Slaugytojo ir paciento bendravimą įtakojantys veiksniai

8. lentelė. Pagrindinės su ligoniu susietos aplinkybės, įtakojančios bendravimą

24

9. lentelė. Veiksniai įtakojantys slaugytojos bendravimą su pacientu

26

10. lentelė. Pagrindinės slaugytojų pokalbių temos su pacientais

27

11. lentelė. Slaugytojų savybės įtakojančios bendravimą su pacientais

28

12. lentelė. Pagrindiniai slaugytojų bendravimo įgūdžių trūkumai

29

13. lentelė. Aplinkos veiksniai trukdantys slaugytojos ir paciento tarpusavio bendravimui

29

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

1 pav. Apklaustųjų pasiskirstymas pagal lytį

19

2 pav. Bendravimo svarba slaugytojos darbe

25

SANTRAUKA

Darbą sudaro dvi dalys:

• Teorinė;

• Empirinė

Teorinėje dalyje apžvelgiama bendravimo reikšmė pacientui ir slaugytojui, pagrindiniai veiksniai kurie gali įtakoti tarpusavio bendravimą sveikatos priežiūros įstaigoje ar namuose.

Empirinėje dalyje nagrinėjamas pacientų ir slaugytojų požiūris į bendravimo svarbą bei kokios pacientų ir slaugytojų savybės lengvina ir sunkina tarpusavio bendravimą.

Empirinis tyrimas atliktas apklausos būdu apklausiant 80

respondentų: 50 pacientų ir 30 slaugytojų dirbančių sveikatos priežiūros centre. Parinktas imties atrankos metodas: netikimybinis.

Įvadas

Bendravimas- tai kiekvienam iš mūsų įprasta kasdieninė veikla. Norime ar to nenorime, mokame ar nemokame, mes nuo ryto iki vakaro su kuo nors bendraujame. Bendravimas- tai gyvybinė veikla, kuri mums reikalinga kaip kvėpavimas ar miegas.

Be jo neapsieinama nė vienoje situacijoje kaip ir tokioje, kai atsiduriame sveikatos priežiūros įstaigoje, ten pacientui gali prireikti įvairaus bendravimo.

Jam gali prireikti patarimo,nuraminimo, rekomendacijos ar draugiško pokalbio, todėl slaugytoja privalo ne tik puikiai atlikti slaugos techniką, bet ir palaikyti tinkamą bendravimą su pacientu.Tačiau efektyvus tarpusavio bendravimas ne visuomet įvyksta. Darbo tikslas: Teoriškai ir empiriškai nustatyti ir įvertinti slaugytojo ir paciento bendravimą įtakojančius veiksnius.

Uždaviniai:

( Įvertinti bendravimą kaip gyvybinės veiklos svarbą pacientui ir slaugytojai.

( Nustatyti slaugytojo ir paciento bendravimą įtakojančius veiksnius.

( Palyginti slaugytojų ir pacientų požiūrį į tarpusavio bendravimą.

Tyrimo metodai:

( Literatūros apžvalga

( Empirinis tyrimas

1. Dalis. literatūros apžvalga

1.1 Bendravimo gyvybinė veikla

Žmogus yra socialinė būtybė ir kiekvieną dieną didesnį laiko dalį praleidžia bendraudamas su kitais žmonėmis. Bendravimas- tai specifinė žmonių sąveika veiksniais, mintimis vaizdiniais, emocijomis per kurią perduoda vieni kitiems informaciją, keičia vieni kitų elgseną ir geriau pažįsta vieni kitus.

Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai ką galvojame ar jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Mes turime būdų perkelti aplinkiniams savo požiūrį į juos mūsų sudaryta nuomone, susidariusius vertinimus. Savo ruožtu iš kitų žmonių galima sužinoti apie tai kaip mes patys atrodome iš šalies, ką kiti mano apie mus ir aplinkinių pasaulį.

Tik bendraudami žmonės gali:ugdyti kitus, tobulinti save, mokytis ir mokyti kitus, padėti kitiems, ieškoti pagalbos bei paramos sau. Bendravimas –tai viena svarbiausių žmogaus vertybių. Bendraujant iš kartos į kartą yra perduodama amžiaus kaupta žmonių patirtis, kultūrinės žinios. Be bendravimo neįmanomas joks profesinis pasirinkimas bei tobulėjimas, negalima jokia kuriamoji veikla.

Bendravimas siejasi su jausmais, mes patiriame pačių įvairiausių emocijų, tiek teigiamų, tiek neigiamų.Kadangi bendravimas būna ir džiaugsmingas ir skausmingas, jis tiek suartina žmones, tiek juos išskiria.

Ką nors darydami, ar nieko neveikdami, kalbėdami ar tylėdami, mes neišvengiame bendravimo. Net mūsų atsisakymas kalbėti ar nuėjimas šalin-

aplinkiniams yra svarbus informacijos šaltinis. Bendravimas – tai prasminga tarpusavio sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių, įvyksta tiek kalbantis, tiek ir be žodžių, sąmojingai ir nesąmoningai, būnant dviese ar atsidūrus didelėje žmonių grupėje. Be bendravimo neįmanoma nė viena kita gyvybinė veikla.

1.2 ŽMONIŲ BENDRAVIMĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI

Bendravimui, kaip ir visoms kitoms gyvybinėms veikloms, įtakos turi įvairūs veiksniai.

• Biologiniai veiksniai

Kad žmogus galėtų kalbėti, jis bent jau turi tinkamai girdėti, turėti tinkamai funkcionuojantį kalbos aparatą, kad galėtų tarti garsus, girdėti kitų žmonių balsus.Skaitymo įgūdžiams įgyti reikia, kad normaliai funkcionuotų ranka, kuria ruošiamasi rašyti. Bendravimas kūno kalba priklauso nuo nervų, raumenų ir skeleto sistemų adekvataus funkcionavimo.

Nors ir ne akivaizdžiai, bet hormonų gamyba taip pat yra susijusi su bendravimu. Dėl lytinių hormonų apykaitos aiškiai skiriasi moters ir vyro balsas. Taip pat moterys ir vyrai nevienodai kontroliuoja daugelį raumenų, tarp jų diafragmą, naudojamą garsui stiprinti. Kai kurie žmonės turi žemą monotonišką balsą, tuo tarpu kiti geba savo balsą įvairiai moduliuoti įvairiomis nuotaikoms efektyviai išreikšti.

• Psichologiniai veiksniai

Bendravimui įtakos turi žmogaus išprusimas, kasdieniame gyvenime jo vartojamo žodyno apimties. Geram bendravimui taip pat svarbu pašnekovo nuotaika. Susijaudinus paprastai kalbos tempas greitėja, kalbama garsiau, žodžius lydi gyvesni negu paprastai gestai. Pyktis dažniausiai reiškiamas pakeliant balsą. Nuo depresijos balsas išsilygina, pasidaro monotoniškas, o judesiai lėtėja. Bendravimą taip pat veikia žmogaus temperamentas ir charakteris, savigarba ir pasitikėjimas savimi.

( Socialiniai kultūriniai veiksniai

Dabar daugiau negu anksčiau vis mobilesnė, daugiarasė ir daugianacionalinė visuomenė reikalauja, kad bendraujant daugiau dėmesio būtų skiriama socialiniams, kultūriniams veiksniams. Etninių mažumų grupėse dažnai iškyla bendravimo problemų, kadangi prastai moka antrąją kalbą. Tačiau net ir vienoje kalboje gali būti vietinių žodyno skirtumų, kurių pašalietis gali nežinoti ir nesuprasti. Be tarmės, be akcento ir be socialinės klasės indikatorių, tam tikrų darbų ir profesijų specialus žodynas vertintas beveik kaip atskira”kalbos kultūra”. Technikos žodžiai ir išsireiškimai kasdien vartojami tarp vienos profesijos žmonių, pašaliniams gali būti visai nesuprantami.

Kūno kalbai poveikį daro ir kiti socialiniai kultūriniai veiksniai.

Rengimasis gali perduoti labai įvairią informaciją apie žmogaus etninę kilmę, apie religinę priklausomybę socialiniai grupei.

Požiūriai į leistiną ir nepriimtiną prisilietimą prie kito žmogaus taip pat įvairūs. Bendravimas prisiliečiant prie kito žmogaus pats primityviausias, tačiau kiekvienose kultūrose jis vertinimas skirtingai.

Individo socialinė kilmė ir kultūros lygis paprastai daro įtaką jo vertybių ir tikėjimo sistemai, kuri lemia žmogaus elgesį. Taip pat didelę reikšmę grupių tarpusavio sąveikai teikia organizuotos religijos. Specialiai parinktos maldos vietos tampa bendravimo centrais- kartais žmonių grupėms, o kartais asmeniniam bendravimui su dievu.

