Homeopatijos atsiradimas ir vystymasis

Pasaulyje šiuo metu vyrauja tradicinė medicinos kryptis, vadinama alopatija, t.y. gydymas, paremtas principu „priešingas gydo priešingą”(contraria contraribus curentur). Bet taip žmogaus organizmas pamažu atpratinamas nuo gamtinės, natūralios fiziologinės savireguliacijos, nes nuolat vyksta priverstinė išorinė korekcija. Ilgainiui jis nebegali pasipriešinti nei išoriniams, nei vidiniams patologiniams dirgikliams ir vystosi lėtinės ligos, be to gali atsirasti sunkių komplikacijų, prasideda alerginės reakcijos, silpsta imuninė sistema. Kaip savotiškas protestas prieš visuotinę chemizaciją ir kitus žalingus reiškinius kyla susidomėjimas homeopatiniais gydymo metodais. Homeopatiją ligonių gydymui taiko 40 proc. Didžiosios Britanijos, 32 proc. Prancūzijos, 25 proc. Vokietijos gydytojų.Yra žinoma, kad nuo karalienės Viktorijos laikų Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos nariai gydosi pas homeopatus. Homeopatija – tai gydymo ir profilaktikos sistema, gyvuojanti jau 200 metų. Pagrindinis postulatas, kuriuo pagrįsta visa homeopatija:“Similia similibus curentur“ – „Panašus gydomas panašiu“. Tai reiškia, kad medžiagos, kurių didelės dozės sveiko žmogaus organizme sukelia patologinius pokyčius, vartojamos mažomis dozėmis organizmą gydo. Gydymo panašumo principu idėja yra dar senesnė. Ja rėmėsi jau senovės egiptiečiai, vėliau tobulino Hipokratas, Galenas ir ypač Paracelsas. „Gamta yra visų ligų gydytojas”, – teigė žymiausias senovės graikų gydytojas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.). Ir šiandien, po dviejų su puse tūkstančio metų, tai yra nepaprastai svarbu medicinoje. “Žinokite, kad gydytojas pirmiausia turi suprasti, kur slypi gamta. Nes ji yra pirmasis gydytojas, žmogus – tik antrasis. Kur gamta pradeda, ten gydytojas turi tik padėti. Nes ji yra geresnis gydytojas negu žmogus”, – teigė gydytojas ir gamtos tyrinėtojas Paracelsas (1493-1541). Tačiau darnią gydymo sistemą sukūrė ir praktikoje įgyvendino Samuelis Hanemanas (1755 – 1843), kuris buvo ne tik genialus gydytojas, bet ir chemikas, farmokologas bei farmacininkas. Kristianas Fridrichas Samuelis Hanemanas gimė 1755 metais, balandžio 10 dieną Meisene, Vokietijoje. Jau vaikysteje išsiskyrė ypatingais gabumais. Besimokydamas mokykloje išmoko aštuonias kalbas, studijavo Leipcigo universitete, vertėsi medicinos praktika, o būdamas 24 metų apgynė daktaro disertaciją. Domėjosi chemija, parašė daug darbų medicinos temomis.

