Autizmas

Įvadas

Dėl iš vakarų plintančių modernių, demokratinių idėjų įtakos Lietuvoje vis dažniau pasisakoma už neįgalių asmenų integraciją į visuomenę. Jau priimti Invalidų integracijos ir Specialiojo ugdymo įstatymai, aktyviai veikia nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida atvirai rūpinasi neįgaliaisiais, prasidėjo jų integracija į bendrojo lavinimo sistemą. Šie ir kiti faktai rodo, jog iš esmės suvokta, kad pilietinėje visuomenėje neturėtų būti atstumtųjų. Šiandien šalyje propoguojama humanizmo ir besąlygiškos pagarbos kitam žmogui idėja. Deja, tenka pripažinti, jog palankios nuostatos į negalę rodomos tik politiniu deklaratyviu lygiu arba išimtinai individualiai. Nepalankios nuostatos atvirai nedemonstruojamos, bet dažnai, nepaisant žmogaus išsilavinimo ar socialinio statuso, neigiamas požiūris į negalę, neįgaliuosius ir jų socialines – edukacines perspektyvas yra gana nepalankus ir kritiškas. Deklaruojamas požiūris tampa nepalankus tiesiogaiai susidūrus su neįgaliaisias. Akivaizdu, jog, nepaisant išties gerų iniciatyvų neįgaliųjų socialinės integracijos srityje, yra tam tikrų psichosocialinių kliūčių, dėl kurių, ko gero, neįgaliųjų įsiliejimas į visuomenę vis dar yra problema.

Kas yra autizmas?

Autizmas yra sudėtingas raidos sutrikimas, pasireiškiantis socialinės sąveikos, verbalinio ir neverbalinio bendravimo, vaizduotės, interesų ir pan. nenormalumais. Lietuvoje apie autistus, plačiau pradėta kalbėti prieš 8 – 9 metus. Literatūros apie šį sindromą yra nedaug, tačiau užsienio specialiojoje literatūroje autizmo sindromas aprašytas gana plačiai. Pirmieji jį aprašė H. Aspergeris (1939m.) ir L. Kaneris (1943 m. ). Tačiau autizmo priežastys nurodomos labai skirtingosTerminas autizmas reiškia “būti užsidariusiam savyje”. Palyginti su Dauno sindromu autizmas pasireiškia rečiau. Dažniausiai šia liga serga berniukai. Autistai, pagal savo bendravimą su žmonėmis labai skiriasi nuo žmonių, sergančių Dauno liga. Pirmieji vengia kontaktų, mėgsta būti vieni, linkę į atsiskyrėliškumą. Jie nesugeba reikšti emocijų, todėl jų gestai ir mimika – “negyvi”, jie vengia kitų žvilgsnio.

Autizmas – mąstymas, visiškai priklausantis nuo aktualių individo poreikių, psichinių būsenų, praradimas realaus santykio su tikrove; pataloginis uždarumas, noro bendrauti nykimas; ryšių su artimaisiais ir aplinka silpnėjimas (Vaitkevičienė, 2001).Autizmas – tai įvairiapusis raidos sutrikimas, apimantis percepcinę, kalbinę, intelektinę, elgesio ir kitas sferas, dėl kurio keičiasi žmogaus santykis su pasauliu ir gebėjimas jį pažinti.

Autizmo sindromą turinčių žmonių išvaizda, mastymo būdas bei judesiai yra tokie, kad jie atrodo sustingę. Autistai daugiausia vengia švelnumo (motina sako: “Jis visas išsitempia”). Grupėje jie visai nebendrauja arba mažai bendrauja su kitais. Jis visų šalinasi ir būna dėkingas, jeigu jį palieka ramybėje. Jokiu būdu negalima jo versti bendrauti ar naudoti jėgą, tai nieko nepadės, bus tik blogiau. Dažnai pasitaiko, jog autizmo sindromą turintys asmenys kuo nors ypatingai susidomi, tačiau ne bendravimu su žmonėmis, o greičiau negyvosios gamtos fizikiniais procesais arba skaičiais. Kartais galima pastebėti juos atliekant stereotipinius judesius arba monotoniškai žaidžiant su besisukančiais daiktais ar virvute. Šie dažnai būna “įpročio fanatikai”. Jie labai nemėgsta permainų. Intelekto požiūriu pasitaiko įvairių autizmu sergančių žmonių: ir labai talentingų, ir napaprastai atsilikusio intelekto. Maždaug du trečdaliai autistų yra protiškai atsilikę, vienas trečdalis – su normaliu intelektu. Ypatingi gabumai pasireškia kai kuriose srityse (pvz., muzikoje, aritmetikoje, nors šiaip gali būti tipiška oligofrenija). Sugebėjimas kalbėti – labai nevienodas. Du trečdaliai ligonių kalbėti išmoksta, o trečdalis – ne. Pusė vaikų turinčių autizmo sindromą kalbėti išmoksta daug vėliau.

