Juozas Naujalis

Juozas Naujalis būdamas jaunas

J. Naujalis būdamas mažas svajojo pats atsisėsti prie vargonų ir groti. – Juk tai paprasta. Senasis vargonininkas turi “stebuklingas knygas”, į kurias tik pasižiūrėti reikia ir gali groti. Ir staiga vėjo gūsis pro atvirą lanagą išpūtė vieną lapelą – vaikas laimingas jį sugavo. Dabar jis gros vargonais! Deja, lape buvo tik daug linijų ir taškelių – jis nieko nesuprato.

Daug mokslo, darbo, džiaugsmo ir nusivylimo metų praeis nuo tos dienos, kol mažasis berniukas, taip trokštantis muzikos, taps Lietuvos muzikos patriarchu.

Kiek atokiau nuo beenedikto Tiškevičiaus dvaro, tarp bažnyčios ir kapinių, stovėjo pailgas namas. Viename jo gale, nedideliame dviejų kambarių butelyje, Vinco Naujalio šeima. Čia 1869 metų balandžio 9 dieną gimė Juozas Naujalis, būsimasis kompozitorius. Naujaliams gimė keturiolika vaikų, tačiau tik penki užaugo. Juozas buvo jauniausias.

Meninę prigimtį Juozukas bus paveldėjęs iš tėvo. Paprastas kamietis, Vincas Naujalis turėjo polinkį į dailę.

Vėliau vargoninkas išaiškino Juozukui bendrąją natų rašymo tvarką, o šis, atidžiai stebėdamas vargoninko grojimą, suprato rašybos esmę. Vargonai tapo jo mylimiausiu draugu.

Vėliau Juozas išvyko mokytis muzikos į Varšuvą ir jaam ten neblogai sekėsi. Juozui artimiausia kamerinė ir simfoninė muzika. Operos žanrą ne taip mėgo.

Prie Lietuvių profesionaliosios muzikos lopšio

1892 metų ankstyvą pavasarį Kauno katedros vargoninką J.Kalvaitį pakeitė J.Naujalis. J.Naujalis atvyko iš Rietavo, Kalvaitis išvažiavo į Rietavą. Taip savotiškai susikryžiavo dviejų muzikų keliai.

Taigi J.

.Naujalis Kaune jau rado šiokią tokią, nors ir labai menkai purentą, dirvą. Jam teks išvaryti pirmąją vagą. Sunkus tai darbas. Jį nuveikti gali tik stiprus, labai atkaklus žmogus.

Darbą Kaune J.Naujalis pradėjo kupinas energijos ir dideliuų ateities planų. Tačiau įgyvendinti juos galėjo tik po kelerių metų.

Šalia specifinių disciplinų, kaip likurga, lotynų kalba ir kitos, J. Naujalis pas patį F. Haberlį lankė kontrapunktą, partitūrų skaitymą, giedojimą,bažnytinės muzikos literatūrą ir vargonavimą. Mokėsi labai gerai, mokykloje jis buvo vienas geriausių mokinių.

1894 metų liepos mėnesį J.Naujalis vėl energigai ėmėsi darbo.

Reformos idėjas pirmiausiai įgyvendino Žemaičių kunigų seminarijoje, kur dirbo choralo ir choro profesoriumi. Būsimuosius kunigus teoriškai ir praktiškai supažindino su grynuoju grigališku giedojimu, nes žinojo, kad tik taip jis galės plačiau plisti. Choro valandų metu ypač diidelį dėmesį skyrė polifononiam giedojimui. Naujalis buvo pirmasis visapusiškai išsilavinęs lietuviškos bažnytinės muzikos kūrėjas, gerokai pralenkęs savo pirmtakus.

Vienas pirmųjų Naujalio rūpesčių – organizuoti katedros chorą. Pagal katedros nuostatus moterys negalėjo jame giedoti, tad J.Naujalis ėmė kurti berniukų chorą. Naujalis, nors ir griežtas ir reiklus , vaikams buvo geras.

Juozo Naujalio charakteris

J. Naujalis kalbėdavo mažai, lėtai ir tyliai, nelabai aiškiai ištardavo priebalsį “š”. Matyt žmones patraukdavo ne iškalbingumo, bet asmenybės įtaiga – santūrumu, nepaprastai ryškių, gilių akių skvarbiu žvilgsniu. Nemėgo jis perdėto jausmingumo, patoso.

Įdomu, kad, ne

epaisant uždarumo, Juozas buvo aktyvus visuomeninkas. Lemtingais momentais mokėjo būti drąsus ir ryžtingas.

Kalbant apie J.Naujalį – žmogų, negalima nepaminėti, kad jis buvo nepaprastai taurios ir geros širdies. Materalinė jo būklė nebuvo lengva, – vienas turėjo išlaikyti gausią šeimą. Bet jei ką reikėdavo sušelpti, visda atrasdavo skatiką.

Artimieji pasakoja , kad išeidamas pasivaikščioti, J.Naujelis niekad neužmiršdavo įsidėti į kišenę saldainių ” Dul – dul – dūdelė “ , kuriais mėgdavo pavaišinti gatvėje vaikus.

Taigi, Naujelis buvo ne tik kompozitorius, bet ir žymiausias savo meto Lietuvos vargoninkas, choro dirigentas, vienas pirmosios Dainų šventės organizatorių, pedagogas, lietuvių muzikinės spaudos pradininkas, pirmojo lietuviško knygyno Kaune steigėjas. Visi šie darbai ir pelnė jam Lietuvos muzikos patriarcho vardą.

Leave a Comment