Darbas su rizikos grupės vaikais ir turinčiais delinkventinių polinkių

Turinys
Įvadas 3
Alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo prevencija mokykloje 5
Kada ir kokią informaciją pateikti moksleiviams 8
Kaip kalbėtis su moksleiviais 11
Seksualinės prievartos prieš vaikus prevencija mokykloje 13
Vaikų informavimas ir mokymas 14
Priemonės apsisaugoti nuo seksualinės ar kitokių prievartos formų 15
Tėvų švietimas ir tėvystės įgūdžių skatinimas 17
Socialinių įgudžių ugdymas 18
Tikslinio užimtumo organizavimas 20
Ginčai vis dažniau sprendžiami prievarta ir smurtu ( agresyvus elgesys – delinkventiško elgesio ištakos ) 24
Nepinamečių asmenybės savybės, turinčių delinkventinių polinkių 26
Nepilnamečių nusikaltimus lemiantys veiksniai 28
Ankstyviosios prevencijos etapas 31
Pagalbos prevencijos etapas (intervencija) 33
Socialinė-pedagoginė reabilitacija 34
Informacijos šaltiniai 36
Priedas 1. 36Įvadas
Pastaruoju metu vykstančios permainos,naujos socialinės ekonominės sąlygos,realus ir potencialus nedarbas, smunkantis gyvenimo lygis labiausiai attspindi šeimose auginančiose vaikus. Gausėja silpnų ir skurstančių šeimų, kurios savo jėgomis negali įveikti susidariusių sunkumų. Nuolat didėja nedarnių ( asocialių ) šeimų skaičius. Tie, kam buvo lemta gimti tokioje šeimoje,lieka visam gyvenimui paženklinti prigimties ir susidariusios viešosios nuomonės. Jų likimai dažnai būna nuobuodžiai panašūs: tėvai, arba vienas iš tėvų, geria, namuose skurdas. Tipiški šių šeimų gyvenimo bruožai- visiškai užmiršti vaikų interesai bei poreikiai, tėvų nerūpestingumas, nenoras auklėti savo vaikus. Tai geriausiai atspindi išaugęs beglobių vaikų skaičius ir vaikų nusikalstamumas, kurio vykdytojų ammžius vis jaunėja.

Egzistuoja ir tam tikri genetiniai, socialiniai ir aplinkos rizikos veiksniai, lemiantys, jog vieni individai tampa priklausomais nuo alkoholio, tabako bei kitų narkotikų, o kiti – ne. Ypatinga rizikos grupė – alkoholikų vaikai, kurie gali paveldėti polinkio į priklausomybę genus, be to, jų

ų sunki vaikystė taip pat yra riziką didinantis veiksnys. Įtakos turi ir charakterio savybės – čia pavojus kyla naujų potyrių ieškotojams, kuriuos traukia apsvaigimo jausmo naujumas. Psichologinių problemų turintys, pavyzdžiui, nuo elgesio sutrikimų kenčiantys vaikai, šiomis medžiagomis gali bandyti „gydytis”. Į padidėjusios rizikos grupę patenka ir mokymosi sutrikimų turintys ar sunkiai prie mokymosi sistemos prisitaikantys vaikai, arba skurdžiomis sąlygomis gyvenantys vaikai, nematantys galimybių ir išteklių siekti pasisekimo. Kuo daugiau tokių rizikos veiksnių būdinga vaikui, tuo labiau pažeidžiamas jis yra.

Mokyklos nelankymas, elgesio problemos ir socialinė jaunų žmonių atskirtis- visa tai yra indikatoriai, kad vaikai turi problemų, tokių kaip žemas savo vertės jausmas, nepasitikėjimas savimi. Tokie vaikai priklauso rizikos grupei, jie lengvai gali tapti delinkventais ar net pradėti daryti nusikaltimus. Vaikų nusikalstamumas- tai socialinę prroblema susijusi su valstybės ekonominė padėtimi, jos vykdomos socialinės apsaugos, gerovės ir vaikų užimtumo programomis. Vaikų ir paauglių nusikalstamumas yra vieną iš skaudžiausių socialinių problemų visame pasaulyje. Šį tendencija kelia susirūpinimą, nes beveik pusė nusikaltusių asmenų priklauso 14-21 metų jaunimo grupei. Ypač sparčiai plinta narkomanija, kiti žalingi įpročiai, kurie įtraukia vis daugiau moksleivių bei jaunimo, kelia pavojų žmonių sveikatai, intelektiniam potencialui ir socialinėi plėtrai, sudaro sąlygas organizuotam nusikalstamumui plisti, kelia grėsmę visuomenei.

Socialiai pažeistiems, rizikos grupėi priklausantiems ir į nekokibišką socializaciją įtrauktiems vaikams reikia pa

