Auklėjimo procesas

Įvadas

Auklėjomo teorija – pedagogikos mokslų disciplina, tyrinėjanti žmogaus auklėjimą pagal visuomenės gyvenimo tikslus ir idealus. Svarbiausias jos uždavinys – tirti žmogaus ir aplinkos sąveiką, brandinančią asmenybę, gebančią aktyviai veikti visuomeninių santykių sistemoje, ir sukurti moksliškai pagrįstą pedagoginės veiklos programą ir metodiką.

Referatas

Auklėjimo procesas

Seniausios ugdymo funkcijos – auginimas ir auklėjimas. Auginimas užtikrina biologinę, o auklėjimas – socialinę žmogaus saviraišką. Auklėjimu mokama tinkamai bendrauti, santykiauti su aplinka, elgtis pagal sutarties normas bei pripažintus etalonus. Tinkamus santykius bei elgesį sąlygoja asmenybės įsisavintos ir priimtos, teigiamai įvertintos bei išgyventos saantykių veikla bei aplinka normos. Jos ilgainiui virsta nuostatomis, kurios sudaro vidinę poziciją, reguliuojančią tuos santykius bei elgesį. Žmogaus santykius veikia ne vien tiktai vidinė pozicija, bet ir indivudualybės bruožai, kurie pasireiškia kaip nepakartojamas charakteris. Juk gali būti, kad individo dorovinės nuostatos yra teigiamos, tačiau blogas charakteris sąlygoja netinkamus veiksmus bei poelgius. Mokinys turi teigiamą nuostatą į darbštumą, laiko jį didžiausia vertybe, darančia jį naudingą visuomenei, tačiau silpnas charakteris trukdo šią vertybę nuosekliai realizuoti.

Visa tai rodo, kad auklėjimas – tai santykių su applinka, veikla ir savimi – charakterio bei elgesio formavimas.

Auklėjimo proceso struktūra

Auklėjimas turi išorinę ir vidinę struktūrą. Išorinė matyti pedagoginiame susitikime. Pedagoginis susitikimas – toksauklėtinio bendravimas su auklėjimo veikėjais ir veiksniais, kuris formuoja jame teigiamas asmenybės savybes: susitikimas su tėvais, mokytojais, mokyklų vadovais. Au

uklėtojams šis susitikimas visada tikslaingas. Jie stebi auklėtinį ir siekia padėti vadovauti jo pasaulėžiūriniam, doroviniam, socialiniam vystymuisi. Auklėtoja ir susitikimas su kolektyvu, siekiančiu bendrų mokymosi ar darbo tikslų,

Stiprus kolektyvas formuoja stiprias asmenybes. Tyrimai rodo, kad asmenybės vystymąsi labia efektyviai veikia vienmečių susitikimai laisvalaikiu. Jie kuria pažiūras ir įsitikinimus, dorovinį elgesį, estetinį skonį, gyvenimiškąsias orientacijas. Labia svarbu, kadtie susitikimai neįgytų neigiamo pobūdžio, kad individuali ar grupinė partnerystė turėtų tikrai auklejamąją reikšmę, nedarytų neigiamos įtakos. Įvairūs kiti atsitiktiniai žmonės daro neabejotiną poveikį, ne tik teigiamą, bet ir neigiamą

Šiuolaikiniame pasaulyje asmenybę auklėja labia svarbūs kultūrinės aplinkos veiksniai : knyga ir vaizduojamasis menas; televizija, kinas, radijas, interjeras, architektūra, vaizdinė agitacija. Visiems gerai žinoma, kokia didelė gamtinės ir socialinės aplinkos reikšmė auklėjimui.

Auklėjimo išorinė struktūra gali būti paaprasta, pvz., žodinis poveikis – vidinis pokytis – elgesys. Tokio poveikio pakanka auklėti lengvai pasiduodančius vaikus, jaunuolius, suaugusius. Auklėjimo veiksmo struktūra esti dar paprastesnė, kai elgesys perimamas medžiojant, imituojant arba identifikuojans save su kai kuriais žmonėmis. Kartais elgesys perimamas netikėtai, be tikslo: prikimba, kai kurie žodžiai, ypač keiksmažodžiai, ir jais sunku nusikratyti. Kartą pabandė paauglys rūkyti ir neatsikrato šio įpročio. Vadinasi , “išsiauklėjama” staiga. Todėl auklėjimo proceso struktūrą ne visada lengva įžvelgti, kai išmokstamas naujas elgesys, ypač kai įvyksta perceptinis elgesio išmokimas.