( Aplinkos veiksniai

Bendravimo gyvybinės veiklos veiksmingumą gali padidinti tinkama fizinė aplinka. Bloga kambario ventiliacija, pernelyg aukšta ar žema temperatūra gali sudaryti nepatogumų ir bendravimo metu trukdyti sukaupti dėmesį. Apšvietimas taip pat svarbu, esant itin ryškiai šviesai,žmogui gali būti nepatogu kalbėtis, o esant prastam apšvietimui ,gali būti praleista svarbi neverbalinė užuomina.

Bendravimui įtakos gali turėti aplinkos triukšmas. Kai kuriems žmonėms asmeniniais reikalais lengviau kalbėti esant tam tikram garsų, triukšmo fonui, o kai kuriuos žmones blaško net mažiausias triukšmelis.

Pokalbis bus laisvesnis, jeigu ir baldai bus tinkamai sustatyti, kad, tarkim, besikalbantieji nebus stalu atskirti, kad kėdės bus patogios, kad besišnekučiuojantieji žiūrės vienas į kitą į akis.

( Politiniai ekonominiai veiksniai

Labai didelę įtaką bendravimui daro šių dienų sparti mokslo bei technikos pažanga, kurie, žinoma, padidino žmogaus galimybes bendrauti.Industrinėse visuomenėje net žemesnių ekonominių pakopų žmonėms yra prieinami laikraščiai, radijas, televizija ir telefonai, tai yra masinės informacijos priemonės.

Nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu veikia platūs telekomunikacijų tinklas, kurie daro įmanomą greitą pasaulinę ryšių sistemą. Be to šiais laikais daugelyje gyvenimo sričių naudojami kompiuteriai kaip informacijos perdavimo ir bendravimo priemonė.

Tačiau negalima taip pat pamiršti, kad gausus masinės informacijos srautas bei intensyvūs žmonių kontaktai bendravimą gali dar labiau apsunkinti, padaryti jį paviršutinišką.Dėl plintančio susvetimėjimo vis labiau įsigali žmonių bukumas ir emocinis kurtumas, net agresyvumas ir žiaurumas, o tai daro neigiamą įtaką žmonių bendravimui.

1.3 Bendravimas- slaugos elementas

Bendravimas slaugoje neturi būti vertinamas kaip savaime suprantamas, jis skiriamas į nesąmoningą ir iš anksto apgalvotą. Geras bendravimas-

sėkmingas slaugos pagrindas. Slaugytoja privalo ne tik puikiai atlikti slaugos techniką, bet ir palaikyti tinkamus santykius su pacientu. Pacientų priėmimas, duomenų rinkimas, informavimas, pacientų mokymas, parengimas visoms slaugos procedūroms-slaugytoja turi sugebėti imtis iniciatyvos, padrąsinti ir palaikyti tinkamą bendravimą su pacientu. Bendravimas reikalingas tiek slaugytojai, tiek ir pacientui, tai yra priemonė tikslui pasiekti.

Žmonės, apsilankę sveikatos priežiūros institucijoje, dažniausiai jaučia nemenką informacijos poreikį: dėl diagnozės, gydymo ir slaugymo, būsimų tyrimų, procedūrų, reabilitacijos bei vidaus tvarkos.

Jie nori būti ne tik išklausyti, bet ir išgirsti: niekas taip neerzina kaip dėmesio stoka, kuomet ieškai gydytojo ar slaugytojo pagalbos. Tapę priklausomi nuo kitų paramos, pacientai tampa pažeidžiammi, juos kankina abejonės, neramina supanti aplinka. Pacientai ieško sveikatos piežiūros specialisto, kuris ne tik išklausytų, bet ir parodytų laukimą dėmesį, supratimą ir pagalbą. Pacientui bendravimas yra vienintelis būdas informacijai apie savo ligą gauti, savo problemoms išsakyti, ryšiams su kitais pacientais palaikyti.

Tik bendraudama slaugytoja gali padėti ir paremti pacientą, nuraminti ir paguosti, parodyti draugiškumą ir dėmesį, gauti naujų duomenų, kuriuos būtų galima panaudoti, toliau planuojant paciento slaugą.

Pagrindiniai bendravimo būdai, kuriuos slaugytoja vartoja- tai prisilietimas ir pokalbis su pacientu.

Prisilietimas-tai svarbi bendravimo forma, leidžia slaugytojai ir ligoniui geriau vienas kitą suprasti. Liesdama- tai yra neverbaliai bendraudama, slaugytoja gali pranešti ligoniui, kad jis yra artimas ir, kad juo rūpinasi. Lietimas gali būti ir būdas nuraminti, skatinti pradėti pokalbį. Ligoje ar nelaimėje lytėjimas gali būti labiausiai tinkama bendravimo forma. Ypač rimtai sergantys ir sužeisti, psichologinės krizės apimti žmonės, bei senyvi žmonės, kurių pojūčiai būna susilpnėja, tik lietimu patiria saugumą, šilumą ir paramą. Slaugytojai uždėjus ranką pacientui ant peties arba laikant jo ranką, ligoniui gali būti lengviau išdėstyti, kas neramina jį, slegia širdį.

Pokalbis-tai tikslingas bendravimas tarp slaugytojos ir paciento. Šis pokalbis skiriasi nuo kasdieninių tauškalų. Pokalbį sąlygoja paciento poreikis, kurį lemia jo situacija. Pokalbio metu slaugytoja gali parodyti dėmesį, paramą, artumą, o pacientas gali išsakyti jį kankinančias mintis ir rūpesčius. Todėl toks bendravimas padeda užmegzti ryšį ir sukurti saugumo jausmą, taip pat ir būtina priemonė informacijai iš paciento gauti.

Slaugytoja bendraudama su pacientu, gali jį taip pat pamokyti, suteikti jam būtinos informacijos.

Mokymas ir informavimas-tai vieni iš svarbiausių slaugytojos užduočių.

Visa tai kas vyksta sveikatos priežiūros centre med. Personalui yra savaime suprantami dalykai, tačiau pacientams tai gali atrodyti gluminančiai ir keistai, keliantys jiems nerimą. Įvairios situacijos sveikatos priežiūros įstaigose pacientui dažnai yra naujos ir nepažįstamos, todėl jos lengvai gali sukelti nesaugumo jausmą, kuris dažniausiai atsiranda dėl žinių apie savo būklę ar jos valdymą stokos. Slaugytoja turi išsiaiškinti, kokios informacijos pacientui reikia, užtikrinti, kad ta informacija būtų suteikta, ir pasirūpinti, kad pacientui atrodytų tinkama ir svarbi.

Slaugytoja suteikdama informacijos gali padėti pacientui išgyventi tyrimus, įveikti stresą.

Informacija turi prisidėti prie to, kad pacientui jo situacija kiek įmanoma būtų nuspėjama. Jei pacientas, pavyzdžiui, turi eiti į tyrimą, slaugytoja privalo įsitikinti, kad jis žino, koks tai tyrimas, kodėl jį reikia atlikti, kaip jis turi elgtis prieš tyrimą, jo metu ir po jo, bei kada tai vyks. Informaciją reikia suteikti iš anksto ir taip, kad pacientas turėtų galimybę susivokti. Tai reiškia, kad pacientą būtina informuoti normalia, suprantama kalba, praleidžiant medicininius terminus bei ligoninės žargoną.

Taigi bendravimas slaugoje yra būtinas, tai pagrindas tiek slaugytojai, tiek pacientui. Be bendravimo neįmanoma pradėti vykdyti jokios slaugos veiksmų.

1.4 SLAUGYTOJOS IR PACIENTO ASMENYBĖS SAVYBIŲ ĮTAKA BENDRAVIMUI

1.4.1 Paciento asmenybės ypatumai

Kokos bendravimas vyksta tarp slaugytojos ir paciento labai priklauso ir nuo jų asmenybės savybių. Kiekvienas žmogus yra individuali asmenybė, turinti tam tikrą charakterį ir temperamentą. Vieni drąsūs, atlaidūs, draugiški ir atviri, kiti – baikštūs, tylūs, uždari. Slaugytojai bendraujant su pacientais derėtų žinoti ir atsižvelgti į jų asmenybės savybes. Asmenybės pagrindu laikomas temperamentas, kuris skirstomas į keturis pagrindinius tipus.

(Sangvinikas – tai linksmas, draugiškas, nuoširdus, judrus ir emocionalus žmogus, turintis humoro jausmą. Tačiau toks žmogus gali netesėti duoto žodžio, kartais pamiršti, pameluoti, gali sunkiai pakelti vienatvę.

(Cholerikas – tai ryžtingas, audringas, linkęs išradingai ginčytis, rizikuoti, nuolat skuba, nesivaldo, nekantrus, užsispyręs, greitai prarandantis pusiausvyrą ir taktišką bendravimą.

