Viduramžių muzika

VIDURAMŽIAI

Viduramžių epocha tęsėsi nuo IV iki XVII amžiaus. Nuo IV a. Vakarų bažnytinę muziką buvo galima laikyti savarankiška krikščioniškosios muzikos atšaka. Po imperijos žlugimo Rytų Romos valstybė, virtusi Bizantijos imperija, gyvavo dar apie tūkstantį metų, kal ją galutinai sutriuškino turkai 1453m.
Ankstyvieji viduramžiai: nuo V iki IX a. Juos pradeda krikščioniškosios kultūros formavimasis. Jų pabaigą byloja vadinamasis “Karolingų renesansas” (VIII- IX a.). jis kilo milžiniškoje Frankų imperijoje, valdant imperatoriui Karoliui Didžiajam. Tuo metu Vakarų Europoje vyko kultūrinis sąjūdis: imta domėtis pasaulietiniais mookslais, antikos kultūra, o prie bažnyčių ir vienuolynų- steigti mokyklas, vėliau tapusias pirmaisiais Europos universitetais. Buvo plėtojama literatūra, formavosi romanų ir germanų kalbos.
Vidurinieji viduramžiai ( X- XIIa.). Jų pradžią skelbia vadinamasis “Otonų renesansas”, pakeitęs Karolingų renesansą. Tuo metu pradėjo formuotis ir iki XIIIa. Gyvavo pirmasis bendraeuropinis meno stiliui- romanika. Viduriniuosius viduramžius užbaigia didžiausio klestėjimo sulaukęs viduramžių klasikinis brandžiosios gotikos stilius. Klasikiniai viduramžiai- bažnytinės kultūros žydėjimo metas. Antra vertus, iki tol buvusi vieninga, krikščionių bažnyčia 1034m. skilo į Vakarų- katalikų ir Rytų- provoslavų. Kllasikiniai viduramžiai- tai ir visai kitokio gyvenimo formavimosi pradžia. Nuo X a. pradėjo formuotis pirmieji miestai. Jų augimą lėmė tai, kad atsirado savarankiška žmonių veiklos sfera- amatai. Vienuolynų mokyklos miestuose virto universitetais( pirmasis buvo įkurtas Italijoje Bolonijos mieste XI a.; An

nglijoje Oksfordo-1167 ; Prancūzijoje Paryžiaus-1215 ; Čekijoje Prahos-1348 ; Lenkijos Krokuvos-1364 ; Lietuvoje Vilniaus-1579).
Vėlyvieji viduramžiai (XIV a. vidurys- XVII a. pradžia) yra ne kas kita, kaip renesanso epocha.
Simboliška, kad viduramžiai prasidėjo krikščionybei ėmus vienyti Europą. Antra vertus, krikščionybė skilo į katalikų ir provoslavų, o XIV a. kilo antikatalikiškas judėjimas- Reformacija. Netrukus ji nuo katalikų bažnyčios atskyrė trečdalį tikinčiųjų ir susiformavo į trečią (šalia katalikybės ir stačiatikybės) pagrindinę krikščionybės kryptį protestantizmą, įsigalėjusį vidurio ir šiaurės Europoje ir reiškusį naujų luomų- miestiečių, buržuazijos- interesus.
Viduramžių muzikos istorija. Viduramžių muzikos istorija iš esmės yra pirmiausia bažnytinės muzikos istorija ir, deja, ją neišsamiai tepažįstame. Taip atsitiko todėl, kad pasaulietinė viduramžių kultūra iki pat renesanso buvo pirmiausia žodinė. Knygos buvo labai brangios, jas galėjo leisti tik turtingi vienuolynai, bet ne klajojantys muuzikantai, kurie dažniausiai būdavo neraštingi. Pasaulietinė muzika ypač suklestėjo riterių ir jų palydovų- menestrelių, žonglierių laikais (XII- XIV a.). Ji ėjo iš lūpų į lūpas. Iki mūsų dienų išliko penki trubadūrų dainų rinkiniai, kurie buvo užrašyti tik po šimto metų nuo autorių mirties.

