Antonio Vivaldi’s
Didžiausias italų koncerto meistras vėlyvojo baroko epochoje buvo Antonijus Vivaldis, gimęs 1678- 1741m. Venecijoje (Italija). Šv. Morkaus katedros smuikininko sūnus, savo gyvenimą susiejęs su bažnyčia ir muzika, gavo tais laikais nebūdingą dvigubą išsilavinimą- dvasininko ir muziko. Jis pradėjo savo kunigo pareigas 1703, bet dėl savo nuolatinių ligų buvo atleistas nuo mišių vedimo ir nuo tada jis atsidavė muzikai. Būdavo tokie momentai, kad prie altoriaus gimdavo muzikinė idėja ir A.Vivaldis tuoj pat išskubėdavo užrašyti ją, net vidury mišių. Nuo 1703 iki 1740, su gausiom pertraukom dirbo kaip dirigentas, kompozitorius, mokytojas, ir vyriausiasis muzikos valdytojas Pio Ospedale della Pieta Venecijoje (internatinėje mergaičių mokykloje- konservatorijoje). Daugumą koncertų, kantatų ir religinių kūrinių parašė našlaičiams. 1705m.buvo išspausdintas pirmasis jo darbų rinkinys. Jis keliavo rašyti ir diriguoti, atlikti operas ir koncertus į kitus Italijos miestus ir kai kur Europoje. 1719- 1722m. Vivaldis daug muzikos sukūrė Mantujos arkivyskupui Di Bagno. Ten susipažino su dainininke Anna Maddalena Giro, kuri vėliau persikėlė į Veneciją ir kartu su seserim gyveno kompozitoriaus namuose. Po 1724m. debiuto Venecijoje, Vivaldžio operoje “Farnace”, seserys Giro nuolat lydėjo kompozitorių kelionėse po Italiją. Po 1720m. Vivaldis kūrė ypač vaisingai. Per du dešimtmečius jis parašė 30 operų, bet kūrė ne tik koncertus ir scenos veikalus. Kūrybinės brandos metais parašė tokius stambius bažnytinius kūrinius kaip “Salve Regina”, “Stabat Mater”, Credo”, “Te Deum”, “Gloria”, “Magnificat”. 1737m. Venecijos kardinolas Ruffo uždraudė Vivaldžiui atvykti į Ferarą, kur turėjo būti suvaidintos dvi naujos jo operos. Patyrės didelį ekonominį nuostolį kompozitorius paskubomis išpardavė savo turtą ir išvyko į Vieną pas kaizerį Karlą VI. 1741m. liepos 28d. abatas Antonio Vivaldis mirė Vienoje.
Kūryba.XVIII a. publika nuolat reikalavo naujos muzikos. Kiekvienos bažnytinės šventės proga Vivaldis turėjo sukurti po naują oratoriją ar koncertą. Jis sukūrė 49 operas, daugiausia jų- pagal Venecijos užsakymą. Iš viso liko 500 koncertų bei simfoninių, atliekamų ir šiais laikais, 90 solo bei trio sonatų, daugybę kantatų, motetų, oratorijų. Antonijus Vivaldis garsėjo kaip puikus operų ir koncertų kompozitorius.Dabar Vivaldis žinomas kaip orkestrinės muzikos kūrėjas. Jam gyvam esant tebuvo išspausdinta apie 40 sonatų ir apie 100 koncertų. Kaip operų kūrėjas, Vivaldis buvo žinoma sėkmingas savo laikais, per metus kuriais rašė operas- Venecijos teatras pastatė daugiau jo darbų nei kitų kompozitorių (ir jo šlovė neturėjo jokių ribų nei jo mieste ir valstybėje.).
Vivaldi koncertai. Vivaldžio instrumentiniai darbai, ypač koncertai, turėjo gaivias melodijas, ritminį gyvumą, meistrišką apjungimą solo ir orkestro spalvų. Savo pirmajame išspausdintame koncertų rinkinyje Vivaldis jau įrodė kad jis visiškai žinąs modernią kryptį link ypatingos muzikinės formos, idiomatinio solo rašymo. Beveik 2 trečdaliai Vivaldžio koncertų yra vienam soliniam instrumentui su orkestru, dažniausiai, aišku, smuikui, bet yra koncertų taip pat ir violončelei, fleitai ir fagotui. Jo orkestras Pieta susidėjo iš 20-25 styginių instrumentų, su vargonais tai pagrindinė grupė, bet į daugely koncertų kviečia fleitas, obojus, ragus ar fagotus. Vivaldis skiriasi nuo kitų ankstyvųjų kompozitorių tuo, kad Vivaldis buvo pirmasis kompozitorius įvedęs lėtą dalį koncerte tarp 2 Allegro. Jo lėta dalis paprastai lėta, ryški, daininga melodija. Taip pat jis nustatė tarp solo ir tutti tam tikrą dramatinę įtampą, jis tiesiog nedavė solistui kontrastinio pavidalo.
Vivaldžio įtaka. Visi privalumai Vivaldžio, kaip glaustos temos, formos aiškumas, ritmo gyvybiškumas buvo perduoti kitiems kompozitoriams ir ypač J.S.Bachui. Bachas aranžavo mažiausiai 10 Vivaldžio koncertų, 6 iš jų arfai, 3 vargonams, ir vieną arfai ir styginių orkestrui.
