Lietuvių_literatūros_interpretacijų_įžangos
B. Radzevičius yra iškiliausias penktojo dešimtmečio kartos rašytojas. Suėmęs tradicinius epopėjinius romano elementus (gausūs aprašymai, dienoraščių citatos), B. Radzevičiaus kūrinys juda į vieną magnetinį centrą – kaip kaimo aplinkoje, kolektyviniame žmonių buvime, nuo pat kūdikystės dienų formuojasi būsimo literato asmenybė, jo pažinimo resursai, pojūčiai jautrumas, vertybių nuovoka, perskaitytų knygų atverti horizontai , noras pačiam prabilti. Herojus siekia pajusti save kaip tėvynės, gimtinės, giminės žmogų ir kaip autonomišką asmenybę, laisvą kūrėją. Romano „Priešaušrio vieškeliai“ pasakojimo būdas artimas eseistikai: tai lyrinė refleksija ir intelektuali analizė. O novelėse atsiskleidžia sudvasintas tikrovės paveikslas.
Kazys Bradūnas – ryškiausias žemininkų ideologijos poetas. Jis išleido nemažai lyrikos rinkinių: „Vilniaus varpai“, „Pėdos arimuose“, „Svetimoji duona“, „Maras“ , „Apeigos“ ir kitus, jiems būdingas gimtosios žemės svarbumas. K. Bradūnui labai svarbi jo gimtinės Lietuvos, ateitis, istorija, jis yra žemės, kultūros ir istorijos poetas. K. Bradūno kūrybai didelę reikšmę turėjo K. Donelaitis, M. K. Čiurlionis. Visos K. Bradūno kūrybos pagrindinė tema – gyvenimas svetimoje žemėje, toli nuo tėvynės, nuo namų. Žemės ilgesys poeto kūryboje poetizuojamas. Šiame eilėraštyje, kaip ir daugelyje kitų, labai svarbi žemės tema. Čia tėvynės žemė yra viskas, be jos neverta gyventi, o jei gyveni, tai tik egzistuoji.
Vincas Mykolaitis – Putinas buvo pirmas ryškus intelektualinės – filosofinės lyrikos kūrėjas lietuvių literatūroje. Jis yra išbandęs visas literatūros rūšis ir pagrindinius žanrus. Lyrika ir romanas „Altorių šešėly“ yra V. M. Putino viršukalnė. V. M. Putino kūryboje buvo trys lyrikos periodai ankstyvasis (jaučiama Maironio įtaka, turtingų emocinių išgyvenimų skalė, gamtos vaizdai, kaip nuoroda į žmogaus sielą, vidinį pasaulį) , simbolistinis (poetas atsigręžia į regimąjį pasaulį, fiksuoja išorinę jų įvairovę, tačiau vaizduoja simboliais) ir brandusis (svarbiausias dėmesys žmogaus sielos dramatizmui, sprendžiamos būties problemos). Jo kūrybos pasaulio žmogus dažnai atsiduria proto ir jausmų susikirtimo kryžkelėje, išgyvena dvasines abejones, patiria vidinius konfliktus, nes nori rasti tiesą ir likti „ištikimas žmogui ir sau pačiam“.
Juozas Grušas – vienas didžiausių XX a. Lietuvių dramaturgų, kaip prozininkas debiutavęs dar prieš antrą pasaulinį karą. Jis lietuvių dramaturgijoje įteisino tragedijos žanrą („Herkus Mantas“) sukūrė moralinio teismo teatrą ir savitą dramos tipą, kuriame jungiama tradicinės ir šiuolaikinės dramos tendencijos. Rašytojas darė įtaką , vėlesnei Just. Marcinkevičiaus, J. Glinskio, K. Sajos dramaturgijai. Rašydamas J. Grušas ieškojo paralelių istorijoje, kūrė sudėtingą perkeltinių prasmių tekstą, naudodamas groteską, paradokso, absurdo elementus. J. Grušo dramos labai įvairios: tragedija „Herkus Mantas“, tragikomedija „Pijus nebuvo protingas“, istorinės – poetinės dramos „Barbora radvilaitė“ ir „Švitrigaila“. Istorinėse dramose intensyviai mąstė apie savo pavergtas tautas, valstybės ir atskiro žmogaus likimą, bei laisvės viltis. Poetinėje dramoje „Barbora Radvilaitė“ svarbiausia ne politiniai įvykiai, ne istorinis tikroviškumas, ne epochos buitis ir dvasia, o dviejų istorinių asmenybių meilė. Grušui aukščiau už viską humanistinė žmogaus egzistencijos prasmė, jo vieta gėrio ir blogio kovoje.