Autizmo priežasčių aiškinimo teorijos

Pirmieji autizmą aprašę H. Aspergeris (1939 m.) ir L. Kaneris (1943 m.). nurodo šias autizmo priežastis:• ankstyvas smegenų pažeidimas, kartu specifinių aplinkos sąlygų poveikis (emocinių kontaktų stoka) ir polinkis susiformuoti šizoidinei asmenybei (kaip tik tokiam autizmui galima priskirti L. Kanerio aprašytąjį);

• būdas su autizmo bruožais gali išsivystyti pirmaisiais gyvenimo metais organizmo polinkio į šizoidinę asmenybės struktūrą pagrindu, veikiant tam tikriems aplinkos dirgikliams (“autistinė psichopatija” pagal H. Asbergerį);• autizmo sindromas gali būti šizofrenijos išraiška (retai pastebima vaikystėje).Nusakyti autizmo priežastis yra gana sudėtinga. Dabartinių laikų mokslininkai išskiria tokias autizmo aiškinimo teorijas: 1) psichologinė; 2) biologinė; 3)organinė – neurologinė; 4) genetinė.1) Psichologinės autizmo aiškinimo teorijos šalininkai teigia, kad dėl vaiko raidos ir elgesio sutrikimų kalti tėvai. Netinkama šeimos aplinka laikoma autizmą sukeliančiu pagrindiniu veiksniu. Vienas žymiausių šios teorijos šalininkų yra B.Bettelheim (1976). Jis manė, kad tėvai nepakankamai skiria dėmesio vaikams, slopina jų socialinį elgesį ir bendravimą. Manoma, kad autistai suvokia save kaip labai šaltą grėsmingą ir priešišką. Nuo tokios aplinkos jie apsiriboja ir užsidaro, tai lyg reakcija į nepalankias tėvų asmenybes ar kitas priešiškas aplinkybes (įvairūs šeimos stresai ir pan.).2) Biologinės autizmo priežastys – tai įvairūs biocheminiai nenormalumai. Jie aiškinami taip: smegenys susideda iš daugybės ląstelių – neuronų, kurie priima ir perduoda informaciją cheminiais elementais, vadinamais neuroperdavėjais. Tų cheminių elementų pusiausvyros sutrikimas ir esanti pagrindinė autizmo priežastis. Vieni iš grupės cheminių elementų, priimančių ypatingus pranešimus, yra monoaminiai., kurie randami smegenų srityse, kontroliuojančiose emocijas ir elgesį. Taip pat manoma, kad autizmo priežastys gali būti epineprino ir norepineprino kiekio pakitimas. Šios medžiagos reikšmingos tuo, kad padeda reguliuoti kvėpavimą, atmintį, dėmesį. Tačiau tyrimų rezultatai nėra pakankami ir patikimi. Kitas aiškinimas – tai padidėjęs opioido kiekis. Vaiko smegenys pagamina per daug šios medžiagos, dėl jo pertekliaus atsiranda nuolatiniai šabloniški judesiai, socialinio intereso stoka, bei kiti sutrikimai. Manoma, kad ir norkomanai tėvai skatina vaikų autizmą. 3) Organinės – neurologinės priežastys – įvairūs smegenų susirgimai (uždegimai), fizinės traumos, išsigimimai. Dėl šių priežasčių atsiranda disfunkcija, sukelianti autizmą. ( Ivoškuvienė R.; 2003, p.411). kartais manoma, kad autizmo priežastis yra smegenų lateralizacijos disfunkcija. Autizmo atveju rišys tarp abiejų pusrutulių yra sutrikęs. Pasak R. Simpson ir P. Zionts (1992), smegenys nebeatlieka sensorinės informacijos priėmimo funkcijos, todėl iškyla pažinimo, kalbos ir socialinės sąveikos problemų. Organinių pažeidimų priežastys, anot C. Gillberg ir M. Coleman (1992), F. Happe (1994), R. Simposon, P. Zionts (1992), gali būti infekcinės ligos. Dažnesnė iš jų raudonukė – virusas, įgytas pirmaisiais nėštumo mėnesiais. Jis paveikia smegenis, dėl to gali rastis protinis atsilikimas, kurtumas, aklumas, tai pat ir autizmas.4) C. Gillberg, F. Happe, R. Simpson, G. Wirth, P. Ziots bei kiti autoriai nurodo, jog viena iš žinomiausių autizmo priežasčių yra genetiniai pakitimai, kurie gali būti paveldėti iš tėvų ar tolimesnių giminaičių.Neretai įvairios autizmą nulemiančios priežastys susipina . Pvz., organinės-neurologinės priežastys gali būti susijusios su psichosocialinėmis ir pan. priežasčių žinojimas yra reikšmingas įvairių sričių specialistams ir iš dalies sutrikimo prognozei.

