M. K. Čiurlionis

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Vyresniosios kartos lietuvių menininkų tarpe vietą muzikas ir dailininkas M. K. Čiurlionis. Tai buvo pirmasis lietuvių kompozitorius, padėjęs pagrindus lietuvių profesionaliajai muzikai. Su juo vardu susiję širmieji profesionalieji mėginimai teoriškai apdoroti lietuvių liaudies dainas, sukurti nacionalinio muzikos stiliaus pagrindus. Čiurlionis dar pasireiškė kaip choro dirigentas, muzikos kritikas ir publicistas.

Biografija

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje, vargonininkų šeimoje. Tėvams persikėlus į Druskininkus, šiame gražiame gamtos prieglobstyje būsimo menininko vaikystė. Muzikos iš pradžių mokė tėvas, vėliau mokėsi Plungės orkestro mookykloje, kur išmoko groti fleita ir susipažino su muzikos teorija.
1893 m. Čiurlionis įstojo į Varšuvos muzikos institutą, kur studijavo fortepijoną, vėliau – kompozicijos teoriją, kartu mokydamasis ir bendrojo lavinimo dalykų. Baigęs institutą, 1900 m. jis, be kitų kūrinių, parašė ir pirmąją lietuvišką simfoninę poemą “Miške“ Sekančiais metais jis išvyko pasitobulinti į Leipcigo konservatoriją, kurią baigęs, 1902 m. vėl grįžo į Varšuvą ir vėl vertėsi privačiomis muzikos pamokomis. Be muzikos, čia jis pradėjo daugiau domėtis tapyba ir sistemingai jos mokytis. Tuo metu Čiurlionis pradėjo kurti ir stambiausią savo muuzikos kūrinį – simfoninę poemą „Jūra“, Kurią dėl susidariusių aplinkybių baigė tik 1907m.
XX a. pradžioje sustiprėjęs darbininkų ir valstiečių revoliucinis judėjimas paskatino Čiurlionį dalį savo laiko muzikos visuomeniniam darbui. Varšuvoje gyvenantiems lietuviams susibūrus į savišalpos draugiją jis apsiėmė organizuoti ir vadovauti ši

ios draugijos chorui. Taip Čiurlionis betarpiškai susidūrė su lietuvių liaudies dainomis, kuriomis domėjosi jau ir anksčiau, parvažiuodamas atostogų į Druskininkus. Jis užrašinėjo būdingesnes liaudies dainų melodijas, jas harmonizavo, pritaikydamas chorui arba panaudodamas instrumentinėje kūryboje.
Visuomeninė veikla padėjo formuotis ir demokratinėms Čiurlionio pažiūroms. 1905 m. revoliucijos metu jis palaikė glaudžius ryšius su kai kuriais aktyviais lenkų socialistų partijos nariais, padėjo slėpti atsišaukimus prieš caro valdžią. Mylėdamas savo liaudį, Čiurlionis dar labai ima domėtis Lietuvos praeitimi, skaito lenkų kalba grožinės literatūros kūrinius apie Lietuvą, padeda rengti pirmąsias lietuvių dailės parodas ir 1907 m. Pabaigoje persikelia gyventi į Vilnių.
Čiurlionio iniciatyva Vilniuje prie Lietuvių dailės draugijos įsteigia muzikos sekcija, kurios tikslas buvo skatinti spartesnį lietuvių originaliosios muzikos vystymąsi ir propaguoti liaudies muziką. Kaip ir Varšuvoje, Vilniuje jis taip pat akktyviai dalyvauja miesto kultūriniame gyvenime, vadovauja lietuvių chorui. Toks pat veiklus ir energingas Čiurlionis buvo ir gyvendamas Peterburge, kur jis persikėlė rasti tinkamesnes darbo ir gyvenimo sąlygas. Tačiau pernelyg įtemtas darbas galutinai pakirto ir taip silpną Čiurlionio sveikatą, ir 1911 m. balandžio 10 d. mirė.

Kūryba

Čiurlionio kūrybinis palikimas yra ne tik gausus – jis paliko apie 300 įvairių žanrų muzikos kūrinių, – bet ir labai vertingas meniniu atžvilgiu. Būdingas šio kompozitoriaus muzikos bruožas yra jos liaudiškumas, susijęs su meile gimtajam kraštui ir gamtos poezija. Muzikos nu

uoširdumą lemia vyraujanti lyrinė jo kūrinių nuotaika. Čiurlionio muzikai būdingas ir filosofinis susimąstymas, optimistinė nuotaika, šviesi pažiūra į gyvenimą.

Visoje savo kūryboje Čiurlionis ypač didelę reikšmę teikė jos idėjiniam turiniui. Jis gerbė klasikines tradicijas, giliai jas analizavo ir panaudojo naujiems kūrybiniams ieškojimams.
Čiurlionis pirmasis nurodė teisingas gaires kitiems lietuvių kompozitoriams, vystantiems nacionalinį lietuvių muzikos stilių. Jis pirmasis panaudojo liaudies dainų intonacijas savo originaliuose kūriniuose. Liaudies dainų motyvai ir nuotaika daro jo muziką liaudišką.
Nesitaikydamas įprastinėmis meninės išraiškos priemonėmis, kompozitorius ieškojo būdų muzikinei muzikai praturtinti. Todėl jo kūriniuose neretai matome savitą vedamą melodinę liniją, naujas harmonines spalvas, išradingai panaudotas daugiabalsis (polifoninės) muzikos formas – fugą, imitaciją, kanoną ir kt. Tematinės medžiagos vystymui jis dažnai pritaiko variacijų principą.

Fortepijoninė muzika

Čiurlionis yra parašęs daugiau kaip 150 kūrinių fortepijonui, daugiausia preliudų. Greta jų minėtinos fugos, kanonai, sonatos, mazurkos, polonezai, noktiurnai, variacijos liaudies dainų temomis ir kt.
Pirmuosius savo kūrinius fortepijonui Čiurlionis yra sukūręs, studijuodamas Varšuvos muzikos institute. Tai buvo daugiausia preliudai, parašyti Šopeno įtakoje ir atspindintys svajingą, jautrią, lyrišką jauno kompozitoriaus prigimtį. Didelę reikšmę Čiurlionio fortepijoninio, o ir apskritai muzikinio stiliaus formavimuisi turėjo studijos Leipcigo konservatorijoje. Jo to meto preliuduose ryški liaudies motyvų įtaka. Jomis pagrįstas ir mažas preliudas a – moll, kurio melodija skamba varpų garsus primenančios, pastoviai kartojamos boso me

elodijos fone.
Nuo 1904 m. ima reikštis visai savitas Čiurlionio fortepijoninis stilius. Nuo buvusio ramaus šopeniško lyrizmo kompozitorius kaskart vis labiau pereina į dramatizmą veržlumą melodinės reikšmės neįprastumą. Iš jo 1905 m. sukurtų preliudų išsiskiria lyrinis, plačiai išvystytas, melodinis preliudas b – moll.
Pagrindinę šio preliudo temą Čiurlionis panaudojo ir vėlesnio laikotarpio preliuduose. Žavėdamasis nuostabiu gamtos grožiu, 1908 m. rudelį jis sukūrė trijų dalių fortepijonų ciklą „Marios“. Tai kūrinys, kuriame, panaudodamas kuklias muzikines išraiškos priemones, kompozitorius pasiekė didelio vaizdingumo ir nuotaikų kontrastingumo. Ryškiausias Čiurlionio polifoninio meistriškumo pavyzdys – keturbalsė fuga b-moll. Veržli nuotaika ir neišsenkanti kūrybinė fantazija glaudžiai susijusi su kompozitoriaus profesiniu meistriškumu.
Čiurlionis visada domėjosi lietuvių liaudies menine kūryba, stengiesi pajusti visą liaudies dainų grožį ir jį atlikti savo muzikoje. Kompozitorius parinko apie 20 lietuvių liaudies dainų, iš kurių vienas tiesiog pritaikė fortepijonui, o kitų temomis parašė po keletą variacijų. Įdomiausios variacijos fortepijonui, kuriuose nepaprastai puikiai išreiškiama dzūkų rugiapjūtės liaudies dainos nuotaika, yra „Bėkit, bareliai“.
Kitos meniniu atžvilgiu vertingesnės liaudies dainos, variacijų principu Čiurlionio pritaikytas fortepijonui, yra „Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“, „Oi giria giria“, „Vai močiute“ .

