Bendravimo būdai

Įvadas

Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias.
Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar
jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Mes turime būdų perteikti
aplinkiniams savo požiūrį į juos, mūsų susidarytą nuomonę, susiformavusius
vertinimus. Savo ruožtu iš kitų žmonių galime sužinoti apie tai, kaip mes
patys atrodome iš šalies: ką kiti mano apie mus ir aplinkinį pasaulį. Tik
bendraudami žmonės gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis,
padėti kitiems ir ieškoti pagalbos bei paramos sau. Bendravimas – tai viena
pagrindinių žmogaus vertybių, t..y. tai, ką žmonės laiko svarbiausiu ir
labiausiai vertina.

Šio darbo tikslas yra supažindinti kokie gali būti bendravimo būdai. O
taip pat: ką pasako veidas apie mus? Ką simbolizuoja mūsų turimi daiktai?
Su kuriais bendravimo būdais susiduriame savo kasdieniniame gyvenime?

Bendravimo būdų yra daug ir įvairių. Dažniausiai kasdieniniame
gyvenime minėdami bendradarbiavimą, turime galvoje visų pirma bendravimą
žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau psichologiniai tyrimai
parodė, jog įprasto, normalaus pokalbio tarp dviejų žmonių metu tik
trečdalį informacijos perduodame ir priimame žodžiais, o maždaug du
trečdalius – kitais būdais. Iš jų svarbiausi yra:

Asmeninės errdvės valdymas
Akių kontaktas
Veido išraiška
Gestai
Kūno kalba
Apranga bei išvaizda
Mūsų turimi daiktai
Prisilietimai
Garsiniai būdai

Juos mes pirmiausia ir aptarsime.

Asmeninė erdvė – tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kurią
nuolatos, sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Ši erdvė
padidėja arba sumažėja priklausomai nuo to, kur ir su kuo mes e

esame.
Pavyzdžiui, gausiai lankomose viešose vietose, arba, sakysime,
perpildytame autobuse arba lifte mūsų asmeninė erdvė prisitaiko prie
realiai ten susidariusių aplinkybių. Amerikiečių antropologas E.T.Holas
(E.T. Hall) nustatė, jog žmonės bendraudami naudoja keturias pagrindines
erdvės zonas:

1. Intymi zona (nuo 15 iki 46 cm).
Ši zona skirta labai artimam bendravimui, susijusiam su meile, globa,
apsauga, nuraminimu, pamaloninimu ir pan. Esant tokiam atstumui, mus veikia
daugybė dirgiklių – kvėpavimo, kūno šilumos, kvapų ir kitokių. Dėl to
bendravimas pasidaro labai intensyvus. Į šią zoną leidžiama patekti tik
tiems žmonėms, kurie tikrai yra mums artimi. Tai vaikai, tėvai,
sutuoktiniai, artimi draugai ir giminės. Visų kitų žmonių įsiveržimą į šią
zoną laikome nederamu ir vertiname kaip nemandagumo arba agresyvių užmačių
raišką.

2. Asmeninė zona (nuo 46 cm iki 1,2 m).
Tai patogiausias artumas pokalbiui. Jis tarsi sako: “Jūs man patinkate”
arba “Norėčiau su jumis geriau susipažinti”.

3. Socialinė zona (nuo 1,2 m iki 3,6 m).
Tokia zoona dažniausiai susidaro tarp žmonių, kurie kartu dirba, sprendžia
bendras problemas, nagrinėja dalykinius klausimus, dalyvauja viename
susirinkime. Ji praneša pašnekovui: “Nepageidaučiau leistis į pernelyg
artimus santykius. Noriu būti su jumis mandagus ir taktiškas, bet ne
daugiau”.

4. Visuomeninė zona (toliau nei 3,6 m).
Panašų atstumą stengiasi išlaikyti mokytojai arba lektoriai per viešas
paskaitas. Jis leidžia nekreipti dėmesio į asmenis, kurie nepatinka arba
kurių norėtume išvengti. Kontaktai tarp žmonių šiuo atveju labai formalūs,
beasmeniai. Tokia zona sako: “Mums neturėtų rūpėti asmeniniai dalykai.
Verčiau susikoncentruokime ties veikla, kuria mums vertėtų užsiimti”.

Taigi erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir
r kitų žmonių, yra išorinė mūsų
vidinių jausmų išraiška. Ji daug ką pasako apie tai, ką jaučiame kitų
žmonių atžvilgiu, ir ką, savo ruožtu, jie jaučia mums.

Psichologai yra pastebėję, jog mes nesąmoningai stengiamės stovėti
arčiau tų žmonių, kuriuos mėgstame, palyginus su tais, kurių nemėgstame.
Mes taip pat linkę būti arčiau žmonių, kurių pritarimas mums svarbus, ir
laikomės atokiau nuo tų, kurių nuomonė mums nerūpi. Įtakos atstumui turi ne
tik simpatijos ir autoriteto laipsnis, bet ir tai, kiek mums žmogus
pažįstamas. Pažįstami žmonės stovi arčiau vienas kito negu nepažįstami. Kuo
artimesni draugai, tuo atstumas tarp jų mažesnis. Pastebimi ir lyčių
skirtumai: paprastai moterys stovi arčiau viena kitos negu vyrai.

Apie žmonių tarpusavio santykius galime spręsti ir pagal tai, kaip
pašnekovai susėda. Pavyzdžiui, klasėje galima pastebėti, jog tie
moksleiviai, kurie pamokoje dalyvauja aktyvia, mieliau nori sėdėti priekyje
bei centre, tuo tarpu pasyvesni mokiniai paprastai pasirenka vietą klasės
gale. Ir šis pavyzdys rodo tą patį dėsningumą, t.y. nori ar nenori žmogus
bendrauti su kitais, atskleidžia jo pasirenkamas atstumas tarp savęs ir
aplinkinių. Pastebėta, jog draugai dažniau sėdasi greta vienas kito arba
kampu, o priešininkai – vienas prieš kitą. Antruoju atveju atstumas tarp
bendraujančių būna didesnis, o pašnekovus dažnai skiria koks nors barjeras,
pavyzdžiui, stalas. Tačiau ir čia egzistuoja tam tikri lyčių skirtumai.
Moteris labiau negu vyras erzina situacija, kai nepažįstamas arba nemalonus
žmogus atsisėda priešais.

