Įvadas
Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias.Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame arjaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Mes turime būdų perteiktiaplinkiniams savo požiūrį į juos, mūsų susidarytą nuomonę, susiformavusiusvertinimus. Savo ruožtu iš kitų žmonių galime sužinoti apie tai, kaip mespatys atrodome iš šalies: ką kiti mano apie mus ir aplinkinį pasaulį. Tikbendraudami žmonės gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis,padėti kitiems ir ieškoti pagalbos bei paramos sau. Bendravimas – tai vienapagrindinių žmogaus vertybių, t.y. tai, ką žmonės laiko svarbiausiu irlabiausiai vertina. Šio darbo tikslas yra supažindinti kokie gali būti bendravimo būdai. Otaip pat: ką pasako veidas apie mus? Ką simbolizuoja mūsų turimi daiktai?Su kuriais bendravimo būdais susiduriame savo kasdieniniame gyvenime? Bendravimo būdų yra daug ir įvairių. Dažniausiai kasdieniniamegyvenime minėdami bendradarbiavimą, turime galvoje visų pirma bendravimąžodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau psichologiniai tyrimaiparodė, jog įprasto, normalaus pokalbio tarp dviejų žmonių metu tiktrečdalį informacijos perduodame ir priimame žodžiais, o maždaug dutrečdalius – kitais būdais. Iš jų svarbiausi yra:
Asmeninės erdvės valdymasAkių kontaktasVeido išraiškaGestaiKūno kalbaApranga bei išvaizdaMūsų turimi daiktaiPrisilietimaiGarsiniai būdai
Juos mes pirmiausia ir aptarsime. Asmeninė erdvė – tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kuriąnuolatos, sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Ši erdvėpadidėja arba sumažėja priklausomai nuo to, kur ir su kuo mes esame.Pavyzdžiui, gausiai lankomose viešose vietose, arba, sakysime,perpildytame autobuse arba lifte mūsų asmeninė erdvė prisitaiko prierealiai ten susidariusių aplinkybių. Amerikiečių antropologas E.T.Holas(E.T. Hall) nustatė, jog žmonės bendraudami naudoja keturias pagrindineserdvės zonas: 1. Intymi zona (nuo 15 iki 46 cm).Ši zona skirta labai artimam bendravimui, susijusiam su meile, globa,apsauga, nuraminimu, pamaloninimu ir pan. Esant tokiam atstumui, mus veikiadaugybė dirgiklių – kvėpavimo, kūno šilumos, kvapų ir kitokių. Dėl tobendravimas pasidaro labai intensyvus. Į šią zoną leidžiama patekti tiktiems žmonėms, kurie tikrai yra mums artimi. Tai vaikai, tėvai,sutuoktiniai, artimi draugai ir giminės. Visų kitų žmonių įsiveržimą į šiązoną laikome nederamu ir vertiname kaip nemandagumo arba agresyvių užmačiųraišką. 2. Asmeninė zona (nuo 46 cm iki 1,2 m).Tai patogiausias artumas pokalbiui. Jis tarsi sako: “Jūs man patinkate”arba “Norėčiau su jumis geriau susipažinti”. 3. Socialinė zona (nuo 1,2 m iki 3,6 m).Tokia zona dažniausiai susidaro tarp žmonių, kurie kartu dirba, sprendžiabendras problemas, nagrinėja dalykinius klausimus, dalyvauja vienamesusirinkime. Ji praneša pašnekovui: “Nepageidaučiau leistis į pernelygartimus santykius. Noriu būti su jumis mandagus ir taktiškas, bet nedaugiau”. 4. Visuomeninė zona (toliau nei 3,6 m).Panašų atstumą stengiasi išlaikyti mokytojai arba lektoriai per viešaspaskaitas. Jis leidžia nekreipti dėmesio į asmenis, kurie nepatinka arbakurių norėtume išvengti. Kontaktai tarp žmonių šiuo atveju labai formalūs,beasmeniai. Tokia zona sako: “Mums neturėtų rūpėti asmeniniai dalykai.Verčiau susikoncentruokime ties veikla, kuria mums vertėtų užsiimti”. Taigi erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir kitų žmonių, yra išorinė mūsųvidinių jausmų išraiška. Ji daug ką pasako apie tai, ką jaučiame kitųžmonių atžvilgiu, ir ką, savo ruožtu, jie jaučia mums. Psichologai yra pastebėję, jog mes nesąmoningai stengiamės stovėtiarčiau tų žmonių, kuriuos mėgstame, palyginus su tais, kurių nemėgstame.Mes taip pat linkę būti arčiau žmonių, kurių pritarimas mums svarbus, irlaikomės atokiau nuo tų, kurių nuomonė mums nerūpi. Įtakos atstumui turi netik simpatijos ir autoriteto laipsnis, bet ir tai, kiek mums žmoguspažįstamas. Pažįstami žmonės stovi arčiau vienas kito negu nepažįstami. Kuoartimesni draugai, tuo atstumas tarp jų mažesnis. Pastebimi ir lyčiųskirtumai: paprastai moterys stovi arčiau viena kitos negu vyrai. Apie žmonių tarpusavio santykius galime spręsti ir pagal tai, kaippašnekovai susėda. Pavyzdžiui, klasėje galima pastebėti, jog tie
