Vaiko raida

Įvadas

Sveikas vaikas – šeimos džiaugsmas ir turtas. Vaiko fizinė ir psichinė
negalė – šeimos ir visuomenės rūpestis. Kuo anksčiau negalė bus pastebėta,
nustatyta ir pradėta gydyti, tuo geresni rezultatai.

Normalus vaiko vystymasis, kartą prasidėjęs, toliau eina kaip
laikrodis. Todėl tam tikrose jo stadijose visada išryškėja būdingi
vystymosi požymiai – kaip nors pakinta vaiko kūno pavidalas arba jo
funkciniai sugebėjimai. Antra vertus , vystymasis – tai nepaliaujamas,
tolydžio progresuojantis procesas, vykstantis pagal nekintamus dėsnius :
visada specializuotas organas išsirutuliuoja iš ne tokio specializuoto, o
aukštesnė funkcija – iš žemesnės.

Vaiko vystymosi laikrodis, ypač fizinio vystymosi, eina taip tiiksliai,
jog ne tik tam tikru laiku pasiekiamas tam tikras išsivystymo lygis, bet ir
iš pasiekto išsivystymo lygio galima iš anksto spręsti, koks bus galutinis
vystymosi rezultatas. Pavyzdžiui, jau ištyrus aštuonerių metų vaiką –
išmatavus jo kūno ilgį ir rentgeno nuotraukoje suskaičiavus, kiek kaulėjimo

branduolių yra jo rieše – galima pusės centimetro tikslumu apskaičiuoti,
koks bus jo ūgis, kai jis suaugs.

Kita dėsninga vystymosi savybė yra lankstumas – gebėjimas prisitaikyti
ir prisitaikymą keisti. Ankstyvosiose vystymosi stadijose lankstumas yra
itin didelis, o vėliau jis tolydžio nyksta.Tačiau prisitaikymas tik tol
gali kisti, kol tam tiikras organas, tam tikras ląstelių kompleksas arba tam
tikra funkcija dar nėra specializuota arba galutinai susiformavusi. Tai
nepaprastai svarbus dėsnis : jis reguliuoja išorinių veiksnių įtaką
vystymuisi. Tų veiksnių padariniai esti tuo sunkesni, kuo anksčiau jie
kūdikį paveikia. Antra vertus, ankstesnėje vystymosi stadijoje esantis
vaikas dar ge

eba geriau regeneruoti tai, kas pažeista, nes jis veržliau auga
ir lendviau prisitaiko.

Kokią reikšmę turi vaiko vystymosi tvarkaraštis, tapo akivaizdu
patyrus, jog kūdikiui gali pakenkti tam tikri įvykiai nėštumo metu.
Sistemingai studijuojant tuos ankstyvuosius vystymosi sutrikimus išaiškėjo
daugelis kūdikio vystymosi proceso ypatumų, kurių negalima aptikti stebint
normalų vystymąsi. Paaiškėjo, kad kūdikio patiriamą žalą labiausiai lemia
jo išsivystymo stadija : viskas priklauso nuo to, kuriuo nėštumo momentu
vaisius buvo paveiktas. Vienoje vystymosi stadijoje tam tikras poveikis
sukelia sunkų apsigimimą, o kitose stadijose gali neturėti jokių padarinių.
Sklaidos sutrikimų požiūriu ypač pavojingos tos vystymosi fazės, kuriose iš
ląstelių sankaupos pradeda formuotis koks nors organas.

Yra 4 pagrindiniai vaiko vystymosi aspektai :

• Sveikatos stiprumas

• Fizinis pajėgumas

• Lytinis pajėgumas

• Dvasinis pajėgumas

Vaiko sveikatai svarbiausias vystymosi aspektas yra limfinio audinio
vystymasis, nes šis audinys labai svarbus, pvz.,apsaugai nuo infekcijų.

Kitas pagrindinis vystymosi aspektas, lemiantis būsimą fiizinį pajėgumą,
išreiškiamas bendruoju kūno augimu. Jį apibūdina kūno ilgio didėjimas.