Just. Marcinkevičius yra klasikinių lietuvių poezijos tradicijų tęsėjas, netikėčiausių paralelių ir palyginimų meistras, poemų ir poetinių dramų kūrėjas. Poetas priklausė „trisdešimtųjų metų gimimo“ poetų kartai, kuri ideologinis deformacijos metais literatūrai sugrąžino bendražmogiškąsias vertybes, atgaivino tautinę savimonę, neoromantinę lyrikos tradiciją, estetinius literatūros vertės kriterijus. Just. Marcinkevičiaus poezijos centre – Lietuva, tauta, kalba ir visos su šiomis sąvokomis susijusios vertybės. Poetas gerai jaučia lietuviškumo atramos: įsiklausimą į gamtą , dramatišką istorijos pojūtį, gal todėl pradėjo kurti lietuvių kultūros poetinę istoriją, daug dėmesio skirdamas istorinėms asmenybėms (Mindaugui, Donelaičiui, L. Stuokai Gucevičiui ir Mažvydui). Dramos „Mažvydas“ – antroji Just. Marcinkevičiaus trilogijos dalis (jo vieta tarp „Mindaugo“ ir „Katedros“), kurioje dominuoja mintis ir žodis, veiksmą lemia ne istoriniai charakterių ir situacijų konfliktai, o vidiniai vienos asmenybės išgyvenimai, mintys ir idėjos.
Balys Sruoga – įvairiapusio talento rašytojas, palikęs ryškų pėdsaką daugelyje mūsų literatūros ir kultūros sričių. Sruoga buvo užsidegęs lietuvių dramos ir teatro atnaujinimo aistra – spaudoje analizavo ir kritikavo spektaklių režisūrą, aktorių vaidybą, teatro repertuarą, teatro vizija, įkūnijo dramų kūryboje, – sukūrė trylika įvairių žanrų kurinių. Rašytoją labai domino buitinės komedijos statistika, farso elementai, kurie atsispindi keturiose nedidelėse komedijose „Uošvė“, „Prančišiuko marškinėliai“, „Pagunda“, „Dobilėlis penkialapis“. B. Sruoga tęsė Materlinko, Čechovo ir kitų dramos novatorių pradėta, naujosios dramos tradiciją – XX a. Antroje pusėje žmogaus ir aplinkos antagonizmas tapo viena pagrindinių dramaturgijos temų. Romantika yra naujo tipo, kupina kartėlio, ironijos ir sarkazmo, širdgėlos ir tragizmo. Išorinės kronikos žanras – viena esminių B. Sruogos dramaturgijos ypatybių. Pats žymiausias šio žanro kūrinys yra „Milžino paunksmė“ , kuriame pagrindiniai konfliktai slypi ne tarp atskirų asmenybių, o tarp personažo ir jį supančios aplinkos.
Vincas Krėvė – prozininkas ir dramaturgas, savo raštais sukūręs Lietuvos legendą, kuri XX a. Pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo kūrybai, atgaivino lietuvių valstybingumo idėją. Kaip ir jo dramų vaidilos ir kriviai , V. Krėvė buvo savotiškas lietuvių dainius ir žynys, romantiškais kūriniais siekęs prikelti praeities milžinų dvasią. Lietuviškosios dvasios V. Krėvė ieškojo tautosakoje, liaudies išmintyje, taip pat ir Rytų filosofiniuose, religiniuose tekstuose atrasdamas juose panašumo su lietuvių tikėjimais, bei senojo kaimo žmogaus pasaulėjauta. Šalia tradicinės valstietiškosios literatūros vertybių – Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto kaimo buities vaizdų, graudoko žemdirbio gyvenimo poetizavimo, darbštumo ir kuklumo garbinimo – V. Krėvė iškėlė herojiškąjį ir dvasinį tautos egzistencijos aspektą: vaizdavo arba kaimo išminčius, arba praeities didvyrius. V. Krėvės proza („Šiaudinėj pastogėj“, „Raganius“) turi realizmo bruožų, apsakymuose vaizduodamas tuometinį kaimo gyvenimą. Dramoms „Šarūnui“ ir „Skirgaila“ maximalistiškas ir konfliktiškas, romantinio demoniškumo bei antžmogio bruožų turintis personažas.
