Oratorijos žanras
Oratorija – (lot. orare – melsti, oratorium – maldykla) – didelis vokalinis–instrumentinis kūrinys chorui, orkestrui, solistams, skaitovams, parašytas draminiu siužetu ir skirtas koncertiniam atlikimui. Oratorija yra panaši į kantatą, tačiau kur kas didesnės apimties ir sudėtingesnio, susidedančio iš daugiau dalių, dažniausiai religinio epinio herojinio pobūdžio kūrinys. Oratorijos sudėtinės dalys: chorai, ansambliai, arijos, rečitatyvai, orkestriniai intarpai. Oratorijos žanras gana artimas operai, tačiau nėra sceninio veiksmo, o tik koncertinis atlikimas. Nors kai kuriose oratorijose yra vaidybos elementų ir dekoracijų. Oratorijos ištakos siekia XII – XIV a. Tuomet specialiose patalpose prie vienuolynų ar bažnyčių – oratoriumuose – tikintys žmonės rinkdavosi aiškintis biblijos mokymo, būdavo atliekamos misterijos (šventųjų gyvenimo vaidinimas). Oratorijos žanras galutinai susiformavo XVII – XVIII a. J. S. Bacho, G. F. Hendelio, J. Haidno laikais. Žymiausios oratorijos XVIII a.: J. S. Bacho „Kalėdų oratorija“, G. F. Hendelio „Mesijas“, J. Haidno „Pasaulio sutvėrimas“ ir „Metų laikai“.
Eduardo Balsio biografija
Eduardas Balsys gimė 1919m., gruodžio 20d. Ukrainoje, Nikolajeve, Kosto ir Barboros Balsių šeimoje. Po dviejų metų, būdamas dar visai mažas, Eduardas Balsys su savo šeima atsikėlė gyventi į Lietuvą, į Skuodą. Eduardas turėjo du brolius: Adolfą ir Leopoldą. Su savo broliu Leopoldu 1926-1928m. Eduardas lankė pradžios mokyklą. Pirmieji muzikiniai Eduardo įspūdžiai yra susiję su Skuodu. Čia jis klausydavosi gatvės muzikos, aikštėje netoli namų. 1928m. šeima persikėlė į Klaipėdą. Kai Eduardo tėvas gavo darbą, berniukas 1929m. įstojo į Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją ir čia pradėjo rimtesnius mokslus. Berniukui ryškiausią muzikinį įspūdį paliko radijas, kurio jis dažnai klausydavo, be to radijas tada buvo tikra retenybė. Eduardas skambino mandolina, o jo brolis Leopoldas jam akompanuodavo gitara. Tačiau muzikoje Eduardas buvo ne tik savamokslis, neblogą muzikinį išsilavinimą jis gavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurios aukštas mokymo lygis, muzikos pamokų kokybė gerokai skyrėsi nuo kitų gimnazijų. Gimnazijoje buvo griežtai atskirtos muzikos ir choro pamokos. Susipažinus su muzikos programomis įvairiose klasėse , pasidaro aišku, kaip Eduardas nebaigęs specialiosios muzikos mokyklos, sugebėjo dėstyti Kretingoje muziką, įstoti į konservatoriją. Teoriniai reikalavimai beveik atitiko muzikos mokyklų lygį, pavyzdžiui, buvo dėstoma ne tik muzikos teorija, bet ir harmonijos pagrindai, baigiant tą kursą (V klasė) reikėjo harmonizuoti aštuonių taktų melodiją. Išeinamas pagrindinių formų kursas (sonatos, fugos, ir t.t.), taip pat muzikos istorija, mokiniai supažindinami su simfoninio orkestro instrumentais ir t.t. Mokyklos choras daug koncertavo, dažnai laimėdavo įvairias prizines vietas. Eduardas gimnazijos pučiamųjų instrumentų orkestre grojo altu ir triūba. 