Jonas Jablonskis

Jonas Jablonskis (1860 m. gruodzio 30 d. – 1930 m. vasario 23 d.; slapyvardis Rygiškių Jonas) – lietuvių kalbininkas, norminęs literatūrinę lietuvių kalbą.
Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete, dirbo korepetitoriumi, raštininku, vėliau dėstė graikų ir lotynų kalbas Mintaujos bei Talino gimnazijose. 1901 ištremtas į Pskovą, kur redagavo A. Juškos lietuvių kalbos žodyną, o 1904 grįžo į Vilnių. Nuo 1922 – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto garbės profesorius.
J. Jablonskio darbai ir veikla buvo ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos. Svarbiausi veikalai: „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925), „Linksniai ir prielinksniai“ (11928). Redagavo J. Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, J. Biliūno ir kitų rašytojų kūrinius. Kartu su mokiniais vertė vadovėlius bei grožinę literatūrą. Išugdė didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tobulino bendrinę lietuvių kalbą. 1928 m. gegužės 15 d. buvo apdovanotas LDK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. Mirė Kauno karo ligoninėje, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Apie Jono Jablonskio kilmę ir šeimą
Prof. habil. dr. ARNOLDAS PIROČKINAS
Ar Jonas Jablonskis esąs tikras lietuvis? Daug zmoniu įtarimą kėlė jo nešiojama savotiška kepuraitė, vadinama jarmulka (ji turi ir šlikės, šašbaudos vardus), ir neelietuviška pavardė. Su šia jarmulka jis pavaizduotas net banknote.
Spręsti apie žmogaus tautybę iš kepurės – juokų darbas. Iki šiol turėjom patarlę: Sulig Jurgiu ir kepurė. Dabar išeitų, kad sulig kepure – Jurgis. Kad butu nuraminit įtarus klausėjai, galima pasakyti, jog Jablonskis tokią ke

epuraitę ėmė nešioti nusižiūrėjęs į jo laikų nusenusius profesorius. Kaip mūsų jaunuolis, įsivėręs žiedą į nosį, nėra papuasas, taip ir Jablonskis, užsidėjęs jarmulką, neturi jokio ryšio su žydiška kilme.
Kiek sunkiau paaiškinti kalbininko nelietuvišką pavardę. Tačiau ir iš jos spręsti apie žmogaus kilmę labai rizikinga. Beje, ne vieno Jablonskio pavardė nelietuviška. Tačiau kažkodėl niekas neklausia, ar Smetona, Voldemaras, Basanavičius, Dambrauskas, Čepinskas, Šalkauskis, Zalatorius, net Grinius, Černius, Kudirka, Sniečkus dėl savo pavardės nėra tikri lietuviai?
Lietuvių pavardės labai įvairios: esama lietuviškos kilmės, esama paimtų ar sutampančių nelietuviškų. Tačiau kas iš to? Gali būti žmogus su gražiausia lietuviška pavarde, bet biologiškai jis nėra grynas lietuvis. Gali būti ir atvirkščiai: pavardė nelietuviška, bet tarp savo protėvių jis nemena nė vieno kitataučio. Pavardė irgi yra tam tikros rūšies keepurė, todėl pagal ją vargu ar dera spręsti apie žmogaus tautybę. Antai Lietuvoje esama apie 240 šeimų, turinčių Jablonskio ar Jablonsko, Jablansko pavardes. Daugelis jas galėjo paveldėti iš tolimo lenko, baltarusio, ruso ar ukrainiečio, atkakusio XVI ar XVII a. į Lietuvą. Tačiau viena kita šeima turi ją iš protėvio, kurio lietuvišką pavardę Obelėnas, Obelienis ar Obelius koks “geradaris” kunigas per krikštą pakeitė bajoriškai skambančiu Jablonskiu.