Henrikas Radausko poezija laužo lietuvių literatūros tradicijas. Jo kūryba negali būti supainiota su niekieno kito. H. Radauskas – lietuviško eilėraščio meistras. Jo eilėraštis – sudėtingos struktūros, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta.. Eilėraščio struktūra siejasi su mitais, kultūros, meno vaizdais. Metamorfozė yra ir eilėraščio veiksmas, ir metaforos principas. Svarbus netikėtumo efektas. Būdingos spalvų, garsų asociacijos, perėjimai iš aukštojo stiliaus į žemąjį, įvairūs derinimai, jungimai, ironija. H. Radauskas buvo poetas Formalistas, nes kalbėjo ne kiek širdimi, kiek dailia eilėraščio plunksna.Jis siekė eilėraščius konstruoti, iš žodžių kaip daiktą. Poetas labiau pasikliovė ne jausmais, o intelektu ir vaizduote. Jausmas liejasi laisvai, tiesiogiai, o intelektas ieško pastovesnių formų.
Vytautas Mačernis buvo „žemės“ poetas. Jis rašė sonetus, vizijas, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius. V. Mačernis buvo filosofas, todėl jis jautė kaimo žmogaus pasaulėjautos vientisumą ir kultūrinį reikšmingumą, kartu gilinasi ir į pasaulio kultūrą. Jam buvo svarbūs mirties ir būties klausimai. „Vizijos“ – vienas V. Mačernio kūrybos polių. Antras polius – sonetai, griežtos formos kūriniai. „Vizijos labai vaizdžios, o sonetuose daugiau tiesioginės minties, teigimo arba klausimo. V. Mačerniui būdinga abstraktoka kalba, polinkis į alegoriją.
Kristijonas Donelaitis yra lietuvių nacionalinės literatūros pradininkas, sukūręs pirmąjį meninį kūrinį – poemą“Metai“, patį geriausią ir, regis, patį reikšmingiausią visoje lietuvių literatūros istorijoje. Jis yra valstiečių gyvenimo ir gamtos poetas. Dirbdamas Tolminkiemio parapijoje klebonu, jis artimai bendravo su baudžiauninkais, domėjosi: jų gyvenimu, stengėsi padėti, apšviesti, pamokyti. Iš didelės meilės paprastam kaimo žmogui gimė poema „Metai“. Poemą sudaro keturios dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“.
“Metams” įtakos turėjo ir Europos literatūros tradicija, vietinė rytų Prūsijos literatūrinė aplinka. Gamtinė tematika, keturių metų laikų ciklo siužetas, švietėjiška medžiaga bei didaktiniai-moraliniai pamokymai “Metus” sieja su literatūros tradicija.Maironis – tautinio atgimimo poetas. Jis rašė ne tik eilėraščius, bet ir poemas, dramas, satyras, balades. Tėvynės meilė, gamta, tėvynės santykis su žmogumi, istorinė Lietuvos praeitis tai Maironiui svarbiausios temos. Jo eilėraščiuose juntama istorinė praeitis, didelė meilė tėvynei, ryškus žmogaus ir gamtos santykis. Maironis kalba kaip poetas šauklys. Tautos pranašas.
Antanas Vaičiulaitis laikomas rašytoju estetu, poetinio realizmo atstovu, kurio prozoje nerasime gyvenamojo laiko aktualijų, vienadienių politinių ar socialinių problemų, klampaus buities aprašinėjimo, didaktikos ir atvirai deklaruojamų idėjų. Jam rūpi didieji būties klausimai, amžinybės perspektyva, nekintančios dvasinės vertybės, labai svarbi gamta (ypač romane „Valentina“) . A. Vaičiulaitis rašė ne tik prozą, bet ir literatūros kritiką. Romanas „Valentina“ svarbiausias rašytojo kūrinys.A. Vaičiulaitis – rašytojas, turėjęs stiprią estetinę pagavą ir ją branginęs. Rašytojui svarbu tekste atsirandanti potekstė, tas ypatingas minties ir dvasios energijos punktyras, kuris vestų skaitytoją gilyn ir tolyn.
Jonas Biliūnas, pirmasis lietuvių rašytojas, ištobulinęs apsakymą, suteikęs jam europietišką formą. J. Biliūnas rašė publicistinius straipsnius, eilėraščius, apsakymus. Didžiausios rašytojo vertybės buvo teisybė, dora ir laisvė. Jis sukūrė lyrinio pasakojimo būdą, visažinį epinį pasakotoją pakeitęs pasakotoju kuris dalyvauja kūrinyje užjausdamas, suvokdamas, prisiimdamas atsakomybę. Atrodo, kad už regimų įvykių, vaizdų vyksta kažkas svarbiau, negu vyksta iš tikrųjų. J. Biliūno kūriniuose atsiveria potekstė. J. Biliūnas yra puikus stilistas: graudumo, užuojautos, gailesčio situacijas ir būsenas jis sukuria kalbėdamas ramiu, santūriu tonu.Pagrindinis rašytojo žanras – trumpa lyrinė psichologinė novelė. Savo kūrinius J. Biliūnas yra vadinęs „psichologiniais piešinėliais“, tai rodo, kad jis sąmoningai stengėsi vaizduoti ne tik išorinius, bet ir vidinius žmogaus dvasios įvykius.
