Skriaudos ir kaltės suvokimas J.Biliūno kūryboje
I. J.Biliūnas – vienas žymiausių Xxa. pradžios liūdnos prozos kūrėjų.II. Skriauda ir skausmas J.Biliūno kūrybos dėmesio centre. 1. Humanistinis idealas – giliai jaučianti asmenybė. a) skaudus Joniuko likimas. b) užuojauta nelaimingam padarui. c) mergaitės nuopuolio apmąstymas. d) Sabaliūno dvasios taurumas, meilė žmonėms. e) senelis Simanas – šviesus liaudies žmogus. 2. Atlaidumas – vienas iš būdingiausių mūsų žmonių bruožų.III. Pagrindinis J.Biliūno humanizmo bruožas – lyrizmas ir emocingumas. J.Biliūnas -lietuvių literatūros klasikas. Jo kūrybos tematika: skriauda, kaltė, nuoskauda. Rašytojasdaugiausia dėmesio skirė moralinėms problemoms. J.Biliūno kūryba pasižymi aiškiu žmogaus vidinių išgyvenimų pavaizdavimu, tauriu humanizmu, jautriais ir lyriškais darbo žmonių paveikslais. Pamatinis visų kūrinių motyvas – žmogiškumas. J. Biliūnui didelę įtaką darė gyvenimo našta, kuri rašytoją slėgė visą amžių. Rašytojas aplinkui matė prislėgtus, išnaudojamus, skriaudžiamus ir niekinamus žmones, kurios ir aprašė savo kūriniuose. Skriauda ir skausmas – J.Biliūno kūrybos dėmesio centre. Rašytojas dėmesį pirmiaus kreipia į žmogų, į jo dvasinius išgyvenimus, nesirūpindamas tuo, kuriam luomui ar socialiniam sluoksniui tas žmogus priklauso. Mažą katytę ar seną šeimininko žudomą Brisių J.Biliūnas aprašo su tokiu pat liūdesiu, kaip graudų žąsiaganio Joniuko likimą. Apsakyme “Joniukas” pasakojami skaudūs našlaičio piemenuko išgyvenimai, susidūrus su neteisybe. Joniukas dar nesupranta aplinkinio pasaulio, jį supančių žmonių santykių. Tačiau šešių metų piemuo – gyvas, judrus vaikas, kuris viską stebi, ieško, kuo galėtų pasidžiaugti, visai užmiršdamas savo pareigas, ir todėl labai skaudžiai nukenčia. “Pirmą kartą gyvenimas parodė jam savo nagus, pirmą kartą jo maža širdelė atjautė žmonių neteisybę ir sunkią nelaimę…”
Apsakyme “Brisiaus galas” vaizduojama, kaip valstietis nušauna pasenusį šunį: “negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas…” Apsakyme “Kliudžiau” pašauto gyvulio vaizdas taip sukrėtė jaunąjį “madžiotoją”, jog jis kelias dienas nedrįso iškelti kojos iš trobos, kad tik nepamatytų to vaizdo, kuris ilgai dar nedavė jam ramybės. Paleista strėlė į menką baltą katytę – tai vienintelis šūvis mažojo “medžiotojo” gyvenime. bet taiklus. “Tat buvo vienintelis mano gyvenime šūvis. bet laimingas…” Apsakyme “Nemunu” lyriškai piešiami darbo milžinų – sielininkų paveikslai, gyvai parodyta klajūnų muzikantų grupė, jaudinančiai pavaizduota visų žeminama ir niekinama “paleistuvė”. pasakojimas apie merginą kelia ne tik užuojautą, bet ir verčia susimąstyti: ieškoti atsakymo į klausimą, kas ją privertė taip žemintis. J.Biliūnui kaltė – nebūtinai aiškus nusikaltimas, už kurį galima bausti. Svarbiausia savo kaltę reikia suprasti ir gailėtis dėl jos. Apsakyme “Vagis” skaudžiai savo kaltę jaučia žmogus, užmušęs vagį, gelbėdamas savo turtą ir gyvybę. Nors daugiau ir nieko nenuskriaudė, neprilietė pirštu, tačiau pirmoji užmušta gyvybė išliko iki senatvės. Žmogiškumo motyvas iškyla ir apsakyme “Ubagas”. Čia raštyojas gėrisi bitininko Sabaliūno dvasios taurumu, jo meile žmonėms. Savo sūnaus išvarytas iš namų, Sabaliūnas ne tiek smerkia sūnų, kiek graudinasi dėl visos gyvenimo santvarkos neteisingumo. “O gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą..”- šiuose senelio Sabaliūno žodžiuose apie savo anūkus skamba tragiškas liūdesys, gili meilė žmonėms. Apsakyme “Žvaigžė” žavi šiltai, poetiškai nupieštas senuko Simono paveikslas. Senelis Simonas – šviesus kaimo žmogus. jame autorius pabrėžė didelį valstiečių norą šviestis, viską žinoti, atskleisti jų nepaprastą gamtos pamėgimą. Prisimindamas baudžiavą, senelis pasakoja ne rūsčius ir žiaurius įvykius, o nuplėšia neįprastą, laimingai pasibaigusį atsitikimą. Vidurdienį baudžiauninkai danguje pamatė žvaigždę, tačiau, jiems bežiūrint, užklupo prievaizdas Gimbutas, žiauriai mušdavęs už mažiausią nusikaltimą. Bet įvyksta žmogiškas stebuklas. Užuot baudęs, Gimbutas atsineša “vamzdį” ir drauge su baudžiauninkais stebi žvaigždę. nors prievaizdas su žmonėmis būdavo žiaurus, šiurkštus, tačiau ši žmogiškumo akimirka neišblėso ir ilgam išliko žmonių atmintyje. netikėtai šviesų vasaros popietį sužibusią žvaigždę J.Biliūnas sugretina su žmogiškumu sužiaurėjusioje Gimbuto sieloje. Skriaudos ir humaniškumo motyvas vaizduojamas ir apsakyme “Lazda”. Šiame apsakyme pasakotojas aprašo pobaudžiavinius metus. Panaikinus baudžiavą, urėdas netenka tarnybos ir pastogės. Tėvas apgyvendina jį seklyčioje. Jis negali keršyti silpnesniam ir bejėgiui. Išvažiuodamas urėdas tėvui paliko lazdą, kuria baudžiavos laikasi taip jį sumušė, kad šis tris savaites lovoje gulėjo. Tačiau tėvas su atlaidumu paima lazdą, o į vaikų priekaištus atsako liūdna šypsena. Liūdnas nusišypsojimas reiškia ne tik gyvenimo papatirtimi pagrįstą išmintį, bet ir gilų žmogiškos prigimties supratimą, kuris pateisina, jog žmogiškos prigimties supratimą, kuris pateisina, jog klysti yra žmoniška. Šiame apsakyme J.Biliūnas giliai pavaizdavo lietuvio kaimiečio dvasią, jo humaniškumą: greit užmiršti skriaudą, geru atsakyti į blogį, dovanoti priešams. Daugelyje J.Biliūno kūrinių vyrauja lyrizmas ir emocingumas. Tai pagrindiniai humanizmo bruožai. Rašytojas visada skriaudžiamuosius vaizduoja su gilia užuojauta, jautriai reaguoja į skriaudą ir nelaimę. J.Biliūno lyrizmui būdingas graudumas.