Šiandien neįmanoma pasakyti, kieno tolimas palikuonis yra Jonas Jablonskis. Zanavykų vietovardžių ir pavardžių rinkėjas Jurgis Gūžys (žr. Lietuvos mo
okslų akademijos bibliotekoje jo rinkinius: F. 265-84, 23, 135) 1738 m. Kidulių girininkijos inventoriuose rado įrašą, kad Kubilių kaime (vėliau jis vadinamas Kubilėliais) gyvena valstietis Mykolas Jablonskis, valdantis ketvirtį valako. Kitas įrašas yra iš 1775 m.: Kubilėlių kaimo gyventojas Andrius Jablonskis valdo trečdalį valako.
Tai, kad abu XVIII a. Jablonskiai gyveno tame pačiame kaime, iš kurio yra kilęs ir Jonas Jablonskis, ir jo tėvas Juozapas, leidžia manyti, kad tarp jų esama giminystės ryšio: ko gero, Juozapui Jablonskiui Andrius yra senelis, o šiam Mykolas – taip pat senelis. Bet tai tik spėliojimas. Reikėtų ieškoti dokumentų, kurie užpildytų tarpus tarp šių Jablonskių. Šiaip ar taip, Jablonskių Kubilėlių kaime gyventa jau XVIII a. pradžioje.
Kol Jablonskių šeimos genealogijai neturime daugiau duomenų, šiuo kartu verčiau pamėginkime apibūdinti Jono Jablonskio šeimą, kurioje gimė, augo ir brendo didysis lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas ir lietuvių tautos kultūros ugdymui paaukojęs savo gyvenimą žmogus. Pasiknisus po Lietuvos valstybės istorijos archyve (Gerosios Vilties g. 10) esančius dokumentus, ypač pasklaidžius Kudirkos Naumiesčio (tada Vladislavovo) metrikų knygas, atsirado daug naujų duomenų, kurie gerokai keičia Jablonskių šeimos aprašymą mano knygoje “Prie bendrinės kalbos ištakų”.
Dėl kalbininko tėvo Juozapo Jablonskio gimimo metų esama dviejų versijų. Vienuose šaltiniuose nurodoma, kad gimęs apie 1827 m. Tų metų metrikų knygose iš tikrųjų rasta, kad buvęs pakrikštytas Juozapas Jablonskis, be
et jis gimęs Bliūkiškių kaime (dabar Sintautų apylinkė). Ne tie tėvų vardai. Tad bene tiksliausiai kalbininko tėvo gimimo data įrašyta jam pastatytame Griškabūdžio kapinėse paminklėlyje. Kadaise, bene 1968 m. lankydamasis jose, susipratau nurašyti tą datą: 1830 m. sausio 18 d. (mirties data 1903 11 10). Kad ši data būtų visai tikra, reikėtų patikrinti dar 1830 m. metrikų knygoje, bet man jos, deja, nepavyko gauti.
Iš Juozapo Jablonskio santuokos, įvykusios 1856 m. sausio 3 (15 pagal naująjį kalendorių) Vladislavovo bažnyčioje, sužinome, kad jo tėvai buvo Mykolas ir Ona Petraitytė Jablonskiai (z Michala i Anny z Petrajtysów). Motina Ona Jablonskienė tuo metu jau buvo mirusi. Įraše nurodoma, kad jaunavedys turįs 27 m. amžiaus. Iš šio dokumento sužinome ir apie Juozapo pirmąją žmoną Juzefą Krapkaitytę. Jos tėvai Petras ir Elžbieta Krapkaičiai jau buvo mirę. Pagal įrašą išeitų, kad Juozapo Jablonskio žmona buvo našlė ir turėjo 36 m. amžiaus. Visi čia minėti žmonės buvo Kubilėlių kaimo gyventojai.
Remiantis kitais įrašais, galima nustatyti, kad Juozapui ir Juzefai Jablonskiams gimė trys vaikai: 1856 m. liepos 26 (rugpjūčio 7) d. Ona, 1857 m. rugsėjo 18(30) d. – Juozapas Jeronimas ir 1859 m. rugpjūčio 3(15) d. duktė Julijona (kitur nurodomas Elenos vardas neteisingas). Po šios dukrelės gimimo motina neilgai begyveno: tų metų spalio 1(13) mirimo metrikų knygoje įrašyta, kad Juzefina Jablonskienė mirusi šio mėn. 11 d. (pagal naująjį Grigaliaus kalendorių).