Auklėjimo turinys ne
eatskiriamas nuo būdų ir metodų, kuriais jis perteikiamas ir parimamas. Nustatytas toks auklėjimo turinio ir metodų priklausomumo dėsnis: juo efektyvesni auklėjimo metodai, juo sėkmingiau perimamas auklėjimo turinys.

Auklėjimo proceso elementas taip pat auklėjimo priemonė. Neįmanoma panaudoti auklėjimo veiksnių ir jų atlikimo būdų be tam tikrų priemonių.

Auklėjimo priemonių reikia ieškoti gamtinėje, istorinėje (visuomeninėje-socialinėje) aplinkoje ir pačiame žmoguje. Aplinka – visuotinai pripažintas ugdymo veiksnys. Ji veikia per konkrečius daiktus ir reiškinius, jų atvaizdus ar aktualiose aplinkybėse ir situacijose, kuriose kiekvieną gyvenimo akimirką atsiveria žmogus – auklėjimo subjektas.

Žmogaus vystymąsi lemia ne vien gamtinė, geografinė, bet ir istorinė aplinka: informacijos gausėjimas, naujos idėjos, ideologija, tobulėjanti žodinė ir nežodinė komunikacija, kurią reguliuoja normos, etalonai ( socialiniai ir kitokie pavyxdžiai), kultūra (mokslas, menas, filosofija, religija, technika). Visa tai – priemonės augančių ir suaugusių kartų auklejimui.

Auklėjimo rezultatus lemia pačiame žmoguje (auklėtojuje ir auklėtinyje) glūdinčios priemonės, kurias asmenybė panaudoja auklėjimui ir savirealizacijai: sąmonė (pažinimas, emocijos valia), savimonė (refleksija ir kt.), vidiniai (mąstymo) ir išoriniai, veikla (mokymasis, darbas, žaidimai, sportas).

Matome, kad auklėjimo priemonės yra materialinės, socialinės-kultūrinės ir individualinės tikrovės objektai, panaudojami auklėjimo tikslais. Sunku išskaičiuoti visas auklėjimo priemones.

Vidiniai auklėjimo proceso struktūros elementai yra šie: 1) auklėjimo tikslų ir motyvų supratimas, poreikis auklėtis, tobulėti, 2) auklėjimo vertybių įsisąmoninimas ir įprasmininmas, 3) jų vertinimas ir išgyvenimas, 4) apsisprendimas veikti ir

r elgtis pagal vertybes, 5) dorovinės ir kitokios praktinės patirties kaupimas, 6) mąstymo ir elgesio pagal vertybinius etalonus koregavimas.

Šie vidiniai auklėjimo proceso struktūros komponentai sąlygoja pačius bendriausius asmenybės auklėjimo uždavinius, kurių mokslinis nagrinėjimas pateikiamas auklėjimo teorijose.
Auklėjimo proceso ypatumai

Auklėjimo proceso pobūdis skiriasi nuo mokymo, Jeigu mokymo procese susitinka mokytojas ir mokinys, tai auklėjančiojo susitikimo dalyviai labia įvairūs: mokytojai, auklėtojai, tėvai, mokyklos vadovai, vienmečiai ir t.t. Auklėtinį veikia jo prigimtiniai ir aplinkos veiksniai. Šį auklėjimo proceso bruožą galima pavadinti veikėjų ir veiksnių įvairove.

30 patarimų kaip auklėti vaikus

Kiekvienas iš mūsų norėtų būti idealus tėvas ar motina savo vaikams, bet. Vieniems trūksta laiko, kitiems – noro, dar kitiems – žinių. Net ir tie, kurie mano esą visažiniai, ras kai ką naujo ir netikėto.
1.Jums tenka atsakomybė. Ir dėlto į vaikus negalite žvelgti kaip į patogius bei naudingus jūsų gyvenime žmones.
2. Būkite pavyzdys. Vaikai mokosi iš tėvų. Jei į keblias situacijas reaguosite su įniršiu, prarasite savo atžalų pasitikėjimą.
3. pelnykite pagarbą. Tėvai privalo būti dėmesingi ne tik vienas kitam, bet ir kitiems, kurie bendrauja su jų vaiku. Tėvai turi elgtis taip, kad vaikai pripažintų jų autoritetą.
4. įgykite pasitikėjimą. Nereikalaukite iš tvarkos, jei patys esate nevalyvi. Tai jie laiko didele neteisybe.
5. Rodykite savo jausmus. Duokite laisvę emocijoms. Tada vaikams bus lengviau bendrauti, negu kai įtampa kruopščiai slepiama nuo jų.
6. Nerėkite . Jei t