Trečias pagrindinis aspektas – lytinių organų vystymasis ir su juo
susijęs lytinis pajėgumas. Per visą vaikystę lytinė sistema tartum
snūduriuoja, ir kai paauglio amžiuje lytiniai organai audringai bręsdami
atsigriebia už praleisą laiką.

Nervų sistemos ir smegenų raida – viena iš žmogaus vystymosi ypatybių
kaip tik ir yra ta, kad centrinė nervų sistema, ypač galvos smegenys,
vystosi taip daug sparčiau už visas kitas organizmo sistemas, jog net
žmogaus gemalas ankstyvu smegenų išsivystymu ryškiai skiriasi nuo bet kokio
gyvūno gemalo.

Devintasis mėnuo

Šliaužia ant pilvo. Iš

šmokęs ant pilvo šliaužti kūdikis jau gali savo noru
tikslingai judėti į priekį. Vaikutis guli knūbsčias, bet viršutinę liemens
dalį pakėlęs. Jis remiasi dilbiais ir visu kūnu šliaužia į priekį.
Šliaužimo fazė paprastai būna labai trumpa – ją pakeičia ropojimas.
Visą minutę sėdi neprilaikomas. Devynių mėnesių kūdikis paprastai jau gali
mažiausiai minutę išsėdėti neprilaikomas ir pakelta galva. Nugara iki pat
juosmens tiesi, o kojytės per kelius truputį sulenktos. Pastangos, kurių
dar prireikia šio amžiaus kūdikiui, kad išlaikytų pusiausvyrą, ir ne iki
galo tiesi nugara liudija, kad naujasis įgūdis dar nėra tvirtas.
Remiasi ranka už nugaros. Jei mėginsite sėdintį vaiką lengvai stumtelėdami
išmušti iš pusiausvyros, tai jis dabar jau mokės atsiremti ranka ne tik
priekyje ir šone, bet ir už nugaros.
Stovi laikomas ant rankų. Jei pastatysime kūdikį ir laikysime jį tik už
rankučių, tai jis kelias sekundes tvirtai pastovės ant kojų, remdamasis
jomis visu kūno svoriu. Abu padai bus visiškai apkrauti. Tačiau kūdikėlis
galės tik trumpą laiką šitaip pastovėti, nes jis stačias dar sunkiai
išlaiko pusiausvyrą.Iš stovimos padėties gali pats atsisėsti, statydamas
koją prie kojos, žingsniuoja aplink baldus.
Sąmoningai leidžia daiktams kristi. Anksčiau daiktai atsitiktinai
iškrisdavo kūdikiui iš rankų, pvz.,siekiant ranka ko nors įdomesnio. O
dabar jis jau skiria visą dėmesį kritimo procesui. Jam tai tampa žaidimu,
kurį jis mielai kartoja. Nykščiu ir rodomuoju pirštu sėkmingai paima mažus
daiktus ir ilgai juos laiko. Daug dirba ro
odomuoju pirštu : rodo, baksnoja,
stengiasi įkišti į skilutes, užkabina daiktus, juos stumia, pastato bokštą
iš dviejų kaladėlių.
Domisi tyliais garsais. Jau ir mažesnis vaikas reagavo į akustinius
dirgiklius. Dar visai kūdikėlis būdamas jis išsigąsdavo, išgirdęs netoliese
garsiai subildant. Dabar kūdikis susikaupęs įtemptai klausosi tylių garsų
ir ūžesių, pvz., laikrodžio tiksėjimo arba telefono signalo, ir ilgokai
negali atsidžiaugti tuo, ką girdi.
Slėpynės. Jau 7 mėnesį susidūrėme su pirmąja slėpynių forma : kūdikiui ant
galvos užmetama skepetaitė, o kai ji nutraukiama, vaikutis apsidžiaugia vėl
išvydęs mamytę. O dabar jis jau pats ieško mamos, pasislėpusios už baldo.
Ji bando atkreipti jo dėmesį, protarpiais pažvelgdama iš už slėptuvės ir
pašaokdama vaikutį, pvz., tardama „ku – kū „. Kūdikis įtemptai laukia kad
ir kelias sekundes ir tiesia kaklą ton pusėn, kur spėja esant mamą, o kai
pagaliau ji pasirodo, pasitinka ją džiaugsmingu juoku.Atranda žaislą, jeigu
matė, kur jis buvo paslėptas.
Kalba. Mėgdžioja kosulį, pliauškėjimą liežuviu, švilpimą, taria tėtė, mama
kaip specifinius vardus. Ilgai kartoja tą patį skiemenį arba jų
kombinaciją, atidžiai klausosi pokalbių, dainavimo, supranta ir reaguoja į
vieną du žodžius. Įvykdo nesudėtingus paliepimus, pvz., „paduok šaukštuką“
ir panašius. Džiaugiasi, supratęs ir atlikęs prašymą.