Taigi našlys Juozapas Ja
ablonskis liko su trimis visai mažais vaikučiais – vienam treji, antram dveji metai, o trečiam vos du mėnesiai. Tėvui nebuvo įmanoma gyventi vienam, reikėjo ieškoti naujos žmonos, kuri padėtų auginti vaikučius. Tokią žmoną jam pavyko rasti. Tai buvo Rudžių kaimo valstiečių Klemenso ir Marijonos Šipailų duktė Agnieška (Agnieszka Szipajlowa), 23 metų mergina. 1859 m. lapkričio 10(22) d. įvyko sutuoktuvės.
Kas pasakytų, kokiais sumetimais vadovavosi Agnieška eidama už našlio su trimis vaikučiais. Vargu ar tai buvo turtiniai motyvai, nes Šipailaitė (literatūroje ji vadinama Šipailiūte), atrodo, nebuvo iš kokios nešlovingos šeimos. Jaunosios dėdė buvo Keturvalakių klebonas kanauninkas Juozapas Šipaila. Kai kas jį laiko net jos broliu, kalbininko dėde. Tačiau veikiau jo būta Šipailaitės dėdės: turimi duomenys sako, kad gimęs bene 1799 m., o 1848 m. Keturvalakiuose, būdamas jau klebonu, pastatęs mūrinę varpinę, aptvėręs kapines akmenine tvora. Taigi buvo gerokai įsigyvenęs. Mirė 1879 m., sulaukęs žilos senatvės. Tad visiškai neįmanoma, kad, esant 36 m. amžiaus skirtumui, Agnieška būtų buvusi kanauninko sesuo. Šiaip ar taip, Šipailų šeima tikriausiai yra jutusi garbingojo kanauninko materialinę paramą ir leisti dukrą dėl piniginių išskaičiavimų nebuvo reikalo. Čia galėjo lemti tiesiog gera merginos širdis, mažų vaikučių gailestis.
Kitais metais Juozapas ir Agnieška susilaukė pirmojo kūdikio, kurį pakrikštijo Jono vardu. Tai būsimasis kalbininkas. Dėl jo gimimo datos būta taip pat kelių versijų. Radus kelis gimimo metrikų išrašus galiausiai buvo nustatyta neabejotina data: 1860 m. gruodžio 18 d. pagal senąjį, rusišką kalendorių, arba gruodžio 30 d. pagal mūsų, grigališkąjį kalendorių. Šią datą patvirtina vėliau rastas Vladislavovo parapijos 1860 m. metrikų knygose padarytas įrašas Nr.295 (žr. LVIA, f.1236, ap.4, b.166, 1.166).
Jonui augant Kubilėliuose, Jablonskių šeima pasipildė dar dviem sūnumis: 1867 m. gimė Antanas (mirė 1911 m.), o 1870 m. – Jurgis (mirė 1929 m.). Bene 1872 m., kai Jonui buvo 12 m. ar buvo juos bebaigiąs, tėvai, pardavę ūkį Kubilėliuose, persikėlė į Meištus, visai priešais Vladislavovą, kitoje Šešupės pusėje buvusį kaimą (dabar K.Naumiesčio dalis). Meištuose 1875 m. gimė Marytė Jablonskytė-Čepienė (mirė 1940 m.). Tada Jonas jau mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Šių jo brolių ir sesers gimimo datos metrikų knygose nepatikrintos: pasikliauta kalbininko Jablonskio anūkių surinktais ir man pateiktais duomenimis.
Taigi Jonas Jablonskis augo didelėje ir nevienalytėje šeimoje. Pagal amžių jam turėjo būti artimesni pirmieji trys tėvo vaikai, o jo jaunėlė sesuo buvo už brolį jaunesnė net 15 metų. Antra vertus, jį nuo vyresniųjų – Onos, Juozapo ir Julijonos, galėjo tolinti suvokimas, kad jie skirtingų motinų vaikai. Tad santykių tarp Jablonskiukų būta sudėtingų.