tėvai klykia, šaukia, jie tampa lygiaverčiai vaikams ir negali būti jiems pavyzdys. Daugelis tėvų mano, kad garsiai šaukdami demonstruoja savo galią. Priešingai – tai silpnybė.
7. Išmokite suprasti įniršio priežastį. Pamėginkite atskirti: esu įniršusi nes vaikas nepateisina mano lūkesčių, ar esu papraščiausiai susinervinęs?
8. Nereikalaukite per daug. Niekada nepamirškite, kad vaikai turi išmokti valdyti savo įniršį. Siekimas nugalėti agresyvumą prilygsta procesui, kuris trunka visą gyvenimą.
9. Niekada neatsisakykite stipraus gynėjo vaidmens. Tik tai apsaugo tėvus nuo pavojaus tapti silpnesniems nei vaikai, o pastaruosius – nuo galimybės būti paliktiems likimo valiai.
10. Būkite verti savo atsakomybės naštos. Įsisąmoninkite, jog esate suaugę žmonės ir tik jūs nustatote žaidimo taisykles. Pasiekite , kad šis požiūris vyrautų bendraujant su vaikais.
11. Skiepykite vaikui saugumo jausmą. Parodykite jam, jog žinote, kaip reikia gyventi. Vaikai nesijaučia saugūs, jei tėvai jiems nėra autoritetas.
12. Bendraukite. Vaikai, kuriuos tėvai įtraukia į savo pokalbius, dvasiniu ir socialiniu požiūriu vystosi greičiau nei tie, su kuriais kalbamasi vien vaikam būdingomis temomis.
13. Rodykite susidomėjimą. Ar pažįstate vaiko draugus? Ar žinote, kas jam patinka, kas jį domina? Suraskite pakankamai laiko tam, kad išsamiai pasišnekėtumėte su vaiku.
14. Gerbkite vaiko asmeninį gyvenimą. Atžalos taip pat turi teisę į jį. Vaikų kambario spintelės, kuprinės, dienoraščiai, laiškai – draudžiamos zonos tėvams.
15. Skiepykite atsakomybę. Vaikas turi būti pratinamas įveikti užduotis, kurios jo jėgoms (pavyzdžiui, nupirkti maisto produktų, nuvykti traukiniu pas senelius). Tai padės jam patirti sėkmę.
16. Būkite kantrūs. Net jei netveriate savo kailyje, neskubėkite atlikti vaiko užduočių. Tik tas, kuris savarankiškai dirba, išmoksta jas atlikti.
17. Stiprinkite vaiko pasitikėjimą. Jei jį skatinsite, negailėsite pagyrų, sulauksite tokio pat atlygio.
18. Reikalavimai turi atitikti vaikų amžių. Duokite jam pavienes suprantamas užduotis. Pavyzdžiui, susitvarkyti žaislus, rašomąjį stalą. Bet neliepkite sutvarkyti savo kambario.
19. Reikalaukite tinkamai. Venkite įsakmaus kalbos tono, bet reikalavimo neformuokite taip, tarsi tai būtų prašymas (jį galima vykdyti arba ne). Aiškiai ir dalykiškai pasakykite, ko norite.
20. Atsižvelkite į vaiko poreikius. Ka dir koks būtų jūsų autoritetas, ne visuomet tai ko norite, svarbiau už tai, ką tuomet daro vaikas. Paklauskite, kada jis turės laiko, ir priminkite jo pareigą.
21. Venkite diskusijų. Paaiškinkite savo reikalavimų esmę, bet atsisakykite begalinio kartojimo. Vaikams visiškai nesvarbūs jūsų logiški argumentai.
22. Aiškinkite trumpai. Vaikui nepirškite savo supratimo. Aiškiti būtina, bet kartoti nereikia.
23. Būkite nuoseklūs.Jeigu kažką pasiekėte – šio fakto nesureikšminkite. Tuomet kitą kartą nereikės iš vaiko reikalauti to, ko pageidaujate.
24. “Ne” sakykite ramiai. Ištarę “ne” likite santūrūs. Vaikas neturi susidaryti klaidingos nuomonės, jog turės naudos, jei klaus penkis kartus. Nesileiskite tikintis, jog taip bus geriau, – klaida.
25. Nepriekaištaukite. Jei po jūsų pasakyto “ne” vaikas įniršta, jo nebauskite – vis vien nesupras.
26. Rodykite, kad vaiką supratote. Pasakykite jam, jog žinote, kad jis yra nusivylęs ir liūdnas, kadangi ne viskas klostosi taip, kaip jis nori.
27. Neslėpkite susidomėjimo. Per ginčą su vaiku išsiaiškinkite, kas atsitiko. Kai vaikai gali pareikšti savo požiūrį jaučiasi saugūs. Ir tai neretai leidžia atžaloms suvokti savo klaidingą elgesį.
28. Siūlykite problemų sprendimo būdus. Vaikai palankiai suvokis konstruktyvinius siūlymus. Ramiai jiems paaiškinkite, kodėl trankymas durimis ark o nors daužymas nėra tinkama priemonė įgyvendinti savo norus.
29. Baimę vartinkite rimtai. Nesvarbu, ko bijo vaikas: pabaisos, tamsos ar mokyklos – iš to niekada nesišaipykite. Tuomet jis žinos, kad gali kreiptis pagalbos į tėvus. Niekada neverskite vaiko įveikti baimę keliančią sunkumų.
30. Tobulų žmonių nėra. Mėginkite vaikui duoti tai kas geriausia. Pasikliaukite savo intuicija.