Tai buvo laikotarpis, kai medicina išgyveno didelę krizę. Tuometiniai gydymo metodai dažniau pakenkdavo pacientui, nei padėdavo, taip pamažu suformuodami visuomenėje nepasitikėjimą ir permainų troškimą. XVIIIa. viena populiariausių gydymo priemonių buvo kraujo nuleidimas pacientui. Kai kurie gydytojai taip tikėjo šios terapijos nauda, kad ją taikydavo vos ne visais ligų atvejais. Kitas tuo metu populiarus gydymo metodas – karštų daiktų dėjimas ant paciento odos, taip pat įvairių chemikalų, sukeliančių vėmimą, viduriavimą, padidėjusį šlapimo įšsiskyrimą, naudojimas. Nuo jų neretai pacientams imdavo kristi dantys, slinkti plaukai ir pasireikšdavo kiti stipraus apsinuodijimo požymiai. Toks medicinos supratimas netenkino S.Hanemano. Jis studijavo daugybę to meto bei senosios medicinos veikalų. Sužinojęs, kad chinmedžio žievė, vartojama maliarijai gydyti, skatina skranžio veiklą, pradėjo gerti šį vaistą tuo metu įprastomis dozėmis. Tačiau toks „gydymasis“ sukėlė maliarijos, kuria buvo persirgęs prieš kelis metus, simptomus.S.Hanemanas nepasitikėjo tuo metu egzistavusiais vaistų išbandymo metodais. Vienas iš jų buvo preparato sumaišymas su krauju, paimtu iš venos. Pagal kraujo spalvos pasikeitimą buvo sprendžiama apie vaisto veikimą… Jis taip pat nepritarė bandymams su gyvūnais, nes žmogaus organizmas gali į vaistą reaguoti kitaip nei gyvūno. Todėl labiausiai patikimi rezultatai gaunami išbandant vaistą su sveikais žmonėmis. Tada geriausia pastebėti medikamento poveikį žmogaus organizmui, ir kokios nors ligos simptomai neiškreipia preparato veikimo. S.Hanemanas dar daug kartų tyrinėjo chinmedžio žievės ir dar daugiau, kaip šimto kitų vaistinių medžiagų sukeliamus reiškinius, juos kruopščiai aprašinėjo. Išbandyto vaisto poveikį lygino su ligų simptomais. Jeigu jie sutapdavo, skirdavo vaistą ligoniui. Gavęs gerą gydymo efektą, jis padarė išvadą, kuri tapo pagrindiniu homeopatijos principu:“Panašų reikia gydyti panašiu“. Tačiau šis gydymo metodas neapsaugojo ligonių nuo vaistų sukeliamų pašalinių reiškinių. S.Hanemanas ėmė mažinti skiriamų preparatų dozes. Jis taip pat pastebėjo, kad dozių mažinimas sustiprina gydymo efektą.
S.Hanemanas sukūrė ir ypatingą vaistų paruošimo būdą – potencijavimą. Jo metu skystos gydomosios medžiagos palaipsiui skiedžiamos vandeniu ir etanoliu bei dešimt kartų supurtoma rankomis – potencijuotas preparatas veikia efektyviau. S.Hanemanas praskeidimus pavadino potencijomis ( lot. pontentia – jėga ). Pavyzdžiui, viename buteliuke pradinės Belladonna 15 tinktūros yra tiek, kiek jos būtų įlašinus vieną lašą į ežerą ir gerai išmaišius. Tačiau tai nebūtų homeopatinis preparatas.O norint gauti homeopatinį preparatą, reikia įveikti 15 etapų.Pirmiausia vienas lašas Belladonna tinktūros maišomas su devyniais lašais etilo alkoholio, dešimt kartų sukratoma ir gaunamas homeopatinis preparatas Belladonna 1. Iš jo vėl imamas vienas lašas ir pridedami devyni lašai spirito. Vėl dešimt kartų supurtoma ir gaunama Belladonna 2. Ir taip toliau… Taigi Belladonna 15 vaistingosios medžiagos beveik nėra. Sunku suprasti, kaip toks mažas vaistingųjų medžiagų kiekis gali paveikti organizmą. Jau mūsų laikais fizikai ištyrė, kad potencijavimas iš tiesų turi gilią prasmę. Medžiagos skiedimo ir jos supurtymo metu tirpiklio molekulės išsirikiuoja tirpinamosios medžiagos lauke tam tikra „klasterine” tvarka, jos tartum atsimena individualią šios medžiagos informaciją. Netgi labai praskiedus tirpalą, kai pradinės medžiagos molekulių beveik nebelieka, „klasteriai” išsaugo savo struktūrą ir informaciją apie pradinę medžiagą. Toks rezultatas pasiekiamas, kai homeopatinio vaisto veikimas panašus į tą, kurį sukelia liga. Pavyzdžiui: svogūnas ir sloga. Homeopatinio vaisto pagrindas yra natūralių mežiagų spiritinis ekstraktas. Natūralios medžiagos – tai ne tik šviežios ir sudžiovintos vaistažolės, bet ir grybai, kalnų krištolas, austrių geldelės, bičių, rupūžių užpilai, žibalas, metalai – auksas, švinas, platina, ir kitos medžiagos. 70 proc. homeopatinių preparatų yra augalinės kilmės, 25 proc. – mineralinės ir 5 proc. – gyvūlinės kilmės.
