TURINYSĮVADAS1. Geometrinis menas2. Graikija ir Rytų bei Egipto menas3. Archajinis graikų menas4. Klasikinė skulptūra ir architektūraIŠVADOS
ĮVADASSenovės graikų menas pradėjo formuotis II t-mečio pr. Kr. pabaigoje, nykstant Kretos – Mikėnų kultūrai. Pirmuosius kelis šimtmečius Graikijoje menas buvo grubus ir gana primityvus.Vėlesnė architektūros ir dailės raida skirstoma į archaikos, klasikos ir helenizmo laikotarpius.Pasistenkime suprasti graikų meną tokį, koks jis buvo sukurtas, nepaisydami , kaip pasikeitė jo paskirtis nuo Antikos laikų.Pirmasis “Graikų meno” leidimas parašytas 7 dešimtmečio pradžioje, vėliau tik truputi papildytas, pritaikant naujas iliustracijas.Kad suprastume jau seniai mirusius žmones ir įvertintume jų sukurtą meną, reikia pažinti jų aplinką bei kasdienybę: kaip jie rengėsi, ką valgė, koks buvo jų tikėjimas, tarpusavio santykiai, ko siekė politikai bei karvedžiai sau ir savo tautai. Nors kiekvienas amžius formuoja savo požiūrį į istoriją, turim tikėti, kad mes įstengsime deramai įvertinti Graikų meną, nematuosime Antikos XX a. sąvokomis.Tyrinėjant antikinį meną, ypač svarbu matyti ar įsivaizduoti daiktus tokius, kokie jie buvo sumanyti: atminti, kad skulptūros ir statiniai buvo spalvoti, kad aplinka, kurioje stovėjo statulos, visai nepanaši į dabartines meno galerijas, kad net brangiausi kūriniai turėjo paskirtį ir niekada nebuvo eksponuojami kaip dabar muziejuose.Senovės graikams menas turėjo visiškai kitokią reikšmę nei šiandien mums.Tada nebuvo nei to, ką pavadintume meno rinka, nei kolekcininkų. Kiekviena meno rūšis turėjo savo paskirtį, taigi menininkai buvo prekių tiekėjai. Senojoje graikų kalboje nėra net atskiro žodžio “menas”, kurio reikšmė atitiktų dabartinę, yra tik tichne, kuris reiškia ir amatą, ir meną. Senovęs mūzos įkvėpdavo rašytijus, bet ne dailininkus.Didžioji graikų meno dalis atkurdavo praeities vaizdinius – tai, ką mes vadiname mitologija, bet patys graikai laikė istorija.
Iki V a. pr. Kr. Graikų menas nebuvo kuo nors ypatingas.VIII-VI a. pr. Kr. Graikijos skulptūra ir tapyba iš esmės nesiskiria nuo Anatolijos, Mesopotamijos ar Egipto meno. Tačiau atėjus penktam šimtmečiui meno pasaulyje įvyko klasikos perversmas. Žmogus visiškai kitaip nei lig šiol ėmė vaizduoti save patį, savo dievus ir pasaulį.Ši saviraiška iš esmės rėmėsi idealizuotu, bet drauge tikrovišku žmogaus kūno pateikimu.Tikrovė rodoma ne kokia yra, bet kokia turėtų būti. V a. pr. Kr. Idealizuojama žmogaus kūno anatomija derinama su tobulos simetrijos reikalavimais. Vaizduojamo asmens individualumas, amžius, nuotaika – neakcentuojami. Tikroviškumas ir buvo naujovė – pirmą kartą meno istorijoje menininkas parodo nepriekaištingą išmanymą, kaip sudėtas žmogaus kūnas, įstengia išreikšti judesio ir – tai dar sunkiau – rimties niuansus. Toks tikrovės įkūnijimas glumino graikų filosofus, ypač Platoną, kuris vadino meną apgaule bei kaltino nesugebejimu išreikšti absoliučias