Atsakomybė ir atsakingumas

Atsakomybė – tai žmogaus reakcija į situaciją. Laikyti žmogų atsakingą už savo poelgius, vadinasi, tikėtis gauti iš jo protingą atsakymą į klausimą, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip. Atsakomybė reiškia, kad žmogus ar žmonių grupė turi teigiamą požiūrį, savanoriškai pripažįsta objektyvią būtybę. Žmonių poelgiams pritariame tada, kai matome, jog juos galime protu pateisinti, t.y. kai veikiančio asmens motyvavimas yra protingas ir pagrįstas. Į šitą atsakomybės aspektą yra du požiūriai:

1) jis rodo, kad klausimą, kas yra gerai, o kas blogai, laikome diskursyviu. Apie tą klausimą taarpusavyje galime protingai kalbėtis. Taigi darome prielaidą, kad gėrio ir blogio nusakymas neturi būti nei visai iracionalus, nei tiesiog asmeninės nuomonės reikalas; priešingai, jis nurodo racionalaus argumentavimo būtinybę.

2) be to, matyti, kad blogis, amoralumas visada turi prieštaravimo sveikam protui pobūdį. Jų neįmanoma racionaliai pateisinti. Jie daromi „priešingai protui ir sąžinei“, todėl už juos negalima atsakyti (bent jau dabar ir atsižvelgiant į šias aplinkybes). Tad darome tai, ką norėtume, bet neturėtume daryti.

Žmogus, atlikdamas tam tikrą veiksmą, nesieja su išorinėmis sankcijomis, utilitariniais tikslais, o reemiasi tik laisva savo valia ir vykdo įsipareigojimus.

Būdama visuomenės sistemos elementu, asmenybė daugeliu atvejų yra savarankiška ir savivaldi. Tai, kokiu mastu asmenybė pasirenka ir sutinkamai su šiuo pasirinkimu veikia, rodo jos dorovinės ir socialinės laisvės lygį. Tačiau pasirinkimas ją ir įp

pareigoja, verčia atsakyti už savo poelgius. Taip iškyla socialinės atsakomybės problema.

Socialinė atsakomybė juk ir reiškia įvertinimą to, kaip, kokiu mastu praktinės veiklos procese asmenybė yra įgyvendinusi ir įgyvendina savo pareigą pasirinkti optimaliausią iš visų galimų elgesio variantą. Kitaip tariant, žmogus gali pasirinkti tam tikrą socialinę poziciją, tačiau tas jo veiklos aktas yra neatskiriamai susijęs su būtinumu ją įvertinti, už ją atsakyti. Ir juo žmogus turi daugiau laisvės pasirinkti poelgius, tuo labiau jis atsako už šį pasirinkimą. Laisvė yra, bendra prasme imant, atsakomybės prielaida: ten, kur jos nėra, neįmanoma ir atsakomybė. Ir atvirkščiai, – atsakomybė yra laisvės sąlyga: bet koks atsakomybės neigimas veda į savo ir kitų asmenų laisvės paneigimą. Toks socialinės atsakomybės aiškinimas padeda suprasti ir dorovinės atsakomybės esmę. Apie dorovinės atsakomybės lygį paaprastai sprendžiama iš to, kaip dorovinė veikla atitinka dorovinę pareigą, atsižvelgiant į tai, ar asmenybė sugeba ir gali dėl išorinių aplinkybių įvykdyti jai keliamus reikalavimus. Kitaip sakant, nagrinėdami dorovinę atsakomybę, siekiame išsiaiškinti tai, kaip, kokiu mastu praktiškai ji įgyvendino ar įgyvendina dorovinius reikalavimus. Šiandieniniai autoriai, aišku, veikiami labai prieštaringos žmogaus padėties šių dienų kapitalistinėje santvarkoje, dažnai dorovinės atsakomybės klausimus traktuoja vienašališkai – jie, pavyzdžiui, pripažįsta žmogų esant absoliučiai atsakingą už jo elgesio pasekmes, nepaisant išorinių aplinkybių įtakos, arba propaguoja mintį, kad žmogus, ka
adangį jis negalįs teisingai suprasti savo pareigos, praktiškai esąs nepakaltinamas.

