Operos menas Lietuvoje

Lietuviškos operos pradžia

Lietuvių vokalinio meno praeitis dar nepakankamai nušviesta muzikinėje literatūroje, mažai terašoma apie solinio dainavimo laimėjimus. XVIII ir XIX a. italų daininkai jau skynė laurus visoje Europoje ir už jos ribų , o mūsų tauta pirmuosius žingsnius šioje srityje pradėjo žengti tik XIX a. pabaigoje – XX a.pradžioje.
Dž.Verdžio opera „Aida“1927Amneris-V.Jonuškaitė
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuviu tautai atkutus, pradėta rūpintis lietuviškos muzikinės kultūros, o taip pat ir lietuviškos operos meno ugdymu. Tuo metu Lietuvoje gimė vadinamasis klojimu teatras, (ar vad. Liietuviški vakarai), kurių programą dažniausiai sudarydavo choru dainos ir vieno kurio scenos veikalėlio vaidinimas. XIX a. pabaigoje tie vakarai dar budavo slapti, o i viešumą išejo tik nuo 1904 m., atgavus spaudą. Klojiminio teatro laikotarpyje ypač daug reikšmingu darbu atliko kompozitorius Stasys Šimkus (1887-1943), organizuodamas chorus, rengdamas lietuviškus vakarus ir visa gaivalinga energija skatindamas muzikinės kultūros ugdymą beveik visoje Lietuvoje. Lietuviu tautinės operos pradininkas yra kompozitorius Mikas Petrauskas (1873-1937). Jo opera – melodrama ”Birutė” mėgėjų pastangomis buvo pastatyta Vilniuje 1906 m. lapkričio 6 d. “Birutės” libretą paarašė Žemkalnis. Birutes jaunesniojo brolio vaidmenyje pasirodė Kipras Petrauskas, velesnysis Petrapilio Marijos teatro ir Lietuvos Valstybinio Operos teatro pirmaeilis tenoras. Birutės vaidmeni atliko M. Piaseckaitė-Šlapelienė, senąji vaidilą vaidino G. Žemkalnis, o kitus vaidmenis žinomi to meto lietuviu kulturininkai: dailininkas A. Žm

muidzinavičius, K. Piuda, St. Audejus, P. Gaidelionis, V. Putramentas, J. Usas, J. Pleirys, E. Gališauskaite, G. ir Z. Landsbergytes ir kt. Tik pradedančio, jauno kompozitoriaus M. Petrausko melodrama “Birutė” dar nebuvo aukšto meninio lygio operos veikalas, bet savo istoriniu lietuvišku turiniu, lietuvių liaudies dainų melodijomis pagrįsta muzika to veikalo pastatymas yra itin reikšmingas įvykis lietuvių operos teatro istorijoje.
Rusų žandarų persekiojamas, M. Petrauskas 1906 m. pabaigoj buvo priverstas slapčia išvykti į užsienį ir 1907-1927 m. su mažomis pertraukomis gyveno JAV. Čia jis organizavo lietuvių išeivių chorus bei vaidinimus, parašė apie 20 operečių, kurių viena kita (“Consilium facultatis”, “Apvesdinkite ir mane”, “Kaminkrėtys ir malūnininkas”) lietuvių teatro mėgėjų scenose iki šiol tebėra vaidinamos. JAV M. Petrauskas 1918 m. sukūrė ir savo didžiausią operos veikalą “ Eglę, žalčiu karalienę”. Remdamasis žiinoma liaudies pasaka ir A. Fromo-Gužučio scenos veikalu, jis pats parašė ir tos operos libretą. “Eglės” muzikoje skamba lietuvių liaudies dainų melodijos, kurių temomis autorius grindžia svarbiųjų veikėjų arijas, solistų ansamblius ir gausius “Eglės” chorus. Po“Birutės” pastatymo 1906 m. Vilniuje iki I pasaulinio karo pradžios, lietuvių muzikinė veikla savoje žemėje reiškėsi daugiausia chorų, instrumentinės muzikos ir operos solistų koncertų rengimu. Toje veikloje ypač pasireiškė Č. Sasnauskas Petrapilyje, J. Naujalis Kaune, St. Šimkus beveik visoje Lietuvoje, M. K. Čiurlionis Vilniuje, J. Tallat-Kelpša Vilniuje, P.
. Adomavičius Vilniuje, J. Bendorius, V. Nacevičius, smuikininkas M. Leškevičius, operos solistai K. Petrauskas, J. Babravičius, St. Audėjus ir kt. J. Tallat – Kelpša, dar būdamas Vilniaus muzikos mokyklos mokinys, 1907 m. sukomponavo muziką tai pačiai A. Fromo-Gužučio “Eglei”, bet tas jo darbas ir liko tik bandymu.
1918 m. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, tačiau, lenkams okupavus Vilniaus kraštą, laikinąja sostine tapo Kaunas, sutelkęs pažangiausius kulturos bei mokslo žmones. Todel čia 1920 m. įsikūrė vadinamoji Operos ir dramos vaidykla, prie kurios 1925 m. prisijunge baleto trupė – dabartinis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

Pirmoji premjera – G.Verdi opera “Traviata” – ivyko 1920 m. gruodžio 31 d. Šiame spektaklyje dainavo Kipras Petrauskas ir Adele Galauniene, dirigavo Juozas Tallat-Kelpša. Nuo tu metu LNOBT tapo didžiausiu operos ir baleto menus puoselejančiu teatru Lietuvoje.

