lietuviu liaudies dainos

tida
Darbo dainos

Turtingiausia,savičiausia(tai yra,nepanaši į kitų tautų),vertingiausia lietuvių tautosakos dalis-dainuojamoji tautosaka,kuri,anot folkloristų,ypač suklestejo XVIa.pab.-XVIIa.Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas.Tai leidžia samprotautai ir apie mūsųtautosakos moteriškumą-turbūtdaugiausia ją kūrė moterys.Lietuvių kultūroje nėra išlikę visuotinai išgarsėjusių profesionalių dainų.

Dainos lydėjo įvairius valstiečių ūkio darbus.Dainuoti prieš ir po darbo,per pertraukas taip patiko,tapo beveik tokia pačia būtinybe kaip dirbti.Skirtingiems darbams buvo kuriamos vis kitos dainos.Dainos,kaip ir darbai,turėjo savo tvarką,suderintą su metų laikais.Ypač tai ryšku iš laukų darbų dainų.Pavasarį skambėdavo arimo,vasarą-šienapjūtės,javapjūtės,grikių rovimo,vėliau-linarovio,o rudenį ir žiemą-kūlimo dainos.Natūraliai prie gamtos kaitos deerinosi ir gyvulių ganymas:prasidėdavo pavasarį ir baigdavosi vėlų rudenį.Visą tą laiką skambėjo ganymo dainos,raliavimai.Malimo dainos buvo dainuojamos ištisus metus.

Vienos dainos dainuotos dirbant laukuose(arimo,šienapjūtės dainos,taip pat toskurios dainuotos raunant linus bei kanapes).Kitos-namų darbų(malimo,verpimo,audimo)arba buities darbų(skalbimo,drobių balinimo)dainos.

Net sunkiausius darbus kaimo žmogus sugebėjo pagražinti dainos menu.Ne visi darbai vienodai palankūs kūrybai.Laukų darbai pažadindavokūrėjų sielas aukštesniam meniniam skrydžiui negu namų darbai.Malimas buvo per daug vienodas,sekinantis darbas.Tad retai jis teįskeldavo kūrybinę kibirkštį.Malimo dainelės-trumpi neįmantrūs dvieiliai,ketureiliai ar šiek tiek ilgesni kūriniai.Račiau darbo pobūdis,aplinka neapribodavodainos meninio pasaulio.Neretai daarbo vaizdas tėra dainos įžangoje,o kituose posmuose plėtojamas visai kitos,intymesnės temos.

Atskirus darbus lydinčios dainos sudaro savitą repertuarą.Tačiau tam tikros realijos,turinčios bendrų bruožų gyvenime,buityje,papročiuose,darbo organizavime,savaip kreipia ir labai skirtingų dainų turinį.Pavyzdžui,buities realija-apdainuotas pusryčio nešimas įlauką suartina arimo ir šienapjūtės dainas,atsiranda panašūs mo

otyvai.Suartina įvairių rūšių darbo dainas ir bendros vertybinės nuostatos.Darbo dainose aukštinami geri darbininkai-artojai,šienpjoviai,grėbėjos,verpėjos,audėjos,peikiami nemokantys dirbti arba piktai pajuokiami tinginiai ir nevykėliai.

Arimo dainos.Arimo dainų repertuarą sudaro didelės meninės vertės dainos,savitai santykiaujančios su šiuo darbu,turinčios savitą tematiką.Pasitaiko paliudijimų,kad artojui dainuojant geriau sekasi darbas,jo arklys geriau žengia.Dainose kartais užsimenama,kad artojėlis dainuoja ardamas”ūbą laukelį”,tačiau su darbu,jo ritmu arimo dainos tiesiogiai nesisieja.Jų esmė ir vertė atsiskleidžia per daugelį sudėtinių komponentų,kurių bene svarbiausi-poetizuoti veikėjų paveikslai.Konkretų darbą dirbančių ar to darbo fone veikiančių žmonių paveikslus liaudies meninis polėkis dažnai pakyli iki grožio idealo,suteikia jiems gilios prasmės.