Autizmo atpažinimo kriterijai

Autististų socialinės sąveikos ir elgesio ypatumai. Dėl socialinio elgesio kokybinių nukrypimų nuo normos iškyla įvairių socialinių problemų. St. Edelson nurodo, jog socialinio elgesio sutrikimai yra raktas autizmui nustatyti. Jis skiria tris socialinių problemų grupes:• Socialinis vengimas – tai žmonių vengimas ir nenoras su jais bendrauti. Bendras socialinio vengimo požymis yra pyktis arba “bėgimas šalin”.• Socialinis abejingumas. Asmenys, kurie apibūdinami kaip “socialiai abejingi”, neieško socialinės sąveikos su kitais ir vengia socialinių situacijų.• Socialinis nerangumas. Asmenys, pasižymintys autizmu, bando užmegzti kontaktus su žmonėmis, tačiau negeba jų palaikyti.Ypač ši problema būdinga žmonėms, pasižymintiems Asperger sindromu.

Vienas iš neadekvataus elgesio požymių yra savęs stimuliavimas. Toks elgesys pasireiškia pasikartojančiais kūno judesiais arba nuolat atliekamais kokiais nors veiksmais su daiktais.Autistams neretai būdinga agresija ir saviagresija. Savęs žalojimas dažniausia pasireiškia galvos daužymu, rankų kandžiojimu, draskymusi. Dėl negebėjimo suvokti aplinkos negeba prie jos prisitaikyti, todėl būna agresyvūs su kitais arba su savimi.

Autizmo rušių grupės ir jų elgsenos

Autistai gali būti grupuojami pagal intelektą, autistiškų požymių išryškėjimo laiką, smegenų veiklos ar socialinės sąveikos sutrikimus. L. Wing ir J. Gould (1997) pagal socialinės sąveikos sutrikimus autistus skirsto į tris grupes: „nuošaliųjų“, „pasiviųjų“, „aktyvių, bet keistų“. „Nuošaliųjų“ grupė. S. Gould (2000) ją vadina „atitolusiųjų“ grupe. Ši grupė labiausiai atitinka autizmo įvaizdį. Grupė apima vaikus ir suaugusiuosius, kurie labiausiai išsiskiria iš socialinės aplinkos. Būdami tarp artimųjų, jie gali staiga susijaudinti ir keistai pasielgti. Jie dažniausiai atmeta fizinį arba socialinį kontaktą, nors prieš tai mėgavosi fiziniu artumu. Jie gali prieiti prie kitų asmenų, kai nori maisto arba fizinio kontakto, pvz., atsisėsti kam nors ant kelių, žaisti arba būti kutenami. Gavę tai, ko pageidavo, jie staiga pasišalina ir net nežvilgteli atgal. Skirtingai negu normalios raidos asmenys, jie neseka iš paskos savo tėvų, nebėga , neieško paguodos, neprisiglaudžia, kai skauda ar yra nuliūdę. Prisirišimo požymių stoka, pasak L.Wing ir J. Gould, tėvams yra vienas iš kebliausių ir keliančių rūpestį autizmo aspektų. Dauguma, priklausančiųjų šiai grupei, niekad nepradeda kalbėti. Kalbantiems būdinga: įvardžių keitimas, sakinių trumpinimas iki minimumo. Šie norėdami geriau pažinti kitą žmogų, bendrauti su juo, nesinaudoja kalba kaip komunikacijos priemone. Kartais jie kalba naudojasi tik kaip priemone gauti tai, ko nori, t.y tenkina tik savo interesus. Neverbalinės komunikacijos sutrikimai pasireiškia nenoru būti pakeltam ant rankų, mylimam. Tokie autistai neseka žvilgsniu, veido išraiška abejinga, stokoja tokių gestų, kaip linksėjimas galva pritariant, mojavimas rankomis, prisilietimas prie kito žmogaus laukiant paguodos ar džiaugiantis. Jie valandų valandas gali užsiimti ta pačia monotoniška veikla, nenori,kad kas į ją kištųsi, ir nekreipia jokio dėmesio į tai, kas vyksta aplink. „Nuošaliosios“ grupės asmenim būdinga staigi nuotaikų kaita, juokas ar verkimas be priežasties. Ankstyvajame amžiuje jie linkę vaikščioti ant pirštų galų, taip pat gali būti neįprastos reakcijos į sensorinius stimulus :žavėjimasis šviesa, garsu, skausmu. Kai kurie simptomai susiję su fiziologiniais sutrikimais: gausesnis skysčių gėrimas, miego ir valgymo nenormalumai, dideli kūno svorio svyravimai, neritmingas kvėpavimas ir pulsas. Būdingas neadekvatus elgesys:agresija, nenustygimas vietoje, parduotuvėje daiktų griebimas nuo lentynų, rūbų nusivilkimas viešoje vietoje. Jie nesupranta socialinio elgesio normų ir instrukcijų.