Apžvelgiant teatro operos repertuarą matyti, kaip gana proporcingai išsidėsto ivairiu tautiniu mokyklu kūryba. Tačiau didžiausią repertuaro dalį sudaro italų ir prancūzų romantikų bei veristų opusai (G. Rossini, V. Bellini, G. Verdi, G. Puccini, Ch. Gounod). Teatras nuolatos supažindina publiką su klasiku (J. Haydno, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, Ch. W. Glucko, D. Cimaroza) operomis. Pastatyta ir XX a. kompozitoriu veikalu: S. Prokofjevo “Meile trims apelsinams”, R. Ščedrino “Ne vien tik meile”, C. Orffo “Gudruole”, per 20 lietuviu ko

ompozitoriu operu, iš ju žymesnes – V. Klovos “Pilenai”, V. Barkausko “Legenda apie meilę”, paskutinioji premjera – B. Kutavičiaus ,”Lokys”. Šiuo metu teatre ryškiausi operu pastatymai – G. Verdi ,”Aida” (1997), režisuota Jono Jurašo ir su pasisekimu rodyta gastrolese Vokietijoje, Olandijoje, Taivanyje, V. Bellini ,”Norma” (1987), su nepakartojamąja Irena Milkevičiute pagrindiniame vaidmenyje, J. Offenbacho ,”Hofmano istorijos” (1999), režisuotos M. Wiesler iš Austrijos, musu teatre taip pat pastačiusios J. Strausso operetę ,”Vienos kraujas” (1998), paskutinioji teatro premjera – P. Čaikovskio opera “Piku dama” (2001) ir kt. Tęsdamas pirmojo spektaklio tradiciją Naujuosius metus teatras kasmet sutinka su “Traviata”.
Šiuo metu teatro operos trupę sudaro 31 solistas, atskiriems vaidmenims dainuoti kviečiami solistai – teatro svečiai, dažnai sulaukiame gastrolieriu. Daugelis operos solistu stažavosi operos centruose Milane, Sofijoje, yra tarptautiniu konkursu laureatai, kviečiami ivairiu pasaulio. Operos spektakliuose dalyvauja teatro choras (vyriausiasis chormeisteris Česlovas Radžiunas), orkestras. Sezono metu (rugsejis-birželis) operos trupe rodo maždaug 20 pavadinimu spektaklius, parengia vidutiniškai dvi premjeras. Per menesi rodoma vidutiniškai 10 operu.
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro meistriškumas – šimtaprocentinis”, “orkestras, choras, bei dauguma solistu – tarptautinio lygio, ne kiek nenusileidžiantys Sidnejaus ir Vienos valstybines operos kolektyvams”, “geriausias pasirodymas iš visu pastaraisiais metais Taivaną aplankiusiu trupiu” – tokie Taivanio spaudos vertinimai lydejo LNOBT gastroles šioje šalyje 2000 m. vasarą.

Žymiausi lietuvos operos dainininkai

Kipras Petrauskas. Vienas žymiausių pirmųjų lietuvių dainininkų (tenorų) , išgarsinusių mū

ūsų kraštą savo nuostabiu balsu ir jaudinančia vaidyba toli už jos ribų . Jo nuopelnai Lietuvos vokaliniam menui ne mažiau reikšmingi kaip F.Šaliapino rusų tautai.

K. Petrauskas per savo kūrybinį gyvenimą parengė retai kam įveikiamą repertuarą-apie 80 vaidmenų. Jis užburdavo žiūrovus žavingų balsų, tobulomis dainavimo technikos priemonėmis. Jo sukurti vaidmenys be galo kontrastingi, patrauklūs, išbaigti, ir įtikinantys. Išties nebus perdėta pasakius ,kad laimingi tie žmonės , kurie turėjo galimybių klausytis jo nepaprasto dainavimo , gėrėtis sukurtais nepakartojamais herojais.