Saviaukla

Saviaukla yra savita auklėjimo proceso struktūros dalis. Ją apibūdina specifiška auklėtinių veiksmų visuma, skirtinga nuo auklėjimo veiksmų. Žmogus – visą gyvenimą besiauklėjanti būtybė. Keičiasi tik jo auklėjimo ir saviauklos būdai. Linkstama teigti, kad saviaukla yra specialiai organizuota, tikslinga, ilgalaikė indivimo veikla, skirta tobulinti savo asmenybę. Toks apibūdinimas akcentuoja specifišką, savarankišką auklėjamąjį darbą su savimi. Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad saviaukla yra teigiamų savo bruožų ugdymas. Ji gali būti trumpalaikė ir ilgalaikė, daugiau ar mažiau sąmoninga, tikslinga bei organizuota. Todėl saviauklą galima apibrėžti kaip savęs tobulinimą visuomeniniame auklėjimo procese.

Psichologiniai saviauklos pagrindai

Saviauklos poreikis iškyla kartu su savimonės pabudimu, vaikui sąveikaujant su žmonių ar daiktų aplinka. Jau ankstyvoje vaikystėje individas išskiria save iš santykių su kitais, ima savarankiškai veikti. Tėvai , o vėliau ir mokytojai kreipia jo dėmesį į save : į savo kūną, kalbą, mintis, jausmus ir elgesį. Jis ryškiau pastebi savo ypatybes, gerą ar blogą elgesį. Vienoks elgesys stiprina santykius su kitais, padeda lengviau tenkinti norus, kitoks – silpnina galimybes pasiekti savo tikslus. Visa tai verčia keisti elgesį, derintis prie aplinkos reikalavimų. Mokinys net nežino, kad jis turi savivaizdį, kad tas vaizdas vaidina didžiulį vaidmenį veiklos motyvacijai, elgesiui, nes priklausomai nuo to, kaip jis suvokia save, reguliuoja santykius su aplinka. Paauglystės metais didesnis dėmesys skiriamas sau, savajam “Aš”. Kartais ilgai žiūrima į veidrodį tiriant savo išvaizdą. Susidomima savo kūnu, mintimis, jausmais, elgesiu. Kartu sustiprėja ir afiliacijos, ir partnerystės poreikis, norima pasidaryti pilnaverčiu referentinės grupės nariu. Kyla būtinumas sąmoningai save auklėti, derinti prie grupės. Todėl manoma, kad tikroji saviaukla galima tik nuo pauaglystės metų. Savęs pažinimas vyksta tiriant savo kūną: jo dydį, formą, veidą, rankas, kojas, kitas kūno dalis, tiriant fizinę jėgą, patvarumą, vikrumą, judesių greitį, gracingumą ir pan.. Nemažai domimasi ir psichiniu gyvenimu pačioje veikloje, atlikus veiklą, po įvairių įvykių, prisiminus praeitį. Savianalizės būdu skiriami vieni išgyvenimai nuo kitų, jausmų ypatumai nuo valios, randami elgesio teigiamumai ir trūkumai, pastebimi svarbesni trūkumai ir t.t..Savianalize nesibaigia savęs pažinimas: pastebėtos savybės vertinamos. Vertinimas vyksta lyginant savo mintis ir elgesį su reikalavimais įvairiais etalonais bei pavyzdžiais, su žinomomis dorinėmis ir kitomis normomis, su kitų žmonių požiūriu į asmenį.