Jablonskių šeimos darną galėjo trikdyti tėvo nesėkmės ir dažnas gyvenamosios vietos kaitaliojimas: pardavus vieną ūkį, keliauta į kitą, paskui į trečią. Tai Lietuvos valstiečiams nelabai būdinga. Antai Jablonskiai iš Kubilėlių išsikraustė 1872 m. Čia Juozapo tėvai valdę 40 margų ūkį (margas lygus 0,59 ha), t.y. apie 23,6 ha žemės. Motiejus Čepas, Jono Jablonskio svainis, teigia, jog keltasi iš Kubilėlių dėl žandarų persekiojimų: Juozapas padėdavęs nelegaliai pereiti sieną bėgantiems į užsienį. Tad, atsiėmęs iš brolio savo dalį, Juozapas pirkęs pačiuose Meištuose kiek žemės, o už kaimo 25 margus su trobomis (žr. Čepas M. Apie žymųjį kalbininką Joną Jablonskį ir jo artimuosius bei gimines. V.: “Žaltvykslė”, 1992, p. 38 [Teodoros Katilienės iš rankraščių parengti atsiminimai]). Sprendžiant iš Vladislavovo notaro aktų abėcėlinės rodyklės (LVIA, f.1180, ap.1, b.14), likęs ūkyje brolis vadinosi Tadas (rusiškai – Faddej).
Tačiau ir Meištuose ne ypač sekėsi. 1875 m. sausio 20 d. (vasario 1), kaip nurodo Vladislavovo apskrities viršininkas pranešime gubernatoriui, Meištuose sudegęs Juozapo Jablonskio gyvenamasis namas, apdraustas 270 rublių (CVIA, f. 1010, ap. 1, b. 151, 1. 4. Už šio dokumento išrašą nuoširdžiai dėkoju akad. Vytautui Merkiui). Pasak kelių šaltinių, Juozapas Meištuose taip pat bendravęs su kontrabandininkais: sykį pakliuvęs ir kurį laiką kalėjęs (M.Čepas).
Bene 1877 m., pardavę ūkį Grubertui, kuris jame įtaisęs malūną, Jablonskiai iš Lauro Dumčiaus pirko ūkį Rygiškių kaime, taigi persikėlė į Griškabūdžio parapiją. Lauras Dumčius buvo sulenkinęs savo pavardę, ir minėtame notaro Petro Doroževskio abėcėliniame registre figūruoja kaip Laurynas Dumčevskis, Tomo s. 1879 m. registre yra trys jo įrašai. 1880 m. jo pavardės neteko pastebėti. Ko gero, todėl, kad jį buvusiame jo ūkyje ištikusi mirtis, su kuria buvo, rodos, susijęs ir Juozapas Jablonskis. Šiuo tarpu daugiau šios mirties aplinkybių ir sąsajų su Jablonskių šeima nežinoma.
Jablonskiams atsikėlus, netrukus Rygiškių kaimas išsiskirstė vienkiemiais. Kadangi Juozapas Jablonskis pasirinko prastesnę “kalioniją”, gavo didesnį žemės plotą, bene 60 margų. Užtat reikėjo iškirsti krūmus, išplėšti dirvonus ir persikelti į naują vietą trobesius. Kalbininko tėvas įlindęs į skolas. Reikia manyti, kad skolų naštą padidino ir vyriausioji duktė Ona: apie tą laiką ji ištekėjo, tad reikėjo išmokėti jai dalį pinigais. Ir iš tikrųjų minėtoje notaro rodyklėje matyti, kad 1879-1881 m. Juozapo Jablonskio nemaža turėta reikalų su notaru. 1880 m. net Agnieška Jablonskienė, kalbininko motina, turėjo pasirašyti kažkokį įgaliojimą. Galimas daiktas, kad po Onos iš namų išėjo ir sesuo Julijona (apie ją nėra jokių žinių).
