Vincas Kudirka

Vincas Kudirka (1858 – 1899)

Biografija

V. Kudirka 1858 m. gimė Vilkaviškio apskrityje, Paežerių kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, kur pasižymėjo visokeriopais savo gabumais.1871 m. gabumai atsiskleidė mokykloje, gimnazijoje jam taip pat labai lengvai sekėsi mokytis. Buvo meno mėgėjas ir salonų šokėjas, linkęs į lenkišką kultūrą. Baigęs šešias klases, tėvo verčiamas, V. Kudirka įstojo į Seinų kunigų seminariją. Čia jis mokėsi du metus ir buvo pašalintas dėl „pašaukimo stokos“. Pirmas lietuviškas V. Kudirkos kūrinys buvo 1855 m. „Aušroje“ išspausdintas nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos?“. Tais pačiais metais dėl K. Markso „Kapitalo“ perrašymo hektografavimui, V. Kudirka buvo suimtas, kalintas ir pašalintas iš Varšuvos universiteto Medicinos fakulteto.1887 m. vėl grįžo į universitetą, kurį baigė 1889 m. Dalyvavo Proletariato partijos veikloje. 1888 m. jis įkūrė Varšuvos lietuvių studentų nelegalią draugiją „Lietuva“. Draugija 1889 m. pradėjo leisti „Varpą“, kurį V. Kudirka redagavo kelerius metus. Nuo 1890 m., greta „Varpo“, V. Kudirkos iniciatyva ėjo ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas“. Gyvenimo pabaigoje „Varpo“ redagavimas visiškai perėjo į jo rankas. 1890 – 1894 m. V. Kudirka pradėjo dirbti gydytoju Šakiuose. Tuo metu jis jau sirgo tada dar nepagydoma liga – džiova. 1895 m. dėl lietuviškos veiklos buvo suimtas, bet greit paleistas. Sveikatai silpnėjant, 1895 m. išvyko į Sevastopolį. 1896 m. pavasarį grįžo į Lietuvą. V. Kudirka mirė 1899 m. lapkričio 6 d. Naumiestyje (nuo 1934 m. – Kudirkos Naumiestis), kur ir palaidotas. Nors V. Kudirka mirė būdamas tik 40-ies metų, per palyginti trumpą laiką jo sukurti darbai buvo nepaprastai reikšmingi.

Asmenybė

Iš amžininkų, bendražygių, artimųjų prisiminimų, paties Kudirkos kūrybos ir laiškų iškyla sudėtinga asmenybė, kurioje derėjo švelnumas ir ryžtingumas, plazdėjo nerami, maištinga siela. Kudirka mirė būdamas vos keturiasdešimties, užgeso pačioje savo jaunystėje. Daugelis tokiame amžiuje tik atranda save, gilina savo polinkius. Sunkios gyvenimo sąlygos, lietuvių šviesuomenei priešiška carizmo politika, skatino konkretinti svajones, tramdyti vidinį chaosą, žaboti jausmus. Juos išliedavo muzikuodamas, komponuodamas. Rinkosi tokias kūrybos sritis, kurios reikalavo racionalumo, lakoniškumo, analitiškumo – minties poeziją, patriotinį-pilietinį eilėraštį, alegorinę satyrą, groteską, pasakėčią, literatūros kritiką, publicistiką. Menui skyrė laisvas nuo gydytojo praktikos valandas. Buvo jautrus, teisingas. Mėgo gamtą, augino rožes. Buvo moterų numylėtinis, elgdavosi su jomis riteriškai. Kudirka buvo suvalkietiškai išdidus, pašaipus, tačiau nei taupus, nei praktiškas. Turtų iš gydytojo darbo nesusikrovė, namų nepasistatė, viską skyrė „Varpo“ leidimui, kultūros reikmėms. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį visiškai atsidavė kūrybai. Lietuva, jos žmonės, tapo jo šeima. Pravirkdavo išgirdęs liaudies dainą. Kudirkos kova su carizmu už Lietuvą buvo optimistinė tragedija: jėgos nelygios, dirbo beveik vienas, bendradarbių ir skaitytojų turėjo mažai, tačiau net savo priešus privertė jį gerbti, nes kultūrą, laisvą mintį gynė kultūringai.

Kūryba

Nuo gimnazijos laikų Kudirka rašė eiles, leido pašaipūnišką laikraštėlį. Vėliau eilėraščiai tapo Lietuvos ateities vizijomis, kovos manifestais. Savo ir kitų Lietuvos poetų eiles išanalizavo ir aprašė poetikos traktate „Tiesos eilėms rašyti“. Jame apibūdino lietuviškos eilėdaros trūkumus, nurodė silabotonikos perspektyvas. Kudirkos satyrose jungiami minties poezijos, simbolių ir alegorijų bei absurdo elementai, sintetinamas publicisto akylumas, kritiškumas, gyvenimo filosofo polinkis abstrahuoti, išreikšti esmę aforizmu ar moraliniu imperatyvu. Kudirka turėjo vertėjo talentą, jo I. Krylovo pasakėčių vertimai nepranokstami net dabar. Alegorija, poezija ir komedija Kudirkos kūryboje visuomet kartu. Grožinę kūrybą jis pradėjo nuo kovos su Dievo niekintojais, nors pats visą gyvenimą buvo indiferentas. 1885 m. „Aušroje“ Kudirka išspausdino pirmąjį savo eilėraštį-sekimą „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos”. Kiek vėliau, 1888 m., „Lietuviškajame balse“ buvo išspausdinti originalūs Kudirkos eilėraščiai: „Gražu, gražiau ir gražiausia”, „Kregždelė”, verstiniai eilėraščiai „Motinai”, „Troškimas”. Patriotinės tematikos eilėraštis „Gražu, gražiau ir gražiausia” yra improvizacija Lietuvos draugijos įkūrimo proga. Kudirka mėgo rašyti proginius eilėraščius, jie dažniausiai būdavo didaktinio turinio. V.Kudirkos eilėraščio struktūra ir sąvokų gradacija – griežta, logiška.

Didžiausias jo nuopelnas lietuviško teatro srityje – 1888 m. Varšuvoje jis įsteigė „Lietuvos” draugiją, į kurios įstatus įrašė: draugijos lėšos bus skiriamos ant „užvedimo ir pakėlimo dailių ir teatro lietuviško”. Tuomet pirmą kartą mūsų kultūros veikėjų darbuose buvo paminėti lietuviško teatro reikalai. Tie nuostatai tapo V. Kudirkos ir jo bendražygių programinės veiklos gairėmis, nacionalinio teatro, vadinasi, ir nacionalinės savimonės didžioji programa. Žodžiu ir raštu autorius teigė ir agitavo kultūros ugdymą pradėti nuo liaudies dainos ir liaudies muzikos. Atsirandantys slaptieji, vėliau ir viešieji vakarai be dainos, be lietuviškų šokių būtų nepilnaverčiai. V. Kudirka teigė, kad nei lietuviškos dainos, nei muzikos nepakeisi kitų tautų analogiška kūryba. Tai būtų dvasinė tuštuma. Jis vienas iš pirmųjų rinko liaudies dainas ir išleido pirmuosius rinkinius (1895 – Id., 1898 – II d.). Pats griežė smuiku, violančele, citra, rašė muziką šokiams, harmonizavo liaudies dainas, komponavo instrumentinės muzikos kūrinius, parašė Lietuvos himną „Lietuva, Tėvyne mūsų”. Pastarasis kūrinys „dėl savo koncentruoto patriotizmo ir etikos bei lengvai įsimenamos kompiliuotos melodijos (populiarumui tai anaiptol nekenkia) yra ypatingas atvejis. Carizmo laikais ji lydėjo kone kiekvieną lietuvių susirinkimą, koncertą, būdavo spraudžiama net į dramos pastatymus”. Visoje V. Kudirkos muzikinėje veikloje nesunku atsekti lietuvių prigimtinė kūrybos vystymosi tradiciją, ateinančią iš tautosakos, mitologijos, sakmių, papročių, apeigų, kur dominuoja gyvenimo patirtis, etika, optimizmas, epochos socialiniai reiškiniai.

Taigi, Vincas Kudirka – įžymiausias tautinio sąjūdžio epochos veikėjas, jo gyvenimas – pasišventėlio tautos labui kelias. Jis tapo lietuvių visuomenės sąžine. Vinco Kudirkos vardas daugeliui asocijuojasi su lietuvių tautinio atgimimo pradžių pradžia. Akivaizdu, jog savo Tautiškoje giesmėje skelbęs ir raginęs, kad iš praeities Lietuvos sūnūs stiprybę semtųsi, Vincas Kudirka tapo ta stiprybe, kuri sujungia mūsų praeitį, dabartį ir ateitį.

LIETUVOS HIMNAS Vincas Kudirka

Tautiška giesmė Lietuva, tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme, Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia. Tegul Tavo vaikai eina Vien takais dorybės, Tegul dirba Tavo naudai Ir žmonių gėrybei. Tegul saulė Lietuvoj Tamsumus prašalina Ir šviesa, ir tiesa Mūs žingsnius telydi. Tegul meilė Lietuvos Dega mūsų širdyse, Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi.

Naudota literatūra:Internetinis puslapis www.google.lt