apildomos socialinės pedagoginės pagalbos, papildomų socializacijos programų, prevencijos metodų ir papildomos intervencijos, kad vaiko socialinė raida taptų visaverte. Alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo prevencija mokykloje
Statistiniai duomenys liudija, kad per pastaruosius 5 metus narkomanų skaičius Lietuvoje išaugo beveik 10 kartų. Taigi vargu ar rasime nors vieną moksleivį, kuris nebūtų girdėjęs apie narkotikus. Beveik kiekvienas jau turi ir savo nuomonę šiuo klausimu, paremtą draugų pasakojimais, matytais filmais, skaitytomis knygomis ar pan. O kai kurie, kaip liudija jau minėtų tyrimų duomenys jau turi ir asmeninę patirtį – yra gėrę alkoholį, rūkę “žolės”, bandę ecstasy ar kitų narkotikų.
Tyrimai rodo, kad moksleiviai apie narkotikus žino daugiau, nei suaugusieji – mokytojai ir tėvai. Moksleiviai domisi šiuo klausimu, žino daug narkotinių medžiagų pavadinimų, turi pažįstamų, vartojančių narkotikus, būna kompanijose, kuriose jie vartojami. Pastaruoju metu narkotikai tapo viena populiariausių moksleivių pokalbių ir diskusijų temų. Deja, jaunimui trūksta tikslios, tikros informacijos. Žinodami apie kai kurias žalingas narkotikų vartojimo pasekmes, jie nesupranta, kas yra fizinė ar psichologinė priklausomybė, abstinencija. Dauguma moksleivių nemano alkoholį ar nikotiną esant narkotikais. Yra paplitę daug mitų, pvz.; “jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi”, “keli kartai tikrai nepakenks”, “žolė visai nekenkia” ir pan.
Jei mes norime, kad jaunimas suprastų narkotikų vartojimo žalą, pasakytų narkotikams tvirtą “NE”, turime organizuoti prevencinį darbą mokyklose. Li
ietuvoje yra nemažai įstaigų, organizacijų, kurios dirba alkoholio ir kitų narkotikų prevencijos srityje, yra sukaupę nemažai patirties, išleidę metodinės, mokomosios literatūros, organizuoja įvairius kursus, seminarus šia tema. Narkotikų vartojimo prevencijos klausimai dažniausiai įtraukiami į sveikatos ugdymo programas. Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloms yra parengta sveikatos ugdymo programa. Jos tikslas – iškelti sveikatos prioritetą vertybių sistemoje, diegti visuminį sveikatos supratimą, suteikti žinių ir įgūdžių, padedančių ugdyti, stiprinti bei gerinti savo ir kitų žmonių sveikatą.
Jaunų žmonių požiūrį į narkotikus, jų elgesį formuoja tėvai, bendraamžiai, jaunimo kultūra, visuomenė, žiniasklaida. Tačiau tai nesumenkina mokyklos vaidmens sprendžiant narkotikų prevencijos problemą. Mokykla gali ir turi suteikti moksleiviams žinių apie narkotikų vartojimo riziką, pasekmes, formuoti socialinius įgūdžius, padėsiančius atsispirti socialiniam spaudimui vartoti įvairius narkotikus.
Statistiniai duomenys liudija, kad nemažai moksleivių jau yra susipažinę su įvairiomis narkotinėmis medžiagomis ir dažniau ar rečiau jas vartoja. Todėl mes turime ne tik stengtis apsaugoti visus moksleivius nuo narkotinių medžiagų vartojimo, bet ir padėti tiems, kurie jau pabandė šių medžiagų. Planuojant bei organizuojant prevencinį darbą mokykloje labai svarbu turėti omenyje visus asmenybės, psichologinius, kultūrinius, socialinius, šeimos ir kitus veiksnius, kurie turi įtakos jaunimo nuostatoms bei elgesiui.Prevencinėms programoms, priemonėms mokykloje yra keliami tokie reikalavimai:
• Organizuojant prevencinį darbą mokykloje būtina atsižvelgti į realią padėtį tiek mieste, tiek pačioje mokykloje. Svarbu išsiaiškinti ne
e tik kokie narkotikai ir kaip plačiai vartojami, bet ir kokios prevencinės programos, priemonės taikomos, koks moksleivių požiūris į jas bei apskritai prevencinio darbo galimybes bei perspektyvas toje mokykloje.
• Prevencinės programos, priemonės turi apimti įvairias svaiginimosi formas – nuo rūkymo, alkoholio gėrimo iki stiprių narkotikų vartojimo.
• Negalima apsiriboti vien informacija apie įvairius narkotikus. Būtina formuoti asmens sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali atvesti prie alkoholio ar narkotikų vartojimo.
• Prevenciniame darbe būtina akcentuoti gerą savijautą, nuotaiką, parodyti sveiko gyvenimo – be cigarečių, alkoholio, narkotikų – privalumus.
• Prevencinės programos, priemonės turi sustiprinti apsaugančius veiksnius ir sumažinti žinomus rizikos veiksn.ius.
• Planuojant įvairias priemones būtina atsižvelgti į moksleivių amžių.
• Būtina naudoti įvairius metodus, o ne vien didaktines mokymo priemones. Tai gali būti diskusijos, įvairūs žaidimai, psichologinės technikos, video filmai ir pan. Prevencinės programos, priemonės turi būti ilgalaikės. Vienkartiniai užsiėmimai, paskaitos nėra efektyvu. Prevencijos klausimais galima ne tik organizuoti specialius renginius, diskusijas, paskaitas ir pan. Labai dažnai narkotikų klausimai yra įtraukiami į sveikatos ugdymo programas, integruojami į atskirų dalykų mokymo programas.
• Būtinas prevencinis darbas ir su moksleivių tėvais. Jiems reikia ne tik suteikti informaciją apie įvairias narkotines medžiagas, kuriomis svaiginasi jaunimas, bet ir supažindinti su apsaugančiais veiksniais. Tėvai turi žinoti ir apie “įspėjamuosius signalus” bei tai, kur
galima kreiptis pagalbos, paramos.
• Labai naudinga į prevencinį darbą įtraukti ir patį jaunimą. Tai vadinamasis “jaunimas-jaunimui” ar “bendraamžiai-bendraamžiams principas. Narkomanijų prevencijos programos, kuriose naudojamas šis principas, laikomos pačiomis efektyviausiomis.Kada ir kokią informaciją pateikti moksleiviams
Švietimą narkotikų klausimais siūloma pradėti jau pradinėse klasėse. Be abejo, prevencijos tikslai, naudojamos priemonės, metodai labai priklauso nuo amžiaus. Šiame skyrelyje ir aptarsime, kokią informaciją pateikti skirtingo amžiaus moksleiviams.
6-9 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai:šiame amžiuje vaikai yra patenkinti savimi. Jiems patinka mokykla ir galimybės, kurias ji atveria. Vaikai mokosi pirmiausia iš patirties ir jiems sunku suprasti dalykus, kurie įvyks ateityje. Pasaulis atrodo toks, kokį vaikas nori matyti, o ne toks, koks yra iš tikrųjų. Vaikams šiame amžiuje reikia taisyklių, kurios reguliuotų jų elgesį, ir informacijos, kad galėtų teisingai pasirinkti ir nuspręsti.
Kaip pateikti informacijią apie narkotikus: diskusijos apie alkoholizmą ir narkomanija turi vykti pagal principą “čia ir dabar” – t.y. remtis įvykiais ir žmonėmis, kuriuos vaikas žino ir pažįsta. Dauguma šio amžiaus vaikų labai domisi savo kūno sandara, todėl diskusija šiuo klausimu gali būti nukreipta į gerą sveikatą ir dalykus, kurie gali būti žalingi sveikatai. Šiame amžiuje vaikai labai pasitiki suaugusiais. Todėl jiems reikia paaiškinti, kad ne visais suaugusiais galima pasitikėti ir kad ne visa yra gerai, ką suaugusieji liepia daryti.
Vaikas turi sužinoti: kuo skiriasi maisto, vaistų ir narkotikų veikimas; kuo gali būti pavojingi nežinomi vaistai; kodėl vaikams draudžiama vartoti alkoholį ir narkotikus.
10-12 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai: šio amžiaus vaikams patinka faktai. Jie nori sužinoti, kaip, kas ir kodėl veikia. Draugai tampa labai svarbūs. Bendraamžių įtaka nulemia vaikų interesus, norus.
Kaip pateikti informaciją apie narkolikus: šis amžius labai svarbus formuojantis požiūriui į rūkymą, alkoholio ir narkotikų vartojimą. Vaikai turi gauti faktinę informaciją apie svaigiąsias medžiagas, įgyti motyvaciją pasipriešinti bendraamžių spaudimui pabandyti alkoholio ar kitų narkotikų. Vaikai turi išmokti pasakyti ,,NE”.
Vaikas turi sužinoti: apie įvairius narkotikus; apie ilgalaikes ir trumpalaikes svaigiųjų medžiagų vartojimo pasekmes; apie alkoholio ir kitų narkotikų poveikį įvairiems organams ir tai, kodėl alkoholio ir narkotikų vartojimas ypač pavojingas bręstančiam organizmui; apie alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo pasekmes šeimai ir visuomenei.
13-15 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai: tai ankstyvoji paauglystė. Paaugliams kyla tapatumo klausimų. Jie ima domėtis ateitimi. Ima suprasti, kad jų veiksmai turi pasekmes, jų elgesys veikia ir kitus asmenis. Šiame amžiuje paaugliams kyla daugybė egzistencinių klausimų, dažni konfliktai su suaugusiais, būdingas nepasitenkinimas savimi.
Kaip pateikti informaciją apie narkotikus: labai svarbi emocinė parama ir geras suaugusio žmogaus elgesio modelis. Dauguma jaunuolių šiame amžiuje pabando vartoti alkoholį ir narkotikus, nes jų drangai tai daro.Todėl mes turime suteikti jiems pakankamai informacijos apie narkotikus, įgalinančios padaryti teisingus sprendimus, pasirinkti. Moksleiviai turi įgyti įgūdžių atsispirti bendraamžių spaudimui. Mokytojai ir tėvai turi stengtis stiprinti paauglio motyvaciją vengti alkoholio ir kitų narkotikų. Reikia priešpastatyti suaugusiųjų įtaką bendraamžių įtakai. Kad paaugliai suprastų, jog svaigiųjų medžiagų vartojimas yra draudžiamas, ir ne visi jas vartoja.
Paauglys turi sužinoti: apie narkotikų cheminę sudėtį; įgyti nuodugnesnės informacijos apie alkoholio ir narkotikų poveikį žmogaus nervų sistemai, vidaus organams, lytinei funkcijai ir pan.; apie ilgalaikes narkotikų vartojimo pasekmes; apie fizinę bei psichinę priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų; kaip alkoholio ir narkotikų vartojimas veikia tam tikrą žmogaus elgseną, pvz., vairavimo įgūdžius, sportavimą ir pan.
16-18 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai:šiame amžiuje paaugliai jau galvoja apie ateitį, karjerą, kuria planus. Jie jau gali abstrakčiai mąstyti. Paaugliai nori su suaugusiais aptarti rūpimus klausimus, problemas, jų sprendimo būdus. Išlieka ir bendraamžių įtaka.
Kaip pateikti inf.ormaciją apie narkotikus: mes turime padėti moksleiviams formuojant jų požiūrį į narkotikų vartojimą visuomenėje; suaugusieji neturi vengti diskusijų su paaugliais, išklausyti jų nuomonės, pateikiamų argumentų, turi stengtis padėti jiems įsisąmoninti, kad alkoholis ir narkotikai gali sutrukdyti įgyvendinti ateities planus.
Paauglys turi sužinoti: apie alkoholizmą ir narkomaniją kaip ligas; apie svaigiųjų medžiagų poveikį besilaukiančioms kūdikio moterims; apie įstatymus, kovą su alkoholizmu, narkomaniją.
Turime pateikti tokią informaciją, kuri būtų ne tik įdomi, bet ir suprantama vaikams ar jaunimui. Šį teiginį pailiustruosime anekdotu: Norėdama praktiškai pademonstruoti, kaip alkoholis bei nikotinas neigiamai veikia gyvus organizmus, mokytoja atliko tokį eksperimentą. Į vieną stiklinę ji įpylė spirito, o į kitą prileido cigaretės dūmų. Tada į stiklines įmetė po kirminą. Abu kirminai žuvo. Mokytojai paklausus, kokią išvadą galima padaryti iš šio eksperimento, vienas mokinys atsakė: “Kirminai negali nei gerti, nei rūkyti”.Kaip kalbėtis su moksleiviais
Kalbėti apie svaiginančias medžiagas paskaitų forma nėra tinkamiausias metodas. Kaip rodo moksleivių apklausos, jie nori aktyviai dalyvauti nagrinėjant narkotikų vartojimo problemas. Todėl siūlomos aktyvios mokymo bei ugdymo formos, pvz., diskusijos, įvairūs žaidimai. Pradėti nagrinėti šias problemas siūlome nuo diskusijos. Jos metu sužinosime vaikų nuomonę šiuo klausimu, jų žinių lygį, abejones, mitus. Diskusija turi nemažai privalumų. Ji sudomina ir praturtina adekvačia patirtimi tiek mokinius, tick mokytojus, anksčiau “uždrausta” tema tampa diskusijos objektu. Diskusijos pobūdis praktiškai atitinka moksleivių amžių, žinių lygį. Diskusijoje vaikai skatinami užimti tam tikrą poziciją žvelgiant į alkoholį bei kitus narkotikus. Be didelių pastangų pavyksta pasiekti vieningos nuomonės rimtais klausimais dėl svaigiųjų medžiagų vartojimo. Pvz., darbingumo sumažėjimas, fiziniai ir psichiniai sutrikimai, nelaimingi atsitikimai ir pan. Diskusijai klasė padalinama į 3-4 grupeles (maždaug po 6-10 mokinių). Grupelėse išrenkamas vyresnysis ir sekretorius (pastarasis užrašys pagrindines mintis). Kiekviena grupelė aptaria tą patį klausimą, pvz., “Kodėl tiek daug suaugusiųjų pripranta prie cigarečių ir alkoholio?”, “Kodėl kai kurie paaugliai ima vartoti narkotikus?”, “Ką daryti, kad narkomanija neplistų?” ir pan. Mokiniai diskutuoja labai noriai ir aktyviai. Nepastebėsite abejingų ir nuobodžiaujančių, kurių dažniausiai gausiau klasėje, kai skaitoma paskaita panašiomis temomis. Surinktos informacijos pagrindu jau galima planuoti kitus pokalbius, paskaitas ar kitokius renginius. Pokalbių, diskusijų tikslas – paskatinti moksleivius kalbėti, išsakyti savo bei išklausyti kitų nuomonę pasiūlyta tema. Mokytojas neturi atlikti žinovo ar teisėjo vaidmens, “sudėdamas visus taškus ant i”, pasakydamas, kurie moksleiviai teisūs, o kurie ne.
Pateiksime keletą praktinių pasiūlymų: Prieš pradėdami kalbėti apie svaiginančias medžiagas, surinkite informaciją iš moksleivių, ką jie jau žino apie tai.