Žmonės iš
š gyvūnų pasaulio perėmė ir poreikį žymėti savo asmeninę
teritoriją. Žinoma, mes tai darome kitaip negu gyvūnai: atsitveriame tvora,
pakabiname lentelę su savo pavarde ant buto ar kabineto durų ir pan.
Teritorijoje, kurią žmogus užima laikinai, naudojami laikini žymekliai.
Pavyzdžiui, užsiimdami vietą teatre ar paskaitų salėje, mes pasižymime savo
teritoriją padėdami kokį nors savo daiktą: švarką, megztinį, rankinuką,
palikdami laikraštį ar programėlę. Bibliotekoje, nenorėdami, kad mums kas
nors trukdytų, neretai paženkliname savo teritoriją knygų krūvele ar
sąsiuviniais tiek iš vienos, tiek iš kitos mūsų užimamos vietos pusės.
Autobuse ar traukinyje, vengdami artimesnės nepažįstamų pakeleivių
kaimynystės, atsitveriame krepšiais ar lagaminu. Panašių pavyzdžių,
rodančių, kaip saugoma asmeninė teritorija, rastume labai daug.

Bendraudami su skirtingų kultūrų atstovais, neturėtume pamiršti, jog
jų asmeninės erdvės supratimas gali būti labai nevienodas. Pavyzdžiui,
islamo šalių bei Lotynų Amerikos gyventojai įpratę stovėti arčiau vienas
kito negu europiečiai ar Šiaurės Amerikoje gyvenantys žmonės. Toliausiai
vienas nuo kito stovi baltieji amerikiečiai, anglai ir švedai. Arčiausiai –
pakistaniečiai ir arabai. Pietų Europos gyventojai – italai, graikai –
užima tarpinę padėtį. Stebėdami bendraujančius skirtingų kultūrų atstovus,
galime pamatyti nuolatinį nesąmoningą judėjimą. Sakysim, kalbantis Pietų
Amerikos gyventojui su europiečiu, pirmasis mano, jog jis stovi per toli ir
nuolat traukiasi artyn, tuo tarpu europiečiui šis atstumas atrodo per
glaudus ir jis vis traukiasi atgal.

Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka
susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko t
tarpas, per
kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,
agresyviais ar familiariais. Pavyzdžiui, lifte moralus žvilgsnio laikas
siekia kelias milisekundes. Maždaug tiek laiko mes leidžiame sau pažiūrėti
lifto pakeleiviui į akis. Visą likusį laiką, jeigu kylame ar leidžiamės
liftu kartu su nepažįstamu žmogumi, mes žiūrime į grindis, į lubas, į lifto
valdymo mygtukus, bet ne į šalia stovinčiojo akis. Šiek tiek ilgesnis
moralus žvilgsnio laikas bus perpildytame autobuse, dar ilgesnis – gatvėje.
Gatvėje neretai galime pagauti priešais einančių žmonių žvilgsnį. Tačiau
žmonės ima jaustis nejaukiai, jei į juos žiūrime ilgiau nei tris sekundes.
Vieno tyrimo metu eksperimentatoriai stengėsi sąmoningai ilgiau žiūrėti
žmonėms, einantiems per gatvę, į akis. Atlikti matavimai parodė, jog šie
žmonės gatvę pereidavo sparčiau, negu tie, kuriems į akis nebuvo žiūrima.

Kodėl taip yra? Kodėl ilgesnis akių kontaktas tarp mūsų ir kitų
žmonių, ypač tarp mūsų ir tų žmonių, kuriuos pažįstame menka arba visai
nepažįstame, sukelia nepatogumo jausmą? Taip atsitinka todėl, kad akių
kontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis,
Mūsų akys tarsi pačios sako: “Esu pasirengęs su tavimi bendrauti”.
Pastebėta, jog su mums patinkančiu žmogumi esame linkę palaikyti ilgesnį
akių kontaktą, su nepatinkančiu – trumpesnį. Įsimylėjėliai ilgiausiai
žvelgia vienas kitam į akis, o susipykę žmonės, priešingai, vengia vienas į
kitą žiūrėti. Taigi kodėl mus verčia pasijusti nejaukiai įdėmesnis
nepažįstamo žmogaus akių žvilgsnis? Visų pirma todėl, kad akių kontaktu
parodomas ketinimas užmegzti bendravimo ryšį, tačiau mes nežinome, ką jis
reiškia. Mes nežinome, ar žiūrintysis vertina mus palankiai, ar ne. Galbūt
mes jį sužavėjome, tačiau gal jis, priešingai, pamatė mumyse ką nors
neįprasto ar nemalonaus. Galime tikėtis, jog jis pasakys mums komplimentą,
tačiau lygiai taip pat galime laukti, jog mus išbars ar įžeis. Psichologų
tyrimai rodo, jog tais atvejais, kai įdėmiai žvelgiančių į mus tikslas yra
visiškai aiškus, mes nesijaučiame nepatogiai. Mūsų neerzina ir netrikdo
autostopu keliaujančio turisto žvilgsnis, padavėjo, restorane priimančio
mūsų užsakymą, arba pardavėjos, laukiančios, kokius pirkinius mes
išsirinksime, žvilgsniai. Priešingai , vairuotojai mieliau sustoja prie to
keliautojo, kuris prašo pavėžėti žvilgsniu, o ne dairosi aplinkui. Noriau
perkama tose parduotuvėse, kur pardavėjos išsyk parodo pastebinčios
pirkėją, užuot žvelgusios pro langą ar tyrinėjusios savo nagų laką.
Vadinasi, tais atvejais, kai pašaliečio žvilgsnis yra visiškai suprantamas,
mums nėra reikalo jo vengti – tiesiog į jį vienaip ar kitaip reaguojame.
Mūsų reakcija gali būti ir teigiama, ir neigiama. Pardavėjos dėmesys
parduotuvėje mus gali pamaloninti, tačiau, antra vertus, ilgesnis jos
žvilgsnis, tarsi priekaištaujantis, jog per ilgai neišsirenkame prekės,
gali nuteikti nesmagiai. Tačiau tokiais atvejais mūsų reakcija skirsis nuo
vengimo reakcijos, kylančios tuomet, kai žvilgsnio prasmė mums neaiški.