Dešimtasis mėnuo

Supasi atsirėmęs plaštakomis ir keliais. Kūdikis tolydžio kelia kūną nuo
pagrindo ir remiasi jau tik plaštakomis ir keliais. Iš tokios pozos vėliau
jis pradės ropoti. Supdamasis tokioje padėtyje vaikelis pratinasi išlaikyti
pusiausvyrą perkėlęs kūno svorį – tai irgi būsimojo ropojimo
sąlyga.Ištiesęs rankas ir

r kojas, atsispirdamas delnais, pats atsistoja,
eina laikomas už vienos ar abiejų rankų.
Pats vienas atsisėda. Kūdikis jau moka iš kniūbsčios padėties savarankiškai
atsisėsti. Tai jis gali padaryti tik įgijęs tam tikrus motorinius įgūdžius
: vaikas turi be vargo atsiremti plaštakomis ir galėti be ypatingų pastangų
laisvai sėdėti. Jungiamasis šių veiksmų elementas – liemens sukimas tarp
klubų ir pečių, jau būdamas 7 mėnesį. Šios sąlygos įvykdomos 10 mėnesį.Iš
sėdimos padėties atsigula ant pilvo.
Laisvai sėdi ištiesęs kojas ir nugarą. Vaikelis gali pats atsisėsti be
suaugusiųjų pagalbos. Jis stabiliai sėdi ištiesęs kojas, jo nugara irgi
gražiai išsitiesusi. Tik pėdos truputį sulinkusios. Tokioje padėtyje jis
gali ilgokai žaisti neprarasdamas pusiausvyros.
Stojasi laikydamasis už baldų. Dešimties mėnesių vaikas moka atsistoti
keturiomis, iš tos padėties jis stojasi laikydamasis už baldų. Klūpodamas
arba pusiau klūpom vaikutis kelia vieną koją į priekį, stato pėdą ant
grindų ir laikydamasis rankomis stojasi.
Griebimas. Vaikas dabar sugeba paimti nykščiu ir smiliumi mažą daiktelį,
pvz., duonos trupinėlį. Imdamas jis ištiesia tuodu pirštus ir paimtą daiktą
laiko jais nelyginant pincetu. Nuo to prasideda pirštų judesių
koordinacija, būtina visiems tiksliesiems judesiams.Siekia žaislo, kuris
yra už jo nugaros ir kurio nemato, ištiestu rodomuoju pirštu liečia, rodo,
baksnoja, jį visur kiša.
Kalba. Išmoksta žodžius ir atitinkamus gestus, pvz., sako „ne“ ir purto
galvą, sako „ate“ ir mojuoja ranka.Gali nuolatos kartoti vieną žodį, taip
atsakydamas į kiekvieną lausimą. Ištaria vieną ar du žodžius, įdėmiai
klausosi žinomų žodžių. Supranta žodžius ir paliepimus, juos vykdo, pvz.,
„duok šitą daiktą man“. Kai mama būna tik dviese su kūdikėliu ir niekas
neblaško jo dėmesio, ji gali pradėti su juo lyg ir mažą pašnekesį. Mamai
kelis kartus raiškiai ištarus kokį nors skiemenį arba skiemenų porą, kurią
jau ne sykį girdėjo iš kūdikio lūpų, vaikelis jai netrukus atsako-
pakartoja tuos skiemenis. Šis žaidimas- vaikučio kalbinimas ir jo atsakymas
mamai- yra tarsi jųdviejų dialogas.
Sosialinis tobulėjimas. Parodo nuotaiką : kad yra užgautas, įžeistas,
liūdnas, linksmas, laimingas, piktas, kad jaučiasi nepatogiai, ką mėgsta
labiau. Atskiria kūno dalis, mėgdžioja judesius, veido išraišką, garsus.
Supranta aplinkinių pritarimą jo elgesiui ir veiksmams. Verkia, jeigu kitam
vaikui rodomas dėmesys, nusiima kepurę norėdamas pokštauti. Tai padaręs
patenkintas juokiasi. Noriai padeda rengiant ir nurengiant.