Tėvo ūkio reikalai, atrodo, visiškai pašlijo, kai pirmosios santuokos sūnus Juozapas, išsireikalavęs savo dalį, iškeliavo į Ameriką. Tai galėjo būti apie 1886 m. Šią datą nustatome iš 1927 m. Bostone (JAV) ėjusio laikraščio “Sandara”. Jo Nr.50 yra straipsnelis “Pirmieji Worcesterio lietuviai” (jo nuorašą man 1978 m. įteikė kalbininko duktė Julija Petkevičienė). Jame atpasakojami Juozapo prisiminimai: Amerikoje, Worcesteryje (Vusteryje) gyvenęs 38 m. ir dar 3 m. jo apylinkėse. Tad į JAV bus atvykęs 1886 m. Matyt, skolos kaupėsi. M.Čepas mena, kad 1889 m., kai Jonas Jablonskis pradėjo dirbti Mintaujos gimnazijoje, jos siekusios 900 rublių. M.Čepas nurodo, kad Jonas Jablonskis “išgelbėjęs nuo skolintųjų, sudarydamas dokumentus: tėvui pusė ūkio ir motinai – antra pusė” (p.54).
Kad Jablonskių gyventa Rygiškiuose nepertekusių, patvirtina toks dalykas: jaunesnieji kalbininko broliai neišėjo aukštesnių mokslų ir turėjo tenkintis, jei neapsirinkame, Griškabūdžio rusiška pradine mokykla. Kai Jonas jau gyveno Mintaujoje, jauniausiasis, Jurgis, buvęs šio įtaisytas pasipraktikuoti pavyzdingame latvio ūkyje. Vėliau Jurgis vedęs netolimą kaimynę Bernotaitę ir ėmęs valdyti abu ūkius.
Brolis Antanas taip pat nebaigė aukštesnių mokslų. Jono tarpininkavimu gavo darbo Zano dvare Žemojoj Panemunėj, kur kadaise būsimasis kalbininkas privačiai mokė dvarininko sūnų. Čia Antanas vedė, susilaukė septynių vaikų.
Jaunėlės Marytės laukė ne geresnis likimas: iki 14 m., kaip rašo M.Čepas, jos vyras, ganiusi tėvų ūkyje gyvulius, šėrusi kiaules ir karves melžusi. Brolis Jonas pasistengęs ją pirmiausia atsivežti į Mintaują. Čia lankė gimnaziją. Brolis tikėjosi, kad ji tapsianti gydytoja – papildys negausias lietuvių inteligentų, ypač inteligenčių, gretas. Brolio apmaudui, ji, baigusi gimnaziją, paskubomis ištekėjo už kalbininko bičiulio teisininko Motiejaus Čepo ir iškeliavo su juo į Čitą (Užbaikalė).
Pateikiame pačius bendriausius Jono Jablonskio šeimos, kurioje užaugo kalbininkas, bruožus. Reikia apgailestauti, kad jai apibūdinti trūksta duomenų, kurie leistų įsivaizduoti vidinį Jablonskių šeimos gyvenimą. Kalbininkas nemėgo kalbėti apie savo tėvus ir kitus šeimos narius. Tik vieną kartą, 1909 m. pabaigoje rašytame Kazimierui Jokantui laiške, yra prasitaręs: “. savo motyną begalo branginu, tiesiok idealizuoju”. J.Balčikonis yra Jablonskienę charakterizavęs buvus “šnekią ir meilią moteriškę”. Šios striukos charakteristikos leidžia manyti, kad Agnieška Jablonskienė buvo geroji šeimos dvasia. Kalbininko tėvą, matyt, galėtume įsivaizduoti buvus veržlų, nenustygstantį žmogų. O apskritai Jonas Jablonskis augo tikrų zanavykų šeimoje ir krašte, kur, Maironio eilėraščio žodžiais tariant, broliai artojai lietuviškai šneka, kur skamba po kaimus Birutės daina. Todėl visai natūralu, kad tokios lietuviškos aplinkos subrandintas Jonas Jablonskis tapo žymiausiu lietuvių bendrinės kalbos puoselėtoju.

Naudota literatūra:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Jablonskis
http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/02/2jabl.html

Leave a Comment