Psichologas D. E. Hamačekas (D. E. Hamachek) siūlo keletą patarimų,
kaip naudoti akių kontaktą sėkmingesniam bendravimui įvertinti:

1. Tam, kad sėkmingiau užmegztumėte gerus santykius su svarbiais

žmonėmis, stenkitės ilgiau išlaikyti žvilgsnį su jais susitikę,

prasilenkdami ar sveikindamiesi.

2. Žiūrėkite į žmogų, kuriam ką nors sakote ar kurio klausotės, tačiau

nesistebeilykite pernelyg atkakliai. Tiesiog parodykite jam, jog jo

klausotės, kad jums rūpi tai, ką jis arba ji sako.

3. Kai tenka ką nors kritikuoti, akių kontaktas turi būti trumpesnis.

Žmogus, kurį jūs kritikuojate, turi jausti tam tikrą saugumo pojūtį.

Trumpesnis akių kontaktas suteikia daugiau saugumo ir kartu leidžia

geriau įsiklausyti į tai, ką jam sakote.

4. Palaikydami akių kontaktą, turite daugiau galimybių įrodyti, jog

sakote teisybę. Aplinkiniai yra įpratę abejoti žodžiais žmogaus, kuris

nežiūri jiems į akis.

Jeigu jūsų santykiai labiau dalykinio, o ne asmeninio pobūdžio, akių
kontakto laikas taip pat turėtų būti trumpesnis. Trumpi ir su pertraukomis
žvilgsniai pokalbio metu tarsi pasako, jog jums rūpi ne tiek pašnekovas,
kiek problema, kurią jūs aptarinėjate. Pastebėta, jog įprasto pokalbio metu
dauguma žmonių žiūri vienas kitam į akis maždaug trečdalį viso pokalbio
laiko arba šiek tiek ilgiau, ir to pakanka abipusiam dėmesiui palaikyti.
Akių žvilgsniu reguliuojama ir pati pokalbio eiga. Akimis tarsi perteikiama
pokalbio gija. Baigę šnekėti, mes pažvelgiame į pašnekovą ir žvilgsiu tarsi
perduodame jam pokalbio estafetę. Savo ruožtu, mūsų bendravimo partneris,
baigęs kalbėti, taip pat tai parodo žvilgsniu. Kalbant šiek akių signalai
yra tiesiog būtini. Jei jais nesinaudotume, būtų labai sunku palaikyti
tvarkingą pokalbį.

Mes minėjome, jog bene ilgiausiai vienas į kitą žvelgia įsimylėjėliai.
Tačiau intensyvus akių kontaktas gali būti skirtas ne vien meilei ir
prieraišumui išreikšti. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui.
Agresyvūs ar linkę dominuoti žmonės taip pat mėgsta žvelgti į akis atkakliu
ir veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę, mes galų gale nuleidžiame akis.
Tokiu žvilgsniu tėvai žvelgia į vaikus, o viršininkai – į pavaldinius, kai
šie kuo nors prasikalsta. Priešingai, drovūs ir nuolankūs žmonės paprastai
vengia akių kontakto ir dažnai žvelgia ne į pašnekovą, bet pro šalį arba
žemyn. Tai kartais gali mus suklaidinti. Nuleistas akių žvilgsnis nebūtinai
reiškia, jog pašnekovas mūsų nemėgsta ar sako netiesą: galbūt mes tik
bendraujame su droviu, linkusiu užsisklęsti savyje žmogumi. Akių kontakto
taip pat vengiama pranešant blogą žinią arba sakant ką nors skaudaus. Akių
kontakto nebuvimas gali reikšti, jog pašnekovas gėdijasi arba yra
išsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas.
Istoriniuose filmuose dažnai matome, kaip valdovui pasirodžius, jo
pavaldiniai pagarbiai nuleidžia akis. Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių,
šis bendravimo signalas gali turėti daugelį reikšmių, ir jį teisingai
suprasime tik gerai žinodami visą bendravimo situaciją.

Kalbant apie akių kontaktą, negalima nepaminėti ir egzistuojančių
kultūrinių skirtumų. Pietų Europos gyventojai žiūri vieni kitiems į akis
gerokai dažniau ir ilgiau negu šiaurės europiečiai ar amerikiečiai.
Bendraujant skirtingų kultūrų žmonėms, tai gali sukelti problemų.
Pavyzdžiui, anglui gali pasirodyti, jog italas savo ilgais žvilgsniais
darosi pernelyg įkyrus, tuo tarpu italas pamanys, jog anglas pernelyg
šaltai ir atsainiai su juo bendrauja.

Veido išraiška. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako.
Vieni veidai gali būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie
yra tarsi savita žmogaus jausmų skelbimų lenta. Jau seniai žinoma, jog
mokėjimas “skaityti” aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ir nuspėti,
kokie jausmai juos tuo metu valdo. Tai mums padeda orientuotis, ko reikia
vengti, kam turėtume padėti, su kuo verta užmegzti pokalbį, o ko geriau
nekalbinti.

Daugelis mūsų žino arba bent jau spėja, jog ta pati veido išraiška
atspindi vienodas žmonių emocines būsenas net ir tuomet, kai žmonės labai
įvairūs, priklauso skirtingoms rasėms arba kultūroms. Taip iš tiesų ir yra.
Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo, jog viso pasaulio žmonės daugmaž
vienodai supranta veido išraiškų reikšmę. Yra panašių išraiškų, nusakančių
svarbiausias žmogaus emocijas: pyktį, liūdesį, laimę, nuostabą,
pasibjaurėjimą ir baimę. Amerikiečių mokslininkas P. Ekmanas (P. Ekman) su
savo kolegomis atliko daugybę tyrimų, kurių metu rodė nuotraukas su
šešiomis pagrindinėmis mūsų paminėtomis emocijomis penkių skirtingų šalių
atstovams – japonams, amerikiečiams, brazilams, čiliečiams ir
argentiniečiams. Nepaisant gana ryškių kultūrinių skirtumų, visi
apklaustieji pademonstravo stebėtiną vieningumą apibūdindami nuotraukose
pavaizduotas emocijas. Dar įtikinamesnių įrodymų P. Ekmanas ir jo kolegos
rado atlikdami tyrimus įvairiuose nuošaliuose Naujosios Gvinėjos rajonuose.
Nepaisant itin ribotų žmonių, kuriuos tyrė mokslininkai, kontaktų su
kitomis kultūromis, Naujojoje Gvinėjoje išgirsti emocijų apibūdinimai
beveik sutapo su rezultatais, gautais kitose pasaulio dalyse.

Žinoma, tai anaiptol nereiškia, jog veido išraiška sugebame perduoti
tik šešias skirtingas emocijas. Įmanomi labai įvairūs deriniai. Pavyzdžiui,
galia vienu metu atrodyti laimingu ir nustebusiu, išsigandusiu ir piktu ir
pan. Be to, šios emocijos gali būti įvairaus stiprumo. Todėl gyvenime
susiduriame su gausybe įvairiausių galimų variantų.

Nereikėtų pamiršti, jog veidas visada rodo tai, ką žmogus iš tiesų
jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių:

1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena.

Pavyzdžiui, aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal

scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos spektaklyje.

Geras aktorius tai padarys meistriškai.

2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui,

profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų

priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui.

Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų tikruosius

jausmus sudėtinguose derybų etapuose

3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką.

Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimastęs, mums gali pasirodyti, jog jis

liūdnas arba piktas. Nustebusią veido išraišką galime suprasti kaip

išgąstį ir pan.

Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų?
Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, jog pasireiškia iš karto,
nedelsiant. Ne veltui sakoma, jog pirmoji žmogaus reakcija yra pati
tikriausia. Emocijoms nuslopinti arba jas pakeisti visada reikia šiek tiek
laiko. Pavyzdžiui, jei pasakojant juokingą istoriją, klausytojų juokas
pasigirs tik po tam tikros pauzės, tai gali reikšti, jog klausytojai jos
nesuprato arba jūsų anekdotas buvo nevykęs.

Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimtina atvirai rodyti savo
jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar viena
priežastis, dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką.
Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis,
paprastais stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės
vadinamąją socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas
mums labai patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės
šypsenos nereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, tačiau, antra vertus,
be jos sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka nuolat
susidurti su įvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos
teikimo sferose ir kitur.

Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška,
bet ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas. Šie signalai
taip pat mums gerai pažįstami ir leidžia suprasti, pritaria mums pašnekovas
ar abejoja, simpatizuoja ar ne.

Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti, ar žmogus
pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai
palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra
žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos
sakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų
kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme.
Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį
bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti
žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir pan. Gestų
įvairovė tokia didelė ir jų reikšmė tokia įvairialypė, jog visiems jiems
apibūdinti reikėtų atskiro katalogo.

Deja, nėra tikrai patikimo gestų žodyno. Gestų prasmė dažnai priklauso
nuo konkrečios situacijos bei kultūros, kurioje bendraujama.

Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiams
pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais,
ką žmogus galvoja. Tai tam tikras “emocijų nutekėjimas”, vykstantis ir
tuomet, kai žmogus nori ką nors nuslėpti. Pavyzdžiui, studentas gali
tikinti savo draugus, jog nebijo egzamino, tačiau jį išduos rankų drebulys,
nervingas pieštuko vartymas tarp pirštų ir kiti nevalingi judesiai. Žmogus,
dalyvaudamas svarbiame pokalbyje, gali stengtis atrodyti ramus, tačiau
pagal dažną kaklaraiščio taisymąsi, švarko sagos sukiojimą ar šukuosenos
taisymą įžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogus nervinasi.

Kita vertus, gerai susivaldantis žmogus gali naudoti gestus
tikriesiems jausmams nuslėpti. Jeigu smarkiai gestikuliuosime, pašnekovui
atrodys, jog esame susijaudinę, kai iš tiesų galime būti visiškai abejingi
tam, kas sakoma. Priešingai, jeigu, žinodami nevalingų gestų reikšmę,
sugebėsime juos suvaldyti, mus gali palaikyti labai santūriu žmogumi, nors
tokiu galime ir nebūti. Todėl požiūris, kad gestai, skirtingai nuo žodžių,
visada atskleidžia tiesą, yra gerokai suprastintas. Abiem šiais bendravimo
būdais galima pateikti ir teisingą, ir klaidingą informaciją.

Kūno kalba. Garsus amerikiečių psichologas V. Džeimsas (W. James) dar
šio amžiaus pradžioje pastebėjo, kokį svarbų vaidmenį, parodant savo
požiūrį į bendravimą, atlieka mūsų kūno užimama padėtis. Jis surinko
trisdešimt nuotraukų, kuriose buvo nufotografuoti žmonės skirtingomis kūno
pozomis, ir paprašė tiriamųjų pasakyti, kokį bendravimo ketinimą šios pozos
galėtų išreikšti. Gauti atsakymai parodė keturias pagrindines kūno padėtimi
reiškiamas tendencijas, kurias V. Džeimsas apibūdino taip:

1. Artėjimas – dėmesinga poza, pasireiškianti kūno palinkimu į priekį.

2. Pasitraukimas – negatyvi poza, pasireiškianti pasitraukimu atgal arba

nusisukimu.

3. Išsiplėtimas – išdidi, arogantiška poza, pasireiškianti išpūsta

krūtine, stačia laikysena, aukštai pakeltais pečiais bei galva.

4. Susitraukimas – depresiška, prislėgta poza, pasireiškianti į priekį

pasvirusiu liemeniu, nuleistais pečiais ir galva bei įdubusia krūtine.

Šiuolaikinėje psichologijoje šios pozos dažniau vadinamos šilta,
atšiauria, dominuojančia ir paklūstančia.

