Pasaulio matematikai

Henri Poincaré (Anri Puankare; 1854 m. balandžio 29 d. – 1912 m. liepos 17 d.) – prancūzų matematikas. Laikomas paskutiniu matematiku – universalu, suvokusiu visas matematikos šakas. Henri Poincaré:
· suformulavo Puankare prielaidą;
· atrado trijų kūnų problemą, kuria padėjo pagrindus Chaoso teorijai;
· anksčiau už Einšteiną, suformulavo preliminarią reliatyvumo teoriją. Dėl to konfliktavo su Einšteinu, nors vėliau Einšteinas pripažino jo nuopelnus.
Dirbo Paryžiaus Sorbonos Universitete.
Anri Puankare pusbrolis Raimonas Puankare buvo Prancūzijos prezidentas.

Euklidas Aleksandrietis (graik.: Εὐκλείδης) (apie 365–275 pr. m. e.) buvo graikų (Helėnų civilizacija) matematikas, dabar žinomas kaip “Geometrijos tėvas”.
Greičiausiai gyveno kai valdė Ptolomėjus I, (3306-233 pr. m. e.). Jo žinomiausias darbas yra Elementai, visuotinai pripažįstamas kaip sėkmingiausias istorijoje vadovėlis. Jame geometrinių kūnų ir sveikųjų skaičių sąvybės yra išvedamos iš mažo rinkinio aksiomų, tuo numatydamas (ir iš dalies inspiruodamas) šiuolaikinės matematikos aksiomatinį metodą.
Taip pat kituose jo darbuose nagrinėjama: vizualinė perspektyva, kūgio pjūvis, sferinė geometrija, ir greičiausiai keturkampė plokštuma.

Leonhard Euler (Leonardas Euleris; 1707-1783) – šveicarų matematikas bei fizikas. Euleris buvo pirmasis, panaudojęs terminą “funkcija” apibrėžti išraišką su argumentais, t.y. y = F(x), taip pat pirmasis pritaikė matematinius skaičiavimus fizikoje.
Gimė 1707 m. baalandžio 15 d. Bazelyje. Nors matematiniai sugebėjimai išryškėjo jau vaikystėje, tėvo noru 1720 pradėjo studijuoti teologiją Bazelio universitete, bet Nikolajui Bernuliui pastebėjus jaunuolio sugebėjimus, tėvas buvo perkalbėtas leisti Euleriui studijuoti matematiką. Nuo 1727 dėstė matematiką Sankt Peterburge, kur 1730 metais tapo fizikos profesoriumi. Nuo 17

741 metų dėstė Berlyne, o nuo 1760 vėl grįžo į Sankt Peterburgą.
Septynioliką paskutinių metų jis buvo visiškai aklas, bet per šį laikotarpį parašė apie pusę iš visų savo matematinių veikalų, iš viso užimančių 75 tomus.

Jean Baptiste Joseph Fourier (Žanas Baptistas Furjė; 1768 kovo 21 – 1830 gegužės 16) – prancūzų matematikas bei fizikas, labiausiai žinomas už Furjė eilučių tyrimus ir pritaikymą. Taip pat jo vardu yra pavadintos Furjė transformacijos.
Gimė Auxerre mieste Prancūzijoje, siuvėjo sūnus. Mokėsi pas benediktinus, dalyvavo Napoleono rytinėje ekspedicijoje, vėliau paskirtas Žemutinio Egipto gubernatoriumi.

Galileo Galilei (Galilėjas Galilėjus; 1564 Pizoje – 1642 Florencijoje) – italų astronomas, matematikas, filosofas ir fizikas.
Galilėjus prisidėjo prie teleskopo tobulinimo, astronominių atradimų, palaikė Koperniko idėjas.
Gimė 1564 m. vasario 15 d. Italijoje, Pizos mieste, čia mokėsi, įstojo į universitetą, tačiau nebaigė jo dėl finansinių sunkumų. Vėliau pradėjo dėstyti matematiką Pizos universitete, šiek tiek vėliau peersikėlė į Padua universitetą, kur dėstė geometriją, mechaniką ir astronomiją iki 1610 metų. Galilėjui klaidingai priskiriama teleskopo atradimo garbė, tačiau jis buvo vienas pirmųjų efektyviai panaudojusių teleskopą dangaus stebėjimui. Naudodamasis 1608 metais Olandijoje išrasto teleskopo brėžiniais jis pats susikonstravo aštuonis kartus didinantį teleskopą, o vėliau jį patobulino iki 20 kartų didinančio. Galilėjas 1610 metais atrado keturis didžiausius Jupiterio palydovus, Menulio kalnus, Veneros fazių kaitą, taip pat buvo vienas pirmųjų europiečių, stebėjusių Saulės dėmes (kiniečiai dėmes stebėjo žymiai anksčiau).
Atrado švytuoklės švytavimo dėsnį ir sukonstravo hidrostatines svarstykles ki