„Pasiviųjų“ grupė. Šios grupės autistai skiriasi nuo „nuošaliosios“ grupės tuo,kad yra neagresyvūs ir valdomi. Jie priima kvietimą dalyvauti kokioje nors veikloje, netgi rodo džiaugsmą, pasitenkinimą. Gali pamėgdžioti kitų atliekamus veiksmus, nors supranta juos tik iš dalies. Jiems būdinga labiau išplėtota kalba, o kai kurių žodynas gana turtingas, kalba gramatiškai taisyklinga. Šie gali pamėgdžioti kitų žmonių veiklą, pvz., maitinimą, tačiau jų veiksmams trūksta spontaniškumo bei kūribiškumo. Autistai labai nemėgsta, jei kas nors kišasi į jų veiklą (priešinasi). Jų gebėjimai yra didesni, tačiau vis dėlto geriau atlieka vizualines užduotis nei verbalines. Daugumai būdingi prasti benrosios motorikos įgūdžiai, todėl dažniausiai jie apibūdinami kaip nevikrūs.„Aktyvių,bet keistų“ grupė. Šiai grupei priklausantys autistai geba aktyviai bendrauti su kitais asmenimis. Jų kalba, palyginti su „nuošaliąja“ ir „pasyviąja“ grupe, yra labiau išplėtota, o kai kurių gramatiškai taisyklinga ir leksiškai turtinga. Dažniausiai kalbą sudaro sakiniai, kuriuos jie kada nors girdėjo. L. Wing (1974) nurodo, kad jiems būdingas stereotipinis pasikartojantis žaidimas. Jie moka ir geba žaisti kompiuterinius žaidimus, mėgsta žiūrėti filmus. Jiems būdingi labiau apibrėžti interesai, pavyzdžiui, žino traukinių tvarkaraščius, kalendorių, išmano ir domisi fizika, astronomija ir t.t. Šios grupės ligoniams dažnai būdinga sutrikusi motorinė koordinacija. Jie labai atsargūs lipdami laiptais, eidami yra nevikrūs, dažnai kliūva už kitų daiktų. Yra keistos eisenos ir pozos. Šios grupės vaikų tėvai, kaip ir „pasyviosios“ grupės, gali nežinoti savo vaiko sutrikimų iki tol, kol jis nepradeda lankyti mokyklos, t.y. nekreipia dėmesio į vaiko keistumus.

