Eduardas Balsys
Eduardas Balsys gimė 1919m. gruodžio 20 dieną Nikolajeve Ukrainos TSR.Sisteminigai mokytis muzikos pradejo tik 1945m.,kai išvadavus Tarybų Lietuvą iš vokiškųjų okupantų ,buvo atgaivinta Kauno konservatorija.Prieš įstodamas į konservatoriją, jis dirbo pedagoginį darbą – dėstė Kretingos vidurinėje mokykloje fiziką, chemiją ir matematiką. Baigęs su pasižymėjimu kompozicijos teorijos klasę, Balsys tęsė kompozicijos teorijos studijas aspirantūroje prie Leningrado konservatorijos.Grižęs iš aspirantūros, jis buvo pakviestas vesti kompozicijos klasę ir dėstyti specialiąsias teorines disciplinas LTSR Valst. Konservatorijoje.Nuo 1959 m. Jis vadovavo šios konservatorijos kompozicijos katedrai. Taigi E.Balsys muzikos ir kompozicijos pradėjo mokytis gana vėlai, turėdamas daugiau kaip dvidešimt metų.Pirmasis muzikos instrumentas, kuriuo E.Balsys savarankiškai mokėsi groti, buvo keturstygė mandolina – kitokio neturėjo.Didžiausią vaikystės muzikinį įspūdį, paties kompozitoriaus pasakojimu, jam paliko radijas, kurį nusipirko jo tėvai ir kuris tuomet dar buvo didžiulė retenybė ir brangenybė. E.Balsys yra sukūręs gana daug įvairių žanrų kūrinių: baletą “Eglė žalčių karalienė”,operą “Kelionė į Tilžę”, du koncertus smuikui su orkestru, dvi simfonines poemas, dramatines freskas smuikui, fortepijonui ir simfoniniam orkestrui, kantatą “Giesmė mano žemei”, styginį kvartetą, muziką kino filmams ir dramos spektakliams, daug dainų, instrumentinių pjėsių, estradinių kūrinių ir kt.1951m. Balsys sukūrė “Herojinę poemą”, kurioje jau pradeda ryškėti originalus kūrybinis kompozitoriaus veidas ir jo kūrybos principai. Didelio dėmesio verta E.Balsio oratorija “Nelieskite mėlyno gaublio”,sukurta berniukų chorui “Ąžuoliukas”, solistams, mušamųjų instrumentų orkestrui ir dviems fortepijonams.Žodžius oratorijai parašė poetė Violeta Palčinskaitė. Kūrinys susideda iš keturių didelių dalių, primenančių metų laikus: rudenį, žiemą, pavasarį ir vasarą.Be šių dalių, yra dar įžanga – prologas ir pabaiga – epilogas. Kiekvienoje oratorijos dalyje supriešinamos dvi skirtingos nuotaikos – dabartis ir siaubingo karo prisiminimai.
Prologas Oratorija prasideda galingais mušamųjų dūšiais, tarsi atkuriančias žiaurų, viską naikinantį bombų griausmą.Solistas – jis ir Mokytojas ir, ir žuvusio vaiko tėvas – ir berniukų choras dainuoja, kad negalima leisti sugriauti vaikų gyvenimo, mėlyno gaublio, negalima leisti bombonešiams erdvę išvysti :Kai sklinda pirmi spinduliai per pasaulį, neleiskit! Neleiskit bombonešiui erdvę išvysti! Ant mėlyno sviedinio, mėlyno gaublio, Ant mėlyno gaublio ateina gyventi Šviesa ir Vaikystė.
Šiai scenai priešpriešinama paprasta, nerūpestinga Mažylio dainelė:
Kiek darbelių, kiek darbų! Kiaurą dieną aš skubu. Reikia katiną nubausti, Kiškiui leteną nuprausti Ir, užmovus batukus, Nusivesti pas vaikius.
Ruduo
Štai ruduo nuo žemės kelia Vaisių kupiną kraitelę. Tyliai ilsisi laukai. Kur jūs esate, vaikai?
Dabartis.Skambutis kviečia vaikus į pirmąją – muzikos – pamoką.
Dili dili din dilin, Din dilin skambutis šaukia. Din dilin skambutis šaukia Din dilin į klasę jaukią Din dilin į klasę jaukią.
Mokytojas ir vaikai nuotaikingai solfedžiuoja, dainuoja gamą.
Do, Re, Mi gegutės Do, Re, Mi geniai Sol, La, Si lakštutės Šarkos, vyturiai.
Ši kūrinio dalis sudėtinga, polifoninė. Baigiasi pamoka.Vienas berniukas neranda apsiausto.Jam šalta.Mokytojui jis primena krematoriume fašistų sudegintą sūnų.Mintys nukrypsta į praeitį, į karo tragediją.Dainuoja mažas berniukas, lyg persakydamas apsiausto – tuomet išlikusio liudininko – pasakojimą:
Aš mažas apsiaustas virš krematoriumo. Kai vandenys tyli, kai laikrodžiai vėlina, Aš – tavo vieniša vaikiška vėliava. Man keista girdėti šitą slegiantį garsą. Kodėl jūs man grojate gedulo maršą? Nenoriu to maršo. Juk tąsyk pušyne Mama man dainavo lopšinę… ………………………………………………………….. Dabar tu jau niekur manęs nesurasi. Aš rudenį būčiau atėjęs į klasę, Bet žemė degėsiais ir kaulais nuklota. Į pirmąją pamoką jau pavėluota,
Jau pavėluota, pavėluota, Jau pavėluota … Netrukus pasigirsta moteriškas balsas.Tai motinos rauda.Skamba lietuvių liaudies dainos “Oi, teka, bėga vakarinė žvaigždelė” melodija ir žodžiai.Prie jos prisijungia vyriškas tą pačią melodiją giedantis balsas.Tai Mokytojo – Tėvo rauda.Fone tarsi ketvirtuoju balsu skamba varpus ir pelenus primenanti muzika. Ši scena polifoninė ir daugiasluoksnė.Žiema
Visos pamokos jau baigias. Krenta, krenta baltos snaigės. Jau balti, balti stogai – Kur jūs esate, vaikai?
