Įvadas
Sveikas vaikas – šeimos džiaugsmas ir turtas. Vaiko fizinė ir psichinė negalė – šeimos ir visuomenės rūpestis. Kuo anksčiau negalė bus pastebėta, nustatyta ir pradėta gydyti, tuo geresni rezultatai.
Normalus vaiko vystymasis, kartą prasidėjęs, toliau eina kaip laikrodis. Todėl tam tikrose jo stadijose visada išryškėja būdingi vystymosi požymiai – kaip nors pakinta vaiko kūno pavidalas arba jo funkciniai sugebėjimai. Antra vertus , vystymasis – tai nepaliaujamas, tolydžio progresuojantis procesas, vykstantis pagal nekintamus dėsnius :
visada specializuotas organas išsirutuliuoja iš ne tokio specializuoto, o aukštesnė funkcija – iš žemesnės.
Vaiko vystymosi laikrodis, ypač fizinio vystymosi, eina taip tiksliai, jog ne tik tam tikru laiku pasiekiamas tam tikras išsivystymo lygis, bet ir iš pasiekto išsivystymo lygio galima iš anksto spręsti, koks bus galutinis vystymosi rezultatas. Pavyzdžiui, jau ištyrus aštuonerių metų vaiką –
išmatavus jo kūno ilgį ir rentgeno nuotraukoje suskaičiavus, kiek kaulėjimo branduolių yra jo rieše – galima pusės centimetro tikslumu apskaičiuoti, koks bus jo ūgis, kai jis suaugs.
Kita dėsninga vystymosi savybė yra lankstumas – gebėjimas prisitaikyti ir prisitaikymą keisti. Ankstyvosiose vystymosi stadijose lankstumas yra itin didelis, o vėliau jis tolydžio nyksta.Tačiau prisitaikymas tik tol gali kisti, kol tam tikras organas, tam tikras ląstelių kompleksas arba tam tikra funkcija dar nėra specializuota arba galutinai susiformavusi. Tai nepaprastai svarbus dėsnis : jis reguliuoja išorinių veiksnių įtaką vystymuisi. Tų veiksnių padariniai esti tuo sunkesni, kuo anksčiau jie kūdikį paveikia. Antra vertus, ankstesnėje vystymosi stadijoje esantis vaikas dar geba geriau regeneruoti tai, kas pažeista, nes jis veržliau auga ir lendviau prisitaiko.
Kokią reikšmę turi vaiko vystymosi tvarkaraštis, tapo akivaizdu patyrus, jog kūdikiui gali pakenkti tam tikri įvykiai nėštumo metu.
Sistemingai studijuojant tuos ankstyvuosius vystymosi sutrikimus išaiškėjo daugelis kūdikio vystymosi proceso ypatumų, kurių negalima aptikti stebint normalų vystymąsi. Paaiškėjo, kad kūdikio patiriamą žalą labiausiai lemia jo išsivystymo stadija : viskas priklauso nuo to, kuriuo nėštumo momentu vaisius buvo paveiktas. Vienoje vystymosi stadijoje tam tikras poveikis sukelia sunkų apsigimimą, o kitose stadijose gali neturėti jokių padarinių.
Sklaidos sutrikimų požiūriu ypač pavojingos tos vystymosi fazės, kuriose iš ląstelių sankaupos pradeda formuotis koks nors organas.
Yra 4 pagrindiniai vaiko vystymosi aspektai :
• Sveikatos stiprumas
• Fizinis pajėgumas
• Lytinis pajėgumas
• Dvasinis pajėgumas
Vaiko sveikatai svarbiausias vystymosi aspektas yra limfinio audinio vystymasis, nes šis audinys labai svarbus, pvz.,apsaugai nuo infekcijų.
Kitas pagrindinis vystymosi aspektas, lemiantis būsimą fizinį pajėgumą, išreiškiamas bendruoju kūno augimu. Jį apibūdina kūno ilgio didėjimas.