Kai kurie autoriai ( Matson, Coe, Tee, ir Sevin), kaip nurodo Smith (1999), atsižvelgdami į autizmo požymių pasireiškimo pobūdį, laipsnį, socialinės sąveikos bei interesų ir vaizduotės sutrikimus,autistus skirsto į keturias grupes:

1. Atipiška autistų grupė – šios grupės nariams būdingi keli autizmo požymiai, jie yra pakankamai aukšto intelekto.2. Švelnaus autizmo grupė – būdingi socialinės sąveikos sutrikimai. Autistai būna prisirišę prie tam tikrų daiktų, priešinasi rutinos pasikeitimams. Šios grupės asmenų intelektas nežymiai sutrikęs, jie turi šnekamosios kalbos pradmenis.3. Vidutinio autizmo grupė – būdingi šie požymiai: ribota socialinė sąveika, stereotipinis elgesys (supimasis, plojimas rankomis), ribotas kalbos funkcionavimas bei sutrikęs intelektas.4. Ryškaus autizmo grupei priklausantys žmonės yra socialiai abejingi, jiems būdingi komunikacijos ir kalbos bei intelekto sutrikimai ( Ivoškuvienė R., Dubienė D.; 2005, p. 44).

Psichologinės ir elgesio ypatybės

Prieš imdamiesi aptarinėti protiškai atsilikusių asmenų psichologines ir elgesio ypatybes,noriu pabrėžti,kad atskiram protiškai atsilikusiam žmogui visos šios ypatybės gali būti nebūdingos.Jų elgesys gali būti labai įvairus,todėl turime atsižvelgti į kiekvieno žmogaus unikalumą.Dėmesys-turi lemiamą reikšmę mokymuisi.Prieš pradedant mokytis vaikas turi gebėti susikaupti.Dauguma autistų greitai atkreipia dėmesį į pašalinius dalykus,todėl jiems sunku paskirstyti dėmesį.Atmintis-nuolatinių tyrimų rezultatai rodo,kad autistai sunkiai atsimena informaciją.Mokslininkai nustatė kad atminčiai lavinti skirtos užduotys,reikalaujančio gilesnio informacijos apdorojimo,labiau skiriant protiškai atsilikusius žmones nuo negalių neturinčių bendraamžių,negu tos užduotys,kurias norint atlikti reikia tik paviršutiniško informacijos apdorojimo.Savireguliacija-viena pagrindinių priežasčių,kodėl autistams kyla problemų dėl atminties,yra savireguliacijos sutrikimai.Savireguliacija tai plati sąvoka,apibrėžianti individo gebėjimą reguliuoti savo elgesį;pvz.:gavęs sąrašą žodžių,kuriuos reikia įsiminti,daugelis žmonių garsiai ar tylomis juos kartoja,kad išlaikytu tai atmintyje.Kognityvinė veikla. Autizmo atvėju sutrinka įvairios sensorinės sistemos.Taktinės sistemos disfunkcija gali pasireikšti hiperjautrumu ir hipojautrumu. Kai asmuo hiperjautrus, jis kartais nenori būt liečiamas, atsisako valgyti tam tikrą maistą, vilkėti kokios nors faktūros drabužį, nemėgsta praustis šukuotis ir t.t. vaikas gali nežaisti su minkštais žaislais, nes jie sukelia švelnų kutenantį lietimą, kuris yra nemalonus. Jie gali netinkamai suvokti skausmo priežastis. Į tokius veiksnius, kaip mušimas, įdūrimas ir kt., visiškai nereaguoja, o švelnus prisilietimas sukelia skausmą. Skirtingai reaguoja į temperatūrą, jie dažniausiai nenatūraliai tyrinėja objektus: juos uostinėja, liečia bei apžiūrinėja, ragauja, atkreipia dėmesį ne į viso daikto visumą, o į pavienes smulkias detales.