1939m. baigia Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją ir su šeima persikelia į Kretingą, vėliau – į Palangą. 1940m. Eduardas įstojo į karo mokyklą Kaune, baigė ją gaudamas leitenanto laipsnį, ir sugrįžta į Palangą. Tačiau 1941m. jis grįžta pas savo tėvą į Kretingą, ir tais pačiais metais, jau prasidėjus karui jis pradeda mokytojauti Kretingos gimnazijoje, taip pat pradeda kurti savo pirmus muzikinius kūrinius. Kaip tik buvo karo metai ir trūko mokytojų gimnazijoje, tada Eduardui teko dėstyti įvairias disciplinas, net chemiją, fiziką, matematiką, fizinį lavinimą, o 1942m., išvykus muzikos mokytojui, – ir savo mėgstamą muziką. Taigi pravertė šioje situacijoje puikus Vytauto Didžiojo gimnazijos paruošimas muzikos srityje ir Eduardo potraukis prie tiksliųjų mokslų. 1945m. Eduardas įstoja į Kauno valstybinę konservatoriją, prof. Antano Račiūno klasę. Eduardas susipažįsta su Adele Jasinskaite, kuri jam labai patinka. Eduardas įsimyli ją, rašo jai meilės dainas, kuria muziką. Galiausiai 1948m. rugpjūčio 14d. susituokia su Adele. Jo kūryboje išryškėja patriotinė tematika, jis pagal Rimvydo Šilbajorio eilėraščius kuria daina. Vienos žymesnių – „Ženkime į kovą“, „Pirmyn, draugai“. Neilgas laikotarpis (1941-1945) buvo svarbus Eduardo kelyje. Čia jis subrendo kaip žmogus ir pilietis, čia surado savo gyvenimo draugę, kurios dėka jis galėjo visiškai atsipalaiduoti nuo buitinių rūpesčių ir atsidėti kūrybai. Čia jis galutinai apsisprendė būti kompozitoriumi. Būtent iš Kretingos prasidėjo jo kelias į didžiąją muziką. 1948-1950m. Eduardas studijavo konservatorijoje ir dėstė teorines disciplinas J.Gruodžio muzikos mokykloje. 1950m. birželio 7d. su pagyrimu baigia LSSR valstybinę konservatoriją, o jo diplominis darbas – simfoninė poema „Vilnius“. 1954m. liepos 11d. Eduardas su žmona Adele susilaukia dukros Dalios. Balsys ir toliau kuria įvairius muzikinius kūrinius, ir 1960m. gegužės 14d. įvyksta baleto „Eglė žalčių karalienė“ premjera. Ir tų pačių metų liepą kompozitorius gauna Respublikinę premiją už šitą savo kūrinį. Savo kūriniais Eduardas Balsys užsitarnavo LSSR artisto vardą. Tai įvyko 1965m. Eduardas kūrė daug muzikos meniniams filmams, tokiems kaip „Akmuo ant akmens“, „Vienos dienos kronika“ ir t.t. 1969m. rugpjūčio 28d. įvyksta oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio“ premjera. O po penkių metų, t. y. 1974m. už šią oratoriją Eduardas gauna Respublikinę premiją. Per savo muzikos kūrimo metus, Eduardas Balsys sukūrė gana nemažai kūrinių, tokių kaip: „Ženkime į kovą“, „Pirmyn, draugai“, „Dainelė apie tiltą“, „Jūreivio daina“, „Eglė žalčių karalienė“, „Liepsnokite širdys“, „Kelionė į Tilžę“, „Nelieskite mėlyno gaublio“, „Saulę nešantis“, ir daug kitų. 1948m. lapkričio 3d. mirė Druskininkuose, Kompozitorių kūrybos namuose.
Oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“
Šią oratoriją Eduardas Balsys parašė 1969m. Idėja buvo brandinta ilgai. Pati oratorija sukurta palyginti per trumpą laiką – per 3 mėnesius. Bent metus galvojau, kaip geriausia būtų įgyvendinti šią idėją, – prisimena kompozitorius. O kūrinio atsiradimo istorija buvo tokia: neužmirštamas „Ąžuoliuko“ berniukų choro vadovas ir įkūrėjas Hermanas Perelšteinas seniai norėjo savo repertuare turėti stambų šiuolaikinio kompozitoriaus kūrinį, kuriame karo ir taikos tema būtų atskleista per vaiko pasaulį. Gavęs kvietimą dalyvauti tarptautiniame Vroclavo kantatų ir oratorijų festivalyje, kuriame reikėdavo atlikti šiuolaikinį kūrinį, Perelšteinas pradėjo tartis su poete Violeta Palčinskaite dėl teksto. Netrukus poetė parašė tekstą. Tada Perelšteinas kreipėsi į Kompozitorių sąjungos primininką Eduardą Balsį dėl būsimos oratorijos autoriaus: Tiesą pasakius, nelabai tikėjau, kad jis pats imsis šio darbo. Tačiau tema kompozitorių sudomino – netrukus gimė pirmieji eskizai, – vėliau pasakojo Perelšteinas.Kompozitorius apie metus mąstė, kaip realizuoti šią temą, pirmieji eskizai buvo daug kartų keičiami glaudžiai bendradarbiaujant su teksto autore. Kompozitorius ir teksto autorės bendradarbiavimas dažnai neapsiėjo be konfliktų, nes nė vienas nenorėjo nusileisti. Tačiau sėkmę gali lemti tik abipusis supratimas ir galvojimas apie būsimą kūrinį. Palčinskaitės ir Balsio bendradarbiavimas tikriausiai taip pat neapsiėjo be kūrybinių ginčų, bet jie buvo vaisingi.Siužeto pagrindu buvo paimtas pionierių stovyklos bombardavimas Palangoje, pačioje karo pradžioje. Tačiau šis įvykis tapo tik atspirties tašku primenant viso pasaulio vaikų likimus karo ir pokario metais. Ši tema buvo ypač artima ir skaudžiai išgyventa poetės, kuri gimė vokiečių okupacijos laikais ir pirmuosius savo gyvenimo metus praleido slepiama ir budriai saugoma. Tekstas apibendrintas, turi daug bendražmogiškų metaforų, simbolių. Pro klausytoją praslenka visas metų ciklas – ruduo, žiema, pavasaris, vasara. Metų laikas įrėmina prologas ir epilogas – tai amžinai aktualus įspėjimas saugoti „mėlyną gaublį“, priešintis smurtui ir nekaltų žmonių naikinimui. Ši oratorija skirta atlikti „Ąžuoliukui“ , solistams, mušamųjų orkestrui, elektriniam kontrabosui ir dviems fortepijonams. Kūrinys skirtas II pasaulinio karo Palangoje žuvusiems vaikams atminti. Kiekvienoje dalyje gretinama dabartis ir ateitis. Pagrindinis veikėjas – muzikos mokytojas. Jis ir pradeda kiekvieną dalį.
Oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio“ nagrinėjimas
PROLOGAS
Nelieskite mėlyno gaublio!
Oratorija prasideda galingais mušamųjų dūžiais, kurie tarsi atkuria žiaurų viską naikinančių bombų griausmą. Solistas – Mokytojas, žuvusio vaiko tėvas, kurio nerimo kupinas balsas įspėja:
Kai sklinda pirmi spinduliai per pasaulį,Neleiskite bombonešiui erdvę išvysti…Ant mėlyno sviedinio, ant mėlyno gaublio,Ant mėlyno gaublio ateina gyventi Šviesa ir Vaikystė.
Vaikų choras, kuris kartodamas, įtvirtindamas Mokytojo žodžius simbolizuoja visų – gyvųjų ir mirusiųjų taikos troškimą. Prologe lakoniškai perteikiama pagrindinė kūrinio idėja, supažindinama su veikėjais.
Mažylio dainelė
Ryžtingai pradžios muzikai priešinama vaikiška Mažylio dainelė. Mažylis – nerūpestingas berniukas, kurio vėjavaikiška dainelė „Kiek darbelių, kiek darbų“ įrėmina visą oratoriją ir yra amžinos gyvybės simbolis:
Kiek darbelių, kiek darbų,Kiaurą dieną aš skubu.Reikia katiną nubausti,Kiškiui leteną nupraustiIr, užmovus batukusNusivesti pas vaikus.