moksleiviai, kurie pamokoje dalyvauja aktyvia, mieliau nori sėdėti priekyjebei centre, tuo tarpu pasyvesni mokiniai paprastai pasirenka vietą klasėsgale. Ir šis pavyzdys rodo tą patį dėsningumą, t.y. nori ar nenori žmogusbendrauti su kitais, atskleidžia jo pasirenkamas atstumas tarp savęs iraplinkinių. Pastebėta, jog draugai dažniau sėdasi greta vienas kito arbakampu, o priešininkai – vienas prieš kitą. Antruoju atveju atstumas tarpbendraujančių būna didesnis, o pašnekovus dažnai skiria koks nors barjeras,pavyzdžiui, stalas. Tačiau ir čia egzistuoja tam tikri lyčių skirtumai.Moteris labiau negu vyras erzina situacija, kai nepažįstamas arba nemalonusžmogus atsisėda priešais. Žmonės iš gyvūnų pasaulio perėmė ir poreikį žymėti savo asmeninęteritoriją. Žinoma, mes tai darome kitaip negu gyvūnai: atsitveriame tvora,pakabiname lentelę su savo pavarde ant buto ar kabineto durų ir pan.Teritorijoje, kurią žmogus užima laikinai, naudojami laikini žymekliai.Pavyzdžiui, užsiimdami vietą teatre ar paskaitų salėje, mes pasižymime savoteritoriją padėdami kokį nors savo daiktą: švarką, megztinį, rankinuką,palikdami laikraštį ar programėlę. Bibliotekoje, nenorėdami, kad mums kasnors trukdytų, neretai paženkliname savo teritoriją knygų krūvele arsąsiuviniais tiek iš vienos, tiek iš kitos mūsų užimamos vietos pusės.Autobuse ar traukinyje, vengdami artimesnės nepažįstamų pakeleiviųkaimynystės, atsitveriame krepšiais ar lagaminu. Panašių pavyzdžių,rodančių, kaip saugoma asmeninė teritorija, rastume labai daug. Bendraudami su skirtingų kultūrų atstovais, neturėtume pamiršti, jogjų asmeninės erdvės supratimas gali būti labai nevienodas. Pavyzdžiui,islamo šalių bei Lotynų Amerikos gyventojai įpratę stovėti arčiau vienaskito negu europiečiai ar Šiaurės Amerikoje gyvenantys žmonės. Toliausiaivienas nuo kito stovi baltieji amerikiečiai, anglai ir švedai. Arčiausiai –pakistaniečiai ir arabai. Pietų Europos gyventojai – italai, graikai –užima tarpinę padėtį. Stebėdami bendraujančius skirtingų kultūrų atstovus,galime pamatyti nuolatinį nesąmoningą judėjimą. Sakysim, kalbantis PietųAmerikos gyventojui su europiečiu, pirmasis mano, jog jis stovi per toli irnuolat traukiasi artyn, tuo tarpu europiečiui šis atstumas atrodo perglaudus ir jis vis traukiasi atgal. Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenkasusidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, perkurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,agresyviais ar familiariais. Pavyzdžiui, lifte moralus žvilgsnio laikassiekia kelias milisekundes. Maždaug tiek laiko mes leidžiame sau pažiūrėtilifto pakeleiviui į akis. Visą likusį laiką, jeigu kylame ar leidžiamėsliftu kartu su nepažįstamu žmogumi, mes žiūrime į grindis, į lubas, į liftovaldymo mygtukus, bet ne į šalia stovinčiojo akis. Šiek tiek ilgesnismoralus žvilgsnio laikas bus perpildytame autobuse, dar ilgesnis – gatvėje.Gatvėje neretai galime pagauti priešais einančių žmonių žvilgsnį. Tačiaužmonės ima jaustis nejaukiai, jei į juos žiūrime ilgiau nei tris sekundes.Vieno tyrimo metu eksperimentatoriai stengėsi sąmoningai ilgiau žiūrėtižmonėms, einantiems per gatvę, į akis. Atlikti matavimai parodė, jog šiežmonės gatvę pereidavo sparčiau, negu tie, kuriems į akis nebuvo žiūrima. Kodėl taip yra? Kodėl ilgesnis akių kontaktas tarp mūsų ir kitųžmonių, ypač tarp mūsų ir tų žmonių, kuriuos pažįstame menka arba visainepažįstame, sukelia nepatogumo jausmą? Taip atsitinka todėl, kad akiųkontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis,Mūsų akys tarsi pačios sako: “Esu pasirengęs su tavimi bendrauti”.Pastebėta, jog su mums patinkančiu žmogumi esame linkę palaikyti ilgesnįakių kontaktą, su nepatinkančiu – trumpesnį. Įsimylėjėliai ilgiausiaižvelgia vienas kitam į akis, o susipykę žmonės, priešingai, vengia vienas įkitą žiūrėti. Taigi kodėl mus verčia pasijusti nejaukiai įdėmesnisnepažįstamo žmogaus akių žvilgsnis? Visų pirma todėl, kad akių kontaktuparodomas ketinimas užmegzti bendravimo ryšį, tačiau mes nežinome, ką jisreiškia. Mes nežinome, ar žiūrintysis vertina mus palankiai, ar ne. Galbūtmes jį sužavėjome, tačiau gal jis, priešingai, pamatė mumyse ką norsneįprasto ar nemalonaus. Galime tikėtis, jog jis pasakys mums komplimentą,tačiau lygiai taip pat galime laukti, jog mus išbars ar įžeis. Psichologųtyrimai rodo, jog tais atvejais, kai įdėmiai žvelgiančių į mus tikslas yravisiškai aiškus, mes nesijaučiame nepatogiai. Mūsų neerzina ir netrikdoautostopu keliaujančio turisto žvilgsnis, padavėjo, restorane priimančiomūsų užsakymą, arba pardavėjos, laukiančios, kokius pirkinius mesišsirinksime, žvilgsniai. Priešingai , vairuotojai mieliau sustoja prie tokeliautojo, kuris prašo pavėžėti žvilgsniu, o ne dairosi aplinkui. Noriauperkama tose parduotuvėse, kur pardavėjos išsyk parodo pastebinčiospirkėją, užuot žvelgusios pro langą ar tyrinėjusios savo nagų laką.Vadinasi, tais atvejais, kai pašaliečio žvilgsnis yra visiškai suprantamas,mums nėra reikalo jo vengti – tiesiog į jį vienaip ar kitaip reaguojame.Mūsų reakcija gali būti ir teigiama, ir neigiama. Pardavėjos dėmesysparduotuvėje mus gali pamaloninti, tačiau, antra vertus, ilgesnis josžvilgsnis, tarsi priekaištaujantis, jog per ilgai neišsirenkame prekės,gali nuteikti nesmagiai. Tačiau tokiais atvejais mūsų reakcija skirsis nuovengimo reakcijos, kylančios tuomet, kai žvilgsnio prasmė mums neaiški. Psichologas D. E. Hamačekas (D. E. Hamachek) siūlo keletą patarimų,kaip naudoti akių kontaktą sėkmingesniam bendravimui įvertinti: 1. Tam, kad sėkmingiau užmegztumėte gerus santykius su svarbiais žmonėmis, stenkitės ilgiau išlaikyti žvilgsnį su jais susitikę, prasilenkdami ar sveikindamiesi. 