Trečias pagrindinis aspektas – lytinių organų vystymasis ir su juo susijęs lytinis pajėgumas. Per visą vaikystę lytinė sistema tartum snūduriuoja, ir kai paauglio amžiuje lytiniai organai audringai bręsdami atsigriebia už praleisą laiką.
Nervų sistemos ir smegenų raida – viena iš žmogaus vystymosi ypatybių kaip tik ir yra ta, kad centrinė nervų sistema, ypač galvos smegenys, vystosi taip daug sparčiau už visas kitas organizmo sistemas, jog net žmogaus gemalas ankstyvu smegenų išsivystymu ryškiai skiriasi nuo bet kokio gyvūno gemalo.
Devintasis mėnuo
Šliaužia ant pilvo. Išmokęs ant pilvo šliaužti kūdikis jau gali savo noru tikslingai judėti į priekį. Vaikutis guli knūbsčias, bet viršutinę liemens dalį pakėlęs. Jis remiasi dilbiais ir visu kūnu šliaužia į priekį.
Šliaužimo fazė paprastai būna labai trumpa – ją pakeičia ropojimas.
Visą minutę sėdi neprilaikomas. Devynių mėnesių kūdikis paprastai jau gali mažiausiai minutę išsėdėti neprilaikomas ir pakelta galva. Nugara iki pat juosmens tiesi, o kojytės per kelius truputį sulenktos. Pastangos, kurių dar prireikia šio amžiaus kūdikiui, kad išlaikytų pusiausvyrą, ir ne iki galo tiesi nugara liudija, kad naujasis įgūdis dar nėra tvirtas.
Remiasi ranka už nugaros. Jei mėginsite sėdintį vaiką lengvai stumtelėdami išmušti iš pusiausvyros, tai jis dabar jau mokės atsiremti ranka ne tik priekyje ir šone, bet ir už nugaros.
Stovi laikomas ant rankų. Jei pastatysime kūdikį ir laikysime jį tik už rankučių, tai jis kelias sekundes tvirtai pastovės ant kojų, remdamasis jomis visu kūno svoriu. Abu padai bus visiškai apkrauti. Tačiau kūdikėlis galės tik trumpą laiką šitaip pastovėti, nes jis stačias dar sunkiai išlaiko pusiausvyrą.Iš stovimos padėties gali pats atsisėsti, statydamas koją prie kojos, žingsniuoja aplink baldus.
Sąmoningai leidžia daiktams kristi. Anksčiau daiktai atsitiktinai iškrisdavo kūdikiui iš rankų, pvz.,siekiant ranka ko nors įdomesnio. O
dabar jis jau skiria visą dėmesį kritimo procesui. Jam tai tampa žaidimu, kurį jis mielai kartoja. Nykščiu ir rodomuoju pirštu sėkmingai paima mažus daiktus ir ilgai juos laiko. Daug dirba rodomuoju pirštu : rodo, baksnoja, stengiasi įkišti į skilutes, užkabina daiktus, juos stumia, pastato bokštą iš dviejų kaladėlių.
Domisi tyliais garsais. Jau ir mažesnis vaikas reagavo į akustinius dirgiklius. Dar visai kūdikėlis būdamas jis išsigąsdavo, išgirdęs netoliese garsiai subildant. Dabar kūdikis susikaupęs įtemptai klausosi tylių garsų ir ūžesių, pvz., laikrodžio tiksėjimo arba telefono signalo, ir ilgokai negali atsidžiaugti tuo, ką girdi.
Slėpynės. Jau 7 mėnesį susidūrėme su pirmąja slėpynių forma : kūdikiui ant galvos užmetama skepetaitė, o kai ji nutraukiama, vaikutis apsidžiaugia vėl išvydęs mamytę. O dabar jis jau pats ieško mamos, pasislėpusios už baldo.