Dorovinės atsakomybės įgyvendinimo lygį nustatome moralinio vertinimo pagalba. Tačiau, pažvelgę į etinės minties vystymosi istoriją, matome ne tik siekimą surasti objektyvius moralinio vertinimo kriterijus, bet ir paneigti tokių kriterijų realumą. Žmonės atitinkamus poelgius vertina iš tikrųjų palygindami juos su tam tikromis dorovinėmis vertybėmis, pasireiškiančiomis principų, normų, idealų forma. Nors klasinio antagonizmo sąlygomis šių vertybių turinys skirtingas, tačiau, pasirodo, kad pačios dorovinės vertybės gali būti įvertintos, remiantis jas įgyvendinančių asmenų visuomeninės veiklos rezultatais. Tie rezultatai, kurie atitinka visuomenės pažangos poreikius, doroviškai pateisinami, ir atvirkščiai.

Žmogus yra laisva esybė. Tik todėl, kad esame laisvi ir galime rinktis savo poelgius, mus galima vertinti gėrio ir blogio požiūriu. Laisvė yra paties žmogaus galia, kuri padeda žmogui kurti save, laisvai rinktis, būti atsakingam. Pagrindinė atsakomybės sąlyga – laisvė. Be laisvės nėra atsakomybės. Be galimybės laisvai rinktis nyksta ir atsakomybė. Atsakomybei svarbi pagarba, nes be pagarbos ji virsta dominavimu ir savivale. Savo laisvės ribas ir tikslus apibrėžtai suvokiame savimonės, tapataus savęs vertinimo ir pažinimo dėka. Nuo atsakomybės neatskiriama pareiga. Taip pat ryšį su laisve ir atsakomybe turi pažadas. Žmogaus vertės matas gali būti tai, kiek jis sugeba tesėti pažadus. Tai yra suprantama, nes duoto žodžio tesėjimas rodo, jog asmeniu ga
alima pasitikėti.

Laisvė ir atsakomybė neatskiriamos. Juo žmogus turi daugiau laisvės pasirinkti poelgius, tuo labiau jis atsako už šį pasirinkimą. Kaip nėra laisvės be atsakomybės, nėra atsakomybės be drausmės. Vidinė drausmė yra tvirtas pamatas pažiūroms į gyvenimo priedermes, atsakingumą. Ji yra pirmutinė, elementari veiklos ir elgesio laisvės sąlyga. Jai rastis būtina išorinė drausmė. Vaizdžiai tai nusako didis pedagogas J.A.Komenskis „Mokykla be drausmės – kaip malūnas be vandens“. Malūnas nesisuks, mokykla nedirbs. Būtų galima pasakyti dar plačiau: gyvenimas be drausmės kaip malūnas be girnų. Nors vanduo suks malūno ratą, bet nieko nemals. Jeigu mokykloje viešpatauja drausmė, tai jos reikšmė kur kas didesnė negu malūnui vanduo. Kiekvienam tikriausiai aišku, kad, sukantis drausmingų darbų ratui, visokeriop auklėjimo sėkmė garantuota, išukdomas žmogaus atsakingumas. Žinoma, tikroji sėkmė priklauso ne vien nuo darbo apskritai, bet ir nuo jo kokybės, kurią lemia mokytojų ir mokinių asmenybės, tarpusavio santykiai, jų dvasingumas.

Mokyklinė drausmė, rodos, paprastas dalykas – laikytis mokyklos vidaus taisyklių, mokinių taisyklių, ir viskas. O kaip sunku jų laikytis! Yra nuolatinių pažeidėjų. Su jais atskirai kalbama. Ir vis dėlto, nors sunku elgtis pagal taisykles, bet reikia, kitaip neįmanomas bendras darbas ir žmonių bendravimas. Kodėl sunku? Apie tai retai susimąstoma, todėl mažai rūpinamasi padėti įveikti sunkumus, ir vaikas auga nedrausmingas, akiplėša. Tai kelia su
usirūpinimą, nes drausmės norma jam netapo dvasine vertybe.

Nedrausmingo elgesio veiksnių ir iš jų kylančių įvairių sunkumų reikia ieškoti ne vien vaiko šeimoje, vaikų darželyje, mokykloje, draugų aplinkoje. Paauglystėje buvę drausmingi vaikai dažnai pasikeičia, jeigu tėvai netaiko naujų auklėjimo metodų. Paprastas draudimas, reikalavimas nepadeda. Kodėl neklauso, nesiaiškinama, nepastebima, kad pasikeitė paauglio požiūriai, santykiai su aplinka, netgi tėvais ir mokytojais.