S.Hanemanas nustatė tam tikras vastų gaminimo taisykles. Patalpa, kurioje medikamentai gaminami, negalėjo būti apšviesta saulės. Šį darbą atliekantis žmogus turėjo būti gerai nusiteikęs, nepykti, nes jo nuotaika ar bloga energija galėjo persiduoti gaminam vaistui. Taip pat skiriasi ir homeopatinių vaistų vartojimas. Vaistus reikia laikyti tamsioje, sausoje vietoje, toliau nuo elektros prietaisų, nes dėl mažos vaistų koncentracijos daug įtakos turi šalutiniai poveikiai (kompiuteriai, mobilieji telefonai, televizoriai, mikrobangų krosnelės ir t.t.). O vartojant šiuos vaistus reikėtų negerti stiprios kavos, mėtų arbatos, alkoholio. 1806 metais S.Hanemanas pirmą kartą pavadino savo mokslą homeopatija. Išvertus iš graikų kalbos tai reiškia „panašus į ligą“. 1810 metais buvo išleistas veikalas „Gydymo meno organonas“ ( „Organon der Heilkunst“ ). Čia S.Hanemanas aprašė naująjį metodą, aiškino, kaip juo naudotis, kaip gaminti vaistus ir juos skirti. S.Hanemanas tvirtino, kad homeopatijos efektyvumas priklauso nuo paciento individualių savybių, todėl gilinosi ne tik į paciento ligos istoriją, bet ir kūno tipą, charakterį, fizinius bei emocinius pokyčius. Anot Hanemano, chroniškos ligos yra dėl užgniaužto troškimo, užslėpto blogo jausmo ar blogio dvasios. Mokslininkas manė, kad ryškiausia patologija yra psichinė liga. Ilgai sergant lėtinėmis ligomis nukenčia ir dvasinė būsena. Daugelis homeopatų teigia, kad kai kurie žmonės turi specialų artumą tam tikram preparatui (jų “konstitucinį preparatą”). Jie atrandami pagal paciento “konstitucinį tipą”, nustatomą pagal žmogaus išorės ir charakterio požymius, panašiai kaip astrologinės grupės. Pvz. “Pulsatilla” tipas – jauna moteris, šviesiais ar šviesiai rusvais plaukais, mėlynų akių, skaistaus veido, švelni, romantiška, emocionali, šiek tiek baili ir draugiška, tačiau drovi. “Nux vomica” tipas, kaip manoma, “agresyvus, tuščiagarbis ir hiperaktyvus”. “Sulfur” tipas mėgsta būti nepriklausomas ir panašiai.
Žmogaus organizmas – tai vientisa sistema. Liga – tai viso organizmo, o ne atskirų organų sutrikimas, t.y.:organizmo „gyvybinės jėgos“ pažeidimas. Ligos simptomai – tai bandančio pasveikti organizmo reakcijos. Todėl ir vietines, lokalias ligas S.Hanemanas laikė bendrinių ligų išraiška. Jo nuomone odos ligos – tai organizmo bandymas atsikratyti lėtinio „vidaus“ susirgimo ir perkelti jį į tą kūno sritį, kurioje liga mažiausiai pavojinga gyvybei.Taigi negalima gydyti odos ligų vieitnėmis priemonėmis, nes toks gydymas nukreiptas prieš organizmo pastangas apsaugoti svarbesnius organus. Atskiros ligos gydymas neefektyvus, nes jis pakeičia vieną kančios formą kita. Reikia gydyti visą organizmą. 1811 – 1821 metais išleistas naujas S.Hanemano darbas “Grynasis mokslas apie vaistus”. Tai šešių tomų knyga, kurioje pateikiami duomenys apie 62 vaistus. S.Hanemanas darėsi vis populiaresnis, jo sukurtu metodu vis labiau pasitikėjo ir ligoniai, ir gydytojai, plėtėsi pasekėjų ratas. Tačiau kartu augo ir konkurencija su kitais vaistininkais, mat S.Hanemanas pats gamino medikamentus. 1821 metais jis paliko Leipcigą ir įsikūrė Ketene. 1828 – 1830 metais parašė knygą „Lėtinės ligos“, kur nagrinėjo lėtinių ligų atsiradimo priežastis ir jų gydyno būdus.Paskutiniai mokslininko gyvenimo metai prabėgo Paryžiuje. S.Hanemanas mirė 1843 metais, liepos 2 dieną. S.Hanemano pradėtus darbus tęsė jo pasekėjai ir mokiniai.Amerikos homeopatijos tėvu vadinamas K.Herlingas (1800 – 1880) teigė, kad sveikimo procesas vyksta priešingai nei ligos atsiradimo. Pirmieji dingsta vėliausiai atsiradę simptomai. Gydytojas turi stengtis, kad pirmiausia pagerėtų gyvybiškai svarbių organų, iš kurių svarbiausios yra smegenys, veikla. Tai tarsi pratęsia S.Hanemano mintį apie psichinių simptomų reikšmę parenkant gydymą. Kitas homeopatijos pradininko mokinys K.Beninhauzenas išleido simptomų žinyną – repertoriumą.Šis žinynas padeda parinkti tinkamą preparatą kuriai nors ligai gydyti. Iki šiol viso pasaulio homeopatai naudojasi labai išsamiu D.Kento 1877 metais sudarytu repertoriumu, apimančiu tūkstančius simptomų.