Ji bando atkreipti jo dėmesį, protarpiais pažvelgdama iš už slėptuvės ir pašaokdama vaikutį, pvz., tardama „ku – kū „. Kūdikis įtemptai laukia kad ir kelias sekundes ir tiesia kaklą ton pusėn, kur spėja esant mamą, o kai pagaliau ji pasirodo, pasitinka ją džiaugsmingu juoku.Atranda žaislą, jeigu matė, kur jis buvo paslėptas.
Kalba. Mėgdžioja kosulį, pliauškėjimą liežuviu, švilpimą, taria tėtė, mama kaip specifinius vardus. Ilgai kartoja tą patį skiemenį arba jų kombinaciją, atidžiai klausosi pokalbių, dainavimo, supranta ir reaguoja į vieną du žodžius. Įvykdo nesudėtingus paliepimus, pvz., „paduok šaukštuką“
ir panašius. Džiaugiasi, supratęs ir atlikęs prašymą.
Dešimtasis mėnuo
Supasi atsirėmęs plaštakomis ir keliais. Kūdikis tolydžio kelia kūną nuo pagrindo ir remiasi jau tik plaštakomis ir keliais. Iš tokios pozos vėliau jis pradės ropoti. Supdamasis tokioje padėtyje vaikelis pratinasi išlaikyti pusiausvyrą perkėlęs kūno svorį – tai irgi būsimojo ropojimo sąlyga.Ištiesęs rankas ir kojas, atsispirdamas delnais, pats atsistoja, eina laikomas už vienos ar abiejų rankų.
Pats vienas atsisėda. Kūdikis jau moka iš kniūbsčios padėties savarankiškai atsisėsti. Tai jis gali padaryti tik įgijęs tam tikrus motorinius įgūdžius
: vaikas turi be vargo atsiremti plaštakomis ir galėti be ypatingų pastangų laisvai sėdėti. Jungiamasis šių veiksmų elementas – liemens sukimas tarp klubų ir pečių, jau būdamas 7 mėnesį. Šios sąlygos įvykdomos 10 mėnesį.Iš sėdimos padėties atsigula ant pilvo.
Laisvai sėdi ištiesęs kojas ir nugarą. Vaikelis gali pats atsisėsti be suaugusiųjų pagalbos. Jis stabiliai sėdi ištiesęs kojas, jo nugara irgi gražiai išsitiesusi. Tik pėdos truputį sulinkusios. Tokioje padėtyje jis gali ilgokai žaisti neprarasdamas pusiausvyros.
Stojasi laikydamasis už baldų. Dešimties mėnesių vaikas moka atsistoti keturiomis, iš tos padėties jis stojasi laikydamasis už baldų. Klūpodamas arba pusiau klūpom vaikutis kelia vieną koją į priekį, stato pėdą ant grindų ir laikydamasis rankomis stojasi.
Griebimas. Vaikas dabar sugeba paimti nykščiu ir smiliumi mažą daiktelį, pvz., duonos trupinėlį. Imdamas jis ištiesia tuodu pirštus ir paimtą daiktą laiko jais nelyginant pincetu. Nuo to prasideda pirštų judesių koordinacija, būtina visiems tiksliesiems judesiams.Siekia žaislo, kuris yra už jo nugaros ir kurio nemato, ištiestu rodomuoju pirštu liečia, rodo, baksnoja, jį visur kiša.
Kalba. Išmoksta žodžius ir atitinkamus gestus, pvz., sako „ne“ ir purto galvą, sako „ate“ ir mojuoja ranka.Gali nuolatos kartoti vieną žodį, taip atsakydamas į kiekvieną lausimą. Ištaria vieną ar du žodžius, įdėmiai klausosi žinomų žodžių. Supranta žodžius ir paliepimus, juos vykdo, pvz., „duok šitą daiktą man“. Kai mama būna tik dviese su kūdikėliu ir niekas neblaško jo dėmesio, ji gali pradėti su juo lyg ir mažą pašnekesį. Mamai kelis kartus raiškiai ištarus kokį nors skiemenį arba skiemenų porą, kurią jau ne sykį girdėjo iš kūdikio lūpų, vaikelis jai netrukus atsako-
pakartoja tuos skiemenis. Šis žaidimas- vaikučio kalbinimas ir jo atsakymas mamai- yra tarsi jųdviejų dialogas.