(Flegmatikas – tai ramūs, nuoseklūs, susivaldantys, kantrūs ir ištvermingi žmonės. Jie neeikvoja jėgų be reikalo, sunkiai įsitraukia į darbą, sunkiai prisitaiko prie aplinkos, uždari, nekalbūs, per daug mėgsta būti vieni, individualistai, o tai sunkina bendravimą.

(Melancholikas – tai liūdnas, labai jautrus žmogus, sutrinka naujoje aplinkoje ar ištikus nelaimei, greitai prisitaiko prie kitų, kartais įtarus ir labai nepasitikintis, lengvai įsižeidžia, dažnai paklūsta kitų valiai.

Šio tipo žmonės vengia draugijos, todėl jiems sunkiau užmegzti kontaktą ir bendrauti su kitais žmonėmis.

Sangviniko ir choleriko tipui priklausantys žmonės lengvai užmezga kontaktus, yra atviri, noriai bendrauja su kitais, nevengia demonstruoti savo jausmų. Tačiau jie pernelyg greitai ir stipriai reaguoja į bet kokias pastabas, komentarus, tačiau tuo pačiu, ypač choleriko tipo, jie greitai ir atslūgsta, primiršta. Tuo tarpu flegmatiko ar melancholiko tipo žmonės vengia atvirai rodyti savo jausmus, yra tylūs, uždari, sunkiai įsitraukia į bendravimą.

Taigi jeigu slaugytoja bendraudama su pacientais atsižvelgs į jų asmenybės bruožus, tai galės išvengti nemalonių konfliktų ar nesusipratimų.

1.4.2 PAGRINDINIAI SLAUGYTOJOS TIPAI

Kalbant apie kontaktą tarp slaugytojos ir ligonio, be ligonio asmenybės, reikia atkreipti dėmesį ir į slaugytojos asmenybę. Kad atsirastų efektyvus bendravimas tarp slaugytojos ir paciento, kiekvienai slaugytojai būtina gerai pažinti save, savo charakterio bruožus, žinoti darbo stilių ir savo poveikį ligoniams. Yra keletas dažniausiai pasitaikančių slaugytojos tipų:

(Rutiniška slaugytoja. Būdingiausias jos bruožas – mechaniškas savo pareigų atlikimas. Tokio tipo slaugytojos užduotis – vykdyti tiksliai ir viską, kas reikalinga pacientams slaugyti. Tačiau ji neretai paties paciento nemato. Tokia slaugytoja gali prikelti ir miegantį ligonį, norėdama sugirdyti jam paskirtus migdomuosius.

(Nervinis tipas. Tai slaugytojos, jaučiančios nuovargį, manančios, jog jų pastangos nesulaukia įvertinimo. Dėl tokio dirglumo ir pacientai negali šalia jų jaustis ramiai. Tokios slaugytojos kartais nesąmoningai vengia kai kurių pareigų, laikydamos jas pernelyg sunkiomis.

(Artistinis tipas. Tokios slaugytojos sąmoningai atlikdamos tam tikrą vaidmenį, siekdamos tam tikro idealo. Jeigu toks elgesys peržengia leistinas ribas, tuomet išnyksta betarpiškumas, atsiranda nenuoširdumas.

Siekdama žmogiškumo idealo slaugytoja staiga pradeda vaidinti geradarę, dažnai rodydama neeilinius, “artistinius”sugebėjimus. Visa tai gali sutrukdyti formuotis kontaktui tarp slaugytojos ir ligonio.

(Vyriškas tipas. Tokios slaugytojos yra ryžtingos, energingos, pasitikinčios savimi. Tačiau jei dominuojantys charakterio bruožai pernelyg išreikšti, pacientai apibūdina jas kaip agresyvias, despotiškas ir nelabai mėgsta jas.

(Motiniškas tipas. Tai miela, švelni, jautri slaugytoja, kuri iš tiesų stengiasi rūpintis pacientais kaip tikra motina.

(Slaugytoja specialistė. Šiam tipui priskiriamos slaugytojos, kurios dėl tam tikrų asmeninių ypatybių bei polinkių atlieka specialios paskirties darbus. Kartais jos gali būti tik siauros srities fanatikės, sugebančios atlikti tik savo darbą ir niekuo daugiau nesidominčios.

Taigi kiekvienas slaugytojos tipas turi savo privalumų ir trūkumų.

Mokėjimas bendrauti su pacientais – tai sugebėjimas išnaudoti savo charakterio privalumus, neleidžiant pasireikšti trūkumams.

1.5 SLAUGYTOJO IR PACIENTO BENDRAVIMĄ NAMUOSE ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI

Slaugytojai bendrauti su pacientu tenka ne tik sveikatos priežiūros įstaigose bet ir paciento namuose.

• Prisistatymas. Pirmas slaugytojos kontaktas yra pasisakyti savo vardą ir pavardę, iš kur ir dėl ko atėjote. Jeigu slaugytoja nešioja prisisegusi ženklą su pavarde, reikia neužmiršti, kad žmonės gali turėti silpną regėjimą. Paklausti paciento kaip į jį kreiptis, daugeliui pagyvenusių žmonių nepatinka, kai į juos kreipiasi vardu.Labai svarbu, kad slaugytoja į suaugusį pacientą kreiptųsi ponas, ponia, panele arba kitais tinkamais kreipiniais, jeigu jos nebuvo prašyta kreiptis kaip nors kitaip.

• Bendravimas su paciento šeima. Ir dviems žmonėms bendrauti gali būti pakankamai sudėtinga, o susitikti su trimis, keturiais ar dar didesniu būriu žmonių, gali visai susukti galvą, jei slaugytoja nepasitiki savimi nors tiek, kiek reikia bendraujant su vienu pacientu.

Slaugytoja gali būti įsitikinusi, kad bendravimas su šeimos nariais yra nesvarbus ir kelia daugiau rūpesčių nei teikia naudos. Be abejo šeimos nariai labai padeda renkant anamnezę ar skatinant pacientą bendradarbiauti. Tačiau kartais mes galime negauti informacijos apie svarbius dalykus dėl to, kad šeima gali juos slėpti, bijodama pasirodyti nenormali. Jei į tai neatsižvelgsime, artimųjų nerimas išliks, ir slaugant pacientą šeima bus didesnė kliūtis nei sąjungininkė.

• Išsiblaškymas. Jis susijęs su tokiais veiksniais, kurie atitraukia mūsų dėmesį, kai mėginame su kuo nors pasikalbėti, pvz. kai įjungtas televizorius. Tokiu atveju reikėtų tartis su pokalbio dalyviais, kad jie pašalintų dėmesį blaškantį šaltinį. Visada būkim dėmesingos.

• Pasikeitimas nuostatomis ir emocijomis. Faktai rodo, kad emocijas ir nuostatas daugiausia perduodame nežodiniais būdais: balso tonu, veido išraiška, gestais. Kai bendraujame su pacientu, dažnai pamirštame, kad šypsena, suraukta kakta, arba judesys pacientui daug pasako. Jie mielai supranta, kad šypsena yra ženklas, jog jis mums patinka, suraukta kakta gali reikšti priešingą jausmą. Staigūs judesiai suvokiami kaip užimtumo ženklas.

• Informacijos teikėjas ir paslapties išsaugojimas. Kitą potencialią problemą pacientams sudaro jų atsidūrimas informacijos teikėjo vaidmenyje. Pacientai gali manyti esant nereikalinga duoti informaciją apie savo socialinius reikalus. Kada tokią informaciją turėti yra iš tikrųjų būtina, reikia labai didelio takto, siekiant ją išgauti ir paaiškinti, jog informacija svarbi. Pacientui turi būti paaiškinama, kad viskas, kas pasakojama, bus laikoma konfidencialia informacija.

1.6 Bendravimo sutrikimai

Daugelis pacientų palankiai vertina bendravimą su slaugytoja, tačiau taip pat yra ir daug kritikos. Pagrindinės problemos, su kuriomis ligonis gali susidurti, atlikdamas bendravimo gyvybinę veiklą, tai : pažinimo, kalbos, klausos, regos, pojūčių, judėjimo bei kūno kalbos problemos.

(Pažinimo problemos

Pažinimo problemų iškyla vaikams, turintiems protinę negalią, kurie negali nepriklausomai bendrauti. Jiems svarbus neverbalinis bendravimas.

Kartais pažinimą trikdo nelaimingas atsitikimas arba liga (tai gali būti

Alzhaimerio liga). Tačiau ir be ligos kai kuriems žmonėms senatvėje pasitaiko sumažėjęs gebėjimas mąstyti ir atsiminti ženklus bei signalus.

(Kalbos problemos

Žodinis bendravimas gali būti sutrikdytas, kai dėl fizinių negalavimų pažeidžiamas balsas. Žmogui kalbėti trukdo: sausa burna, specifinės infekcijos (laringitas, tonzilitas), mikčiojimas. Ligonis laikinai balsą gali prarasti po tracheostomijos arba ištiktas isterinės psichoneurozės, o negrįžtamai praranda balsą po gerklų operacijos laringektomijos.