Arimo dainų pagrindinis veikėjas-artojas,liaudies dainų žodžiais tariant,bernelis artojėlis.Pagal liaudišką grožio,doros,sumanumo ir darbštumo sampratą jam dainose suteikiami geriausi bruožai.Bernelis artojėlis nėra paprastas žemdirbys,duonos augintojas,šeimos maitintojas.Jis jaunas,pilnas jėgų ir vyriško patrauklumo.Jo paveikslas liaudiškai iškilus irr žavus.Dainose surandama įvairiausių ir puikiausių bruožų išaukštinti artoją ir jo darbą.Lyg pasakų herojus jis kerta ąžuolą šimtašakėlį,dirba iš jo veželį,o iš šakelių-jungelį.Jo paties pasidarytas naujas jungelis,užsiauginti šėmi veršeliai,šėmi jauteliai-pasididžiavimas ir šlovė.Darbas ir jo prasmės suvokimas rodo jį esant dorą,gerą tėvo sūnelį užvadėlį.Jo vyriškumas,išorinis bei vidinis grožis atsiskleidžia darbe:kaip greitai eina jo palši jauteliai,kaip gražiai verčia žemę klevinės palyčėlės,švtrinėja plieniniai noragėliai,būbuoja jauteliai,pavaromi šilkinių botagėlių.Gyvo darbo paveikslą įrėmina gamtos fonas:dainose nuolat pakiliai pabrėžiama,jog bernelis aria pavasario dienelę,kai bunda žemė,plyti laukų erdvė,ir ta
ai ne tik telkia darbui,bet ir skatina lietis nuostabią dainų dainelę,kokios dar niekas nėra dainavęs.Bernelio artojėlio patrauklumas,jo skambios dainos skirtos mergelėms audėjėlėms.

Arimo dainose dažnai greta artojo kuriamas ir simbolinis mergelės paveikslas.Šakotinės struktūros arimo dainose apibendrinančius paveikslus ryškinantys bruožai yra kruopščiai parinkti.

Svarbi arimo dainų tema-pusrytėlio nešimas.Jaunam artojui labiausiai laukiama nešėja-mergelė.Juk tai buvo puikiausia proga jauniems susitikti,pasikalbėti.Ši tema veikiai perauga į artojėlio susitikimą su mergele,bernelio vilionių,piršmosi daugiau ar mažiau išplėtotas temas.Arimo dainų vilionės savitos,berniškos,primenančios naktigonių dainų nuotaikas:artojėlis su užuominomis klausinėja,ar jau užaugo kaselės jam vyniot ant rankelių,moja mergelei nežinia dėl ko:ar dėl jos kraičio,ar dėl pastogėlės,ar dėl jos jaunų dienelių.Kitose dainose ryški socialinė nuostata:bernelis renkasi mergelę vargdienėlę,kuri įpratusi vargelį vargti,ir jis palauš žagrelę,bet nepalauš širdelės”ant bagočiaus dukrelės”.

Arimo dainų meilės,šeimos sukūrimo motyvai linkę plėtotis,dainininkai jungia prie jų naujus motyvus.arimo tema dažnai lieka tik kaip fonas įvairiems veiksmams ir išgyvenimams vaizduoti.Toks dainų aktyvus gyvavimas silpnina jų ryšį su darbu.

Arimo dainos ne visos vienodai paplito,ne visos lygiai kito.

Arimo dainos yra kupinos pakilios nuotaikos,nuoširdaus džiaugsmo,gražių jausmų.Tradicinė tematika jose interpretuojama savaip.

Šienapjūtės dainos.Tarp šienapjūtės dainų unikalūs yra valiavimai.Jie labiausiai sisiję su pačiu darbo procesu.Pvadinimas kilęs iš būdingiausio šių dainų priedainio valio.

Tradicinių valiavimo posmų-motyvų nėra labai daug.Gražiausiuose apdainuojama pjovėjėlio dalgelė ir grėbėjėlės grėblelis.Gera lengva dalgelė pjovėjėlio garbė ir rūpestis.Jis turėjomokėti pa
ats dalgį įtverti,iškalti, ir išpustyti.Gera dalgelė-tai ir jo šaunumas.Todėl valiuoja dalgį ir dalgkotėlį,žada pats dalgį išpustyti ir dobilėlius išguldyti.Dalgelė niekada nepeikiama,nes pjovėjėlis ja pats rūpinasi.Ją sunku traukti tik tada,kai pusrytėlių laukia,kai pavargsta,kai pieva kelmynė,kai reikia pjauti svetimą pono pievą.Mergelės grėbleliui taip pat netrūksta pagyrų.Jis lengvutis,išrašytas,jaibernelio dovanotas,mažojo brolio padarytas.Čia valiavimai atspindi buities realijas(žiemos vakarais vyrai dirbdavo grėblius šienapjūtei)ir papročius(jaunuoliai juos dovanodavo savo mylimoms mergelėms ir seserims).Dirbo su meile,dailindavo,kad dovana patiktų.Mielą dovaną priimdavo su pdėka ir vertindavo,o nemielą-tiksliau,nemielo dirbtą-pašiepdavo.Tai valiuodavo:grėblelis petadantis-dirbo brolis kapladantis ar kreivadantis;to grėblelio sunkumėlis-nuo bernelio tiginėlio.Dėl tų dovanų pasišaipydavo ir iš grėbėjėlės,dainuodavo,kad jos grėblelis išrašytas,bet iš bernelio išprašytas.Tokiemotyvai,kaip pusrytėlių ir juos nešančios mergelės laukimas,skatina temą plėtoti.Atsiranda susitikimų,meilės,piršimosi motyvų.Kai pusrytėlį neša nemiela mergelė,gimsta šienpjovių berniški,net šiurkštoki posmai,dviprasmiškos užuominosar ir obsceniški pajuokavimai.Kartais mailės tema savo nuoseklia turnio raida priartina kai kuriuos valiavimus prie įprastų meilė dainų.Šių valiavimų posmų-motyvų tvarka būna pastovi.Valiavimai-bendro darbo dainos,kurių būdingiausia tema-darbininko išaukštinimas ir jo šaunumo parodymas.Yra lenktyniavimo motyvų,paraginami ar pajuokiami pritingintys pjovėjai,kartais skundžiamasi nuovargiu,monotonišku darbu.

Valiavimai-patyčios išradingai pliekia tinginius ir nevaleikas:
Trys broleliai pjovė šieną,
Ei valioi valioi,
Apie kelmą visų dienų
Pievelėj žalioj.

Trijų dienų jų pjovimo
Nesugrėbiau nei vežimo.

Šaipomasi iš pjovėjėlių tinginėlių,kurių ploni pradalgėliai,kurie moka tik su grėbėjom lapauti,kurie nei pjauna,nei dainuoja,tik pakrūmėliais tinginiuoja.Atrodo,patyčių posmus dažnai traukdavo grėbėjos.Šie mergaitiški bernelių pašiepimai kai ka

ada labiau primena švelnų flirtą,užkabinėjimus nei tikras pajuokas.Visiems valiavimams-patyčioms bendra-darbo ir jo atlkėjų reikalai.Kiekvienas vaizdas kyla iš darbo.Valiavimai geriau kaip koks kitas žanra atskleidžia kūrėją.Svarbiausi šienpjūtėje-pjovėjai,todėl vyrauja valiavimai,šlovinantys vyrišką darbą ir jėgą.Daug vietos valiavimuose skiriama ir grėbėjėlei,bet ji visada tik greta,net jos darbo įrankis-grėblelis-yrabernelio gabumų ir prielankumo išraiška,jo padarytas ir dovanotas.

