“Senovės kultūra”

Utena – senųjų sėlių genčių pakraštys, pasižymintis originalia archaiškumo bruožus išlaikiusia kultūra: papročiais, apeigomis, liaudies daile, mažąja architektūra bei muzika. Iš kartos į kartą perduotos senolių tradicijos išliko iki mūsų dienų. Kaip liaudies dailėje, taip ir muzikoje būdingos tam tikros miniatiūros, susietos su gamtos garbinimo, tikėjimo, darbų ir pramogų papročiais.
XX a. pr. kraštas atsidūrė dviejų skirtingų kultūrų sandūroje – savosios – tradicinės ir atneštinės. Kaime skambėjo iš tėvų paveldėta daina ir muzikos instrumentai: kanklės, skudučiai, trimitai lumzdeliai, birbynės, kuriuos muzikantai gamindavosi patys. Kiekvienas instrumentas tuurėjo savo paskirtį. Gamtoje siaudė skudučių, gaudė ragų ansambliai, piemenys tirliavo ir raliavo lumzdeliais, birbynėmis, senolio rankose virpėjo graudžios ir paslaptingos kanklės. Jaučiamos labai ryškios gamtos ir muzikos sąsajos, atėjusios dar iš ikikrikščioniškosios epochos. Apskritai visi senieji liaudies muzikos instrumentai laikytini ikikrikščioniškosios kultūros reliktais. Jų muzika skambėjo nuo sodybos iki sodybos, ir miesteliai su savo šventyklomis kūrėsi, kaip sakoma, per trimito garsą. Kol į kaimą atėjo fabrikų gamybos instrumentai – armonikos, smuikai, vario dūdos – šiaudinių pastogių sėliai prie Šventosios krantų, prie Indrajo, Allaušo, Tauragno ežerų, prie Utenio, Šeimyniškių, Taurapilio, Sėlos piliakalnių gyveno uždarą gyvenimą, garbino dievus pagoniškoje Vyžuonų šventykloje ir iki pat XX a. išlaikė daugelį senosios kultūros bruožų.
Su krikščionybės įsigalėjimu pradėjo plisti vakarietiškos kultūros reiškiniai – vargonai ir atneštinė giesmė bažnyčiose, harmonijos pr

