Muzika

Muzika
Muzika (gr. μουσική (τέχνη) – musiké (téchne) – mūzų menas) – garsų menas, meniškas garsų komponavimas ir tokių akustinių kompozicijų atlikimas.
Muzika – tai išraiškos forma laiko terpėje, naudojant garsų ir pauzių struktūrą. Tai sudėtingos formos kūriniai, išreiškiami per natūraliai išgaunamo dirgiklio, dažniausiai garso, kombinacijų ir modelių konstrukciją. Muzikos funkcijos: estetinė, meninė, komunikacinė, pramoginė, apeiginė. Nuo kultūros ir socialinio konteksto priklauso, kaip mes skirstome muziką.
Muzikos apibrėžimas
Muzikos apibrėžimas, esą tai garsas su individualia charakteristika, pasiskolintas iš psichoakustikos srities ir vieningai naudojamas tiek muzikologijoje, tiek grojime. Yra daug vertų dėėmesio pavyzdžių, kuriais apibūdinama muzika, ir kol mums suprantami kultūriniai svyravimai, tol muzikos ypatybės tiesiog vadinamos garso ypatybėmis, kurias sukuria ir pajaučia žmogus.Graikų filosofai ir viduramžių teoretikai apibrėžė muziką, kaip natų melodijas, išdėliotas horizontaliai ir harmoniją užrašytą vertikaliai. Muzikos teorija šioje srityje studijuojama su prielaida, kad muzika yra tvarkinga ir jos klausytis malonu. Tačiau, XX-ame amžiuje, kompozitoriai metė iššūkį šiai nuostatai ir teigė, kad turi būti malonu jau kuriant muziką, kurioje ėmė vyrauti aštresni ir tamsesni tembrai.XX-ojo amžiaus kūrėjas Džonas Keeidžas (John Cage) nesutiko su tuo, kad muzikai svarbiausia mielos melodijos. Vietoj to jis teigė, kad bet kuris girdimas garsas gali būti muzika. Pasak muzikologo Žano Žako Natjė (Jean-Jacques Nattiez), „Riba tarp triukšmo ir muzikos visuomenėje visada apibrėžiama — tai rodo, ka

ad netgi vieningoje bendruomenėje, ši riba ne visuomet atitinka kitoje visuomenės dalyje vyraujantį apibrėžimą, trumpiau tariant, dėl to retai sutariama. Nė vienoje atskiroje ir tarpkultūrinėje sąvokoje nėra parašyta, kas galėtų būti muzika.“Kompozitorius Antonas Vėbernas (Anton Webern) savo legendiniame pamąstyme sakė: Mano kūryba niekad nevyksta taip, kaip aš norėčiau, tiktai taip, kaip man nulemta-kaip aš privalau, norėdamas pabrėžti, koks neaprėpiamas muzikos kūrimo procesas. Vokiečių filosofas Johanas Volfgangas fon Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe) tikino, kad muzikos pagrindą sudaro formų ir šablonų tipai, sakydamas: „architektūra – tai šaltoji muzika“. Tuo jis norėjo pasakyti, kad bet kuri natūrali meno išraiškos forma, turinti gilius struktūrinius modelius, gali vadintis muzika.
Muzikos išraiška
Tradiciniai arba klasikiniai muzikos išraiškos elementai Europoje pirmiausia įvardijami tie, kurie turėjo daugiausia įtakos Europos klasicizmo muuzikoje: melodija, harmonija, ritmas, tonų spalva, tembras ir forma. Išsamiau apibrėžiami garso išraiškos elementai: aukštis, tembras, garsumas ir trukmė. Šie elementai kombinuojami, kad sukurtų antraeilius aspektus: struktūrą, sandarą ir stilių. Kiti panašiai susiję aspektai priklauso nuo erdvinės aplinkos arba nuo garsų, gestų ir šokio erdvės dinamikos.
Pauzė jau seniai buvo priskiriama muzikinės išraiškos elementams, nuo dramatiškų pauzių romantinės eros simfonijose iki tylos naudojimo avangarde, kur XX a. darbuose ji laikoma meniška muzikine mintimi, pvz.: Džono Keidžo darbe 4`33. Keidžas mano, kad sv
varbiausias muzikinis raiškos elementas – trukmė, nes ji vienintelė taikoma tiek garsui, tiek pauzėms.Kaip anksčiau paminėta, ne nuo elementų įvairovės ar skirtumų priklauso jų svarba. Pavyzdžiui, klasikinėje muzikoje melodija ir harmonija visada panaudojamos ritmo ir tembro sąskaita. Dažnai kritikai ginčijasi, kurie iš elementų galėtų būti universalūs. Debatai priklauso nuo apibrėžimų. Pavyzdžiui, bendrai manoma, kad pavadinimas „tonacija“ universaliai atitinka visus muzikinius reikalavimus plačiam tonacijos apibrėžimui.
Tempas irgi kartais priskiriamas prie universaliųjų elementų, nors yra vokalo solo partija ir instrumentiniai žanrai, kur ritmas laisvas, improvizuojamas ir neturi tikslaus tempo. Vienas pavyzdys – tai indiško muzikos kūrinio dalis alap. Pasak Deino Harvudo (Dane Harwood), mes turėtumėm paklausti, kuri skirtingų šalių muzikos universalija galėtų vadintis muzika (nepaisant struktūros ir funkcijų) arba priemone, kurios dėka muzika kuriama. ‚Muzikos daryme‘ jis įžvelgia ne tik patį atlikimą, bet ir tai, kaip ta muzika klausoma, suprantama, netgi išmokstama.