idėjas.Geometrinis menasGeometrinis menas,- pačių graikų savarankiškai Graikijoje subrandintas menas, kurio raidą tik išoriškai veikė kitų kultūrų įtaka bei meno taisyklės. Geometrinio meno laikotarpiu Atėnai buvo svarbiausias ir žymiausias miestas. Atėnų akropolis išvengė nelaimių, o jo apylinkės tapo prieglobsčiu iš gimtųjų vietų pasitraukusiems graikams. Kaip tik Atėnų molinėse tapytose vazose geriausiai matyti įvykę pokyčiai, todėl kad molinės vazos su gerai išdegtu piešinių yra beveik nesunaikinamos. Anais laikais moliniai indai naudoti daug plačiau nei šiandien. Graikijos menininkai, puošdami molinius indus piešiniais, lavindavo ranką.Ant vazų, pagamintų Atėnuose X a. pr. Kr., matome paprasčiausius mikėniškuosius raštus – lankelius, apskritimus, kurie iš esmės yra supaprastinti augaliniai motyvai, perkurti naudojant skriestuvus bei sudėtinius, į šukas panašius teptukus. Jais būdavo tiksliai išvedžiojami ornamentai, pakeitę laisvai ranka tapytus ankstesniojo stiliaus piešinius. Šis laikotarpis vadinasi protogeometriniu. Dailininkai neužmiršo, kaip išgauti gražiai blizgančią juodą spalvą, naudotą bronzos amžiaus keramikoje. Ir rutuliuojantis protogeometriniam stiliui, vis daugiau indo paviršiaus padengiama juoda spalva. Dauguma mus pasiekusių indų rasta kapuose. Kitokių šio laikotarpio radinių išliko nedaug.
Tikrasis geometrinis periodas apima IX – VIII a. pr. Kr. Jis po truputį išsirutulioja iš santykinės protogeometrinio laikotarpio tamsumos ir baigiasi tuomet, kai Graikijoje jau klesti nauji stiprūs miestai, kurių pirkliai ir ištisos šeimos nukeliaudavo toli nuo gimtųjų Egėjo jūros vandenų, o kilmingieji jau dairėsi prabangių daiktų ir dvaro puošmenų.Vazose greta ištobulintų senųjų ornamentų pasirodo nauji raštai. Indai apjuosiami ištisinėmis meandrų, zigzagų ar trikampių juostomis. Vis rečiau piešiami apskritimai ir pusapskritimai. Frizus vieną nuo kito skiria aiški triguba linija, o patys raštai apvesti kontūrine linija ir užbrūkšniuoti. Atsiranda keletas naujų indo formų. Protogeometrinio laikotarpio meistrai apsiribodavo tapytais raštais tik tam tikrose vazos vietose, o geometrinio stiliaus dailininkai padengia zigzagų bei meandrų frizais visą indą, anksčiau buvusias tuščias vietas užpildydami paprastų piešinių ruožais. Kartais atrodo, kad menininkui labiau rūpi patys raštai bei jų varijavimas, ir dėl to nukenčia bendras įspūdis, kurį turėtų sudaryti vaza. Vazos forma ir puošyba nukryosta nuo bendro tikslo.VIII a. pr. Kr. pradžioje dailininkai jau buvo pradėję puošti indus ir gyvų būtybių figūromis. Taip atsiranda svarbiausias vėlesnio – klasikos meno elementas, žmonių , dievų bei gyvūnų vaizdavimas. Ši naujovė ypač išryškina geometrinio graikų meno savitumą. Iš pradžiu pasirodo pavienių gyvūnų ir net žmogaus atvaizdai, išbarstyti geometriniuose raštuose. Tačiau netrukus žvėrys, atsikartojantys lygiai ta pačia poza, užpildo visą juostą, kurioje anksčiau