Tikslas
Darbo tikslas yra aptarti kas tai yra nematodai, jų rūšys ir sukeliamos ligos.
Uždaviniai
1. Išsiaiškinti nematodų sukeliamų ligų simptomus.2. Užsikrėtimo būdus.
Įvadas
Vis dažniau populiarėjanti problema darosi žarnyno ligos kurias sukelia helmintai. Tai parazitinės kirmėlės. Jos į organizmą gali patekti paprasciausiai per negerai nuplautus vaisius ar daržoves, per nešvarias rankas.Labai dažnai parazitinėmis kirmėlinėmis ligomis užsikrečia vaikai per naminius gyvūnūs.Šiuo metu jie didžiausi šių ligų platintojai. Vaikai gali užsikrėsti žaisdami kieme, kur dažnai buna užsikrėtusių šunų išmatų. Todėl labai svarbi yra profilaktika.
Helmintai
Helmintai – parazitinės kirmėlės. Gyvulys, kurio organizme laikinai arba nuolat gyvena parazitas, vadinamas seimininku. Pagal parazito vystymosi ypatybes, jo prisitaikymą parazituoti, skiriami šie parazitu seimininkai: tarpinis šeimininkas, kurio organizme vystosi parazito lerva; galutinis seimininkas, kurio organizme parazitas subręsta lytiškai. Kai kuriu rūšių parazitai turi daugiau negu vieną tarpinį šeimininką, kuriame formuojasi skirtingų stadijų lervos. Toks šeimininkas vadinamas papildomuoju, arba antruoju tarpiniu šeimininku. Pavyzdžiui, Diphyllobothrium latum vystytis reikia trijų šeimininkų: suaugę helmintai parazituoja mėsėdžių, kiaulių ar žmonių plonojoje žarnoje, o jų lervos vystosi ciklopų ar diaptomų organizme, o po to gėlavandenių žuvų organizme. Su užsikrėtusių pagrindinių šeimininkų išmatomis išsiskiria lerva koracidija ir skverbiasi į pirmojo tarpinio šeimininko organizmą. Žuvys šių helmintų lervomis užsikrečia prariję užsikrėtusius ciklopus. Žuvų raumenyse, ikruose vystosi galutines stadijos lerva – plerocerkoidas. Žmonės suvalgę, arba mėsėdžiai, suėdę tokią termiškai neapdorota žuvį, užsikrečia šiuo helmintu. Dėl aplinkos poveikio, evoliucijos procese dalis parazitų prisitaikė parazituoti daugelio seimininkų organizme,pvz., kepeninė siurbikė galinti parazituoti daugelio naminių ir laukinių gyvulių kepenyse ir tulžies latakuose. Tačiau yra ir tokiu parazitų, kurie parazituoja tiktai vieno seimininko organizme, pvz., kiaulių metastrongilai. Toks šeimininkas vadinamas obligatiniu.
Daugindamiesi helmintai dažniausiai išskiria kiaušinėlius, kurie patenka į išorę. Kai kurių helmintų kiaušinėliai patenka į šeimininko organizmą, bet jame nesivysto. Tokie seimininkai vadinami rezervuariniais, pvz., mėsėdžių nematodo kiaušinėliai gali patekti į graužikų organizmą. Tačiau iš kiaušinėlių išsivysčiusios lervos toliau nebesivysto ir gali ilgai išlikti gyvybingos rezervuarinio seimininko audiniuose. Mėsėdžiai, prariję tokį graužiką, užsikrečia toksokaroze. Pagal parazitavimo trukmę parazitai gali būti laikini. Tokie parazitai vystosi ir gyvena aplinkoje, o šeimininkas jiems reikalingas tik mitybai,pvz., vištų erkės. Parazitai, kurie vystosi ir maitinasi ant šeimininko organizmo nuolat, vadinami stacionariniais.Nematodai
Nematodai tai apvaliosios kimėlės. Nematoda klasės helmintų sukeliamos ligos vadinamos nematodozėmis, o šias ligas nagrinėjantis mokslas – nematodologija. Dalis šios klasės helmintų gyvena vandenyje, dirvoje arba parazituoja žemės ūkio bei laukinių gyvūnų, vabzdžių organizme arba ant augalų. Šios klasės helmintai sukelia daugiausia veterinarijoje svarbių parazitinių ligų. Nematodai yra plauko storio arba storesni skirtalyčiai helmintai. Šie helmintai būna nuo 1 mm iki 1m ilgio. Nematodai būna verpstės ar siūlo formos, į abu galus smailėjantys. Skersini jų pjūvis yra apskritimas. Nematodų