(Klausos problemos

Balsinio bendravimo įgūdžių sunku įgyti kurčiam ar su klausos negalia gimusiam kūdikiui. Vaikams gali atsirasti klausos problemų dėl pasikartojančio viduriniosios ausies infekcijos. Klausos sutrikimą kartais lydi nemalonus spengimas, ūžimas ausyse, kuris gali sukelti nemigą, depresiją.

(Regos problemos

Kūdikis gali būti iš prigimties aklas ir tokiu atveju iš pat pradžių reikia specialisto patarimo, kad maksimaliai būtų naudojamasi kitais bendravimo būdais. Iškyla visai kitokia problema, kai regintis žmogus staiga apanka. Slaugytoja staiga regėjimo netekusiam žmogui gali padėti, apibūdindama aplinką, vykstančius reiškinius, pabrėždama orientyrus. Kai kurie pacientai gali būti apakę viena akimi. Ir nors žmogaus kūnas stebėtinai geba prisitaikyti prie įvairiausių pokyčių, tačiau praradus dalį vizualinio lauko, reikia laiko prisitaikyti prie naujų bendravimo sąlygų.

(Pojūčių problemos

Atsiranda įvairių problemų, kai prarandamas odos jautrumas, prarandamas gyvybiškai svarbus bendravimo komponentas. Praradus odos jautrumą, sumažėja žmogaus galimybės fiksuoti jį apsaugančius signalus.

Tokiais atvejais nejaučiama pernelyg didelio karščio, ir žmogaus oda gali būti nudeginta, žmogus gali atsitrenkti į aštrų daiktą ir nejusti žaizdos, atsiradusios pažeidus odą ir po ja esančius audinius.

( Judėjimo problemos

Kai žmogus praranda gebėjimą judėti, pažeistoji kūno vieta jau nebegali būti naudojama neverbalinei informacijai perduoti. Priklausomai nuo paralyžiaus masto įvyksta skirtingi bendravimo pobūdžio pokyčiai.

Vienpusio paralyžiaus ištikti ligoniai gali prarasti iki 30 %

neverbalinio bendravimo galimybių. Ištikus dešiniajai hemiplegijai dauguma žmonių negali rašyti, o esant kairiajai hemiplegijai gali sutrikti kalba.

Abipusio paralyžiaus (paraplegijos) ištikti žmonės irgi gali prarasti iki 50% neverbalinio bendravimo galimybių. Jie negali atlikti veiksmų žemiau juosmens ir, suprantama, negali vaikščioti. Vadinasi, jie negali šiomis kūno dalimis perduoti įprastos neverbalinės informacijos.

Tetraplegijos (visų keturių galūnių paralyžiaus) pažeisti pacientai netenka didesniosios dalies neverbalinio bendravimo galimybių, išlieka tik veido išraiška ir akių kontaktas.

( Kūno kalbos problemos

Yra žmonių, kurie turi “normalų” kūną, tačiau jo dalių, funkcijų požiūriu, negali kalbėti kūno kalba. Egzistuoja ne tik kūno kalbos perdavimo problemos, bet ir žmonių perduotos kūno kalbos interpretacijos problemos.

Viena iš paciento problemų yra negalėjimas išsitiesti ir šiek tiek atitiesti pečius, kas taip būdinga savimi pasitikintiems, linksmiems žmonėms.

Pernelyg didelis bendro pobūdžio aktyvumas dažnai būna pykčio ir nevilties išraiška. Tačiau yra ir tokių pacientų, kurie nebūdami nei pikti, nei nusivylę paprasčiausiai negali atsipalaiduoti ir ramiai pasėdėti.

Kai kuriems pacientams būdingas nenormaliai didelis “vietinis”

aktyvumas, kai žmogus negali kontroliuoti vieno ar kelių raumenų. Pacientas gali beprasmiškai ir be perstojo maskatuoti rankomis ir dėl to pacientas rankų pagalba negali perteikti to, ko nori.

Antra vertus, struktūrinių kūno trūkumų gali ir nebūti, tačiau dėl priverstinės laikysenos gulint lovoje, sėdint kėdėje su ratais, taip pat gali atsirasti kūno kalbos problemų. Slaugės gali padėti pacientams:

šnekėtis su jais atsisėdusios.

Taigi ligonis gali turėti įvairiausių problemų, sunkumų, trukdančių gyvybinėje bendravimo veikloje. Tad slaugei yra svarbu padėti pacientui atskleisti bent optimalias jo bendravimo galimybes.

Jeigu pacientas turi klausos, kalbos ar pažinimo sunkumų, slaugytoja gali padėti bendrauti vartodama neverbalinę kalbą. Regėjimo problemų turinčiam žmogui slaugytoja gali padėti apibūdindama aplinką ir aplink vykstančius reiškinius.

Kad ir koks bebūtų nejudrumo, paralyžiaus mastas, pagrindinis slaugytojos tikslas – emociškai palaikyti, skatinti ir mokyti pacientą, vadovaujantis fizioterapeuto patarimais, kontroliuoti paralyžiaus pažeistus raumenis, siekiant, kad pagerėtų paciento neverbalinio bendravimo gyvybinė veikla.

1.7 SLAUGYTOJOS BENDRAVIMO ĮGŪDŽIAI

Savo kasdieniniame darbe slaugytoja bendrauja su daugybe žmonių. Tačiau gerai bendrauti nėra lengva ir paprasta, tam reikalingi bendravimo įgūdžiai ir patirtis. Kaip slaugytoja naudoja savo asmeninius bendravimo įgūdžius, turi didžiulės įtakos paciento slaugai. Pavyzdžiui, kaip klausosi, kaip sugeba sudaryti tinkamą atmosferą, kad pacientas atsiskleistų, ir kaip pasiūlo nuoširdžią pagalbą ir paguodą.

Pagrindiniai bendravimo įgūdžiai, palengvinantys bendravimą yra šie:

(Atidus išklausymas – tai įsiklausymas į kito asmens žodžius, mintis, jausmus, ar jie būtų išreikšti , ar numanomi. Išklausymas reikalauja jautrumo, supratimo ir santūrumo kito žmogaus atžvilgiu. Aktyviai klausantis padidėja galimybė suteikti visapusę pagalbą ir paramą. Aktyviai klausantis reikia laikytis tam tikrų principų:

– kalbant pacientui nepertraukinėti klausimais ir komentarais;

– klausantis reikia atkreipti dėmesį ne vien tik į tiesiogiai sakomus žodžius, bet ir į tai, kas slypi už jų;

– žiūrėti į kalbantįjį, tai yra leisti žmogui suprasti, jog domimasi tuo, kas sakoma;

– nepainioti savo jausmų su savo atsakymais. Geram klausytojui yra būtina atskirti emocinę reakciją nuo klausymosi ir supratimo. Vengti stiprių pykčio ir liūdesio jausmų, kurie gali trukdyti atidžiai klausytis ir supratingai reaguoti.

(Dėmesingumas. Jei parodysime tikrą susidomėjimą žodiniu bei nežodiniu būdu, kitas žmogus patirs dėmesį bei rūpestį, vadinasi, ir jausmą, kad jis nėra vienas su savo problemomis. Taip sukuriama galimybė atsiverti.Tikroji dėmesio reikšmė ne užbėgimas už akių,o pritarimas ir susidomėjimas. Dėmesio negalima pasiekti akimirksniu,tam reikia laiko.

(Šiluma ir rūpestis. Rūpinimasis – tai pagalba kitam žmogui, kad jis vystytųsi ir galėtų atskleisti patį save. Jis apima fizinį ir psichologinį dalyvavimą. Šiluma daugiausia perduodama bendraujant nežodiniu būdu.

Slaugytoja ją gali perduoti:

– šypsodamasi, draugišku balsu kreipdamasi į pacientą;

– liesdama pacientą;

– stovėdama ir laisvai bendraudama su pacientu, tai yra stovėdama atsipalaidavusi, kojos turi tvirtai stovėti ant žemės, rankos ir kojos neturi būti sukryžiuotos.

(Nuoširdumas. Labai svarbu su pacientu būti nuoširdžiam, atviram ir sąžiningam. Jeigu tikimės, kad jis bus sąžiningas, tai turėtume būti pasirengusios atsakyti tuo pačiu. Tik abipusis pasitikėjimas sukuria laisvą ir atvirą bendravimą.

(Pagarba. Ne mažiau svarbu jausti ligoniui pagarbą, kuri prasideda jau nuo kreipimosi į jį. Kreipdamiesi su pagarbą į ligonį suteikiame jam galimybę pajusti, kad iš tikrųjų jį gerbiame ir vertiname.