2. Žiūrėkite į žmogų, kuriam ką nors sakote ar kurio klausotės, tačiau nesistebeilykite pernelyg atkakliai. Tiesiog parodykite jam, jog jo klausotės, kad jums rūpi tai, ką jis arba ji sako. 3. Kai tenka ką nors kritikuoti, akių kontaktas turi būti trumpesnis. Žmogus, kurį jūs kritikuojate, turi jausti tam tikrą saugumo pojūtį. Trumpesnis akių kontaktas suteikia daugiau saugumo ir kartu leidžia geriau įsiklausyti į tai, ką jam sakote. 4. Palaikydami akių kontaktą, turite daugiau galimybių įrodyti, jog sakote teisybę. Aplinkiniai yra įpratę abejoti žodžiais žmogaus, kuris nežiūri jiems į akis.Jeigu jūsų santykiai labiau dalykinio, o ne asmeninio pobūdžio, akiųkontakto laikas taip pat turėtų būti trumpesnis. Trumpi ir su pertraukomisžvilgsniai pokalbio metu tarsi pasako, jog jums rūpi ne tiek pašnekovas,kiek problema, kurią jūs aptarinėjate. Pastebėta, jog įprasto pokalbio metudauguma žmonių žiūri vienas kitam į akis maždaug trečdalį viso pokalbiolaiko arba šiek tiek ilgiau, ir to pakanka abipusiam dėmesiui palaikyti.Akių žvilgsniu reguliuojama ir pati pokalbio eiga. Akimis tarsi perteikiamapokalbio gija. Baigę šnekėti, mes pažvelgiame į pašnekovą ir žvilgsiu tarsiperduodame jam pokalbio estafetę. Savo ruožtu, mūsų bendravimo partneris,baigęs kalbėti, taip pat tai parodo žvilgsniu. Kalbant šiek akių signalaiyra tiesiog būtini. Jei jais nesinaudotume, būtų labai sunku palaikytitvarkingą pokalbį. Mes minėjome, jog bene ilgiausiai vienas į kitą žvelgia įsimylėjėliai.Tačiau intensyvus akių kontaktas gali būti skirtas ne vien meilei irprieraišumui išreikšti. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui.Agresyvūs ar linkę dominuoti žmonės taip pat mėgsta žvelgti į akis atkakliuir veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę, mes galų gale nuleidžiame akis.Tokiu žvilgsniu tėvai žvelgia į vaikus, o viršininkai – į pavaldinius, kaišie kuo nors prasikalsta. Priešingai, drovūs ir nuolankūs žmonės paprastaivengia akių kontakto ir dažnai žvelgia ne į pašnekovą, bet pro šalį arbažemyn. Tai kartais gali mus suklaidinti. Nuleistas akių žvilgsnis nebūtinaireiškia, jog pašnekovas mūsų nemėgsta ar sako netiesą: galbūt mes tikbendraujame su droviu, linkusiu užsisklęsti savyje žmogumi. Akių kontaktotaip pat vengiama pranešant blogą žinią arba sakant ką nors skaudaus. Akiųkontakto nebuvimas gali reikšti, jog pašnekovas gėdijasi arba yraišsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas.Istoriniuose filmuose dažnai matome, kaip valdovui pasirodžius, jopavaldiniai pagarbiai nuleidžia akis. Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių,šis bendravimo signalas gali turėti daugelį reikšmių, ir jį teisingaisuprasime tik gerai žinodami visą bendravimo situaciją. Kalbant apie akių kontaktą, negalima nepaminėti ir egzistuojančiųkultūrinių skirtumų. Pietų Europos gyventojai žiūri vieni kitiems į akis
gerokai dažniau ir ilgiau negu šiaurės europiečiai ar amerikiečiai.Bendraujant skirtingų kultūrų žmonėms, tai gali sukelti problemų.Pavyzdžiui, anglui gali pasirodyti, jog italas savo ilgais žvilgsniaisdarosi pernelyg įkyrus, tuo tarpu italas pamanys, jog anglas pernelygšaltai ir atsainiai su juo bendrauja. Veido išraiška. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako.Vieni veidai gali būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jieyra tarsi savita žmogaus jausmų skelbimų lenta. Jau seniai žinoma, jogmokėjimas “skaityti” aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ir nuspėti,kokie jausmai juos tuo metu valdo. Tai mums padeda orientuotis, ko reikiavengti, kam turėtume padėti, su kuo verta užmegzti pokalbį, o ko geriaunekalbinti. Daugelis mūsų žino arba bent jau spėja, jog ta pati veido išraiškaatspindi vienodas žmonių emocines būsenas net ir tuomet, kai žmonės labaiįvairūs, priklauso skirtingoms rasėms arba kultūroms. Taip iš tiesų ir yra.Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo, jog viso pasaulio žmonės daugmažvienodai supranta veido išraiškų reikšmę. Yra panašių išraiškų, nusakančiųsvarbiausias žmogaus emocijas: pyktį, liūdesį, laimę, nuostabą,pasibjaurėjimą ir baimę. Amerikiečių mokslininkas P. Ekmanas (P. Ekman) susavo kolegomis atliko daugybę tyrimų, kurių metu rodė nuotraukas sušešiomis pagrindinėmis mūsų paminėtomis emocijomis penkių skirtingų šaliųatstovams – japonams, amerikiečiams, brazilams, čiliečiams irargentiniečiams. Nepaisant gana ryškių kultūrinių skirtumų, visiapklaustieji pademonstravo stebėtiną vieningumą apibūdindami nuotraukosepavaizduotas emocijas. Dar įtikinamesnių įrodymų P. Ekmanas ir jo kolegosrado atlikdami tyrimus įvairiuose nuošaliuose Naujosios Gvinėjos rajonuose.Nepaisant itin ribotų žmonių, kuriuos tyrė mokslininkai, kontaktų sukitomis kultūromis, Naujojoje Gvinėjoje išgirsti emocijų apibūdinimaibeveik sutapo su rezultatais, gautais kitose pasaulio dalyse. Žinoma, tai anaiptol nereiškia, jog veido išraiška sugebame perduotitik šešias skirtingas emocijas. Įmanomi labai įvairūs deriniai. Pavyzdžiui,galia vienu metu atrodyti laimingu ir nustebusiu, išsigandusiu ir piktu irpan. Be to, šios emocijos gali būti įvairaus stiprumo. Todėl gyvenimesusiduriame su gausybe įvairiausių galimų variantų. Nereikėtų pamiršti, jog veidas visada rodo tai, ką žmogus iš tiesųjaučia. Tam gali būti keletas priežasčių: 1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena. Pavyzdžiui, aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos spektaklyje. Geras aktorius tai padarys meistriškai. 