Ankstyvieji viduramžiai (V- IX a.)

Svarbiausia muzikos meno raidos kryptis tuo laiku buvo bažnytinės muzikos ir jos pagrindinės formos- grigališkojo choralo kūrimas ir plėtojimas.
Bažnytinė muzika- tai krikščionių bažnyčios muzika. Viduramžiais bažnyčia buvo profesionaliosios muzikos centras. Krikščionybės pradžioje (I- II a.

.) bažnytinė kūryba visų pirma ėmė puoselėti žydų psalmių ir senovės graikų himnų tradicijas. Ilgainiui susiklostė bažnytinių giesmių giedojimo būdas, o tuo pačiu ir bendrinis pslamių ir bažnytinių giesmių melodikos tipas- psalmodija (tai rečitatyvinis, liturginis giedojimas). Ankstyvoji psalmodija kilo iš judėjų pamaldų. Ji buvo dviejų rūšių:
• Responsorinė- kai pakaitomis gieda solistas (kantorius), intonuojantis psalmės tekstą ir choras, atliekantis refreno funkciją;
• Antifonine psalmodija- kai pakaitomis gieda du chorai.
Iš antifoninio giedojimo principo kilo ir vienas pirmųjų bažnytinės muzikos žanrų bei formų- antifona- ankstyvoji bažnytinė giesmė, atliekama , antifoniniu būdu. Gyvavo ir psalmodija in directum,- atliekama vieno choro.
Dar vienas paprastesnių giesmių tipų yra strofinio eiliuoto teksto himnai. Eiliuotu tekstu paremta ir sekvencija. Viduramžiais tai buvo viena labiausiai paplitusų dvasinės poezijos formų. Europoje seniausių himnų autoriais laikomi Aurelijus Augustinas (žymus teologas ir filosofas, 354- 430) ir Ambrozijus Mediolanietis ( žymus bažnyčios veikėjas ir muzikas teoretikas, 333 arba 340- 397).
Ankstyvoje krikčionybėje pamaldų metu giedodavo visa bendruomenė. Tačiau nuo 364m. Loadikijos susirinkimo nutarimu, bažnyčioje leista giedoti tik giedotojams- profeionalams. Tada atsirado ir pirmosios bažnytinio giedojimo mokyklos. Jos kūrėsi stambiuose IV a. vienuolynuose: Bolonijos, Kremonos, Ravenos, Neapolio, Milano, vėliau Galijoje. Šiuose centruose maždaug V- VII a. susiklostė vietinės bažnytinio giedojimo tradicijos. Tik Milano (ambrozijietiškoji) liturgija ir toliau liko savarankiška dar 1000 metų. VII a. pr. ,
valdant popiežiui Grigalijui I, bažnytinio giedojimo kanonizavimas buvo baigtas.
Vienas pirmųjų krikščionių filosofų, išsamiai tyrinėjusių ir muziką, buvo šventasis Augustinas (354- 430). Šis helenizmo filosofas priėmė krikščionybę jau būdamas brandus mąstytojas, tad jo mokymas susiejo graikų ir romėnų kultūrą su krikščioniškąja Europa. Jis parašė šešių tomų veikalą “De musija” iš kurio išaugo viduramžių muzikos teorija. Roma, kurios pirmasis vyskupas buvo apaštalas Petras, virto Vakarų bažnyčios simboliniu centru. Po krikščionybės legalizavimo 313m.vis platesnį pripažinimą įgavo Romos vyskupų (popiežių), kaip bažnčios vadovų, autoritetas. Reali Romos reikšmė ypač išaugo, pradedant popiežiumi Grigalium I (540- 604). Jis buvo pirmasis vienuolis tapęs popiežiumi. Grigalius nebuvo tiesiogiai susijęs su giedojimu, tačiau jis suvienodino ir atnaujino liturginius tekstus, tapusius Vakarų bažnytinio giedojimo pagrindu. Grigalius I buvo vienas gabiausių ir energingiausių popiežių. Romoje jis valdė kaip savarankiškas karalius. Pirmasis pradėjo reikšti pretenzijas dėl popiežių pasaulinio viešpatavimo. Legendos byloja, kad būtent Grigalius I sudarė kanonizuotų bažnytinių melodijų rinkinį- antifonarijų. Jo melodijos, praėjus 300m. Nuo Grigaliaus I mirties, popiežiaus garbei buvo pavadintas grigališkuoju choralu. Taigi VII a. Susiformavęs bažnytinis giedojimas pavadintas grigališkuoju giedojimu.