ietujų kūnų tankiui matuoti. 1589 m. tapęs matematikos profesoriumi, pasvirusiame Pizos bokšte tyrė laisvojo kritimo dėsni. Pasisakė už Koperniko heliocentrinę sistemą, užsitraukdamas Katalikų bažnyčios nemalonę. Už scholastinės Aristotelio fizikos neigimą 1632 m. jam teko stoti prieš inkvizicijos teismą. Iš pradžių priverstas tylėti, vėliau, grasinamas kankinimais, atsisakė savo pažiūrų. Nuo 1633 m. laikytas namų arešte. Jo konfliktas su Bažnyčia įkvėpė daugelį žymių rašytojų (pvz., B Brechtą). Praėjus daugiau kaip trims amžiams po Galilėjaus mirties, popiežius Jonas Paulius II Katalikų bažnyčios vardu pripažino, kad su Galilėjumi buvo elgtasi neteisingai.

Mikołaj Kopernik (Mikalojus Kopernikas, angl. Nicolaus Copernicus; 1473-1543) – lenkų astronomas, matematikas ir ekonomistas, paskelbęs heliocentrinę Saulės sistemos teoriją. Ši teorija, teigianti, kad Žemė sukasi aplink Saulę, paneigė tuo metu įsigalėjusią geocentrinę teoriją, teigusią, kad Žemė yra Visatos centras. Visatos heliocentrinę M. Koperniko sampratą vėliau patvirino ir patobulino J. Kepleris ir G. Galilėjus.
M. Kopernikas gimė Torūnėje prie Vyslos, Lenkijoje. Po ankstyvos tėvo mirties juo rūpinosi dėdė, uolus dvasininkas. M Kopernikas studijavo Krokuvos universitete, domėjosi filosofija, gamtos mokslais. Vėliau išrinktas kanauninku, tačiau uolus dvasininkas nebuvo.
Vėliau M. Kopernikas išvyko į Italiją, kur įgijo solidų teisės, medicinos ir astronomijos išsilavinimą. Grižęs į Lenkiją, M. Kopernikas tuo pačiu metu buvo medikas, diplomatas, geografas, astronomas, pinigų teoretikas ir dėdės privatus patarėjas. Parašė “Traktatą apie pinigus”, kuriame su

uformulavo dėsnį, pagal kurį blogi pinigai iš rinkos išstumia blogus (pasenusius).

Pierre-Simon Laplace (Pjeras Simonas Laplasas; 1749–1827) – prancūzų matematikas, astronomas, atradęs Laplaso transformaciją ir Laplaso lygtį, vienas iš metrinės vienetų sistemos autorių.

Augustin Louis Cauchy (Augustinas Luisas Koši; 1789 m. rugpjūčio 21 d. – 1857 m. gegužės 23 d.) – prancūzų matematikas, vienas matematinės analizės pradininkų, taip pat suformulavęs kelias svarbias kompleksinės analizės teoremas.
Išsilavinimą jam suteikė tėvas Louis François Cauchy (1760–1848), kuris Ž.L. Lagranžą ir P.S. Laplasą laikė savo draugais. Vėliau Koši 1802 m. įstojo į Pagrindinę Panteono mokyklą, o 1805 m. tęsė mokslus Politechnikos universitete (École Polytechnique) bei 1807 m. – Nacionalinėje Pont ir Šozė aukštojoje mokykloje (École Nationale des Ponts et Chaussées). Pasirinkęs inžinieriaus profesiją 1810 m. išvyko iš Paryžiaus į Šerbūrą, bet 1813 m. grįžo dėl sveikatos ir Lagranžas bei Laplasas įkalbėjo jį mesti inžineriją ir užsiimti matematika.

