Referatas:
Referatas:
OPERA IR BALETAS
Sudarė:
Vilniaus Antakalnio vidurinės mokyklos
mokinės
Ieva Markevičiūtė, Karolina Staponkutė ir
Gabija Šakalytė
Opera
Opera – tai yra muzikinis dramos kūrinys, atliekamas orkestro, choro ir dainininkų. Opera atsirado Europoje apie 1600. Ja buvo siekiama žiūrovams suteikti pramogą vokalu, instrumentalu ir lyrika. Operos pradžią galime laikyti tą nuostabų laikotarpį, kurį mes vadiname renesansu
Pirmosios operos, sujungusios žodį, muziką ir judesį buvo vadinamos dramma per musica. Pirmąją operą parašė italų kompozitorius Džakopas Peris. Ji vadinosi „Dafnė”. Ši opera pirmą kartą buvo atlikta Florencijoje 1579 m.
1906 m. buvo pastatyta pirmoji opera Lietuvoje, Miko Petrausko „Birutė“.
Pirmoji ir pati populiariausia V. Klovos opera yra „Pilėnai”. Ši opera laikoma populiariausia lietuviška opera. Nuo pirmojo pastatymo 1956 m ši opera yra nuolat atnaujinama vis dar tebėra teatro repertuare. Ji reprezentuoja lietuvių istorinę – herojinę nacionalinę operą. Šios operos spektakliai buvo rodomi įvairiose Lietuvos vietovėse dažniausiai po atviru dangumi, teatro gastrolėse svetur, Čikagos lietuvių operoje, visų Teatro vasaros sezonų Trakų pilyje metu. Ūdrio daina ar Pasveikinimo choras tapo populiariausiomis lietuviškų operų ištraukomis, daugelio dainuojamomis koncertų estradose. „Geriau mirti laisviems, negu gyventi vergovėje…” – dainuoja paskutiniai Pilėnų gynėjai, įėję į istoriją kaip Lietuvos laisvės simbolis, išreiškiantys ir šios operos pagrindinę mintį.
Baletas
Baletas (pranc. ballet) – sceninio meno rūšis, kurios pagrindiniai elementai yra šokis, pantomima ir muzika, sujungti į vientisą scenos veiksmą. Šiuolaikiniame balete plačiai naudojami ir gimnastikos bei akrobatikos elementai. Paprastai baletas turi siužetą, yradramos spektaklis, kuriame žodžiai pakeičiami įvairiais judesiais, mimika ir šokiais. Šiomis priemonėmis baleto aktoriai atvaizduoja gyvenimiškas situacijas, aistras, jausmus, pagal operos libretą kuria vaizdus ir charakterius. Taip pat būna ir siužeto neturinčių baletų.
Baletą atlieka baleto trupė, sudaryta iš baleto aktorių. Baleto pastatyme dalyvauja libreto sudarytojas, kuris duoda baleto veiksmui temą ir siužetą; kompozitorius, sukūręs muziką, suteikia bendrą toną, nurodo šokio pobūdį, stilių, atvaizduoja bendrą nuotaiką; dailininkas užsiima dekoracijomis ir kostiumais; baletmeisteris kuria pačias judesių formas. Baleto muzika paprastai turi aiškią ritmiką, patogi šokiui ir suprantama atvaizdavimui, judesiai estetiški ir ryškūs, tačiau šiek tiek schematiški ir sąlyginiai.
Baleto atsiradimas
Baleto pradmenis galima rasti senovės Egipto šventuosiuose šokiuose. Indijoje, Siame ir kitur Azijoje iki šių dienų išliko mistinio pobūdžio šventieji šokiai. Senovės Graikijoje (iš dalies ir Romoje) šokiai turėjo religinės reikšmės, jie buvo susiję su įvairiomis kulto apeigomis ar lydėjo tragedijų ir komedijų vaidinimus, nebūtinai būdami glaudžiai susiję su bendru veiksmu. Romėnams buvo žinomi ir vynuogių surinkimo šventės šokiai. Prie maldyklų dažnai buvo ištisi šokėjų būriai. Romos imperijai žlugus šokio menas apmirė tūkstančiui metų ir atgimė XV a. pabaigoje – XVI a., jau nebe kaip mistinis veiksmas, o kaip vaidinimas.
Artimas dabartiniam supratimui baletas atsirado Italijoje Renesanso epochos metu (XVI a.) ir pradžioje buvo bendro veiksmo ir nuotaikos siejama šokių scenaoperoje. Pirmuoju pasaulietiškuoju baletu laikomas spektaklis pastatytas 1489 m. Milano kunigaikščio ir Izabelės Aragonietė vestuvių proga. Tai buvo dvaros iškilmės su eisenomis, muzika, šokiais ir žaidimais. Nuo to laiko baletas pasidarė dvaro gyvenimo elementu, lydinčiu iškilmes, turnyrus ir panašiai. Balete atsiranda alegorinių ir mitologinių motyvų, šokių judesiai lėti, smulkūs ir neįvairūs.
Iš Italijos patekęs į Prancūziją baletas tapo iškilmingu prabangiu reginiu. 1581 m. Kotrynos Medici kapelmeisteris Baltasarini pastatė pirmąjį baletą Prancūzijoje “Circėja ir jos nimfos”. Pirmųjų baletų muzikinį pagrindą sudarė liaudies ir dvaro šokiai. Baletas buvo grynai karaliaus dvaro pramoga, jame dalyvavo dvariškiai, netgi karaliai. Baleto šokėjai buvo tik vyrai su įvairiomis kaukėmis. Kostiumai buvo ištaigingi ir varžantys judesius, jokios technikos nebuvo.
XVII a. antroje pusėje atsirado nauji teatro žanrai, pvz., komedija – baletas, opera – baletas, kuriuose svarbus vaidmuo skiriamas baleto muzikai ir bandoma ją dramatizuoti. Prancūzų balete susiformavo savos tradicijos ir tipiškos savybės: baletą sudarė šokiai, lydimi eilėraščių deklamavimo ir dainavimo; šokiai skirstomi į groteskinius pantomiminius įvairių personažų pasirodymus (tai atliko profesionalūs aktoriai) ir dekoratyvinius grynai choreografinius šokius, sudaromos sekant geotrinius piešinius (juos atliko dvariškiai).
Savarankiška sceninio meno šaka baletas tapo tik XVIII a. antroje pusėje, po prancūzų baletmeisterio J. G. Noverre reformų. Noverre (1727-1810) atskyrė baletą nuo operos, sujungęs jį su antikine pantomima. Jo pastatytoje operoje “Medėja ir Jasonas” artistas Vesteris pirmą kartą išėjo į sceną be kaukės. Noverre stengėsi sujungti dailę, muziką, choreografiją, technikos ir šviesos efektus į vientisą dramatišką spektaklį. Jo knyga “Laiškai apie šokį” svarbia laikoma iki šiol. Noverre įtakoje Paryžiuje sukurta pirmoji šokių akademija. Baleto centru tampa Paryžius, kiti kraštai tik jį seka.
Besirutuliojant italų ir prancūzų operai, baletas perėjo į miesto operos teatro sceną, bet čia tapo tik operos ir dramos papuošalu (Moljero komedijos). Kompozitorius ir dramaturgas Quilnault 1681 m. balete “Meilės triumfas” įtraukė 4 moteris balerinas