• Su moksleiviais reikia kalbėti apie tuos narkotikus, apie kuriuos jiežino, kurie paplitę tame rajone, mieste, mokykloje.
• Moksleivius reikia supažindinti su būdais, kuriais jie gali būti įtraukti į narkomaniją, ir kaip tam asipriešinti.
• Negalima nutylėti apie malonius pojūčius, kuriuos sukelia svaiginančios medžiagos.
• Stenkitės nesukurti nepakantumo išgeriantiems, vartojantiems narkotikus atmosferos. Juk prevencijos tikslas, kaip jau minėjome, pašalinti iš mokyklos narkotikus, alkoholį, o ne juos vartojančius. Nepamirškite, kad kiekvienoje klasėje gali būti alkoholikų ar narkomanų vaikų.
• Alkoholizmas, narkomanija – ligos, ir apie šiuos reiškinius reikia kalbėti kaip apie ligas.
• Jei rūkote, piktnaudžiaujate alkoholiu ar vartojate narkotikus, nepatartina su moksleiviais kalbėti prevencijos klausimais. Pirmiausia išspręskite savo problemas.
• Rūpinkitės, kad informacija, kurią pateikiate moksleiviams, būtų tikra. Alkoholizmas, narkomanija – sudėtingos problemos, todėl visai natūralu, jei nežinote, kaip atsakyti į vieną ar kitą klausimą.Seksualinės prievartos prieš vaikus prevencija mokykloje
Socialiniai pedagogai turėtų gebėti atkreipti dėmesį į rizikos grupės vaikus bei šeimas, kurose gali būti didesnė prievartos prieš vaikus panaudojimo tikymybė. Nors specialistai , dirbantys su vaikais, teigia ,kad nei vienas vaikas nėra apsaugotas nuo seksualinės prievartos, vis tik pavojus tapti auka nėra vienodas visiems. Esant tam tikriems požymiams, pavojus tapti seksualinės prievartos auka gali smarkiai išaugti.
Su šeima susiję rizikos veiksniai:
– vaikui trūksta tėvų dėmesio, patiriama mažai tėvų šilumos. Tokie vaikai daug greičiau reaguoja į kokio nors suaugusiojo parodytą dėmesį;
– Šeimoje iš vaikų reikalaujama besąlygiško paklusimo, vaikams neleidžiama ginčytis ir prieštarauti suaugusiems;
– Šeimoje vyrauja šiurkštumas, grubumas, žiaurumas, fizinės bausmės ir smurtas;
– Seksualinės prievartos tema šeimoje yra tabu. Vaikai nežino kokie santykiai yra normalūs, o kokie –ne;
– Pasitaiko atvejų, kai patys tėvai atiduoda savo vaikus pornografijai, prostitucijai.
Su vaiko individualiomis savybėmis susiję rizikos veiksniai:
– vaikai, pernelyg pasitikintys kitais;
– ieškantys meilės, šilumos, pritarimo;
– vienišį ar išgyvenę netektį;
– vaikai, iš kurių nuolat tyčiojamasi;
– turintys bendravimo sunkumų;
– globojami ar gyvenantys ne namuose;
– ankščiau patyrę prievartą.
Vaikai ir šeimos, esančios šių rizikos veiksnių zonoje, turėtų būti socialinių pedagogų akiratyje, kad pasireiškus galimiems smurto prieš vaikus požymiams, šiems asmenims būtų suteikta savalaikė parama ir pagalba.Vaikų informavimas ir mokymas
Vienas iš reikšmingiausių socialinių pedagogų bei su vaikais dirbančių socialinių darbuotojų veiklos baru yra įvairių emocinių ir elgesio problemų , netinkamo elgesio prevencija, vaikų socialinių įgūdžių ugdymas, kuris yra skirtas emociniam vaikų prisitaikymui gerinti, išmoko juos įveikti kasdienes problemas ir sunkumus.
Siekiant optimalaus vaiko prisitaikymo visuomenėje, svarbu mokyti jį kooperuotis su kitais, mokėti prašyti ir patiems teikti pagalbą. Jei vaikai išmokomi tinkamo elgesio būdų, kaip susitvarkyti su konfliktinėmis gyvenimo pateikiamomis situacijomis, tai padeda jiems ateityje išvengti didelių asmenybinių krizių: jie geriau pažįsta save, savyje kylančius jausmus, gali numatyti savo reakcijas įvairiose situacijose, valdyti impulsus, identifikuoti stresines situacijas ir kreiptis, prašyti kitų žmonių pagalbos, labiau pasitiki savimi.
Jei vaikas stokoja socialinių įgūdžių, yra didelė tikimybė, kad savo vidinę įtampa, pyktį ir diskomfortą išreikš elgdamasis netinkamai: fizine ar verbaline agresija, nukreipta į kitus, demonstratyviu elgesiu, priešiškumu aplinkiniams. Arba atvirkščiai – jam gali būti būdingas pasyvus, vengiantis elgesys: toks vaikas gali būti apatiškas, baukštus, gali jaustis izoliuotas, jam būdingas nepasitikėjimas savimi, žemas savęs vertinimas. Visa tai stabdo asmenybės vystymąsi. Tad socialinių įgūdžių ugdymas ypač reikalingas rizikos grupių vaikams.Priemonės apsisaugoti nuo seksualinės ar kitokių prievartos formų
Kad vaikai galėtų apsisaugoti nuo seksualinės ar kitokių formų prievartos, jiems būtina:
1. perteikti būtinas žinias apie seksualinę prievartą. Žinodamas apie gresiančius pavojus, vaikas bus atsargesnys, galės atsispirti lengvam uždarbiui( pvz. komercinio išnaudojimu atveju ), apsisaugoti. Šios žinios įgalintų vaiką atskirti, kas yra normalu, o kas – ne, kuris prisilietimas yra švelnumo ir meilės išraiška, o kuriuo siekiama pasinaudoti vaiku. Vaikai taip pat turėtų būti supažindinami su vaiko teisėmis, remiantis Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje išdėstytomis nuostatomis. Kad tai nebūtų vien tik deklaratyvūs teiginiai, su vaikais reikėtų aptarti jų prasmę ir turinį, paaiškinti, kokiose situacijose, kokiais būdais jomis gali būti pasinauduota.
2. ugdyti vaikų socialinius ( fizinio ir psichologinio saugumo, streso įveikimo, konfliktų sprendimo ir kt.) įgūdžius. Vaikams nepakanka vien tik žinoti, kaip jie turi elgtis sudėtingose situacijose,- jie turėtų būti to mokomi pasitelkiant aktyvaus mokymo metodus. Situacijų vaidinimas yra viena iš efektyviausių darbo formų, mokant vaikus tinkamo elgesio. Tai padeda vaikams kūrybiškai ir savitai spręsti specifines problemas( pvz.kaip elgtis seksualinio priekabiavimo atveju, kaip pasakyti Ne, kai suaugę siūlo daryti tai, kas vaikui yra nemalonu ir pan. ), betarpiškai ieškoti konkrečių išeities iš susidariusios padėties būdų, moko kritiškai mąstyti. Be to, vaidmenų atlikimas padėda įsijausti į kitų žmonių problemas, požiurius ir geriau suprasti vienas kitą – ugdo empatiją. Socialinių pedagogų vaidmuo – suteikti vaikui grįžtamąjį ryšį apie jo elgesį ir elgesio pasekmes kitiems situacijoms dalyviams, skatinti vaiką efektyviai spręsti problemas socialiai priimtais būdais. Kitos galimos darbo su vaikais formos yra diskusijos, konkrečių situacijų aptarimas, analizė, įvairių galimų problemos sprendimų paieška. Organizuojant vaikams mokymus seksualinio, fizinio ar emocinio smurto temomis, svarbu iš anksto numatyti galimus pavojus – nekada negalite būti garantuoti, kad grupėje nėra, pvz.,seksualinę prievartą patyrusių vaikų ar žinančių, kad jų draugui ar draugei yra nutikę kažkas panašaus. Tokių atveju kyla netikėto, skuboto atskleidimo tikimybė – vaikas, supratęs, kad su juo buvo pasielgta nusikaltimu būdu, gali prasitarti apie savo paslaptį ir yra rizika, kad visi vaikai ims šaipytis, smerkti ar klijuoti etiketes. Norėdami to išvengti, reikėtų susitikimo pradžioje įspėti vaikus, kad nesidalintų savo asmenine patirtimi grupėje. Be to reikia formuoti nuostatą, kad seksualinę prievrtą patyręs vaikas yra toks pat kaip kiti, kad jis nėra kaltas, dėl blogo elgesio su vaiku visada yra kaltas prievartautojas.
3. be to, vaikai turėtų žinoti, kur jie gali kreiptis ištikus bėdai. Suteikiant vaikams žinias apie seksualinę prievartą ar kitas blogo elgesio su vaikais formas, reikėtų jiems nurodyti vaiko teises ginančių tarnybų koordinates, paaiškinti jose dirbančių specialistų funkcijas, pateikti anoniminės psichologinės telefoninės pagalbos tarnybų numerius. Yra tikimybė, kad ištikus bėdai vaikas pasinaudos šia informacija, žinos, į ką gali kreiptis pagalbos ar patarimo.Tėvų švietimas ir tėvystės įgūdžių skatinimas
Rizikos grupei priklauso šeimos, kuriuose tėvų ir vaikų santykiai yra problemiški ir nepilnaverčiai: vaikai patirią smurtą, atstumimą ar ignoravimą, nesuvokia jų problemų ir sunkumų, su kuriais susiduria vaikai, tėvai stokoja konfliktų sprendimo įgūdžių, žinių apie adekvatų vaikų disciplinavimą, jų emocinius poreikius.
Kuo pilnavertiškesnis ryšys tarp vaiko ir tėvų, tuo vaikui lengviau įveikti vidines ir tarpasmenines krizes, tuo jis atsparesnis įvairiems neigiamiems išorės poveikiams ( įskaitant ir narkotikų pasiūlą ) bei žalingiems savo paties impulsams.
Vaikas negali produktyviai išmokti pirmųjų socializacijos pamokų, jei pažeidžiama pirmoji socializacijos institucija – šeima. Jei yra sutrikusios arba ne visai vykdomos jo šeimos socialinės funkcijos, tai tiesiogiai atsiliepia vaiko socializacijai. Todėl labai sudėtinga vadinamųjų rizikos grupei priklausančių, ypač beglobių, gatvės vaikų, socializacija. Tikintis socializacijos produktyvumo šiems vaikams būtina taikyti papildomas pozityviosios socializacijos programas, teikti intensyvią socialinę pedagoginę pagalbą.
Tėvų švietimas ir tėvystės įgūdžių skatinimas tai kitas svarbus pievartos prevencijos aspektas.jis galimas per tėvų informavimą, tiesioginį mokymą, kaip spręsti konkrečias problemas, valdyti savo pyktį ir pan. Akcentuojant šiltų ir humaniškų santykių šeimoje svarbą, tėvams turėtų būti suteikiamos žinios apie vaikų vystymosi ir amžiaus tarpsnių ypatumus, apie tai kaip auginti vaikus, kaip spręsti iškilusius neaiškumus, išreikšti jausmus, įveikti krizes.
Tėvų švietimo strategijos tikslai turėtų būti nukreipti į įgūdžių, reikalingų sėkmingam šeimos funkcionavimui, ugdymą, nuostatų į į smurto naudojimą šeimoje ir vaikų auklėjimą keitimą. Tėvams gali būti suteikiama informacija, kaip jie galėtų savo vaikus apsisaugoti nuo prievartos.Socialinių įgudžių ugdymas
Elgesį labai sunku pakeisti, todėl nuo pat mažens, reikia teikti vaikui žinių, lavinti įgudžius, diegti nuostatas ir vertybes, pažiūras ir vertinimus, kurie sudarys pagrindą tinkamam elgesiui. Prevencijos
metodai privalo padėti įtvirtinti gyvenimo įgūdžius – gebėjimą bendrauti, įveikti konfliktus ir stresus, racionaliai apsispręsti, reikalui esant pasakyti „ne”, suvokti atsakomybė už savo poelgius. šiandien labai svarbu ugdyti socialinius įgūdžius: gebėjimą atsispirti bendraamžių įkalbinėjimams, tinkamai vertinti reklamą, kai kuriuos suaugusiųjų veiksmus. Kokių įgūdžių reikia įgyti vaikams ir jaunimui, kad jie sugebėtų atsispirti ydingiems visuomenės įpročiams ir sveikai gyventų, gebėtų atsisakyti ir nepradėti eksperimentuoti ar vartoti narkotinių ar psichotropinių medžiagų gyvendami visuomenėje, kurioje rūkoma, vartojami alkoholiniai gėrimai bei kiti narkotikai? Tai įgūdžiai, kurie nulemia asmens psichosocialinę kompetenciją – gebėjimą sumaniai įveikti sunkumus, išlaikyti gerą psichinę būseną, prisitaikyti prie aplinkos ir išmintingai elgtis su kitais, savo aplinkoje ir kultūroje. Tai jau minėti įgūdžiai: savęs pažinimas ir kito žmogaus atjauta, tinkamų sprendimų pasirinkimas ir problemų sprendimas, bendravimas ir bendradarbiavimas, emocijų valdymas ir stresų įveikimas, kūrybinis ir kritinis mąstymas.

