Bliuzas

Bliuzas

Bliuzas yra džiazo esencija”, teigia žymus muzikos kritikas L.Featheris. Kai Naujajame Orleane atsirado pirmieji džiazo orkestrėliai, jų grojimas iš pradžių labai skyrėsi nuo to, kas vadinta bliuzu. Tačiau greitai liaudiškas (country) bliuzas įsiliejo į pagrindinį pirmapradžio džiazo srautą. Nuo šiol bliuzas ir džiazas neatsiejami, nors tarpusavio ryšiai gana prieštaringi bei įvairialypiai. Pasak dar vieno muzikos žinovo, E.Bornemano, džiazas yra tik bliuzo pritaikymas europietiškai muzikai (arba atvirkščiai pastarosios pritaikymas bliuzui). Net radikaliausi šių laikų džiazo muzikantai lenkia galvą bliuzui, kurio giliausias įspaudas yrra džiaze, o ne kuriame kitame muzikos stiliuje. Bliuzas “apvaisino” džiazą vos šiam atsiradus, tačiau iki šiol egzistuoja bei tobulėja ir kaip savarankiška muzika, turėjusi įtakos įvairiems stiliams – rokenrolui, soul, funky, bei kitiems – atsirasti. Vis dėlto būtent džiaze labiausiai juntamas bliuzo alsavimas, o tokio intymumo priežasčių visų pirma derėtų paieškoti istorijoje. Bliuzas ir džiazas įsiveržė į pasaulio kultūrą tuo pačiu metu – pirmajame ir ypač antrajame XX a. dešimtmečiuose. Tačiau pirmieji patikimi įrašai apie bliuzą aptinkami dar paskutiniajame XIX a. ketvirtyje. Beje, piirmojo, galbūt istorinio bliuzo pėdsakai yra 1839 m. po Džordžijos valstiją keliavusio anglo prisiminimuose. Šis keliauninkas atkreipė dėmesį į charakteringą monotonišką plantacijoje triūsiančio juodaodžio vergo raudą, kurios tekste buvo tik trys eilutės:
“Mano ponas sakė man,
kad Džordžijoje nėra žolės,
Mano ponas pasakė man ta

ai”.
Panašių duomenų apie bliuzo priešistorę yra daugiau, o muzikos enciklopedijoje nurodomos ir kai kurios tikslios datos. Bliuzo natos ir tekstas pirmąkart pasaulyje išspausdinti 1912 m.: tai W.C.Handy kompozicija “Memphis Blues”. 1914 m. pasirodo ne mažiau garsus to paties autoriaus kūrinys “St.Louis Blues”. O į plokštelę bliuzas pirmąkart įrašytas 1920m. vasario 14 d. – tai vinilo diskeįspaustas juodaodės daininkės Mamie Smith bliuzas “That Thing Called Love”. Būtent ši plokštelė pradėjo tikrą “bliuzomaniją”, atvėrusią iki tol “juodąja” laikytai muzikai kelią į baltųjų pasaulį. Tačiau tai buvo tik ledkalnio viršūnė, po kuria glūdėjo ilgo paruošiamojo darbo luitas su įvairių žemynų ir laikotarpių žymomis.
Pagal viena hipotezių, pirmosios bliuzo šaknelės prasikalė Amerikoje dar vergovės laikais. Juodaodžiai vergai gyveno bendruomenėje, kurios nariai buvo jėga atplėšti nuo įprastos nuolatinės gyvenimo vietos, namų, religijos, šeeimos, o vienintelė jų priedermė buvo dirbti ir daugintis. Tokį gyvenimą persunkė neviltis, kurią šiek tiek malšindavo vergų dainos – iš jų vėliau išsirutuliojo bliuzas (angl. blue – liūdna nuotaika). Pirmųjų Amerikoje apgyvendintų Afrikos juodaodžių istorijos šaltiniai labai skurdūs (tiksliau sakant, jų nėra). Tačiau aišku, kad bliuzais su tam tikra išlyga jau galima vadinti pietinių valstijų lyrinės juodaodžių dainas. Ypač jos buvo paplitusios Misisipės žemupyje, kurio senbuviai folkloro rinkėjams pasakodavo girdėję tokias dainas dar prieš Pilietinio karo, panaikinusio vergiją, pradžią.
Nors pirmuosiuose bliuzo me
etraščio puslapiuose yra daug baltų dėmių, tačiau šio muzikos žanro raidą galima gana tiksliai suskirstyti į keturis etapus.
1. Panaikinus 1865 m. vergiją, ėmė formuotis vadinamasis “kaimiškas” bliuzas (country blues), muzikiniu požiūriu artimas “darbo dainoms” (work songs), “laukų šauksmams” (field hollers) ir religinėms Amerikos negrų giesmėms, spiričiulėliams (spirituals). Tokie bliuzai kartais dar vadinami “archiniais” ar “iki klasikiniais”, juos tikslinga priskirti juodaodžių folklorui.