rangėsi meandras ar zigzagas. Amžiaus viduryje žmonių figūros komponuojamos į sudėtingesnes scenas. Gražiausios iš jų aptinkamos ant didelių, maždaug pusantro metro aukščio vazų, kurias kaip antkapius statydavo Atenų kapinėse. Jose geriausiai matyti, kaip dailininkas vaizdavo atskiras kūno dalis, kurios pavaizduotos kampuotomis linijomis ir trikampiais, vietoj galvos – rutuliukas, šlaunys bei blauzdos išsipūtusios lyg dešros. Šitaip pabrėžiamos svarbiausios kūno dalys, rodančios jėgą ir miklumą, taigi visa figūra supaprastinama iki geometrinio rašto. Iš pradžių vaizduojamas vien siluetas ir tik vėliau galvos siluete išryškinama akis,brėžiamos plaukų sruogos, taip pat smakras, nosis, pirštai ir krūtys.Veiksmas, pavyzdžiui, kova, parodomas gana lengvai: į schematiškų figūrų rankas įdedamos ietys, kardai ar lankai. Jausmai išreiškiami per veiksmą: raudotojos raunasi plaukus, reikšdamos skausmą. Ant kai kurių vazų pavaizduoti jūrų mūšiai.Ant mažesnių indų vis dažniau pasirodo piešinių su žmonių figūromis. Tai ankstyviausia ir aiškiausia domėjimosi pasakojamuoju menu apraiška. Literatūroje šią tendenciją pirmiausia atskleidžia Homero poemos. Kai kuriuose ant vazų nupieštose scenose būtų galima atpažinti populiarių graikų mitų veikėjus bei garsius jų žygdarbius.Geometrinio periodo pabaigoje griežtas siluetinis piešinys laisvėja, atsiranda daugiau detalių, supaprastėja frizų bei piešinių ornamentai. Kitose Graikijos srityse vietinės mokyklos sekė Atėnų pavyzdžiui, o kai kurios suformavo mažiau priklausomą, savitą braižą. Nelengva apčiuopti šios priklausomybės ar įtakos prigimtį bei išmatuoti jos svarbą. Vienodas raštas ar skulptūrinė forma nebūtinai atskleidžia bendrą visuomeninę patirtį ar struktūrą. Net geografijos savitumas gali turėti nemažai įtakos. Argo, esančio Graikijos pietuose, ir aplinkinių miestelių keramika garsėjo kaimo gyvenimo scenomis bei ornamentų ruožais, dažnai prastai įkomponuotais į indo architektūrą. Krėtos bei kitų salų geometrinė tapyba yra savito stiliaus, o kai kuriose Graikijos srityse šis stilius išsilaikė ilgiau nei kitur. Senieji raštai ilgai liko populiarūs, o svarbiausias, architektorinis, geometrinės puošybos principas niekad nebuvo pamirštas. Jis yra vienas pagrindinių visų laikotarpių graikų meno bruožų.Kitos dailės rūšys. Figūrinis geometrinių vazų stilius atsikartoja kitos paskirties daiktuose, sukurtuose iš kitų medžiagų. Jie mums žinomi iš turtingesniųjų šio laikotarpio įkapių bei votyvinių dovanų šventovėms. Kad votyvinių daiktų gamyba amatininkams buvo itin svarbi, galima spręsti iš to, jog daugelis iš šių daiktų gaminti tik tam tikrose vietose atvykstančiųjų poreikiams tenkinti. Tai liudija tam tikrą specializaciją meistrų, tenkinusių religines ir kasdienio gyvenimo reikmes, bei įvairias kulto apeigų pakopas – tai buvo vienas amatininkų užsiėmimų namuose.Atėnuose ir Eubojoje rasta skląsčių plokštelių bei segių, datuojamų IX a. pr. Kr., su