(Susitapatinimas. Ypač svarbu sugebėti suprasti ligonį, įsivaizduoti save jo vietoje, pamatyti jo problemą taip, kaip ją mato jis pats.Įsijautimas būtinas tarpasmeninio ryšio užmezgimui, savęs tobulėjimui, mokymuisi ir savo patirties.

(Rūpinimasis- tai pagalba kitam žmogui, kad jis vystytųsi, ir galimybė atskleisti save patį. Kad atsirastų rūpinimosi santykiai, reikia perduoti žinias, būti kantriam, sąžiningam, nuoširdžiam, tikėti, turėti viltį ir būti drąsiam.Slaugytojai rūpinimasis yra daugiau nei kito žmogaus priežiūra tai taip pat ir domėjimasis ir globa.

1.8 Netinkamas slaugytojos vaidmuo bendraujant su pacientu

Kartais slaugytoja bendravimą gali apsunkinti netinkamu elgesiu, kuris gali pakenkti santykiams su pacientu. Todėl bendraujant su pacientu reikėtų vengti tokių klaidų, kaip:

(Nesiklausymas. Tas, kuris nesiklauso vienaip ar kitaip parodo, kad žmogus jam neįdomus, nuobodus. Nemokėdamas bendrauti žmogus dažnai nesiklauso, jis užsiėmęs savo veiksmų apmąstymu, kad nebesugeba klausytis.

(Vertinimas. Slaugytoja negali primesti savo nuomonės, kas yra neteisinga, o kas ne. Ji privalo susilaikyti nuo aiškinimo ir vertinimo, kad pacientas turėtų erdvės išreikšti mintis ir jausmus apie savo ligą ar gyvenimo situaciją.

(Atstūmimas. Nenorint diskutuoti tam tikra tema, parodoma, kad paciento problema ar poreikis yra nereikšmingas ar menkavertis. Tokį aiškinimą pacientas gali suprasti kaip jo asmens atstūmimą. Temos pakeitimas prisiimant paciento problemą taip pat gali sukliudyti pacientui atsiverti.

(Patarimai. Ligoniui reikia nurodyti, tekti informaciją ir instruktuoti, jai jis konkrečiai klausia arba jei tai būtina. Tačiau kai kalbama apie asmenišką pasirinkimą, slaugytojai vertėtų vengti patarimų.

(Stereotipiniai atsakymai. Jeigu ligonis kalba apie prastą savijautą, nuotaiką, slaugytojai derėtų vengti tokių atsakymų kaip kad “tai normalu”, “taip turi būti”. Taip slaugė parodo, kad paciento pareiškimui ji neteikia reikšmės, jog tai visai jai nesvarbu.

Taigi jeigu pacientas pajus, kad jis yra vertinamas, teisiamas, kaltinamas arba įtariamas, tuomet bendravimas gali nutrūkti arba tapti paviršutinišku.

1.9 TEORINĖS DALIES

Išvados

Žmogaus bendravimui nuolat turi įtakos įvairūs veiksniai: biologiniai, psichologiniai, socialiniai, kultūriniai, aplinkos bei politiniai, ekonominiai veiksniai.

Geras bendravimas – tai sėkmingas slaugos pagrindas. Pacientas atėjęs į sveikatos priežiūros įstaigą susiduria su nepažįstama aplinka, nepažįstamais žmonėmis, nesuprantama veikla ar kalba.

Kad bendravime galėtų išvengti nesusipratimų ir nemalonių konfliktų, slaugytoja visų pirma turėtų gerai pažinti save, savo darbo stilių, bei atsižvelgti į paciento asmenybės bruožus.

Pagrindinės problemos su kuriomis pacientas gali susidurti bendravimo gyvybinėje veikloje, tai pažinimo, kalbos, klausos, regos, pojūčių, judėjimo bei kūno kalbos problemos.

Kiekviena slaugytoja privalo įgyti bendravimo įgūdžių ir vengti tokių klaidų kaip atstūmimo, nesiklausymo, vertinimo, patarimų ir komentarų davimų, ir stereotipinių atsakymų.

2 DALIS. EMPIRINIS TYRIMAS

Tyrimui pasirinktas metodas – anoniminė anketinė apklausa.

Empirinio tyrimo tikslas: palyginti slaugytojų ir pacientų požiūrį į tarpusavio bendravimą. Tiriamųjų grupė pasirinkta netikimybiniu būdu.

Anketas užpildė 80 respondentų: 50 pacientų ir 30 slaugytojų. Tiriamieji tyrime dalyvavo savanoriškai. Pacientams buvo pateikta 10 klausimų, slaugytojoms – 7 klausimai. Atsakydami į anketos klausimus respondentai galėjo pasirinkti jiems tinkamus variantus.

3 DALIS. EMPIRINIO TYRIMO REZULTATAI IR JO APTARIMAS

3.1 Pacientų apklausos duomenys

Anketas užpildė 50pacietų, iš jų 27 moterys – tai sudaro 54% visų apklaustųjų, ir 23 vyrai – 46% (1 pav.). Jų amžius buvo įvairus, nuo 17

iki 72 metų. Anketoje buvo 10 klausimų. Atsakydami į anketos klausimus respondentai galėjo pasirinkti jiems tinkamus variantus.

[pic]

1 pav. Apklaustųjų pasiskirstymas pagal lytį.

Pirmuoju anketos klausimu buvo norima sužinoti respondentų nuomonės, ar jiems reikalingas bendravimas su slaugytoja. Buvo pateikti keturi atsakymo variantai: 1 – labai svarbus, 2 – svarbus, 3 – mažai svarbus, 4 – nesvarbus(žr.1lent.).

1. Lentelė. Respondentų nuomonių pasiskirstymas apie bendravimo su slaugytoja svarbą

|Variantai|Respondentai |

| |Iš viso |Moterys |Vyrai |

| |proc. |skaičiai |proc. |skaičiai |proc. |skaičiai |

|Labai |24 |12 |33 |9 |13 |3 |

|svarbus | | | | | | |

|svarbus |56 |28 |56 |15 |57 |13 |

|mažai |14 |7 |11 |3 |17 |4 |

|svarbus | | | | | | |

|nesvarbus|6 |3 |0 |0 |13 |3 |

Pirmą atsakymo variantą (l. svarbus) pasirinko iš viso 24% (12)

respondentų, iš jų 33% (9) moterys ir 13% (3) vyrų (2 pav.). Antrą variantą (svarbus) pasirinko 56% (28) pacientai ), 56% (15) moterų ir 57%

(13) vyrų. Trečią variantą (mažai svarbus) – iš viso 14% (7), iš jų 11%

(3) moterys ir 17% (4) vyrai. Ketvirtą variantą (nesvarbu) pažymėjo 6%

(3) ligoniai, vyrų 13% (3) ir nė viena moteris nepažymėjo šio varianto0%(0).

Taigi didžioji dalis pacientų– 56% (28) sutinka , kad patekus į sveikatos priežiūros įstaigą žmogui bendravimas su slaugytoja yra svarbus(žr. pried;1 pav.).

Respondentai turėjo paaiškinti, kodėl pasirinko tokį atsakymo variantą.

Paminėsime keletą jų nuomonių: “bendraujant jaučiuosi saugesnis”, “todėl, kad padeda kai reikia pagalbos”, “iš dalies priklauso nuo to mano savijauta”, kad nebūtų nuobodu”, “todėl, kad norisi išsikalbėti” ir t.t.

2 lentelė. Respondentų kreipimosi į slaugytoją dažnumas

|Variantai |Parama |Informacija |

| |proc. |skaičiai |proc. |skaičiai |

|Visada |10 |5 |32 |16 |

|Dažnai |42 |21 |48 |24 |

|Retai |36 |18 |18 |9 |

|Niekada |12 |6 |2 |1 |

Į antrą anketos klausimą “ar kreipiatės į slaugytoją , kai reikalinga parama ir informacija ?”respondentų atsakymai buvo įvairūs(2lent.) . Jie galėjo pasirinkti vieną iš keturių variantų: 1-visada ;2-dažnai ; 3-retai

;4-niekada .

Į klausimą, ar kreipiasi pacientai dėl paramos jų atsakymų duomenys pasiskirstė : visada-10% (5) ; dažnai-42%(2) ;retai-36%(18) ;niekada-12%(6)

Didžioji pacientų dalis (42% ) teigia, kad visada kreipiasi dėl paramos, tačiau 1/3 pacientų (36%) pareiškė, kad retai prašo slaugytojos dėmesio.

Respondentų atsakymai į klausimą ar kreipiasi į slaugytoją, kai reikalinga informacija, pacientai atsakė: visada-32 %(16) ; dažnai-48%(24);

retai-18%(9); niekada-2%(1) .

Apibendrinant gautus rezultatus galima teigti, kad pacientai tiek dėl paramos (42%), tiek dėl informacijos (48%) dažnai kreipiasi į slaugytoją.