Dėl vestibuliacinės sistemos disfunkcijos esti hipoaktyvūs, jiems būdinga baimės jausmas atliekant paprastus judesius, bijo erdvės, arba priešingai yra hiperaktyvūs – smarkūs ‚judrūs ir t.t.Autistiškų asmenų girdimųjų suvokimų ypatumai gali pasireikšti labai jautriu reagavimu į garsinius dirgiklius. Saviti gali būti ir regimieji suvokimai, skausmingai reaguoti į natūralią šviesą ir pan.Dažnai autistai negeba turimos vizualinės patirties perkelti kitur, tai pasireiškia tuo, kad jie nepažįsta tų pačių žmonių, esančių kitoje aplinkoje. Autistiškiems asmenims būdinga, kad jie suvokia tai, kas labai konkretu. Abstrakčių sąvokų, perkeltinės ar paslėptos minties nesupranta. Suvokimo ir mąstymo sutrikimus rodo negebėjimas atlikti užduočių, skirtų suvokimui ir mąstymui įvertinti.S. Baron-Cohen, P.Bolton(1993) ir kiti autoriai pažymi, jog kai kuriems autistiškiems asmenims būdingos gabumų salelės. Kartais jie yra gerokai gabesni už tokio amžiaus normalaus intelekto asmenis. Tokie autistai vadinami “protingais kvailiais”.Komunikacija ir kalba.Neverbalinės ir verbalinės komunikacijos sutrikimai yra vienas iš autizmo identifikavimo kriterijų. Jau pirmaisiais gyvenimo metais stokoja emocinio kontakto. Dažnai būdingas pasyvumas, pamatęs šalia pažystamą veidą nesidžiaugia, nenori būti paimamas ant rankų, o paimtas nesuranda sau tinkamos padėties.Vaikai blogai supranta aplinkinių gestus, patys juos lėtai išmoksta ir nemoka vartoti. Autistai nevartoja neverbalinei interakcijai ne tik gestų, bet ir vieno iš pirmiausių bendravimo būdų – žvilgsnio. Bendraudami pirmenybę teikia negyviems daiktams, bet ne žmonėms. Kai kurie kalba ir bando kalbėti, tačiau nejaučia sąryšio tarp kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos. Jie nesupranta, kad kalba gali naudotis kaip bendravimo priemone norams ar pageidavimams išreikšti.Vakai, pasižymintys autizmu, turi savo veiklos organizavimo problemų – nežino, kurioje vietoje jie turėtų būti, nesupranta nurodymų bei teisyklių. Kadangi neturi išugdytų kalbėjimo įgudžių, tik agresyviai elgdamiesi ar įniršio priepuoliais geba pranešti aplinkiniams, jog yra pavargę, alkani ar nuobodžiauja. Vaikai geriau jaučiasi užsiimdami jau žinoma ir įprasta veikla. Jie priešinasi, kai mokoma ko nors naujo, keičiama veikla ir pan. Bendroji ir smulkioji motorika. Autistisams būdingas ne tik bendrosios, bet ir smulkiosios motorikos nevikrumas. Šios motorikos judesių nepakankamas tikslumas ar negebėjimas atlikti judesių riboja asmens tos veiklos sritis, kurios reikalauja pakankamai išlavėjusios rankų pirštų motorikos.Savitvarkos įgūdžiai. Autistų savitvarkos įgūdžių lygį nulemia daugelis faktorių: negebėjimas programuoti veiksmų, veiksmo visumos nesupratimas, dėl ko tokį veiksmą reikia atlikti, keistas naudojimasis rankomis kaip veikimo instrumentu, savitas dėmesio siekimas, negebėjimas ir nežinojimas, koks turėtų būti judesys, ir pan. ( Ivoškuvienė R.; 2003, p.413-418).

Autizmo poveikis šeimai

Sudėtinga spręsti apie pokyčius šeimoje, kurioje yra autistų. Mokslinėje literatūroje pateikiami tyrmų duomenys apie šeimos sistemos reorganizaciją kartais prieštarauja vieni kitiems, o tai liudija kiekvienos šeimos išgyvenimų unikalumą. Kita vertus, literatūroje pateikiami tyrimų duomenys rodo, kad šeima su autistu patiria specifinių, tik tokioms šeimoms būdingų sunkumų, lyginant su šeimomis, kuriose autistų nėra.Tėvų, sužinojusių apie artimo tokią negalią, laukia sunkūs emociniai išgyvenimai. Yra išskiriamos tokios šeimos narių gedėjimo pakopos: neigimas, derėjimasis, pyktis, depresija, priėmimas. Šokas, negalės fakto neigimas, perdėtas susirūpinimas yra pradinė šeimos reakcija. Neigimas iš esmės yra tegiamas dalykas, tik jam užsitesus tai gali tapti problema visiems šeimos nariams. Per derėjimosi pakopą tikimasi stebuklo, galinčio teigiamai paveikti autisto raidą. Gedėdami dažnai randa atsvarą religijoje arba kitose artimais tarpusavio santykiais pasižyminčiose bendruomenėse. Vėliau, kai įsisąmonina šią negalią, jie pyksta ant Dievo, kitų šeimos narių arba ant specialistų, kad nepadeda, kad negydo, ant pedagogų, kad šie nepadeda siekti mokymosi pažangos. Pykti galima ant visuomenės , kad neužjaučia nesupranta ir pan. Kartais nukreipia pyktį į save. Pyktis įgalina juos išlieti susikaupusias emocijas, palengvinti psichologinę naštą. Kai įsisavinama, jog pyktis nieko negali pakeisti, šeimoje įsivyrauja depresija. Depresijos gilumas ir rimtumas priklauso nuo to, kaip šeima žiūri į negalės faktą, kaip jie drauge aptaria pasikeitusią šeimos situaciją.