Kadangi alkoholio bei narkotikų vartojimą sąlygoja daugelis priežasčių, prevenciniame darbe apsiriboti vien informacija nepakanka. Labai dažnai, kaip jau minėjome, jaunimas ima vartoti narkotikus bendraamžių įtakoje arba norėdami nusiraminti, sumažinti stresą, įtampą. Todėl svarbu formuoti jaunimo sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui, pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali atvesti prie alkoholio ar narkotikų vartojimo. Socialiniai įgūdžiai įgalina mus pakeisti žinias -“Ką aš žinau” ir nuostatas bei vertybes – “Ką aš galvoju,jaučiu,tikiu” į veiksmus – “Ką daryti ir kaip daryti”.
Narkotikų vartojimo prevencijos programose yra akcentuojami šie socialiniai įgūdžiai:
• Problemų sprendimas. Šis įgūdis įgalina konstruktyviai spręsti problemas. Moksleiviai turi įsisavinti keturis problemų sprendimo žingsnius: problemos apibrėžimas; įvairių sprendimo būdų ieškojimas,šių sprendimo būdų įvertinimas (teigiamų ir neigiamų ypatumų); vieno sprendimo pasirinkimas ir veiksmų suplanavimas.
• Sprendimų priėmimas. šis įgūdis padeda priimti konstruktyvius sprendimus. Moksleivis turi mokėti pats pasirinkti, nuspręsti ir “savo kailiu” pajusti tokio sprendimo ar pasirinkimo pasekmes. Tada, prieš pasielgdamas vienaip ar kitaip, jis pirmiausia pagalvos.
• Kūrybinis mąstymas. Kūrybinis mąstymas leidžia surasti ir įvertinti įvairius sprendimo būdus, alternatyvas, mūsų veiklos ar neveiklumo pasekmes.
• Kritinis mąstymas. Tai sugebėjimas analizuoti informaciją ir patyrimą.
• Bendravimo įgūdžiai. Jie įgalina užmegzti ir išlaikyti draugiškus ryšius su aplinkiniais.
• Savęs pažinimas. Tai sugebėjimas pažinti ir įvertinti savo asmenybės ypatumus, stipriąsias ir silpnąsias puses. Tuomet lengviau bendrauti, prognozuoti savo elgesį stresinėse situacijose.
• Streso įveikimas. Tai streso šaltinių mūsų gyvenime atskleidimas ir žinojimas, kaip jie mus veikia. Galima pabandyti jų išvengti arba konstruktyviai išspręsti situaciją.
• Atsisakymo įgūdžiai. Jie įgalina pasipriešinti bendraamžių ar kitokiam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, pasakyti ,,NE”. Išmokę pasakyti ,,NE”, moksleiviai apsaugos save, savo interesus, vertybes. Sugebėjimas pasakyti tvirtą ,,NE” rodo ne silpnumą, o stiprybę.
Formuodamišiuos socialinius įgūdžius, mes galime padėti vaikams tapti psichologiškai atspariems ir ateity išvengti daugelio problemų.Tikslinio užimtumo organizavimas
Apie vaiko užimtumą dažniausiai kalbame turėdami omenyje vaiko poilsį ir jo laisvalaikio organizavimą. Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos 31 straipsnio nuostata įtvirtina kiekvieno vaiko teisę į poilsį ir laisvalaikį, teisę dalyvauti į jo amžių atitinkančioje kultūrinėje, meninėje veikloje ir pan. Ši vaiko teisę įgyvendinama trijų pagrindinių vaiko socializacijos institutų – šeimos, mokyklos ir visuomenės. Reikia pripažinti, kad rinkos pokyčiai, globalizacijos procesai, sparčiai besivystančioje mūsų visuomenėje, lemia tai, jog vaikui, jo interesų supratimui tenka vis mažiau dėmesio. Nors šeima yra esminis visuomenės elementas ir jai tenka pirminė atsakomybė už vaikų apsaugą, auklėjimą ir vystymąsi, tačiau šeima mūsų šalyje viena nepajėgi sukuri vaikui harmoningų socializacijos sąlygų. Šios dienos situacija yra tokia, kad daugelis vaikų iš mokyklos grįžta į tuščius namus, nes jų tėvai dirba arba, būdami bedarbiais, ieško pragyvenimo šaltinio. Dažnai tėvai su vaikais susitinka tik vėlai vakare. Tačiau, ir esant tėvams namuose, neretai vaiko ir tėvų bendravimas apsiriboja tik formaliu pasiaiškinimu kaip sekėsi mokykloje, o laisvalaikio praleidimas – televizijos laidų žiūrėjimu. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, Vilniaus mieste beveik kas dešimtas vaikas labai retai praleidžia laisvalaikį su savo tėvais. Tenka apgailestauti, tačiau didėjant turtinei gyventojų diferenciacijai, vienį tėvai dėmesio vaikui trūkumą kompensuoja ,,stimuliuojančiais ir naudingais dalykėliais“, kiti, gyvendami arti skurdo ribos, sugeba (o kartais ir ne) pasirūpinti tik vaiko fiziologinių poreikių tenkinimu. Tačiau tiek vieni, tie kiti tėvai susiduria su problema – ką veiks jų atžala po pamokų, vasaros atostogų metu, ką daryti, kad apsaugoti vaiką nuo nieko neveikimo arba betikslio laiko praleidimo. Tenka pripažinti, jog vaikas šiuolaikinėje Lietuvos šeimoje yra dažniausiai paliktas ,, pats sau“. Daugelio vaikų užimtumas šeimoje apsiriboja buitinių darbų atlikimu, valandų valandos praleidžiamos prie televizorių ir kompiuterių arba, geriausių atveju, vaikas lanko kažkokią neformalią ugdymo įstaigą, kuri, gal būt, ne visada atitinka vaiko realius poreikius, bet užpildo vaiko laisvalaikį. Kaip bebūtų apmaudu, manau, jog tokia situacija leidžia daryti išvada, jog šeimoje vaiko užimtumas, labiau siejamas su laiko stūmimu, nei su racionalios veiklios, atitinkančios vaiko asmenybės ypatumus, polinkius bei interesus, organizavimu. Kalbant apie vaikų užimtumo organizavimą mokykloje, tenka pripažinti, jog vis dar trūksta dėmesio vaikams, mažai atsigręžiama į vaiko, kaip individo, poreikius, į jo asmeninių gebėjimų atskleidimą ir kryptingą jų vystymą. Tokia situacija vaiko šeimoje, mokykloje sąlygoja tai, jog vis dažniau susiduriame su vaikų neužimtumu, bėgimu iš pamokų, betiksliu laiko praleidimu gatvėje.
Remiantis 2001 m. Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto organizuoto vaikų ir jaunimo tyrimo ,,Jaunimo balsai“ duomenimis, daugiausia Lietuvos vaikų nurodo priklausantys sporto klubams (29 proc.), taip pat šokių (14 proc.), muzikinėms (13 proc. ) ir meno studijoms(13 proc.). Tačiau tyrimas parodė, kad 41 proc.vaikų nepriklauso jokiai laisvalaikio praleidimo grupei. Būtent tie neužimti vaikai, kurių tėvai, gal būt, daro karjerą ir net nesusimąsto, kad jo vaikui taip pat reikia padėti atrasti save arba kovoja dėl duonos kąsnio ir neturi laiko suprasti, kad vaikas ne vien duona sotūs, arba paskendę alkoholio liūne, mokslininkų teigimu, tokie vaikai žymiai labiau yra linkę įsitraukti į deviantinę veiklą.