Rusų mokslininkė N.M.Vavilova 1962 metais išleido „Homeopatijos farmokodinamiką“, kurioje nagrinėjamas mineralinių medžiagų poveikis žmogaus organizmui. Kitas rusų homeopatas T.M.Lipnickis 1935 metais išleido knygą “Homeopatija”, kurioje apžvelgiami homeopatijos teorijos klausimai. Gydymo metu atsirandančius klinikinius simptomus nagrinėjo D.V.Popovas. Jis aiškinosi, kokia priklausomybė egzistuoja tarp terapinio efekto ir paskirto vaisto dozės. Daugelis homeopatų (H.Allen, T.P.Paschero, P.S.Ortega ir kt.) papildė S.Hanemano mintis apie lėtines ligas ir jų gydymą homeopatijos metodu.

Homeopatija Lietuvoje

Homeopatijos pradininko S.Hanemano gydymo idėjos Lievuvą paiekė XIX a. 4-jame dešimtmetyje.Pagal tuometinius įstatymus homeopatiniu gydymu galėjo užsiimti asmenys, turintys gydytojo diplomą. Homeopatines vaistines atidaryti galėjo tik vaistininkai ir provizoriai. Gydymo priemonės, naudojamos homeopatijoje, turėjo būti įtrauktos į homeopatijos farmakopėją ir parduodamos tik homeopatinėse vaistinėse pagal gydytojų receptus. Pagrindinės homeopatinių vaistų formos: žirneliai, milteliai ir lašai. XIX a. antrojoje pusėje hpmeopatinis gydymas buvo gana populiarus. Nuo 1851 metų Kauno gubernijoje dirbo gydytojas W.Gruzewski. 1861 metais Paryžiuje prancūzų ir lenkų kalbomis buvo išlaisti du jo veikalai apie homeopatinį gydymą. Juos gerai įvertino Europos gydytojai homeopatai. 1864 metai Sankt Peterburgo homeopatų draugijos narys Vilniaus vaistininkas-provizorius L.Zejdler prie savo vaistinės (Imbrasuose) atidarė homeopatijos vaistinę. 1865 metais ši vaistinė pagamino vaistų pagal 409 receptus, o 1890 metais – pagal 862 receptus. Tai rodo, kad tuo metu Vilniuje dirbo gydytojai, turėję teisę gydyti homeopatiniais vaistais. Paprastose vaistinėse buvo galima prekiauti homeopatiniais vaistais, o homeopatinėse – kitokiais vaistais prekiauti neleista, todėl savarankiškoms homeopatinėms vaistinėms buvo sunku išsilaikyti, Dėl šios priežasties vaistininkai pradėjo steigti tik homeopatinius skyrius. 1894 metais Vilniuje gydytojų homeopatų K.Paulavičiaus, N,Ašurkovo ir K.Švykauskio iniciatyva buvo įkurta Vilniaus homeopatijos pasekėjų draugija.Draugijos tikslas buvo savo lėšomis steigti homeopatines ambulatorinio tipo gydyklas bei stacionarus, už prieinamą kainą visiems teikti homeopatinę pagalbą, o neturtinguosius gydyti nemokamai.