patelės visada būna didesnės už patinus. Iš išorės nematodų kūno paviršių dengia žieduota kutikulė. Kai kurių rūšių nematodai turi įvairių kutikulės darinių. Po kutikule yra hipodermis, kuris formuoja išilgai kūno keturis į vidų atsikišusius volelius. Dorsaliniame ir ventraliniame voleliuose išilgai kūno yra dorsalinis ir ventralinis nervų kamienas; lateraliniuose voleliuose yra lateraliniai ekscentriniai kanalai. Iš vidaus hipodermis išklotas išilginių raumeninių skaidulų sluoksniu, kuris hipodermio volelių dalijamas į keturias dalis. Raumenų ląstelės išsidėsčiusios tarp hipodemio ir kūno ertmės. Nematodų kūno ertmė prisipildžiusi skysčio. Raumenų skaidulos padeda išlaikyti vidinį jo slėgį; taip išlaikoma kūno forma. Nematodų vidaus organai yra kūno ertmių skystyje.
Nematodų virškinimo sistema yra tubulinė. Ji prasideda priekinės kūno dalies ertmėje, kuri vadinama žiotimis. Kai kurių rūšių nematodai aplink žiotis turi lūpas. Žiotis pereina tiesiai į cilindro formos raumeningą ryklę arba turi papildomą žiočių kapsulę. Žiočių kapsulė turi storas kutikulines sieneles ir gali turėti chitininės dantukų formos plokšteles. Šiomis plokštelėmis nematodai nurėžia gleivinės gabaliuką ir apvirškina jį kapsulės liaukų išskiriamais fermentais. Kai kurių rūšių nematodai į kapsulę gali išskirti antikoaguliantų, stabdančių kraujo krešėjimą, ir taip palengvina maitinimosi procesą. Nematodai, turintys mažą žiočių kapsulę (trichostrongilidai) arba mažas žiotis (askaridės), dažniausiai maitinasi šeimininko gleivinės skysčiais, žuvusiomis audinių ląstelėmis, virškinimo produktais ar virškinimo trakto turiniu. Helmintai, parazituojantys kraujyje arba audiniuose, maitinasi krauju ar audinių skysčiais.Nematodų stemplė gali būti įvairios formos, turėti rūšinių ypatumų. Tai raumeningas organas, kurio sienelėje išsidėsčiusios liaukos išskiria virškinimo fermentus. Stemplė stumia maistą į vamzdelio formos neraumeningą žarną. Virškinimo traktas baigiasi tiesiąja žarna, kurios vidinis paviršius išklotas mikrogaureliais, didinančiais žarnos adsorbcinį paviršių. Patelių žarna atsiveria į anusą, o patinėlių į kloaką; joje yra ir genitaliniai organai.Nematodų šalinimo sistema yra primityvios sandaros. Ją sudaro du šoniniai išilginiai susijungiantys šalinimo kanalai ir ekskrecinė pora, atsiverianti priekinėje kūno dalyje, ties stemple. Patelių ir patinėlių lytiniai organai yra vamzdelio formos. Patelių lytiniai organai – kiaušidė, kiaušintakis ir gimda, kuri gali būti porinė, bei vagina ir vulva. Kai kurių rūšių nematodai tarp gimdos ir vaginos turi raumeningą organą, padedantį išskirti kiaušinėlius į išorę. Patinėlių lytiniai organai – neporinės sėklidės ir sėklinis kanalėlis, kuris baigiasi kloakoje. Kai kurių rūšių nematodai turi papildomus lytinius organus: gubernakulą, spikules, lytinę bursą. Spikulės yra porinis chitininis organas, atliekantis kopuliacijos organo funkciją. Gubernakulas taip pat yra chitininis organas, naudojamas kopuliacijos metu.Nematodai dauginasi dvejopai: patelės iš lytinės angos į aplinką išskiria kiaušinėlius arba gyvas lervas. Virškinimo trakte parazituojančių nematodų vystymasis nėra sudėtingas. Patelė išskiria apvaisintus kiaušinėlius, kurie su šeimininko išmatomis šalinami į aplinką. Išorėn patenka įvairaus vystymosi lygio kiaušinėlių, kurių viduje susiformuoja L1, L2, L3, L4. penktoji vadinama nesubrendusių nematodų stadija. Daugelis nematodų turi tarpinius šeimininkus. Dalis vystymosi proceso gali vykti aplinkoje esančioje išmatose, todėl gyvuliai dažniausiai