Kūno kalba dažnai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei,
todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali mums
atskleisti gilesnius žmogaus jausmus. Jei pašnekovas jus mėgsta, jis
nevalingai orientuos savo kūną taip, kad šis būtų pasisukęs link jūsų ir
kiek pasviręs į priekį. Jei šią kūno pozą lydės dar ir intensyvus akių
kontaktas, tai bus rimtas signalas, jog pašnekovas yra palankiai jūsų
atžvilgiu nusiteikęs ir bendravimas su jumis jam tikrai svarbus. Priimta
manyti, jog į pašnekovą palinkęs kūnas simbolizuoja teigiamus jausmus, o
nuo pašnekovo atšlijęs – labiau neigiamus. Dažnai teigiamą požiūrį rodo ir
galvos linkčiojimas. Priešingai, nuleista žemyn arba aukštyn užversta
galva, jos purtymas ar kraipymas demonstruoja abejojantį arba neigiamą
požiūrį.

Neretai manoma, jog jeigu žmogus bendrauja įsitempęs, tai pašnekovas
jam nepatinka, jeigu atsipalaidavęs – tai patinka. Iš tikrųjų yra ne visai
taip. Atlikti tyrimai parodė, kad su nemėgstamu asmeniu bendraujama arba
stipriai įsitempus, arba visiškai atsipalaidavus. Su mėgstamu – tik
saikingai atsipalaidavus. Juk jeigu pašnekovas mūsų nedomina ir netgi varo
nuobodulį, nematome reikalo savo kūno kalba reikšti jam bet kokį dėmesį.
Tuo tarpu mėgstamam žmogui stengiamės pasirodyti palankiai, todėl ir
kontroliuojame savo kūną, kad nebūtume pernelyg atsainūs.

Taip pat pastebėta, kad žmonės, kurie stengiasi būti su mumis atviri,
sėdi laisvai, rankas pasidėję ant kelių arba jas nuleidę. Uždaresni,
nenorintys atsiverti mums žmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės ir
sukryžiavę kojas. Ne veltui sakoma, jog žmogui užsidarius nuo mūsų
dvasiškai, užsisklendžia ir jo kūnas. Tačiau nevertėtų šio principo
absoliutinti, kadangi sėdėjimui gali turėti įtakos kultūriniai bei lyčių
skirtumai (pavyzdžiui, mergina, vilkinti trumpu ir siauru sijonėliu
paprasčiausiai negali užsikelti koją ant kojos), auklėjimo ypatybės. Kita
vertus, mūsų paminėtas tendencijas pastebi dažnas psichologas praktikas ar
šiaip įžvalgus žmogus.

Kūno ženklai gali mums ir padėti, ir trukdyti. Padeda tuomet, kai
pabrėžia ir sustiprina tai, ką norime perduoti žodžiais. Trukdo tais
atvejais, kai nesiderina arba net tiesiogiai prieštarauja tam, ką sakome.
Nesėkmes, naudojant kūno ženklus, galima išskirti į kelias pagrindines
grupes:
Nesiseka naudoti kūno kalbą apskritai: ji neišvaizdi, neišraiškinga,
statiška.
Kūno kalba pertiekiamos ne tos žinios. Pavyzdžiui, stengiantis nuslėpti
drovumą, kūnas įgauna agresyvią pozą.

Pirmuoju atveju sakoma, jog žmogus nori bendrauti, tačiau nesugeba.
Antruoju – jam atrodo, jog bendrauja tinkamai, tačiau jis nepastebi, jog jo
kūnas klysta, perteikdamas žinias. Toks žmogus nesuvokia arba per menkai
suvokia, kokį poveikį jo kūno perteikiama informacija daro aplinkiniams.

Moterims kūno kalba yra artimesnė negu vyrams. Moterys ne tik sugeba
geriau perprasti be žodžių, vien tik kūno pozomis siunčiamas žinias: jos ir
pačios sėkmingiau negu vyrai naudoja kūno signalus savo vidiniams jausmams
reikšti. Manoma, kad moterų kūno kalba labiau išlavėjus todėl, kad joms
tenka didžiausias vaidmuo auginant vaikus, ypač pirmaisiais jų gyvenimo
metais. Kol kūdikiai nemoka šnekėti, tenka bendrauti su jais vien kūno
kalba.

Kūno kalboje nesunku įžvelgti ir gana ryškius kultūrinius skirtumus:
šiauriečių kūno kalba santūresnė, ne tokia raiški, pietiečių – labai
spalvinga, dinamiška. Bene geriausiai tai parodo atliekami šokiai.
Prisiminkime Viduramžių Europos riterių pilyse šokamus šokius – statiškas
kūnas, itin santūrūs, suvaržyti liemens, rankų ir kojų judesiai. O dabar
palyginkime juos su ritualiniais Afrikos genčių šokiais arba šiuolaikinėse
diskotekos paplitusiais šokiais.

Apranga bei išvaizda. Rengtis žmonės pradėjo visų pirma norėdami
apsiginti nuo šalčio. Ir šiandien drabužiai skirti šilumai palaikyti, taip
pat apsaugoti kūną nuo aplinkos poveikio (pavyzdžiui, batai ar darbinės
pirštinės). Tačiau tai ne visos paminėtos funkcijos. Drabužiai taip pat
slepia tam tikras kūno dalis, tiesa, labai skirtingai. Čadra
musulmoniškuose kraštuose paslepia beveik visą moters kūną tuo tarpu
maudymosi kostiumėliai moterų paplūdimiuose slepia labai nedaug ką. Tokie
skirtumai priklauso tiek nuo kultūros, tiek nuo laikmečio, kuriame
gyvename. Dar šio šimtmečio pirmojoje pusėje slėpimo diapazonas ir pas mus
buvo kur kas platesnis. Tačiau drabužiai skirti ne vien tik šilumai
palaikyti, kūnui apsaugoti ar slėpti. Jie beveik visada skirti ir
informacijai perteikti. Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva,
sukirpimas, nešiojimo stilius, jų buvimas ar nebuvimas. Drabužiai nusako
žmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę
orientaciją ir kt. Vien iš aprangos atskirsime futbolo sirgalių, valstybės
tarnautoją arba sunkiojo roko gerbėją ir pagal tai suprasime, bendrauti su
juo ar ne ir koks bus šis bendravimas. Ypač daug ir labai aiškios
informacijos apie bendravimo pobūdį mums suteikia uniforma. Puikiai
suprantame, kokio bendravimo stiliaus galime laukti, susitikę uniformuotą
policininką, lėktuvo stiuardesę ar sporto komandos narį. Be abejo, apranga
kartais apgauna. Ne vienas esame girdėję arba skaitę pasakojimus apie
skurdžiai apsitaisiusius milijonierius arba elgetomis persirengusius
princus. Didžiulį aprangos poveikį žino ir patyrę sukčiai aferistai, visada
daug dėmesio skiriantys nepriekaištingai pasiūtiems, prabangiems
drabužiams. Apie tai, kiek galima pasiekti pasinaudojus svetima uniforma,
liudija filmai apie žvalgus bei bankų plėšikus. Minėtieji pavyzdžiai rodo
apie apranga perduodamos informacijos svarbą bei jos daromą įtaką.