Vienuoliktasis mėnuo

Ropoja visomis keturiomis. Ropojimu vadiname vaiko judėjimą į priekį
rankomis ir kojomis. Kaip kiekvienas judesys, kurio reikia mokytis, taip ir
ropojimas iš pradžių būna netolygus ir netvirtas. Tačiau vienuolikos
mėnesių kūdikis jau turėtų koordinuotai ropoti ritmiškais judesiais-
keldamas į priekį čia dešinę ranką ir kairę koją, čia kairę ranką ir dešinę
koją.
Laisvai sėdi ir gerai laiko pusiausvyrą. Sėdėjimas jau išsivystęs
galutinai. Kūdikis nebepraranda pusiausvyros net ir tuomet, kai iš lėto
keliamos jo kojytės. Jis kiek nori gali tvirtai sėdėti ištiesęs kojas ir
nelenkdamas nugaros. Atsistoja iš tupimos padėties. Atsitupia, pasilenkia.
Eina šonu palei baldą. Pakankamai tvirtai išmokęs stovėti, vaikas sugeba
perkelti kūno svorį čia ant vienos, čia ant kitos kojos. Tada jis pirmąsyk
pabando žingsniuoti vietoj arba į šoną. Tuo pačiu metu skirtingomis
rankomis atlieka skirtingus judesius, pvz., viena ranka kelia žaislą, kita
laikosi įsikibęs į atramą.
Laikomas už rankų eina į priekį. Jei laikysime kūdikį už abiejų plaštakų,
jis, ko gero, pirmą kartą pamėgins eiti : žengs viena koja ir atsistos ant
jos visu padu, kiek išrietęs dubenį į priekį. Tiesa, jis eina dar
neryžtingai, netvirtai ir išsižergęs.
Griebimas. 11 mėnesį griebimas toliau tobulėja, darosi miklesnis. Norėdamas
paimti mažą daikčiuką, vaikelis sulenkia nykštį ir smilių- jie sudaro tarsi
reples, kuriomis galima be vargo pagriebti ir laikyti net smulkiausius
trupinius. „Pincetas“ nuo „replių“ skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju abu
pirštai lieka ištiesti, o antruoju atveju sulenkiamas bent jau smilius.
Randa paslėptą žaislą. Vis ryškesnis darosi vaiko sugebėjimas prisiminti
daiktus ir trumpą laiką išlaikyti atmintyje jų vaizdą. Kūdikis, pvz.,
nepamiršta žaisliuko, kuris ką tik jam matant buvo paslėptas po apversta
dėžute. Jis ieško daikto, dingusio jam iš akių, toje dėžutėje ir paskui
pats džiaugdamasis slepia jį tokiu pačiu būdu.
Pats valgo rankomis ir geria iš puodelio. Jis darosi savarankiškas ir
įsijungia į visuomenę. Pirmiausia tam reikia, kad jis išmoktų apsitarnauti,
tai yra savarankiškai valgyti ir gerti, pats apsirengti ir tvarkingai
atlikti gamtinius reikalus. Vaiko savarankiškumas prasideda nuo to, kad jis
išmoksta valgyti rankomis. Gerdamas iš puodelio kūdikis laiko jį abiem
ramkom, mamai belieka vos vos prilaikyti puodelį.
Pirmasis prasmingas skiemuo. Vaikelis pradeda savaimingai vadinti
pažįstamas situacijas, daiktus arba asmenis vis tais pačiais skiemenimis,
skiemenų poromis arba kitais pastoviais garsų junginiais. Pvz., kaskart
pamatęs ar išgirdęs automobilį jis sako „brrr“, o išvydęs mamą ateinant su
valgiu sako „am-am“. Tokius pirmuosius vaikiškus žodelius ne visi kūdikiai
pradeda tarti būtent 11-tąjį mėnesį- daugelis ima taip šnekėti vėliau.
Supranta draudimą.

