės tapsmo potenciniai pradmenys: fizinė sveikata, psichiniai procesai ir psichinės savybės. Asmenybės kryptingumą nusako žmogaus socialinio veido struktūrinė dalis- socialinė sąmonė. Veikla- asmenybės kryptingumo išraiška per sąmoningą ir tikslingą elgseną.
Žmogus asmenybe tampa tik būdamas tarp žmonių.
Ugdyti asmenybę reiškia skatinti potencinių galimybių, kryptingumo ir veiklos plėtotę ugdytojo numatyta linkme. Akcentuojant asmenybės vaidmenį, ugdymas dažnai vadinamas asmenybės ugdymu.
5.Ugdymo proceso struktūra. Auklėjimo procesas.
Ugdymo procesas. Procesas- reiškia judėjimą pirmyn. Kalbėdami apie ugdymo procesą, kalbame apie žmogaus tobulėjimą. Ugdymo procesas edukologijos moksle dar vad. Edukaciniu procesu.
Edukacinį (ugdymo) procesą sudaro: androloginis procesas (sistemingas, organizuotas tęstinis ugdymas, pagrįstas žmogaus būtinybe tobulėti. Ugdytojai- andrologai. Žmogaus ugdymas čia nėra privalomas. Būtinybė tobulėti, visų pirma, turi būti suvokta paties ugdytinio. Pedagoginis procesas- sistemingas, nuoseklus, privalomas iki 16m. jaunosios kartos ugdymas. Ugdytojai- pedagogai. Pedagoginį ir androloginį procesus taip pat galima suskirstyti dalimis. Tiek pedagoginį, tiek androloginį procesus sudaro mokymas ir auklėjimas. Androgogikos procese nėra auginimo f-jos.
Ugdymo (edukacinis) procesas

Pedagoginis procesas Andrologini

Auklėjimo pr. Mokymo pr. A.p M.p.

Auklėjimas- tai žmogaus elgsenos pageidaujama linkme formavimosi skatinimas. Auklėjimo proceso struktūra: 1) auklėjamųjų situacijų sudarymas; 2)Internalizacija, reakcija (įsisavina tai, ką auklėtojas perteikia auklėjimo situacijų metu), 3) Grįžtamoji informacija, 4) Informacijos rinkimas.
Auklėjimo procesas nevyks, jei auklėtojas nesudarys auklėjamųjų situacijų (jei tik stebės elgesį); auklėjimo procesas nevyks, jei auklėjamosios situacijos nebus koreguojamos, sudaromos naujai atsižvelgiant į ugdytinių reakcijas; informacijos rinkimas nebus pastovus. Išvada: jei auklėjimo procese nutrūksta bent viena grandis (1-4), auklėjimo procesas nutrūksta visai.
Auklėjimas – tai žmogaus elgsenos formavimosi pageidautina linkme skatinimas. Kad žmogus pageidautinai elgtųsi, reikia, kad jis pageidautinai mąstytų. Auklėjimo paskirtis. Auklėdami siekiame, kad žmogus taptų laisva asmenybe. Asmenybės tapsmą lemia ne tik auklėjamoji veikla, tačiau ir saviaukla, aplinka. Auklėjimą sunku suplanuoti – kiekvienas žmogus individualus. Auklėjimo komponentai: 1)Socialinė sąmonė- tai žmogaus pažiūros, vertinimai, atspindintys jo pasaulėžiūrą, poreikius, interesus. Pasaulėžiūra- pažiūrų, įsitikinimų visuma, pagal kurią žmogus gyvena, veikia. Poreikiai- žmogaus aktyvumo šaltinis. Tai būsena, skatinanti žmogų veikti, ko nors siekti. Interesai- žmogaus domėjimasis tam tikromis tikrovės sritimis. Šie komponentai susiję. 2) elgsena- tai žmogaus aktyvumas nuo refleksų iki kūrybos. 3)Jausmai- ilgalaikiai išgyvenimai. 4)Valia- vidinis žmogaus sąmojingų poelgių ,,reguliuotojas“. Žmogaus poelgio motyvas gimsta jo viduje, planuojamas viduje ir tik tuomet išoriškai vykdomas. 5)Charakteris- individualių savybių visuma. Auklėjimo uždaviniai: 1)Socialinių nuostatų formavimas- asmenybės tam tikras pasirengimas reaguoti į aplinką ir daryti jai įtaką. Formavimo etapai: *naujo aiškinimas; *naujo gilinimas (kodėl taip yra). 2)Elgsenos formavimas- tai drauge ir auklėjimo rezultatas. Etapai: *priimtinos elgsenos tobulinimas; *nepriimtino keitimas.
Auklėti pradedame nuo nuostatų formavimo.
6. Dabarties pedagogas: naujieji pedagogo vaidmenys.
1. Ugdymosi procesų vadovas ir skatintojas. Jis numato perspektyvas, priemones ugdymo tikslams pasiekti, derina ugdymo ir ugdymosi būdus, skatina kūrybiškumą, norą tobulėti, ugdytinio pasirinktomis sąlygomis. 2) Tyrėjas. Geba analizuoti ugdymo procesą, žino ir moka atlikti taikomuosius tyrimus.
3) Novatorius. Nuolat tobulinasi, domisi, kuria ir diegia naujas idėjas. 4)Vadybininkas. Kuria efektyvias ugdymo strategijas, organizuoja mokymasi ir išmokimą. Šis vaidmuo gali pasireikšti ir tarp kolegų. 5) Metodininkas. Padeda ugdytiniui spręsti problemas, apmąsto, integruoja žinias ir patirtį, numato savo lūkesčius, profesinius sprendimus.