Grigališkasis giedojimas- tai katalikų bažnyčios vienbalsė liturginė giesmė. Jis pradėjo formuotis dar IV a. Romos giedojimo mokykloje, o jo sisteminimas vyko net tris amžius. Kaip ir senovės graikų klasikinėje lyrikoje, čia taip pa
at negalime atskirti muzikos ir teksto: niekada nebuvo kalbamų liturginių tekst, jie visada giedami paprastesniu ar sudėtingesniu būdu. Iš esmės šis giedojimas yra vienbalsis ir be pritarimo. Giedoti gali vienas dainininkas, giesmininkų grupė ar visas choras. Grigališkojo choralo melodijos yra trijų tipų:
• Silabinės, kai nata atitinka skiemenį;
• Neuminės, kai vienam skiemeniui tenka nuo 2 iki 5 natų;
• Melizmatinės, kuriose natū skaičius vienam skiemeniui sugiedoti neribojamas.
Dauguma grigališkojo giedojimo tekstų yra lotyniški, tiesiogiai iš teksto kylantis ritmas neturi periodinės ritminės tvarkos. Choralų ritmika grindžiama ilgjų ir trumpųjų netų verčių nereguliaria kaita. Grigališkasis giedojismas buvo užrašomas neumomis, be linijų. Galima sakyti, kad jis neturi vienodo metro: ritmas laisvai kintantis, atkarpomis kaitaliojamos be jokios tvarkos. Grigališkasis choralas visada buvo monodinis, t.y. vienbalsis. Tačiau nuo IX a. jo melodijos buvo imtos naudoti daugiabalsėje bažnytinėje muzikoje.
Grigališkasis choralas buvo giedamas tik lotynų kalba. Gimtąja kalba keista giedoti tik 1963 m.
Sekvencija- ypač svarbu bažnytinės monodijos žanras. Sekvencijoje kiekvienai natai tekdavo vienas skiemuo. XII a. jos buvo ritmizuotos ir ėmė panašėti į himnus, pradėtos naudoti ankstyvojoje daugiabalsėje muzikoje. Pagaliau atsirado ir pasaulietinių sekvencijų lotynų kalba su instrumentiniu pritarimu. Ilgainiui sekvencijos vis labiau tolo nuo grigališkojo choralo tradicijų, ir Tridento susirinkime, kur buvo aštriai svarstomi bažnytinės muzikos klausimai, sekvencijos buvo išimtos iš bažnytinio giedojimo praktikos. Tiesa, buvo paliktos 5 sekvencijos, kurių tarpe ypač garsios ir plačiai iki mūsų dienų naudojamos yra : “Lauda Sion Salvatorem”, sukurta apie 1236m., tekstas paties tomo Akviniečio, melodija- Adamo iš Sen- Viktoro (šią sekvencijąsavo operoje ir simfonijoje „Dailininkas Matis“ panaudojo XX a. kompozitorius P. Hindemitas); „Dies irae“ ( „dieną rūščią“), sukurta apie 1230m., galimas autorius Tomas Čelanietis, naudojama gedulingose pamaldose (vėliau ši sekvencija tapo mirties simbolio išraiška- Mocarto, Berliozo, Listo, Verdžio, Čaikovskio ir kt.kūryboj); „Stabat mater“ („stovėjo motina“), sukurta 1300m. , galimas autorius Jakaponė da Todi (šiuo pavadinim oratorinio, kantatinio tipo kūrinių yra sukūrę Pergolezis, Rosinis, Verdis, Dvoržakas, Pendereckis, Pulenkas ir kt).
Sekvencijos turėjo įtakos ir viduramžių pasaulietinių žanrų- virelės, baladės, rondo, estampidos- formavimuisi.
Sankt Galeno vienuolis Tutilonas sukūrė dar viną naują bažnytinio giedojimo formą tropą. Tai intarpai ar intarpų serija į kanonizuoto grigališkojo choralo tekstą ar jo dalį. Labai dažnai giesmės pradžioje tropai atlikdavo įžangos funkciją.
Bet dar IX a. iš tropų praktikos ėmė formuotis stambus viduramžių bažnytinio meno žanras- muzikinis teatralizuotas vidinimas- Liturginė drama, kuri suklestėjo klasikiniais viduramžiais XII- XIII a. Ji vykdavo bažnyčioje lotynų kalba, o telstas buvo atliekamas grigališkosios monodijos būdu. Liturginė drama, kaip sintetiškas žanras, turėjo netiesioginės įtakos operos atsiradimui XVI a.