Valiavimai apie bernelio darbą,ryžtą,jo didžiavimąai savo dalgele,darbo džiaugsmą,netgi apie pjovėjėlio grožį,puošimąsi skirti ne vien prieš grėbėjėlę pasipuikuoti.Jie turi ir daug svarbesnį tikslą-bendrauti su kitais pjovėjais,atspindi siekimą tarp jų pasididžiuoti jėga,sugebėjimu dirbti,geresniu darbo įrankiu,pademonstruoti darbo džiaugsmą,šventiškąnuotaiką.Tai svarbu,norint vyrų būryje pirmauti,lenktyniauti,spartinti darbą.

Vyriško šaunumo pavyzdžiai kai kada būna juokingai perdėti,perauga į hiperboles:
Aš pamačio mašlėlį
Pačioj beržo viršūnėlėj.
Valioi,pievele,valioi,žalioji.

Kad turėčiau strielbytėlį,
Aš nušaučiau mašalėlį.
Valioi,pievela,valioi,žalioji.

Valiavimų berniokiškos išdaigos-pasigyrimai stebina kūrybingumu,pribloškia netikėtumu.Taip savitai vyrai atsipalaiduoja,išlieja susikaupusią įtampą,įveikia sunkaus darbo nuovargį.

Šienapjūtės dainų repertuare išsiskiria dar viena žanrinė grupė,turinti stereotipinę struktūrą.Šienapjūtė neilgai trukdavo,tačiau kol šienas būdavo sušeriamas,praeidavo nemažai laiko.Darbai vienas kitą sekė:brolelis,išplakęs dalgelę,ėjo pievon žolės kirsti,nupjautą žolę vartė,džiovino ir grėbė mergelės,berneliai šienelį vežė ir krovė,o vėliau-juo žirgelį šėrė.Taip susidarydavo vis eilė darbų,parankių įdainas sudėti ir visą šieno ruošimą apdainuoti.Tik kelios stereotipinės struktūros šienapjūtės dainos yra kiek populiaresnės.Dauguma jų nuėjo į užmarštį,ypač tokio tipo sutartinėsgyvybingesnėms ilgainiui imta suteikti humoristinį atspalvį.Tai pasiekiama keičiant dainų pabaigas,jas nerimtai traktuojant.Pavyzdžiui,ilgai vaizdavus,kokie darbaibuvo dirbti kiekvieną savaitės dieną,viskas užbaigiama tuo,kad”nedėlios diena” dainos veikėjas”gul ant šieno”,arba parveža šieną”pėtnyčios dieną”parduota(tai įprasta prekinio ūkio realija),”subatos dieną”pinigus prageria,o “nedėliosdieną” to šieno verkia.Humoristinis darbo rezultato pavaizdavimas rodo,kad pakito senos,rimtos darbo dainos vaidmuo:ji buvo paversta paprasta buitine pajuokų daina,tinkama dainuoti vaišėse,linksmuose suėjimuose.

Nemaža dalis visų likusių šienapjūtės dainų ryškesnių žanrinių grupių nesudaro.Su šienapjūte jos siejamos dėl savitos,šiam darbui būdingos tematikos,arba šienapjūtė(panašiai kaip arimo dainose-arimas)jose yra tik fonas įvairioms temoms plėtoti.

Šienapjūtės dainose jaučiama baimė ir rūpestis,kad lietus šieno nesulytų.Nors atrodo,kad per šienapjūtę didesnių rūpesčių ir nebūna,bet tai-tik dainų fonas(panoraminis)šeimos sukūrimo,vestuvių motyvams plėtoti.Mergelė,užėjus lietui,turi pasirinkti,kieno-tėvelio ar bernelio-išdžiūvusio šieno jai gailėtis.Dažniausiai pasirenkamas bernelio šienelis.