Tačiau, manyčiau, jog opiausia ir skaudžiausia šio laikotarpio problema – tai skurdas šeimoje. Šis negatyvus reiškinys išlieka didžiausia kliūtimi vaikų turiningo poilsio ir laisvalaikio poreikiams patenkinti, apsaugoti jų teises. Vaikai yra skaudžiausiai pažeidžiami skurdo, nes skurdas riboja vaiko potencialo formavimąsi, negatyviai veikia jo psichinę būseną. Dėl skurdo šeimoje vaikai jaučiasi kalti, bando ieškoti išeities.., ir per anksti tampa suaugusiais.. Statistika byloja, kad Lietuvoje nelegaliai dirba apie 10 procentų vaikų. Tokių vaikų užimtumas apsiriboja tuo, jog dažno vaiko visos vasaros atostogos praleidžiamos ūkininko sodyboje, kur vaikas, neatsižvelgiant į jo amžių, už sunku, kartais vergišką darbą, gauna kelis litus. Vaikų uogavimas, grybavimas neretai tampa pagrindiniu skurstančios šeimos pragyvenimo šaltiniu. Už 10 litų vaikai yra samdomi gyvybei pavojingam varovų darbui .

Mokytojo, socialinio pedagogo nuoseklus darbas su konkrečiu vaiku, laiku duotas patarimas, paskatinimas leistų vaikui atsikratyti ,,negabaus nevykėlio“ komplekso, atsiskleisti vaiko interesams ir gebėjimams. Kokybiško, patrauklaus ir kiekvienam vaikui prieinamo popamokinio užimtumo organizavimas būtų ypatingai svarbi švietimo sistemos reformos užduotis. Kalbant apie vaiko užimtumo organizavimą mokykloje, norėtųsi pabrėžti, jog labai svarbu, kad vaikų užimtumas nebūtų atsiejamas nuo bendrojo ugdymo proceso, kitaip tariant, vaiko užimtumo organizavimą svarbu susieti su vaiko asmeniniais gebėjimais ir polinkiais, kurie atskleidžiami pamokų metu.

Užimtumas savo esme apima daug tikslų – tai vaiko laisvalaikio ir poilsio organizavimas, jo interesų, gebėjimų atskleidimas ir vystymas, tai prevencinė ir reabilitacinė priemonė, tačiau, mano nuomone, pagrindinis vaiko užimtumo organizavimo tikslas – vaiko asmenybės formavimas.

Lietuvos Respublikos Jungtinėms Tautoms teikiamoje II ir III jungtinėje ataskaitoje teigiama, kad Lietuvoje turiningo vaikų laisvalaikio ir poilsio organizavimui yra rengiamos įvairių lygmenų programos (vasaros poilsio, vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos ir kt.), turiningai ir visuomenei priimtinomis formomis vaikai gali ugdytis ir laisvalaikį praleisti meno, muzikos, dailės, etnografijos, sporto mokyklose, įvairaus profilio neformalaus ugdymo būreliuose, klubuose, studijose, stovyklose. Visuose bendrojo lavinimo mokyklose po pamokų veikia įvairūs būreliai, klubai ir pan. Sukurta ir tobulinama gabių vaikų gebėjimų realizavimo sistema, o šių metų vasario mėn. Vyriausybė patvirtino Paramos jauniems menininkams programą.

Tikslinio užimtumo organizavimas rizikos grues vaikams:

Siekiant gerinti vaikų užimtumą, ugdyti jų saviraišką, stiprinti ugdymo institucijų ryšį su vietos bendruomene, didinti rizikos grupės vaikų adaptacijos ir reabilitacijos visuomenėje galimybės, toliau įgyvendinama vaikų vasaros poilsio organizavimo, vaikų ir pauglių nusikalstamumo prevencijos , nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos ir kryptingo užimtumo programos. Tam švietimo ir mokslo ministerija skiria per 6 mln.litų. Pozityvi veikla formuoja pasitikėjimą, ugdo saugumo jausmą ir moko vaikus daryti teisingus sprendimus. Tai naudinga tiek vaikystėje, paauglystėje, tiek jaunystėje, kai jauni žmonės formuoja savo interesus ir gali lengvai įsitraukti į nepageidaujamą veiklą.

Daugelis jų yra fiziškai ir emociškai silpni, todėl būtų tikslinga ir įdomu sudaryti turiningą laisvalaikio praleidimo programą: organizuoti socialinių paslaugų teikimą ir socialinių įgūdžių lavinimą, teisinę – psichologinę pagalbą, sveiko gyvenimo būdo formavimą, sporto ir meninės kūrybos užsiėmimų programą. Vaikai, pradėję turiningai ir prasmingai leisti laisvalaikį įgaus daugiau pasitikėjimo savimi, išmoks bendrauti, pilnavertiškai reikšti savo gebėjimus. Jiems bus pasiūlyta pozityvi alternatyva negatyviam gyvenimo būdui.