išgraviruotomis figūromis, primenančiomis detaliau išpieštų vazų tapybą, o rastosios Bojotijoje, priskiriamos aptariamojo laikotarpio pabaigai, yra dar kruopščiau padarytos. Kita ankstyva užuomina apie Artimųjų Rytų įtaką – tai graikijoje atgijusi graviruotų antspaudų gamyba. Esama IX a. pr. Kr. antspaudų iš dramblio kaulo ir VIII a. pr. Kr. akmeninių, pagamintų salose: tai paprastai stačiakampiai antspaudai, kurių piešinėliai yra geometrinio stiliaus, bet ne rytietiškos dvasios.Tarp bronzinių skulptūrėlių yra keletas dailių srklio bei elnio figūrėlių. Daugiausia iš bronzos buvo liejamos nuogų vyrų figūrėlės, galbūt turėjusios vaizduoti dievus. Kartais jie vaizduojami su šalmais, ietimis ir skydais.Tarp molio dirbinių, be paprasčiausių neįmantrių figūrėlių, pasitaiko tokių keistenybių kaip varpo pavidalo dievybė iš Bojotijos, išmarginta raštais, primenančiais vazų puošybą, bei keletas detaliau atliktų darbų, kuriuose veido bruožai išpiešti dažais, o visa galva yra kruopštus geometrizuotas lipdinys, daug detalesnis negu kruopščiausiai apdorotų bronzinių statulėlių.Kai kurie geometrinio amžiaus bruožai akivaizdžiai išsirutuliojo ne tik iš vietinės protogeometrinės tradicijos.Graikija ir Rytų bei Egipto menas.Dėka prekybos su Kipru į graikiją atkeliavo neįprasti daiktai. Iš Rytų atkelaivę amatininkai Graikijoje rasdavo namus bei prieglobstį. Graikų keramikos antplūdis Šiaurės Sirijoje VIII a. pr. Kr. rodo, kad graikai sutelkė dėmesį į turtingąją Siriją. Tai gerokai pakeitė jų materialinę kultūrą, o gal ir kitas gyvenimo sritis.Drauge su rytietiškais papuošalais bei bronzos dirbiniais, kurie pirklių apsukrumo dėka jau 800 m. pr. Kr. nedidele srovele plaukė į graikų pasaulį, atvykdavo ir gabių svetimšalių. Krėtos Knose grupė meistrų iš Sirijos buvo įkūrę papuošalų dirbtuvę ir gamino dirbinius iš kietųjų akmenų bei bronzos. Jų savitas stilius atpažįstamas įvairiose salos vietose daugiau nei šimtmetį. Nors Krėtos vazų tapytojai ėmė mėgdžioti jų raštų modelius, tačiau sirų įvaldyta technika mirė drauge su jais, nes nebuvo perimta vietos meistrų.
Vienoje Krėtos dalyje sirų bronzakaliai buvo įkūrę svarbią mokyklą. Geriausiai žinomi jos kūriniai – Idos kalno olai skirti votyviniai skydai su reljefiniais gyvūnų galvų atvaizdais. Kai kurių dirbinių, atkeliavusių iš Rytų stilius visiškai svetimas graikų geometrinio meno tradicijoms. Tai ypač pasakytina apie bronzinius indus, puoštus žemo reljefo scenomis, kuriuose vaizduojamos gyvūnų bei žmonių figūros, taip pat žemu reljefu raižytas drambliakaulio plokšteles, kuriomis buvo puošiami baldai bei tualeto reikmenys. Visa tai turėjo įtakos graikų meistrų stiliui, o puošyba gyvūnų bei žmonių figūromis praturtino naujais motyvais.Rytietiškos pakraipos Atėnų vazų tapyba nedaug skiriasi nuo ankstesniojo stiliaus. Atsiranda naujų raštų bei temų, bet pamažu.Juodafigūrė tapyba čia neprigijo. Atėniečiai meistrai kūno dalis, pvz., galvą, o galop