Viduramžių muzikos dermės per keletą šimtmečių sudarė 8 dermių sistemą, kurioje dermių pavadinimai sutampa su senovės graikų vartotais pavadinimais ( dorinė, hipodorinė, fryginė, hipofryginė, lydinė, hipolydinė, miksolydinė, hipomiksolydinė). Taigi tarp viduramžių dermių nėra natūralaus mažoro ir minoro, kurie susiformavo tik XVI a.
Ankstyvieji notacijos pavyzdžiai, pasiekę mus iš VII- IX a., atrodo gana primityviai. Natų ženklų funkciją atliko neumos, žyminčios ne atskirą garsą, o 1- 4 garsų melodijos elementa. Tačiau kaip, kokiu intervalu reikia kelti balsą, jos nepasakydavo. X a. buvo išbandyti įvairūs būdai, iš kurių tikslingiausias- užrašyti tas pačias neumas skirtingame aukštyje, naudojantis natų linijomis. Pagaliau XI a. pradžioje vienas žymiausių viduramžių muzikos teoretikų Gvidas Arecietis (apie 992- 1050) įvedė kompaktišką linijų sistemą, naudojamą iki šių dienų. Jis taip pat sugalvojo būda, kaip palengvisnti natų skaitymą. Jis įvedė santykinį aukštį žyminčius skiemeninius paadinimus iš giesmininkų globėjo šventojo Jono garbei skirtos giesmės pirmojo posmo. Viena dar liko neaišku- kiek garsai turi tęstis. Sugalvoti tam tikri ženklais ilgiesiems garsams žymėti, vadinamoji nata longa, ir trumpiesiems- brevis. Ypač ilgi garsai buvo žymimi maksima nata, o semibrevis žymėjo, perpus trumpesnį nei brevis. Taip buvo prieita prie vadinamosios choralo notacijos, kuri daugiausia buvo naudojama grigališkosioms melodijoms užrašyti. Esminis notacijos pasikeitimas įvyko XII a., kaip prie neumų atsirado kvadratinės galvutės. Dabar jos tiksliai žymėjo garsų aukštį.
Religinių švenčių metu bažnyčioje visi giedodavo. Tuo metu paplitę instrumentai čia netiko. Reikėjo ieškoti tokių, kurie atitiktų šių patalpų orumą. Tada atsitiko štai kas: tokiam Ktezibijui, gyvenusiam Aleksandrijoje, kilo mintis dūdeles švilpinti ne burna, o iš tam tikro indo vandens spaudimu pučiant orą. Tos dūdelės buvo skirtingo dydžio ir todėl skleisdavo skirtingus garsus. Vamzdeliai buvo paliekami atviri arba uždengiami, kad oro srovė nepraeitų. Tokiu būdu vienu metu galėjo groti kelios dūdelės. Toks instrumentas buvo pavadintas organumu. Palaipsniui iš jo išsivystė vargonai.

