Iššūkis blykstei

Nuo vakar vakaro manęs neapleidžia klausimas: ar žmonės, vengiantys fotoaprato blykstės, yra iššūkis fotografui?

Aš tikrai nemėgstu fotografuotis. Tikrai! Bet štaigi sudalyvavau jau antrame vakarėlyje, kurio fotografas nenustojo kartais net įkyriai pykšėti man po nosimi, kad ir kaip akivaizdžiai demonstravau savo didelį nenorą. Vis nusisuku. Ar pasisuku. Ar nuleidžiu galvą.

Ir tada man kilo mintis – galbūt fotografą, susidūrusį su žmogumi, vengiančiu kamerų, apima lengvas sportinis azartas: “Bėgi? Vis tiek pagausiu.”? Galbūt tai kažkas panašaus, kaip advokatui spręsti sudėtingą bylą – nelengva, tačiau kur kas įdomiau.

Fotografuoti pozzuojantį – paprasta. Spragteli mygtuką ir nuotrauka “gatava”. O štai besislepiantieji intriguoja. Juos reikia gaudyti, stebėti, sekti. Savotiškas katės-pelės žaidimas. Vienas slepiasi, kitas gaudo. O jeigu ne tik “pagauna”, bet dargi šauniai pagauna? Tuomet džiaugsmas ir pasitenkinimas, matyt, dvigubas.

Ar tikrai taip? Labai gali būti, kad tai – tik mano fantazija, kuri dažnai nuskraidina toliau, nei reikėtų. O galbūt man tik atrodė, kad blykstė seka ir iš tiesų derėtų nagrinėti temą, kodėl kartais slepiamės nuo objektyvo?

6 thoughts on “Iššūkis blykstei”

  1. as labai megstu fotografuoti. ir atvirksciai nei straipsnio autore, nesuprantu, kodel kai kurie zmones slepiasi nuo blykstes. as visada pagalvoju, kad jie kazko bijo. KO? – taip ir nesuprantu.
    beje, nepozuojanti zmogu fotografuoti yra idomiau, nes nuotraukos gaunasi originalesnes ir tikroviskesnes 🙂
    vakareliuose norisi visus iamzinti, nes po jo labai smagu pasiziureti visa buvusio vakaro vaizda, prisiminti…

    Reply
  2. Tai štai būtent mėgstančių fotografuoti nuomonė šiuokart man ir buvo įdomi.

    Na o dėl baimės visai sutinku – tikrai slėpdamasi nuo blykstės bijau. O bijau negražių nuotraukų. Žinau, kad veidrodyje sau patinku labiau, nei nuotraukose, tad ir vengiu į jas žiūrėti. Visgi tai nėra taip paniška, kaip galėjo pasirodyti iš straispnelio – asidangsčiusi skaromis tikrai nelakstau. Bet jei galiu nesifotografuoti, taip ir darau 🙂

    Reply
  3. yra fotogeniškų ir nefotogeniškų žmonių. kas kita, kad kai kurie žmonės neteisūs, sau įsikalbėję, jog yra nefotogeniški. jei taip, tada verta padiskutuoti, kodėl jie bijo fotografuotis. o jei tikrai “netinka objektyvui”, tai suprantamas nenoras fotografuotis. beje, profesionalūs fotografai tai jaučia ir tokių žmonių nevargina.

    bet situacija vos vos keičiasi, kai fotografuoja profesionalai reporteriai. ir dar – viešoje vietoje. tuomet tikrai jiems labiau magą pagauti tuos, kurie vengia objektyvo, nei tuos, kurie mielai pozuoja.

    Reply
  4. Žmonės mėgsta savo nošį kišti kur reikia ir kur nereikia, pro rakto skylutę žvilgčioti į kito privatų gyvenimą. Tai savotiška vagystės atmaina.
    Kokią teisę turi kažkoks nepažįstamas asmuo disponuoti mano atvaizdu?
    Ir visai nesvarbu šiuo atveju mano gražumas ar bjaurumas – dėl skonio nesiginčijama.

    Reply
  5. Nėra jokio įdomumo fotografuoti pozuojantį žmogų ar žmogų kuris žino esąs fotografuojamas. Mane žavi emocija, kuria žmogus išgyvena tą akimirką. Kažkoks susimąstymas, džiaugsmas, veiksmo įtampa. Tai kas akimirkomis plaukia iš vidaus. Kartais tiesiog sportinis interesas “pagauti”. Ne šiaip, bet būtent tą akimirką, tą išraišką, kuri patraukė akį, kuri yra įdomi. Jei pavyksta taip, kaip noriu, tai dažniausia nujaučiu, kad ir “auką” kadras pradžiugins:)

    O šiaip tai jei ne užstalės kolega blyksi į akis, o persekioja nepriklausomas vakarėlio fotografas, tai arba (1) mirtina užduotis padaryti reportažui jūsų nuotrauką, arba (2) jūs tikrai užkliuvot fotografui (2b-užkliuvot, bet niekaip nepavyksta pagauti taip kaip norisi; 2c-dėmesio išraiška).

    p.s. aš dažniausia dirbu be blykstės ir stengiuos likti nepastebėtas. Taip, tai savoriška vagystė. Stengiuos grąžinti jei galiu, idant būčiau mažiau apsivogęs 🙂

    Reply
  6. Mato tevas yra fotografas profesionalas, as irgi stengiuosi nuo jo neatsilikti, o buna taip, pamatai zmogu kuris yra simpatiskas ir idomus ir ji fotografuoji, “blykstes baime” daznas reiskinys, nes zmones linke save nuvertinti, motyvuodami tai kaip – va as negrazus, arba as nefotogeniskas, arba siadien as be makijazo etc, visi zmones yra fotogeniski tik reikia surat kampa is kurio pozicijos ziurint jis bus grazus, beto rimtesni fotografai stengiasi pagaut jausma, o ne tisiog pavaiksliuka,. Beto to nepozuojamos foto labiausiai atspindi jausmus, nes tada zmogus buna atsipalaidaves uzsiemes savais reikalais ir idomiausias, visai kitas dalykas yra studijine fotosesija. Aisku paparaciu nepateisiniu, cia jau iskrypimas.

    Reply

Leave a Comment