2. “Klasikiniu” vadinamas bliuzas, atsiradęs ir paplitęs pirmaisiais dviem XX a. dešimtmečiais ir tapęs dirva, iš kurios vėliau prasikalė “miestų bliuzo” (city blues) želmenys.
3. Čikagos bliuzu vadinama labai “elektrifikuota” šios muzikos pakraipa, atsiradusi 6-ajame dešimtmetyje.
4. Bliuzo atgimimo (revival) laikai, nusidriekę nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios ir trukę keliolika metų, įnešė naujų atmainų, pavyzdžiui, “baltąjį bliuzą”. Nors vėliau bliuzo kūriniai išnyko iš populiariausių įrašų sąrašų, tačiau tai iš esmės nesumažino dėmesio šiai gilių tradicijų muzikai.
Vergijos panaikinimas menkai pagerino juodaodžių amerikiečių gyvenimą. Žinoma, samdomo darbininko dainose jau nėra vergų “darbo dainoms” būdingo nelankstaus automatizmo. Tačiau ryškiausia bliuzo jausmų skalės padala išliko liudesys, perteikiamas gana neįprastomis priemonėmis. Kančios paveikslas bliuze nuspalvintas ypatingu, savitu koloritu. Niūrus ilgesys persipina su savotišku “pakaruoklio humoru” ir atviru jauslingumu. Dvasinis pakilimas čia neatsiejamas nuo skeptiškos šypsenėlės, vienatvę nuskaidrina prisiminimai apie patirtus pasismaginimus. “Aš juokiuosi vien tam, kad neapsiverkčiau”, – ši klasikinio bliuzo &#
#8220;Trouble In My Mind” eilutė skamba lyg lakoniškas credo. “Bliuzo kuriamas įspūdis visada dvejopas – jis yra pašėlusiai linksmas ir mirtinai liūdnas tuo pat metu”, – teigia žymus džiazo kritikas J.E.Berendtas. Tokia bliuzo emocijų paletė būdinga ir ankstyvajam džiazui. “Netiesa, kad džiazas yra linksma muzika, rašė vienas pirmųjų bigbendo kūrėjų, P.Whitemanas. – Džiazo optimizmas – tai optimizmas pesimisto, skelbiančio nevaldomą pasismaginimą, nes rytoj viskas baigsis”.
Taikliai bliuzų nuotaiką apibūdino vienas pirmųjų bliuzo atlikėjų, H.Ledbetteris Leadbelly: “Kiekvieną iš mūsų kada nors gyvenime apima bliuzo nuotaika, tik nesuvokiame, kas tai yra. Kai guli lovoje, vartaisi nuo šono ant šono ir negali užmigti – kas tau darosi? Tavyje yra bliuzas. Arba atsikeli anksti rytą, atsisėdi ant lovos krašto, šalia tavęs tėvas ir motina, sesuo ir brolis, draugas ar draugė, žmona ar vyras, o tu su niekuo nenori kalbėti – kas tau darosi? Tavyje yra bliuzas. Arba sėdi prie padengto stalo, žiūri į savo lėkštę, kurioje kepta vištiena su ryžiais, bet nueini nuo stalo, visas drebėdamas ir kalbėdamas: “Dieve, pasigailėk manęs, aš negaliu valgyti, negaliu miegoti, kas man darosi?” “Tavyje yra bliuzas.”
Žymus prancūzų rašytojas J.Cocteau teigia, kad bliuzu poetika – tai vienintelis svarus įnašas, kuriuo dvidešimtas amžius praturtino autentišką liaudies poeziją. Bliuzų tekstuose yra viskas, kas turi vienokios ar kitokios įtakos bliuzo at
tlikėjų gyvenimui: meilė ir neapykanta, rasinė diskriminacija, kalėjimas ir ligoninė, policija ir traukiniai, besilieidžianti saulė ir į nežinią nuvingiuojantis kelias. Nėra bliuzų apie nieką. Tikrų bliuzų tekstuose stebina ne tik realus jų turinys, bet ir lengvumas, nuoširdumas, su kuriuo gyvenimo gyvenimo druska patenka į poeziją. Tokį nuoširdumą labai sunku rasti Europos poezijoje – tiek anoniminėje, liaudies, tiek ir profesionalioje, autorinėje. Daugiau kaip pusė iki šiol parašytų bliuzų – apie meilę. Vyro ir moters santykiai bliuzų tekstuose perteikiami paprastais, šiurkštokais žodžiais, be jokių kompromisų, tačiau su sodriu humoru. Štai kaip taikliai vadiname iš klasikinių bliuzų apibūdinama skirtinga moteriško ir vyriško liūdesio apraiška:
“Kai moteriai negera širdyje,
ji panarina galva ir verkia,
O kai vyrui negera,
Jis šoka į traukinį ir sprunka tolyn”.