Paauglys negailestingai kritikuoja visus, ieško naujos tiesos – tikros, gyvenimiškos, ne mokyklinės. Blogai, jeigu jis pradeda pasikliauti klaidingais požiūriais, blogų draugų pavyzdžiais. Tada dar ne vėlu gilintis į asmenybę: į jos poreikius, interesus, pažiūras, įsitikinimus, į emocijas ir charakterį, patirtį ir intelektą. Dar ne vėlu padėti. Deja, dažnai paauglys lieka be vyresniųjų pagalbos, nes jų vengia, o tėvai užimti darbe arba įnykę į savo asmenines problemas. Kai būna tik vienas iš tėvų šeimoje, ne vienas paauglys atsiduria kryžkelėje. Kas kitas gali jam tada padėti, jei nerūpestingas auklėtojas, klasės vadovas?! Ne vienas, o daugelis įtaigių, drausmės normas įprasminančių individualių pokalbių padės keisti požiūrius, elgesį pagal siekiamus auklėjimo tikslus. Moralai, gėdinimas, grasinimas – pavojingi poveikio būdai. Jais drausmingo jaunuolio neišugdysi. Na, žinoma, pokalbių nepakanka – reikia kaupti drausmingo elgesio patirtį ir pastebėti, teigiamai vertinti jo laimėjimus. Drausmės saviaukla lemia savęs pergalę.

Kartais pernelyg siaurai suprantamas drausminis auklėjimas: organizuojamos budinčios klasės, nurodomi budėtojų postai, reguliuojamas judėjimas, reikalaujame nevėluoti į pamokas, ritmingai mokytis, supažindinti su mokinių elgesio taisyklėmis ir pan. O asmenybės drausmė yra dvasinio, pasaulėžiūrinio – dorinio auklėjimo rezultatas. Pirmoji dvasingumo pakopa – drausmingumas. Tada pasiekiami ir kiti ugdymo tikslai. Bet negalima atmesti ir specialių drausminimo priemonių. Mokiai turi būti atsakingi už savo pareigas.

Ankstyvojoje vaikystėje drausmingumas pradedamas ugdyti žodžiu „negalima“, vėliau sudaromas darbo ar poilsio rėžimas. Štai tie „rėmai“, kuriuose susiformuoja tvarkos, veiklos ritmo ir kokybės įpročiai. To, žinoma, neužtenka. Drausmingi išauga tie vaikai, kurie iš mažens mokosi viską daryti gerai kitų džiaugsmui ir suprasti, kodėl taip dera elgtis. Galima skirti veiklos, bendravimo bei santykių drausmę:

veiklos drausmė: 1) žaidimų, 2) mokymosi, 3) darbo;

santykių drausmė: 1) draugiškumo, 2) bendruomeniškumo, 3) visuomeniškumo,
4) kultūringumo, 5) religingumo,. Suprantama, šios drausmės sritys susijusios, viena kitą papildo.

Yra žaidimų su taisyklėmis. Jei jų nesilaikoma, žaidėjai baudžiami baudžiami arba šalinami iš žaidimo. Tai gera drausmingumo mokykla. Tas pat turėtų būti ir su mokymosi reikmenimis ir t.t. Drausmės taisyklės taip pat gali reguliuoti mokinio atminties, mąstymo gebėjimų, vaizduotės, emocingumo ir kitų individualių savybių reiškimosi stilių. Jam mokytojai kelia drausmės reikalavimus, bet nebara, nebaudžia, jei ką užmiršta, lėtai mąsto ir pan. Tai būtų nesusipratimas. Ugdant visuomeniškumo drausmę, skatinti dalyvauti akcijose, kurios reiškia visų interesus, mokyti organizuotumo, sąžiningumo, darbo kokybės, griežtos įpareigojimų vykdymo apskaitos. Taip siekiama socialinės kultūros. Mokiniai čia taip pat turi būti atsakingi už savo drausmę.