6) Patyręs vyresnysis draugas. Padeda nugalėti kliūtis. 7) organizatorius. Dalyko žinovas- informacijos perteikėjas. Moka naudotis informacija. Pateikia ugdytiniams pagrindinę informaciją. 9) Pokyčių tarpininkas. Turi asmeninę viziją ir ketinimą pagerinti pokyčių valdymo principus. 10) Auklėtojas. Nori ir geba padėti ugdytiniams fiziškai, protiškai, dvasiškai, doroviškai. 11) konsultantas. Ugdo asmeniniu pavyzdžiu, pataria, konsultuoja.
12) Bendradarbiaujantis kolega. Mokosi ir sugeba dirbti komandoje. 13) Grupės lyderis. Geba įtakoti pozityvaus grupės psichologinio klimato formavimąsi.
7. Projektų metodas ugdymo praktikoje: projekto samprata, planavimas, atlikimas, pristatymas.
Projektas- planuojamas ir vertinamas darbas. Tai išanksto parengta dokumentacija, pagal kurią numatytą objektą (reiškinį) galima pagaminti, įdiegti, patobulinti. Paprasčiausias projektas- vienkartinė, dažniausiai nauja užduotis, kuria siekiame aiškiai suformuluoto tikslo. Nuo kasdieninių užduočių skiriasi tuo, kad turi aiškiai suformuotą pradžią ir pabaigą, visada įvertinamas. Dažniausiai tai komandinis darbas.
Projektą pradedame tada, kai nutariame patobulinti savo darbą, kai jaučiame, kad atėjo laikas imtis naujų veiksmų, pakeisti kas yra daroma, ką nors sukurti. Projektas-tai toks pat bandymas, tik pastangos yra sistemingesnės ir suplanuotos, o įvertinimas- po bandymo ar projekto einantis procesas, padedantis pamatyti ar sumanymas pavyko. Projekto pati pradžia yra idėja. Vienas narys ją pateikia kitiems grupės nariams, kurie bus susiję su projektu. Prasideda idėjų vertinimas. Po to parenkama tema. Projekto tikslas siejamas su temos pavadinimu. Toliau projektas planuojamas: numatomas personalas, dalyvaujantis projekte, patvirtinama darbo grupė, pasiskirstomos užduotys, suplanuojami veiklos etapai, numatomi rezultatai, paskiriami atsakingi asmenys. Pagal numatytą planą projektas atliekamas. Kiekvieną projektą stengiamasi pabaigti apibendrinant, darant išvadas, pristatant (tėvams susirinkimo metu, laikraštyje ir pan.).
8. Ikimokyklinio ugdymo koncepcija, jos idėjų realizavimas
Lietuvos švietimo koncepcija išleista 1991m.
Koncepcijos pagrindiniai teiginiai: 1) Bendrosios pedagoginės nuostatos: ugdymo organizavimo principai, ugdymo proceso humanizavimas, demokratizavimas, diferencijavimas, integravimas, rėmimasis tautiškumu. ( visa tai atskleidžiama programose- ,,Vėrinėlis“ ir ,,Gairės“. 2) Pakinta požiūris į ikimokyklinės įstaigos ir šeimos sąveiką. Šeimai skiriamas esminis vaidmuo. Steigiamos vaikų teisių gynimo institucijos. Manoma, kad ikimok. įst. bendradarbiaudamos su tėvais gali tapti tėvų švietimo centrais ir perimti šeimų patirtį.
3) Ugdymo turinio pertvarka. Akademiškai orientuoto mokymo atsisakymas. Ugdymo turinio integravimas, kompleksiškumas. Diferencijavimo- individualizavimo idėjos ir rėmimasis tautos kultūra. Diferencijavimas- kiekvienam vaikui pagal gebėjimus, skirtingos užduotys. Ypač mišraus amžiaus vaikams reikalingas diferencijavimas.
Individualizavimas- ind. Programos vaikams, turintiems spec. poreikių.

Šeimos pedagogika
1. Šeimos funkcijos ir jų svarba vaiko ugdyme.
Šeimos f-jas suprantame kaip sutuoktinių ar kitos šeimos narių poreikių tenkinimą ir pareigų vienų kitiems atlikimą. Bendriausia šeimos f-ja yra laimės siekimas. Ji apima grupę kitų f-jų:
Žmonių giminės tęsimas. Ši f-ja susijusi su poreikiu pratęsti save vaikuose. Atsiradus vaikui, praturtėja šeimynykščių dvasiniai ryšiai, pasipildo gyvenimo prasmė. Vaikai stiprina šeimą ir tautą. Gimdyti vaikus t.p. moralinė būtinybė. Vaikų socializacija ir auklėjimas.gimęs kūdikis dar neturi jokių socialinių požymių. Žmogus socialine būtybe tampa tik santykiaudamas su pasauliu, kitais žmonėmis. Lemiamą vaidmenį vaidina šeima, kur vaikas auklėjamas perimant šeimos gyvenimo būdą, elgesio normas.
Ūkinė-ekonominė f-ja. Ji susijusi su šeimos materialinių poreikių tenkinimu, namų ūkio , šeimos biudžeto tvarkymu. Įsitraukę į ūkinę- ekonominę šeimos veiklą, vaikai išmoksta įvairių buitinių darbų, ugdosi darbštumą, pareigingumą.
Rekreacinė šeimos f-ja. Ją suprantame kaip laiką skirtą šeimos narių poilsiui, fizinėms ir dvasinėms jėgoms atgauti. Tai dvasinių galių šeimoje kūrimas, naujų jėgų darbui, mokymuisi kaupimas. Šeimoje susidaro sąlygos ,,išsikrauti“, atsipalaiduoti, gaunama moralinė parama, užuojauta, organizuojamas laisvalaikis. Šeima atliks šią f-ją tada, jei mažins darbo įtampą. Bendravimo f-ja.. Bendraudami šeimos nariai keičiasi informacija, bendraujant organizuojamas, kontroliuojamas, reguliuojamas visų šeimos narių gyvenimas. Augančiam žmogui- tai bendravimo m-la. Būdami l. artimi, šeimos nariai gali nesibaimindami rodyti savo emocinę būseną, įveikti nerimą, stresines emocijas, dalintis džiaugsmais, gauti patarimą pačiais subtiliausiais klausimais.