Išvados. Pagrindiniai A.Vivaldžio muzikos etalonai- kamerinė muzika ir kūriniai, kuriuose smuikas atlieka solo partiją. A.Vivaldis pirmasis įveda koncertą skirtą smuikui ir orkestrui. Tokių koncertų sukurta apie 20, taip pat vienintelis muzikinėje istorijoje koncertas, skirtas 2 mondolinoms ir orkestrui. Kūrybinis palikimas susideda ir iš sonatų smuikui, trio, daug choriniu ir instrumentinių kūrinių, 38 operų. A.Vivaldžio muzikoje dar išlikę ryškūs bruožai senovinės muzikos. A.Vivaldžio kūryba įtakojo ir kitus kompozitorius. J.S.Bachas domėjosi A.Vivaldžio koncertais smuikui. 6 koncertus, skirtus smuikui ir orkestrui, J.S.Bachas perdirbo į koncertus fortepijonui arba vargonams su orkestru. Ilgą laiką jie buvo laikomi net J.S.Bacho kūriniais. A.Vivaldžio kūriniai: operos “Rolandas – netikras beprotis”, “Melas- triumfuojantis meilėje”, oratorija “Moisėjas- faraonų dievas”, 37 kantatos balsui ir basso continuo (it. nepertraukiamas bosas), 14 kantatų balsui ir styginių orkestrui, serenadų, bažnytinės muzikos, 76 sonatas, 465 koncertus, iš jų 49 concerto grosso. A.Vivaldžio ciklinis kūrinys “Metų laikai”- pirmasis toks muzikinis metų kalendorius, po jo sekė “Metų laikai” J.Haidno, P.Čaikovskio.Aleksandras Skarlatis (1660-1752)
Aleksandras Skarlatis gimė Palermoje (Sicilijoje). Nuo 1672 m. gyveno Romoje. Čia ir prasidėjo A.Skarlačio karjera. A.Skarlatis, vienas iš daugelio konkuruojančių italų kompozitorių, savo kūryba davė pradžią naujoms muzikos kryptims Italijoje. Naujasis stilius vyravo XVIII a. ir labiausiai suklestėjo Neapolyje. Alesandras Skarlatis (1660- 1725 m.) galutinai perėjo nuo XVI a. operos prie naujosios, neapolietiškos. Tai rodo daugeliui vėlesnių jo kūrinių, ypač “Grizeldai” (Roma; 1721 m.), būdingas arijų dramatizmas ir išskirtinis dėmesys orkestrui. Skarlatis ir kiti kompozitoriai kruopščiai kūrė tokius rečitatyvus, kad perteiktų greitą minčių ir jausmų kaitą. Susiformavo dvi skirtingos rečitatyvų rūšys. Pirma: akompanuojant continuo, dainuojamasis dialogas ar monologas šnekamąja kalba. Vėliau ši rūšis pavadinta- “sausuoju” rečitatyvu. Kita rūšis, atliekama akompanuojant orkestrui, buvo naudojama įtemptose dramatinėse situacijose. Tai buvo vadinama privalomuoju rečitatyvu, o vėliau akompanuojamuoju rečitatyvu. Daugiau kaip 600 Alesandro Skarlačio kantatų sudaro žymią jo kūrybos dalį, viena iš jų- “Liaukis, o liaukis”, yra tipiškas šio žanro pavyzdys. Ji prasideda trumpa arioso padala, toliau skambąs rečitatyvas iliustruoja brandų Skarlačio stilių. Daugelyje Skarlačio moduliacijų neparengtas sumažintas septakordas, retas tais laikais, atlieka svarbiausio akordo vaidmenį.
1679 m., Romoje, buvo pastatyta pirmoji opera, kuri susilaukė didelio pasisekimo. 1680-1683 m. A.Skarlatis tapo Romoje gyvenančios, sosto atsisakiusios Švedijos Karalienės Kristinos kapelos vadovu. Buvo „Arkadijaus“ akademijos narys, kuri vienijo Romos poetus ir muzikantus. 1683 m. tapo „San Bartalomėjo“ teatro Neapolyje kapelmeisteriu. Nuo 1708 iki 1717 m. A.Skarlatis bedirbdamas kapelmeisteriu, tapo dar ir Neapolio Konservatorijos pedagogu. Neapolyje bedirbdamas ir baigė savo gyvenimą. Muzikos istorijoje A.Skarlatis žinomas kaip vienas iš svarbiausių kantatų kūrėjų, pasižymėjusiu oratorijos ir operos žanruose. A.Skarlačio pavyzdžiu, vėliau Londone savo kūriniais anglų kalba pradėjo veiklą G.F.Hendelis, žymiausias oratorijų kūrėjas. A.Skarlatis – ryškiausia Neapolio operinės mokyklos figūra, laikomas operos-seria formuotojas. Jo operoje didelis dėmesys skiriamas arijoms, kurios pasižymi virtuoziškumu. A.Skarlačio kūryba: virš 114 operų, virš 800 kantatų, daug oratorijų ir kūrinių pučiamųjų orkestrui bei instrumentinių kūrinių.Kūryba.Operos: Gli Equivoci nel sembiate (1679m.), L’Honesta negli amori (1680m.), Pompeo (1683m.). jo geriausios operos: La Rosaura (1690m.) ir Pirro e Demetrio (1681m.). Kitos: Mitridali Eupotare (Venecija, 1707m.). Vėlesnės neapolietiškos operos: L’Amo vohibile e tiranno (1700m.), La Pricipessa fedele (1712m.), Tigrane (1715m.), Teodora (1697).Oratorijos: Agar et Ismaele esiliat (1684m.), Christmas oratorio (1705m.), S. Filippo Neri (1714m.);Jo kelios likusios mišios ir bažnytinė muzika yra nesvarbi, išskyrus Šv.Selicijos mišias (1721m.), kurios vienos iš pirmųjų pasiekusių aukštąjį Bacho ir Bethoveno didžiųjų mišių lygį.