Baltas sniegas, čiuožykla, rogutės, pačiūžos, vaikų krykštavimas ir juokas.Choras dainuoja smagią, žaismingą dainelę apie žiemą.Baisus gaudesys nutraukia linksmą vaikų žaidimą.Vėl primena save praeitis.Tai sugriauti miestai, namai.Lyg karo šmėkla pasirodo sugiauto miesto kaukė:”Vėl sugriauti miestai miršta, atėjau, kad nepamirštum…”Dar ir dabar pasaulyje sprogsta bombos!
Pavasaris
Jau ištirpo upėj ledas. Žalią žemė rūbą dedas. Tuj pradžius visi takai. Kur jūs esate, vaikai?
Gegutė kukuoja apie karo aukas, našlaičius, motinas, ieškančias pražuvusių vaikų.Vėl džiaugsmas susipina su sielvartu, praeitis su dabartimi.Štai žygio dainelę keliaudami per mišką traukia vaikai:
Vėl į žygį takučiu, takučiu, takučiu Su kuprinėm ant pečių, ant pečių. Oi gegut, oi gegut, argi ne puiku? Šaltinėlis neramus, neramus, neramus Pakely pagirdė mus, girdė mus, girdė mus. Oi gegut, oi gegut, argi ne puiku?
O štai ten žalia, žalia, ten žalia, ten žalia Eglė moja skarele, skarele, skarele. Oi gegut, oi gegut, argi ne puiku?
Bet smagią dainelę vis pertraukia liūdnas gegutės kukavimas – ji saugo samanėlėmis užklotus žuvusius vaikas:
Ku-kū, ku-kū, pagalvėlė pukų, Išmėtytas plunksnas renku. Ku-kū, ku-kū, pagalvėlė pukų. Verkiu nukankintų vaikų.
Žuvę vaikai:
Pirmoji godelė – tamsioji naktelė! Antroji godelė – margi debesėliai! Trečioji godelė – šviesioji saulelė!
Mūs namai – žalia giružė, Kai pušyne vėtra ūžia. Mes atėjom į ratelį. Po skutelį po kaulelį Kas dabar surinkti gali?
Vasara
Lekia, lekia pienių pūkas, Jau žieduos bitėlė sukas, Vėl medaus pilni laukai, Kur jūs esate, vaikai?
Mažylis vyksta traukiniu į pajūrį.Dainuoja dainelę apie meškį.Traukinio dundėjimas primena lėktuvų ūžesį, vaiko balsas paskęsta bombų gaudesy…Supasi bangos.Jos matė krintančias bombas, žūstančius vaikus, jos liepia niekad nepamiršti šiurpos karo tragedijos.
Atminkit!Tai buvo Palangoj, Ant gintarinio jūros kranto. Dar neišvaikščiotais takais Auksinė vasara nubrido, Kai priešų bombos nelauktai Į palapinių drobę krito.
Bangų šaltoj, baltoj putoj mūs kraujo dėmės atsiranda Atminkit!Tai buvo Palangoj, ant gintarinio jūros kranto.
Epilogas Oratorijos pabaigoje vėl, kaip ir pradžioje, raginama neleisti kilti naujam karui:
Kai tolimas mėnuo į langus atplaukia, neleiskit! Neleiskit, neleiskit! Nė viens kraujo lašas neturi nukristi. Nelieskite sviedinio, mėlyno gaublio! Ant mėlyno sviedinio, mėlyno gaublio užaugo Vaikystė mūs! Kai noksta pušynuose žemuogių saujos, neleiskit! Neleikit žolei į pelenus virsti! Ant mėlyno sviedinio, mėlyno gaublio Vidudieni žaidžia Šviesa ir Vaikystė. Kai sklinda pirmi spinduliai per pasaulį, neleiskit! Neleiskit bombonešiui erdvę išvysti! Ant mėlyno sviedinio, mėlyno gaublio Ant mėlyno gaublio ateina gyventi Šviesa ir Vaikystė. Šviesa ir Vaikystė, Šviesa ir Vaikystė!Kompozitorius, pedagogas, visuomenės veikėjas, gyvenęs ir kūręs sudėtingu istorinių lūžių metu, savo kūryboje atliepė amžinai aktualias meno temas. Su Eduardo Balsio vardu siejama septintojo dešimtmečio lietuvių muzikos stilistikos kaita, naujas požiūris į folkloro panaudojimą, lietuvių muzikos ryžtingas žingsnis šiuolaikiškumo link. Pirmą kartą publikuojami Eduardo Balsio dienoraščiai ir jo laiškai žmonai atskleidžia kiek netikėtą šio santūraus ir uždaro žmogaus vidinį pasaulį.Šiame kūrinyje matome jį kaip romantišką, stiprių emocijų asmenybę, sugebėjusią visą gyvenimą išsaugoti savo jaunystės meilę ir idealus.
Kauno I-osios muzikos mokyklosEduardo Balsio oratorija: “Nelieskite mėlyno gaublio”
Parašė: 11 klasės mokinė: Laura VaraniūtėRinkta medžiaga:E.Balčytis ir J.Lygutas: MuzikaJ.Gaudrimas, K.Jasinauskas ir A.Tauragis: MuzikaS.Vaikietiene: Eduardas Balsys