Kitose šienapjūtės dainose pusrytėlių nešimas yra ne tik dingstis jaunuoliams susitikti,bet ir duoda didžiukį impulsą vilionių,meilės ir vestuvių,net šeimos gyvenimo motyvams plėtoti.

Apskritai šienapjūtės dainose bernelio ir mergelės daliai skiriama daug vietos.Jose įdomiai atskleista gyvenimo draugo pasirinkimo,šeimos sukūrimo,nelengvos marčios dalios tema.Šienapjūtė čia yra tik fonas sumanymams ar įvykiams vystytis.Tarp šių dainų kiek netikėtai atsiranda karinių motyvų.Labai realiaivaizduojamas rekrutų gaudymas,jų vargai.Karo temai šienapjūtės dainų repertuare atsirasti palankią situaciją kūrė pati realybė:rekrutus gaudydavo vasarą,per šienapjūtę.Tragiška šienpjovėlio dalia,į rekrutus paimto ar dėl kitų priežasčių svetimoje šalyje,kare atsidūrusio brolio likimas teikė skaudžių išgyvenimų.Apie juos buvo būtina dainuoti.Žinoma,tos dainos buvo labai populiarios,tačiau tik maža dalis turi paliudijimus,kad jos dainuotos darbo,šienapjūtės metu.

Per šienapjūtę apmastant,apdainuojant žmogaus dalią,neužmirštas ir našlaičių vargas,sunkus jų likimas.Mergelė ir bernelis,abu našlaitėliai,suteikia vienas kitam paramą ir paguodą-bus jiedu draugai.Našlaičių vargo vaizdai dažniausiai kuriami apdainuojant šienapjūtės darbus,tačiau yra variantų,kuriuose minima rugiapjūtė,linų rovimas,klojimas ar kiti darbai.

Šienapjūtės dainos labai vertingos.Ypač unikalūs nuostabieji valiavimai:net mūsų artimiausi kaimynai panašių dainų neturi.Nemažai valiavimų,o ir kitų šienapjūtė dainų išlaikė savo gyvybingumą,tapo labai populiarios ir yra dainuojamos įvairiomis progomis.

Šienapjūtės valiavimai plačiausiai gyvuoja Žemaitijoje,šiaurės ir vidurio Lietuvoje.Kur kas mažiau jie žinomi Suvalkijoje ir ypač reti Dzūkijoje.

Linų darbų dainos.Linų apdirbimas trunka gana ilgai,tačiau dainos lydėjo tik linarūtę ir lanamynį.Tai labai aiškiai paliudija dainos,dainuotosper šių darbų talkas.Žinoma,per talkas buvo dainuojamos ir visus kituslinų darbus mininčios dainos,tačiau apskritai dainose nuolat minimastelktinis darbas,jaučiamas bendro darbo pulsas,atsisipindi talkų papročiai,talkininkų ir darbininkų pareigos,santykiai.Šios dainos dažnai turi bendrų bruožų arba ir visai tapačių motyvų su rugiapjūtės talkų ir pabaiktuvių dainomis.Anta ir linarūtės,ir rugiapjūtės dainose savos rovėjos ar rugių pjovėjėlės dažnai yra giriamos,o svetimos-peikiamos.Tokios temos dainomis siekiama savąsias paskatinti,pakelti jų darbo nuotaiką.

Linarūtės ir rugiapjūtės dainose labai panašiai pagerbiama geriausia rovėja ir pjovėja,bendro darbo rikiuotoja-baravedė.

Linų darbus palydinčiame repertuarepačią žymiausią vietą užimadainos,liaudies vadinamos lino kančia(tie patys tekstai kai kada būdavo ne dainuojami,o sakomi,buvo vadinami pasakomis apie lino kančią,”mūką”).

Lietuvių liaudis palyginti palyginti su kitomis tautomis(pvz.,baltarusių,rusų)turi labai daug ir labai įvairių nesudėtingo turinio archajiškų stereotipinės struktūros dainų(tarp jų yra rugiapjūtės,šienapjūtės ir medžioklės dainų).