užsikrečia iš aplinkos.Nematodai, kurie vystosi be tarpinių šeimininkų, vadinami geonematodais. Jiems būdinga tiesioginis vystymosi ciklas. Jų kiaušinėliai arba lervos iš gyvulio organizmo su išmatomis patenka ant žemės, mėšlo ar į vandenį. Tinkamose sąlygose kiaušinėlio viduje formuojasi pirmos stadijos L1 lerva. Ji išsineria iš kiaušinėlio, aplinkoje nerasi du kartus ir tampa L3 stadijos lerva. Šios stadijos lervos yra invazinės. Išimtis yra kiaulių nematodai Ascaris suum, kurių lervos tampa invazinėmis neišėjusios iš kiaušinėlio. Gyvuliai užsikrečia perkutiniu būdu, kai į jų virškinimo traktą patenka invazinės L3 stadijos nematodų lervos. Šeimininko virškinimo trakte jos neriasi, tapdamos L4 stadijos lervomis, po to neriasi dar kartą (tampa L5 stadijos) ir sugrįžusios į žarnų spindį subręsta. Į virškinimo traktą patekusios lervos dažniausiai prasiskverbia į gleivinę. Čia kai kurių rūšių lervos patenka į kraujagysles ir migruoja su krauju po šeimininko organizmą, kol sugrįžta į virškinimo traktą. Taip vystosi daugelio rūšių nematodai.Nematodai, kurių vystymuisi reikia tarpinio šeimininko, vadinami bionematodais. Jiems būdinga netiesioginis vystymosi ciklas. Šių nematodų tarpiniai šeimininkai gali būti vabzdžiai, sliekai ar moliuskai. Jų organizme lerva neriasi pirmus 2 kartus. Pagrindinis šeimininkas užsikrečia suėdęs tarpinį šeimininką, arba L3 lervos patenka į pagrindinio šeimininko organizmą tuomet, kai tarpinis šeimininkas maitinasi jo krauju.Nematodozės
Askaridozė – tai helmintozė, ūminėje stadijoje pasireiškianti alerginiais simptomais.Epidemiologija. Askaridozę sukelia nematoda klasės geohelmintas Ascaris lumbricoides. Slieką primenančios patelės yra 25 – 40cm., o patinai – 15 – 25cm.ilgio. Askaridės parazituoja žmogaus plonojoje žarnoje apie 1 metus. Minta žarnų turiniu ir gleivinės epiteliu. Patelės per parą produkuoja 200000 kiaušinių. Šie su išmatomis pasišalina į aplinką. Drėgname, +13- 36°C temperatūros dirvožemyje kiaušiniai subręsta ir tampa invaziški per 2 – 6 savaites. Į žmogaus virškinimo sistemą askaridžių kiaušiniai patenka valgant žalias daržoves bei uogas, užaugintas išviečių turiniu tręšiamuose sklypuose, taip pat su vandeniu, nuo rankų.Skrandžio ir žarnų sultys ištirpina kiaušinių apvalkalus, ir iš jų išsilaisvina lervos. Jos prasiskverbia pro žarnų gleivinę į kraują, vartų vena patenka į kepenis iš ten į širdį, kol galiausiai petenka į plaučius. Alveolėse susiformavusios lervos aktyviai juda brocheolių ir bronchų virpamuoju epiteliu į trachėją, nosiaryklę. Iš čia su seilėmis jos nuryjamos ir per skrandį patenka į plonąją žarną. Ši migracija trunka 14 – 15 dienų. Plonojoje žarnoje askaridės užauga ir lytiškai subręsta per 2,5 – 3 mėnesius. Patogenėzė. Yra 2 askaridozės patogenezės ir klinikos fazės : 1. ankstyvoji – lervų migracijos ir 2. vėlyvoji – žarninė. Subrendusios askaridės mechaniškai dirgina plonosios žarnos gleivinę, sukelia jos hiperemija, kartais taškines kraujosrūvas, nepalankiai veikia virškinimo sistemos hormoninę reguliaciją.Klinika. Ūminėje (lervų migracijos) fazėję ligoni apima bendras silpnumas, pakyla kūno temperatūra, išberia ir niežti odą. Sunkiai serganties ligoniams gali padidėti kepenys ir blūžnis. Šiuo periodu būna didelė kraujo eozinofilija, dažnai ir leukocitozė. Sunki plaučių patologija dažniau pasitaiko mažiems vaikams. Žarnose parazituojančios askaridės (lėtinė fazė) sukelia pykinimą, seilėtekį, nuovargį, neretai – apetito stoka. Nukenčia nervų sistema. Skauda ir svaigsta galva, neramiai miegama.