Seksualinių poreikių tenkinimas. Šeimos reprodukcija nėra vienintelis ir svarbiausias sutuoktinių kontaktų motyvas. Lytinis aktas- tai meilės ir pagarbos, atidumo artimam žmogui įrodymas. Sveikas seksualinis gyvenimas praturtina sutuoktinių jausmus, mažina nervinę įtampą, stiprina saugumo, draugystės jausmą, kelia nuotaiką ir darbingumą. Lytinio gyvenimo harmonija gerina sutuoktinių tarpusavio santykius.
3. Šeimos gyvenimas- vaikų ugdymo veiksnys.
Šeima- ypatinga socialinė institucija, kurioje pratęsiama gyvybė ir kuri atsako už vaiko auginimą, auklėjimą bei lavinimą, ruošia jį gyvenimui už šeimos ribų. Darni, dora šeima vaikui garantuoja: šiltus emocinius santykius, saugumo jausmą, psichologinį komfortą, pagarbų požiūrį į kitus žmones, aplinką, darbą, save; natūralų sąlytį su tautos kultūra. Šeima integruoja visus ugdomuosius poveikius, juos harmonizuoja, sustiprindama ar neutralizuodama jų įtaką. Namai ir šeima formuoja vaiko įpročius, nuostatas, vertybes, kurios gali būti geros ir puoselėtinos arba koreguotinos. Bajoriūnas išskiria šiuos ugdymo šeimoje privalumus: 1) nuo gimimo vaikas prižiūrimas ir visapusiškai harmoningai ugdomas; 2) vaikas jaučia šeimos narių dorovinės, dvasinės kultūros, elgesio, vertybinių orientacijų poveikį; 3) šeima padeda įveikti nepasitikėjimo savimi pasireiškimus, atstatyti emocinę pusiausvyrą; 4) vaiko materialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas individualizuotas; 5) šeimoje vaikai perimdami tėvų gyvenimo ir auklėjimo patyrimą formuojasi kaip būsimi tėvai; 6) įgyja rūpinimosi vienas kitu patirties; 7) šeimoje vaikai suvokia gyvenimo prasmę, visų pirma, realizuoti save.
Nuo 3-4m. vaikui bendravimas ypatingai svarbus. Ikimokyklinė įstaiga papildo namų ugdymą.
5. Mikroklimatas šeimoje ir jo formavimosi veiksniai.
Nuo tėvų santykių darnos priklauso mikroklimatas šeimoje, kuris augantį vaiką suartina su šeima arba atstumia nuo jos.
Pirmiausia, mikroklimatas yra visų šeimos narių santykių, susiklosčiusio bendravimo padarinys. Tai toks šeimos gyvenimo būvis, kai lydosi emocijos, praūžia jausmų audros, kartojasi potvyniai ir atoslūgiai. J.Bilčius mano, kad šeimos darną, gerus tėvų ir vaikų tarpusavio santykius lemia įvairūs veiksniai: tėvų tarpusavio sutarimas, abipusė harmonija; tėvų profesinė sėkmė ir vaikų mokymosi rezultatai; šeimos tradicijų laikymasis, šeimos šventės; šeimos narių laisvalaikio turiningumas, jo produktyvumas asmenybės augimui. Pozityvaus psichologinio klimato kūrimo veiksniai: rodymas teigiamo bendravimo iniciatyvos; kito asmens pripažinimas; susidomėjimas kito žmogaus interesais; atvirumas kito nuomonei; nuoširdumas; tinkamas reagavimas į kritiką.

Ikimokyklinė pedagogika

25. Pažintinė-tiriamoji veikla, jos samprata ir reikšmė. Pažinimo sritys, turinys ir organizavimas.
Nors mokslas kaip tautos kultūros sritis, ikmokyklinio a. vaikams dar nesuvokiamas, tačiau vaikai sėkmingai įvaldo kai kurias pasaulio pažinimo priemones, įgyja žinių, pažįsta elementarius dėsningumus ir priežastinius ryšius. Pasaulį jie suvokia kaip nedalomą visumą, pratinasi jame adekvačiai elgtis bei vertinti visa, kas juos supa. Tokias galimybes vaikui teikia natūrali pažintinė-tiriamoji veikla: vaikas smalsauja, klausinėja; manipuliuoja daiktais ir įvairiomis medžiagomis; stebi, tyrinėja, eksperimentuoja; planuoja veiklą, siekia rezultato; bando spręsti jam kilusias ar suaugusiojo inspiruotas problemas; prašo suaugusiojo informacijos ar pagalbos; kelia elementarias hipotezes ir jas tikrina; svarsto, dalijasi patyrimu su kitais vaikais ir suaugusiaisiais; išreiškia informaciją kalba ir neverbalinėmis priemonėmis. Kad vaikas susidarytų vientiso, sąryšingo pasaulio vaizdą, būtina: vesti vaiką nuo artimo (aš, čia, dabar) prie tolimo, remiantis priešprieša (aš- ne aš, čia- kitur, dabar – praeityje, ateityje); vaiko patyrimą plėsti laipsniškai, sudarant sąlygas nuolat sugrįžti prie tų pačių daiktų, prie tų pačių reiškinių ar žmonių; sudaryti sąlygas pažinti procesą; atkreipti vaiko dėmesį į priežastinius ryšius ( kad augalas augtų, būtina žemė, šviesa ir kt.); stengtis, kad naujai įgyjamas patyrimas sietųsi ir papildytų jau turimą. Pažįstant pasaulį ir save yra svarbios savaimingos ir organizuotos veiklos. Svarbu, kad vaiko aplinka būtų turtinga, skatinanti tyrinėti, atrasti , išbandyti. T.p. svarbu nuolatinis auklėtojos bendravimas su vaiku. Pažinimo sritys: 1) savęs suvokimas ir vertinimas- ,,Kas aš“ 2) socialinis ir kultūrinis supratingumas- ,,Aš ir kiti žmonės“. 3)aplinkos daiktų ir reiškinių, jų ryšių erdvėje ir laike pažinimas- ,,Aš ir aplinkos daiktai“. 4)Gamtos pažinimas- ,,aš ir gamta“.