ir visą kūną vaizduoja linijų kontūrais. Detales jis paryškina baltais dažais, o vietomis jas ir išraižo.Rytų įtakos paveikto graikų meno normos paveikė ir kitos paskirties bei iš kitokių medžiagų sukurtų meno dirbinių puošybą. Šalia tapytų indų dar būna didelių molinių ąsočių, puoštųžemais reljefais. Ranka lipdytuose ar įspaustuose reljefuose matome keletą siužetų repertuaro naujovių, tarp jų – Trojos arklio mitą.VII a. pr. Kr. meno magrumynas – ir klaidus, ir nuostabus. Suklesti vietinės mokyklos, įtvirtinusios ir skleidusios savitą naują stilių. Įvaldomos naujos technikos. Graikų menininkai gauna žinių apie milžiniškus, įstabius senesnių civilizacijų kūrinius, užmezga nuolatinius ryšius so tomis kultūromis. Jie perima ir perkuria svetimšalių meno formas. Pažintis su Rytais ir Egiptu lėmė pažangą. Šiuo laikotarpiu Graikija ne kitus mokė, bet mokėsi pati. Tačiau svarbu nepamiršti ir tradicijų – jos daug senesnės negu iš užjūrio atėjusių naujų idėjų įtaka.Archajinis graiku menas.Šeštas šimtmetis regėjo žemyno Graikijos polių stiprėjimą ir klestėjimą, valdant geravaliams tiranams.Šventyklos buvo vieninteliai visuomeniniai pastatai, kurių svarbą skatino tobulinti konstrukciją ir planą. Jau VII a. pr.Kr. Graikijoje bent viena šventykla tikrai buvo apsupta kolonados. Graikai netruko pasinaudoti idėja ir ištobulinti architektūros elementą, kuris yra jau Leukandų statinio neatsiejama dalis. Iš pradžiu kolonų paskirtis turbūt buvo išskirti šventyklą kaip dievo namus iš kitų pastatų. Praktinė jų paskirtis buvo laikyti stogą. Iš Rytų atėjo akmeninių bazių ir ornamentinių puošybos detalių modeliai, kuriuos taikė Jonijos architektai, bei kartais šventyklų portikuose vietoj kolonų statomos skulptūros.Akmeniniai orderiai sukurti kaip tik dievų namams, o ne privatiems pastatams.Graikai įspūdingai puošdavo ir stojas – stogu dengtas kolonų galerijas bei vartus, vedančius į šventoves. O viešieji pastatai, teismų rūmai, teatrai tik gerokai vėliau sulaukė panašaus dėmesio.Per visą laikotarpį tarp apvaliųjų skulptūrų liko napakitusios nuogų jaunuolių figūros. Graikų skulptoriai į vyro kūną žiūrėjo kone kaip į mokomąją priemonę lavinant modeliavimo bei komponavimo įgūdžius.VII a. pr. Kr. pabaigoje atėniečiai vazų piešėjai nepaprastai pamėgo juodafigūrę tapybą, jau šimtmetį gyvavusią Korinte. Drauge su ja atėjo korintiškojo stiliaus gyvūnų frizai. Pagrindinis šio stiliaus elementas ir toliau lieka juodas siluetas su išraižytomis detalėmis. Po kiek laiko lankstesne linija (teptuku) pradedama tikroviškiau vaizduoti žmogaus kūną bei drabužius.Antika mums paliko nesuskaičiuojamą daugybę molio, bronzos ar brangesnių medžiagų dirbinių, kuriems menininkai negailėjo kruopštaus darbo. Svarbi įvairių daiktų puošmena buvo raižytos arba klastytos bronzinės plokštelės. Vientisas bronzines figūrėles išliedavo pagal modelius, panašius į tuos, pagal kuriuos darydavo molinių statulėlių formas, tik dailesnius.