3. Lentelė. Pagrindinės pacientų pokalbių temos su slaugytojomis

|Variantai|Atsakymai |

| |Retai |Kartais |Dažnai |Labai dažnai |

|ligą |12 |6 |28 |14 |40 |20 |20 |10 |

|tyrimus |10 |5 |26 |13 |42 |21 |22 |11 |

|Pacientų |32 |16 |36 |18 |18 |9 |14 |7 |

|artimuosi| | | | | | | | |

|us | | | | | | | | |

|politiką |98 |49 |2 |1 |0 |0 |0 |0 |

|Pacientų |46 |23 |24 |12 |18 |9 |12 |6 |

|problemas| | | | | | | | |

|ir | | | | | | | | |

|rūpesčius| | | | | | | | |

|Paciento |34 |17 |42 |21 |14 |7 |10 |5 |

|pomėgius | | | | | | | | |

|Įstaigos |44 |22 |34 |17 |18 |9 |4 |2 |

|taisykles| | | | | | | | |

Tiriamųjų grupei buvo pateiktas klausimas “apie ką dažniausiai kalbatės su slaugytojomis?”(žr.3lent.). Buvo pateikta keletas temų variantų ir kiekvieną variantą respondentas turėjo įvertinti atitinkamais skaičiais

(1 – retai, 2 – kartais, 3 – dažnai, 4 – labai dažnai).

Slaugymą, kaip pokalbio temą apklaustieji pacientai įvertino: 1 balu

– 36% (18), 2 balais – 20%(10), 3 balais – 30%(15), 4 balais – 14% (7).

Apibendrinant gautus rezultatus tiriamųjų asmenų atsakymai pasiskirstę netolygiai. 1/3 pacientų įvardijo, kad apie slaugą su slaugytoja kalba retai, tačiau taip pat 1/3 teigia, kad tai dažna pokalbio tema.

Kaip dažnai kalba apie paciento ligą, respondentai įvertino: 1 balu

12%(6), 2 balais 28%(14), 3 balais 40%(20), 4 balais 20%(10).

Taigi dauguma pacientų 40%(20) teigia, kad liga kaip pokalbio tema yra dažna.

Pokalbio apie tyrimus dažnį respondentai įvertino: 1 balu 10%(5) , 2

balais 26%(13), 3 balais 42%(21), 4 balais 22%(11).

Taigi beveik pusė apklaustųjų pacientų 42%(21) atsakė, kad dažnai kalba su slaugytoja apie tyrimus.

Temas apie pacientų artimuosius aktualumas įvertintas: 1 balu 32%(16),

2 balais 36%(18), 3 balais 18%(9), 4 balais 14%(7). Taigi iš atsakymų rezultatų matyti, kad apie pacientų artimuosius, kaip patys pacientai teigia , kad tik kartais su slaugytojomis kalba (36 %).

Kaip politikos temą įvardijo pacientai matyti iš rezultatų, kad vis dėl to ši tema liečiama retai (teigia 98%respondentų).

Apie ligonio problemas ir rūpesčius apklaustųjų asmenų rezultatais galima teigti, kad, pasak pacientų, tai reta pokalbių tema su slaugytoja.

Taip įvertino 46% (23) respondentų ir tik 24%(12) teigia, kad kartais apie tai kalbama.

Paciento pomėgius kai pokalbio temą respondentai įvertino šiais balais: 1 balu – 34%(17), 2 balais- 42%(21), 3 balais – 14%(7), 4 balais –

10%(5). Taigi, didžioji dalis pacientų (42%) teigia, kad apie jų pomėgius kalbama kartais.

Paskutinė pokalbio tema – apie sveikatos priežiūros įstaigos taisykles ligoniai įvertino: 1 balu 44%(22), 2 balais 34%(17), 3 balais 18%(9), 4

balais 4%(2).Taigi, pagal gautus rezultatus galima teigti, kad dauguma pacietų (44%) kalba retai(žr.pried;2pav.).

4 lentelė. Pagrindinės priežastys, kodėl pacientai vengia bendravimo su slaugytojomis.

|Priežastys |Atsakyta teigiamai (%) |

|Nenori būti našta |50 |

|Nes slaugytoja atrodo labai užimta |54 |

|Nenori būti įkyrūs |66 |

|Baiminasi būti atstumti ar |36 |

|nesuprasti | |

|Nenori nuo slaugytojos būti |16 |

|priklausomi | |

|Kita |18 |

4 lentelėse pateikta respondentų atsakymų duomenys į anketos klausimą “kodėl vengiate bendrauti su slaugytojomis”. Respondentai galėjo pasirinkti kelis tinkamus variantus iš pateiktų pagrindinių priežasčių(žr.pried;3pav.). Pacientai nurodė , kad pagrindinės priežastys, kodėl jie vengia bendravimo: nenori būti įkyrūs (66%.) ir kad slaugytoja atrodo labai užimta (54%.).

5 lentelė. Pacientų nuomonės apie slaugytojų savybes, kurios gali įtakoti tarpusavio bendravimą.

|Savybės |Atsakymai (%) |

| |Nesvarbu |Mažai svarbu |Svarbu |Labai svarbu |

|Nuoširdumas |6 |8 |28 |58 |

|Šiluma ir |6 |10 |50 |34 |

|rūpestis | | | | |

|Griežtumas |32 |44 |20 |4 |

|Atidus |2 |6 |50 |42 |

|išklausymas | | | | |

|Reiklumas |24 |32 |34 |10 |

|Dėmesingumas |0 |6 |24 |70 |

|Pagarba ir |6 |16 |34 |44 |

|pasitikėjimas | | | | |

|Apsiskaitymas |12 |16 |44 |28 |

|Konfidencialuma|0 |14 |28 |58 |

|s | | | | |

|Pritarimas |25 |28 |25 |22 |

Iš 5 lentelės matyti kaip pacientai vertino slaugytojų savybes, kurios jų manymu, gali įtakoti jų tarpusavio bendravimą. Pagrindinės savybės, kurios labai svarbios tarpusavio bendravimui, ligoniai įvertino(4 balais):

dėmesingumą(70%), nuoširdumą (58%), konfidencialumą (58%).

Mažiausiai įtakojančios bendravimą slaugytojų savybes ligoniai įvertino, pažymėdami 1 balu(nesvarbus):griežtumas 32%, pritarimas 25%.

6 lentelė. Pagrindiniai, pacientų nuomone, slaugytojų bendravimo trūkumai.

|Variantai |Atsakymai |

| |Proc. |Skaičiai |

|neatidžiai išklauso |35 |16 |

|rodo abejingumą |53 |24 |

|kalbant pertraukinėja |40 |18 |

|klausimais ir | | |

|komentarais | | |

|pastoviai skuba |62 |30 |

|dažnai kritikuoja, siūlo|35 |16 |

|savo nuomonę bei | | |

|patarimus | | |

|kita |4 |2 |

Šeštuoju anketos klausimu norėjau sužinoti su kokiomis slaugytojomis pacientams nepatinka bendrauti. Respondentams buvo pateikta 6 atsakymų variantai . Jie galėjo pasirinkti vieną ar kelis jiems tinkamus variantus.

Pagrindinės slaugytojos klaidos, kurios pacientų nuomone apsunkina tarpusavio bendravimą nurodytos 6 lentelėse. Daugiau kaip pusė ligonių 62%

(30), teigia, jog svarbiausia priežastis tai, kad slaugytojos pastoviai skuba, 53%(24) mano , kad slaugytojos labai abejingos(žr.pried;4pav.).

7. Lentelė. Aplinkos veiksniai, trukdantys paciento ir slaugytojos tarpusavio bendravimui

|Veiksniai |Atsakymai |

| |proc. |skaičiai |

|Kitų pacientų buvimas |30 |18 |

|šalia | | |

|Triukšmas |43 |26 |

|Apšvietimas |7 |4 |

|Artimųjų buvimas |12 |7 |

|Kita |8 |5 |

7 lentelėse pateikta respondentų atsakymai į 7 anketos klausimą “Kurie aplinkos veiksniai gali trukdyti jūsų ir slaugytojos tarpusavio bendravimui”. Tiriamųjų asmenų grupei buvo pateikta penki atsakymų variantai. Iš respondentų gautų atsakymų rezultatų galima pastebėti, kad daugiausia pacientus bendraujant su slaugytoja vargina triukšminga aplinka

43% ir antras jų nuomone svarbus veiksnys, tai kitų pacientų buvimas palatoje 30%(žr.pried;5pav.).