Vidurinieji (klasikiniai) viduaramžiai (X- XIV a.)

Nuo VI- VII a. pradėjo ryškėti būsimų tautų kontūrai. Tokiu būdu ankstyvųjų viduramžių pabaigoje susiformavo kelios didelės imperijos: Bizantija, Frankų imperija, Romos imperija ir Anglijos karalystė. Daugiausia iki šių laikų išliko viduramžių rūmų aplinkos poezijos arba riterių dainų. Jos atsirado XI a. pabaigoje Provanse. Trubadūrai buvo provansietiškai kūrę Prancūzijos dainiai, jie buvo riterių meno pradininkai. Jų menas paplito ir Šiaurės Prancūzijoje, ten dainiai buvo vadinami truverais. Prancūzai visais atžvilgiais buvo pavyzdys viduramžių Vokietijos riterių sluoksniui, tad XII a. pab. ten taip pat atsirado riterių dainų- minezingerių menas. Riteriai ir kilmingos damos kūrė poeziją bei dainavo tik savo aplinkos reikmėms. Jų dainas išplatino žemesnio luomo muzikantai, vadinami žonglieriais, menestreliais ar špylmanais. Ši klajojanti kompanija sudarė lyg ir profesionalių muzikantų luomą. Geriausi iš jų patekdavo į riterių palydą, ten jų uždavinys buvo akompanuoti dainiui. Tarp riterių dainų vyrauja meilės ir didvyrių dainos. Tokie riteriai keliaudavo iš pilies pilin ir dainuodavo savo sukurtas pasaulietines dainas. Joms pritardavo styginias instrumentais. Meilės dainos susijusios su jų kultūrai būdingu širdies damos kultu. Minezingerių dainų forma posminė, juntami liaudies muzikos šokių ritmų elementai. Tačiau minezingerių kūryba skyrėsi nuo trubadūrų ar truverų didesne rimtimi, dvasingumu, jausmingumu. Tiuringijoje vykdavo ir dainavimo varžybos. Savo kulminaciją šis judėjimas pasiekė 1207 m., kai geriausieji minezingeriai susirinko Vartburge prie Eizenacho ir suruošė varžybas moterų garbei. Šios varžybos atvaizduotos R. Vagnerio operoje „Tanhoizeris“. Geriausi minezingeriai buvo Volframas fon Ešenbachas, Valteris fon der Fogelveidė.
Šalia minezingerių ir meisterzingerių (miestiečių) dainų P.Vokietijoje gyvavo ir liaudies muzika. Vienuoliai, klajodami po šalį, giedodavo darkta lotynų kalba savo sukurtas dainas. Taip atsirado valstietiškų dainų knyga, pavadinta „Carmuna burana“,tai reiškia- „Valstietiškos dainos“. Karlas orfas šias dainas atgaivino ir jo kūrinys susiaukė grandiozinio pasisekimo.
Riterių menas suvaidino svarbų vaidmenį griaunant bažnytinės muzikos monopolį ir nutiesė kelius pasaulietinei muzikai.
Iš viduramžių turima duomenų apie ddidelį skaičių styginių insrumentų. Pagrindiniai strykinių instrumentų tipai buvo fidelis ir rebekas. Iš fidelio išsivystė renesanso laikų viola ir vėliau- smuikas. Būdingiausias gnaibomas instrumentas buvo arfa. Taip pat buvo žinoma liutnia. Iš pučiamųjų instrumentų buvo naudojamos ne tik įvairios fleitos, bet ir šalmėjus su dvigubu liežuvėliu. Trimito ir trombono pirmtakai buvo skirti pirmiausia aukštuomenės ritualams.

Europos šalių muzikos raidos apžvalga.Šiaulių universitetas. 2006 m. (11- 15 psl.)
V. Gerulaitis „Muzikos stilių raida“ (6- 35 psl.)

Leave a Comment