Dvyliktasis mėnuo

Ropojimas. Su ropojimu baigia vystytis kūdikio gulėsena ant pilvo. Tiesa,
pirmuosius metus bebaigiantis vaikas dar mėgsta ropoti, bet pajėgia jau ir
atsistoti, o prisilaikydamas ir žengti keletas žingsnių. Įžengus į
antruosius gyvenimo metus vis labiau įsigali tiesi stovėsena ir
vaikščiojimas stačiomis. Vaikas tuomet ropoja daugiausia tik žaisdamas.
Sėdėjimas. Dvyliktąjį mėnesį jokių naujų sėdėjimo įgūdžių nebeatsiranda :
šios funkcijos raida yra jau pasibaigusi.
Eina laikomas už rankų. Laikomas už rankos pirmuosius gyvenimo metus
bebaigiantis žmogiukas įstengia žengti pirmuosius žingsnius. Tiesa, jis
eina dar labai netvirtai, įsižergęs. Kūdikis lengvai netenka pusiausvyros,
todėl suaugęs žmogus turi jį tvirtai laikyti ir saugoti, kad neparvirstų.
Daiktą paduoda į ranką. 9 mėnesį kūdikis pradėjo tyčia mėtyti rankoje
laikomus daiktus. Jam dar buvo vis tiek, kur nukris žaislas, paleistas iš
rankos. O 12 mėnesių vaikelis jau visai sąmoningai gali rankutėje
sugniaužtą daiktą įdėti kitam žmogui į delną arba į kokią dėžutę. Taigi
vaikas, matydamas suaugusiojo delną arba dėželę, tiksliai tiesia ranką į tą
vietą ir reikiamu momentu atgniaužia pirštus.
Socialumas. Kuo arčiau pirmosios vaikučio metinės, tuo dažniau jo
bendravimas su tėvais virsta bendru žaidimu. Pvz., vaikui patinka, kai jo
mamytė kartu su juo ropoja visom keturiom ir bando jį pagauti.
Kalba. Kūdikio kalbos raidai 12-tąjį mėnesį kaip ir 11-tąjį būdinga, kad
jis dabar jau ne tik šneka kažką nesuprantama, bet ir pradeda vartoti
pirmuosius prasmingus „vaikų kalbos“ žodžius, pvz., „au-au“ (šuniukas), „ga-
ga“ (žąsis), „ti-ti“ (eiti) ir panašius. Tai jau tikros žmogiškos kalbos
pradmenys.

Vilniaus kolegija

Sveikatos priežiūros fakultetas

Slaugos ketedra

Referatas

Vaiko vystymasis 9-12 mėnesiuose

SL03C studentės Violetos Suboč
Dėstytoja V. Lapinskienė

2004 m.

Literatūra

Alfonsas – Algimantas Vingras „Jūsų kūdikis“

Teodoras Helbriugė ir Pirmosios 365 dienos“
Hermanas fon Vimpfenas

Leave a Comment