Chorinės dainos

Čiurlionis ypač gerbė ir mylėjo liaudies meną. Jis Yra harmonizavęs daugiau kaip 40 liaudies dainų. Kiekvienam choro balsui, jų tempe ir bosui, jis stengėsi duoti savarankišką, lanksčią melodinę liniją.
Čiurlionis pirmasis iš li

ietuvių kompozitorių sudarė 23 liaudies dainų rinkinį „Vieversėlis“ mokiniams. Šio rinkinio dainų tematika labai įvairi. Balsai išdėstyti nesudėtinai, paprastai. Viena populiarių šio rinkinio dainų yra senovinė istorinė lietuvių liaudies daina „Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“ .
Iš kitų jo harmonizuotų dainų išliekamąją vertę turi „Beauštanti aušrelė“, „Šėriau žirgelį“, „Prapuoliau močiute“, „Oi giria giria“, „Anoj pusėj Nemuno“, „Kas bernelio sumiklyta“.

Instrumentinė muzika

Čiurlionis yra ir lietuvių kamerinės instrumentinės muzikos pradininkas. Studijuodamas Leipcigo konservatorijoje, jis styginį kvartetą, kuris muzikine kalba ir struktūra yra artimas to laikotarpio Čiurlionio fortepijoninei muzikai. Kvartete jaučiamas galingumas lietuvių liaudies dainų intonacijoms(ypač lyrinėse temose). Atskirų kvarteto instrumentų partijos savarankiškos ir skirtingos.

Čiurlionis pagrįstai laikomas lietuvių simfoninės muzikos pradininku, sukūrusiu pirmąją nacionalinę simfoninę poemą „Miške“. Nors šioje grynai lyrinėje, giedroje poemoje nėra jokių liaudies melodijų motyvų, tačiau visa jos muzika persunkta Lietuvos miškų nuotaikos, kuri buvo artima ir miškingoj Dzūkijoje užaugusiam ir ją karštai pamilusiam kompozitoriui. Šio Čiurlionio kūrinio temos išplaukia vienos iš kitų. Savo forma „Miške“ yra daugiau laisva fantazija. Poema pasižymi kompoziciniu vieningumu, kurį pabrėžia įžangos motyvas, įpintas į visą kūrinį.
Be miško, Čiurlionį nepaprastai žavėjo jūra, ir savo stambiausią simfoninį kūrinį jis pavadino „Jūra“. Tai momentalus kūrinys, parašytas dideliam simfoniniam orkestrui ir vargonams. Jis pasižymi psichologiniu gilumu ir didele dramatine įtampa. Šioje simfoninėje poemoje kompozitorius nesitenkina vien poetiniu peizažu, bet parodo ir žmogų giedriomis, šviesiomis jo gyvenimo valandomis, nusiteikusį dideliems žygdarbiams ir pergyvenantį sunkias kančias. Jūros stichijos sutapatinamos su žmogaus gyvenimu, gilia ir jautria įžvelgta filosofinė prasmė gyvenimo prasmė, perteikta garsiniais vaizdais, leido kompozitoriui sukurti didelės apimties dramatinį paveikslą.
Simfoninė poema „Jūra“ turi apibendrinančią reikšmę visai kompozitoriaus kūrybai. Pirmiausiai čia pastebimas tas vidinis vientisumas, kurio Čiurlionis siekė visoje savo muzikoje. Kompozitorius čia savitai panaudoja simfoninį orkestrą, išryškindamas atskirus instrumentus ir tembrines jų grupes.
Čiurlionis sugebėjo jautriai pastebėti ir atkurti gamtos reiškinius, įžvelgti jų tiriamus bruožus, paryškinti juos savo kūrybine fantazija. Čiurlionio kūriniuose vaizdai dažnai kaitaliojasi, vyrauja vidutiniai ir lėti tempai. Šioje Čiurlionio simfoninėje poemoje daug fantazijos, polėkio.
„Jūroje“ išryškėjo nepaprastai turtingas dvasinis kompozitoriaus pasaulis, jo pastangos kūrybine fantazija aprėpti kas gražu, didinga, o kartu ir prieštaringa, kas susiję su dar nesuprastomis gamtos paslaptimis, su fantastiniu pasauliu. Simfoninė poema „Jūra“ parodo Čiurlionį kaip lietuviškojo romantizmo atstovą, kuris savo talentu ir meninės kūrybos savarankiškumu buvo iškilęs visa galva aukščiau už kitus to meto lietuvių muzikus ir dailės atstovus.