Didelių naujovių atsiranda gemų raižymo mene: pradėta naudoti naujas medžiagas bei naują techniką. Iš Artimųjų Rytų atkeliauja kietesni akmenys, o drauge su jais tekinimo staklėms pritaikomas pjovimo ratas, lengviau įveikiantis kietesnes medžiagas, nenaudotas graikijoje nuo bronzos amžiaus. Patys populiariausi yra skarabėjo pavidalo antspaudai – šio vabalo forma atėjusi iš egipto.Iki V a. pr. Kr. pradžios jau susiformavo visos svarbesnės meno rūšys, būdingos klasikinei Graikijai, įvaldytos jų technikos. Dauguma klasikinio meno ypatybių, o svarbiausia – tikroviškumo bei idealo derinys ima reikštis kur kas anksčiau.Klasikinė skulptūra ir architektūra.Persų karai nuniokojo Atėnus. Įsibrovėliai degino šventyklas, griovė paminklus. Nors netrukus miestas vėl suklestėjo, vis dėlto karį laiką atėnai turėjo skirti daugiau laiko lėšų ginklavimuisi negu meno paminklų kūrybai.Olimpijos šventyklos frontonai ir metopai leidžia pasekti, kaip toli pažengė menas, palyginti su archajiniu laikotarpiu. Kadangi frontonų ir metopų skulptūros būna užkeltos į pastato viršų, įspūdingiausiai atrodo kaip tik paprastai ir raiškiai iškalti lygūs jų paviršiai. Tačiau Olimpijos reljefinės skulptūros kur kas labiau detalizuotos nei būtina, tad žvelgiant nuo statinio papėdės nebuvo matyti viso jų subtilumo. Kūnai ir veido bruožai individuoalizuoti.Vyrų figūros stovi kitaip nei anksčiau – laisviau, dalis kūno svorio perkelta ant vienos kojos. Išraiškingai modeliuodamas nuogą kūną, skulptorius vaizduoja įvairaus amžiaus žmones, ir kūnas išreiškia nuotaiką taip pat iškalbingai kaip veidas.Pabaigus daugumą Atėnuose numatytų statybų, skulptoriai vėl ėmėsi kalinėti reljefinius antkapius. Dabar juose paprastai vaizdavo du žmones: sėdinčią moterį su tarnaitę ar vaiku arba vyrą, kuris atsisveikindamas moja žmonai ranka. Kaip tik šiuose reljefuose galbūt geriausiai matyti klasikiniam menui būdingas ramus orumas.
Tame garsių karvedžių bei valdovų amžiuje patirtis, įgyta vaizduojant tam tikrus jausmus, netrukus imta taikyti kuriant individualų portretą. Iš pradžių daugiausia būdavo kuriami didžiųjų praeities žmonių, menininkų bei politikų portretai. Graikai kurdavo portretus visu ūgiu. Gerokai idealizuoti portretai liko viena iš nekintamų graikų meno ypatybių.Vis daugiau ir daugiau miestuose statoma monumentaliųjų pastatų, skirtų viešoms piliečių reikmėms. Tuo tarpu privatūs statiniai tebėra gana kuklūs. Vėlyvosios klasikos laikotarpio architektūra įvairesnė, puošnių formų, naudojamos laisvai interpretuotos jonėninio ir korintinio orderio formos. Pastatyta daug visuomeninių pastatų: poilsiui ir prekybai skirtų portikų, sporto aikščių, susirinkimų salių, teatrų, muzikinių salių, šventyklų, mauzoliejų, Lisikrato paminklas Atėnuose.IŠVADOSNėra tokio laikotarpio, kai graikų manininkai nebūtų iki galo atskleidę savo kūrybos galių, ribojamų tik įvaldytos technikos bei medžiagos galimybių.Penktame amžiuje prieš mūsų erą graikų civilizacija pasiekė savo viršūnę. Atėnai buvo didžiulės imperijos centras. Daug reikšmingų vyriausybės, įstatymų, įvairių laisvių