Linų darbus lydėjusios stereotipinės struktūros dainos yra savotiškos.Joms išlikti ir gyvuoti padėjo gana ilga seka darbų,kuriuos auginant linus tekdavo nudirbti.Dainose ji skrupulingai nuosekliai perteikiama-nuo lino sėjos,dygimo,augimo iki nurovimo,klojimo.,mynimo,verpimo,audimo,marškinėlių siuvimo,net jų dovanojimo savo išrinktajam.Stengiamasi nepraleisti nė vieno šio darbo tarpsnio,tvirtai įsiminti,ką reikia atlikti,kol bus gautas valstiečio buičiai labai svarbus drabužis ar apklotas.Kūribingi liaudies dainininkai tam pačiam turiniui atpasakoti suranda tiek daug įvairių formos ir meninių priemonių,jog priskaičiuojama apie pusšimtį atskirų savarankiškų stereotipinės struktūros dainų tipų,kurie skiriasi forma,ritmika,melodijomis ir įvairiu paties turinio perteikimu,Vieni tų dainų tipai pasako,kokie linai sėta,kokie auginta:

Aš pasėjau linelį,
Tą geltoną rugelį.

Aš pasėjau linelį,
Aš pasėjau žaliąjį.
Aš pasėjau linelius,
Nemažučius didelius.

Gali būti nurodoma,kiek linų pasėta(“Aš pasėjau du liniuku”),kieno tie linai(“Pasisėčia linelius Šiokius tokius,bet savo”),lokalizuojama vieta,kur jie pasėti(“Pasėjau linelius ant pylimo”,”.ant krašto marių”,”.parėžiuos”,”.Užu kalnelių,užu aukštųjų”,”Aš pasėjau linelius į šiuos lygius laukelius”).Ypač pabrėžiama,kas linelius sėjo ir tolesnius darbus dirbo:”Aš pati martelė linelius pasėjau”;”Pasėjo broliukas geltonus liniukus”;”Psisėjo berniokai.”;”Šarka linus sėjo”.Išgirdę,kad linus sėjo berniokai,šarka,numanome,kad iš to darbo nieko gero nebus:išvardyti veikėjai jau suteikia dainai pašaipų atspalvį,parodo,kad į visa bus žiųrima nerimtai.Tokių dainų turinys krypsta į absurdiškų situacijų vizdavimą, veikėjų darbo rezultatai būna visiškai menki ir juokingi.Berniokai už parduotus linus gautus pinigus prageria,šarką bernai peša,o į jos darbus žiūrint tik verkti norisi.

Įdomios stereotipinės struktūros dainos,sukonstruotos dialogo forma.Vienų turinį perteikia klausimai ir atsakymai,kitų-žaismingas ginčas,barnis.

Yra dainų,kuriose darbo procesų seka sutrumpinama:pridedami posmai apie tai,kad bernelis išbruktus linus išveža į miestą ir parduoda.Lino kaip prekės minėjimas-svarbi ūkinės veiklos realija.Linų darbų dainoms svarbesni buvo šeimos,buities poreikiai,todėl prekinio ūkio realija jo turinio labiau nepakeitė.Kai kada ji nuliame tik humoristinę pabaigą:berneli,linelius pardavęs,pinigus prageria.

Stereotipinės struktūros dainas labai pagyvina refrenai,o juos turi visos šios žanrinės grupės dainos.Darbo procesų seka tiesiog paskęsta įmantriame garsų žaisme.Vieni refrenai paprasti,populiarūs(lylia lylia;ramta drylia),o kiti sudėtingi,neregėti negirdėti,net ir labai pretenzingi.Kai kurie apkaišo archajiškus dainų posmus keistais,lyg svetimas kalbas imituojančiais šmaikščiais burbuliavimais-anot biržiečių,”tabalonėmis”:”Ok sandar vandar,Minasetar setar vetar”;”Ak dunder verpadunder,Trakler makler titirvitir,Titir vitir vinkas”.Jie šiek tiek primena skaičiuotes.