Mus puošia ne tik drabužiai. Moterys pasidabina auskarais, apsimauna
žiedus, dažosi veidą arba lakuojasi nagus. Kartkartėmis apsikerpame, vyrai
gali užsiauginti arba nusiskusti barzdą. Visi šie grožio atributai taip pat
yra saviti informacijos šaltiniai. Pavyzdžiui, kai kurie sociologai ilgus
plaukus sieja su siekimu išsiskirti iš visuomenės, o jų nusikirpimą – su
įsiliejimu į ją. Jų manymu, nukirpti plaukai yra akivaizdus socialinės
kontrolės simbolis. Neatsitiktinai kareiviai, vienuoliai ar kalinai kerpasi
arba yra kerpami labai trumpai.

Daugumas mūsų minėtų išvaizdos elementų yra laikino pobūdžio: auskarus
galima išsisegti, žiedus nusimauti, laką ir dažus – nusiplauti, plaukus ar
barzdą – nusikirpti ar vėl užsiauginti. Tačiau kai kurie papuošimai yra
nuolatiniai. Pavyzdžiui, labai įvairiose kultūrose yra paplitusi
tatuiruotė. Tai nuolatinė kūno papuošimo forma. Tatuiruotės paprastai būna
labai informatyvios. Jos gali pasakyti apie žmogaus profesinę priklausomybę
(pavyzdžiui, jūreivio tatuiruotė – inkaras), ideologinę orientaciją,
kalinio tatuiruotė – apie padaryto nusikaltimo rūšį. Tatuiruotėms aiškinti
skirti moksliniai darbai, leidžiami katalogai – savi tatuiruočių žodynai.

Mūsų turimi daiktai. Dažname romane apie žvalgus aprašoma, jog kaip
sutartą atpažinimo priemonę susitikimo metu ryšininkas laiko rankoje kokį
nors ženklą, pavyzdžiui, tam tikros dienos laikraščio numerį arba septynių
baltų chrizantemų puokštę. Tai puiki iliustracija, rodanti, kokią svarbią
informacinę reikšmę gali įgyti mūsų su savimi turimi daiktai. Jie gali
atstoti simbolius, pavyzdžiui, karaliaus laikomas skeptras yra valdžios
simbolis, o autoinspektoriaus lazdelė simbolizuoja jo galią tvarkyti eismą.
Daiktai gali rodyti žmogaus ketinimus: pavyzdžiui, sunkus lagaminas
praeivio rankoje sako, jog šis žmogus kažkur išvyksta, o ginklas
nusikaltėlio rankoje – jog jis turi agresyvių ketinimų mūsų arba kitų
aplinkinių atžvilgiu. Daiktai gali suteikti informacijos apie mūsų apie
mūsų fizinę būseną, sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda – su
vaikščiojimu susijusius sunkumus. Jie taip pat atskleidžia ir dvasinę
būseną: rankoje laikoma gėlių puokštė – džiaugsmingą susitikimo
laukimą,kumštyje sugniaužta nosinė – sielvarto ašaras ir pan. Neretai
daiktai rodo asmens profesinę priklausomybę, pavyzdžiui, laiškanešio
krepšys ar kiemsargio šluota, pagal turimus daiktus bei jų kokybę galima
spręsti ir apie žmogaus užimamą padėtį visuomenėje; neatsitiktinai jiem
tiek daug dėmesio skiria tie asmenys, kuriems yra itin svarbu pabrėžti
turim socialinį statusą. Geros odos rankinukas, brangus skėtis, įmantri
pypkė ar meniškai drožinėta lazda – visa tai yra savotiški socialinės
padėties simboliai.

Prisilietimai. Prisilietimai – tai vienas ankstyviausių ir
paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų. Ilgainiui prisilietimų reikšmė
kito. Kai kuriose šiuolaikinėse kultūrose prisilietimų vengiama: jie yra
savotiški tabu, kadangi neišvengiamai pažeidžia mūsų asmeninę erdvę.
Atlikti bandymai rodo, jog prisilietimai ypač stipriai išryškina kultūros
skirtumus. Pavyzdžiui, vieno tyrimo metu stebėtojai registravo, kiek kartų
žmonės, sėdintys kartu ir besišnekučiuojantys kavinėje, prisiliečia vienas
prie kito. Štai šio tyrimo rezultatai (registruotas prisilietimų skaičius
per valandą).

San Chuanas (Puerto Rikas) 180
Paryžius (Prancūzija) 110
Florida (JAV) 2
Londonas (Didžioji Britanija) 0

Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artimumo arba agresijos
pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepažįstamų žmonių.
Pavyzdžiui, prisilietimai, kuriuose patiriame perpildytame autobuse,
stovėdami eilėje ar patekę į spūstį, dažniausiai nėra malonūs, tačiau jie
toleruojami, priimami kaip neišvengiama būtinybė. Prisilietimo teisę
pripažįstame tam tikrų profesijų žmonėms: gydytojams, kirpėjams, siuvėjams,
masažuotojams ir pan. Prisilietimas laikomas normaliu reiškiniu daugumoje
judriųjų žaidimų: krepšinyje, futbole, rankinyje, imtynėse. Be to,
kiekvienos visuomenės socialiniame gyvenime egzistuoja tam tikros
ceremonijos – vedybų, įšventinimo, sveikinimosi, ir kt. – kurioms būdingi
prisilietimai. Atsižvelgdamas į šią įvairovę, psichologas R. Heslinas (R.
Heslin) skiria penkis pagrindinius situacijų, kuriose naudojami
prisilietimai, tipus:
Funkcinis/profesinis – tai, pavyzdžiui, gydytojo prisilietimas prie ligonio
per medicinos apžiūrą.
Socialinis/mandagumo – rankos paspaudimas pasisveikinant.
Draugiškas/šiltas – patapšnojimas per petį, apkabinimas.
Meilės/intymumo – pabučiavimas.
Seksualinis.

