Nuo vakar vakaro manęs neapleidžia klausimas: ar žmonės, vengiantys fotoaprato blykstės, yra iššūkis fotografui?
Aš tikrai nemėgstu fotografuotis. Tikrai! Bet štaigi sudalyvavau jau antrame vakarėlyje, kurio fotografas nenustojo kartais net įkyriai pykšėti man po nosimi, kad ir kaip akivaizdžiai demonstravau savo didelį nenorą. Vis nusisuku… Ar pasisuku… Ar nuleidžiu galvą…
Ir tada man kilo mintis – galbūt fotografą, susidūrusį su žmogumi, vengiančiu kamerų, apima lengvas sportinis azartas: “Bėgi? Vis tiek pagausiu…”? Galbūt tai kažkas panašaus, kaip advokatui spręsti sudėtingą bylą – nelengva, tačiau kur kas įdomiau.
Fotografuoti pozuojantį – paprasta. Spragteli mygtuką ir nuotrauka “gatava”. O štai besislepiantieji intriguoja. Juos reikia gaudyti, stebėti, sekti. Savotiškas katės-pelės žaidimas. Vienas slepiasi, kitas gaudo. O jeigu ne tik “pagauna”, bet dargi šauniai pagauna? Tuomet džiaugsmas ir pasitenkinimas, matyt, dvigubas.
Ar tikrai taip? Labai gali būti, kad tai – tik mano fantazija, kuri dažnai nuskraidina toliau, nei reikėtų. O galbūt man tik atrodė, kad blykstė seka ir iš tiesų derėtų nagrinėti temą, kodėl kartais slepiamės nuo objektyvo?
Comments are closed.