Tikslinio užimtumo organizavimas :

1. Jaunimo grupelės, skirtos jaunuolių socialiniams ir buitiniams įgūdžiams lavinti, asmeninėms savybėms ugdyti, akiračiui plėsti.
2. Darbinė veikla (aplinkos tvarkymas, dirbinių gaminimas, darbo stovyklos).
3. Intensyvaus patyrimo savaitgaliai (mokymasis iš savo patirties per struktūruotas bei neįprastas užduotis gamtoje).
4. Žygiai, išvykos.
5. Mergaičių grupelių veikla.
6. Sportas (krepšinis, futbolas ir pan.).
7. Renginiai: šventės, susitikimai, vakarai ir pan.
8. Tarptautiniai projektai (Europos savanorių tarnyba, tarp.tautiniai mainai).Ginčai vis dažniau sprendžiami prievarta ir smurtu ( agresyvus elgesys – delinkventiško elgesio ištakos )
Vaikai visais laikais ginčijosi, pešėsi ir mušėsi. Bet nejaugi šiandien smurtas nesulaikomai braunasi į mokyklas, vaikų darželius ir tėvų namus? Tėvams kelia rūpėstį agresyvus vaikų elgesys. Darželių auklėtojos ir pradinių klasių mokytojos pasakoja, jog vis daugiau vaikų mėgina konfliktus spręsti jėga ir ta banga darosi vis grėsmingesnė. Net į mažiausią žaidimo draugų pašaipėlę vaikai grubiai reaguoja, išvadina vienas kitą avigalviais, dar žaisdami smėlio dėžėje ima švaistytis kumščiais. Mokyklos kiemesituacija dar grėsmingesnė: nei iš šio, nei iš to užverda nuožmios peštynės, pasigirsta riksmai: aš tave patiesiu, aš tave papjausiu, šliundra tu. Pakanka tik stumtelėti kitą grūtyje, ne taip pažvelgti, netyčia paliesti ar užminti ant kojos,- menkiausia smulkmena gali sukelti aklą įniršį. Daugelis vaikų, be atodairos puolančių muštis, visai negeba realiai įvertinti savo veiksmų. Jie muša net tada, kai antrasis jau nugalėtas. Garbės kodeksas, dar prieš kelerius metus saugojęs auką nuo nežaboto brutalumo, šiandien jau pamirštas.

Vis dažniau vaikai terorizuoja vieni kitus. Silpnesnius įbaugina, verčia atlikti žeminančius veiksmus, grasina, jog išmes iš grupės. Dažnai stipresnieji net nesuvokia, kaip jaučiasi jų skriaudžiamieji, atsisako apie tai kalbėti, jie abejingi ir šalti:arba pareiškia, kad kitas kenčia.

Vaikai nesielgia brutaliai ir agresyviai vien dėl to, kad jiems nepasisekė,kad per daug žiūrejo televizorių arba apskritai degradavo. Tai vienas iš būdų susidoroti su neišspręstais konfliktais. Prievarta yra aliarmo signalas, pagalbos šauksmas.Tokiu būdu prasiveržia noras būti suprastam, rimtai vertinamam, noras jausti patikimas ribas, rasti į ką atsiremti. Psicholiniai sociologiniai ir pedagoginiai tyrimai byloja, jog nusikaltę mokiniai dažniausiai patyrė daug prievartos ir smurto tevų namuose.Smurtaujantys vaikai neturėjo sąlygų išmokti laikytis socialinių normų, jie nepajėgia suvokti, jog gali būti patys kalti, nemato teigiamo tevų pavyždžių, kai konfliktai sprendžiami taikiai, išlaikant deramą pagarbą partneriui.Jei vaikai paliekami vieni su savo bėdomis, jie elgiasi taip, kad atkreiptų į savę dėmesį.Smurtas ir jėga, vėliau alkoholis ir narkotikai, fiziniai negalavimai ir blogi pažymiai mokykloje kartais būna venintelis būdas save bent kiek padrąsinti.Gyvenantys tokiomis nepalankiomis sąlygomis namuose, kai tėvas už mažiausią smulkmeną puola mušti, ir mokykloje agresyviai reaguoja į reikalavimus,dažniausiai blogai mokosi ir terorizuoja kitus. Vaikas, terorizuojantis kitus,pats patyrė daug prievartos ir smurto. Tai ir savaitinės pylos porcijos, kurios neva dar niekam nepakenkė, ir pažeminimai, kai bejėgiai tėvai griebiasi diržo. Vaikus veikia pieštynės mokyklos kieme, prievartos susiformavusios grupuotės vidujė smurtas televizijoje, o ką jau bekalbėti apie tai, kad juos nuolat persekioja finansinės, būsto, laisvalaikio praleidinėjimo, konfliktai šeimyniame gyvenime ir trauka narkotikams.

Vaikai nusikalteliai taip pat tampa aukomis. Jie- atspindys suaugusiųjų pasaulio, pasaulio, kuriame užaugo. Jų elgesys rodo sparčiai progresuojantį socialinių santykių niuokajimą. Skyrybos, bedarbystė, gyvenamosios vietos kaitaliojimas, dvigubas abiejų tėvų darbo krūvis silpnina ryšius šeimoje, vaikai netenka atramos ir nesugeba orientuotis. Kaimynai, draugai, seneliai, bažnyčios bendruomenė, visi tie, kurie ankščiau padėjo auklėti vaikus, dabar užleido vietą kitokiems auklėtojams: gaujai, kinui ir pirmiausia televizijai, kur vis dar karaliauja prievarta.

Jei agresyviems vaikams laiku nesuteiksime pagalbos, jie lengvai atsidurs nauošalėje. Kuo anksčiau maži vaikai tampa agresyvūs, tuo didesnė takimybė, kad jie liks agresyvūs paauglystėje ira tada,kai visai suaugs.Jų patyrimas rodo, jog tik agresija padeda įsitvirtinti.Velnio ratas pradeda suktis nuo pirmųjų nesėkmių. Vaikai pasijunta atstumti ir šliejasi prie panšių problemų turinčių bendraamžių. Susikuria grupuotės, kuriose agresyvus elgesys laikomas norma. Vaikas atsilie.ka moksle, dar labiau kenčia dėl blogų pažymių ir ilgainiui pradeda vengti visu sričių, kuriose patyria nesėkmes.Jis visiskai nepasistengia, nes jį pripažįsta tik prasčiausiųjų grupė, kurioje vyresnieji dažnai griebiasi alkoholio ir narkotikų.

Tačiau yra ir priešingas atvejis taip pat ne mažiau pavojingas. Tai tylūs, nedrąsūs, per daug geri, prisitaikantys, savimi nepasitinkintys vaikai, kurie visko bijo.Jie atrodo prislėgti, liūdni, sunkiai pritampa vaikų darželyje, mokykloje laikosi toliau nuo linksmai triukšmaujančio vaikų būrio. Tokie vaikai užsidaro savyje ir dėl to jiems dažnai sutrinka skrandis, miegas, atsiranda nervingumas.
Smurtas, atsisukęs prieš vaikus, sukelia depresiją jie ima be saiko valgyti arba visai suliesėja, bando nusižudyti, o po kelerių metų gali tapti priklausomi nuo alkoholio,nikotono, narkotikų ir vaistų. Yra daugybė galimybių viso to išvengti, bet kiekvienam vaikui turi būti atrastas individualus kelias.Nepinamečių asmenybės savybės, turinčių delinkventinių polinkių
Nepilnamečio, padariusio smurtinį nusikaltimą, asmenybės struktūrą sudaro socialinės demografinės smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybės savybės (lytis, amžius, tautybė, pilietybė, gyvenamoji vieta, šeiminė padėtis, išsimokslinimas, užimtumas (mokymasis, darbas) ir pan.), teisinės smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybės savybės (nusikalstamų veikų kartotinumas ir recidyvas, grupiškumas, bendrininkavimo, darant smurtinę nusikalstamą veiką, rūšis, smurtinės nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, įrankiai, priemonės, motyvai, tikslai ir pan.), dorovinės (moralinės) smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybės savybės (ankstesni nusižengimai teisei, dorovei ar moralei, antivisuomeniško elgesio vieta bendrojo elgesio sistemoje, pažiūros, vertybių sistema (vertybinės orientacijos), ateities planai, interesai, potraukiai, kultūra, dvasiniai ir materialiniai poreikiai, girtavimas ar polinkis vartoti narkotikus ir t.t.) ir psichologinės smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybės savybės (intelektas, emocijos, valingumas, psichikos būklė ir kt.).

