AUTENTIŠKI LIETUVIŲ LIAUDIES MUZIKOS INSTRUMENTAI

ĮVADAS

Grojimas muzikos instrumentais senas kaip ir daina, kaip ir pati žmonijos istorija. Manoma, kad pačiais seniausiais laikais vyravo mušamieji insrtumentai, o jais dažniausiai buvo darbo įrankiai: kultuvės, spragilai, girnos, garsiai skambantys namų rakandai.

Pagal kilmę muzikos instrumentai gali būti skirstomi į:
1. Autentiškus (vietinės kilmės);
2. Atsineštinius (atkeliavusius iš kitur).

DĖSTYMAS

AUTENTIŠKI LIETUVIŲ LIAUDIES INSTRUMENTAI:
 Styginiai — kanklės, pūslinė (lankas su pūsle);
 Pučiamieji — skudučiai, lumzdelis, švilpa, molinukas, trimitas, ragas, daudytė, birbynė, ragelis, Labanoro dūda, ožragis, tošelė;
 Mušamieji — kelmas, įvairūs būgneliai, skrabalai, tabalai, džingulis ir kt.

Kanklės — bene populiariausias lietuvių liaudies muzikos instrumentas. Kaanklės minimos mįslėse, pasakose, sutartinėse, dainose, baladėse. Vadinamos jos buvo įvairiai: kanklai, kanklelė, kankleliai, kankliai, kunkliai, kanklos, kanklys. Mūsų senosios kanklės iš pažiūros atrodo kuklios, išskobtos iš vieno medžio gabalo, luotelio formos, papuoštos labai kukliai (viršutinėje plokštelėje išpjaustoma šešialapė, keturlapė arba penkialapė žvaigždutė), tačiau jų skambesys mielas lietuvio sielai.
Istoriniai šaltiniai žinių apie kankles pateikia nedaug. Pirmą kartą kanklių vardą greta kitų Lietuvoje naudojamų instrumentų mini J. Bretkūnas (1536-1602) biblijos vertimo rankraščio paskutiniajame puslapyje. T. Lepneris (1633-1691) etnografinio pobūdžio knygelėje „Prūsų lietuvis“ (Der Prreusche Litauer) mini instrumentą kankel, kanklos su 9-12 varinių stygų.
P. Ruigio (1675-1749) žodyne, išleistame 1741 metais, greta kitų lietuviškų instrumentų pavadinimų yra kankliai – eine Harfe. S. Daukantas „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845) taip pat mini kankles. Pirmą kartą nuosekliau instrumento konstrukciją, grojimo bū

ūdus, derinimą aprašė pedagogas ir muzikos teoretikas F. A. Gotholdas Karaliaučiuje 1847 išleistame veikale „Apie kankles ir lietuvių liaudies melodijas“ („Ueber die Kanklys und die Volksmeldien der Litauer“). Įdomūs kanklių piešiniai išspausdinti Ch. Barčo „Dainų balsai“ antrajame tome (1889). F. ir H. Tecneriai 1897 metų leidinyje „Dainos. Litauische Volksgesänge“ mini, kad kanklėmis pritardavo dainoms.
Šiuo metu dauguma apie kankles skelbiamų darbų nagrinėja kanklių kilmės, paplitimo, kanklių tipo klausimus arba pateikia žinias apie senuosius kanklininkus, kanklių gamybą.
Senieji kanklininkai dažniausiai patys darydavosi kankles. Medį, iš kurio gamindavo kankles, kirsdavo artimam žmogui mirštant. Tikėta, jog žmogus persikūnija į medį.
Seniau kankles labiausiai mėgo aukštaičiai, žemaičiai, suvalkiečiai, prūsų lietuviai. Šiaurės rytų aukštaičiai kankliuodavo tik sau ir dažniausiai vakare. Šiaurės vakarų aukštaičiai ir žemaičiai kankliuodavo taip pat ir kaimynams. Mažosios Lietuvos liietuviai kanklėmis skambindavo pjūties, švenčių, vestuvių, laidotuvių metu. Pritardami kanklėmis dainas dainuodavo ir net šviesas giesmes giedodavo. Dzūkai nekankliuodavo.
Beveik visą paskutinįjį šimtmetį senųjų kanklių populiarumas nyko. Tik pastaruosius penkiolika metų autentiškų kanklių populiarumas auga. Dabar senoji lietuviška muzika daugiausia kankliuojama 9-stygėmis ir 12-stygėmis kanklėmis. Jos paprastos, nesudėtingai derinamos. Nagingas žmogus gali jas išskobti pats.