rincipais grindžiami chorai ir orkestrai. XX a. pr. kaimą užvaldė armonikos, būdingas lietuviškas melodijas pakeitė trys muzikiniai titanai – polka, valsas, maršas, o šalia jų – atneštiniai šokiai, kaip svetimkūniai įsibrovę į tradicinę kultūrą. Tačiau, kaip bebuvę, su šiuo faktu turime skaitytis ir priimti jį kaip normalų reiškinį. Po bendrataučio smuiko, kuris Lietuvoje skambėjo dar prieš kelis šimtmečius, armonika tapo antruoju populiariu muzikos instrumentu, patogiu ir prieinamu liaudies muzikantams. Tokias armonikas pradėjo gaminti ir nagingi kaimo muzikantai. Tad šalia senųjų baltų (sėlių) daugiabalsės polifoninės sandaros giedamųjų ir instrumentinių sutartinių, skambėjusių visoje Šiaurės Rytų Lietuvoje, būdingų lauko dainų, gamtos augmenijos, gyvūnijos apdainavimų XIX–XX a. pradėjo dominuoti Vakarų Europos muzikos dėsniais grindžiama muzika. Gaila, daug vertingų Utenos krašto senosios muzikos pavyzdžių nebuvo užrašyta, palyginus su kaaimyniniais Kupiškio, Rokiškio, Švenčionių rajonais, o ypač su sėlių epicentro Biržų kraštu, kur daugiau pasidarbavo šviesuoliai folkloro rinkėjai – kanauninkas Adolfas Sabaliauskas, suomių profesorius Augustas Robertas Niemi, pedagogas Stasys Paliulis ir kiti. Tenka pastebėti, jog Utenos krašte buvo surengta kiek mažiau ekspedicijų ir neužrašyta būdingesnių pavyzdžių. Vis dėlto, išanalizavę leidinius, matome, jog daug tokių pat kaimynuose užrašytų melodijų variantų skambėjo ir Utenos krašto vietovėse. Kaimyninių rajonų melodijos turėjo daug bendrų aukštaičiams būdingų savybių. XX a. pr. dar buvo gana ryškūs benykstančio pa
aties archaiškiausio polifoninio stiliaus – sutartinių pėdsakai. (Sutartinės yra senojo etnoso daugiabalsės giesmės arba instrumentiniai kūriniai, pasižymintys griežtu ritmu, sekundiniais sąskambiais ir polifoniniu atlikimo būdu. Jų negalima sutapatinti su šiandieninėmis tercijinio pritarimo arba „tūravojimo“ dainomis). Po sutartinių amžiaus čia įsigalėjo homofoninis dvibalsis ir tribalsis daugiabalsumas, paremtas trimis mažorinėmis funkcijomis (T, D, S). Čia nėra minoro, būdingo vienbalsėms dzūkų melodijoms, vyrauja paprasta ritmo ir metro sandara. Pagrindinei melodijai dažniausiai paraleline tercija pritaria antras balsas, o trečias (jei jis yra) – atstoja bosą, kuriam tenka išryškinti svarbiausių harmonijos funkcijų – tonikos ir dominantės – pagrindinius garsus. Toks daugiabalsumo tipas paplitęs visoje Šiaurės Aukštaitijoje ir Žemaitijoje, kurios teritorija susisiekia su Šiaurės Aukštaitija (J. Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. V., 1969, p. 296–303).
Naujas meno atgimimo sąjūdis prasidėjo amžiaus pradžioje, atgavus spaudą – klojimų vakarų, vaidinimų, chorų bei orkestrų steigimosi gadynė. Kiekviename apskrities miestelyje, kaip ir visoje šalyje, pasireiškė tautinės saviraiškos dvasia, žadinusi burtis į organizacijas bei meno kolektyvus. Trūkstant kvalifikuotų muzikų, buvo organizuojami vargonininkų bei chorvedžių kursai, dūdų orkestrams pradėjo vadovauti kariuomenės orkestruose groję arba savamoksliai muzikantai. Ši meninės kultūros atgimimo ir nuoseklaus puoselėjimo dvasia itin pasireiškė Nepriklausomybės metais. Kūrėsi skautų, pavasarininkų, šaulių, jaunalietuvių ir kitų organizacijų chorai, orkestrai, dramos bei tautinių šokių rateliai. Vis didesnę reikšmę ir užmojį įgavo ba
ažnyčių chorai. Bažnyčia tapo dvasinės kultūros ugdytoja. Meno kūrybos ir veiklos baruose dominavo jaunimas.
Sovietų okupacijos laikais kūrėsi nauji meno kolektyvai, populiarėjo masiniai renginiai – festivaliai, dainų šventės, skirtos dažniausiai tam tikriems politiniams įvykiams, jubiliejams pažymėti. Meno saviveikla tapo bene raiškiausia to meto kultūros dalimi. Tačiau pažymėtina, jog šalia oficialių ideologinių akcentų vis labiau ryškėjo tautinės savasties pradai, atlikę progresyvų vaidmenį Atgimimo kelyje.
Šiandieninė muzikos kultūra įgauna vis didesnį europinį charakterį, nustelbiantį tradicinę tautinę kultūrą. Tenka pastebėti, jog okupacijos laikais buvo daugiau savigynos ir atspirties prieš sovietizaciją, negu šiandien prieš vesternizaciją. Akivaizdi tautinių vertybių praradimo grėsmė. Tačiau šiandieninis muzikinės kultūros vystymas Utenos rajone teikia gražių vilčių ir naujos prasmės. Jaučiamas profesionalus meninių vertybių suvokimas, jų siekiamybė. Šalia klasikinių bendraeuoropinių žanrų gyvuoja ir liaudies kūrybos principais puoselėjamas menas, apstu originalių liaudies muzikantų, autentinio folkloro raiškos.
Įvairiažanrės muzikinės kultūros vyksmą inicijuoja bei originalius renginius organizuoja šiandien puikiai veikiantys Utenos kultūros rūmai bei jaunųjų muzikų ugdytoja Muzikos mokykla, kurios pedagogai – aktyvūs ir kūrybingi miesto ir rajono meno kolektyvų vadovai bei atlikėjai. Reikšmingą darbą pradėjo Etninės kultūros centras.
Atsižvelgiant į tai, kad šis leidinys dėl savo apimties negali spausdinti platesnės medžiagos apie muzikinę kultūrą, numatoma parengti atskirą knygą, kurioje atsispindėtų įvykiai, muzikos puoselėtojų gyvenimo ir veiklos bruožai. Manome, ka
ad į pateikiamą sąrašą dėl informacijos stokos pateko ne visi muzikai, o ypač liaudies muzikantai, be to, trūksta gyvenimo datų, konkretesnių žinių. Todėl šis darbas bus tęsiamas iki išsamesnės studijos – žinyno.
Alfabeto tvarka pateikiame trumpas žinias apie Utenos krašte gyvenusius, dirbusius bei dabar dirbančius muzikinės kultūros puoselėtojus, skirstydami juos pagal muzikos sritis ir profesiją. Remiamės šiandienine rajono geografija.

Leave a Comment