Savimonė – savojo Aš pažinimo ir vertinimo įrankis. Gyvenimiškoje savimonės reikšmė dar yra ir tai, kad ji duoda kryptį saviraiškai konkrečioje situacijoje. O Aš (subjektas) – visokio aktyvumo, galutinio vertinimo šaltinis ir konkretus veikėjas. Aš atsako už viską: už mintis ir elgesį, veiksmą ir jausmus. Nors Aš galiausiai pasirenka veiksmų kryptį ir būdą, bet jam sufleruoja savimonė, patardama, ką jis gali ir koks jis yra.

Savimonė nėra žmogui duota iš šalies. Ji susiformuoja veikloje ir santykiuose su aplinka. Veikdamas ir santykiaudamas žmogus atlieka konkrečią socialinę rolę. Šioji ir formuoja savimonę- savęs sąmonę konkrečioje rolėje. Todėl galima kalbėti apie kelias savimones – apie kelias savęs pažinimo sistemas. Tuo tarpu AŠ (subjektas) visose rolėse išlieka tas pats, visose situacijose jis atpažįsta save, nor ir atlieka skirtingą rolę, kuriai vadovauja skirtinga savimonė. Nustatyta, kad vaikas būna vienoks tėvų namuose, kitoks – mokykloje, trečioks – draugų būry.

Saviauklos rūšys ir kitimas

Saviauklą galima skirti į dvi pagrindines rūšis: neįsisąmoninta ir įsisąmoninta. Pastaroji esti situacinė ir programinė.

Saviauklos užuomazgų estima vaikystėje, kai savarankiškai, nors ir nesąmoningai, mokomasi iš kitų kalbos ir elgesio. Vaikas tapatina savo veiksmus su suaugusiųjų veiksmais. Taip jis išmoksta kalbėti, saviruošos veiksmų ir kt..

Indentifikacija lydi imitacija (mėgdžiojimas), bet jis būna gerokai sąmoningesnis, o kartais ir tikslingas kito žmogaus veiksmų, kalbos kopijavimas. Imitacija ne vien vaikystei būdinga auklėjimo rūšis. Mokykliniame amžiuje kitų mėgdžiojimas – dažnas reiškinys. Šios saviauklos rūšys rodo žmogaus natūralų būtinumą savarankiškai mokytis ir auklėtis.

Ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje pastebimas labiau tikslingas saviauklos siekimas – tai situacinė savikontrolė ir savo elgesio korekcija. Iš pradžių suaugusieji atkreipia dėmesį į netinkamą elgesį, vaikas susiorentuoja, ką daryti, kaip koreguoti elgesį. Savikontrolė ir savikorekcija lydi žmogų visą gyvenimą.

Savikontrolė ir savikorekcija – epizodinė saviaukla, sąlygojama konkrečios situacijos. Paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje susidomima kurios nors savybės ugdymu: ištvermės, drąsumo ir pan.. Tai sąmoninga dalinė saviaukla, grindžiama tam tikra programa. Nuo atskirų savybių ugdymo pereinama prie viso savęs, prie Aš ugdymo. Jis pradedamas savivalda.