Išnagrinėjus smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybės struktūrą, pastebėta, kad sunkių smurtinių nusikaltimų merginos padaro labai mažai; be to, nepilnamečių smurtiniame nusikalstamume merginos yra mažiau aktyvios, nei bendrajame nepilnamečių nusikalstamume. Kas trečias smurtinį nusikaltimą padaręs nepilnametis yra 14 arba 15 metų. Mažiau nei pusė smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių turi abu tėvus, o dar mažesnė jų dalis su abiem tėvais ir gyvena. Dauguma tirtųjų turėjo pagrindinį išsimokslinimą: daugiausiai smurtinius nusikaltimus padariusių jaunuolių buvo baigę 9 klases Tačiau smurtinių nusikaltimų padaro ir beveik jokio išsilavinimo neturintys asmenys. Beveik pusė tirtų smurtinius nusikaltimus padariusių asmenų buvo niekuo neužimti: jie nei mokėsi, nei dirbo. Taigi nedirbantys ir nesimokantys nepilnamečiai sudaro kriminogeniškiausią smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių grupę. Smurtinius nusikaltimus nepilnamečiai dažnai padaro pakartotinai, tačiau daugiau, nei už vieno nusikaltimo padarymą buvo teisiamas maždaug trečdalis tirtų nepilnamečių. Anksčiau teisti nepilnamečiai smurtinius nusikaltimus padaro dažniau, nei bendrojo nepilnamečių nusikalstamumo atveju. Nepilnamečiai smurtinius nusikaltimus grupėmis padaro kiek dažniau, nei bendrojo nepilnamečių nusikalstamumo atveju. Smurtinius nusikaltimus nepilnamečiai dažniau daro bendraamžių grupėmis. Smurtinius nusikaltimus nepilnamečiai dažniausiai padaro mieste ir beveik pusę – gyvenamosiose patalpose. Metų laikai iš esmės neturi įtakos nepilnamečiams, darantiems smurtinius nusikaltimus, tačiau išžaginimus nepilnamečiai dažniausiai padaro pavasarį ir vasarą. Nepilnamečiai smurtinius nusikaltimus dažniausiai padaro vakarais, rečiausiai – rytais; išžaginimus nepilnamečiai taip pat dažnai daro ir naktį. Nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo atveju daugiau nusikalstama dėl buitinių, nei dėl savanaudiškų paskatų. Nepilnamečių smurtinių nusikaltimų tikslai dažnai taip pat būna primityvūs, sutampantys su nusikaltimų padarymo motyvais. Dažniausiai smurtinius nusikaltimus padarę nepilnamečiai charakterizuojami patenkinamai arba neigiamai, nemažai jų anksčiau yra darę smulkesnius teisės pažeidimus, linkę svaigintis alkoholiu. Daugiau nei trečdalis smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių buvo charakterizuojami neigiamai. Smurtinius nusikaltimus nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų apsvaigę nepilnamečiai padaro dažniau, nei bendrojo nepilnamečių nusikalstamumo atveju.Nepilnamečių nusikaltimus lemiantys veiksniai
Aplinkybės, sąlygojusios nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, asmenybės formavimąsi ir pačius nepilnamečių smurtinius nusikaltimus: neigiama šeimos įtaka, neužimtumas, nusikalstamos grupės, alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas, neigiama žiniasklaidos įtaka, nukentėjusiojo elgesys ir neigiama kriminalinės justicijos sistemos įtaka.

Daugeliui smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių šeimų būdingi įvairūs auklėjimo trūkumai, o nedarniose ar nepilnose šeimose jie pasireiškia dar ryškiau. Smurtinius nusikaltimus padarę nepilnamečiai dažniausiai auga šeimose, kurių tėvų išsimokslinimo lygis nėra itin aukštas, taigi nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos sistemoje aktualus ne tik įvairiapusis pačių nepilnamečių, bet ir jų tėvų švietimas. Smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių šeimos pagal jų kiekybinę ir kokybinę sudėtį gali būti skirstomos į (1) pilnas ir darnias, (2) nepilnas (turinčias struktūros trūkumų) ir nedarnias (pasižyminčias daline moraline deformacija) ir (3) amoralias (asocialias), pasižyminčias visiška moraline deformacija. Daugiausiai smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių yra kilę iš antrosios grupės šeimų, o mažiausiai – iš pirmosios grupės šeimų. Išnagrinėjus nepilnamečių mokyklinio, darbinio ir laisvalaikio neužimtumo problemas bei jų įtaką smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių asmenybės formavimuisi, prieita išvados, kad nepilnamečių mokyklinis, darbinis ir laisvalaikio neužimtumas gana dažnai sąlygojo nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, asmenybės formavimąsi. Be to, nagrinėjant nepilnamečių mokyklinį (ne)užimtumą, nustatyta, kad smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybės formavimąsi galėjo sąlygoti tiek mokyklos nelankymas, tiek ir jos lankymas, mokykloje tvyranti nepalanki atmosfera ir kitos mokykloje glūdinčios priežastys. Neformalios nepilnamečių grupės ir jose vyraujančios elgesio normos yra dažnos aplinkybės, sąlygojusios nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, asmenybės formavimąsi. Tačiau organizuotumo laipsnis šiose grupėse būna labai žemas, o dažniausiai tokios grupės būna išvis neorganizuotos, susibūrusios atsitiktinai, spontaniškai.

Apsvaigimas nuo narkotikų nusikaltimo darymo metu nėra dažna aplinkybė, sąlygojanti nepilnamečių smurtinius nusikaltimus, tačiau apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas dažniau. Nors apskritai vartojantys svaigiąsias medžiagas, taip pat nuo jų apsvaigę nusikaltimo darymo metu nepilnamečiai ir nesudaro didžiosios nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, dalies, tačiau ši dalis yra didesnė, nei bendrajame nepilnamečių nusikalstamume. Be to, teisės aktuose būtina numatyti ir pavienių svaigiųjų medžiagų vartojimo atvejų prevencijos priemones. Teisės aktuose numatant nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos priemones, būtina atkreipti dėmesį ir į galimą stimuliuojantį žiniasklaidos poveikį nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, asmenybės formavimuisi, ir, kada toks poveikis įrodomas, teisės aktais numatyti galimybę jį riboti arba iš viso neutralizuoti. Nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, tolesnį asmenybės formavimąsi įtakoja ir prevencijos subjektų sferoje kuriami ir egzistuojantys socialiniai reiškiniai. Nemažai nepilnamečių smurtinį nusikalstamumą sąlygojančių aplinkybių taip pat yra susijusios su teisėsaugos įstaigų veiklos trūkumais. Tik tada, kai skatinama nusikaltimą padariusio asmens reabilitacija ir resocializacija, grąžinant jį į visuomenę kaip visavertį narį, pasiekiama teigiamų rezultatų.

Rizikos grupei priskiriami vaikai:
1. kurie atliko bausmę auklėjimo ir drausmės institucijose arba kuriems bausmės vykdymas atidėtas;
2. vaikai, padarę teisės pažeidimø, fiksuotø vidaus reikalø institucijose;
3. vaikai, turintys pedagoginių nuobaudų, fiksuotų mokyklos dokumentuose;
4. vaikai, turintys pedagoginių nuobaudų, fiksuotų ugdymo įstaigos dokumentuose;
1. 5.vaikai, turintys asocialaus elgesio požymių tėvų prašymu ir kla.sės vadovo pritarimu;
5. vaikai, gyvenantys ypač sunkiomis materialinėmis sąlygomis, kurios gali skatinti deviantiškumą;
6. beglobiai, valkataujantys, šiukšlyne, disfunkcinių šeimų vaikai;
7. vaikai, patyrę ar patiriantys prievartą.

Visiems šiems vaikams būtina taikyti papildomai valstybės finansuojamas pozityviosios socializacijos programas, jeigu norime, kad jie ateityje taptų visaverčiais visuomenės nariais. A. Dapšys veiksnius, sąlygojančius vaikų nusikaltimus, teoriniu ir praktiniu požiūriu siūlo skirstyti į objektyvius ir subjektyvius veiksnius (aplinkybes). Tarp objektyvių aplinkybių autorius akcentuoja esminius pereinamojo laikotarpio prieštaravimus bei sunkumus visuomenės sistemoje ir jos struktūrose:
1. ekonomikos (infliacija, ūkio suirutė, privatizacijos procesas ir pan.);
2. socialinėje (staigus gyvenimo lygio nuosmukis, gyventojų, jų šeimų socialinė diferenciacija ir poliarizacija turto požiūriu, nedarbo grėsmė ir kt.);
3. politikos (išoriniai ir vidiniai prieštaravimai);
4. moralės ir kultūros (prieštaravimai tarp senųjų ir naujai besiformuojančių moralės normų, kultūros vertybių, santykių ir tradicijų);
5. teisės (naujos teisės sistemos, įstatymų, teisės instuitucijų bei struktūrų kūrimo, jų reformos sunkumai).

