Džordžas Geršvinas gimė 1898 rugsėjo 26 d. ir išaugo 1st–Saido gatvėse.Būdamas 6 metų intensyviai pradėjo domėtis pačia geriausia muzika kaipantai: Rubenšteino “Melodija”, Dvoržako “Jumoreska”. Būdamas 8 metųsusidraugavo su vyresniu, žinomu smuikiniku Maksu Rozencveigu. “Maksas manatskleidė muzikos pasaulį”–prisiminė Geršvinas. Rozencveigo namuose išmokopats groti fortepijonu. Iš klausos mėgino groti populiarias melodijas,aranžavo, mėgino kurti: niekas iš artimųjų namuose, neįtarė apie Džordžoužsiėmimą. Bet kartą, namuose atsirado naujas pianinas, pirktas broliuiAirui, kuris jau du metus mokėsi muzikos pas mokytoją. Išaiškėjo, kadDžordžas geriau grojo fortepijonu, negu jo brolis, ir tėvai nusprendė, kadmuzikos toliau mokysis Džordžas. Geršvinas pradėjo mokytis pas pianistą irkompozitorių Čarlzą Hambicerą. Mokytojas daug tikėjosi iš savo mokinioGeršvino. Jis įžvelgė didžiulį berniuko talentą. Čarlzas Hambiceras ne tikmokė skambinti fortepijonu, bet ir supažindino su Bacho, Bethoveno, Šopeno,Listo, Debuisy, Ravelio muzika. Rekomenduotas savo mokytojo Hambicerio, jispradėjo mokytis harmonijos ir orkestruotės pagrindų pas violončelistą irkompozitorių Kilenovą. Geršvinas dažnai lankydavo Niujorko filharmonijosorkestro, Bethoveno orkestro,Rusų simfoninio orkestro koncertus,džiazomuzikos vakarus įvairiuose klubuose. “Aš klausydavau muzikos ne tik ausimis, bet ir nervais, protu irširdimi, klausydavausi su tokiu malonumu – aš joje gyvenau. Grįžęs namo ašsėsdavausi prie fortepijono ir ją atkartodavau.” Džordžas turėjo unikaliąklausą ir nuostabią muzikinę atmintį.15-metis Geršvinas praėjęs atrankąpianisto-populiarizatoriaus pareigoms užimti, pradeda dirbti. Grojo pianinu muzikos prekių parduotuvėje. Jis studijavo Bachąir kėlė sau aukštus muzikinius reikalavimus. “Aš studijuoju Bachą todėl,kad galėčiau kurti populiarią muziką” – sakė draugams Geršvinas. Džordžas
žavėjo ritmu – jo kairės rankos lengvumu atliekant įvairias ritminesfigūras, nepriklausomai nuo melodijos. Improvizuoti pradėjo dar būdamas 8metų. Pirmieji kūriniai 1913 m. buvo dvi dainos ir tango, kurias atlikokoncerte – literatūros vakare. 1916 m. Sofi Taker – populiari reviudainininkė susidomėjo jo daina “Kada jūs panorėsite” ir atliko su dideliupasisekimu. Didžiausio pasisekimo sulaukė jo daina “Svani”. Ši dainasužavėjo visą Ameriką. Per metus parduota daugiau kaip 2 milijonaiplokštelių ir daugiau kaip milijonas egzempliorių natų. “Svani” tapopopuliariausia daugelyje Europos miestų.Ši daina iki šių dienų vilioja iržavi džiazo improvizatorius ir dainininkus. Žavėdamasis prancūzų muzika, Geršvinas atvyko tobulintis pasRavelį. Tačiau Ravelis, įžvelgęs jaunuolio meninę individualybę irsavitumą, atsisakė jį mokyti, tardamas: “Kam jums būti antruoju Raveliu,jeigu jūs esate Gešvinas! Eikite savo keliu.” Taigi, kompozitoriui tekodirbti savarankiškai. Europoje jis sukūrė simfoninį paveikslą “Amerikietis Paryžiuje”,kuriame pasigirdo Paryžiaus gatvių triukšmas, automobilių signalai irdaininga, lyrinė bliuzo melodija, išreiškianti tėvynės ilgesį (solo grojatriūba). “Amerikietis Paryžiuje” tapo vienu populiariausių šiuolaikinėssimfonijos muzikos kūrinių. Jauno muzikanto Dž. Geršvino kūryboje yra amerikietiškofolklioro ir amerikietiškos estrados sitezė. Susijungė europietiškas irafrikietiškas folklioras. Galima neabejoti – Geršvinas parašęs daugybędainų, perėmė įvairias žinomas manieras, žanrus, ritmus ir kompoicinesschemas. 1919-1923 m. Geršvinas buvo autoriumi arba bendraautoriumimaždaug 15-os Brodvėjaus pastatymų. 20-ieji metai. Geršvino talento atskleidimo metai. Talentupripažino Beril Rubenšteinas ir kiti muzikai. 1936 m. jis diriguoja savokūrybą Sietle, Vašingtone, Čikagoje, Niujorke, 1937 m. groja su San-Francisko simfoniniu orkestru. Kalifornijoje kompozitorius daug tapo,kolekcionuoja šiuolaikinių menininkų portretus. Tapyba – viena išmėgstamiausių kompozitoriaus temų. Apie tapybą jis gali kalbėti valandųvalandas su didele erudicija. Dž. Geršvinas – vienas žinomiausių iržymiausių džiazo muzikos atstovų. Jam pasiūlo gastroles Anglijoje, gaunakvietimą į Vienos šiuolaikinės muzikos festivalį. 1937 m. vasarį, jisišrenkamas Italijos akademijos “Santa Čečilija” garbės svečiu.Kaip iranksčiau, jis visada apsuptas svečių, bet jaučiasi vienišas.Iš melanchlinėssavijautos jį išgelbėjo koncertai. Jis su dideliu džiaugsmu sutikodalyvauti Los-Andželo orkestre, su didžiausiu pasisekimu atliko solopartiją “Rapsodija bliuzo stiliuje” ir koncerte F-dur. Viename koncertetrumpam aptemo sąmonė ir praleido keletą taktų, bet tuoj susiėmė ir puikiaisugrojo, lyg būtų nieko neatsitikę. Vėliau kartojosi tokie patnegalavimai,galvos skausmai,koordinacijos sutrikimai. Išgelbėti Džordžonepavyko. Jis mirė 1937 m. liepos 11 d. ryte, nesulaukęs net 39 metų.Kompozitorius mirė pačiame jėgų žydėjime, pilnas kūrybinių planų. Taididelė netektis meno pasaulyje. Geršvinas tapo kompozitoriumi, kuris džiazoelementus panaudojo profesionalioje muzikoje. 1935 m. gimė nacionalinėamerikiečių opera atnešusi jam dar didesnį pripažinimą.Tai-“Porgis irBesė”, kurioje piešiamas negrų gyvenimas ir skurdas. Jausmo grožis,minkštas lyrizmas, atviras linksmumas, žavingas jumoras – toks joestradinis muzikos pasaulis artimas ir suprantamas paprastam žmogui, betkartu su paslėpta gilia potekste, persipinančia su liūdna bliuzo,spiričiuelso melodija. Apie ką kalba jo muzika? “Apie paprastą žmogų, apiejo džiaugsmus ir rūpesčius, apie meilę, apie gyvenimą. Štai kodėl jo muzikatapo iš tikrųjų nacionalinė, nežiūrint į originalias ir neįprastas formas”– taip jo kūrybą apbudino rusų kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius.