Įvadas
Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias.
Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Mes turime būdų perteikti aplinkiniams savo požiūrį į juos, mūsų susidarytą nuomonę, susiformavusius vertinimus. Savo ruožtu iš kitų žmonių galime sužinoti apie tai, kaip mes patys atrodome iš šalies: ką kiti mano apie mus ir aplinkinį pasaulį. Tik bendraudami žmonės gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis, padėti kitiems ir ieškoti pagalbos bei paramos sau. Bendravimas – tai viena pagrindinių žmogaus vertybių, t.y. tai, ką žmonės laiko svarbiausiu ir labiausiai vertina.
Šio darbo tikslas yra supažindinti kokie gali būti bendravimo būdai. O
taip pat: ką pasako veidas apie mus? Ką simbolizuoja mūsų turimi daiktai?
Su kuriais bendravimo būdais susiduriame savo kasdieniniame gyvenime?
Bendravimo būdų yra daug ir įvairių. Dažniausiai kasdieniniame gyvenime minėdami bendradarbiavimą, turime galvoje visų pirma bendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau psichologiniai tyrimai parodė, jog įprasto, normalaus pokalbio tarp dviejų žmonių metu tik trečdalį informacijos perduodame ir priimame žodžiais, o maždaug du trečdalius – kitais būdais. Iš jų svarbiausi yra:
Asmeninės erdvės valdymas
Akių kontaktas
Veido išraiška
Gestai
Kūno kalba
Apranga bei išvaizda
Mūsų turimi daiktai
Prisilietimai
Garsiniai būdai
Juos mes pirmiausia ir aptarsime.
Asmeninė erdvė – tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kurią nuolatos, sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Ši erdvė padidėja arba sumažėja priklausomai nuo to, kur ir su kuo mes esame.
Pavyzdžiui, gausiai lankomose viešose vietose, arba, sakysime, perpildytame autobuse arba lifte mūsų asmeninė erdvė prisitaiko prie realiai ten susidariusių aplinkybių. Amerikiečių antropologas E.T.Holas
(E.T. Hall) nustatė, jog žmonės bendraudami naudoja keturias pagrindines erdvės zonas:
1. Intymi zona (nuo 15 iki 46 cm).
Ši zona skirta labai artimam bendravimui, susijusiam su meile, globa, apsauga, nuraminimu, pamaloninimu ir pan. Esant tokiam atstumui, mus veikia daugybė dirgiklių – kvėpavimo, kūno šilumos, kvapų ir kitokių. Dėl to bendravimas pasidaro labai intensyvus. Į šią zoną leidžiama patekti tik tiems žmonėms, kurie tikrai yra mums artimi. Tai vaikai, tėvai, sutuoktiniai, artimi draugai ir giminės. Visų kitų žmonių įsiveržimą į šią zoną laikome nederamu ir vertiname kaip nemandagumo arba agresyvių užmačių raišką.
2. Asmeninė zona (nuo 46 cm iki 1,2 m).
Tai patogiausias artumas pokalbiui. Jis tarsi sako: “Jūs man patinkate”
arba “Norėčiau su jumis geriau susipažinti”.
3. Socialinė zona (nuo 1,2 m iki 3,6 m).
Tokia zona dažniausiai susidaro tarp žmonių, kurie kartu dirba, sprendžia bendras problemas, nagrinėja dalykinius klausimus, dalyvauja viename susirinkime. Ji praneša pašnekovui: “Nepageidaučiau leistis į pernelyg artimus santykius. Noriu būti su jumis mandagus ir taktiškas, bet ne daugiau”.
4. Visuomeninė zona (toliau nei 3,6 m).
Panašų atstumą stengiasi išlaikyti mokytojai arba lektoriai per viešas paskaitas. Jis leidžia nekreipti dėmesio į asmenis, kurie nepatinka arba kurių norėtume išvengti. Kontaktai tarp žmonių šiuo atveju labai formalūs, beasmeniai. Tokia zona sako: “Mums neturėtų rūpėti asmeniniai dalykai.
Verčiau susikoncentruokime ties veikla, kuria mums vertėtų užsiimti”.
Taigi erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir kitų žmonių, yra išorinė mūsų vidinių jausmų išraiška. Ji daug ką pasako apie tai, ką jaučiame kitų žmonių atžvilgiu, ir ką, savo ruožtu, jie jaučia mums.
Psichologai yra pastebėję, jog mes nesąmoningai stengiamės stovėti arčiau tų žmonių, kuriuos mėgstame, palyginus su tais, kurių nemėgstame.
Mes taip pat linkę būti arčiau žmonių, kurių pritarimas mums svarbus, ir laikomės atokiau nuo tų, kurių nuomonė mums nerūpi. Įtakos atstumui turi ne tik simpatijos ir autoriteto laipsnis, bet ir tai, kiek mums žmogus pažįstamas. Pažįstami žmonės stovi arčiau vienas kito negu nepažįstami. Kuo artimesni draugai, tuo atstumas tarp jų mažesnis. Pastebimi ir lyčių skirtumai: paprastai moterys stovi arčiau viena kitos negu vyrai.
Apie žmonių tarpusavio santykius galime spręsti ir pagal tai, kaip pašnekovai susėda. Pavyzdžiui, klasėje galima pastebėti, jog tie moksleiviai, kurie pamokoje dalyvauja aktyvia, mieliau nori sėdėti priekyje bei centre, tuo tarpu pasyvesni mokiniai paprastai pasirenka vietą klasės gale.
Ir šis pavyzdys rodo tą patį dėsningumą, t.y. nori ar nenori žmogus bendrauti su kitais, atskleidžia jo pasirenkamas atstumas tarp savęs ir aplinkinių. Pastebėta, jog draugai dažniau sėdasi greta vienas kito arba kampu, o priešininkai – vienas prieš kitą. Antruoju atveju atstumas tarp bendraujančių būna didesnis, o pašnekovus dažnai skiria koks nors barjeras, pavyzdžiui, stalas. Tačiau ir čia egzistuoja tam tikri lyčių skirtumai.
Moteris labiau negu vyras erzina situacija, kai nepažįstamas arba nemalonus žmogus atsisėda priešais.
Žmonės iš gyvūnų pasaulio perėmė ir poreikį žymėti savo asmeninę teritoriją. Žinoma, mes tai darome kitaip negu gyvūnai: atsitveriame tvora, pakabiname lentelę su savo pavarde ant buto ar kabineto durų ir pan.
Teritorijoje, kurią žmogus užima laikinai, naudojami laikini žymekliai.
Pavyzdžiui, užsiimdami vietą teatre ar paskaitų salėje, mes pasižymime savo teritoriją padėdami kokį nors savo daiktą: švarką, megztinį, rankinuką, palikdami laikraštį ar programėlę. Bibliotekoje, nenorėdami, kad mums kas nors trukdytų, neretai paženkliname savo teritoriją knygų krūvele ar sąsiuviniais tiek iš vienos, tiek iš kitos mūsų užimamos vietos pusės.
Autobuse ar traukinyje, vengdami artimesnės nepažįstamų pakeleivių kaimynystės, atsitveriame krepšiais ar lagaminu. Panašių pavyzdžių, rodančių, kaip saugoma asmeninė teritorija, rastume labai daug.
Bendraudami su skirtingų kultūrų atstovais, neturėtume pamiršti, jog jų asmeninės erdvės supratimas gali būti labai nevienodas. Pavyzdžiui, islamo šalių bei Lotynų Amerikos gyventojai įpratę stovėti arčiau vienas kito negu europiečiai ar Šiaurės Amerikoje gyvenantys žmonės. Toliausiai vienas nuo kito stovi baltieji amerikiečiai, anglai ir švedai. Arčiausiai –
pakistaniečiai ir arabai. Pietų Europos gyventojai – italai, graikai –
užima tarpinę padėtį. Stebėdami bendraujančius skirtingų kultūrų atstovus, galime pamatyti nuolatinį nesąmoningą judėjimą. Sakysim, kalbantis Pietų
Amerikos gyventojui su europiečiu, pirmasis mano, jog jis stovi per toli ir nuolat traukiasi artyn, tuo tarpu europiečiui šis atstumas atrodo per glaudus ir jis vis traukiasi atgal.
Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais, agresyviais ar familiariais. Pavyzdžiui, lifte moralus žvilgsnio laikas siekia kelias milisekundes. Maždaug tiek laiko mes leidžiame sau pažiūrėti lifto pakeleiviui į akis. Visą likusį laiką, jeigu kylame ar leidžiamės liftu kartu su nepažįstamu žmogumi, mes žiūrime į grindis, į lubas, į lifto valdymo mygtukus, bet ne į šalia stovinčiojo akis. Šiek tiek ilgesnis moralus žvilgsnio laikas bus perpildytame autobuse, dar ilgesnis – gatvėje.
Gatvėje neretai galime pagauti priešais einančių žmonių žvilgsnį. Tačiau žmonės ima jaustis nejaukiai, jei į juos žiūrime ilgiau nei tris sekundes.
Vieno tyrimo metu eksperimentatoriai stengėsi sąmoningai ilgiau žiūrėti žmonėms, einantiems per gatvę, į akis. Atlikti matavimai parodė, jog šie žmonės gatvę pereidavo sparčiau, negu tie, kuriems į akis nebuvo žiūrima.
Kodėl taip yra? Kodėl ilgesnis akių kontaktas tarp mūsų ir kitų žmonių, ypač tarp mūsų ir tų žmonių, kuriuos pažįstame menka arba visai nepažįstame, sukelia nepatogumo jausmą? Taip atsitinka todėl, kad akių kontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis,
Mūsų akys tarsi pačios sako: “Esu pasirengęs su tavimi bendrauti”.
Pastebėta, jog su mums patinkančiu žmogumi esame linkę palaikyti ilgesnį akių kontaktą, su nepatinkančiu – trumpesnį. Įsimylėjėliai ilgiausiai žvelgia vienas kitam į akis, o susipykę žmonės, priešingai, vengia vienas į kitą žiūrėti. Taigi kodėl mus verčia pasijusti nejaukiai įdėmesnis nepažįstamo žmogaus akių žvilgsnis?
Visų pirma todėl, kad akių kontaktu parodomas ketinimas užmegzti bendravimo ryšį, tačiau mes nežinome, ką jis reiškia. Mes nežinome, ar žiūrintysis vertina mus palankiai, ar ne. Galbūt mes jį sužavėjome, tačiau gal jis, priešingai, pamatė mumyse ką nors neįprasto ar nemalonaus.
Galime tikėtis, jog jis pasakys mums komplimentą, tačiau lygiai taip pat galime laukti, jog mus išbars ar įžeis. Psichologų tyrimai rodo, jog tais atvejais, kai įdėmiai žvelgiančių į mus tikslas yra visiškai aiškus, mes nesijaučiame nepatogiai.
Mūsų neerzina ir netrikdo autostopu keliaujančio turisto žvilgsnis, padavėjo, restorane priimančio mūsų užsakymą, arba pardavėjos, laukiančios, kokius pirkinius mes išsirinksime, žvilgsniai. Priešingai , vairuotojai mieliau sustoja prie to keliautojo, kuris prašo pavėžėti žvilgsniu, o ne dairosi aplinkui. Noriau perkama tose parduotuvėse, kur pardavėjos išsyk parodo pastebinčios pirkėją, užuot žvelgusios pro langą ar tyrinėjusios savo nagų laką.
Vadinasi, tais atvejais, kai pašaliečio žvilgsnis yra visiškai suprantamas, mums nėra reikalo jo vengti – tiesiog į jį vienaip ar kitaip reaguojame.
Mūsų reakcija gali būti ir teigiama, ir neigiama. Pardavėjos dėmesys parduotuvėje mus gali pamaloninti, tačiau, antra vertus, ilgesnis jos žvilgsnis, tarsi priekaištaujantis, jog per ilgai neišsirenkame prekės, gali nuteikti nesmagiai. Tačiau tokiais atvejais mūsų reakcija skirsis nuo vengimo reakcijos, kylančios tuomet, kai žvilgsnio prasmė mums neaiški.
Psichologas D. E. Hamačekas (D. E. Hamachek) siūlo keletą patarimų, kaip naudoti akių kontaktą sėkmingesniam bendravimui įvertinti:
1. Tam, kad sėkmingiau užmegztumėte gerus santykius su svarbiais žmonėmis, stenkitės ilgiau išlaikyti žvilgsnį su jais susitikę, prasilenkdami ar sveikindamiesi.
2. Žiūrėkite į žmogų, kuriam ką nors sakote ar kurio klausotės, tačiau nesistebeilykite pernelyg atkakliai. Tiesiog parodykite jam, jog jo klausotės, kad jums rūpi tai, ką jis arba ji sako.
3. Kai tenka ką nors kritikuoti, akių kontaktas turi būti trumpesnis.
Žmogus, kurį jūs kritikuojate, turi jausti tam tikrą saugumo pojūtį.
Trumpesnis akių kontaktas suteikia daugiau saugumo ir kartu leidžia geriau įsiklausyti į tai, ką jam sakote.
4. Palaikydami akių kontaktą, turite daugiau galimybių įrodyti, jog sakote teisybę. Aplinkiniai yra įpratę abejoti žodžiais žmogaus, kuris nežiūri jiems į akis.
Jeigu jūsų santykiai labiau dalykinio, o ne asmeninio pobūdžio, akių kontakto laikas taip pat turėtų būti trumpesnis. Trumpi ir su pertraukomis žvilgsniai pokalbio metu tarsi pasako, jog jums rūpi ne tiek pašnekovas, kiek problema, kurią jūs aptarinėjate. Pastebėta, jog įprasto pokalbio metu dauguma žmonių žiūri vienas kitam į akis maždaug trečdalį viso pokalbio laiko arba šiek tiek ilgiau, ir to pakanka abipusiam dėmesiui palaikyti.
Akių žvilgsniu reguliuojama ir pati pokalbio eiga. Akimis tarsi perteikiama pokalbio gija. Baigę šnekėti, mes pažvelgiame į pašnekovą ir žvilgsiu tarsi perduodame jam pokalbio estafetę. Savo ruožtu, mūsų bendravimo partneris, baigęs kalbėti, taip pat tai parodo žvilgsniu. Kalbant šiek akių signalai yra tiesiog būtini. Jei jais nesinaudotume, būtų labai sunku palaikyti tvarkingą pokalbį.
Mes minėjome, jog bene ilgiausiai vienas į kitą žvelgia įsimylėjėliai.
Tačiau intensyvus akių kontaktas gali būti skirtas ne vien meilei ir prieraišumui išreikšti. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui.
Agresyvūs ar linkę dominuoti žmonės taip pat mėgsta žvelgti į akis atkakliu ir veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę, mes galų gale nuleidžiame akis.
Tokiu žvilgsniu tėvai žvelgia į vaikus, o viršininkai – į pavaldinius, kai šie kuo nors prasikalsta. Priešingai, drovūs ir nuolankūs žmonės paprastai vengia akių kontakto ir dažnai žvelgia ne į pašnekovą, bet pro šalį arba žemyn. Tai kartais gali mus suklaidinti. Nuleistas akių žvilgsnis nebūtinai reiškia, jog pašnekovas mūsų nemėgsta ar sako netiesą: galbūt mes tik bendraujame su droviu, linkusiu užsisklęsti savyje žmogumi. Akių kontakto taip pat vengiama pranešant blogą žinią arba sakant ką nors skaudaus. Akių kontakto nebuvimas gali reikšti, jog pašnekovas gėdijasi arba yra išsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas.
Istoriniuose filmuose dažnai matome, kaip valdovui pasirodžius, jo pavaldiniai pagarbiai nuleidžia akis. Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, šis bendravimo signalas gali turėti daugelį reikšmių, ir jį teisingai suprasime tik gerai žinodami visą bendravimo situaciją.
Kalbant apie akių kontaktą, negalima nepaminėti ir egzistuojančių kultūrinių skirtumų. Pietų Europos gyventojai žiūri vieni kitiems į akis gerokai dažniau ir ilgiau negu šiaurės europiečiai ar amerikiečiai.
Bendraujant skirtingų kultūrų žmonėms, tai gali sukelti problemų.
Pavyzdžiui, anglui gali pasirodyti, jog italas savo ilgais žvilgsniais darosi pernelyg įkyrus, tuo tarpu italas pamanys, jog anglas pernelyg šaltai ir atsainiai su juo bendrauja.
Veido išraiška. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako.
Vieni veidai gali būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita žmogaus jausmų skelbimų lenta. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas “skaityti” aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ir nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu valdo. Tai mums padeda orientuotis, ko reikia vengti, kam turėtume padėti, su kuo verta užmegzti pokalbį, o ko geriau nekalbinti.
Daugelis mūsų žino arba bent jau spėja, jog ta pati veido išraiška atspindi vienodas žmonių emocines būsenas net ir tuomet, kai žmonės labai įvairūs, priklauso skirtingoms rasėms arba kultūroms. Taip iš tiesų ir yra.
Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo, jog viso pasaulio žmonės daugmaž vienodai supranta veido išraiškų reikšmę. Yra panašių išraiškų, nusakančių svarbiausias žmogaus emocijas: pyktį, liūdesį, laimę, nuostabą, pasibjaurėjimą ir baimę. Amerikiečių mokslininkas P. Ekmanas (P. Ekman) su savo kolegomis atliko daugybę tyrimų, kurių metu rodė nuotraukas su šešiomis pagrindinėmis mūsų paminėtomis emocijomis penkių skirtingų šalių atstovams – japonams, amerikiečiams, brazilams, čiliečiams ir argentiniečiams. Nepaisant gana ryškių kultūrinių skirtumų, visi apklaustieji pademonstravo stebėtiną vieningumą apibūdindami nuotraukose pavaizduotas emocijas. Dar įtikinamesnių įrodymų P. Ekmanas ir jo kolegos rado atlikdami tyrimus įvairiuose nuošaliuose Naujosios Gvinėjos rajonuose.
Nepaisant itin ribotų žmonių, kuriuos tyrė mokslininkai, kontaktų su kitomis kultūromis, Naujojoje Gvinėjoje išgirsti emocijų apibūdinimai beveik sutapo su rezultatais, gautais kitose pasaulio dalyse.
Žinoma, tai anaiptol nereiškia, jog veido išraiška sugebame perduoti tik šešias skirtingas emocijas. Įmanomi labai įvairūs deriniai. Pavyzdžiui, galia vienu metu atrodyti laimingu ir nustebusiu, išsigandusiu ir piktu ir pan. Be to, šios emocijos gali būti įvairaus stiprumo. Todėl gyvenime susiduriame su gausybe įvairiausių galimų variantų.
Nereikėtų pamiršti, jog veidas visada rodo tai, ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių:
1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena.
Pavyzdžiui, aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos spektaklyje.
Geras aktorius tai padarys meistriškai.
2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui, profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui.
Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų tikruosius jausmus sudėtinguose derybų etapuose
3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką.
Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimastęs, mums gali pasirodyti, jog jis liūdnas arba piktas. Nustebusią veido išraišką galime suprasti kaip išgąstį ir pan.
Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų?
Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, jog pasireiškia iš karto, nedelsiant. Ne veltui sakoma, jog pirmoji žmogaus reakcija yra pati tikriausia. Emocijoms nuslopinti arba jas pakeisti visada reikia šiek tiek laiko. Pavyzdžiui, jei pasakojant juokingą istoriją, klausytojų juokas pasigirs tik po tam tikros pauzės, tai gali reikšti, jog klausytojai jos nesuprato arba jūsų anekdotas buvo nevykęs.
Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimtina atvirai rodyti savo jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar viena priežastis, dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką.
Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastais stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąją socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labai patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės šypsenos nereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, tačiau, antra vertus, be jos sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka nuolat susidurti su įvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos teikimo sferose ir kitur.
Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška, bet ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas. Šie signalai taip pat mums gerai pažįstami ir leidžia suprasti, pritaria mums pašnekovas ar abejoja, simpatizuoja ar ne.
Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti, ar žmogus pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos sakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme.
Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir pan. Gestų įvairovė tokia didelė ir jų reikšmė tokia įvairialypė, jog visiems jiems apibūdinti reikėtų atskiro katalogo.
Deja, nėra tikrai patikimo gestų žodyno. Gestų prasmė dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos bei kultūros, kurioje bendraujama.
Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiams pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais, ką žmogus galvoja. Tai tam tikras “emocijų nutekėjimas”, vykstantis ir tuomet, kai žmogus nori ką nors nuslėpti. Pavyzdžiui, studentas gali tikinti savo draugus, jog nebijo egzamino, tačiau jį išduos rankų drebulys, nervingas pieštuko vartymas tarp pirštų ir kiti nevalingi judesiai. Žmogus, dalyvaudamas svarbiame pokalbyje, gali stengtis atrodyti ramus, tačiau pagal dažną kaklaraiščio taisymąsi, švarko sagos sukiojimą ar šukuosenos taisymą įžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogus nervinasi.
Kita vertus, gerai susivaldantis žmogus gali naudoti gestus tikriesiems jausmams nuslėpti. Jeigu smarkiai gestikuliuosime, pašnekovui atrodys, jog esame susijaudinę, kai iš tiesų galime būti visiškai abejingi tam, kas sakoma. Priešingai, jeigu, žinodami nevalingų gestų reikšmę, sugebėsime juos suvaldyti, mus gali palaikyti labai santūriu žmogumi, nors tokiu galime ir nebūti. Todėl požiūris, kad gestai, skirtingai nuo žodžių, visada atskleidžia tiesą, yra gerokai suprastintas. Abiem šiais bendravimo būdais galima pateikti ir teisingą, ir klaidingą informaciją.
Kūno kalba. Garsus amerikiečių psichologas V. Džeimsas (W. James) dar šio amžiaus pradžioje pastebėjo, kokį svarbų vaidmenį, parodant savo požiūrį į bendravimą, atlieka mūsų kūno užimama padėtis. Jis surinko trisdešimt nuotraukų, kuriose buvo nufotografuoti žmonės skirtingomis kūno pozomis, ir paprašė tiriamųjų pasakyti, kokį bendravimo ketinimą šios pozos galėtų išreikšti. Gauti atsakymai parodė keturias pagrindines kūno padėtimi reiškiamas tendencijas, kurias V. Džeimsas apibūdino taip:
1. Artėjimas – dėmesinga poza, pasireiškianti kūno palinkimu į priekį.
2. Pasitraukimas – negatyvi poza, pasireiškianti pasitraukimu atgal arba nusisukimu.
3. Išsiplėtimas – išdidi, arogantiška poza, pasireiškianti išpūsta krūtine, stačia laikysena, aukštai pakeltais pečiais bei galva.
4. Susitraukimas – depresiška, prislėgta poza, pasireiškianti į priekį pasvirusiu liemeniu, nuleistais pečiais ir galva bei įdubusia krūtine.
Šiuolaikinėje psichologijoje šios pozos dažniau vadinamos šilta, atšiauria, dominuojančia ir paklūstančia.
Kūno kalba dažnai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei, todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali mums atskleisti gilesnius žmogaus jausmus. Jei pašnekovas jus mėgsta, jis nevalingai orientuos savo kūną taip, kad šis būtų pasisukęs link jūsų ir kiek pasviręs į priekį.
Jei šią kūno pozą lydės dar ir intensyvus akių kontaktas, tai bus rimtas signalas, jog pašnekovas yra palankiai jūsų atžvilgiu nusiteikęs ir bendravimas su jumis jam tikrai svarbus. Priimta manyti, jog į pašnekovą palinkęs kūnas simbolizuoja teigiamus jausmus, o nuo pašnekovo atšlijęs – labiau neigiamus. Dažnai teigiamą požiūrį rodo ir galvos linkčiojimas. Priešingai, nuleista žemyn arba aukštyn užversta galva, jos purtymas ar kraipymas demonstruoja abejojantį arba neigiamą požiūrį.
Neretai manoma, jog jeigu žmogus bendrauja įsitempęs, tai pašnekovas jam nepatinka, jeigu atsipalaidavęs – tai patinka. Iš tikrųjų yra ne visai taip. Atlikti tyrimai parodė, kad su nemėgstamu asmeniu bendraujama arba stipriai įsitempus, arba visiškai atsipalaidavus. Su mėgstamu – tik saikingai atsipalaidavus. Juk jeigu pašnekovas mūsų nedomina ir netgi varo nuobodulį, nematome reikalo savo kūno kalba reikšti jam bet kokį dėmesį.
Tuo tarpu mėgstamam žmogui stengiamės pasirodyti palankiai, todėl ir kontroliuojame savo kūną, kad nebūtume pernelyg atsainūs.
Taip pat pastebėta, kad žmonės, kurie stengiasi būti su mumis atviri, sėdi laisvai, rankas pasidėję ant kelių arba jas nuleidę. Uždaresni, nenorintys atsiverti mums žmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės ir sukryžiavę kojas. Ne veltui sakoma, jog žmogui užsidarius nuo mūsų dvasiškai, užsisklendžia ir jo kūnas. Tačiau nevertėtų šio principo absoliutinti, kadangi sėdėjimui gali turėti įtakos kultūriniai bei lyčių skirtumai (pavyzdžiui, mergina, vilkinti trumpu ir siauru sijonėliu paprasčiausiai negali užsikelti koją ant kojos), auklėjimo ypatybės. Kita vertus, mūsų paminėtas tendencijas pastebi dažnas psichologas praktikas ar šiaip įžvalgus žmogus.
Kūno ženklai gali mums ir padėti, ir trukdyti. Padeda tuomet, kai pabrėžia ir sustiprina tai, ką norime perduoti žodžiais. Trukdo tais atvejais, kai nesiderina arba net tiesiogiai prieštarauja tam, ką sakome.
Nesėkmes, naudojant kūno ženklus, galima išskirti į kelias pagrindines grupes:
Nesiseka naudoti kūno kalbą apskritai: ji neišvaizdi, neišraiškinga, statiška.
Kūno kalba pertiekiamos ne tos žinios. Pavyzdžiui, stengiantis nuslėpti drovumą, kūnas įgauna agresyvią pozą.
Pirmuoju atveju sakoma, jog žmogus nori bendrauti, tačiau nesugeba.
Antruoju – jam atrodo, jog bendrauja tinkamai, tačiau jis nepastebi, jog jo kūnas klysta, perteikdamas žinias. Toks žmogus nesuvokia arba per menkai suvokia, kokį poveikį jo kūno perteikiama informacija daro aplinkiniams.
Moterims kūno kalba yra artimesnė negu vyrams. Moterys ne tik sugeba geriau perprasti be žodžių, vien tik kūno pozomis siunčiamas žinias: jos ir pačios sėkmingiau negu vyrai naudoja kūno signalus savo vidiniams jausmams reikšti. Manoma, kad moterų kūno kalba labiau išlavėjus todėl, kad joms tenka didžiausias vaidmuo auginant vaikus, ypač pirmaisiais jų gyvenimo metais. Kol kūdikiai nemoka šnekėti, tenka bendrauti su jais vien kūno kalba.
Kūno kalboje nesunku įžvelgti ir gana ryškius kultūrinius skirtumus:
šiauriečių kūno kalba santūresnė, ne tokia raiški, pietiečių – labai spalvinga, dinamiška. Bene geriausiai tai parodo atliekami šokiai.
Prisiminkime Viduramžių Europos riterių pilyse šokamus šokius – statiškas kūnas, itin santūrūs, suvaržyti liemens, rankų ir kojų judesiai. O dabar palyginkime juos su ritualiniais Afrikos genčių šokiais arba šiuolaikinėse diskotekos paplitusiais šokiais.
Apranga bei išvaizda. Rengtis žmonės pradėjo visų pirma norėdami apsiginti nuo šalčio. Ir šiandien drabužiai skirti šilumai palaikyti, taip pat apsaugoti kūną nuo aplinkos poveikio (pavyzdžiui, batai ar darbinės pirštinės). Tačiau tai ne visos paminėtos funkcijos. Drabužiai taip pat slepia tam tikras kūno dalis, tiesa, labai skirtingai.
Čadra musulmoniškuose kraštuose paslepia beveik visą moters kūną tuo tarpu maudymosi kostiumėliai moterų paplūdimiuose slepia labai nedaug ką. Tokie skirtumai priklauso tiek nuo kultūros, tiek nuo laikmečio, kuriame gyvename. Dar šio šimtmečio pirmojoje pusėje slėpimo diapazonas ir pas mus buvo kur kas platesnis. Tačiau drabužiai skirti ne vien tik šilumai palaikyti, kūnui apsaugoti ar slėpti.
Jie beveik visada skirti ir informacijai perteikti. Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva, sukirpimas, nešiojimo stilius, jų buvimas ar nebuvimas. Drabužiai nusako žmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę orientaciją ir kt.
Vien iš aprangos atskirsime futbolo sirgalių, valstybės tarnautoją arba sunkiojo roko gerbėją ir pagal tai suprasime, bendrauti su juo ar ne ir koks bus šis bendravimas. Ypač daug ir labai aiškios informacijos apie bendravimo pobūdį mums suteikia uniforma. Puikiai suprantame, kokio bendravimo stiliaus galime laukti, susitikę uniformuotą policininką, lėktuvo stiuardesę ar sporto komandos narį. Be abejo, apranga kartais apgauna.
Ne vienas esame girdėję arba skaitę pasakojimus apie skurdžiai apsitaisiusius milijonierius arba elgetomis persirengusius princus. Didžiulį aprangos poveikį žino ir patyrę sukčiai aferistai, visada daug dėmesio skiriantys nepriekaištingai pasiūtiems, prabangiems drabužiams. Apie tai, kiek galima pasiekti pasinaudojus svetima uniforma, liudija filmai apie žvalgus bei bankų plėšikus. Minėtieji pavyzdžiai rodo apie apranga perduodamos informacijos svarbą bei jos daromą įtaką.
Mus puošia ne tik drabužiai. Moterys pasidabina auskarais, apsimauna žiedus, dažosi veidą arba lakuojasi nagus. Kartkartėmis apsikerpame, vyrai gali užsiauginti arba nusiskusti barzdą. Visi šie grožio atributai taip pat yra saviti informacijos šaltiniai. Pavyzdžiui, kai kurie sociologai ilgus plaukus sieja su siekimu išsiskirti iš visuomenės, o jų nusikirpimą – su įsiliejimu į ją. Jų manymu, nukirpti plaukai yra akivaizdus socialinės kontrolės simbolis. Neatsitiktinai kareiviai, vienuoliai ar kalinai kerpasi arba yra kerpami labai trumpai.
Daugumas mūsų minėtų išvaizdos elementų yra laikino pobūdžio: auskarus galima išsisegti, žiedus nusimauti, laką ir dažus – nusiplauti, plaukus ar barzdą – nusikirpti ar vėl užsiauginti. Tačiau kai kurie papuošimai yra nuolatiniai. Pavyzdžiui, labai įvairiose kultūrose yra paplitusi tatuiruotė. Tai nuolatinė kūno papuošimo forma. Tatuiruotės paprastai būna labai informatyvios. Jos gali pasakyti apie žmogaus profesinę priklausomybę (pavyzdžiui, jūreivio tatuiruotė – inkaras), ideologinę orientaciją, kalinio tatuiruotė – apie padaryto nusikaltimo rūšį. Tatuiruotėms aiškinti skirti moksliniai darbai, leidžiami katalogai – savi tatuiruočių žodynai.
Mūsų turimi daiktai. Dažname romane apie žvalgus aprašoma, jog kaip sutartą atpažinimo priemonę susitikimo metu ryšininkas laiko rankoje kokį nors ženklą, pavyzdžiui, tam tikros dienos laikraščio numerį arba septynių baltų chrizantemų puokštę. Tai puiki iliustracija, rodanti, kokią svarbią informacinę reikšmę gali įgyti mūsų su savimi turimi daiktai. Jie gali atstoti simbolius, pavyzdžiui, karaliaus laikomas skeptras yra valdžios simbolis, o autoinspektoriaus lazdelė simbolizuoja jo galią tvarkyti eismą.
Daiktai gali rodyti žmogaus ketinimus: pavyzdžiui, sunkus lagaminas praeivio rankoje sako, jog šis žmogus kažkur išvyksta, o ginklas nusikaltėlio rankoje – jog jis turi agresyvių ketinimų mūsų arba kitų aplinkinių atžvilgiu. Daiktai gali suteikti informacijos apie mūsų apie mūsų fizinę būseną, sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda – su vaikščiojimu susijusius sunkumus.
Jie taip pat atskleidžia ir dvasinę būseną: rankoje laikoma gėlių puokštė – džiaugsmingą susitikimo laukimą,kumštyje sugniaužta nosinė – sielvarto ašaras ir pan.
Neretai daiktai rodo asmens profesinę priklausomybę, pavyzdžiui, laiškanešio krepšys ar kiemsargio šluota, pagal turimus daiktus bei jų kokybę galima spręsti ir apie žmogaus užimamą padėtį visuomenėje; neatsitiktinai jiem tiek daug dėmesio skiria tie asmenys, kuriems yra itin svarbu pabrėžti turim socialinį statusą. Geros odos rankinukas, brangus skėtis, įmantri pypkė ar meniškai drožinėta lazda – visa tai yra savotiški socialinės padėties simboliai.
Prisilietimai. Prisilietimai – tai vienas ankstyviausių ir paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų. Ilgainiui prisilietimų reikšmė kito. Kai kuriose šiuolaikinėse kultūrose prisilietimų vengiama: jie yra savotiški tabu, kadangi neišvengiamai pažeidžia mūsų asmeninę erdvę.
Atlikti bandymai rodo, jog prisilietimai ypač stipriai išryškina kultūros skirtumus. Pavyzdžiui, vieno tyrimo metu stebėtojai registravo, kiek kartų žmonės, sėdintys kartu ir besišnekučiuojantys kavinėje, prisiliečia vienas prie kito. Štai šio tyrimo rezultatai (registruotas prisilietimų skaičius per valandą).
San Chuanas (Puerto Rikas) 180
Paryžius (Prancūzija) 110
Florida (JAV) 2
Londonas (Didžioji Britanija) 0
Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artimumo arba agresijos pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepažįstamų žmonių.
Pavyzdžiui, prisilietimai, kuriuose patiriame perpildytame autobuse, stovėdami eilėje ar patekę į spūstį, dažniausiai nėra malonūs, tačiau jie toleruojami, priimami kaip neišvengiama būtinybė. Prisilietimo teisę pripažįstame tam tikrų profesijų žmonėms: gydytojams, kirpėjams, siuvėjams, masažuotojams ir pan. Prisilietimas laikomas normaliu reiškiniu daugumoje judriųjų žaidimų: krepšinyje, futbole, rankinyje, imtynėse. Be to, kiekvienos visuomenės socialiniame gyvenime egzistuoja tam tikros ceremonijos – vedybų, įšventinimo, sveikinimosi, ir kt. – kurioms būdingi prisilietimai. Atsižvelgdamas į šią įvairovę, psichologas R. Heslinas (R.
Heslin) skiria penkis pagrindinius situacijų, kuriose naudojami prisilietimai, tipus:
Funkcinis/profesinis – tai, pavyzdžiui, gydytojo prisilietimas prie ligonio per medicinos apžiūrą.
Socialinis/mandagumo – rankos paspaudimas pasisveikinant.
Draugiškas/šiltas – patapšnojimas per petį, apkabinimas.
Meilės/intymumo – pabučiavimas.
Seksualinis.
Kaip matyti, prisilietimais dažniau reiškiami teigiami jausmai.
Prisilietimas neretai naudojamas prašant pagalbos arba ją suteikiant, atsidėkojant, maldaujant malonės ir pan. Psichologiniai stebėjimai rodo, jog į pagalbos prašymą reaguojama labiau, kai prašantysis prisiliečia prie prašomojo. Pavyzdžiui, vieno yrimo metu moteris prašė praeivių monetos paskambinti telefonu, tais atvejais, kai moteris prisiliesdavo prie praeivių, monetą davė 51% prašomųjų. Tais atvejais, kai moteris neprisiliesdavo – tik 29%.
Egzistuoja tam tikros lyčių bei socialinio statuso ypatybės, sąlygojančios prisilietimus. Pavyzdžiui, pastebėta, jog vyrai dažniau linkę liesti moteris, negu moterys – vyrus. Aukštesnio statuso žmonės dažniau liečia žemesnio statuso žmones, negu šie – juos.
Garsiniai būdai. Garsams skleisti geriausiai pritaikytas žmogaus gerklinis aparatas, nors galime garsus išgauti ir kitais būdais, pavyzdžiui, plodami rankomis ar trypdami kojomis. Gerklinis aparatas gali sukelti galybę įvairiausių garsų. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsais vadinamas paralingvistiniu bendravimu. Tai – juokas, verksmas, kosėjimas, žiovavimas ir kt. Prie paralingvistinio bendravimo priskiriamos ir pauzės tarp žodžių ar sakinių, tačiau ne pauzės tarp žodžių ar sakinių, bet apskritai kalbos pauzės, t.y. tylėjimas. Paralingvistinis bendravimas itin svarbus užmezgant ir palaikant kontaktą su kūdikiais, dar nemokančiais kalbėti. Motina neretai gali pasakyti, kada kūdikis alkanas, piktas ar tiesiog pasiilgo mamos, vien pagal jo verksmo toną.
Aptariant lingvistinio arba su kalba susijusio bendravimo ypatybes, pirmiausia reikia pabrėžti, jog mūsų kalba turi būti suprantama. Kalbėti reikia pakankamai garsiai, kad pašnekovas girdėtų, ir pakankamai aiškiai, kad suprastų, ką mes sakome. Kalbama turi būti tinkamu tempu, kad žmogus spėtų suprasti, apie ką šnekame. Labai svarbu pauzės tarp žodžių ir sakinių, dažnai pasakančios ne mažiau negu patys žodžiai. Daugelis pauzių nėra vienaprasmės. Pavyzdžiui, vieniems žmonėms pauzė esti kaip priemonė savo žodžių reikšmingumui pabrėžti, kitiems, priešingai, rodo abejonę tuo, kas sakoma.
Daug ką sako kalbėjimo garsumas. Paprastai garsiau šneka drąsesni, labiau savimi pasitikintys žmonės. Garsiau taip pat kalbama norint išreikšti stiprius jausmus – baimę, pyktį ir pan. Tyliau kalba ramesni, drovesni žmonės. Tylesniu balsu reiškiamos ir subtilesnės emocijos.
Pagarsiname arba patyliname savo šneką tuomet, kai norime ką nors pabrėžti.
Skiriasi ir kalbant vartojamų garsų aukštumas. Esame patyrę, kad vyrai kalba žemesniu balsu, o moterys – aukštesniu. Žemesnis balsas taip pat dažnai suvokiamas kaip dominuojantis, aukštesnis – kaip paklūstantis.
Tačiau beveik kiekvienas žmogus gali daugiau ar mažiau keisti savo balso aukštį. Kada balso variacijų negirdime, t.y. kai žmogus viską sako vienodu, monotonišku balsu, galime manyti, jog jis jaučiasi prislėgtas, apimtas depresiškos nuotaikos. Ir atvirkščiai, kai pašnekovas vartoja labai intensyvią ir variacijų gausią šneką, galime spėti, jog tai – aktyvaus ir dominuojančio žmogaus tipas. Tačiau tai anaiptol nėra griežta taisyklė.
Būna, kai sutrikęs ir susijaudinęs žmogus pradeda šnekėti greitai ir impulsyviai. Gali būti, jog panašia kalbėjimo maniera stengiamasi paslėpti drovumą.
Bendravimo sistemos. Mes aptarėme pagrindinius nežodinio bendravimo būdus. Juos būtų galima sujungti į kelias svarbiausias bendravimo sistemas.
Priklausomai nuo to, kokį pagrindinį kriterijų pasirinksime, bendravimo sistemos gali šiek tiek skirtis. Žemiau pateikiame dažniausiai pasitaikančią bendravimo būdų klasifikaciją:
|Asmens erdvė | | | |
|Akių kontaktas | | | |
|Veido išraiška | | | |
|Gestai | | | |
|Kūno kalba |Regimieji |Nelingvistiniai |Nežodiniai |
|Apranga ir | | | |
|išvaizda | | | |
|Mūsų turimi | | | |
|daiktai | | | |
|Prisilietimai |Liečiamieji | | |
|Juokas, verksmas |Garsiniai |Paralingvistiniai| |
|ir kt. | | | |
|Garsų tempas, | |Lingvistiniai | |
|aukštumas ir kt. | | | |
|Kalbėjimas | | |Žodiniai |
Geriausiai žinomas ir paprastai svarbiausiu laikomas bendravimo būdas yra bendravimas žodžiais, arba kalbėjimas.
Žodinio bendravimo būdai. Psichologai yra tyrę žodinio bendravimo turinį, t.y. apie ką žmonės dažniausiai šnekasi. Jų manymu, galima išgirsti penkis pagrindinius bendravimo būdus, apimančius apie 80% viso mūsų žodinio bendravimo laiko. Šia prasme bendravimas gali būti:
1. įvertinamasis
2. aiškinamasis
3. palaikomasis
4. tyrinėjamasis
5. suprantamasis
Taip pat pastebėta, jog tuomet, kai apie 40 viso žmogaus bendravimo vyksta kuriuo nors iš šių būdų, aplinkiniams pradeda atrodyti, jog tai vienintelis būdas, kuriuo žmogus sugeba bendrauti. Tai svarbu žinoti, kadangi dėl šio bendravimo dėsningumo aplinkiniai gali susikurti apie mus ne visiškai teisingą nuomonę. Antra vertus, ir mes tuo pačiu, vertindami pašnekovą, galime būti ne visiškai objektyvūs.
Įvertinamasis bendravimas reiškia, jog kalbėdami mes įvertiname kokį nors daiktą ar reiškinį: išsakome, geras jis ar blogas, teisingas ar neteisingas, tinkamas ar netinkamas. Dažnai mes išsakome savo pašnekovui, kaip jam, mūsų nuomone, derėtų ar nederėtų elgtis. Pavyzdžiui, įvertinamasis bendravimas dažnai būdingas tėvų ir vaikų santykiams, kai tėvai įvertina vaiko elgesį: “Meluoti negražu, “Sutikus pažįstamą, privalu sveikinti”, “Tavo elgesys svečiuose man nepatiko” ir pan.
Aiškinamasis bendravimas. Šiuo atveju mes pasakome pašnekovui, ką, mūsų manymu, reiškia vienas ar kitas reiškinys, ta ar kita situacija.
Skirtingai nuo įvertinamojo bendravimo, čia mes nieko negiriame ir nepeikiame, nieko nenurodinėjame, tik aiškiname: “Klasėje toks triukšmas, matyt, todėl, kad dar neatėjo mokytoja”, “Mažylis darosi irzlus –
greičiausiai pavargo” ir pan.
Palaikomojo bendravimo atveju siekiame parodyti aplinkiniams, kad norime jiems gero, stengiamės padėti. Mes tarsi patvirtiname, jog neketiname palikti jų vienų, paskendusių rūpesčiuose: “Nesirūpink, mes tau padėsime rengtis egzaminui”, “Aš palaikysiu tavo pasiūlymą klasės susirinkime” ir pan.
Tyrinėjamasis bendravimas – tai siekimas gauti daugiau informacijos.
Neretai, norėdami daugiau sužinoti, mes skatiname diskusiją mums rūpimu klausimu: “Ką tu manai apie šio stiliaus muziką?”, “Koks laisvalaikio užsiėmimas šioje šalyje populiariausias?” ir pan.
Suprantamasis bendravimas – tai toks bendravimo būdas, kai stengiamės geriau suprasti, ką kitas žmogus sako ar jaučia. Neretai tai gali būti tiesiog atkartojimas to, ką pasakė mūsų pašnekovas – galbūt kiek kitais žodžiais, tačiau nekeičiant esmės: “Man susidarė įspūdis, jog ši nesėkmė tave labai slegia”, “Iš tavo žodžių supratau, jog norėtum išmokti dar vieną užsienio kalbą” ir pan.
Aiškumo dėlei imkime konkretų pavyzdį. Štai draugas nusipirko naujos, dar niekam negirdėtos grupės kasetę. Grupės muzikavimas nė vienam iš draugų nepatiko, tačiau į įvykį jie reaguoja skirtingai. Štai įvairių bendravimo būdų iliustracijos:
Įvertinamasis bendravimas – “Aš tau iš pat pradžių sakiau, kad ši grupė niekam tikusi”.
Aiškinamasis bendravimas – “Manau, jog tu paskubėjai – juk pirkai kasetę tarsi katę maiše”.
Palaikomasis bendravimas – “Nenusimink, aš tau padovanosiu ką nors iš savo kolekcijos”.
Tyrinėjamasis bendravimas – “O kokios grupės tau patinka?”
Suprantamasis bendravimas – “Matau, šis nenusisekęs pirkinys tave gerokai nuliūdino.”
Patys savaime šie bendravimo būdai nėra nei geri, nei blogi.
Netinkamais juos gali paversti pernelyg dažnas ar tiesiog nevykęs kurių nors iš jų vartojimas. Jei mes vien tik aiškinsime ir vertinsime, greičiausiai tuo atstumsime nuo savęs kitus žmones. Priešingai, nuolat palaikydami kitus ir bandydami juo suprasti, pelnysime aplinkinių palankumą. Tyrinėjamasis bendravimas taip pat dažniausiai sutinkamas palankiai – daugumai žmonių malonu suvokti, jog kažkam rūpi jų nuomonė vienu ar kitu klausimu. Išimtį sudarytų tokios situacijos, kai tyrinėjimas darosi pernelyg įkyrus. Kita vertus, visi bendravimo būdai tarpasmeniniuose santykiuose pasitaiko pakankamai dažnai – vadinasi, visi jie reikalingi.
Vertinamasis ir aiškinamasis bendravimo būdai labiausiai tiks tuomet, kai tarp pašnekovų vyraus abipusis pasitikėjimas. Jeigu tikrai žinosime, jog mūsų bendravimo partneris nori mums tik gero, tai daug palankiau žiūrėsime į jo išsakomus aiškinimus ir vertinimus. Tuomet kritines pastabas suvoksime ne kaip asmeninius išpuolius prieš mus, bet kaip norą mums padėti.
Bendraujant visuomet reikalingas lankstumas, taigi geriausia naudoti įvairius bendravimo būdus. Tai patvirtino ir psichologiniai tyrimai, parodę, jog daug sėkmingiau bendrauja tie žmonės, kurie, užuot naudoję tik vieną ar du jiems įprastus būdus, lanksčiai taiko visus žinomus bendravimo būdus.
Naudota literatūra
1. Rimantas Želvys “Bendravimo psichologija” 1995 Vilnius
2. Aleksandras Jacikevičius “Siela. Mokslas. Gyvenimas” 1996 Vilnius
3. J. Almontienė “Bendravimo psichologija” 2001