Sosialinis tobulėjimas. Parodo nuotaiką : kad yra užgautas, įžeistas, liūdnas, linksmas, laimingas, piktas, kad jaučiasi nepatogiai, ką mėgsta labiau. Atskiria kūno dalis, mėgdžioja judesius, veido išraišką, garsus.
Supranta aplinkinių pritarimą jo elgesiui ir veiksmams. Verkia, jeigu kitam vaikui rodomas dėmesys, nusiima kepurę norėdamas pokštauti. Tai padaręs patenkintas juokiasi. Noriai padeda rengiant ir nurengiant.
Vienuoliktasis mėnuo
Ropoja visomis keturiomis. Ropojimu vadiname vaiko judėjimą į priekį rankomis ir kojomis. Kaip kiekvienas judesys, kurio reikia mokytis, taip ir ropojimas iš pradžių būna netolygus ir netvirtas. Tačiau vienuolikos mėnesių kūdikis jau turėtų koordinuotai ropoti ritmiškais judesiais-
keldamas į priekį čia dešinę ranką ir kairę koją, čia kairę ranką ir dešinę koją.
Laisvai sėdi ir gerai laiko pusiausvyrą. Sėdėjimas jau išsivystęs galutinai. Kūdikis nebepraranda pusiausvyros net ir tuomet, kai iš lėto keliamos jo kojytės. Jis kiek nori gali tvirtai sėdėti ištiesęs kojas ir nelenkdamas nugaros. Atsistoja iš tupimos padėties. Atsitupia, pasilenkia.
Eina šonu palei baldą. Pakankamai tvirtai išmokęs stovėti, vaikas sugeba perkelti kūno svorį čia ant vienos, čia ant kitos kojos. Tada jis pirmąsyk pabando žingsniuoti vietoj arba į šoną. Tuo pačiu metu skirtingomis rankomis atlieka skirtingus judesius, pvz., viena ranka kelia žaislą, kita laikosi įsikibęs į atramą.
Laikomas už rankų eina į priekį. Jei laikysime kūdikį už abiejų plaštakų, jis, ko gero, pirmą kartą pamėgins eiti : žengs viena koja ir atsistos ant jos visu padu, kiek išrietęs dubenį į priekį. Tiesa, jis eina dar neryžtingai, netvirtai ir išsižergęs.
Griebimas. 11 mėnesį griebimas toliau tobulėja, darosi miklesnis. Norėdamas paimti mažą daikčiuką, vaikelis sulenkia nykštį ir smilių- jie sudaro tarsi reples, kuriomis galima be vargo pagriebti ir laikyti net smulkiausius trupinius. „Pincetas“ nuo „replių“ skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju abu pirštai lieka ištiesti, o antruoju atveju sulenkiamas bent jau smilius.
Randa paslėptą žaislą. Vis ryškesnis darosi vaiko sugebėjimas prisiminti daiktus ir trumpą laiką išlaikyti atmintyje jų vaizdą. Kūdikis, pvz., nepamiršta žaisliuko, kuris ką tik jam matant buvo paslėptas po apversta dėžute. Jis ieško daikto, dingusio jam iš akių, toje dėžutėje ir paskui pats džiaugdamasis slepia jį tokiu pačiu būdu.