Komplikacijos. Jeigu suaugusios askaridės ima migruoti, jos atšliaužia į dvilikapirštę žarną ir, įlindusios į tulžies ištekamąjį lataką, sukelia mechaninę geltą. Tulžies latakais jos gali nušliaušti į tulžies puslę ir kepenis, taip pat jos gali užkimšti kasos ištekamąjį lataką ir įstrigti apendikse. Vemiančiam ligoniui gali patekti į nosiaryklę, kvėpavimo takus ir ligonis gali staiga uždusti.Profilaktika. Svarbiausia profilaktinė priemonė – dirvožemio, ypač priesodybinių sklypų, vaikų žaidimo aikštelių, kiemų, smėlio dėžių apsauga nuo užteršimo fekalijomis. Trašoms naudojamos fekalijos turi būti kompostuojasmos. Valgyti reikia tik gerai nuplautas žalias daržoves, uogas ir vaisius. Prieš valgį ir po darbo darže būtina plauti rankas.Enterobiozė – tai helmintozė, kuriai būdingi alergijos bei žarnų pažeidimo reiškiniai, perianalinės srities niežulys.Epidemiologija. Enterobiozę sukelia nematoda klases kontaktinių grupės helmintas enterobius vermicularis (spalinės). Patelės yra 10 – 12mm, patinai – 3 – 6mm. Ilgio. Spalinių priekiniame gale yra išsipūtusi kutikulė. Ja kirmelės fiksuojasi prie gleivinės apatinėje plonosios žarnos , viršutinėje storosios žarnos dalyje. Užpakalinė kūno dalis yra labai smaila. Kai apvaisintų patelių gimdoje subręsta kiaušiniai jos nebesugeba fiksuotis prie gleivinės ir, peristaltikos varomos, šliaužia žarnų siena žemyn. Dalis jų pasišalina defekacijos metu, o kitos, miegančiam žmogui atsipalaidavus sfinkteriams, aktyviai išlenda pro išeinamąją angą, arti jos ant odos šliaušdamos išspaudžia kiaušinius ir žūsta. Žmogaus kūno paviršiuje, jo baltiniuose, kur pakanka drėgmės ir temperatūra yra apie 36°C, per 4 – 6 valandas kiaušiniuose subręsta invazinės lervos. Judančios spalinės ir jų kiaušiniai sukelia stiprų tarpvietės niežulį. Kasantis kiaušiniai pakliūva ant pirštų, į panages, o iš čia vėl į burną. Dėl to invazija trunka keleta mėnesių ir net metų. Nuo apsikrętusio žmogaus kiaušiniai pasklinda aplinkoje ir užsikrečia kiti šeimos arba kolektyvo nariai.Patogenezė. Svarbus mechanins spalinių sukeliamas žarnos gleivinių dirginimas. Kartais prsiskverbia į gleivinę. Tuomet aplink pažeista vietą iš eozinofilų, limfocitų, makrofagų susiformuoja granulomis. Spalinės gali įsibrauti į apendiksą ir sukelti jo uždegimą. Sukelia gastritą, enteritą.Klinika. Dvi pirmasias invazijos savaites užeina pilvo, dažniau bambos skausmai. Vėliau atsiranda nepakenčiamas išangės srities niežulys, tenezmai. Kai spalinėmis užsikrečiama pakartotinai, ligos simptomai trunka ilgiau, sumažėja darbingumas, žmogus tampa irzlus, nervingas. Mergaitėms ir moterims spalinės gali įšliaužti į makštį ir sukelti vulvitą, vaginitą.Profilaktika. – gydymas bus efektyvus jei ligonis neužsikrės iš naujo. Kad neužsikrėsti iš naujo, gydymosi periodu ligoniai privalo griežtai laikytis sanitarinio higieninio