Paradoksaliai bliuzą apibūdina vienas jo patriarchų, T-Bone Walkeris: “Iš esmės egzistuoja tik vienas vienintelis bliuzas. Tai yra 12-os taktų harmoninė sistema, kurią ir privalai savaip interpretuoti. Paprasčiausiai sukuri ir įspaudi į tą schemą naujus žodžius, improvizuoji kiek kitaip ir gauni naują bliuzą”. Tai, žinoma, gerokai supaprastintas ir gan ironiįkai nupieštas bliuzo modelis. Antra vertus, labai lengva tiksliai įvardinti bliuzų muzikinės raiškos sistemą.
Galbūt svarbiausia bliuzų muzikos ypatybė – improvizacinis pradas. Jo momentai apima bliuzo melodiką, harmoniją, intonacijos būdą, faktūrą ir daugybę kitų muzikos elementų, tačiau nepaliečia bendrosios struktūros – gana vienodos ir naiviai paprastos. Klasikinė 12-taktė bliuzo forma nusistovėjo antrajame XX a. dešimtmetyje: tai trys trumpos melodinės frazės, kiekvienos trukmė – keturi taktai. Tokį muzikos periodą dažnai vadina “kvadratu”, o kvadratas – tai smulkioji ląstelė, duodanti didelę erdvę improvizavimui. Muzikinė bliuzo struktūra visiškai atitinka poetinę. Pastarosios pagrindas yra trijų eilučių posmas, kurio antroji eilutė tiksliai atkartoja pirmąją. Kiekviena iš jų, savo ruožtu, yra sudaryta iš keturių taktų, griežtomis proporcijomis derinant vokalinį ir instrumentinį elementus. Vokalisto partija apima šiek tiek daugiau nei du taktus, o laisva trečiojo takto dalis ir visas ketvirtasis taktas priklauso instrumentui, “kalbančiam” su dainininku. Instrumentinio improvizavimo metu (tai gerai žinomo džiazinio “breiko” pamatas) vokalistas šūkčioja trumpas žargono pobūdžio frazes, pavyzdžiui, “Yes, man”, “Oh, play it” ir panašiai. Apskritai bliuze instrumentas yra daugiau nei tik akompanavimo įrankis. Gitara bliuzo atlikėjo rankose yra lygiavertis pokalbio partneris, nes bliuzas – tai nuolatinis dialogas tarp vokalinės bei instrumentinės partijų, ir sunku iš anksto nuspėt, kur pasuks jo tekmė. Kartais ilgesnė instrumento soluote tampa savotišku “užsisukimu” pačiam bliuzo atlikėjui, ir jam po instrumento partijos kyla noras sudainuot ilgesnę bliuzo atkarpą, pritariant tik trumpais instrumento akordais.
Įvairios schemos, sunertos iš europietiškų muzikologinių sąvokų bei sampratų, duoda tik apytikslį, daugiau išorinį supratimą apie bliuzo architektoniką. Nei harmoninė, nei melodinė bliuzo darna savo charakteriu nesutampa su tuo, kas būdinga analogiškiems europiečių muzikinės raiškos elementams. Iš Afrikos į Ameriką atvežti juodaodžiai gimtinėje naudodavo pentatoninę muzikos sistemą: tokioje gamoje buvo ne mums įprasti septyni, bet penki garsai. Susidūrę su europietiška muzika, juodaodžiai pritaikydavo savo pentatoninį muzikinį mąstymą prie mums įprastos garsų sistemos. Tačiau išlikdavo tam tikra problema su dviem garsais, kurių nėra įprastoje afrikietiškoje pentatoninėje gamoje – trečiuoju ir septintuoju. Juodaodžiai jų nežinojo, todėl kartais dainuodavo mažąją terciją ar septimą, o kitąkart – didžiąją. Tokį detonavimą girdime lyg vidurkį tarp mažosios ir didžiosios tercijų (septimų) ar kaip jų skambėjimą tuo pat metu. Kitaip sakant, bliuzinė tercija do-mažor gamoje gali skambėti ir kaip mi-bekar, ir mi-bemol, bliuzinė septima – ir kaip si-bekar, ir si-bemol. Jau senokai pripažįstama, kad nepakartojamas džiazinio muzikavimo skambėjimas, paremtas “neteisingu” intonavimu, buvo perimtas būtent iš bliuzo. Šia ypatybe aiškinamas ir bliuzo dvilypumas – pašėlusiai linksma ir mirtinai liūdna muzika, be mums įprastos griežtos ribos tarp abiejų nuotaikos kraštutinumų, europinėje muzikos terminijoje įvardinamų dur ir moll.Visus šiuos bliuzo muzikinės struktūros ypatumus lakoniškai apibūdina terminas “žydrosios (liudnosios) natos” (blue notes). Tai charakteringiausias bliuzų bruožas, liudijantis esminį skirtumą tarp baltųjų ir juodųjų muzikos, turintis lemiamą įtaką ir melodikai: juodaodžiai vokalistai kiekvienoje frazėje “ima” ypatingą natą, esančią lyg tarp didžiosios (mažorinės) ir mažosios (minorinės) tercijų diatoninėje gamoje. Tokios natos (blue notes) derinys su mažorine akompanimento harmonija turi didelį estetinį efektą – klausytojas pajunta gilų liūdesį.

Leave a Comment