Šeimas, kurių gretose yra autistas, visada nepaliaujamai kamuoja stresas. Autisto augimas greta , laikomas lėtinio pobūdžio stersu visai šeimai. Tai šeimos charakteringas bruožas, skiriantis ją nuo kitų krizinę situaciją išgyvenančių šeimų. Daugelis šeimų autisto priežiūrai skiria 24 valandas per dieną, septynias dienas per savaitę ir taip daugelį metų. Stresas negailestingai fiziškai ir psichiškai sekina šeimą. Be to, pradeda slėgti piniginės problemos. Šeimai neišvengiamai kyla potenciali grėsmė. Grėsmės pavojus priklauso nuo to, kiek šeimos nariai remia vienas kitą ir kiek paramos sulaukia iš aplinkinių.Visuomenės akyse autistų šeimos tampa „kitokie“, jie išjuokiami, jų gailimasi, vengiama, jie sąmoningai ar nesąmoningai izoliuojami. Be to, autistų šeimos visuomenėje laikomos atsakingais už savo artimo negalią, dėl to kenčia ir jaučiasi esą paženklinti. Šeima nuolat susiduria su tokiais rizikos faktoriais, kaip vaiko ligos diagnozės neapibrėžtumas, stiprumas ir ilgumas, socialinių normų neatitikimas. Pastebėta, kad autistų šeimos jautriai reaguoja į nuolatines autisto edukacines – socialines nesėkmes, todėl toks nuolatinis stresas meta šešėlį ir šeimos planams. Šeimos nariai ateityje beveik nemato palengvėjimo. Susiformuoja uždaras ratas „ vaikai – namai“. Be to, pastebėta, jog neigiamą įtaką turi autisto „pririšimas“ prie namų, nelankymas jokių globos ar ugdymo institucijų. Nuolatinis buvimas namuose veikia šeimos emocinę būseną: įsivyrauja nuolatinė įtampa, nervingumas, išgyvenama daugiau neigiamų emocijų.Rutina tiesiog bukina šeimos narius, jie neturi laisvalaikio, užuot siekusi nepriklausomybės, brendimo ir individualizacijos, šeima mato tik neviltį ir priklausomybę. Stresas gali paveikti ir šeimos sistemą: vertybes, šeimos ribas, sąveikos šeimoje modelius, socialinius vaidmenis.Pagalbos teikimo priemomės

Žmonių sergančių autizmu pagalbos teikimo priemonių yra pakankamai daug, jos skirstamos į : 1) medicinines, 2) psichologines, 3) pedagogines, 4) darbą su tėvais.Medicininės priemonės (gydymas vaistais, dietos be pieno produktų, psichoterapija ir pan.), kurias skiria gydytojai, tik sušvelnina autizmo sindromą. Siūlomos vartoti didelės vitamino B6 su magniu dozės. Manoma, kad vartojant vitaminus 80% vaikų, pasižyminčiu autizmu, pagerėja kalbos plėtotė bei elgesys. Psichoterapija taikoma tada, kai asmuo, pasižymintis autizmu, diskutuoja apie savo problemas ir priima pasiūlimus, kaip elgtis ir nugalėti save. Šiems asmenims gali būti svarbi vandens (baseino ) terapija. Veikla baseine suteikia galimybę labiau susipažinti su vandeniu, jo teikiamais malonumais, pajusti erdvės pasikeitimus, laidžia kauptis naujiems psichologiniams patyrimams. Autistas mokosi saugumo taisyklių, tobulėja socializacija, nes mokosi naudotis rūbine, dušu, apsirengti , nusirengti ir pan. Vandenyje jis atsialaiduoja, įsitraukia į kolektyvinius žaidimus, integruojasi į grupę.vandenyje vaikai gali išreikšti teigiamus (džiugesį, džiaugsma) ir neigiamas 9 liūdesį, baimę) emocijas. Svarbiausias vaidmuo tenka ugdymui, tad nėra vaistų kurie pagyditų autistą.