8 lentęlė. Pagrindinės su pacientu susietos aplinkybės, įtakojančios bendravimą.

|Variantai |Atsakymai |

| |Nesvarbu |Mažai svarbu |Svarbu |Labai svarbu|

|Paciento amžius |42 |21 |26 |13 |16 |8 |16 |8 |

|Paciento nuotaika |16 |8 |18 |9 |40 |20 |26 |13 |

|Paciento turimų |16 |8 |18 |9 |40 |20 |32 |16 |

|žinių apie savo | | | | | | | | |

|susirgimą lygis | | | | | | | | |

|Kalbėjimas ta |4 |2 |12 |6 |42 |21 |42 |21 |

|pačia kalba | | | | | | | | |

Aštuntuoju anketos klausimu tiriamųjų asmenų grupė turėjo įvertinti su jais asmeniškai susijusias aplinkybes, kurios jų manymu daro įtaką tarpusavio bendravimui (žr.8lent.). Respondentams buvo pateikti penki teiginiai, kuriuos kiekvienas turi įvertinti balais(1-nesvarbu; 2-mažai svarbu;3-svarbu;4-labai svarbu). Pacientai labai svarbiais veiksniais įvertino savo sveikatos būklės sunkumą 48% (24)ir kalbėjimą ta pačia kalba

42%(21).Visiškai nesvarbus veiksnys, nuo kurio nepriklauso koks bendravimas įvyks, tai didelė dalis respondentų mano, kad tai jų amžius42%(21)(žr.pried;6pav).

3.2 Slaugytojų apklausos duomenys

Apklausos tyrime dalyvavo 30 slaugytojų, dirbančių sveikatos priežiūros centre. Pirmuoju anketos klausimu norėjau sužinoti kiek jau laiko slaugytojos dirba. Pagal anketos atsakymus slaugytojų darbo stažas nuo 1,5 iki 28 metų (vidurkis 16,5 metų).

2 pav.Bendravimo svarba slaugytojos darbe

Antruoju anketos klausimu norėjau sužinoti ar reikalingas slaugytojų nuomone bendravimassu pacientu. Į klausimą atsakyti buvo pateikti 4

atsakymų variantai:1-labai svarbu, 2-svarbu, 3-mažai svarbu, 4-nesvarbu. Iš

30 apklaustųjų slaugytojų 1 variantą pažymėjo 76%(23), 2 variantą pabraukė

24%(7), 3 ir4 atsakymų variantus nė viena nepažymėjo(žr.2pav.).

Taigi visos slaugytojos sutinka, kad bendravimas su pacientu labai svarbus.

Slaugytojos turėjo paaiškinti, kodėl pasirinko tokį atsakymo variantą.

Pateiksime keletą respondenčių nuomonių apie bendravimą:

“bendraujant galima gauti daug informacijos apie patį pacientą”; “nes tai padeda geriau suprasti paciento norus ir poreikius, o pacientui slaugytojos reikalavimus”; “bendraujant galima padėti pacientui šgyventi ligą”; “kad pacientas jaustųsi saugus” ir kiti.

9 lentelė. Veiksniai įtakojantys slaugytojos bendravimą su pacientu

|Variantai |Atsakymai |

| |nesvarbu |mažai |svarbu |labai |

| | |svarbu | |svarbu |

|Paciento amžius |33,3|10 |26,7|8 |33,3 |10 |6,7 |2 |

|Paciento charakteris|10 |3 |20 |6 |60 |18 |10 |3 |

|Paciento |20 |6 |66,7|20 |10 |3 |3,3 |1 |

|išsilavinimas | | | | | | | | |

|Kalbėjimas ta pačia |6,7 |2 |26,6|8 |30 |9 |36,7|11 |

|kalba | | | | | | | | |

9 lentelėje matyti slaugytojų atsakymų variantų pasiskirstymas pagal tai, kas slaugytojų nuomone įtakoja jų bendravimą su pacientu. Kiekvienam atsakymo variantui reikėjo pažymėti joms tinkantį skaičių.

Paciento susirgimo pobūdį kaip įtakojantį veiksnį 16,7%(5) respondenčių pažymėjo1 balu(nesvarbu), taip pat 16,7%(5) įvertino 2 balais(mažai svarbu),30%(9) pažymėjo 3 balais(svarbu) ir 36,6%(11) pažymėjo 4

balais(labai svarbu).

Taigi dauguma slaugytojų(36,6% ir 30%)sutinka, kad tarpusavio bendravimas labai priklauso nuo paciento ligos sunkumo.

Paciento amžių slaugytojos įvertino: 1 balu-33,3%(10), 2 balais-26,7%(8),3

balais-33,3%(10) ir 4 balais-6,7%(2).Taigi 1/3 slaugytojų mano, kad nuo ligonio amžiaus priklauso koks bendravimas įvyks tarp slaugytojos ir ligonio, taip pat 1/3 apklaustųjų su tuo nesutinka.

Paciento charakterį įvertino : 1 balu – 10%(3), 2 balais – 20%( 6), 3

balais – 60%(18), 4 balais- 10%(3).

Taigi daugiau nei pusė slaugytojų 69,3% sutinka, kad bendravimas priklauso nuo paciento charakterio.

Paciento išsilavinimą įvertino: 1 balu – 20%(6), 2 balais –66,7%(20), 3

balais – 10%(3), 4 balais –3,3%(1).Taigi, dauguma slaugytojų sutinka, kad bendravime nėra jau taip svarbus paciento išsilavinimas.

Bendravimas priklauso nuo kalbėjimo ta pačia kalba, respondentės pažymėjo:

1 balu – 6,7%(2), 2 balais – 26,6%(8), 3 balais – 30%(9), 4 balais –

36,7%(11).Taigi didžioji dalis slaugytojų sutinka, kad vis dėl to, koks bendravimas įvyks tarp slaugytojos ir paciento labai priklauso nuo to, ar jie kalbės ta pačia kalba(žr.pried;7pav.).

10 lentelė. Pagrindinės slaugytojų pokalbių temos su pacientais

|Variantai|Atsakymai |

| |retai |kartais |dažnai |Labai dažnai |

|Ligą |26,|8 |26,7|8 |13,3|4 |33,|10 |

| |7 | | | | | |3 | |

|Tyrimus |0 |0 |43,3|13 |23,4|7 |33,|10 |

| | | | | | | |3 | |

|Paciento |10 |3 |53,3|16 |20 |6 |17 |5 |

|artimuosi| | | | | | | | |

|us | | | | | | | | |

|Politiką |93,|28 |6,7 |2 |0 |0 |0 |0 |

| |3 | | | | | | | |

|Pacientų |0 |0 |6,7 |2 |53,3|16 |40 |12 |

|problemas| | | | | | | | |

|ir | | | | | | | | |

|rūpesčius| | | | | | | | |

|Pacientų |6,7 |2 |26,7|8 |33,3|10 |33,|10 |

|pomėgius | | | | | | |3 | |

|Įstaigos |20 |6 |23,4|7 |43,3|13 |13,|4 |

|taisykles| | | | | | |3 | |

Į ketvirtą klausimą “apie ką dažniausiai kalbatės su pacientu ?”, respondenčių atsakymų rezultatai pasiskirstė taip:

apie slaugymą – daugiausia atsakė labai dažnai– 46,7%(14) ir nė viena nepasirinko varianto retai – 0%(0);

apie ligą –daugiausia pažymėjo variantą labai dažnai– 33,3%(10) ir keturios pabraukė variantą retai -13,3%(4);

apie tyrimus – 43,3%(13) pasirinko antrą variantą (labai dažnai) ir nė viena nepažymėjo pirmo varianto (retai);

apie paciento artimuosius – 53,3%(16) atsakė kartais ir mažiausiai respondenčių pasirinko retai – 10%(3);

apie politiką – 93,3%(28) slaugytojos įvertino 1 balu(retai) ir nė viena nepasirinko 3 -4 balų(dažnai ir labai dažnai);

apie pacientų problemas ir rūpesčius daugiausia respondenčių 53,3%(16)

pažymėjo 3 balais ir nė viena nepasirinko 1 atsakymo varianto;

apie pacientų pomėgius – 1/3 respondenčių įvertino 3 balais ir taip pat 1/3

pažymėjo 4 balais, mažiausiai pažymėjo 1 balu – 6,7%(2);

apie sveikatos priežiūros įstaigos taisykles – 43,3%(13) slaugytojų atsakė, kad tai dažna pokalbių tema(žr.pried;8pav.).