I. 1. Edukologijos mokslo samprata ir raidos etapai. Edukologijos ir pedagogikos ryšys. Edukologijos tyrimo objektas ir subjektai.
Edukologija-žmogaus ugdymo mokslas. Ugdymo mokslas prasidėjo nuo pedagogikos. Pedagogikos mokslas suprantamas kaip vaikų, jaunosios kartos mokymo mokslas. Andragogika- suaugusio žmogaus ugdymas, saviugda. Jos sudaro edukologiją. Ugdymo mokslas nuo pedagogikos iki edukologijos nuėjo ilgą istorinės raidos kelią. Ugdymo mokslo raidos pirmasis etapas-tai mokslinis disciplinos brendimas, kurį galima pavadinti ,,mokytojavimo tyrimais“, nes jiems būdingas taikomasis pobūdis (kaupiant mokytojų rengimui reikalingas žinias). Tam skirtą čekų švietėjo J.Komenskio sisteminį veikalą ,,Didžioji didaktika“ daugelis laiko teorinės pedagogikos pradžia. Antrasis etapas prasidėjo po II pasaulinio karo, didėjant ugdymo reikšmei. Tapo aktualu tyrinėti ne tik m-lą, bet ir visą ugdymo procesą visuomenės raidos kontekste. Sudėtingi ugdymo tyrimų tikslai ir iškylančios problemos skatino integruoti įvairius mokslus. Taigi ugdymo mokslo ribos išsiplėtė, todėl joms apibūdinti imtas vartoti edukologijos terminas. 3-ias etapas Tai šiandieninis ugdymas ir ugdymo tyrimai, integruojantys įv. Mokslus į edukologijos šeimą. G.Miaret atliko išsamų ugdymo mokslo būklės tyrimą, publikavo darbą ,,Įvadas į edukacinius mokslus (1985), kuriame ugdymo mokslą apibūdina kaip edukacinių mokslų šeimą, kurią sudaro: pedagogika, ugdymo filosofija, ugdymo istorija, švietimo planavimas, švietimo ekonomika, ugdymo sociologija, ugdymo psichosociologija, ugdymo psichologija bei ugdymo fiziologija.
Taigi, edukologija- daugiašakis žmogaus ugdymo mokslas. Visus edukologijos mokslus jungia bendras objektas-ugdymas, o skiriasi jie savo tyrimų sferomis bei institucijomis. Edukologijos branduolį sudaro pedagogika.
Edukologijos objektas – ugdymas (pats procesas, jo organzavimas. Subjektu- ugdytojai ir ugdytinis. Anksčiau obj. Buvo ugdytinis, subj. –ugdytojas.
2.Ugdymo samprata ir funkcijos.
Ugdymas turtų būti suprantamas kaip asmenybę kuriantis žmonių bendravimas, sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis. Ugdymas-trunkantis visą žmogaus gyvenimą, procesas.
Ugdymas kaip sąveika. J.Vabalas-Gudaitis akcentuoja, kad pedagogika yra mokslas apie konstrukcinę augančiųjų ir suaugusiųjų sąveiką. Sąveiką jis laiko visuotiniu dinamišku tikrovės dėsniu, principu-turinčiu tikslą. Gamtoje viskas sąveikauja. Sąveikos problemos plačiai nagrinėjamos pedagogų darbuose, ji laikoma svarbiu pedagoginio proceso efektyvinimo veiksniu. Sąveikos dėka ugdytiniai išmoksta: orientuotis pasaulyje; bendrauti; dirbti.
Ugdymas kaip bendravimas. Žmogaus socialinė būtis pasireiškia veikla( pažintine, praktine) ir bendravimu. Bendravimas yra neįmanomas be psichologinės sąveikos, nes vadovaujantis pedagogo vaidmuo dažnai reikalauja vienkrypčio veikimo. Tiesioginis bendravimas prasideda kontakto ir santykių užmezgimu, susitikus ugdymo dalyviams.
Ugdymas kaip valdymas. Ugdytojo ir ugdytinio bendravimas suprantamas kaip vieninga dinaminė atvira sistema, kur ugdytojas-valdančioji, , ugdytinis-valdomoji sistema. Ugdytojas ir ugdytinis perima vienas kito veiklos signalus ir juos įvertina ar koreguoja. Valdymas-pedagoginio vadovavimo širdis. Vadovavimui reikia turinio. Visuomenei ir asmeniui prasmingas toks ugdymo turinys, kuris atitinka visuomenės ir asmens poreikius, interesus, idealus. Todėl ugdymo turinį sudaro geriausia, pažangiausia žmonijos patirtis-kultūros vertybės. Vadovavimas, žmonijos patirties įsisavinimui yra pagrindinė ugdymo funkcija.
Ugdymo funkcijos: Ugdytinio veikloje- savišvieta, saviugda, saviaukla; O ugdytojo veikloje: auginimas, švietimas, mokymas, lavinimas, auklėjimas, formavimas.
1)Auginimas- šeimos, vaikų darželio, m-os veikla, sudaranti materialines ir dvasines sąlygas žmogui bręsti. Auginimo f-jos: slauga, maitinimas, priežiūra, pamokymai).