Pitagoras Samietis (582 pr. m. e. – 496 pr. m. e., graik. Πυθαγόρας) – jonėnų filosofas ir matematikas, labiausiai žinomas kaip suformulavęs Pitagoro teoremą.
Pitagoras gimė Samo saloje. Jis daug keliavo po Rytų šalis, lankėsi Egipte ir Babilonijoje, kur semėsi ir matematikos žinių, kurias vėliau parvežė į Graikiją. Jis perdavė ir istoriją apie Atlantidą.
Grįžęs į tėvynę Pitagoras vienoje pietų Italijos graikų kolonijoje įkūrė „Pitagoro mokyklą“, kurioje filosofinės-politinės ir religinės idėjos buvo grindžiamos nekintamais skaičių dėsniais, buvo bandoma derinti religiją ir skaičių mokslą. Pitagoro mokykloje aritmetika buvo gl

laudžiai siejama su muzika.
Didžiausiu savo išradimu Pitagoras laikė savo išrastą Pitagoriškąjį kvadratą.

Seras Izaokas Niutonas (Isaac Newton; 1642 gruodžio 25 – 1727 kovo 20 pagal Julijaus, 1643 sausio 4 – 1727 kovo 31 pagal Grigaliaus kalendorių) – anglų fizikas, matematikas, astronomas, alchemikas, filosofas. Savo veikale Philosophiae Naturalis Principia Mathematica aprašė visuotinę trauką ir, per savo judėjimo dėsnius padėjo pagrindus klasikinei mechanikai. Be mechanikos ir optikos, Niutonas atliko tyrinėjimus šiluminės fizikos, chemijos, geografijos, istorijos srityje.
Pasak Niutono, kūnas, kaip konkretus daiktas, yra kupinas savo materialumo galios — inercijos. Tas inercijos savitaigos santykis su kitu kūnu gimdo trauką — poveikį tam kūnui. Bet ir anas kūnas turi tokią pat galią ir veikia savo linkme. Kiekvienas kūnas, traukia kitą jėga, tiesiai proporcinga jų masėms ir atvirkščiai proporcinga atstumo tarp jų kvadratui. Štai kodėl vienas kitą traukiantys kūnai gali niekada nepritraukti kito, jeigu atstumas tarp jų leidžia jiems rasti pusiausvyrą. Tokią pusiausvyrą yra vienas kito atžvilgiu radę Mėnulis ir Žemė, tokią pusiausvyrą vienas kito atžvilgiu yra radę Saulė ir jos planetos.
Gimė miestelyje netoli Kembridžo, neturtingo fermerio šeimoje. 12 metų Niutonas buvo pasiųstas į miesto mokyklą, po to į vieną Kembridžo universiteto koledžą, kurį baigė 1665, įgydamas bakalauro laipsnį. 1664–1667 metais Anglijoje siaučiant maro epidemijai, Niutonas iš Kembridžo grįžo į gimtinę, kur pragyveno daugiau nei metus.
1669 Niutono mokytojas I. Barou (1630–1677) perdavė jam Kembridžo universiteto fizikos ir matematikos katedrą. Čia Niutonas sėkmingai sprendė įvairias traukos, optikos ir matematikos problemas. Jis atrado šviesos dispersiją, tyrinėjo šviesos interferenciją ir kitas optikos problemas, o tyrimų rezultatus išdėstė dvejuose memuaruose.
1672 metais Niutonas buvo išrinktas Londono Karališkosios Draugijos nariu, o 1703 m. tapo jos prezidentu. Apibendrinęs pirmtakų darbus ir savo tyrinėjimus mechanikos srityje, Niutonas parašė įžymųjį veikalą “Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai”, kuris buvo išleistas 1687 liepos 5.
1695 m. Niutonas persikėlė gyventi į Londoną, kur buvo paskirtas monetų rūmų prižiūrėtoju, vėliau – direktoriumi. 1705 m. jam buvo suteiktas bajoro titulas.