Savivaldos poreikis kyla, kai individas pajunta savo kalbos ir elgesio pusiausvyros trūkumus, kliudančius jam optimaliai, adekvačiai santykiauti su aplinka. Jeigu jis šį trūkumą nepakankamai įsisąmonina, jam nurodoma, primenama. Savivalda paprastai ir grindžiama valia: tikslo užsibrėžimu, atkakliu jo siekimu, savikontrole, savitvarda, savikorekcija.

Savivaldą galima suprasti ir plačiau kaip organizuotą programinę savireguliaciją sunkioje situacijoje. Būtent tada reikia suprasti gyvenimo aplinkybes, kurios lengvai sukelia netinkamą, nediakvatų individo elgesį: pavyzdžiui, blogo elgesio draugų įtaka, išgė rimai, muštynės, nepadoraus elgesio ir kitos situacijos. Tokių situacijų reikia vengti, bet jose atsidūrus elgiamasi pagal ir anksto numatytą dorinę programą.

Programinėje savireguliacijoje ypatingą vietą užima kompleksinė saviaukla ir autotreniruotė.

Kompleksinės saviauklos būtinumas grindžiamas tuo faktu, kad žmogaus savybės susijusios : nėra vieno izoliuoto kurio nors blogo charakterio bruožo, nėra vienos “silpnybės” ar “tvirtybės”. Asmenybė – visybinė žmogaus saviraiškos priemonių ir jėgų struktūra. Todėl norint ką nors keisti, būtina keisti tam tikrą savybių kompleksą.

Programinėje saviaukloje praktikuojama autotreniruotė kurioms nors savybėms efektyviai ugdyti, pavyzdžiui, atletiškumui, dėmesiui, savitvardai ir t.t..

Minėtos saviauklos rūšys praktikuojamos visais amžiaus tarpsniais, tik pastarosios dvi prieinamos ne anksčiau kaip paauglystėje.

Saviauklos turinys

Saviauklos turinys aprėpia visą asmenybės vidinį gyvenimą ir jos santykius su aplinka. Nemažą reikšmę turi rūpinimasis savo kūno grožiu, jo tvirtumu, gracingumu, patrauklumu. Autotreniruotės, įvairių trūkumų šalinimas, dvasingumo stiprinimas – svarbūs jaunuolio gyvenimo dalykai.

Mokyklniame amžiuje siekiama gero pažangumo, neatsilikti nuo bendraamžių. Savo rango klasės kolektyve jutimas dažniausiai sukelia poreikį lenktyniauti pažangumo srityje. Jei juntamas atsilikimas, stengiamasi įveikti trūkumus atsilikimui šalinti. Čia didelį vaidmenį vaidina mokytojo patarimas, kaip lavinti atmintį, kaip mokytis. Savarankiškumas mąstymo uždavinių sprendimas, pastangos pačiam rasti geriausius protavimo variantrus, daryti išvadas, efektyviai veikti tobulina intelekto jėgas. Mokiniai noriai imasi kūrybinių darbų. Sąmoningas siekimas kurti nauja, jame išreikšti savo vaizduotės ir proto jėgas – svarbus individualybės plėtotės veiksnys.

Nemažai rūpesčių kelia įvairios charakterio tobulinimo problemos. Paauglstėje rūpinamasi greitesniu subrendimu. Dažnai klaidingai suprantami suaugusio, brandaus žmogaus požymiai: rūkymas, laisvas elgesys su kitais. Savo nuomonės primetimas kitam, rengimosi ekstravagantiškumas ir t.t.. Dažnai pasirenkami neleistini būdai ir teigiamoms suaugusio žmogaus savybėms ugdytis. Ištvermė kartais ugdoma darant sau skausmą. Visa tai rodo, jog reikia vadovautis saviauklai.

Labia paplitęs saviauklos būdas – įsipareigojimas. Individas imasi pareigų ar priedermių ką nors daryti arba ko nors nedaryti. Mokinys įsipareigoja kasdien punktualiai ir švariai atlikti mokyklos skirtas užduotis, visada sakyti tiesą. Saviataskaita stiprina įsipareigojimo efektyvumą, padeda numatyti priemones tobulinti jo vykdymą. Tai – išpažintis sau ir net kitam.