Improvizacija, interpretacija, kompozicija
Daugumoje kultūrų, pvz., vakarų klasikinėje muzikoje, naudojama muzikos bendro suvokimo sampratos dalis arba kompozicija. Net jeigu kūrinys užrašytas preciziškai, atlikėjas vis tiek dar turi pakankamai galimybių keisti. Procesas, kai atlikėjas sprendžia,kaip jam sugroti anksčiau sukurtą kūrinį, vadinamas interpretacija.Kai kuriuose žanruose, pavyzdžiui, džiaze ar bliuze, specialiai duodama daugiau laisvės atlikėjui, kad sudomintų klausytojus melodinių, harmoninių ar ritminių pagrindų improvizacijomis. Didžiausia laisvė duodama atliekant „l

laisvos improvizacijos“ stilių, kur pagrindai sugalvojami spontaniškai, begrojant, o ne iš anksto numatant. Tačiau pasak Georgian Costescu analizės, improvizuota muzika dažnai pasiduoda stilistiškiems žanro formalumams ir netgi visiškai išbaigta kompozicija turi nemažai laisvų pagrindų. Žodis „kompozicija“ dar nereiškia tikslaus grojimo iš natų ar išimtinių teisių į kūrinį.Muziką dar galima apibūdinti kaip muzikinių garsų kūrybą, garsų pavyzdžius iš įvairių sąskambių, padedant kompiuterinėms programoms. Muzika, kurioje elementai parenkami atsitiktinai vadinama atsitiktine muzika ir dažniausiai asocijuojasi su Džonu Keidžu ir Vitoldu Lutoslavskiu (Witold Lutoslawski)
Kompozicijos
Muzikinė kompozicija – terminas, apibūdinantis muzikinio kūrinio sandarą. Kompozicijos metodai varijuoja plačiai, tačiau išanalizavus aišku, kad visos muzikos formos – spontaniškos, kvalifikuotos ar neparuoštos – sudarytos iš elementų, kuriančių muzikinį kūrinį. Muziką galima rašyti daugkartiniam grojimui, galima improvizuoti ir sukurti ‚čia ir dabar‘. Muziką galima atlikti iš atminties arba iš partitūros, arba kombinuojant abu variantus. Kompozicijos studijavimas tradiciškai paremtas klasikinės vakarų muzikos pagrindų egzaminavimu, bet kompozicijos apibrėžimas pakankamai platus ir gali apimti spontaniškus darbus, kaip laisvojo džiazo muzikų kūrinius arba Afrikos būgnininkų muzikavimą.Siekiant suvokti kompoziciją, svarbiausia atskirti jos elementus. Muzikinių ženklų supratimas gali pagelbėti bandant tiksliai iššifruoti, kokia kūrinio konstrukcija. Universalus muzikinis elementas atitinka tai, kaip garsai pritaikomi laike, kuris paremtas jais, kaip ir muzikos kūrinio ritmas.Kai kūrinyje jaučiama laikų kaita, kūrinys priskiriamas prie ru
ubato tempo, itališko žodžio, kuris nusako, kad kūrinio tempas keičiasi ir prisitaiko prie atlikėjo išraiškos tikslo. Net atsitiktinis atsitiktinių garsų išdėliojimas vis tiek vyksta tam tikru tempu ir taip panaudoja taktą, kaip muzikinį elementą.
Media
Kompozitorių sukurta muzika galima išgirsti viešumoje; tradiciškai gyvo garso koncerte. Gyva muzika taip pat transliuojama per radijo stotis, televiziją ir internetą. Kai kurių stilių skambesys priklauso nuo atlikimo gyvai, kituose stiliuose garsai maišomi ir įrašomi, o jų gyvai niekas negroja. Įrašinėjant, netgi tuos stilius, kurie iš esmės turėtų būti atliekami gyvai, dažnai naudojamos specialios pataisymo priemonės, nes tokie įrašai geresnės kokybės, nei paprastas atlikimas.
Daugumoje šalių nėra didelio skirtumo tarp kūrinių atlikimo ir klausymo, faktiškai kiekvienas dabar yra įtrauktas į kokią nors muzikinę veiklą, dažnai bendrą. Maždaug XX amžiaus viduryje išsivysčiusiose šalyse įrašytų kūrinių garso takelių klausymas arba video klipų žiūrėjimas tapo populiaresnis nei gyvas koncertas.
Kartais netgi gyvai atliekant kūrinius prireikia įrašų. Štai didžėjai naudoja muzikines plokšteles, o kai kuriuose XX-ojo amžiaus darbuose juostoje įrašoma instrumento ar balso solo partijos fonograma. Kompiuteriai ir dauguma klaviatūrų suprogramuotos taip, kad grotų MIDI muziką. Klausytojai gali tapti dainininkais, naudodami karaokė, kurią sugalvojo japonai. Ten rodomas video klipas ir groja muzika be žodžių, taip atlikėjas įdainuoja kūrinį savo balsu.
Istorija
Muzikos istorija prasideda anksčiau nei buvo parašytas žodis, ir yra ypatingai susijusi su įvairių kultūrų individualumo išraiška. Tai ištisi šimtmečiai ir tūkstantmečiai. Muzika daug įtakos turėjo žmogui, o tuo tarpu jis – civilizacijos aušrai. Pradinės muzikos išraiškos randamos Indijoje, Sama Vedoje. Populiarūs muzikos stiliai plačiai varijavo nuo kultūros iki kultūros, nuo periodo iki periodo. Skirtingos kultūros grojo skirtingais instrumentais, naudojo skirtingas technikas. Pati muzikos istorija yra muzikologijos ir istorijos papildomas dalykas, studijuojant istoriją, muzikos istorija pateikiama chronologiškai, pirmiausia nuo Vakarų pasaulio. Muzika taip pat dažnai naudojama įvairioms propagandoms.
Kad būtų lengviau orientuotis, muzikos (kaip ir kitų menų bei kultūros) istorija skirstoma laikotarpiais – epochomis.Išskirtinos šios pagrindinės muzikos raidos epochos:
• Senovė (nuo seniausiųjų laikų iki V amžiaus)
• Viduramžiai (nuo V iki XV amžiaus)
• Renesansas (XV amžius – XVII amžiaus pradžia)
• Barokas (XVII amžius – XVIII amžiaus vidurys)
• Klasicizmas (XVIII amžiaus antroji pusė – XIX amžiaus pradžia)
• Romantizmas (visas XIX amžius)
• Naujieji laikai (visas XX amžius)
(modernizmas)