Pats valgo rankomis ir geria iš puodelio. Jis darosi savarankiškas ir įsijungia į visuomenę. Pirmiausia tam reikia, kad jis išmoktų apsitarnauti, tai yra savarankiškai valgyti ir gerti, pats apsirengti ir tvarkingai atlikti gamtinius reikalus. Vaiko savarankiškumas prasideda nuo to, kad jis išmoksta valgyti rankomis. Gerdamas iš puodelio kūdikis laiko jį abiem ramkom, mamai belieka vos vos prilaikyti puodelį.
Pirmasis prasmingas skiemuo. Vaikelis pradeda savaimingai vadinti pažįstamas situacijas, daiktus arba asmenis vis tais pačiais skiemenimis, skiemenų poromis arba kitais pastoviais garsų junginiais. Pvz., kaskart pamatęs ar išgirdęs automobilį jis sako „brrr“, o išvydęs mamą ateinant su valgiu sako „am-am“. Tokius pirmuosius vaikiškus žodelius ne visi kūdikiai pradeda tarti būtent 11-tąjį mėnesį- daugelis ima taip šnekėti vėliau.
Supranta draudimą.
Dvyliktasis mėnuo
Ropojimas. Su ropojimu baigia vystytis kūdikio gulėsena ant pilvo. Tiesa, pirmuosius metus bebaigiantis vaikas dar mėgsta ropoti, bet pajėgia jau ir atsistoti, o prisilaikydamas ir žengti keletas žingsnių. Įžengus į antruosius gyvenimo metus vis labiau įsigali tiesi stovėsena ir vaikščiojimas stačiomis. Vaikas tuomet ropoja daugiausia tik žaisdamas.
Sėdėjimas. Dvyliktąjį mėnesį jokių naujų sėdėjimo įgūdžių nebeatsiranda :
šios funkcijos raida yra jau pasibaigusi.
Eina laikomas už rankų. Laikomas už rankos pirmuosius gyvenimo metus bebaigiantis žmogiukas įstengia žengti pirmuosius žingsnius. Tiesa, jis eina dar labai netvirtai, įsižergęs. Kūdikis lengvai netenka pusiausvyros, todėl suaugęs žmogus turi jį tvirtai laikyti ir saugoti, kad neparvirstų.
Daiktą paduoda į ranką. 9 mėnesį kūdikis pradėjo tyčia mėtyti rankoje laikomus daiktus. Jam dar buvo vis tiek, kur nukris žaislas, paleistas iš rankos. O 12 mėnesių vaikelis jau visai sąmoningai gali rankutėje sugniaužtą daiktą įdėti kitam žmogui į delną arba į kokią dėžutę. Taigi vaikas, matydamas suaugusiojo delną arba dėželę, tiksliai tiesia ranką į tą vietą ir reikiamu momentu atgniaužia pirštus.
Socialumas. Kuo arčiau pirmosios vaikučio metinės, tuo dažniau jo bendravimas su tėvais virsta bendru žaidimu. Pvz., vaikui patinka, kai jo mamytė kartu su juo ropoja visom keturiom ir bando jį pagauti.
Kalba. Kūdikio kalbos raidai 12-tąjį mėnesį kaip ir 11-tąjį būdinga, kad jis dabar jau ne tik šneka kažką nesuprantama, bet ir pradeda vartoti pirmuosius prasmingus „vaikų kalbos“ žodžius, pvz., „au-au“ (šuniukas), „ga-
ga“ (žąsis), „ti-ti“ (eiti) ir panašius. Tai jau tikros žmogiškos kalbos pradmenys.
Vilniaus kolegija
Sveikatos priežiūros fakultetas
Slaugos ketedra
Referatas
Vaiko vystymasis 9-12 mėnesiuose
SL03C studentės Violetos Suboč
Dėstytoja V. Lapinskienė
2004 m.
Literatūra
Alfonsas – Algimantas Vingras „Jūsų kūdikis“
Teodoras Helbriugė ir Pirmosios 365 dienos“
Hermanas fon Vimpfenas