Pastaruoju metu šių dainų refrenai kreipiami nauja linkme.Dažnai,pritaikant jas užstalės dainavimui,įterpiami savarankiški kitų dainų posmai.

Kai kurios šios žanrinės grups dainos dažnai turi skirtigas nuorodas apie jų gyvavimo aplinkybes.Archjiškos darbo dainos per ilgą savo gyvavimągalėjo būti dainuojamos įvairiomis progomis.Antai talkininkų susibūrimuose kai kurios iš jų būdavo pritaikomos žaidimams,rateliams,šokiams.Panašias į linų darbų stereotipinės struktūros dainas dainuodavo mergaitės per Sekmines lankydamos javų laukus.

Linų darbų dainų,kuriose jaunimo išgyvenimai perteikiami darbų fone,yra labai mažai.

Malimo dainos.Jos talkina vieno iš sunkiausių ir nuobodžiausių namų ūkio darbų atlikėjosm-grūdų malėjoms girnomis.Dažniausiai maldavo moterys,šeimoje greičiausiai pastumiamos prie sunkiausių darbų.Jos ir buvo pagrindinės malimo dainų kūrėjos,senos tradicijos tęsėjos,jos dainose rasdavo paguodą paramą.

Darbo dainų tyrėjas vokiečių mokslininkas Karlas Biucheris teig,kad malimo dainos yra paplitusios įvairiose tautose,ir skyrė jas prie pačių seniausių.Jis primena,kad malimo daina minima jau enajam testamente.Dainavimas malant girnomis minimas ir senovės germanų epe “Eda”.K.Briucheris pastebėjo,kad malimo dainos geriausiai išliko Suomijoje,Lietuvoje,Rusijos rytinėse provincijose,kur XIX a.dar buvo malama girnomis.

Lietuvių liaudies malimo dainos i tikrūjų yra vienos iš seniausių darbo dainų,minimos jau XVI a.istorijos šaltiniuose.Jų nėra daug,bet jos-vienintelės lietuvių liaudies dainos,tvirtai susijusios su darbo ritmu.Malimo dainoms būdingi įvadai,ritmingi kreipiniai,kurių nuolatinis ritmingas kartojimas padeda dirbti ,t.y. organizuoja,derina darbo judesius.Sykiu dainos perteikia malėjos būseną,mintis,išblaško darbo monotoniją.Šiose dainose savitai atspindėta seniausio buities darbo sąlygos,malėjų nuotaikos ir išgyvenimai.

“Malu malu viena,Pažiūriu-diena”-tai dažniausiai pasikartojančios malimo dainų eilutės.Jos yra ne tik dainas organizuojantis pradas,bet ir giliai prasminga realija.Šias eilutes kartodama malėja daug pasako apie savo būseną:ji mala viena tamsioje kamaroje,nudirbusi visus kitus ūkio darbus,vėlai vakare,o dažnai ir per visą naktį,prie girnųsutikdama auštantį rytą.

Malimas-sunkus darbas.Girnas malėja traukia,ir tik labai retas veiksmas dainose nusakomas kitaip,pavyzdžiui,suka ar tiesiog-mala.Malėja tikisi,kad jai padės motulė,tėvelis,skundžiasi,kad pagalbininkų nėra,arba paprastai,pasiskolinusi motyvą iš piemenų dainos, šūkteli “Ateik tujen,Būsim dujen!”Jauna malėja labiausiai ilgisi bernelio.Šis ilgesys dainose įvairiai atspindėtas:vienur iš mielojo tikimasi paramos ir pasididžiavimo,kitur-santūriai viena eilute pasakoma:”Savo mielo laukiu”.