Specialus saviauklos būdas – savidrausmė. Jis praktikuojamas tada kai individas turi sunkumų vykdydamas nustatytas bendro gyvenimo ar darbo normas, draugiškų santykių taisykles. Įsivedamas į savo veiklos programą režimas, kuriuo siekiama ugdyti savo drausmingumą. Režimo vykdymas nėra tokiam individui lengvas, nes prieštarauja jo įpročiams, norams, požiūriams.

Įveikiant charakterio trūkumus dažnai praktikuojama savitaiga. Tai specialus saviauklos, autopsichoterapijos būdas. Jis prieinamas vyresniojo amžiaus moksleiviams.

Yra trys savitaigos sąlygos: 1) gera fizinė būklė, 2) relaksacijos būklė, 3) tikslo siekimas.

Savitaiga galima, jeigu nejaučiamas koks nors fizinis skausmas, nemalonūs pojūčiai, sunkumas. Dažnai įvairūs psichinio pobūdžio negalavimai kyla dėl blogos fizinės būklės: pervargimo ligos.

Savitaiga pradedama nuo relaksacijos (atsipalaidavimo): atsigulama ar atsisėdama, atpalaiduojami kaklo, rankų, kojų raumenys ir pan.. Atsipalaidavimo būsenos nervų sistema darosi jautresnė, požievis darosi imlesnis informacijai, retikulinė sistema labiau sustiprina impulsus, siunčiamus į smegenų žievę.

Esant šioms sąlygoms, pagal savitaigos tikslą įkalbinėjama save laikytis neabejotinai teisingų pažiūrų.

Pagalbiniais saviauklos būdais reikia laikyti savipaskatą ir savibaudą, nes jie nevaidina tokio vaidmens, kaip anksčiau minėtieji. Vis dėlto pasitenkinimas saviauklos laimėjimais, pritarimas savo pakitusiam elgesiui, savęs pagyrimas turi tam tikrą reikšmę įsitvirtinant saviauklos rezultatus. Savęs peikimas, bausmės sau paskyrimas taip pat turi skatinti saviauklos tobulinimą. Suprantama , ne bausmėmis ir pagyrimais reikia save tobulinti, o sąžiningu siekimu tapti visapusiškai ir harmoningai išsiaulėjusia asmenybe.

Išvados

Visą auklėjimo proceso eigą lemia gyvenimo, susiklosčiusio šeimoje dar iki vaiko gimimo, būdas. Tėvai atsineša į šeimą bendravimo išmintį, kurią gavo iš daugybės buvusių kartų, įgijo vaikystėje. Savo veiksmais jie beveik visada atgamina pedagoginę patirtį, kurią sukaupė, nejučiomis mėgdžiodami tėvus ir motinas, močiutes ir senelius.

Yra du požiūriai : “Pedagogikoje nėra ir negali būti receptų. Pedagogika – kūrybiškas, dialektiškas mokslas. Viskas priklauso nuo aplinkybių, nuo konkrečių sąlygų”; “Pedagogika – taikomasis mokslas ir turi susidėti iš taisyklių patarimų, rekomendacijų”. Galimas daiktas, gali būti ir kompromisinių sprendimų. Siekimas sukurti pedagogikos taisykles nereiškia, kad bandoma primesti skaitytojui “Knyginį auklėjimą”.

Esama ir tokios paradoksalios minties: kad išmoktume auklėti, turime išmesti pedagogiką. Galime pritarti šiai minčiai, bet su esmine išlyga: tiktai auklėjimo dėsningumų išmanymas gali padėti ugdyti vaiko asmenybę. Šio išmanymo negalima pakeisti jokia patirtimi, jokia išmintimi. Patirties , žinių ir žmogiškos išminties lydinys – tai ir yra ta pedagogika, kurios reikia kiekvienam.

Auklėjimo priemonės

1 lentelė

Rūšys Tipai Elementarios Išvestinės Sudėtingos
Gamtinės Žodis, daiktas, reiškinys Teiginiai
Atvaizdas Kalba
Visata
Kultūrinės Faktai
Dėsniai
Įrankiai
Vaizdas Žinios
Požiūros
Agregatai
Kompozicija

Mokslas
Filosofija
Technika
Menas
Socialinės Bendravimas
Gyvenimas Principai, normos
Reikalavimai, režimas Ideologija, moralė
Politika
Individualinės Veiksmas
Santykis Veikla
Poelgis, situacija Sąmonė
Savimonė, refleksija

Leave a Comment