Teoriniai darbai

Čiurlionis minėtinas ir kaip vienas pirmųjų lietuvių muzikologų – teoretikas, kritikas ir publicistas. Pagrindinis jo šūkis – liaudies menas turi būti profesionaliojo meno pagrindas. Stambiausias teorinis muzikinis darbas, kuriame išryškėjo šio menininko estetinės pažiūros ir ypač jo požiūris į liaudies meninę kūrybą, yra straipsnis „Apie muziką“, išspausdintas S. Čiurlionienės – Kymantaitės knygoje „Lietuvoje“ ( Vilnius, 1910 m.).
Čiurlionis teisingai pastebi, kad lietuvių muzika turi šviesią ateitį, kurią jis mato liaudies dainose. Išnagrinėjęs įvairių liaudies dainų melodijas, jis ne tik paridi lietuvių liaudies dainų savitumą, jose slypintį grožį, bet ir pabrėžia, gausiai pailiustruodamas, jog reikia nuolat studijuoti dainas, kad komponuodamas nesuklystum.

Čiurlionis – dailininkas

Čiurlionio muzikinė kūryba buvo glaudžiai susijusi su jo, kaip dailininko, veikla. Jį – dailininką ir kompozitorių – jungia tos pačios estetinės tendencijos, tie patys kūrybos bruožai. Būdamas nepaprastai jautrus garsams, jis buvo toks pat jautrus ir spalvoms. Lietuvių liaudies poezija, pasakos, padavimai, puiki gamta – miško, jūros, kalnų grožis – visa tai atsispindėjo ne tik Čiurlionio muzikoje, bet ir tapyboje, kuriai būdingas filosofinis pradas ir ryšys su muzika.
Čiurlionio vaidmuo, vystant lietuvių profesionaliąją muziką, yra nepaprastai didelis. Kompozitoriaus gyvenamuoju laikotarpiu chorinės literatūros pavyzdžių jau buvo, tačiau instrumentinės – fortepijoninės ir simfoninės – muzikos srityje jis tarė pirmąjį, visiškai naują žodį. Tik praėjus daugiau kaip dešimtmečiui, pasirodė jo darbo tęsėjų, tačiau prie šio pirmojo lietuvių muzikos klasiko kūrybos savo menine eiga ir profesiniu meistriškumu tepriartėjo tik dalis jų sukurtų naujų kūrinių. Čiurlionio kūryba – tai milžiniškas lobis, karį lietuvis menininkas padovanojo žmonijai
M. K. Čiurlionio 100 – osios gimimo metinės buvo iškilmingai paminėtos ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje, kituose TSRS miestuose, užsienyje.

Leave a Comment