Kaip matyti, prisilietimais dažniau reiškiami teigiami jausmai.
Prisilietimas neretai naudojamas prašant pagalbos arba ją suteikiant,
atsidėkojant, maldaujant malonės ir pan. Psichologiniai stebėjimai rodo,
jog į pagalbos prašymą reaguojama labiau, kai prašantysis prisiliečia prie
prašomojo. Pavyzdžiui, vieno yrimo metu moteris prašė praeivių monetos
paskambinti telefonu, tais atvejais, kai moteris prisiliesdavo prie
praeivių, monetą davė 51% prašomųjų. Tais atvejais, kai moteris
neprisiliesdavo – tik 29%.

Egzistuoja tam tikros lyčių bei socialinio statuso ypatybės,
sąlygojančios prisilietimus. Pavyzdžiui, pastebėta, jog vyrai dažniau linkę
liesti moteris, negu moterys – vyrus. Aukštesnio statuso žmonės dažniau
liečia žemesnio statuso žmones, negu šie – juos.

Garsiniai būdai. Garsams skleisti geriausiai pritaikytas žmogaus
gerklinis aparatas, nors galime garsus išgauti ir kitais būdais,
pavyzdžiui, plodami rankomis ar trypdami kojomis. Gerklinis aparatas gali
sukelti galybę įvairiausių garsų. Bendravimas su kalba nesusijusiais
garsais vadinamas paralingvistiniu bendravimu. Tai – juokas, verksmas,
kosėjimas, žiovavimas ir kt. Prie paralingvistinio bendravimo priskiriamos
ir pauzės tarp žodžių ar sakinių, tačiau ne pauzės tarp žodžių ar sakinių,
bet apskritai kalbos pauzės, t.y. tylėjimas. Paralingvistinis bendravimas
itin svarbus užmezgant ir palaikant kontaktą su kūdikiais, dar nemokančiais
kalbėti. Motina neretai gali pasakyti, kada kūdikis alkanas, piktas ar
tiesiog pasiilgo mamos, vien pagal jo verksmo toną.

Aptariant lingvistinio arba su kalba susijusio bendravimo ypatybes,
pirmiausia reikia pabrėžti, jog mūsų kalba turi būti suprantama. Kalbėti
reikia pakankamai garsiai, kad pašnekovas girdėtų, ir pakankamai aiškiai,
kad suprastų, ką mes sakome. Kalbama turi būti tinkamu tempu, kad žmogus
spėtų suprasti, apie ką šnekame. Labai svarbu pauzės tarp žodžių ir
sakinių, dažnai pasakančios ne mažiau negu patys žodžiai. Daugelis pauzių
nėra vienaprasmės. Pavyzdžiui, vieniems žmonėms pauzė esti kaip priemonė
savo žodžių reikšmingumui pabrėžti, kitiems, priešingai, rodo abejonę tuo,
kas sakoma.

Daug ką sako kalbėjimo garsumas. Paprastai garsiau šneka drąsesni,
labiau savimi pasitikintys žmonės. Garsiau taip pat kalbama norint
išreikšti stiprius jausmus – baimę, pyktį ir pan. Tyliau kalba ramesni,
drovesni žmonės. Tylesniu balsu reiškiamos ir subtilesnės emocijos.
Pagarsiname arba patyliname savo šneką tuomet, kai norime ką nors pabrėžti.

Skiriasi ir kalbant vartojamų garsų aukštumas. Esame patyrę, kad vyrai
kalba žemesniu balsu, o moterys – aukštesniu. Žemesnis balsas taip pat
dažnai suvokiamas kaip dominuojantis, aukštesnis – kaip paklūstantis.
Tačiau beveik kiekvienas žmogus gali daugiau ar mažiau keisti savo balso
aukštį. Kada balso variacijų negirdime, t.y. kai žmogus viską sako vienodu,
monotonišku balsu, galime manyti, jog jis jaučiasi prislėgtas, apimtas
depresiškos nuotaikos. Ir atvirkščiai, kai pašnekovas vartoja labai
intensyvią ir variacijų gausią šneką, galime spėti, jog tai – aktyvaus ir
dominuojančio žmogaus tipas. Tačiau tai anaiptol nėra griežta taisyklė.
Būna, kai sutrikęs ir susijaudinęs žmogus pradeda šnekėti greitai ir
impulsyviai. Gali būti, jog panašia kalbėjimo maniera stengiamasi paslėpti
drovumą.

Bendravimo sistemos. Mes aptarėme pagrindinius nežodinio bendravimo
būdus. Juos būtų galima sujungti į kelias svarbiausias bendravimo sistemas.
Priklausomai nuo to, kokį pagrindinį kriterijų pasirinksime, bendravimo
sistemos gali šiek tiek skirtis. Žemiau pateikiame dažniausiai
pasitaikančią bendravimo būdų klasifikaciją:

|Asmens erdvė | | | |
|Akių kontaktas | | | |
|Veido išraiška | | | |
|Gestai | | | |
|Kūno kalba |Regimieji |Nelingvistiniai |Nežodiniai |
|Apranga ir | | | |
|išvaizda | | | |
|Mūsų turimi | | | |
|daiktai | | | |
|Prisilietimai |Liečiamieji | | |
|Juokas, verksmas |Garsiniai |Paralingvistiniai| |
|ir kt. | | | |
|Garsų tempas, | |Lingvistiniai | |
|aukštumas ir kt. | | | |
|Kalbėjimas | | |Žodiniai |

Geriausiai žinomas ir paprastai svarbiausiu laikomas bendravimo būdas
yra bendravimas žodžiais, arba kalbėjimas.