RUDUO
Kaip ir visas dalis, taip ir šią pradeda Mokytojas su savo daina apie rudenį:
Štai ruduo nuo žemės keliaVaisių kupina kraitelę.Tyliai ilsisi laukai.Kur jūs esate, vaikai?
Muzikos pamoka
Linksmas skambutis pakviečia vaikus į pirmąją muzikos pamoką.
Mokytojas ir vaikai nuotaikingai solfedžiuoja gamą:
Ši kūrinio dalis sudėtinga, polifoninė.
Apsiausto monologas
Baigiasi pamoka. Vienas berniukas neranda apsiausto. Jam šalta. To išsiblaškiusio vaiko, nerandančio savo apsiausto, žodžiai primena Mokytojui jo sūnų, fašistų sudegintą krematoriume. Jau seniai berniukas, kaip ir kiti jo likimo draugai, pavirto į pelenus, bet erdvėje skamba jo balsas:
Aš mažas apsiaustas virš krematoriumo Kai vandenys tyli, kai laikrodžiai vėlina, Aš – tavo vieniša vaikiška vėliava. Man keista girdėti šitą slegiantį garsą. Kodėl jūs man grojate gedulo maršą?
Nenoriu to maršo. Juk tąsyk pušyne Mama man dainavo lopšinę… ……………………………………………………..Dabar tu jau niekur manęs nesurasi Aš rudenį būčiau atėjęs į klasę, Bet žemė degėsiais ir kaulais nuklota. Į pirmąją pamoką jau pavėluota, Jau pavėluota,pavėluota, Jau pavėluota…Tolumoje nuaidi gedulingi maršo dūžiai, o juk kadaise mam dainavo jam lopšinę. Tarsi motinos lopšinės priminimas nuaidi mecosoprano dainuojama liaudies melodija „Oi, teka bėga vakarinė žvaigždelė“:
Oi, teka, bėga vakarinė žvaigždelė,Visų žvaigždelių pasikviesdama.Oi, tik ji nekvietė tamsiojo mėnulio.Oi, sustok, palauk, vakarine žvaigždele,Ką aš tau sakysiu, daugel sugodosiu.Pirmoji godelė – tamsioji naktelė,Antroji godelė – margi debesėliai,Trečioji godelė – šviesioji saulelė.
Prie jos prisijungia vyriškas, tą pačią melodiją giedantis Mokytojo balsas. Tai Tėvo rauda. Fone tarsi ketvirtas balsas skamba varpų skambesį ir vėjo blaškomų pelenų šiugždesį primenanti muzika. Ši scena polifoninė daugiasluoksnė.
ŽIEMA
Skamba mokytojo balsas:
Visos pamokos jau baigias.Krenta krenta pirmos snaigės.Jau balti balti stogai – Kur jūs esate, vaikai?
Čiuožykloje
Baltas sniegas, pačiūžos, rogutės, čiuožykla, vaikų krykštavimas ir juokas. Choras dainuoja smagią dainelę apie žiemą. Linksma nuotaika kuriama fortepijonu, linksma, lengva melodija.
Sugriauto miesto kaukė
Linksmus ir nerūpestingus vaikus nutraukia Sugriauto miesto kaukė, kuri atėjo priminti vaikams, kad ir dabar pasaulyje sprogsta bombos, žūva vaikai. Ji lyg šmėkla garsiai pasako: „Vėl sugriauti miestai miršta, atėjau, kad nepamirštum…“ Tas trankumo ir baugumo efektas pasiekiamas mušamaisiais instrumentais.
PAVASARIS
Jau ištirpo upėj ledas.Žalią žemė rūbą dedas.Tuoj pradžius visi takai.Kur jūs esate, vaikai?
Gegutė
Gegutė kukuoja apie karo aukas, našlaičius, motinas, ieškančias savo žuvusių vaikų. Vėl džiaugsmas pinasi su sielvartu, praeitis su dabartimi.