2)Švietimas – ( bendras, profesinis, religinis, kultūrinis, politinis ir kt. ) žmogaus soc. patirties gausinimas, skatinimas vertinti ir suprasti pasaulio reiškinius ir elgtis taip, kaip siūlo švietėjai. 2Formos: mokyklinis ir visuomeninis. Mokyklinis- mokymo ir auklėjimo įstaigų sistemos veikla; visuomeninį plėtoja ir vykdo kultūros įstaigos ir komunikacijos priemonės, bažnyčia, menas. 3) Mokymas- sisteminga, organizuota, planinga ir kryptinga veikla, sąveika. 4)Mokslinimas- švietimo mokymo tikslas, o jo rezultatas- išsimokslinimas: žinojimas, mokėjimas, įgūdžiai. 5)Lavinimas- žmogaus fizinės, psichinės plėtros skatinimas. 6) auklėjimas – skatinimas pageidaujama linkme formuotis žmogaus pažiūroms ir elgsenai. Formuojami santykiai su aplinka, žmonėmis, darbu, savimi. Auklėjimą papildo saviaukla. 7)formavimas- ugdymo siekis suteikti asmenybės savybėms bei psichiniams procesams atitinkamą kokybę.
Saviugda- aprėpia 2- savišvietos ir saviauklos sąvokas.
Savišvieta- savarankiška kiekvieno asmens veikla, siekiant žinių, mokėjimų ir įgūdžių. Saviaukla- tai sąmoningas žmogaus poveikis sau, siekiant atsikratyti neigiamų savybių ir susiformuoti geresnes.
3.Ugdymas ir valstybė. LR švietimo principai, bendrieji tikslai. Ugdymo vertybės.
Atsiradus valstybėms (tai visuomenės organizuota politinė bendruomenė), iškilo ugdymo ir valstybės santykio problema. Mat valdančiosios valstybės jėgos suinteresuotos savaip kreipti bręstančiąją jaunąją kartą. Kokia bus valstybė, toks ir ugdymas. Visais laikas egzistuoja skirtingos šv. Sistemos. Jos yra : centralizuotos, kai šv. reikalai tvarkomi švietimo ministerijos ir jai pavaldžių organų; decentralizuotos, kai šv. Reikalai tvarkomi konkrečioje vietovėje ( D.Brit., Šved., Norveg.) Lietuvoje ugdymas pagrįstas žmogaus laisvės, asmens ir minties neliečiamybe, su privalomu mokymu iki 16m. (šv. Įst. 1991m.).
Lietuvos švietimo sistemos principai: 1)Humaniškumas:nelygstamo asmens vertingumo, jo pasirinkimo laisvės ir atsakomybės teigimas. 2)Demokratiškumas: mokymasis ir gebėjimas grįsti gyvenimą įsisąmonintomis demokratijos vertybėmis; švietimo ir demokratinių santykių kūrimas ir laikymasis; visuotinis švietimo preinamumas; doros, kaip būtino demokratijos pagrindo pripažinimas. 3) Nacionalumas: įsipareigojimas Lietuvos kultūrai, rūpestis jos tapatumo išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Lietuvos švietimas saugo ir plėtoja daugialypę, nacionalinių mažumų patirtimi praturtintą krašto kultūrą. 4) Atsinaujinimas: atvirumas kaitai ir kritiškas naujo priėmimas, išlaikant universalias dorovės normas ir nacionalumo branduolį. Bendras tikslas:
ugdyti sveiką, taurų, tautietį ir Lietuvos pilietį. Tikslas paremtas vertybėmis.
Ugdymo vertybės-pageidaujamas ugdymo siekinys. Tai: žinojimas, mokėjimas ir protingumas; dorovingumas; dvasingumas; tautiškumas; pilietiškumas; grožio pajauta; sveikata ir darbštumas.
4. Ugdytinio samprata. Individas, asmuo, individualybė, asmenybė.
Ugdytinis yra ugdymo proceso dalyvis, aktyviai veikiantis ugdymo proceso metu. Ugdytojui jis yra ugdymo objektas. Objekto ir subjekto pedagoginė sąveika apibrėžia ugdymo sąvoką.
Ugdytojui žmogus (kaip ugdytinis) yra vientisas, todėl svarbu pažinti jo fizinį, psichinį, socialinį įvairiapusiškumą ir kaitą.
Individas- žmogus, kaip gyva, vieninga, nedaloma sistema. Individualybė- nepakartojamų kiekvieno individo fizinių, psichinių ir socialinių skirtumų raiška. Asmenybė- socialinė žmogaus esmė, pasireiškianti per jo individualybę. Yra daug asmenybės sąvokos apibrėžimų. Filosofai labiau akcentuoja socialumą, psichologai- psichologinį aspektą, o ugdymo tyrinėtojai- veiklą. Vis dėl to pagrindiniais asmenybės komponentais laikytume: asmenybės tapsmo galimybes, kryptingumą ir veiklą. Asmenybės tapsmo galimybės-tai asmenybės tapsmo potenciniai pradmenys: fizinė sveikata, psichiniai procesai ir psichinės savybės. Asmenybės kryptingumą nusako žmogaus socialinio veido struktūrinė dalis- socialinė sąmonė. Veikla- asmenybės kryptingumo išraiška per sąmoningą ir tikslingą elgseną.
Žmogus asmenybe tampa tik būdamas tarp žmonių.
Ugdyti asmenybę reiškia skatinti potencinių galimybių, kryptingumo ir veiklos plėtotę ugdytojo numatyta linkme. Akcentuojant asmenybės vaidmenį, ugdymas dažnai vadinamas asmenybės ugdymu.
5.Ugdymo proceso struktūra. Auklėjimo procesas.
