Aš turiu problemą. Nemoku nuspręsti. Nesugebu rinktis. Stoviu kryžkelėje kiaurai permirkusi darganoje ir nežinau į kurią pusę pasukti. Arba restorane skaitau meniu visą pusvalandį, bet galiausiai vis tiek lieku nepatenkinta savo pasirinkimu. Išsimatavusi krūvą megztinių išpardavimų spūstyje neapsisprendžiu – mėlyną ar geltoną. Nenusiperku nė vieno.
Dabar man šiurpsta oda. Nes turiu daryti tai, ko nemoku. Rytoj priimti arba atmesti darbo pasiūlymą. Šiandien – apkabinti arba atstumti JĮ. Laukiu. Netrukus ateis. Man tai visai nesvarbu… Nesakykit, kad ilgiau nei įprasta terliojaus vonioje… Ir kad susinervinau apdeginusi varškės apkepą… Nes man tikrai mažai svarbu JO kritiškas žvilgsnis ir ironiška pastaba: „Kodėl toks pajuodęs?“
O iš tiesų man skauda. Veria kiaurai širdį būtinybė rinktis, kai noriu laviruoti tarp „taip“ ir „ne“, neduodama aiškaus atsakymo visų pirma sau pačiai. Šlykštu tas žinojimas, kad abu sprendimai bus klaidingi. Vienu atveju kentėsiu dėl to, jog bus sunku, kitu – dusiu nuo lengvumo.
Sustabdyčiau laiką. Dabar. Šią akimirką. Kol JO dar nėra, kol nesulaukiau lemtingo skambučio. Pagyventi minutėmis, kai saldžią savęs nepažinimo ydą skandinu pusiau saldžiame vyne. Akys užkliūna už žaidimų kauliuko formos sprendimų priėmėjo popierių krūvoje ant mano stalo. Išeitis… Kodėl gi ne? Koks iš tiesų skirtumas, kaip bus priimtas sprendimas, jei tarp galimų variantų nėra teisingo. Paridenu. Pašnibžda – „take a break“… Mielai. Įsipilu dar vyno. Tostas už lengvabūdiškumą. Malda kvailybei…
Comments are closed.