Daug ginčijamasi dėl padalinių ir muzikos grupavimo bei suskirstymo, taip pat kaip ir dėl muzikos apibrėžimo. Vieni platesnių žanrų yra klasikinis ir populiarusis (arba komercinis) žanrai. Populiariajam priklauso rokenrolas, kantri ir folk muzika.Kiekvienos epochos muzika gali būti skirstoma į dar smulkesnius periodus. Pavyzdžiui, viduramžių muziką muzikologai skirsto dar į grigališkojo choralo, o kartais netgi į romaninį bei gotikos stilius (romaninis bei gotikos stiliai ryškiausi architektūroje), tarp baroko ir klasicizmo išskiria rokoko bei galantiškojo stiliaus muziką, o tarp romantizmo ir XX a. muzikos – impresionizmą. Pati XX a. muzika turi dar visokiausių krypčių: tai ekspresionizmas, atonalizmas, neoklasicizmas, avangardizmas, neoromantizmas, minimalizmas ir t.t.Dažnai nesutariama, kas vadinama „realiąja“ muzika: vėlesniojo periodo Bethoveno styginių kvartetai, Stravinsko baletai, serializmas, ‚bibop‘-eros džiazas, repas, pankrokas ir elektronika vos tik pasirodę ilgą laiką kritikų buvo vadinami tiesiog ne muzika.Terminas world music atsirado, kai įtakos ir populiarumo įgijo muzika ne iš Europos, todėl taikomas muzikai ne iš Europos, nors terminą sugalvojo Wesleyan universitete, taikydami apibrėžimą visiems įmanomiems muzikos žanrams, nepamirštant ir Europos kultūrinių tradicijų. (akademiškai, šis terminas XX-ojo amžiaus viduryje buvo pakeistas į „etnomuzikologiją“ – nepatenkinantį naujadarą.)Muzikos žanrai kaip ir dabartinė muzika, dažnai apibrėžiami pagal tradiciją ir prezentaciją. Kadangi dauguma klasikinės muzikos yra akustinė ir atliekama individualiai arba grupėmis, tai dauguma darbų ir vadinami klasikiniais – nesvarbu net jeigu tai būtų įrašai. Kai kurie darbai, kaip Geršvino (Gershwin) Rhapsody in blue taikomi ir prie džiazo, ir prie klasikinės muzikos.Kai tautoms tapo lengviau komunikuoti, jų muzikos stilius papildė kiti atėję stiliai. Pvz., Jungtinių valstijų bluegrass stiliaus muzikoje vyrauja Anglo-airiškos, škotiškos, airiškos, vokiškos ir kiek afro-amerikietiškos instrumentalo ir vokalo tradicijos, kurios tarpusavyje turėjo susijungti JAV multi-etninėje „tautų katilo“ visuomenėje.

Leave a Comment