Turistų dainelė
Suskamba žvali žygio daina. Linksmas vaikų būrys eina miško keliu, juos džiugina pavasaris, saulė, gegutės kukavimas:
Šaltinėlis neramus, neramus, neramus.Pakely pagirdė mus, girdė mus, girdė mus.Oi gegut, oi gegut, argi ne puiku?
O štai ten žalia žalia, ten žalia, ten žaliaEglė moja skarele, skarele, skarele.Oi gegut, oi gegut, argi ne puiku?
Bet smagią dainelę vis nutraukia liūdnas gegutės kukavimas – ji saugo samanėlėmis užklotus žuvusius vaikus:
Kukū, kukū, pagalvėlė pūk,Išmėtytas plunksnas renku.Kukū, kukū, pagalvėlė pūkų,Verkiu nukankintų vaikų.
Žuvę vaikai
Pirmoji godelė – tamsioji naktelė!Antroji godelė – margi debesėliai!Trečioji godelė – šviesioji saulelė!
Mūs namai – žalia giružė, Kai pušyne vėtra ūžia.Mes atėjo į ratelį.Po skutelį, po kaulelįKas dabar surinkti gali?
VASARA
Lekia lekia pienių pūkas.Jau žieduos bitelė sukas.Vėl medaus pilni laukai.Kur jūs esate, vaikai?
Mažylio kelionė traukiniu
Mažylis pasiėmęs meškiną, važiuoja traukiniu į pajūrį, dainuodamas dainelę apie savo žaislą. Bet traukinio dundėjimas vėl primena lėktuvų gaudesį, vaiko balsas paskęsta sprogstančių bombų griausme… Tas bombų griausmas kuriamas mušamųjų dūžiais.
Jūros lopšinė
Supasi bangos. Tik jos matė krintančias bombas, žūstančius vaikus, o dabar dainuoja žuvusiems lopšinę ir skatina niekad nepamiršti šios šiurpios karo tragedijos…
Atmink! Tai buvo Palangoj,Ant gintarinio jūros kranto.Dar nevaikščiotais takais Auksinė vasara nubrido,Kai priešų bombos nelauktaiĮ palapinių drobę krito.
EPILOGAS
Ši kūrinio dalis kai kuriomis temomis siejasi su prologu – Mokytojas ir choras dar kartą įspėja gyvuosius. Mažylis nerūpestingai dainuoja savo dainelę… Šioje dalyje vėl raginama neliesti mėlyno gaublio, saugoti pasaulį. Kūrinys pabagiamas ta pačia nerūpestinga Mažylio dainele…
Išvados
Man šis kūrinys kažkaip pasirodė keistas, nes jame sugretinamas nerūpestingumas ir žiaurumas. Ta Mažylio dainelė, kuri kartojasi beveik per visą oratoriją ir tas bombonešių gaudimas bei bombų sprogimas sudaro tokį įdomų kontrastą. Taip pat įdomi kūrinio kompozicija, jai sukurti pasirinkti keturi metų laikai: ruduo, žiema, vasara, pavasaris. Ir kiekviename metų laike atskirai vėl gretinama dabartis ir praeitis. Labai ryškus ir reikšmingas Mokytojo paveikslas man patiko tuo, kad jis visuomet išlieka beveik toks pats: jis kiekvieną metų laiką kviečia vaikus, teiraujasi kur jie yra, niekada nenustoja rūpintis. Turint omenyje, kad jo vaikas irgi žuvęs, šis paveikslas gali atrodyti ir labai paprastas, tačiau jis yra labai sudėtingas. Pats kūrinys manęs kažkaip labai stipriai ir nepaveikė. Gal dėl to, kad aš jį klausiau tik vieną kartą. Antrą kartą paklausius gal kiltų kokių nors brandesnių minčių, pamąstymų. O šiaip tai gal ir pajutau gailestį tiems nekaltiems stovyklautojams vaikams, kurie žuvo visai jauni ir nekalti. Ši oratorija pamoko, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi – džiaugtis gyvenimu.