Kas nesigrožėjo jo Romeo – taurios meilės įkūnytoju, Lohengrinu – nežemišku riteriu ,skaistybės simboliu , Don Chozė – nelaimingos meilės auka ir pagaliau Otelu – karštai mylinčiu siaubingu pavyduoliu, kitais personažais , kurie niekada neišdils iš žiūrovų atminties kaip talentingo menininko sukurti įvairių epochų konstrantingi veikėjai.
Vladislava Polovinskaitė-Grigaitienė. Žymi daininkė (dramatinis soprano ) . Per 23 metų kūrybinį laikotarpį teatre ji parengė apie 30 labai įsimintinų vaidmenų. Galingas , plataus diapazono V.Grigaitienės balsas , tobula technika, geri vaidybiniai duomenys ir imponuojanti didinga išvaizda bei žavus spalvingas dainavimas pavergdavo klausytojus , o plati išraiškos priemonių paletė padėdavo jai giliai atskleisti kuriamų herojų bruožus, ypač tragizmą. Jos sukurti vaidmenys- Santuca P.Maskanjo“Kaimo garbėje“, Toska Dž Pučinio „Toskoje, Liza P. Čaikovskio „Pikų damoje“, Aida Dž.Verdžio „Aidoje“, Amelija „kaukių baliuje“, Leonora „Trubadūre“, Ortrūda R.Vagnerio „Lohengrine“,Madalena U. Džordano „Andrė Šenjė“, Džokonda A.Ponkjelio „ Džokondoje“, Gražina J.Karnavičiaus „Gražinoje“ jaudino klausytojus napriekaištinga vaidyba, vidine šiluma ir dramatine jėga ,išaugančia iki skausmingo tragizmo.
J.Babravičius.Dainininkas(lyrinis tenoras) ir pedagogas.Jis turėjo reto grožio, malonaus tembro balsą, tačiau stokojo geresnės aukštosios „do“,todėl negalėjo dainuoti visų lyrinio tenoro partijų. Kaip dainininkas jis buvo aukštos kvalifikacijos, kitaip ir nebūtų galėjęs dainuoti F. Šaliapino vadovaujamame teatre.Jo vokalinio ir vaidybinio meno viršūnė buvo Almavivos, Hercogo, Bajano, Sinodalo ir Šuiskio vaidmenys, kuriuose atsiskleisdavo visas balso grožis, žavėdamas klausytojus nepaprastu švelnumu, subtilumu ir tobulai įvaldytomis išraiškos priemonėmis,už ką jis pelnytai susilaikdavo karščiausių aplodismentų.
Aleksandras Kutkus.Dainininkas (tenoras) ir pedagogas.Jis buvo didelės kultūros dainininkas ,gerai pažįstąs muzikos stilius ir operinę muziką. Jo balsas lyrinis, malonaus tembro, truputį su nosiniu atspalviu< grynai dramatinių partijų jis ir nedainavo. Tačiau didelio muzikalumo dėka jis labai profesionaliai parengdavo visus vaidmenis.Be to dirbdamas su tokiu žymiu dainininku kaip K. Petrausku irt dainuodamas daugumą tų pačių partijų, galėjo iš jo pasimokyti.
Žinoma, nelengva jam buvo lygiagrečiai žengti su tokiu nuostabiu scenos meistru kaip Petrauskas ir prilygti jo sukurtiems vaidmenims.Tačiau Kutkus turėjo daug gerbėjų. Jo also patvarumas ,didelė viodinė disciplina ir atkaklumas buvo tie kertiniai akmenys, kuriais remdamasis jis ilgą laiką „vežė“ pagrindinį teatro repertuarą ir daug prisidėjo prie Kauno operos teatro meninio išaugimo.

Pabaiga

Operos menas-tai sudėtingas muzikinio teatro žanras. Ne visos pasaulio tautos turi operos teatrus , nes čia spektaklį kuria ir atlieka didelis menininkų kolektyvas, reikia orkestro , choro ,solistų , baleto artistų , taigi ir baleitmesterių , dirigento , režisieriaus , choreisterio , dailininko ir t.t. Operos menas man pirmiausia(V.A.Mocartas)
Operos muzika,dekoracijos,spalvos kostiumai, tragiška meilės istorija- viskas atrodė man dangiška, paslaptinga, labai subtilu.Nejaučiau ,kad kvėpuoju ,-taip paveikė muzika.Atskiros melodijos skambėjo ausyse. Svaigino prologo žodžiai : “Už meilę jie turėjo brangiai sumokėti, nes mirtį lėmė jiems likimas, o jie norėjo tik mylėti.”Dar ir šiandien girdžiu tuos žodžius.O Džuljetos valsas “Leisk man šiandien džiaugsmo šventę.” taip įstrigo atmintin , jog, pasibaigus operai, lipu iš aukštybių laiptais ir pats dainuoju , nejaučiu ir nematau , kaip aplink šypsosi žiūrovai. Taip rašė R.Vaitiekūnas apie opera “Romeo ir Džuljeta”,kur Džuljeta vaidino Regina Tumalevičiūtė,Romeo- Juozas Indra,..
Ne taip dažnai operos spektakliuose galima išgirsti tobulybių ,aukščiausio meistriškumo dainininkų. Bet kai scenoje nors vienas operos meistras , žiūrovams jau tikra meno šventė , muzikos , teatro šventė , skleidžianti grožį ,gėrį, sukrečianti klausytoją iki pačios širdies. Tokių dainininkų esu girdėjęs ne vieną dešimtį – ar tai ne didelė laimė?
Opera, opera.Nieko įstabesnio už neteko patirti. Tu mano meilė, džiaugsmas, gėris, jaudinantis muzikos garsų, žmogaus balso išgyvenimas. Aš dėkingas jos kūrėjams ir atlikėjams.

(R.Vaitiekūnas)

Leave a Comment