Blaise Pascal (Blezas Paskalis; 1623 m. birželio 19 d. – 1662 m. rugpjūčio 19 d.) — prancūzų filosofas, matematikas, fizikas.
Gimė Klermonte, Prancūzijoje. Dar vaikystėje Blezas laikytas matematikos genijumi, būdamas 16 metų, sukūrė kūgio pjūvio teoriją, po trejų metų sukonstravo skaičiavimo mašiną, 1647 metais atrado hidraulinio preso veikimo principą, taip pat galimybę barometru matuoti oro slėgį.
Taip pat Paskalis dirbo ir tikimybių teorijos srityje, 1654 metais atrado Paskalio (aritmetinį) trikampį bei jį paaiškinančią teoriją. Vėliau atitolo nuo matematikos ir fizikos ir užsiėmė religine filosofija. Jį patraukė jansenistų religinio sąjūdžio idėjos. Ketino parašyti veikalą „Krikščionybės apologija“, bet nespėjo — sukliudė mirtis. Po Paskalio mirties rasti rankraščiai — medžiaga „Krikščionybės apologijai“ — buvo 1670 m. išleisti pavadinimu „Pono Paskalio mintys apie religiją ir kai kuriuos kitus klausimus, rastos po jo mirties tarp jo popierių“. Vėliau šį fragmentišką veikalą imta vadinti tiesiog „Mintimis“ (Pensées).
Blezas Paskalis sukūrė pirmąją skaičiavimo mašiną — kompiuterio prototipą (1642 metais).

Pjeras Ferma (Pierre de Fermat; 1601 – 1665) – prancūzų matematikas mėgėjas. Dirbo Tulūzos teismo tarėju, laisvalaikiu domėjosi matematika. Laikomas vienu geriausių visų laikų matematikų. Specializavosi skaičių teorijoje (suformulavo Mažąją Ferma teoremą ir Didžiąją Ferma teoremą). Kartu su Blezu Paskaliu suformulavo tikimybių teoriją. Anksčiau už Renė Dekartą pasiūlė koordinačių metodą, nustatė tiesės lygtį. Sukūrė analitinę geometriją ir pirmasis ištyrė diferencialinį skaičiavimą. Sukūrė funkcijos ekstremumų nustatymo taisykles. Įrodė laipsninės funkcijos integravimo dėsnį. Taip pat sukūrė Ferma principą (nustatė šviesos sklidimo iš vieno taško į kitą laiką).

Georg Friedrich Bernhard Riemann (Georgas Frydrikas Bernhardas Rymanas; 1826-1866) – vokiečių matematikas, labiausiai žinomas dėl savo indėlio į matematinę analizę ir diferencialinę geometriją. Rymano pavardė dažniausiai siejama su garsiaja Zeta funkcija, Rymano integralu. Jo darbai vėliau padėjo pagrindą Einšteino bendrosios reliatyvumo teorijos sukūrimui.
Bernhardas Rymanas gimė Berselense, kaimelyje netoli Dananebergo, Hanoverio karalystėje, dabartinėje Vokietijos teritorijoje. Rymanas buvo antrasis iš šešių vaikų šeimoje, jo tėvas tuo metu ėjo liuteronų pastoriaus pareigas.
1847-aisiais pradėjo studijuoti filosofiją ir teologiją Giotingeno universitete, tačiau kitais metais su tėvo sutikimu sustabdė savo teologijos studijas ir perėjo į matematiką. Profesoriumi tapo 1854-aisiais, 1862-aisiais vedė.
Mirė Italijoje 1866-aisiais, susirgęs tuberkulioze.

Alan Mathison Turing (Alanas Tiuringas; 1912 m. birželio 23 d. – 1954 m. birželio 7 d.) – žymus britų matematikas, logikas, kriptografas ir karo didvyris, laikomas informatikos mokslo tėvu.
Savo aprašytąja Tiuringo mašina ir Tiuringo teze ženkliai prisidėjo prie algoritmo sąvokos formalizavimo.
Antrojo pasaulinio karo metu vadovavo darbo gupei iššifravusiai Enigmos kodą, naudotą vokiečių karo laivyno.
1954 m. gyvenimą baigė savižudybe, nusinuodydamas kalio cianidu.
1966 m. buvo įsteigtas Tiuringo apdovanojimas.

Leave a Comment