rėžimo: miegoti užsimove glaudžiai prigludusiais kelnaites, jas ryta atsikėlę nusivilkti ir užpilti verdančiu vandeniu arba išlyginti karštu lygintuvu. Kiekvieną rytą šiltu vandeniu ir muilu gerai nuplauti sėdmenis ir šlaunis bei išangės sritį, rankas, išvalyti panages. Sanatarinėmis higieninėmis priemonėmis išvengus pakartotinio užsikrėtimo galima atsikratyti spaliniu ir be medikamentų.Trichineliozė – tai ūminė helmintozė, kuriai būdinga karščiavimas, veido patinimas, didelė kraujo eozinofilija. Neretai ligą komplikuoja alerginio pobūdžio pokyčiai.Epidemiologija – trichineliozę sukelia nematoda klasės Trichinella genties biohelmintai – trichinelės. Žmogui patogeniškos yra 2 dviejų rūšių trichinelės: Trichinela spiralis ir T. Nativa. T. Spiralis parazituoja naminių gyvulių – kiaulių, kačių, šunų, – pelinių graužikų ir laukinių gyvulių organizme. T. Nativa parazituoja laukinių plėšriųjų gyvulių organizme. Ji labai atspari žemai temperatūrai: – 10°C temperatūroje kapsulėmis apsitraukusios lervos būna gyvybingos 1,5 metų. Kadangi trichinelėmis esti užsikrėtę įvairūs laukiniai mėsėdžiai ir visaėdžiai gyvūnai, pvz., vilkai, lapės, lūšys, šernai, lokiai bei jūros žinduoliai, tai egzistuoja trichineliozės gamtiniai židiniai. Užsikrėtus trichinelėmis kiaulėms, šunims, katėms, naminiams graužikams, susidaro sinantropiniai židiniai.
Trichinelių lervos lokalizuojasi gyvūnų skersaruožiuose raumenyse. Kai žmogus suvalgo žalios, rūkytos bei nepakankamai terminškai apdorotos kiaulės, šerno, lokio, nutrijos ar kito gyvūlio užkrėstos mėsos, skrandžio ir kasos fermentai suardo raumenų skaidulas ir iš jų išsilaisvina trichinelių lervos. Per 1 – 2 paras trichinelės paauga iki 1- 3mm ilgio, lytiškai subręsta ir apsivaisina. Apvaisintos patelės prasiskverbia į plonosios žarnos gleivinės tarpgaurelinius plyšius, kur būna 3-6 savaites. Nuo 3-os invazijos dienos patelės pradeda gimdyti gyvas lervas. Jos, limfa ir krauju išnešiotos po visą organizmą, patenka į skersaruožius raumenis. Veikiama lervų išskiriamos hialuronidazės, ištirpsta saklolema, ir lervos prsiskiria į skaidulas. Čia jos paauga iki 0,7-0,8mm ilgio ir 17-18-ą invazijos dieną susisuka į spiralę. Per 35-40 dienų aplink lervas susidaro jungiamojo audinio kapsulės. Po 1,5 – 2 metųkapsulės sukalkėja, bet jose trichinelės dar būna gyvybingos 7 – 10 metų.Patogenezė. Invazijos intensivimas priklauso nuo to, kiek suvalgyta mėsos, ar labai ji užkrėsta ir kokia yra makroorganizmi imuninė būklė. Jau nuo pirmųjų invazijos dienų žarnose esančios trichinelės savo fermentais ir metabolitais slopina imunines reakcijas, todėl susidaro palankios sąlygos pagimdytoms lervoms pasiekti raumenis. Tai f e r m e n t i n ė – t o k s i n ė patogenezės fazė. Antrą trečią savaitę ligonio organizme susikaupia antikūnų, susilpnėja žarnų trichinelių imunosupresinis