Skudučiai — vienas iš populiariausių ir liaudies mylimiausių muzikos instrumentų. Tai paprastas ir primityvus pučiamasis instrumentais, susidedąs iš keleto įvairaus ilgio dūdelių, teišduodančių po vieną garsą. Tokia dū

ūdelė, tinkamai nudrožta ir pritaikyta pūsti, vadinasi skudutis. Keletas tokių skudučių, tam tikru būdu suderintų, sudaro skudučių komplektą. Juo skudučiuoja, ne vienas žmogus, bet keletas: du, trys, keturi, penki, šeši, o kartais ir daugiau. Skudučiai daromi iš naujo 2-3 cm storumo ir 7-15 cm ilgumo uosio medžio. Viename gale išilgai išdeginama arba išgręžiama skylė, paliekant 2-3 mm storumo sieneles ir 2-3 cm storumo dugnelį. Kiaurasis galas iš abiejų šonų įžambiai nupjaunamas – padaromos skudučių žiotys. Skudutis pučiamas, laikant jį vertikaliai, žiotys priglaudus prie apatinės lūpos.
Skudučiai turi senas ir originalias liaudiškojo grojimo tradicijas. Skudučių komplektas nesurišamas ir pučia juos ne vienas žmogus, o būtinai grupė. Tuo būdu išgaunama originalios sekundų harmonijos daugiabalsė muzika. Skudučiais buvo grojami specialūs kūrinėliai, pritariama dainuojant sutartines arba grojant kitiems muzikos instrumentams. Senoji skudučių muzika – išimtiniai sutartinių tipo muzika. Ji pagrįsta sekundų sąskambiais ir sudaryta iš ketvirtinių-aštuntinių ritmo figūrų kartojimo. Metras dažniausiai dviejų ketvirtinių. Nors svarbiausiais skudučių muzikos elementas yra sinkopėmis pagrįsta ritmika, tačiau įvairi, turtinga ir skudučių muzikos melodika, artima lietuvių liaudies dainuojamų sutartinių melodikai. Skudučiuodavo komplektą pasiskirstę taip, kad kiekvienas muzikantas turėtų po keletą skirtingo aukštumo skudučių. Vadovaudamiesi bendru ritmu, griežtai išlaikydami reikalingas pauzes ir savo ritmines figūras, muzikantai sukurdavo išraiškingą daugiabalsę muziką.

Prieš grojimą skudučiai būdavo derinami, grojant kokią nors ge
erai žinomą melodiją. Derinti jie iš klausos didžiosiomis ir mažosiomis sekundomis. Norint skudutį paaukštint, į jį buvo metami žirniai ar akmenukai arba įlašinama vaško. Skudutį žeminant, būdavo pragręžiamas dugnelis. Vėliau, jau scenos reikalams pritaikius, skudučiai imti derinti stumdant judinamą dugnelį. Į liaudies ansamblio instrumentų orkestrą skudučiai buvo įjungti 1940 metais kartu su birbynėmis ir kanklėmis, sudarydami vieną pagrindinių jo grupių.
Svarbiu ansamblio liaudies instrumentų orkestro komponentu skudučiai tapo, pirmiausia, dėl išraiškingo skambesio, kuris ansamblio pasirodymas teikė ypatingo kolorito. Be to, liaudies muzikos entuziastų dėka jie jau spėję išpopuliarėti kaip perspektyvus sceninis liaudies muzikos instrumentas.
Skudučiai kai kuriose lietuvos vietovėse buvo ir kitaip vadinami. Biržėnuose sakoma skurdutės. Kai kurie vabalninkėnai, arčiau Biržų (Baibokai), vadindavau skurdučiais, apie
Rimšę — skuduciais. XIX a. viduryje kai kur žmonės ir skudais vadindavę. Dar kiti skudučius daudytėmis arba daudytomis vadindavo.