Žodinio bendravimo būdai. Psichologai yra tyrę žodinio bendravimo
turinį, t.y. apie ką žmonės dažniausiai šnekasi. Jų manymu, galima išgirsti
penkis pagrindinius bendravimo būdus, apimančius apie 80% viso mūsų žodinio
bendravimo laiko. Šia prasme bendravimas gali būti:

1. įvertinamasis

2. aiškinamasis

3. palaikomasis

4. tyrinėjamasis

5. suprantamasis

Taip pat pastebėta, jog tuomet, kai apie 40 viso žmogaus bendravimo
vyksta kuriuo nors iš šių būdų, aplinkiniams pradeda atrodyti, jog tai
vienintelis būdas, kuriuo žmogus sugeba bendrauti. Tai svarbu žinoti,
kadangi dėl šio bendravimo dėsningumo aplinkiniai gali susikurti apie mus
ne visiškai teisingą nuomonę. Antra vertus, ir mes tuo pačiu, vertindami
pašnekovą, galime būti ne visiškai objektyvūs.

Įvertinamasis bendravimas reiškia, jog kalbėdami mes įvertiname kokį
nors daiktą ar reiškinį: išsakome, geras jis ar blogas, teisingas ar
neteisingas, tinkamas ar netinkamas. Dažnai mes išsakome savo pašnekovui,
kaip jam, mūsų nuomone, derėtų ar nederėtų elgtis. Pavyzdžiui,
įvertinamasis bendravimas dažnai būdingas tėvų ir vaikų santykiams, kai
tėvai įvertina vaiko elgesį: “Meluoti negražu, “Sutikus pažįstamą, privalu
sveikinti”, “Tavo elgesys svečiuose man nepatiko” ir pan.

Aiškinamasis bendravimas. Šiuo atveju mes pasakome pašnekovui, ką,
mūsų manymu, reiškia vienas ar kitas reiškinys, ta ar kita situacija.
Skirtingai nuo įvertinamojo bendravimo, čia mes nieko negiriame ir
nepeikiame, nieko nenurodinėjame, tik aiškiname: “Klasėje toks triukšmas,
matyt, todėl, kad dar neatėjo mokytoja”, “Mažylis darosi irzlus –
greičiausiai pavargo” ir pan.

Palaikomojo bendravimo atveju siekiame parodyti aplinkiniams, kad
norime jiems gero, stengiamės padėti. Mes tarsi patvirtiname, jog
neketiname palikti jų vienų, paskendusių rūpesčiuose: “Nesirūpink, mes tau
padėsime rengtis egzaminui”, “Aš palaikysiu tavo pasiūlymą klasės
susirinkime” ir pan.

Tyrinėjamasis bendravimas – tai siekimas gauti daugiau informacijos.
Neretai, norėdami daugiau sužinoti, mes skatiname diskusiją mums rūpimu
klausimu: “Ką tu manai apie šio stiliaus muziką?”, “Koks laisvalaikio
užsiėmimas šioje šalyje populiariausias?” ir pan.

Suprantamasis bendravimas – tai toks bendravimo būdas, kai stengiamės
geriau suprasti, ką kitas žmogus sako ar jaučia. Neretai tai gali būti
tiesiog atkartojimas to, ką pasakė mūsų pašnekovas – galbūt kiek kitais
žodžiais, tačiau nekeičiant esmės: “Man susidarė įspūdis, jog ši nesėkmė
tave labai slegia”, “Iš tavo žodžių supratau, jog norėtum išmokti dar vieną
užsienio kalbą” ir pan.

Aiškumo dėlei imkime konkretų pavyzdį. Štai draugas nusipirko naujos,
dar niekam negirdėtos grupės kasetę. Grupės muzikavimas nė vienam iš draugų
nepatiko, tačiau į įvykį jie reaguoja skirtingai. Štai įvairių bendravimo
būdų iliustracijos:

Įvertinamasis bendravimas – “Aš tau iš pat pradžių sakiau, kad ši
grupė niekam tikusi”.

Aiškinamasis bendravimas – “Manau, jog tu paskubėjai – juk pirkai
kasetę tarsi katę maiše”.

Palaikomasis bendravimas – “Nenusimink, aš tau padovanosiu ką nors iš
savo kolekcijos”.

Tyrinėjamasis bendravimas – “O kokios grupės tau patinka?”

Suprantamasis bendravimas – “Matau, šis nenusisekęs pirkinys tave
gerokai nuliūdino.”

Patys savaime šie bendravimo būdai nėra nei geri, nei blogi.
Netinkamais juos gali paversti pernelyg dažnas ar tiesiog nevykęs kurių
nors iš jų vartojimas. Jei mes vien tik aiškinsime ir vertinsime,
greičiausiai tuo atstumsime nuo savęs kitus žmones. Priešingai, nuolat
palaikydami kitus ir bandydami juo suprasti, pelnysime aplinkinių
palankumą. Tyrinėjamasis bendravimas taip pat dažniausiai sutinkamas
palankiai – daugumai žmonių malonu suvokti, jog kažkam rūpi jų nuomonė
vienu ar kitu klausimu. Išimtį sudarytų tokios situacijos, kai tyrinėjimas
darosi pernelyg įkyrus. Kita vertus, visi bendravimo būdai tarpasmeniniuose
santykiuose pasitaiko pakankamai dažnai – vadinasi, visi jie reikalingi.
Vertinamasis ir aiškinamasis bendravimo būdai labiausiai tiks tuomet, kai
tarp pašnekovų vyraus abipusis pasitikėjimas. Jeigu tikrai žinosime, jog
mūsų bendravimo partneris nori mums tik gero, tai daug palankiau žiūrėsime
į jo išsakomus aiškinimus ir vertinimus. Tuomet kritines pastabas suvoksime
ne kaip asmeninius išpuolius prieš mus, bet kaip norą mums padėti.

Bendraujant visuomet reikalingas lankstumas, taigi geriausia naudoti
įvairius bendravimo būdus. Tai patvirtino ir psichologiniai tyrimai,
parodę, jog daug sėkmingiau bendrauja tie žmonės, kurie, užuot naudoję tik
vieną ar du jiems įprastus būdus, lanksčiai taiko visus žinomus bendravimo
būdus.

Naudota literatūra

1. Rimantas Želvys “Bendravimo psichologija” 1995 Vilnius

2. Aleksandras Jacikevičius “Siela. Mokslas. Gyvenimas” 1996 Vilnius

3. J. Almontienė “Bendravimo psichologija” 2001

Leave a Comment