Ugdymo procesas. Procesas- reiškia judėjimą pirmyn. Kalbėdami apie ugdymo procesą, kalbame apie žmogaus tobulėjimą. Ugdymo procesas edukologijos moksle dar vad. Edukaciniu procesu.
Edukacinį (ugdymo) procesą sudaro: androloginis procesas (sistemingas, organizuotas tęstinis ugdymas, pagrįstas žmogaus būtinybe tobulėti. Ugdytojai- andrologai. Žmogaus ugdymas čia nėra privalomas. Būtinybė tobulėti, visų pirma, turi būti suvokta paties ugdytinio. Pedagoginis procesas- sistemingas, nuoseklus, privalomas iki 16m. jaunosios kartos ugdymas. Ugdytojai- pedagogai. Pedagoginį ir androloginį procesus taip pat galima suskirstyti dalimis. Tiek pedagoginį, tiek androloginį procesus sudaro mokymas ir auklėjimas. Androgogikos procese nėra auginimo f-jos.
Ugdymo (edukacinis) procesas

Pedagoginis procesas Andrologini

Auklėjimo pr. Mokymo pr. A.p M.p.

Auklėjimas- tai žmogaus elgsenos pageidaujama linkme formavimosi skatinimas. Auklėjimo proceso struktūra: 1) auklėjamųjų situacijų sudarymas; 2)Internalizacija, reakcija (įsisavina tai, ką auklėtojas perteikia auklėjimo situacijų metu), 3) Grįžtamoji informacija, 4) Informacijos rinkimas.
Auklėjimo procesas nevyks, jei auklėtojas nesudarys auklėjamųjų situacijų (jei tik stebės elgesį); auklėjimo procesas nevyks, jei auklėjamosios situacijos nebus koreguojamos, sudaromos naujai atsižvelgiant į ugdytinių reakcijas; informacijos rinkimas nebus pastovus. Išvada: jei auklėjimo procese nutrūksta bent viena grandis (1-4), auklėjimo procesas nutrūksta visai.
Auklėjimas – tai žmogaus elgsenos formavimosi pageidautina linkme skatinimas. Kad žmogus pageidautinai elgtųsi, reikia, kad jis pageidautinai mąstytų. Auklėjimo paskirtis. Auklėdami siekiame, kad žmogus taptų laisva asmenybe. Asmenybės tapsmą lemia ne tik auklėjamoji veikla, tačiau ir saviaukla, aplinka. Auklėjimą sunku suplanuoti – kiekvienas žmogus individualus. Auklėjimo komponentai: 1)Socialinė sąmonė- tai žmogaus pažiūros, vertinimai, atspindintys jo pasaulėžiūrą, poreikius, interesus. Pasaulėžiūra- pažiūrų, įsitikinimų visuma, pagal kurią žmogus gyvena, veikia. Poreikiai- žmogaus aktyvumo šaltinis. Tai būsena, skatinanti žmogų veikti, ko nors siekti. Interesai- žmogaus domėjimasis tam tikromis tikrovės sritimis. Šie komponentai susiję. 2) elgsena- tai žmogaus aktyvumas nuo refleksų iki kūrybos. 3)Jausmai- ilgalaikiai išgyvenimai. 4)Valia- vidinis žmogaus sąmojingų poelgių ,,reguliuotojas“. Žmogaus poelgio motyvas gimsta jo viduje, planuojamas viduje ir tik tuomet išoriškai vykdomas. 5)Charakteris- individualių savybių visuma. Auklėjimo uždaviniai: 1)Socialinių nuostatų formavimas- asmenybės tam tikras pasirengimas reaguoti į aplinką ir daryti jai įtaką. Formavimo etapai: *naujo aiškinimas; *naujo gilinimas (kodėl taip yra). 2)Elgsenos formavimas- tai drauge ir auklėjimo rezultatas. Etapai: *priimtinos elgsenos tobulinimas; *nepriimtino keitimas.
Auklėti pradedame nuo nuostatų formavimo.
6. Dabarties pedagogas: naujieji pedagogo vaidmenys.
1. Ugdymosi procesų vadovas ir skatintojas. Jis numato perspektyvas, priemones ugdymo tikslams pasiekti, derina ugdymo ir ugdymosi būdus, skatina kūrybiškumą, norą tobulėti, ugdytinio pasirinktomis sąlygomis. 2) Tyrėjas. Geba analizuoti ugdymo procesą, žino ir moka atlikti taikomuosius tyrimus.
3) Novatorius. Nuolat tobulinasi, domisi, kuria ir diegia naujas idėjas. 4)Vadybininkas. Kuria efektyvias ugdymo strategijas, organizuoja mokymasi ir išmokimą. Šis vaidmuo gali pasireikšti ir tarp kolegų. 5) Metodininkas. Padeda ugdytiniui spręsti problemas, apmąsto, integruoja žinias ir patirtį, numato savo lūkesčius, profesinius sprendimus.
6) Patyręs vyresnysis draugas. Padeda nugalėti kliūtis. 7) organizatorius. Dalyko žinovas- informacijos perteikėjas. Moka naudotis informacija. Pateikia ugdytiniams pagrindinę informaciją. 9) Pokyčių tarpininkas. Turi asmeninę viziją ir ketinimą pagerinti pokyčių valdymo principus. 10) Auklėtojas. Nori ir geba padėti ugdytiniams fiziškai, protiškai, dvasiškai, doroviškai. 11) konsultantas. Ugdo asmeniniu pavyzdžiu, pataria, konsultuoja.
12) Bendradarbiaujantis kolega. Mokosi ir sugeba dirbti komandoje. 13) Grupės lyderis. Geba įtakoti pozityvaus grupės psichologinio klimato formavimąsi.