Lumzdelis — Lietuvoje palčiai paplitęs ir fleitų grupės muzikos instrumentas. Dažniausiai lumzdelius dirbdinosi ir juos pūsdavo piemenys naktigonėse. Švenčių ir kitų liaudies pramogų metu lumzdžiuodavo ir pagyvenę žmonės.

Lumzdeliai buvo daromi iš žilvičio, karklo žievės arba iš medžio. Žievės lumzdeliai paprastai buvo gaminami pavasarį iš žilvičio. Nupjaunama žalio medžio lazdelė norimo ilgio be šakelių. Jos žievė atsargiai padaužoma iš visų pusių, tada ji atšoka ir lengvai nusimauna nuo medelio. Tuo būdu gaunama žievės tūtelė. Viename tū
ūtelės gale įkišamas nuskeltas kamštis, paliekant siaurą angelę orui. Prie kamščio tūtelėje išpjaunama keturkampė skylutė, vienas jos kraštelis truputį įlenkiamas į vidų ir gaunama dūdelė. Pučiant ji duoda vieną garsą, su perpūtimais galima gauti ir daugiau. Bet tai dar ne lumzdelis. Kai išpjaunama keletas skylučių ir gaunami keli garsai, tada dūdelė pavirsta lumzdeliu. Jie būdavo nepatvarūs, greit sudžiūdavo. Mediniai lumzdeliai dirbami iš drūtmedžių, tik jų skylę reikia išdeginti, išgręžti arba išsukti ir kruopščiai išvalyti. Garsui sustiprinti ant lumzdelio galo kartais užmaunamas ragas. Žievės lumzdeliai, kol nesudžiuvę, paprastai duoda šviesesnius ir švelnesnius garsus negu mediniai, bet mediniai juos pralenkia patvarumu. Kaip kitų medinių instrumentų, taip ir ir medinių lumzdelių vidus prieš pūtimą paskalaunamas vandeniu. Lumzdelio ilgis maždaug 20 — 40 cm. Viršutiniame lumzdelio šone išdeginama arba išpjaunama nuo trijų iki aštuonių skylučių, kurios pučiant dangstomos abiejų rankų pirštais. Lumzdelio tembras švelnus, primenantis mažosios fleitos tembrą. Žemieji tonai skamba gana tyliai, aukštieji – labai skardūs. Kiekviena lumzdelio skylutė duoda po du tonus – pagrindinį ir, stipriau pučiant, oktava aukštesnį.

Liaudies lumzdelininkų melodijos turi labai daug puošmenų, pagražinimų.

Švilpa. Šiaurės aukštaičių vadinamoji švilpa yra dabartinės skersinės fleitos prototipas. Ji daroma iš žilvičio, karklo, drebulės žievės. Žievė nuimama panašiai kaip lumzdeliams, bet ta žievės tūtelė turi būti daug ilgesnė, apie 60—70 cm. Jei lygios be šakų ilgos lazdos nerandama, tai tada švilpos vamzdis sumaustomas iš kelių dalių. Storasis vamzdžio galas užkišamas kamščiu ir prie jo šone išpjaunama skylė su aštriomis briaunomis. Prie vienos briaunelės švilpėjas prideda suglaustas lūpas, pučia orą, ir instrumentas duoda garsą. Švilpa jokių skylučių daugiau neturi. Švilpėjas viena ranka laiko švilpos pučiamąjį galą prie lūpų, o kita ranka, horizontaliai ištiesta, laiko švilpos laibgalį ir pirštu dangsto jos vamzdį. Perpūtimo būdu gaunama daug įvairių švelnių garsų. Švilpos repertuaras buvo įvairios dainos, dažniausiai jumoristinės, šokiai.
Ragas. Šalia skudučių lietuvių liaudyje labai populiarūs buvo ragai. Savo išore jis panašus į trimitą. Komplekte ragų būdavo paprastai penki. Trimituodavo dažniausiai penki žmonės ir kiekvienas turėdavo po vieną ragą.