Salomėja Nėris – neoromantikė, lyrikė, mažųjų lyrinių formų (eilėraščių, miniatiūrų) kūrėja. Ankstyvojoje lyrikoje ji atskleidė jaunystės polėkį, brandžiausiuose eilėraščiuose įkūnijo būties trapumo jausmą. Poetės lyrika – daininga ir melodinga. Daina yra jos eilėraščių pirmavaizdis. Tautosakos patirtis S. Nėries lyriką pasiekė per gamtos išgyvenimą, moteriškumo šilumą ir meilės ilgesį. S. Nėries lyrinės ypatybės: nuoširdumas, paprastumas, dainiškumas, stiprus gyvenimo džiaugsmas, jaunystės pojūtis.Labai gražiai į rinkinius įsilieja vaiko, vaikystės tema.
Antanas Škėma – didelis rašytojas, prozininkas ir dramaturgas. Jis ėjo lietuvių literatūros nepramintais takais, laužydamas tradicines normas. Stambiausias veikalas – romanas „Balta drobulė“. Svarbus A. Škėmos žmogaus dvasinio tobulėjimo ženklas yra kančia, didžiausia vertybė meilė. A. Škėmos kūryba tragiška ir ironiška. Jo poetika vadinama siurrealistine: iracionalūs vaizdai, pasąmonės srautas, kuriame vyrauja praeities fragmentai, vizijos, sapnai. Išorinis pasaulis – absurdiškas ir ydingas – vaizduojamas natūralistiškai. Tačiau tikroviškos tik detalės. Visuma alogiška.
Janina Degutytė yra tūkstantis devyni šimtai trisdešimtųjų kartos romantikė, klasikų atstovė. Savita ir subtili lyrikė, ryškiausia S. Nėries tradicijų puoselėtoja, lyrinio atvirumo kūrėja, ieškojusi jungčių tarp gamtos, kultūros, tarp žmogaus būvimo tėvynėje ir pasaulyje. Poetė išaukština tikrą meilę, ištikimybę, tėvynę, pareigą, atmintį, tiesos svarbumą žmogui.
Juozas Aputis – žymus novelistas. Jo kūriniai turi ryškų epinį pagrindą – konkretų aplinkos piešinį ir nuoseklius personažų veiksmus. Teksto lyriškumą lemia emocionalus, atvirai mąstantis kontaktų su skaitytojais ieškantis pasakotojas. Epinį vaizdą jis pakelia virš kasdienybės, sureikšmina, supoetina. Žmogiškumą ir dvasingumą J. Aputis laiko patikimiausiomis vertybėmis, kurias męs turėtume perduoti ateities kartoms. Daugelis kūrinių pagrįsti vaikystės prisiminimais, kurie lemia liūdesio, graudulio, susimąstymo intonacijas. Greta tragiško B. Radzevičiaus J. Apučio kūryba atrodo skaidresnė, šviesesnių, objektyvesnių tonų. Novelių struktūra racionalesnė.
Marija Pečkauskaitė, slapyvardžiu pasirinkusi Šatrijos Ragana, XX a. Pradžioje rašė apie amžinas vertybes: kultūrą, knygą, dvasingumą. Ji savo kūrybon dažnai įpina meilė, pasiilgimo, ilgesio, nerimo ir liūdesio motyvus. Ji atskleidė iki tol mažai tepažįstamą bajorijos, dvaro gyvenimą, bajorus nutolusius nuo lietuvių kalbos, kvietė bendriems tautos rūpesčiams. Šatrijos Raganai realybė – siela. Jausmas – didžiausia vertybė.
Romualdas Granauskas yra realistinės krypties atstovas. Jis rašė noveles, apysakas, daugiausia vaizduojančias lietuvišką kaimą ir jo žmogų. R. Granausko novelėse labai svarbu gamtos grožis ir jos galią veikti žmogų. Jis, kaip ir jo herojai, žiūri ne į save, o į pasaulį, kuris yra pripildytas daiktų. Pagrindinė R. Granausko kūrybos tema – dabarties ir praeities priešprieša.