Niekas nežinojo, kas sukūrė pirmąją simfoniją ar pirmąjį koncertą. Ši muzika pamažu klostėsi XVII a. — XVIII a. Tačiau tikrai žinoma, kad pirmąją operą parašė italų kompozitorius Džakopas Peris. Ji vadinosi ,,Dafnė” ir pirmą kartą buvo atlikta Florencijoje 1579 metais. Tai buvo grupės italų menininkų, mokslininkų ir didikų mėginimas atgaivinti senovės graikų dramos paprastumą. Šie žmonės — Camerata (,,Draugija”) — juto, kad sunkios viduramžių bažnytinės muzikos ir pasaulietiškų madrigalų garsų pynės tapo pernelyg sudėtingos, o natų tankumyne pasiklysta jausmai. Italija — klasikinės operos šalis. Šį žanrą italų kompozitoriai aktyviai puoselėja XIX amžiuje, ne mažesnį dėmesį skyrė jam ir vėliau. Kai D.Verdis kūrė paskutiniąją operą ,,Falstafas”, Italijoje ryškėjo nauja muzikinė kryptis — verizmas. Šio stiliaus pavadinimas kilo iš žodžio vero, kuris reiškia ,,tikras, teisingas”. Veristams būdingas paprastų žmonių kasdieninio gyvenimo vaizdavimas. Jie savo kūriniams parenka sceniškai efektingus, veiksmingus, dramatinius siužetus. Veristų muzika labai emocinga, melodijos glaudžiai susiję su žodžiais, stiprus deklamacinis pradas, nevengiama natūralistinių detalių. ,,Sudominti, nustebinti, sujaudinti ” — taip trumpai formuluojami muzikinio verizmo principai. Pirmoji šio stiliaus opera — Pjetro Maskanjo ,,Kaimiečio garbė” — pastatyta 1890 metais. Po dviejų metų pasirodė kitas šedevras — Rudžiero Leonkavalo ,,Pajacai”. Abi šios operos dažnai statomos ir mūsų dienomis. Tai meilės ir pavydo dramos su ryškiomis veikėjų muzikinėmis charakteristikomis.Italų opera XVIII ir XIX a. be paliovos triumfavo visoje Europoje, net ligi pat Peterburgo ir Maskvos, jos stilius turėjo didžiausią tarptautinį populiarumą. (Patsai operos žanras atsirado Italijoje XVII a. pradžioje.)Gioacchino Rossini (1792 — 1868) Jis gimė Pesare (šiaurės Italija). Kurį laiką padirbėjęs kalvio pameistriu, tikrąjį pašaukimą Rosinis rado operoje. Pirmą kartą sėkmės susilaukė 1812 m., sukūręs komiškąją operą ,,Prabavimo akmuo” ir šiaip jis rašė tokias populiarias operas, kad jų linksmą, labai raiškų vokalini stilių imta laikyti tiesiog ,,itališku”, panašiai kaip kad ,,vokišku” vėliau tapo Vagnerio stilius. Didžiausio pasisekimo sulaukė komiškos Rossinio operos ,,Sevilijos kirpėjas”, įsimylėjėlių poros, kuriai trukdo intrigantai, peripetijos( todel ir atsirado išraiškinga ir šmaikšti arija apie paskalas), ,,Šarka vagilė”, ,,Pelenė” ir jau nebe tokia ,,itališka”, tačiau romantiškesnė opera ,,Vilius Telis”, kurioje yra garsioji scena, kai Telis šauna į obuolį ant savo sūnaus galvos, buvo pastatyta Paryžiuje ir susilaikė didžiulės sėkmės. Tuomet Rosiniui buvo trisdešimt septyneri, ir jis jau buvo parašęs arti keturiasdešimties operų. O ateityje jo dar laukė ne mažiau svaiginanti karjera. Tačiau po ,,Viliaus Teliaus” nebe sukūrė nė vienos operos, ir iš viso kūrė vis mažiau. Ko gero Rosinis jautė, kad nebepajėgia varžytis su kitais kompozitoriais.
Kartų kartas besitęsianti italų operos dominavimą Europoje įtvirtino ir Gaetano Donezetti (1797 — 1848) — komiškojo ,,Meilės eliksyro”, bet pirmiausia lyrinių operų (,,Liučija di Lamermur” pagal Walterį Skotą) autorius. Į melodramą buvo linkęs Vincenzo Bellini (1801 — 1835), kurio operose (,,Lunatikė”, ,,Norma”, ,,Puritonai”) svarbiausia buvo gražus, jaudinantis dainavimas. Nepaprastai įvairialypis buvo Giuseppe’s Verdi (1813 — 1901) gimė nedideliame Ronkolės miestelyje netoli Parmos. Jei ne jo gyvybingumas ir tvirtumas, paveldėti iš valstietiškos šeimos, jis butų tapęs dar vienu kovojančiu muziku. Asmeninės tragedijos, ištikusios jį tarp 1838 m. Ir 1840 m., kai mirė du vaikai, o paskui ir jaunutė žmona, regis, jam pridėjo jėgų, o ne atvirksčiai. Kas be ko, jam reikėjo daug energijos sukurti trylika operų, kuriuos skyrė ,,Nabuką“ nuo pirmojo šedevro ,,Rigoletas“ pastatyto 1851 m. Iki šių diemų dažniausiai statomų operų kompozitoriaus, įnašas ( ,,Rigoleto”. Amoralaus valdovo rūmų papročiai virsta tragedija jo pavaldiniams, nors populiariausia operos ištrauka — arija ,,Širdys mergelių” (,,La donna e mobile”) norėtų įteigti, jog viskuo kaltos yra moterys, vaizdingoji ,,Aida”. Meilės drama,vykstanti senovės Egipte; senoviška scenografija. Sceniškai efektinga ,,Traviata”. Melodramatiška Paryžiaus kurtizanės meilės istorija pagal Alexandro Dumas (sūnaus) romaną ,,Dama su kamelijomis”, dramatiškasis ,,Otello”, meistriška komiškoji opera ,,Falstafas”). Su juo gali rungtis nebent tik Giacomo Puccini (1858 — 1924), kūręs melodramatines operas su vokalo požiūriu itin ryškiais nelaimingų moterų vaidmenimis (apgautoji Toska (,,Toska”. Išraiškingi vokaliniai herojų — dainininkės, dailininko ir slaptosios policijos šefo — vaidmenys), paliktoji madam Baterflai (,,Madame Butterfly”. Italų bel canto paradas egzotiškos japonų scenografijos kontekste. Mirštanti Mimi ,,Bohemoje”, ,,Bohema”. Neturtingų Paryžiaus Lotynų kvartalo menininkų meilės ir draugystės peripetijos. ) ir labai melodingomis, puikiomis, dainininkų ir žiūrovų mėgstamomis arijomis. Pasipriešinimas Hasburgų viešpatavimui lėmė tai, kad italų operoje ėmė ryškėti tautiniai motyvai. Per 1842 metų operos ,,Nabukas” (,,Nabuchodonosaras”) premjerą Milano La Scala teatre Giuseppe Verdi patyrė ne tik meninę sėkmę, bet ir pažadino patriotinius jausmus: libreto turinį apie žydų nelaisvę Babilone publika perskaitė kaip iliuziją į savo šalies padėtį ir nuo tada šios operos choras tapo neoficialiu šios tautos himnu. Ateityje kompozitoriaus pavardė turėjo tapti kovos už išsilaisvinimą ir vienybę simboliu: ,,Viva Emanuele Re d’Italia” (Tegyvuoja Emanuelis — Italijos karalius).