Bet kurioje veiklos srityje neišvengiama draugiškumo, grupės, bendruomenės drausmė. Tikrus draugus sieja ne vien bendri interesai, pasitikėjimas vienu kitu, nuoširdus palankumas ir tolerancija, tikra pagalba ištikus bėdai, bet ir griežta drausmė – griežtas žodžio laikymasis, susitarimo vykdymas, punktualumas. Mokyklos klasė vykdo visuomenės gyvenimo kultūros tikslus, kuriuos reguliuoja įstatymai, nutarimai, taisyklės. Jas ypač įprasmina religija, gamtos ir žmonijos įstatymus apgaubdama šventumu, mokydama religinio elgesio drausmingumo. Mokyklos klasė taip pat turi būti atsakinga už savo pareigas.

Jeigu visas šias drausmės normas jaunimas perima kaip savo dvasinio gyvenimo vertybes ir jomis vadovaujasi, jis tampa jau dvasine asmenybe, galinčia oriai išreikšti savo individualybės jėgas bendram labui. Vadinasi, drausmingumas – ne aklas paklusnumas, bet asmenybės saviraiškos socialinėje tikrovėje sėkmės dvasinis postulatas, realizuojantis veiklos ir žmonių santykių tvarkos vertybines normas.

Kaip matyti, asmenybės drausmingumo ugdymas – ne toks paprastas uždavinys. Iš tikrųjų įvairūs rašyti ir nerašyti tvarkos reikalavimai susiduria su asmens poreikiais, interesais, kartais su objektyviomis aplinkybėmis ir galimybėmis, todėl būna pavėlavimų, netikėtų tvarkos pažeidimų, prisieina juos ne tik pateisinti, bet kartais ir keisti tvarką, pertvarkyti vidaus režimą ir pan., reiškia mokiniai nejaučia savo drausmės atsakomybę.

Gera patirtis tų pedagogų, kurie mokinį mato kaip aktyvų veikėją, besimokantį ar dirbantį pagal savo išgales, besidomintį veiklos sritimi, kuri prieinama, artima jo individualybei. Mokykla didina jų galias, plečia interesus. Kai mokyklos reikalavimų mokinys negali patenkinti, atsiranda nesimokymo motyvai. Tada, gindamasis nuo priekaištų, jis pareiškia norįs dirbti. Jeigu darbo neduodama, jis tampa dykinėtoju. Tokia daugelio dykinėtojų biografija. Reikia stengtis, kad tokių biografijų nebūtų. Daug padės diferencijuotas mokymas ir auklėjimas.

Mokymo ir auklėjimo diferenciacija galima per kiekvieną pamoką, tik reikia diferenciaciją vykdyti: silpnesniųjų grupei duoti lengvesnių užduočių ir tam tikrą laiką kelti mažesnius reikalavimus mokymosi kokybei vertinti. Mokiniams pereiti iš silpnesnės grupės į stipresnę – visada durys atviros. Toks mokymas sumažins dykinėtojų skaičių, vaikai norės mokytis.

Pradinių pažiūrų į gyvenimo priedermes, elgesio pagal jas, sąmoningo drausmingumo ugdymas, kaip matyti, turi apimti visas mokinių gyvenimo sritis, visus asmenybės ypatumus: veiklos ir bendravimo motyvaciją, gebėjimus, emocijas, valią bei charakterį. Tik tada bus išukdytas atsakingumas – laisvės ir gerovės sąlyga.

Mūsų dienomis atsakomybė dažniausiai suvokiama kaip pareiga, kaip tai, kas mums primetama iš išorės. Bet atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas; tai mano atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Būti atsakingam reiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam “atsakui”. Jona nejautė atsakomybės už Ninevijos gyventojus. Jis kaip ir Kainas, galėjo paklausti: “Ar aš esu savo brolio sargas?” Mylintis asmuo jaučiasi atsakingas. Brolio gyvenimas jam yra ne tik brolio, bet ir jo paties reikalas. Jis jaučiasi atsakingas už savo artimą kaip pats už save. Ši atsakomybė motinos ir kūdikio atveju yra iš esmės rūpinimasis jo fizinėmis reikmėmis. Meilė tarp suaugusių yra susijusi su kito žmogaus psichinėmis reikmėmis.

Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savininkiškumą, jei nebus komponento – pagarbos. Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji reiškia (pagal žodžio “respicere” šaknį – “žiūrėti į”) – gebėjimą vertinti asmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo individualumą. Pagarba reiškia rūpinimąsi tuo, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Tokiu būdu pagarba teigia išnaudojimo nebuvimą. Aš noriu, kad mylimas asmuo augtų ir atsiskleistų savo paties labui; saviškai, o ne tokiu būdu, kad pasitarnautų man. Jei aš myliu žmogų, jaučiuosi esąs išvien su juo, bet su tokiu, koks jis yra, o ne su tokiu, koks man reikalingas kaip mano reikmių objektas. Aišku, kad pagarba yra galima tik tada, jei aš esu prisiekęs nepriklausomybę, jei galiu stovėti ir eiti be ramentų, nestelbiamas ir neišnaudojamas kito.

Rūpestis, atsakomybė , pagarba ir žinojimas yra tarpusavyje susiję. Tai yra sindromas nuostatų, būdingų subrendusiai asmenybei, kuri produktyviai išvysto savo galias, kuri nori to, ką kuria savo darbu, kuri yra atmetusi narcisistines svajones apie visažinystę ir visagalybę, kuri yra įgijusi kuklumo, pagrįsto vidine jėga, kylančia iš nuoširdžios produktyvios veiklos.

Manau, kad žmogaus laisvė yra ne tik prigimtinė, bet ir įpareigojanti. Nežabota laisvė be gėrio ir atsakomybės virsta savivale, kėsinasi į kito žmogaus orumą ir griauna žmonių bendruomenės pagrindus.
Žmogus turi pasirinkimo laisvę, todėl yra atsakingas už savo veiksmus prieš savo sąžinę, bendruomenę ir palikuonis. Būdamas bendruomenės narys, jis turi bendrų pareigų ir dalijasi atsakomybę už savo artimą, bendruomenę ir pasaulį. Tad dabartinė karta privalo prisiimti atsakomybę už gamtinės aplinkos bei visos Kūrinijos išsaugojimą.
Vaiko gyvenimas – tarsi popieriaus lapas: kiekvienas praeivis palieka jame pėdsaką.
Senovės kinų patarlė

Šioje patarlėje glūdi gili išmintis. Žmogus yra toks, kokia buvo jo vaikystė, koks buvo jo gyvenimas, kaip su juo buvo elgtasi. Žmogui augant ir bręstant, palaipsniui formuojasi individualus jo atsakymas į klausimą ???Kas aš esu?“ Žmogus susikuria savo portretą paisydamas jį supančių žmonių nuomonės apie jį augimo ir brendimo metais. Todėl nesunku nuspėti, ar vaikystėje buvo skatinamas, ar trypiamas vaiko pasitikėjimas savimi. Dažnai vaikai sako: ???Aš nemoku“. Ir tai rodo, kad jie netiki savo gebėjimais kam nors, nes netiki sėkme. Savimi nepasitikintiems žmonėms gyvenime nesiseka dėl to, kad jie nepanaudoja net turimų galimybių. Kuo vyresnis žmogus, tuo sunkiau jam įkvėpti pasitikėjimą savimi. Todėl labai svarbu šią galimybę ugdyti nuo mažumės.

Kuo žmogus labiau pasitiki savimi, tuo lengviau mokosi. Ne toks gabus, bet savimi pasitikintis vaikas gali įveikti didesnius sunkumus nei intelektualus, bet susigūžęs jo bendraamžis. Ir tėvai, ir mokykla turėtų ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi, tačiau dar dažnai atsitinka priešingai – pristabdoma, prilaikoma individuali vaiko raiška. Namuose vaikas girdi draudimus: neik, neimk, neduok, klausyk ir pan. Dėl to pradeda bijoti reikšti savo nuomonę, ją apginti.

Manyčiau, vienas svarbesnių devizų ugdant vaiką turėtų būti – ???Žmogau, tu svarbus!“ Visai nesunku organizuoti mokymą, stiprinantį vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, padedantį atsiskleisti, pastebėti kiekvieno talentus ir juos ugdyti. Todėl jau pirmosiomis dienomis mokykloje vaikas turėtų pajusti, kad jis yra labai svarbus. Ta diena jam turėtų būti tikra šventė, pademonstruojanti, kad jis čia yra laukiamas ir reikšmingas. Taigi nuo pat pirmos dienos mokykloje vaikas skatinamas pagirti save. Mokytojas irgi turi tokią teisę. Jis gali pasakyti: ???Mes netrukus imsimės darbo, kuriam aš gerai pasiruošiau. Tiesą sakant, aš netgi tuo didžiuojuosi. Tikiuosi, kad ir jūs netrukus taip manysite“. Taip mokytojas pratina vaikus suvokti, kad žmogus turi teisę didžiuotis savimi, kai jis to vertas.