2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui, profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui. Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų tikruosius jausmus sudėtinguose derybų etapuose 3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką. Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimastęs, mums gali pasirodyti, jog jis liūdnas arba piktas. Nustebusią veido išraišką galime suprasti kaip išgąstį ir pan.Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų?Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, jog pasireiškia iš karto,nedelsiant. Ne veltui sakoma, jog pirmoji žmogaus reakcija yra patitikriausia. Emocijoms nuslopinti arba jas pakeisti visada reikia šiek tieklaiko. Pavyzdžiui, jei pasakojant juokingą istoriją, klausytojų juokaspasigirs tik po tam tikros pauzės, tai gali reikšti, jog klausytojai josnesuprato arba jūsų anekdotas buvo nevykęs. Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimtina atvirai rodyti savojausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar vienapriežastis, dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką.Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis,paprastais stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomėsvadinamąją socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovasmums labai patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinėsšypsenos nereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, tačiau, antra vertus,be jos sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka nuolatsusidurti su įvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos
teikimo sferose ir kitur. Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška,bet ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas. Šie signalaitaip pat mums gerai pažįstami ir leidžia suprasti, pritaria mums pašnekovasar abejoja, simpatizuoja ar ne. Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti, ar žmoguspyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestaipalydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yražmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juossakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestųkalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme.Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptįbei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduotižodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir pan. Gestųįvairovė tokia didelė ir jų reikšmė tokia įvairialypė, jog visiems jiemsapibūdinti reikėtų atskiro katalogo. Deja, nėra tikrai patikimo gestų žodyno. Gestų prasmė dažnai priklausonuo konkrečios situacijos bei kultūros, kurioje bendraujama. Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiamspakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais,ką žmogus galvoja. Tai tam tikras “emocijų nutekėjimas”, vykstantis irtuomet, kai žmogus nori ką nors nuslėpti. Pavyzdžiui, studentas galitikinti savo draugus, jog nebijo egzamino, tačiau jį išduos rankų drebulys,nervingas pieštuko vartymas tarp pirštų ir kiti nevalingi judesiai. Žmogus,dalyvaudamas svarbiame pokalbyje, gali stengtis atrodyti ramus, tačiaupagal dažną kaklaraiščio taisymąsi, švarko sagos sukiojimą ar šukuosenostaisymą įžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogus nervinasi. Kita vertus, gerai susivaldantis žmogus gali naudoti gestustikriesiems jausmams nuslėpti. Jeigu smarkiai gestikuliuosime, pašnekovuiatrodys, jog esame susijaudinę, kai iš tiesų galime būti visiškai abejingitam, kas sakoma. Priešingai, jeigu, žinodami nevalingų gestų reikšmę,sugebėsime juos suvaldyti, mus gali palaikyti labai santūriu žmogumi, norstokiu galime ir nebūti. Todėl požiūris, kad gestai, skirtingai nuo žodžių,visada atskleidžia tiesą, yra gerokai suprastintas. Abiem šiais bendravimobūdais galima pateikti ir teisingą, ir klaidingą informaciją. Kūno kalba. Garsus amerikiečių psichologas V. Džeimsas (W. James) daršio amžiaus pradžioje pastebėjo, kokį svarbų vaidmenį, parodant savopožiūrį į bendravimą, atlieka mūsų kūno užimama padėtis. Jis surinkotrisdešimt nuotraukų, kuriose buvo nufotografuoti žmonės skirtingomis kūnopozomis, ir paprašė tiriamųjų pasakyti, kokį bendravimo ketinimą šios pozosgalėtų išreikšti. Gauti atsakymai parodė keturias pagrindines kūno padėtimireiškiamas tendencijas, kurias V. Džeimsas apibūdino taip: 1. Artėjimas – dėmesinga poza, pasireiškianti kūno palinkimu į priekį. 