1907 metais Latvijoje, Liepojos mieste, buvo išleista pirmoji knyga lietuvių kalba apie homeopatinį gydymą – G.Pulmano „Homeopatiškasis ligonių draugas“. Antroji knyga lietuvių kalba „Parankiausioji homeopatijos knyga gydymui žmonių ir gyvulių be gydytojo pagelbos“ buvo išleista Rygoje 1912 metais. Ją iš vokiečių kalbos išvertė T.Žvalgonas. Po I pasaulinio karo Kaune veikė “Homeopatiško gydymosi šalininkų draugija”. Draugija siekė sudaryti sąlygas Lietuvos gydytojams homeopatams keisti patyrimu ir informacija su užsienio medikais. Ji stengėsi, kad Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultete būtų atidaryta Homeopatijos katedra. Sovietų okupasijos metu 1940 – 1991 metais Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų sąjungoje, homeopatų veikla nebuvo reglamentuojama įstatymais. Homeopatijos vaistinės vadovavosi V.Švabės farmakopėja, išleista 1899 metais, vėliau (1950 metais) perspausdinta Berlyne, kurioje aprašytos 446 augalinės, 168 cheminės ir 33 gyvulinės kilmės medžiagos. Nors homeopatija ir nebuvo uždrausta, bet ir nebuvo propagaujama. Matyt, taip buvo todėl, kad homeopatiniais vaistais buvo gydomi žymiausi komunistų partijos veikejai. 1984 metais vienintelis homeopatijos skyrius Lietuvoje Kauno „Vaistažolių vaistinėje“ dėl receptų stokos buvo uždarytas, nes nebuvo gydytojų homeopatų. Prasidėjus Lietuvos atgimimo laikotarpiui, 1989 metais Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus įkūrėjo doc. A.Kaikario iniciatyva buvo įkurta homeopatijos vaistinė. Ji buvo įrengta muziejuje eksponuojamos unikalios XIX amžiaus pabaigos etnografinės vaistinės patalpose. 1992 metais prekyba homeopatiniais vaistais iš muziejaus patalpų buvo perkelta į šalia esančią miesto vaistinę, kuri po susijungimo buvo pavadinta „Muziejaus“ homeopatijos vaistine. 1992 metais Kaune buvo įsteigta Lietuvos homeopatų asociacija. Jos prezidentu išrinktas gydytojas A.Bagdonavičius. Pirmasis farmakopėjinis straipsnis, reglamentuojantis homeopatinių vaistų gamybą bei išdavimą, patvirtintas 1995 metais sausio 25 dieną.

Šiuo metu homeopatija labia paplitusi pasaulyje. Daugelyje šalių įsteigti homeopatijos institutai, leidžiami žurnalai, knygos, kasmet vyksta tarptautiniai homeopatijos kongresai. Homeopatinę farmakopėją papildė daugybė naujų vaistų, dabar jų priskaičiuojama apie 2000. Egzistuoja skirtingos homeopatijos mokyklos, tačiau S.Hanemano mokymas tebėra klasikinis. Homeopatiniai preparatai pasaulyje ir Lietuvoje vis plaučiau bei sėkmingai taikomi ne tik žmonių ligoms, bet ir veterinarijoje ir netgi augalų ligoms gydyti. Ir tai atsakas tiems, kurie mano, jog homeopatiniai vaistai veikia tik kaip placebas!

LITERATŪROS ŠALTINIAI:

1. Gamtos galia – 2004. Nr. 2 (10) – 24p.2. Farmacija ir laikas. Oželis A. Homeopatija lietuviškai – 2003. Nr.8 – 20-21p.3. http://www.mitela.lt/mitela/straipsnis.php:lang4. http://www.sveik.lt/index.js.p?action=area-info&reaPrK5. http://www.aconitum.puslapiai.lt/homeopatija/html/istorija3.html6. http://www.sveikas.lt/patarimai3.asp?id=497. Medicinos ir farmacijos žinios. Panašus gydo panašų – 2004 rugsėjis – spalis – 2-3p.8. Panacėja. Nepažįstamoji homeopatija – 2004. Nr.25 – 10-11p.9. Savickas A., Švambaris L., Gendrolis A. ir kt. Vaistų tecnologija II t. – Kaunas: Medicinos akademijos leidykla, 1996 – 127p.10. Sveikatos patarimai. Homeopatiijos atsiradimas ir vystymasis pasaulyje. Homeopatija Lietuvoje – 2001m. liepa – 3-4p.11.Taunytė F.9/10 laimės – 2003 – 162-165p. – ISBN 9986–16–330-7