7. Projektų metodas ugdymo praktikoje: projekto samprata, planavimas, atlikimas, pristatymas.
Projektas- planuojamas ir vertinamas darbas. Tai išanksto parengta dokumentacija, pagal kurią numatytą objektą (reiškinį) galima pagaminti, įdiegti, patobulinti. Paprasčiausias projektas- vienkartinė, dažniausiai nauja užduotis, kuria siekiame aiškiai suformuluoto tikslo. Nuo kasdieninių užduočių skiriasi tuo, kad turi aiškiai suformuotą pradžią ir pabaigą, visada įvertinamas. Dažniausiai tai komandinis darbas.
Projektą pradedame tada, kai nutariame patobulinti savo darbą, kai jaučiame, kad atėjo laikas imtis naujų veiksmų, pakeisti kas yra daroma, ką nors sukurti. Projektas-tai toks pat bandymas, tik pastangos yra sistemingesnės ir suplanuotos, o įvertinimas- po bandymo ar projekto einantis procesas, padedantis pamatyti ar sumanymas pavyko. Projekto pati pradžia yra idėja. Vienas narys ją pateikia kitiems grupės nariams, kurie bus susiję su projektu. Prasideda idėjų vertinimas. Po to parenkama tema. Projekto tikslas siejamas su temos pavadinimu. Toliau projektas planuojamas: numatomas personalas, dalyvaujantis projekte, patvirtinama darbo grupė, pasiskirstomos užduotys, suplanuojami veiklos etapai, numatomi rezultatai, paskiriami atsakingi asmenys. Pagal numatytą planą projektas atliekamas. Kiekvieną projektą stengiamasi pabaigti apibendrinant, darant išvadas, pristatant (tėvams susirinkimo metu, laikraštyje ir pan.).
8. Ikimokyklinio ugdymo koncepcija, jos idėjų realizavimas
Lietuvos švietimo koncepcija išleista 1991m.
Koncepcijos pagrindiniai teiginiai: 1) Bendrosios pedagoginės nuostatos: ugdymo organizavimo principai, ugdymo proceso humanizavimas, demokratizavimas, diferencijavimas, integravimas, rėmimasis tautiškumu. ( visa tai atskleidžiama programose- ,,Vėrinėlis“ ir ,,Gairės“. 2) Pakinta požiūris į ikimokyklinės įstaigos ir šeimos sąveiką. Šeimai skiriamas esminis vaidmuo. Steigiamos vaikų teisių gynimo institucijos. Manoma, kad ikimok. įst. bendradarbiaudamos su tėvais gali tapti tėvų švietimo centrais ir perimti šeimų patirtį.
3) Ugdymo turinio pertvarka. Akademiškai orientuoto mokymo atsisakymas. Ugdymo turinio integravimas, kompleksiškumas. Diferencijavimo- individualizavimo idėjos ir rėmimasis tautos kultūra. Diferencijavimas- kiekvienam vaikui pagal gebėjimus, skirtingos užduotys. Ypač mišraus amžiaus vaikams reikalingas diferencijavimas.
Individualizavimas- ind. Programos vaikams, turintiems spec. poreikių.

Šeimos pedagogika
1. Šeimos funkcijos ir jų svarba vaiko ugdyme.
Šeimos f-jas suprantame kaip sutuoktinių ar kitos šeimos narių poreikių tenkinimą ir pareigų vienų kitiems atlikimą. Bendriausia šeimos f-ja yra laimės siekimas. Ji apima grupę kitų f-jų:
Žmonių giminės tęsimas. Ši f-ja susijusi su poreikiu pratęsti save vaikuose. Atsiradus vaikui, praturtėja šeimynykščių dvasiniai ryšiai, pasipildo gyvenimo prasmė. Vaikai stiprina šeimą ir tautą. Gimdyti vaikus t.p. moralinė būtinybė. Vaikų socializacija ir auklėjimas.gimęs kūdikis dar neturi jokių socialinių požymių. Žmogus socialine būtybe tampa tik santykiaudamas su pasauliu, kitais žmonėmis. Lemiamą vaidmenį vaidina šeima, kur vaikas auklėjamas perimant šeimos gyvenimo būdą, elgesio normas.
Ūkinė-ekonominė f-ja. Ji susijusi su šeimos materialinių poreikių tenkinimu, namų ūkio , šeimos biudžeto tvarkymu. Įsitraukę į ūkinę- ekonominę šeimos veiklą, vaikai išmoksta įvairių buitinių darbų, ugdosi darbštumą, pareigingumą.
Rekreacinė šeimos f-ja. Ją suprantame kaip laiką skirtą šeimos narių poilsiui, fizinėms ir dvasinėms jėgoms atgauti. Tai dvasinių galių šeimoje kūrimas, naujų jėgų darbui, mokymuisi kaupimas. Šeimoje susidaro sąlygos ,,išsikrauti“, atsipalaiduoti, gaunama moralinė parama, užuojauta, organizuojamas laisvalaikis. Šeima atliks šią f-ją tada, jei mažins darbo įtampą. Bendravimo f-ja.. Bendraudami šeimos nariai keičiasi informacija, bendraujant organizuojamas, kontroliuojamas, reguliuojamas visų šeimos narių gyvenimas. Augančiam žmogui- tai bendravimo m-la. Būdami l. artimi, šeimos nariai gali nesibaimindami rodyti savo emocinę būseną, įveikti nerimą, stresines emocijas, dalintis džiaugsmais, gauti patarimą pačiais subtiliausiais klausimais.
Seksualinių poreikių tenkinimas. Šeimos reprodukcija nėra vienintelis ir svarbiausias sutuoktinių kontaktų motyvas. Lytinis aktas- tai meilės ir pagarbos, atidumo artimam žmogui įrodymas. Sveikas seksualinis gyvenimas praturtina sutuoktinių jausmus, mažina nervinę įtampą, stiprina saugumo, draugystės jausmą, kelia nuotaiką ir darbingumą. Lytinio gyvenimo harmonija gerina sutuoktinių tarpusavio santykius.