Dažnai vaikai bijo atlikti užduotį tik dėl to, kad nesuklystų. Tačiau jie turėtų suprasti – kartkartėmis padaryti klaidą yra natūralu ir suklydus nereikia savęs smerkti. Manyčiau, mokytojas, padaręs klaidą, irgi neturėtų bijoti vaikams prisipažinti. Taip jis padėtų vaikams suprasti, kad neklystančių nėra ir vien dėl padarytos klaidos nepasidarysi menkesnis. Todėl ir aš niekada nebijau pripažinti klydusi: ???Man nepasisekė gerai organizuoti šį darbą. Turėsiu viską apgalvoti namuose ir ką nors pakeisti“.

Be to, pasitikėjimas savo jėgomis labai priklauso ir nuo bendro visos klasės darbo vertinimo. Mes stengiamės visada aptarti nuveiktus darbus, diskutuojame apie savo laimėjimus ir pralaimėjimus. Todėl vaikai jaučiasi atsakingesni už tai, kas įvyksta. Atsakomybės jausmas daro juos reikšmingesnius savo akyse. Žmogus negali būti laimingas, jei nelaimingas jo artimas. Todėl pratinu vaikus, užuot sakius: ???Aš geriau už jį atlikau šį darbą“, pasipuikuoti: ???Aš didžiuojuosi, kad man pavyko gerai atlikti šį darbą“. Mokytojas, be kita ko, neturėtų kitiems girdint lyginti mokinių laimėjimų.

Vaikus mokykime juos supančių žmonių laimėjimais džiaugtis ne mažiau nei savo. Dažnai girdime aptarinėjant draugų klaidas ir trūkumus: ???Ji nemoka net..!“ Atpratinkime vaikus pirmiausia matyti savo draugų silpnybes. Juk visai nesunku pastebėti ir teigiamus draugų bruožus, nes kiekvienas jų turi! Todėl norėčiau pasiūlyti keletą būdų, kaip skatinti mokinius geriau pažinti vieni kitus, mokyti viešojo elgesio taisyklių ir stiprinti pasitikėjimą savimi. Vienas iš jų – žaidimas ???Draugystės medis“.

Draugystės medis

Medžio šaką pamerkiu gėlių vazone ir pakabinu daugybę lapelių – kortelių su užduotimis, kaip antai: Nupiešk kurį nors klasės draugą; Parašyk draugišką laišką kuriam nors iš klasės draugų; Pasidalyk kuo nors su vienu iš klasės draugų ir kt. Lapelių turi užtekti visiems ar bent kas antram vaikui. Vaikai kiekvieną rytą paiima po lapelį ir visiems matant po kurio laiko atlieka nurodytas užduotis. Šis žaidimas žaidžiamas savaitę. Vėliau lapelius su užduotimis vaikai kabina patys. Atlikdami užduotis, jie turi pasirinkti kaskart vis kitą klasės draugą, kad visi būtų pastebėti ir nė vienas neliktų nuošalyje.

Ieškomasis asmuo

Du mokiniai ???ieško“ dingusio asmens, o kiti du vaidina policininkus. Dar kiti stebi. Pirmoji pora susitaria, kurio klasės draugo ieškos, ir turi kuo tiksliau apibūdinti jį ???policininkams“. Žaidimo taisyklės draudžia minėti neigiamus bruožus – nei susijusius su išvaizda, nei su gebėjimais. Iš apibūdinimo ???policininkai“ turi atspėti, kuris iš moksleivių yra ieškomasis asmuo.
Šis žaidimas ugdo gebėjimą įžiūrėti teigiamus kito žmogaus bruožus.