11 lentelė.Slaugytojų savybės įtakojančios bendravimą su pacientais

|Savybės |Atsakymai |

| |Nesvarbu |Mažai svarbu |Svarbu |Labai svarbu |

|Šiluma ir |0 |0 |0 |0 |33,3 |10 |66,7 |20 |

|rūpestis | | | | | | | | |

|Griežtumas |16,7 |5 |23,3 |7 |46,7 |14 |13,3 |4 |

|Atidus |0 |0 |3,3 |1 |20 |6 |76,7 |23 |

|išklausymas | | | | | | | | |

|Reiklumas |6,7 |2 |43,3 |13 |33,3 |10 |16,7 |5 |

|Dėmesingumas |0 |0 |13,3 |4 |23,4 |7 |63,3 |19 |

|Pagarba ir |0 |0 |13,3 |4 |36,7 |11 |50 |15 |

|pasitikėjimas | | | | | | | | |

|Apsiskaitymas |0 |0 |13,3 |4 |60 |18 |26,7 |8 |

|Konfidencialum|0 |0 |3,3 |1 |33,3 |10 |63,3 |19 |

|as | | | | | | | | |

|Pritarimas |6,7 |2 |26,6 |8 |50 |15 |16,7 |5 |

5 anketos klausime slaugytojos įvertino savo savybes nuo kurių gali priklausyti bendravimas(žr.11lent.). 4 balais – daugiausia respondenčių įvertino: atidų išklausymą -76,7%(23), nuoširdumą – 70%(21), šilumą ir rūpestį – 66,7%(20), dėmesingumą – 63,3%(19), konfidencialumą –

63,3%(19).Tik nedaugelis respondenčių įvertino savo savybes 1 balu(retai).

Daugiausiai vienu balu pažymėjo: griežtumą – 16,7%(5), reiklumą – 6,7%(2)

ir pritarimą – 6,7%(2).

12 lentelė. Pagrindiniai slaugytojų bendravimo įgūdžių trūkumai.

|Variantai |Atsakymai |

| |% |Skaič|

|Nesugebėjimas atidžiai išklausyti|16,7 |5 |

|Abejingumas |6,6 |2 |

|Paciento pokalbio |10 |3 |

|pertraukinėjimas | | |

|Dažnas skubėjimas |73,3 |22 |

|Kritikavimas, savo nuomonės bei |10 |3 |

|patarimų siūlymas | | |

|Kita |10 |3 |

Šeštame anketos klausime slaugytojos turėjo pažymėti, kurios jų savybės gali apsunkinti tarpusavio bendravimą(žr.12lent.). Iš pateiktų penkių variantų daugiausia slaugytojų pasirinko variantą – dažnas skubėjimas

73,3%(22),mažiausiai iš apklaustųjų įvardijo abejingumą

6,6%(2)(žr.pried;9pav.).

13lentelė.Aplinkos veiksniai trukdantys slaugytojos ir paciento tarpusavio bendravimui

|Veiksniai |Atsakymai |

| |% |Skaič.|

|Kitų pacientų buvimas šalia |30 |9 |

|Triukšmas |66,6 |20 |

|Apšvietimas |3,3 |1 |

|Paciento artimųjų buvimas |16,7 |5 |

|Kita |20 |6 |

7 anketos klausimu norėjau sužinoti ar yra aplinkos veiksnių, kurie gali slaugytojoms apsunkinti bendravimą su pacientais(žr.13lent.).Iš gautų atsakymų rezultatų matyti, kad dažniausiai trukdo triukšmas – 66,6%(20) ir vienai slaugytojai – 3,3%(1) apšvietimas. 6 atsakymo variantą –“kita”

pasirinko 20%(6) respondenčių atsakydamos, kad iš išvardintų veiksnių niekas netrukdo(žr.pried;10pav).

3.3 SLAUGYTOJŲ IR PACIENTŲ APKLAUSOS DUOMENŲ PALYGINIMAS

Slaugytojoms ir pacientams anketoje buvo pateikta 6 panašūs klausimai. Palyginus jų gautus rezultatus, jų atsakymai ne visur sutapo.

Į klausimą: ar svarbus bendravimas tarp slaugytojos ir paciento? Dauguma pacientų ir slaugytojų teigia, kad svarbus(žr.1 lent.;2 pav.).

Į klausimą: apie ką dažniausiai kalbatės?Dauguma ligonių teigia,kad dažniausiai kalba apie tyrimus ir jų ligą, o pagal slaugytojų atsakymus dažniausia pokalbio tema apie slaugymą ir ligonio problemas bei rūpesčius(žr.3;10 lent.).

Palyginus atsakymus į klausimą: kurios slaugytojų savybės įtakoja tarpusavio bendravimą ?Dauguma pacientų teigia, kad tai dėmesingumas, o slaugytojos į pirmą vietą skiria atidų išklausymą(žr. 5;11 lent.).

Į klausimą: kurios slaugytojų savybės apsunkina bendravimą su pacientu? Tiek slaugytojos,tiek pacientai sutinka su nuomone, kad tai dažnas slaugytojų skubėjimas(žr. 6;12 lent.).

Įvertinus aplinkos veiksnius, kurie gali apsunkinti bendravimą, didelė dalis pacientų ir respondenčių mano, kad tai triukšmas ir kitų pacientų buvimas (žr.7;13 lent.).

Į klausimą: kurios su ligoniu susietos aplinkybės įtakoja bendravimą?

atsakymo variantą labai svarbu dauguma slaugytojų ir pacientų pažymėjo paciento sveikatos būklės sunkumą bei kalbėjimą ta pačia kalba. Antroje vietoje pagal svarbumą (3 balais) slaugytojos įvardijo charakterį, o pacientai- savo turimų žinių apie susirgimą lygį(žr.8;9lent.).

4 DALIS. BENDROS IŠVADOS.

Pasiūlymai

4.1 IŠVADOS

( Bendravimas kaip gyvybinė veikla yra svarbi tiek pacientams, tiek slaugytojoms.Pacientui tai vienintelis būdas informacijai apie savo ligą gauti, savo problemoms išsakyti, ryšiams su giminaičiais ar kitais pacientais palaikyti.Slaugytoja tik bendraudama gali padėti pacientui, nuraminti ir paguosti, parodyti draugiškumą ir dėmesį, gauti naujų duomenų slaugai.

( Slaugytojos ir paciento bendravimą įtakojantys veiksniai tai:

paciento žinių lygis apie savo ligą, tyrimus ir apie sveikatos priežiūros įstaigos taisykles, taip pat paciento charakteris, amžius, jo ligos sunkumas.

( Koks bendravimas bus, priklauso ir iš slaugytojos pusės. Kiekviena privalo įgyti psichologinių, socialinių ir taktilinių įgūdžių, ir vengti tokių klaidų, kaip nesiklausymo, vertinimo, atstūmimo patarimų, komentarų bei stereotipinių atsakymų.

( Pagrindinės priežastys, kodėl pacientai vengia bendrauti tai, kad nenori įkyrėti ir, kad slaugytojos atrodo labai užimtos, pastoviai skubančios.

( Veiksniai formuojantys bendravimo pagrindą ir gerinantys tarpusavio santykius, tai slaugytojų dėmesingumas, nuoširdumas, konfidencialumas, atidus išklausymas ir kiti.

4.2 PASIŪLYMAI

( Bendravimo metu slaugytoja turėtų laikytis pagrindinių klausymo principų, tai yra: pacientui kalbant nepertraukinėkite klausimais ar komentarais, sutelkite dėmesį į kalbantįjį, išgirskite tai kas svarbiausia, ką vengiama pasakyti, nepainiokite savo jausmų su atsakymais, atsargiai vertinkite.

( Atkreipkite dėmesį ne tik į tai, ką pacientas kalba, bet ir į jo balso toną, gestus, į jo veido išraišką, neparodykite abejingumo ar, kad skubate išeiti, skirkite daugiau laiko ir pastangų išklausyti pacientą.

Literatūra

1. Almonienė Junona ir kt.Bendravimo psichologija.-Vilnius, Technologija,

2001.

2. Bydam Jens. Pedagogika. Vadovėlis slaugos studentams.-Vilnius,

Charibdė, 2000.

3 Carole Sutton. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija.-

Vilnius, Spacialiosios psichologijos laboratorija, 1999.

4. Čiočienė Aldona . Slaugytojo ir paciento bendravimo vertė. Slauga.-

2003.Nr.9.

5. Halborg Almas. Klinikinė slauga.I dalis. –Vilnius, Charibdė, 1999. 35-

50.

6. Hardis Ištvanas. Gydytojas, medicinos sesuo, ligonis. Darbo su ligoniais psihchologija. – Vilnius,Mokslas,1988.34-37.

7. Roper Nancy ir kt. Slaugos pagrindai. Nuo gyvenimo modelio prie slaugos modelio. –Vilnius, Egalda, 1999.

8. Slauga. Slaugos mokomoji medžiaga. 3 dalis. Bendravimas.

Tarpvalstybinis projektas. –Vilnius, Charibdė, 1998.

9. Vesterdal Anne. Sveikatos priežiūra ir ligonių slauga. –Vilnius,

Charibdė, 1996.

10. Želvys Rimantas. Bendravimo psichologija. –Vilnius, Valstybinis leidybos centras. 1995.

11. Žemaitis Vincentas. Bendravimo prasmė. –Vilnius, Ethos, 1992.

Priedai

[pic]

1 pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas apie bendravimo su slaugytoja svarbą

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]