2. Pasitraukimas – negatyvi poza, pasireiškianti pasitraukimu atgal arba nusisukimu. 3. Išsiplėtimas – išdidi, arogantiška poza, pasireiškianti išpūsta krūtine, stačia laikysena, aukštai pakeltais pečiais bei galva. 4. Susitraukimas – depresiška, prislėgta poza, pasireiškianti į priekį pasvirusiu liemeniu, nuleistais pečiais ir galva bei įdubusia krūtine.Šiuolaikinėje psichologijoje šios pozos dažniau vadinamos šilta,atšiauria, dominuojančia ir paklūstančia. Kūno kalba dažnai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei,todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali mumsatskleisti gilesnius žmogaus jausmus. Jei pašnekovas jus mėgsta, jisnevalingai orientuos savo kūną taip, kad šis būtų pasisukęs link jūsų irkiek pasviręs į priekį. Jei šią kūno pozą lydės dar ir intensyvus akiųkontaktas, tai bus rimtas signalas, jog pašnekovas yra palankiai jūsųatžvilgiu nusiteikęs ir bendravimas su jumis jam tikrai svarbus. Priimtamanyti, jog į pašnekovą palinkęs kūnas simbolizuoja teigiamus jausmus, onuo pašnekovo atšlijęs – labiau neigiamus. Dažnai teigiamą požiūrį rodo irgalvos linkčiojimas. Priešingai, nuleista žemyn arba aukštyn užverstagalva, jos purtymas ar kraipymas demonstruoja abejojantį arba neigiamąpožiūrį. Neretai manoma, jog jeigu žmogus bendrauja įsitempęs, tai pašnekovas
jam nepatinka, jeigu atsipalaidavęs – tai patinka. Iš tikrųjų yra ne visaitaip. Atlikti tyrimai parodė, kad su nemėgstamu asmeniu bendraujama arbastipriai įsitempus, arba visiškai atsipalaidavus. Su mėgstamu – tiksaikingai atsipalaidavus. Juk jeigu pašnekovas mūsų nedomina ir netgi varonuobodulį, nematome reikalo savo kūno kalba reikšti jam bet kokį dėmesį.Tuo tarpu mėgstamam žmogui stengiamės pasirodyti palankiai, todėl irkontroliuojame savo kūną, kad nebūtume pernelyg atsainūs. Taip pat pastebėta, kad žmonės, kurie stengiasi būti su mumis atviri,sėdi laisvai, rankas pasidėję ant kelių arba jas nuleidę. Uždaresni,nenorintys atsiverti mums žmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės irsukryžiavę kojas. Ne veltui sakoma, jog žmogui užsidarius nuo mūsųdvasiškai, užsisklendžia ir jo kūnas. Tačiau nevertėtų šio principoabsoliutinti, kadangi sėdėjimui gali turėti įtakos kultūriniai bei lyčiųskirtumai (pavyzdžiui, mergina, vilkinti trumpu ir siauru sijonėliupaprasčiausiai negali užsikelti koją ant kojos), auklėjimo ypatybės. Kitavertus, mūsų paminėtas tendencijas pastebi dažnas psichologas praktikas aršiaip įžvalgus žmogus. Kūno ženklai gali mums ir padėti, ir trukdyti. Padeda tuomet, kaipabrėžia ir sustiprina tai, ką norime perduoti žodžiais. Trukdo taisatvejais, kai nesiderina arba net tiesiogiai prieštarauja tam, ką sakome.Nesėkmes, naudojant kūno ženklus, galima išskirti į kelias pagrindinesgrupes:Nesiseka naudoti kūno kalbą apskritai: ji neišvaizdi, neišraiškinga,statiška.Kūno kalba pertiekiamos ne tos žinios. Pavyzdžiui, stengiantis nuslėptidrovumą, kūnas įgauna agresyvią pozą. Pirmuoju atveju sakoma, jog žmogus nori bendrauti, tačiau nesugeba.Antruoju – jam atrodo, jog bendrauja tinkamai, tačiau jis nepastebi, jog jokūnas klysta, perteikdamas žinias. Toks žmogus nesuvokia arba per menkaisuvokia, kokį poveikį jo kūno perteikiama informacija daro aplinkiniams. Moterims kūno kalba yra artimesnė negu vyrams. Moterys ne tik sugebageriau perprasti be žodžių, vien tik kūno pozomis siunčiamas žinias: jos irpačios sėkmingiau negu vyrai naudoja kūno signalus savo vidiniams jausmamsreikšti. Manoma, kad moterų kūno kalba labiau išlavėjus todėl, kad jomstenka didžiausias vaidmuo auginant vaikus, ypač pirmaisiais jų gyvenimometais. Kol kūdikiai nemoka šnekėti, tenka bendrauti su jais vien kūnokalba. Kūno kalboje nesunku įžvelgti ir gana ryškius kultūrinius skirtumus:šiauriečių kūno kalba santūresnė, ne tokia raiški, pietiečių – labaispalvinga, dinamiška. Bene geriausiai tai parodo atliekami šokiai.Prisiminkime Viduramžių Europos riterių pilyse šokamus šokius – statiškaskūnas, itin santūrūs, suvaržyti liemens, rankų ir kojų judesiai. O dabarpalyginkime juos su ritualiniais Afrikos genčių šokiais arba šiuolaikinėsediskotekos paplitusiais šokiais. Apranga bei išvaizda. Rengtis žmonės pradėjo visų pirma norėdamiapsiginti nuo šalčio. Ir šiandien drabužiai skirti šilumai palaikyti, taippat apsaugoti kūną nuo aplinkos poveikio (pavyzdžiui, batai ar darbinėspirštinės). Tačiau tai ne visos paminėtos funkcijos. Drabužiai taip patslepia tam tikras kūno dalis, tiesa, labai skirtingai. Čadramusulmoniškuose kraštuose paslepia beveik visą moters kūną tuo tarpumaudymosi kostiumėliai moterų paplūdimiuose slepia labai nedaug ką. Tokieskirtumai priklauso tiek nuo kultūros, tiek nuo laikmečio, kuriamegyvename. Dar šio šimtmečio pirmojoje pusėje slėpimo diapazonas ir pas musbuvo kur kas platesnis. Tačiau drabužiai skirti ne vien tik šilumaipalaikyti, kūnui apsaugoti ar slėpti. Jie beveik visada skirti irinformacijai perteikti. Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva,sukirpimas, nešiojimo stilius, jų buvimas ar nebuvimas. Drabužiai nusakožmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinęorientaciją ir kt. Vien iš aprangos atskirsime futbolo sirgalių, valstybėstarnautoją arba sunkiojo roko gerbėją ir pagal tai suprasime, bendrauti sujuo ar ne ir koks bus šis bendravimas. Ypač daug ir labai aiškiosinformacijos apie bendravimo pobūdį mums suteikia uniforma. Puikiaisuprantame, kokio bendravimo stiliaus galime laukti, susitikę uniformuotąpolicininką, lėktuvo stiuardesę ar sporto komandos narį. Be abejo, aprangakartais apgauna. Ne vienas esame girdėję arba skaitę pasakojimus apieskurdžiai apsitaisiusius milijonierius arba elgetomis persirengusiusprincus. Didžiulį aprangos poveikį žino ir patyrę sukčiai aferistai, visadadaug dėmesio skiriantys nepriekaištingai pasiūtiems, prabangiemsdrabužiams. Apie tai, kiek galima pasiekti pasinaudojus svetima uniforma,liudija filmai apie žvalgus bei bankų plėšikus. Minėtieji pavyzdžiai rodoapie apranga perduodamos informacijos svarbą bei jos daromą įtaką. Mus puošia ne tik drabužiai. Moterys pasidabina auskarais, apsimaunažiedus, dažosi veidą arba lakuojasi nagus. Kartkartėmis apsikerpame, vyraigali užsiauginti arba nusiskusti barzdą. Visi šie grožio atributai taip patyra saviti informacijos šaltiniai. Pavyzdžiui, kai kurie sociologai ilgusplaukus sieja su siekimu išsiskirti iš visuomenės, o jų nusikirpimą – suįsiliejimu į ją. Jų manymu, nukirpti plaukai yra akivaizdus socialinėskontrolės simbolis. Neatsitiktinai kareiviai, vienuoliai ar kalinai kerpasiarba yra kerpami labai trumpai. Daugumas mūsų minėtų išvaizdos elementų yra laikino pobūdžio: auskarusgalima išsisegti, žiedus nusimauti, laką ir dažus – nusiplauti, plaukus arbarzdą – nusikirpti ar vėl užsiauginti. Tačiau kai kurie papuošimai yranuolatiniai. Pavyzdžiui, labai įvairiose kultūrose yra paplitusitatuiruotė. Tai nuolatinė kūno papuošimo forma. Tatuiruotės paprastai būnalabai informatyvios. Jos gali pasakyti apie žmogaus profesinę priklausomybę(pavyzdžiui, jūreivio tatuiruotė – inkaras), ideologinę orientaciją,kalinio tatuiruotė – apie padaryto nusikaltimo rūšį. Tatuiruotėms aiškintiskirti moksliniai darbai, leidžiami katalogai – savi tatuiruočių žodynai. Mūsų turimi daiktai. Dažname romane apie žvalgus aprašoma, jog kaipsutartą atpažinimo priemonę susitikimo metu ryšininkas laiko rankoje kokįnors ženklą, pavyzdžiui, tam tikros dienos laikraščio numerį arba septyniųbaltų chrizantemų puokštę. Tai puiki iliustracija, rodanti, kokią svarbiąinformacinę reikšmę gali įgyti mūsų su savimi turimi daiktai. Jie galiatstoti simbolius, pavyzdžiui, karaliaus laikomas skeptras yra valdžiossimbolis, o autoinspektoriaus lazdelė simbolizuoja jo galią tvarkyti eismą.Daiktai gali rodyti žmogaus ketinimus: pavyzdžiui, sunkus lagaminaspraeivio rankoje sako, jog šis žmogus kažkur išvyksta, o ginklasnusikaltėlio rankoje – jog jis turi agresyvių ketinimų mūsų arba kitųaplinkinių atžvilgiu. Daiktai gali suteikti informacijos apie mūsų apiemūsų fizinę būseną, sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda – suvaikščiojimu susijusius sunkumus. Jie taip pat atskleidžia ir dvasinębūseną: rankoje laikoma gėlių puokštė – džiaugsmingą susitikimolaukimą,kumštyje sugniaužta nosinė – sielvarto ašaras ir pan. Neretaidaiktai rodo asmens profesinę priklausomybę, pavyzdžiui, laiškanešiokrepšys ar kiemsargio šluota, pagal turimus daiktus bei jų kokybę galimaspręsti ir apie žmogaus užimamą padėtį visuomenėje; neatsitiktinai jiemtiek daug dėmesio skiria tie asmenys, kuriems yra itin svarbu pabrėžtiturim socialinį statusą. Geros odos rankinukas, brangus skėtis, įmantripypkė ar meniškai drožinėta lazda – visa tai yra savotiški socialinėspadėties simboliai. Prisilietimai. Prisilietimai – tai vienas ankstyviausių irpaprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų. Ilgainiui prisilietimų reikšmėkito. Kai kuriose šiuolaikinėse kultūrose prisilietimų vengiama: jie yrasavotiški tabu, kadangi neišvengiamai pažeidžia mūsų asmeninę erdvę.Atlikti bandymai rodo, jog prisilietimai ypač stipriai išryškina kultūrosskirtumus. Pavyzdžiui, vieno tyrimo metu stebėtojai registravo, kiek kartųžmonės, sėdintys kartu ir besišnekučiuojantys kavinėje, prisiliečia vienasprie kito. Štai šio tyrimo rezultatai (registruotas prisilietimų skaičiusper valandą).San Chuanas (Puerto Rikas) 180Paryžius (Prancūzija) 110Florida (JAV) 2Londonas (Didžioji Britanija) 0
Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artimumo arba agresijospasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepažįstamų žmonių.Pavyzdžiui, prisilietimai, kuriuose patiriame perpildytame autobuse,stovėdami eilėje ar patekę į spūstį, dažniausiai nėra malonūs, tačiau jietoleruojami, priimami kaip neišvengiama būtinybė. Prisilietimo teisępripažįstame tam tikrų profesijų žmonėms: gydytojams, kirpėjams, siuvėjams,masažuotojams ir pan. Prisilietimas laikomas normaliu reiškiniu daugumojejudriųjų žaidimų: krepšinyje, futbole, rankinyje, imtynėse. Be to,kiekvienos visuomenės socialiniame gyvenime egzistuoja tam tikrosceremonijos – vedybų, įšventinimo, sveikinimosi, ir kt. – kurioms būdingi
prisilietimai. Atsižvelgdamas į šią įvairovę, psichologas R. Heslinas (R.Heslin) skiria penkis pagrindinius situacijų, kuriose naudojamiprisilietimai, tipus:Funkcinis/profesinis – tai, pavyzdžiui, gydytojo prisilietimas prie ligonioper medicinos apžiūrą.Socialinis/mandagumo – rankos paspaudimas pasisveikinant.Draugiškas/šiltas – patapšnojimas per petį, apkabinimas.Meilės/intymumo – pabučiavimas.Seksualinis. Kaip matyti, prisilietimais dažniau reiškiami teigiami jausmai.Prisilietimas neretai naudojamas prašant pagalbos arba ją suteikiant,atsidėkojant, maldaujant malonės ir pan. Psichologiniai stebėjimai rodo,jog į pagalbos prašymą reaguojama labiau, kai prašantysis prisiliečia prieprašomojo. Pavyzdžiui, vieno yrimo metu moteris prašė praeivių monetospaskambinti telefonu, tais atvejais, kai moteris prisiliesdavo priepraeivių, monetą davė 51% prašomųjų. Tais atvejais, kai moterisneprisiliesdavo – tik 29%. Egzistuoja tam tikros lyčių bei socialinio statuso ypatybės,sąlygojančios prisilietimus. Pavyzdžiui, pastebėta, jog vyrai dažniau linkęliesti moteris, negu moterys – vyrus. Aukštesnio statuso žmonės dažniauliečia žemesnio statuso žmones, negu šie – juos. Garsiniai būdai. Garsams skleisti geriausiai pritaikytas žmogausgerklinis aparatas, nors galime garsus išgauti ir kitais būdais,pavyzdžiui, plodami rankomis ar trypdami kojomis. Gerklinis aparatas galisukelti galybę įvairiausių garsų. Bendravimas su kalba nesusijusiaisgarsais vadinamas paralingvistiniu bendravimu. Tai – juokas, verksmas,kosėjimas, žiovavimas ir kt. Prie paralingvistinio bendravimo priskiriamosir pauzės tarp žodžių ar sakinių, tačiau ne pauzės tarp žodžių ar sakinių,bet apskritai kalbos pauzės, t.y. tylėjimas. Paralingvistinis bendravimasitin svarbus užmezgant ir palaikant kontaktą su kūdikiais, dar nemokančiaiskalbėti. Motina neretai gali pasakyti, kada kūdikis alkanas, piktas artiesiog pasiilgo mamos, vien pagal jo verksmo toną. Aptariant lingvistinio arba su kalba susijusio bendravimo ypatybes,pirmiausia reikia pabrėžti, jog mūsų kalba turi būti suprantama. Kalbėtireikia pakankamai garsiai, kad pašnekovas girdėtų, ir pakankamai aiškiai,kad suprastų, ką mes sakome. Kalbama turi būti tinkamu tempu, kad žmogusspėtų suprasti, apie ką šnekame. Labai svarbu pauzės tarp žodžių irsakinių, dažnai pasakančios ne mažiau negu patys žodžiai. Daugelis pauziųnėra vienaprasmės. Pavyzdžiui, vieniems žmonėms pauzė esti kaip priemonėsavo žodžių reikšmingumui pabrėžti, kitiems, priešingai, rodo abejonę tuo,kas sakoma. Daug ką sako kalbėjimo garsumas. Paprastai garsiau šneka drąsesni,labiau savimi pasitikintys žmonės. Garsiau taip pat kalbama norintišreikšti stiprius jausmus – baimę, pyktį ir pan. Tyliau kalba ramesni,drovesni žmonės. Tylesniu balsu reiškiamos ir subtilesnės emocijos.Pagarsiname arba patyliname savo šneką tuomet, kai norime ką nors pabrėžti. Skiriasi ir kalbant vartojamų garsų aukštumas. Esame patyrę, kad vyraikalba žemesniu balsu, o moterys – aukštesniu. Žemesnis balsas taip patdažnai suvokiamas kaip dominuojantis, aukštesnis – kaip paklūstantis.Tačiau beveik kiekvienas žmogus gali daugiau ar mažiau keisti savo balsoaukštį. Kada balso variacijų negirdime, t.y. kai žmogus viską sako vienodu,monotonišku balsu, galime manyti, jog jis jaučiasi prislėgtas, apimtasdepresiškos nuotaikos. Ir atvirkščiai, kai pašnekovas vartoja labaiintensyvią ir variacijų gausią šneką, galime spėti, jog tai – aktyvaus irdominuojančio žmogaus tipas. Tačiau tai anaiptol nėra griežta taisyklė.Būna, kai sutrikęs ir susijaudinęs žmogus pradeda šnekėti greitai irimpulsyviai. Gali būti, jog panašia kalbėjimo maniera stengiamasi paslėptidrovumą. Bendravimo sistemos. Mes aptarėme pagrindinius nežodinio bendravimobūdus. Juos būtų galima sujungti į kelias svarbiausias bendravimo sistemas.Priklausomai nuo to, kokį pagrindinį kriterijų pasirinksime, bendravimosistemos gali šiek tiek skirtis. Žemiau pateikiame dažniausiaipasitaikančią bendravimo būdų klasifikaciją:|Asmens erdvė | | | ||Akių kontaktas | | | ||Veido išraiška | | | ||Gestai | | | ||Kūno kalba |Regimieji |Nelingvistiniai |Nežodiniai ||Apranga ir | | | ||išvaizda | | | ||Mūsų turimi | | | ||daiktai | | | ||Prisilietimai |Liečiamieji | | ||Juokas, verksmas |Garsiniai |Paralingvistiniai| ||ir kt. | | | ||Garsų tempas, | |Lingvistiniai | ||aukštumas ir kt. | | | ||Kalbėjimas | | |Žodiniai |