Gyvenimo kelias

Dideliame popieriaus lape nupiešiami svarbiausi gyvenimo įvykiai – ir geri, ir blogi. Piešinys turi būti abstraktus – savo gyvenimo vingį reikia pavaizduoti kaip kalnus, juodą mišką, ilgą lygų kelią, kaip tamsius debesis, saulėtą dangų. Piešinys, kad būtų galima lengviau jį suprasti, papildomas žodžiais. Baigus piešti, surengiama piešinių paroda (jei kas nenori kabinti piešinio, neprieštaraujama). Vaikai apžiūri piešinius, klausinėja draugų.
Šis žaidimas leido ne tik geriau pažinti vieni kitus, bet ir pajusti, jog greta esantys mato ir geruosius kito žmogaus bruožus. O tai skatina pasitikėjimą savimi ir klasės draugais.

Knyga apie save

Visų knygelės pavadintos ???Knyga apie save“. Per dailės ir darbelių pamoką pagamintos knygelės gražiai, tvarkingai įrišamos, viršeliai papuošiami. Kasdien parašoma po knygelės puslapį. Prieš pradedant rašyti, mokiniai supažindinami su dienos tema, dalyvauja šiai temai skirtame pokalbyje. Pasiūlomos pokalbio temos: Pykstu, kai.; Džiaugiuosi, kad aš esu aš, nes.; Aš šaunus (šauni), nes.; Mėgstu.; Aš laimingas (laiminga), kai.; Mokykloje mėgstu.; Kai užaugsiu, .; Keistai jaučiuosi, kai.; Mane labai liūdina.; Labai bijau.; Džiaugiuosi, kad esi mano klasėje, nes. (beje, šį puslapį tiktų pildyti ir mokytojui).

Išvados

Savo darbe bandžiau atskleisti atsakomybės ir atsakingumo sąvokas. Socialinė atsakomybė reiškia įvertinimą to, kaip, kokiu mastu praktinės veiklos procese asmenybė yra įgyvendinusi ir įgyvendina savo pareigą pasirinkti optimaliausią iš visų galimų elgesio variantą. Analizavau dorovinės atsakomybės lygį, apie kurią paprastai sprendžiama iš to, kaip dorovinė veikla atitinka dorovinę pareigą, atsižvelgiant į tai, ar asmenybė sugeba ir gali dėl išorinių aplinkybių įvykdyti jai keliamus reikalavimus. Kitaip sakant, nagrinėjant dorovinę atsakomybę, siekiame išsiaiškinti tai, kaip, kokiu mastu praktiškai ji įgyvendino ar įgyvendina dorovinius reikalavimus. Taip pat darbe nagrinėjau apie laisvę ir atsakomybę, kad viena nuo kitos neatskiriamos. Žmogus yra laisva esybė. Tik todėl, kad esame laisvi ir galime rinktis savo poelgius, mus galima vertinti gėrio ir blogio požiūriu. Laisvė yra paties žmogaus galia, kuri padeda žmogui kurti save, laisvai rinktis, būti atsakingam. Tai ir yra pagrindinė atsakomybės sąlyga – laisvė. Be galimybės laisvai rinktis nyksta ir atsakomybė. Atsakomybei svarbi pagarba, nes be pagarbos ji virsta dominavimu ir savivale. Savo laisvės ribas ir tikslus apibrėžtai suvokiame savimonės, tapataus savęs vertinimo ir pažinimo dėka.
Kasdieniniame darbe pedagogai laisvai renkasi, kas jam konkrečioje situacijoje yra svarbu ir reikalinga. Todėl pedagogas turi prigimtinę teisę visada ir visur išlikti sau žmogumi, bet jis neturi teisės būti nehumaniškas ir nedemokratiškas. Šios dvi savybės – žmoniškumas ir kitų laisvės gerbimas – yra pedagoginio pašaukimo šerdis, apie kurią turi suktis visos ugdomosios veikmės priemonės.

Ir pabaigoje norėčiau akcentuoti, kas iki šių dienų pedagogų priimta – būti vadovu, imtis visą atsakomybę už ugdymo rezultatus, už mokinių ir jų tėvų klaidas. Tai neteisinga. Pedagogas, būdamas humanistas ir demokratas, turi padėti bręsti mokinių ir tėvų atsakingumui už jų pačių ateitį. Mokinys atsako už ugdymosi rezultatus, tėvai – už save ir savo nepilnamečius vaikus. Tada pedagogui lieka vadovauti atsakomybės brandai, bet ir čia jis nevisagalis.

Leave a Comment