Ragai, kaip ir trimitai, buvo dirbami iš kieto medžio – uosio, blindies, klevo, guobos ar beržo. Meistras parinkdavo nešakotą medį, 8—10 cm skersmens, ir supjaustydavo į penkis gabalus, maždaug 50—100 cm ilgumo. Paskui pagal rago formą nudroždavo, apdailindavo ir išilgai per pusę perpjaudavo arba, dar geriau perskeldavo. Tada abi puses išskaptuodavo, vėl sudėdavo, keliose vietose stipriai surišdavo, plyšelius išvažomis užkituodavo, rago paviršių sudekuodavo, plonai linais apsukdavo ir apvyniodavo beržo tošimi. Tošis prieš vyniojant būdavo mirkoma karšame vandenyje. Ataušdama ji tvirtai suveršdavo ragą. Kai kurie meistrai instrumentus darydavo iš kreivo medžio, kad būtų panašesni į gyvulio ragą. Pasitaiko ragų su skylutėmis liemenyje – balsui pakeisti. Kad geriau būtų pritaikytas prie lūpų pučiamas galas (mundštukas), ragas būdavo perskeliamas ne iki galo; prie laipgalio buvo paliekami kokie 5 cm neperskelti. Šioje vietoje medį iki pusės meistras užpjaudavo pjūklu skersai ir nuskeldavo tik iki užpjovo. Neperskeltąją dalį grąžtu pragręždavo ir pritaikydavo pūsti.

Komplektą sudaro 4-5 ragai. Kiekvienas iš jų duoda tik po vieną garsą (toną). Rago garso aukštumas priklauso nuo instrumento ilgio. Ilgaisiais galima išgauti du kvintos santykio tonus. Muzikantai ragus derina kaip skudučius, pūsdami kokią nors labai gerai žinomą gaidą ir klausydami ar dera.

Kaip ir trimitai, ragai senovėje buvo naudojami įvairių iškilmių metu. Vėliau jie perėjo į valstiečių buitį. Ragus pūsdavo naktigoniai. Juos taip pat pūsdavo per Sekminių, Joninių, Petrinių šventes, šienapjūtę, rugiapjūtę, talkas ir panašiai. Šeštadienio ar švenčių vakarais pūtėjai išeidavo kur į sodžiaus galą ar pakluonę ir užpūsdavo, o jiems atsiliepdavo kito kaimo ragų pūtėjai.

Ragų repertuaras panašus į skudučių. Ragais atliekami kūriniai buvo vadinami tam tikrais vardais, pvz., ,,Untytė”, ,,Katė”, ,,Ridikas” ir kt.
Daudytės. Šiaurės rytų aukštaitijoje daudytėmis vadinta ilgus medinius ragus. Nuo ragų daudytės skiriasi svarbiausia tuo, kad yra ilgesnės ir duoda ne po viena, bet po keletą natūralių garsų. Pati trumpiausia daudytė yra ilgesnė už ilgiausią ragą. Daudyčių ilgis maždaug 1, 4—2, 30 m. Daudytės visuomet būdavo tiesios, o ragai kartais tyčia buvo dirbami kreivi. Koplektą sudarydavo dažniausiai dvi daudytės, ir jomis pūsdavo du žmonės. Tačiau yra duomenų, kad daudytėmis tam tikrus dalykus pūsdavo ir daugiau žmonių, net iki penkių. Daudytes gamindavo iš uosio panašiai kaip trimitus. Apie 15 cm skersmens uosio kamienas būdavo nudrožiamas taip, kad du trečdaliai viso jo ilgio liktų tik 3-4 cm storio, o kitas galas laipsniškai platėtų. Tada medis buvo skeliamas pusiau, išskaptuojama skylė, kuri pradžioje turėtų 1 cm, o gale – 10 – 12 cm skersmenį. Daudytės sienelių storis – 1 – 1,5 cm. Suglaudus abi dalis, jos buvo tampriai apvyniojamos beržo žieve. Laibgalyje buvo išdrožiamas pūtiklis. Daudyčių pavyzdžių galima pamatyti Lietuvos muziejuose: Panevėžio kraštotyros, Kauno Valstybiniame M. K. Čiurlionio vardo dailės muziejuje, Mokslo akademijos Istoriniame-etnografiniame muziejuje. Tačiau muziejuose eksponuojamų daudyčių ir medinių ragų derinimo patikrinti negalima – jie yra perdžiūvę ir begarsiai.
Birbynė — muzikos instrumentas iš liežuvėlinių grupės. Lietuvoje buvo įvairių rūšių birbynės.
1. šiaudelis (šiaudelio birbynė),
2. plunksna (žąsies plunksnos birbynė),
3. medžio birbynė su žąsies plunksnos pūtikliu,
4. karklo žievės birbynė,
5. alksnio birbynė su to paties medžio liežuvėliu,
6. medžio birbynė su atskiru pūtikliu,
7. medžio birbynė su pririšamu liežuvėliu,
8. ožragis su įstatomu birbynės pūtikliu,
9. ragelis – medžio birbynė su galvijo rago rezonatoriumi.