Geriausiai žinomas ir paprastai svarbiausiu laikomas bendravimo būdasyra bendravimas žodžiais, arba kalbėjimas. Žodinio bendravimo būdai. Psichologai yra tyrę žodinio bendravimoturinį, t.y. apie ką žmonės dažniausiai šnekasi. Jų manymu, galima išgirstipenkis pagrindinius bendravimo būdus, apimančius apie 80% viso mūsų žodinio
bendravimo laiko. Šia prasme bendravimas gali būti: 1. įvertinamasis 2. aiškinamasis 3. palaikomasis 4. tyrinėjamasis 5. suprantamasis Taip pat pastebėta, jog tuomet, kai apie 40 viso žmogaus bendravimovyksta kuriuo nors iš šių būdų, aplinkiniams pradeda atrodyti, jog taivienintelis būdas, kuriuo žmogus sugeba bendrauti. Tai svarbu žinoti,kadangi dėl šio bendravimo dėsningumo aplinkiniai gali susikurti apie musne visiškai teisingą nuomonę. Antra vertus, ir mes tuo pačiu, vertindamipašnekovą, galime būti ne visiškai objektyvūs. Įvertinamasis bendravimas reiškia, jog kalbėdami mes įvertiname kokįnors daiktą ar reiškinį: išsakome, geras jis ar blogas, teisingas arneteisingas, tinkamas ar netinkamas. Dažnai mes išsakome savo pašnekovui,kaip jam, mūsų nuomone, derėtų ar nederėtų elgtis. Pavyzdžiui,įvertinamasis bendravimas dažnai būdingas tėvų ir vaikų santykiams, kaitėvai įvertina vaiko elgesį: “Meluoti negražu, “Sutikus pažįstamą, privalusveikinti”, “Tavo elgesys svečiuose man nepatiko” ir pan. Aiškinamasis bendravimas. Šiuo atveju mes pasakome pašnekovui, ką,mūsų manymu, reiškia vienas ar kitas reiškinys, ta ar kita situacija.Skirtingai nuo įvertinamojo bendravimo, čia mes nieko negiriame irnepeikiame, nieko nenurodinėjame, tik aiškiname: “Klasėje toks triukšmas,matyt, todėl, kad dar neatėjo mokytoja”, “Mažylis darosi irzlus –greičiausiai pavargo” ir pan. Palaikomojo bendravimo atveju siekiame parodyti aplinkiniams, kadnorime jiems gero, stengiamės padėti. Mes tarsi patvirtiname, jogneketiname palikti jų vienų, paskendusių rūpesčiuose: “Nesirūpink, mes taupadėsime rengtis egzaminui”, “Aš palaikysiu tavo pasiūlymą klasėssusirinkime” ir pan. Tyrinėjamasis bendravimas – tai siekimas gauti daugiau informacijos.Neretai, norėdami daugiau sužinoti, mes skatiname diskusiją mums rūpimuklausimu: “Ką tu manai apie šio stiliaus muziką?”, “Koks laisvalaikioužsiėmimas šioje šalyje populiariausias?” ir pan. Suprantamasis bendravimas – tai toks bendravimo būdas, kai stengiamėsgeriau suprasti, ką kitas žmogus sako ar jaučia. Neretai tai gali būtitiesiog atkartojimas to, ką pasakė mūsų pašnekovas – galbūt kiek kitaisžodžiais, tačiau nekeičiant esmės: “Man susidarė įspūdis, jog ši nesėkmėtave labai slegia”, “Iš tavo žodžių supratau, jog norėtum išmokti dar vienąužsienio kalbą” ir pan. Aiškumo dėlei imkime konkretų pavyzdį. Štai draugas nusipirko naujos,dar niekam negirdėtos grupės kasetę. Grupės muzikavimas nė vienam iš draugųnepatiko, tačiau į įvykį jie reaguoja skirtingai. Štai įvairių bendravimobūdų iliustracijos: Įvertinamasis bendravimas – “Aš tau iš pat pradžių sakiau, kad šigrupė niekam tikusi”. Aiškinamasis bendravimas – “Manau, jog tu paskubėjai – juk pirkaikasetę tarsi katę maiše”. Palaikomasis bendravimas – “Nenusimink, aš tau padovanosiu ką nors išsavo kolekcijos”. Tyrinėjamasis bendravimas – “O kokios grupės tau patinka?” Suprantamasis bendravimas – “Matau, šis nenusisekęs pirkinys tavegerokai nuliūdino.” Patys savaime šie bendravimo būdai nėra nei geri, nei blogi.Netinkamais juos gali paversti pernelyg dažnas ar tiesiog nevykęs kuriųnors iš jų vartojimas. Jei mes vien tik aiškinsime ir vertinsime,greičiausiai tuo atstumsime nuo savęs kitus žmones. Priešingai, nuolatpalaikydami kitus ir bandydami juo suprasti, pelnysime aplinkiniųpalankumą. Tyrinėjamasis bendravimas taip pat dažniausiai sutinkamaspalankiai – daugumai žmonių malonu suvokti, jog kažkam rūpi jų nuomonėvienu ar kitu klausimu. Išimtį sudarytų tokios situacijos, kai tyrinėjimasdarosi pernelyg įkyrus. Kita vertus, visi bendravimo būdai tarpasmeniniuosesantykiuose pasitaiko pakankamai dažnai – vadinasi, visi jie reikalingi.Vertinamasis ir aiškinamasis bendravimo būdai labiausiai tiks tuomet, kaitarp pašnekovų vyraus abipusis pasitikėjimas. Jeigu tikrai žinosime, jogmūsų bendravimo partneris nori mums tik gero, tai daug palankiau žiūrėsimeį jo išsakomus aiškinimus ir vertinimus. Tuomet kritines pastabas suvoksimene kaip asmeninius išpuolius prieš mus, bet kaip norą mums padėti. Bendraujant visuomet reikalingas lankstumas, taigi geriausia naudotiįvairius bendravimo būdus. Tai patvirtino ir psichologiniai tyrimai,parodę, jog daug sėkmingiau bendrauja tie žmonės, kurie, užuot naudoję tikvieną ar du jiems įprastus būdus, lanksčiai taiko visus žinomus bendravimobūdus.Naudota literatūra
1. Rimantas Želvys “Bendravimo psichologija” 1995 Vilnius 2. Aleksandras Jacikevičius “Siela. Mokslas. Gyvenimas” 1996 Vilnius
3. J. Almontienė “Bendravimo psichologija” 2001