3. Šeimos gyvenimas- vaikų ugdymo veiksnys.
Šeima- ypatinga socialinė institucija, kurioje pratęsiama gyvybė ir kuri atsako už vaiko auginimą, auklėjimą bei lavinimą, ruošia jį gyvenimui už šeimos ribų. Darni, dora šeima vaikui garantuoja: šiltus emocinius santykius, saugumo jausmą, psichologinį komfortą, pagarbų požiūrį į kitus žmones, aplinką, darbą, save; natūralų sąlytį su tautos kultūra. Šeima integruoja visus ugdomuosius poveikius, juos harmonizuoja, sustiprindama ar neutralizuodama jų įtaką. Namai ir šeima formuoja vaiko įpročius, nuostatas, vertybes, kurios gali būti geros ir puoselėtinos arba koreguotinos. Bajoriūnas išskiria šiuos ugdymo šeimoje privalumus: 1) nuo gimimo vaikas prižiūrimas ir visapusiškai harmoningai ugdomas; 2) vaikas jaučia šeimos narių dorovinės, dvasinės kultūros, elgesio, vertybinių orientacijų poveikį; 3) šeima padeda įveikti nepasitikėjimo savimi pasireiškimus, atstatyti emocinę pusiausvyrą; 4) vaiko materialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas individualizuotas; 5) šeimoje vaikai perimdami tėvų gyvenimo ir auklėjimo patyrimą formuojasi kaip būsimi tėvai; 6) įgyja rūpinimosi vienas kitu patirties; 7) šeimoje vaikai suvokia gyvenimo prasmę, visų pirma, realizuoti save.
Nuo 3-4m. vaikui bendravimas ypatingai svarbus. Ikimokyklinė įstaiga papildo namų ugdymą.
5. Mikroklimatas šeimoje ir jo formavimosi veiksniai.
Nuo tėvų santykių darnos priklauso mikroklimatas šeimoje, kuris augantį vaiką suartina su šeima arba atstumia nuo jos.
Pirmiausia, mikroklimatas yra visų šeimos narių santykių, susiklosčiusio bendravimo padarinys. Tai toks šeimos gyvenimo būvis, kai lydosi emocijos, praūžia jausmų audros, kartojasi potvyniai ir atoslūgiai. J.Bilčius mano, kad šeimos darną, gerus tėvų ir vaikų tarpusavio santykius lemia įvairūs veiksniai: tėvų tarpusavio sutarimas, abipusė harmonija; tėvų profesinė sėkmė ir vaikų mokymosi rezultatai; šeimos tradicijų laikymasis, šeimos šventės; šeimos narių laisvalaikio turiningumas, jo produktyvumas asmenybės augimui. Pozityvaus psichologinio klimato kūrimo veiksniai: rodymas teigiamo bendravimo iniciatyvos; kito asmens pripažinimas; susidomėjimas kito žmogaus interesais; atvirumas kito nuomonei; nuoširdumas; tinkamas reagavimas į kritiką.

Ikimokyklinė pedagogika

25. Pažintinė-tiriamoji veikla, jos samprata ir reikšmė. Pažinimo sritys, turinys ir organizavimas.
Nors mokslas kaip tautos kultūros sritis, ikmokyklinio a. vaikams dar nesuvokiamas, tačiau vaikai sėkmingai įvaldo kai kurias pasaulio pažinimo priemones, įgyja žinių, pažįsta elementarius dėsningumus ir priežastinius ryšius. Pasaulį jie suvokia kaip nedalomą visumą, pratinasi jame adekvačiai elgtis bei vertinti visa, kas juos supa. Tokias galimybes vaikui teikia natūrali pažintinė-tiriamoji veikla: vaikas smalsauja, klausinėja; manipuliuoja daiktais ir įvairiomis medžiagomis; stebi, tyrinėja, eksperimentuoja; planuoja veiklą, siekia rezultato; bando spręsti jam kilusias ar suaugusiojo inspiruotas problemas; prašo suaugusiojo informacijos ar pagalbos; kelia elementarias hipotezes ir jas tikrina; svarsto, dalijasi patyrimu su kitais vaikais ir suaugusiaisiais; išreiškia informaciją kalba ir neverbalinėmis priemonėmis. Kad vaikas susidarytų vientiso, sąryšingo pasaulio vaizdą, būtina: vesti vaiką nuo artimo (aš, čia, dabar) prie tolimo, remiantis priešprieša (aš- ne aš, čia- kitur, dabar – praeityje, ateityje); vaiko patyrimą plėsti laipsniškai, sudarant sąlygas nuolat sugrįžti prie tų pačių daiktų, prie tų pačių reiškinių ar žmonių; sudaryti sąlygas pažinti procesą; atkreipti vaiko dėmesį į priežastinius ryšius ( kad augalas augtų, būtina žemė, šviesa ir kt.); stengtis, kad naujai įgyjamas patyrimas sietųsi ir papildytų jau turimą. Pažįstant pasaulį ir save yra svarbios savaimingos ir organizuotos veiklos. Svarbu, kad vaiko aplinka būtų turtinga, skatinanti tyrinėti, atrasti , išbandyti. T.p. svarbu nuolatinis auklėtojos bendravimas su vaiku. Pažinimo sritys: 1) savęs suvokimas ir vertinimas- ,,Kas aš“ 2) socialinis ir kultūrinis supratingumas- ,,Aš ir kiti žmonės“. 3)aplinkos daiktų ir reiškinių, jų ryšių erdvėje ir laike pažinimas- ,,Aš ir aplinkos daiktai“. 4)Gamtos pažinimas- ,,aš ir gamta“.

Leave a Comment