Birbynę dirbdavo iš žalio alksnio, žilvičio. Skylės, kaip lumzdeliui, meistras negręždavo, bet ją išsukdavo; vieną skylės galą užkimšdavo ir prie jo išpjaudavo ploną liežuvėlį. Apžiojus birbynės galą drauge su jos liežuvėliu ir pučiant, gaunamas vienas aštrus garsas. Norint turėti daugiau garsų, išpjaunama keletas skylučių. Birbynės paprastai trumpesnės už lumzdelius. Skylučių jos turi nuo trijų iki šešių. Birbynių skalės įvairios. Birbynes dirbdavo ir jomis grodavo dažniausiai piemenys. Jų repertuaras beveik toks, kaip ir lumzdelių: tirliavimai, dainos, šokiai, tačiau raliavimai, o juo labiau ridavimai birbynėmis nebūdavo atliekami.

Birbynės prototipas yra ragelis. Jo vamzdelis medinis, 25-30 cm ilgio, su 5-7 skylutėmis ir pririšamu liežuvėliu. Žiotys padarytos iš avino, jaučio, karvės arba nedidelio ožiuko rago. Ragelio tembras buvo dvejopas: pamažu pučiant – labai minkštas, malonus, primenantis anglų rago tembrą, o pučiant smarkiai – aštrus, skardus. Garsinė apimtis priklausę nuo vamzdžio ilgio ir skylučių skaičiaus bei vietų. Geriausiai skambėjo pirmosios oktavos garsai. Rageliais buvo pučiamos įvairios dainų ir šokių melodijos, sutartinės ir improvizacijos – tirliavimai.

Prie pučiamųjų muzikos instrumentų priklauso ir dūda. Ją vadina dar Labanoro dūda, kūline, kūline su ūkiu, dūda ragine, murenka. Šį instrumentą plačiai žino ir kitos tautos. Vokiečiai vadina Sackpfeiffe, rusai — volynka. Lietuvoje seniau dūda buvo plačiai paplitusi, ypač Labanoro apylinkėse, ir dainose apdainuota. Ją pamatyti galima kiekviename didesniame etnografiniame muziejuje.

Ožio ragas (ožragis). Šis liaudies muzikos instrumentas buvo daromas iš tikro rago. Jo padarymas labai paprastas. Rago viršūnę meistras nupjaudavo, išgremždavo jame mundštuką, aplygindavo, stiklu nuskusdavo, išvalydavo, ir juo galima buvo gauti vieną stiprų garsą. Norėdami gauti daugiau garsų, pūtėjai rage išgręždavo arba pradegindavo keletą skylučių — nuo dviejų iki penkių, ilgame rage kartais ir daugiau. Ožragiui pūsti reikia didelės jėgos, užtat garsas yra labai stiprus, toli girdimas.