Pasiremiant egzistuojančia juridine baze (ją būtina tobulinti) galima pabandyti numatyti schemą, kuri jau šiandien taikoma daugelyje valstybių, sprendžiant konkrečių vaikų problemas.Ankstyviosios prevencijos etapas
Siekiant optimizuoti deviacijos prevencijos procesą ugdymo institucijose, prie savivaldybių steigiamos koordinacinės tarybos, kurios pajėgios koordinuoti nusikalstamumo, narkomanijos prevencijos, rizikos vaikų socializacijos problemas tam tikruose regionuose. Tikslinga tokias koordinacines tarybas steigti kiekvienoje mokykloje, suburiant visas bendruomenės socialines iniciatyvas. Būtina, kad kiekviena mokykla parengtų socialinės pagalbos, socializacijos programas, akcentuotų ankstyvosios ir pagalbos prevencijos priemones. Šios programos skiriamos pozityviajai socializacijai arba ankstyvajai prevencijai.

Ankstyvoji (pirminė) prevencija, t. y. ugdymo ir kitų socialinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų bei privačių asmenų pastangos, siekiant vaikų ir jaunuolių pozityvios socializacijos bei pilietinės brandos.

Ugdymo institucijose iš ugdymo, sveikatos, socialinių institucijų, vaiko teisių apsaugos tarnybų, policijos, tėvų, Bažnyčios, kitų atsakingų bendruomenės atstovų sudaryti koordinacines tarybas nusikalstamumo, narkomanijos prevencijai ir kitoms aktualioms vaikų socialinėms problemoms spręsti. Šios tarybos paprastai tvirtinamos mokyklos vadovo, žinomos seniūnijose, policijos komisariatuose ir kt. Lenkijoje, Prancūzijoje tokio tipo tarybose aktyviai dalyvauja politikai.

Ugdymo institucijose vaikams įrengiami kabinetai (skyriai), kur jie randa kvalifikuotos ir amžių atitinkančios informacijos, peržiūri vaizdo filmus ir kt. Būtina supažindinti vaikus su JT vaiko teisių konvencijos normomis, teisėmis ir pareigomis. Šiuose centruose skleidžiama informacija apie pagalbos telefonus, nepriklausomas vaikų teises ginančias organizacijas, socialinis pedagogas prireikus pasitelkia kitų socialinių institucijų specialistus.

Ugdymo institucijos, atsakingos už tėvų, bendruomenės informavimą ir bendradarbiavimą aktualiais socialiniais klausimais. Plačiau taikytini susirinkimų, atvirų durų, mokytojų konsultacijų, susitikimų mokyklos kavinėje, kt. metodai.

Ugdymo institucijos domisi vaiko saugumu šeimoje, pedagogų tarybos ar direktoriaus nutarimu ten jį lanko klasės auklėtojai, socialiniai pedagogai, socialiniai pedagogikos konsultantai, mokyklos vadovai. . Skatinamos ir plėtojamos vaikų ir paauglių socializacijos programos, kurias inicijuoja socialiniai pedagogai, kiti pedagogai, nevyriausybinės organizacijos, savivaldos institucijos. Šios priemonės vykdomos ir planuojamos visose ugdymo institucijose iš pačių institucijų biudžeto ir gaunamų programinių lėšų. Pagalbos prevencijos bei socialinės pedagoginės reabilitacijos (resocializacijos) arba reintegracijos programos yra brangios, reikalaujančios profesionalų dalyvavimo ir ilgalaikio stebėjimo, konsultavimo, grupinio ir individualaus darbo. Šiose programose ugdymo institucijos gali dalyvauti, rečiau tokias programas pačios inicijuoja, bet turi būti pasirengusios priimti iš šių institucijų grįžtančius jaunuolius. Prie ugdymo institucijų, kuriose ugdomi rizikos grupės vaikai, būtina kurti pagalbos prevencijos grupes (nedidelius socialinius centrus), kur vaikai galėtų gauti kvalifikuotą konsultaciją, pakankamai informacijos ir ilgalaikę socialinę pedagoginę pagalbą.Pagalbos prevencijos etapas (intervencija)
Tai specializuotos programos ir strategijos, individualizuoti scenarijai, padedantys rizikos grupės vaikams. Ypatingas dėmesys skiriamas tiems, kurie patiria fizinę ar seksualinę prievartą, kurių gyvybei ar sveikatai gresia pavojus, arba vaikams, turintiems tam tikrų raidos ar elgesio sutrikimų. Šios programos vaikams paprastai taikomos specializuotose ugdymo institucijose arba specializuotose socialinėse institucijose. Pagalbos prevencijos programos taikomos vaikams, kurie dėl šeimos pobūdžio, patirtos aplinkos įtakos ar kitų priežasčių gali būti laikomi rizikos grupei priklausančiais vaikais.

Šios programos dažniausiai liečia vaikus, turinčius elgesio, raidos, socializacijos, kt. sutrikimus, gyvenančius nesaugioje socialinėje aplinkoje.

Ugdymo institucijose (jei nėra galimybių pasinaudoti specializuotą institucijų pagalba) tokiems vaikams būtina organizuoti intensyvias socializacijos, papildomojo ugdymo ir psichologines programas, skatinti jų bendravimą ir bendradarbiavimą su pozityviosios socializacijos vaikais ir jaunuoliais (programos: vaikai vaikams, vyresnysis brolis, vyresnioji sesuo ir kt.).

Sudaryti individualias intensyvaus socialinio ugdymo programas kartu su socialiniais pedagogais, psichologais ir kitais profesionalais. . Siekti, kad rizikos grupei priklausantys vaikai reguliariai bendrautų su socialiniu pedagogu (darbuotoju), psichologu (papildomojo ugdymo ir programinės lėšos, socialinio ugdymo ir kt. užsiėmimai).Socialinė-pedagoginė reabilitacija
Tai specialios programos arba strategijos, kurios padeda nusikaltusį, patyrusį prievartą, turintį priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų, gatvėje ilgai gyvenusį vaiką grąžinti į normalią socialinę aplinką, padėti atgauti prarastus socialinius gebėjimus.

Šį etapą paprastai sudaro trys žingsniai:
Krizės išaiškinimas. Šeimos narys, pedagogas, klasės draugas, sužinojęs apie faktą, praneša šeimai, jeigu nepakanka.atsakingoms ugdymo, socialinėms gydymo institucijoms. Kartu su personalu sudaromas skubių veiksmų planas. Vaikui būtina teikti intensyvias konsultacijas, komunikacinę ir psichologinę pagalbą, tai daryti pirmiausia turėtų gerai vaiką pažįstantys šeimos nariai, pedagogai, kuriais vaikas pasitiki. Surinkus visą reikalingą informaciją vaikas nukreipiamas į specializuotąją ugdymo, socialinę ar gydymo instituciją arba jam sudaroma individuali programa, kuriai pritaria pats vaikas ir jo tėvai ar globėjai.

Trumpa terapinė reabilitacija (iki 10 dienų) medicinos, vaiko raidos, psichologinės raidos, krizės intervencijos centruose (vaiko raidos centras, globos institucija, turinti tam pasirengusių specialistų psichologų ir socialinių pedagogų ar darbuotojų) ar stacionaro-izoliatoriaus patalpose.

Ilgai trunkanti terapija profesionaliuose psichologijos centruose ar gydymo įstaigose (6.12 mėnesių arba dveji ir daugiau metų, kai reikalinga ilgalaikė intervencija). Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse šalyse, šalia vyriausybinio socialinės apsaugos institucijų tinklo veikia nevyriausybinės organizacijos (NVO). NVO skiriamasis bruožas yra tas, kad socialinę pagalbą dažniausiai teikia savanoriai . Pasiremdamos laisva piliečių iniciatyva, NVO kelia ir padeda spręsti opiausias socialines problemas, prisideda prie socialinės sistemos kūrimo, socialinės politikos formavimo bei smurto prieš vaikus prevencijos. NVO dažnai pasiekia tuos visuomenės sluoksnius, kuriems socialinės pagalbos labiausiai reikia: neįgaliuosius, smurtą patiriančius, apleistus, kitus rizikos grupei priklausančius ar socialiai atskirtus vaikus .

Nevyriausybinėms organizacijoms bendradarbiaujant su valstybės institucijomis, plėtojama visuomeninė vaikų teisių apsauga. Dauguma NVO veikia nacionaliniame ar regioniniame lygmenyje, tačiau yra ir tarptautiniame lygmenyje veikiančių organizacijų. Paminėtinos šios svarbiausios nevyriausybinės organizacijos: UNICEF ( JT tarptautinis vaikų fondas, jis veikia švietimo ir vaikų teisių gynimo srityje), Vaiko teisių gynimo organizacija Gelbėkit vaikus; agentūra SOS vaikų kaimai ir kt.Informacijos šaltiniai
• „Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, ir jų artimųjų reabilitacija ir reintegracija“; N. Grigutytė, E. Karmaz, S. Kemerienė
• „Kaip išugdyti stiprius vaikus“; Klaus Hurrelmann, Gerlinde Unverzagt
• „Sunkūs vaikai“; Sabine Herm
• „Kaip nustatyti vaikams leistino elgesio ribas“; Cornelia Nitsch, Cornelia von Schelling
• www.lps.vu.lt
• www.vpu.lt
• http://vaikams.lrs.lt/istaiga.htm
• http://www.stok.lt/musu/
• „Tėvams apie narkotikus, kaip apsaugoti vaikus?“; Aleksandra G. Davidavičienė

Leave a Comment