Psichologinės priemonės. Psichologinės ir pedagoginės priemonės glaudžiai susijusios ir jų taikymo tikslas yra ne tiek akademinių žinių, kiek pagrindinių gyvenimo įgūdžių formavimas.Psichologinis poveikis apima asmens tyrimą ir įvertinimą, bendravimo su suaugusiais ir vaikais skatinimą; sensorinių funkcijų lavinimą; emocinės pusiausvyros normalizavimą; nerimo ir baimės mažinimą; veiklos vaikui parinkimą ir aktyvinimą; tinkamo elgesio modifikavimą. Tyrimais patikrinAmas gebėjimas mėgdžioti, nustatomas suvokimo, bendrosios ir smulkiosios motorikos lygis, akių ir rankų koordinacija, pažinimo ir kalbinė veikla bei intelektas.Pedagoginės priemonės, be tiesioginio poveikio autistui, apima ir darbą su tėvais. Pedagoginio poveikio esmė – sudaryti pagrindinius gyvenimo įgudžius poreikiams tenkinti. Sutrikusio inelekto vaikai, pasižymintys autizmu, iki šiol dažniausiai ugdomi atitinkamo tipo įstaigose. Pakankamai aukšto ar riboto intelekto asmenys ugdomi atskirose nedidelėse grupėse arbe gali būti integruojami į bendrojo ugdymo ikimokyklines įstaigas bei mokyklas. Kadangi labai dažnai autistai nekalba, todėl patenka į logopedines įstaigas. Dienos ritmas bet kokioje įstaigoje turi būti labai organizuotas, nes patys nemoka planuoti savo veiklos. Todėl, nežinodami ir nejausdami veiklos prasmės, jie stveriasi savistimuliacijos, beprasmiškai blaškosi ir pan.Tinkama socialinė psichologinė pagalba autistų šeimoms- nesunku suprasti, jog tai yra kompetetinga parama iš šalies. Šios paramos tikslas – parama šeimai kaip sistemai. Socialinės aplinkos įtaka šeimai, patyrusiai kritinę emocinę bei socialinę būklę dėl savo artimo negalės, yra ypač didelė. Be abejo, tokia parama neišspęstų visų šeimoje kylančių problemų, tačiu ji galėtų padėti šeimai palengvinti pakitusių socialinių vaidmenų šeimoje naštą, įvertinti pakitusį tarpusavio santykių funkcionavimą. Deja, Lietuvoje socialinės psichologinės pagalbos struktūra dar nėra sukurta. Dažniausiai socialinių paslaugų tarnybos nėra kompetetingos suteikti socialinę-psichologinę pagalbą. Manoma, kad būtent Lietuvoje susiformavęs klinikinis požiūris nulėmė tai, jog visas dėmesys skiriamas tik klinikiniai diagnostikai nustatyti bei reablitacijai.

VILTIS – ji vienintelė, nepaisant visų baisių gydytojų prognozių ir aplinkinių kalbų, suteikia stiprybės. Visada būna bent menkiausia viltis. Kartais, užėjus silpnumo valandėlei, kai atrodo, kad visas darbas, visas vargas eina perniek, ašaros ir tamsios mintys užtemdo akis. Bet TIKĖJIMAS išgelbsti. Ir dar – MEILĖ. Meilė savo artimui, koks jis bebūtų.

Literatūra

1. Ursel Mielke (1997).Geriau supraskime sunkius vaikus. Lektūra 2. Daniel P. Hallahan, James M. Kauffmann (2003).Ypatingieji mokiniai. Specialiojo ugdymo įvadas. Vilnius: Alma littera.3. Jun Gerda (1987). Vaikai, ne tokie kaip kiti. Mokslas.4. Ivoškuvienė R., Balčiūnaitė J. (2002). Autistiškų vaikų ugdymas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.5. Ivoškuvienė R. (2003). Autistiški vaikai. Specialiojo ugdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.6. Ivoškuvienė R., Dubinienė D. (2005). Autistiškų vaikų ugdymo teorija ir praktika. Speceliųjų poreikių vaikų pažinimas ir ugdymas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.7. Klaus Utz (2001). Tu priklausai mums ! Neįprasto elgesio vaikų integravimas.Vilnius.