Nuobodus ir varginantis malimo darbas dažniausiai tekdavo jaunoms marčioms,našlaitėms,samdinėms.Savo nelengvą dalią jos ir apdainavo senosiose ir naujesnėse malimo dainose.Šakotinėse dainose įtaigiai perteikta sunki,be jokių prošvaisčių našlės būtis,didžiojoje šeimoje engiamos marčios dalia.Dainose jos aimanuoja,kad pavargo;sunkiai dūsauja dėl alinančių darbo įrankių-akmenėlio ir “milinėlio rankagraužėlio”.Dainose-vien nuoskaudos,kad našlaitės svetimi nesigaili,kad anyta kaskart užduoda vis naują darbelį,kad tenka malti”ne saviem vaikam,o čiužiem pragaran”.Panašūs ryškūs išgyvenimai,socialinės būklės,priespaudos motyvai skamba rugiapjūtės vakaro dainose.

Lietuvių liaudies malimo dainos labai margos.Greta vertingų,itin prasmingų ir tikrai lyriškų dainų yra ir trumpų,lyg improvizuotų arba vienkartinių posmų.Dažna malimo dainų tema – pasšaipymai iš prastų malėjų,iš menko jų darbo rezultato.Įpanšias dainas kai kada įpinami valiūkiški posmai,siekiantys ką nors patraukti per adntį,net šiurkštokai paerzinti.Tokios dainelės šiek teik primena berniškus šienpjovių valiavimus-patyčias,talalines.Jos skatina napasiduoti,neapsileisti.

Verpimo dainos.Nuo seniausių laikų verpimas ir audimas valstiečio šeimos gyvenime užėmė labai svarbią vietą.Kaip ir kiti valstiečių darbei ,verpimas turėjo savo metą.Jo moterys imdavosi vėlai rudenį ir žiemą,,kai būdavo nudirbusios laukų darbus,parūpinusios maisto atsargų.Verpti reikėjo baigti iki Užgavėnių,nes laukė audimas ir kiti darbai.Verpimo laikas sutapdavo su gražiu kaimo papročiu-vakoronėmis.Prieš Kalėdas ilgais vakarais kaimynai rinkdavosi į vieną trobą tradicinių darbų dirbti.Vakarojimai buvo gera proga pasilinksminti.Čia būdavo žaidžiami įvairūs žaidimai,skambėjo dainos,šlovinančios mergeles verpėjėles,sukosi rateliai.Dainos ir žaidimai siejosi su kalendorinių švenčių papročiais ir apeigomis,Todėl verpimo dainų temos,motyvai dažnai turi bendrų bruožų su šeimos švenčių dainomis.

Verpimo dainų yra nedauk.Pgrindinė jų tema-mergelės verpėjėlės dabštumo ir patrauklmo išaukštinimas.Jaune mergelė verpia nauju rateliu,jos balti lineliai ar net šilko kuodelis.Dainose nuolat minimas verpėjėlės darbo tikslas:ji turi susikrauti kraitį,pagaliau juk reikės ir naujai šeimai įsiteikti – pagaminti dovanų anytai,šešurui,dieveriams.Dainos,primenančios verpėjėlei jos lemtį – toli toli išeiti,gauti bernelį kaip erškėtėlį,yra labai graudžios,įtaigios ir gana populiarios.Savo motyvais jos artimos vestuvių dainoms,linkusios su jomis jungtis.

Liaudies dainininkai surado gražiausių,švelniausių žodžių darbščiai verpėjėlei pagerbti,sunkią jos dalią atjausti.Tačiau,kaip ir kitose darbo dainose,nepagailima paprastų darbininkių.Pasjuokimai – subtilūs,iškalbingi.Verpimo dainose pašiepiama ir darbštuolę vaizduojanti verpėja:
Svetys namuosna – kuodelis naguosna,
Svetys už durų – kuodelis po suolu.

Verpimo dainose darbas – irgi svarbiausias žmogaus vertės matas.

Leave a Comment