Ožragis yra išimtinai vyresnio amžiaus piemenų-skerdžių instrumentas ir buvo paplitęs visoje Lietuvos teritorijoje. Seni žmonės pasakoja, kad XIX a. pabaigoje vestuvėse ir kituose pasilinksminimuose grodavo tokios sudėties kaimo muzikantų orkestras – armonika, smuikas, būgnelis ir ožragis.
Ožio rago repertuarą sudarydavo specialūs tirliavimai, nedidelės apimties dainų ir šokių melodijos. Ožragio muzika pasižymi greitu tempu, melodijos lankstumu, įvairumu. Paminėtini dalykai: ,,Piemenų maršas” – melodija karvėms iš ganyklos sukviesti, ,,Šeimininkės aplojimas” ir kt. Ožio ragą pamatyti galima beveik kiekviename mūsų respublikos kraštotyros muziejuje. Panašų muzikos instrumentą žino ir kitos tautos.

Senovės Lietuvos muzikos gyvenime būgnai užėmė svarbią vietą. Jie buvo šventiniai, ritualiniai ir kariniai instrumentai. Apie jų naudojimą randame ne vieną pastabą senųjų Lietuvos istorikų raštuose, jų populiarumą liudija ir tautosaka – dainos, padavimai.
Liaudyje buvo paplitę dviejų rūšių savos gamybos būgnai – vienpusiai ir dvipusiai.

Laikui bėgant, susiformavo ir etnografiniai šių instrumentų variantai.

Vienas jų, paplitęs Žemaitijoje, buvo vadinamas kelmu. Šio būgno korpusas buvo daromas iš sveiko arba išpuvusio medžio gabalo, dažnai iš kelmo. Jeigu buvo imamas sveikas medis, tai jo vidus būdavo iškertamas arba išskaptuojamas, paliekant 2 – 3 cm storio sieneles. Bet dažniausiai kelmų gamybai vartoti ištrūnijusio gluosnio, liepos, o kartais – beržo kamienai. Abu kiaurieji galai būdavo lygiai nupjaunami, o ant plongalio užtempiama ir lankeliu pritvirtinama išskusta, bet neišdirbta šuns arba ožkos oda. Kelmo aukštis – 30 – 40 cm, skersmuo – 40 – 30 cm. Pastatytas ant žemės prie būgnininko kojų, kelmas buvo mušamas viena arba dviem apie 30 cm ilgio medinėmis lazdelėmis, kurių vienas galas buvo apvyniojamas galvijų plaukų veltiniu arba kietai aprišamas milu.

Skrabalai — tai įvairaus dydžio trapecijos formos mediniai loveliai su viduje įtaisytomis viena arba dviem medinėmis kabančiomis šerdelėmis-kankaliukais. Skrabalą judinant, šerdelė berbena į lovelio sieneles, kurios skleidžia duslų, bet gerai girdimą garsą. Garso aukštumas priklauso nuo medinio lovelio matmenų.

Skrabalas skaptuojamas iš vieno gabalo kietesnės medienos medžio – ąžuolo, uosio. Lovelių dydžiai įvairūs – nuo 9 cm ilgio, 5 cm pločio, 9 cm aukščio iki 21 cm ilgio (plotis ir aukštis padidėja nežymiai). Sienelių storis 5 – 6 mm.

Skrabalus nuo seno vartoja piemenys. Tokį medinį varpelį užrišdavo karvėms ant kaklo ir, ganant miške, lengviau atrasdavo gyvulius.
Senų žmonių pasakojimu, kai kurie muzikantai-būgnininkai žemaičių krašte barškindavę skrabalais ir grieždami šokiams. Jei skrabalai budavę su šerdelėmis – jais barškindavę laikydami rankoje, o jei be šerdelių – pririšdavę prie žemėn įsmeigto pagalio ir barbendavę sauso medžio pagaliukais. Skrabalais būdavo atliekami atskiri melodiniai-ritminiai motyvai. Skrabalai mušami dviem mediniais pagaliukais.

NAUDOTA LITERATŪRA
1. Balčytis E. „Muzika“ 10 klasės vadovėlis; Kaunas 2004;
2. Česienė A. „Skambantys kankleliai“ Muzikos švietimo centras 1995;
3. http://www.folkinstruments.lt/
4. Paliulis S. „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika“ Pučiamieji instrumentai; Vilnius 1959.

Leave a Comment