aktyvumas, pradeda vykti ryškios alerginės reakcijos. Tai a l e r g i n ė patogenezės fazė. Padidėda smulkiųjų kraujagyslių laidumas, atsiranda audinių edema, gali sutrikti homokoaguliacija. Intensyvi invazija sukelia masyvią vidaus organų ir smegenų infiltracija, dėl to prasideda alerginis difuzinis miokarditas, meningoencefalitas, kepenų distrofija. Tai i m u n o p a t o l o g i n ė fazė.Klinika. Kai ligos eiga lengva, ligonis kelias dienas truputi karščiuoja, jam šiek tiek skauda raumenis, kraujije padaugėja eozinofilu. Vidutiniškai, sunkiai ir labai sunkiai sergantys ligoniai karščiuoja, jiems patinsta veidas arba tik akių vokai, skauda įvairios lokalizacijos raumenys, kraujyje padaugėja leukocitų ir eozinofilų. Karščiavimas trunka 1-3, jei ligos eiga sunki net 5-7 savaites. Sunkios formos liga dažniausiai prasideda smarkiais pilvo skausmais, pykinimu. Vaikams dažniau nei suaugusiems trichineliozės eiga būna lengva: pakyla kūno temperatūra, šiek tiek skauda raumenis, patinsta audiniai. Persirgę trichineliozę žmonės dar kurį laiką negaluoja, tačiau įgyja imunitetą dėl to pakartotinai neužsikrečia arba užsikrėtę lengvai perserga.Profilaktika. Gydytojas įtaręs trichineliozę turi apie tai pranešti sveikatos centrui. Sveikatos centras tiria ka valgė ligonis. Paima tyrimui mėsos produktų ir radę trichinelių sunaikina mėsą, o ligonį gydo. Reikia reguliariai atlikti tvartų deratizaciją, neganyti gyvulių kur jie galėtų suėsti kritusių gyvūlių lavonų. Valgyti tik gerai termiškai apdorotą mėsą, nes tuomet trichinelės žūsta.Išvados
Nematodai labai paplitusios parazitinės kirmėlės, kurios šiuo metu didžiausia pavojų kelia vaikams. Prie jų ligų platinimo nemažai prisideda ir naminiai gyvūnai, nuo kurių vaikai dažniausiai užsikrečia. Vaikai gali užsikrėsti ir netiesiogiai nuo gyvūno, jiems pakanka lauke žaidžiant paliesti gyvūnų išmatų užkrėstų nematodais. Išmatų dabar yra visur, vaikai žaisdami net smėlio dėžėse su jomis susiduria. Per nešvarias rankas kirmėlės patenka į burną , o iš ten į žarnyną, kur joms labai palankios sąlygos parazituoti. Galima užsikrėsti ir suvalgius vaisių ar daržovę, kurie buvo negerai nuplauti. Svarbiausia priemonė norint išvengti nematodozių gerai dezinfekuoti rankas prieš ir po kiekvieno kliento, atlikti profilaktinę dezinfekciją.
Naudota literatūra:
1. I. Bezdeneznych. Epidemiologija. 1979m.2. A. Laiškonis., M.V. Bareišienė.,V. Bagdonienė., V. Budnikas. Infekcinių ligų žinynas. 1994m.3. Č. Lenkauskaitė. Žmogaus parazitinės ligos. 1990m.4. http://www.medicina.lt/index.php?page=naujienos&view=naujiena&id=57053
5. http://gyvunai.penki.lt/default.aspx?Lang
6. I. Andriuškevičiūtė, A. Bertulis, A. Gutauskas, L. Jurkėnienė, J. Loginovič, L. Mickienė, T. Pakulienė, A. Sinkus. Citologijos ir parazitologijos pratybos. 2005m. 7. Leibold, Gerhard. Sveikatos žinynas. 1998m.