tyrinėjimų prasidėjo Graikijoje. Jos didelis architektūros, skulptūros, mokslo, dramos, poezijos palikimas daug prisidėjo prie modernios vakarų civilizacijos susikūrimo. Daugelis dėmesio vertų muziejų yra apie graikų antiką ir archeologinius radinius. Tokie yra: Nacionalinis archeologijos muziejus, Bizantijos muziejus, Akropolio muziejus. Jie visi yra Atėnuose. Senasis archeologijos muziejus Olimpijoje, eksponuoja didžiausią pasaulyje senovės graikų bronzinių daiktų kolekciją. Archeologijos muziejus Kretoje turi nepaprastą Minoanų ir ankstyvosios Graikijos senovinių daiktų kolekciją. Nacionalinė Graikijos biblioteka Atėnuose turi apie du milijonus knygų. Graikų menas ypač suklestėjo aukštosios klasikos laikotarpiu (V a. II pusė). Atėnuose pastatytas didingas ir puošnus Akropolio ansamblis. Ansamblį sudarė Partenas (archit. Iktinas ir Kalikratas), Nikės šventykla (archit. Kalikratas), Propilėjai (archit. Mnesiklis), Erchtijonas.Helenizmo laikotarpio (321 – I a. pr. Kr.) graikų menas išplito visuose Aleksandro Makedoniečio užkariautose teritorijose, turėjo įtakos tų kraštų menui. Pergame sukurtas didelis akropolis su valdovo rūmais, šventykla su Dzeuso altoriumi, teatrų.
Pirmosios šventyklos buvo statomos iš rąstų, tai būdavo labai nedidelė aptverta erdvė laikyti dievo atvaizdui. VII a. pab. – VI a. pr. Kr. graikai ėmė statyti tokias pat šventyklas, tik iš akmenų. Graikai buvo geri skulptoriai. Jie studijavo egiptiečių modelius, sekė jais, iš jų mokėsi, kaip iškalti stovinčio jaunuolio figūrą, kaip pažymėti kiekvieną kūno dalį. Statula tapo gyvesnė. Nors ne visada skulptoriams pasisekdavo iškalti reikiamą formą. Bet graikų dailininkų tai negąsdino.Dailininkai padarė vieną didžiausių atradimų – jie atskleidė sutrumpėjimo reiškinį. Kai VI – V a. pr. Kr. dailininkai pirmą kartą išdrįso nupiešti iš priekio matomą pėdą, tai tapo nepaprastos reikšmės įvykiu visoje meno istorijoje. Didieji Fidijo darbai – Atėnė ir įžymioji Dzeuso Olimpiečio skulptūra – yra negrąžinamai prarasti, tačiau tose šventyklose, kur jos stovėjo, išliko dar Fidijo laikų puošybos.Įspūdingiausia kiekvienos graikų meno istorijos studijos dalis – sparti raida nuo griežtos geometrijos iki tikroviško žmogaus anatomijos bei judesio vaizdavimo. Visa šiuolaikinė Europa savo ištakas ima Senovės Graikijoje. Graikai sukūrė šiuolaikinio mąstymo kategorijas ir visuomenės gyvenimo sistemą. Graikai, žinoma, ne visada buvo originalūs, jie daug ką perėmė iš Rytų tautų, bet sugebėjo visa tai perdirbti ir pritaikyti savo kultūros kontekste. Vis gi , daug kas šiuolaikinėje Europoje turi pradžią Senovės graikų kultūrojeLITERATŪRA1. John Boardman. Graikų menas. R. Pakalnio leidykla, 1998. ISBN 9986-830-18-42. Džonas D. Kleras. Senovės istorija. Vilnius, 19993. Dalia Dalytė. Heladės šviesa. Lietus Vilnius, 1994. ISBN 9986-431-16-64. Džonas D. Kleras. Senovės Graikija. „Alma litera“ leidykla, Vilnius, 1995.ISBN 9986-02-112-X. 5. http://lima.w3.lt/manelis/istor%2071-75.doc. Žiūrėta 2005.12.216. www.biblioteka.lt.metai/Graikija.htm-7k. Žiūrėta 2005.12.22. Žiūrėta 2005.12.22