Logistika - Mokslai.lt

Turinys

1- Sandėlių logistikos reikšmė, uždaviniai ir strategija

2- Aprūpinimo logistikos reikšmė ir uždaviniai

3- Transporto logistikos pritaikymo reikšmė

4- Ekspedicinės įmonės veikla

5- Verslo koncepcijos

6- Įmonės aplinka

Sandėlių logistikos reikšmė, uždaviniai ir strategija

Į sandėlių logistiką dažnai žiūrima ne kaip į savarankišką, bet kaip į realizavimui priskiriamą aprūpinimo sritį. Dėl didelės svarbos klientams optimaliai tiekiant medžiagas, sandėliai yra reikšmingas savarankiškas logistikos komplekso padalinys.

Sandėliavimą galima apibrėžti, kaip firmos logistikos sistemos dalį, apimančią produkcijos sandėliavimą (žaliavos, atsarginės dalys, gamybos stadijoje esančios ir jau pagamintos prekės) pagaminimo vietoje, taip pat produktų saugojimą tarp pagaminimo ir vartojimo vietų bei informacijos teikimą vadybininkams apie sandėliuojamų produktų būklę ir išdėstymą.

Sandėlių logistikos uždavinys -sukurti visų sandėliavimo rūšių atrinkimo, taip pat krovinių gabenimo (pradedant prekių gavimu, jų judėjimu per visas gamybos pakopas) sistemą iki pat prekių išdavimo.

Šiam uždaviniui įvykdyti didelę reikšmę turi optimalus nematerialių logistikos priemonių įdiegimas.

Idealiu atveju logistika turėtų daryti įtaką sandėliavimui, kad jis atitiktų srauto principus, tačiau dėl nedaugelio išimtinių atvejų tai nėra įmanoma. Tačiau logistika, šiuo atveju sandėlių logistika, gali turėti įtaką, kad kiek įmanoma optimaliau būtų atliktos sandėliavimo funkcijos.

Svarbiausios sandėlių logistikos sritys ir uždaviniai yra tokie:

sandėlių strategija;

sandėlių funkcija;

sandėlių rūšys;

sandėlių išdėstymo vietos;

judėjimas sandėlių išorėje ir viduje;

sandėlių kaštai;

sandėlių administravimas ir tvarkymas;

sandėlių sistema.

Sandėlių strategija- Sandėlių strategijos nustatymas yra pagrindinis sprendimas, apimantis daugelį poreikių ir veikiantis įmonės sričių procesus.

Kartu su pagrindine įmonės strategija, kuri turi įtaką sandėlio funkcijų visumai, yra rengiama speciali sandėlių strategija, kuri turi įtaką sandėlių sistemai, organizavimui bei kaštams. Į ją įeina pagrindinės svarbiausių sričių kryptys:

Sandėlių centralizavimo laipsnis. Centralizavimas yra atsargų koncentravimas vienoje vietoje, kuri priklauso vienai struktūrai. Žemiausias centralizavimo laipsnis yra decentralizuotame sandėlyje, aukščiausias – centriniame sandėlyje. Yra ir mišrių centralizavimo formų. Centrinio sandėlio privalumai:

mažesnis žemės sklypų ir pastatų poreikis;

geras plotų panaudojimas;

dėl didelio sandėliuojamo kiekio naudojimo ekonomiškesnis sandėliavimas;

mažesni patalpų kaštai;

geras sandėlio įrenginių panaudojimas;

panaudojus elektroninio duomenų apdorojimo įrenginį sumažinami personalo kaštai;

paprastesnis automatizuotas priėmimas į sandėlį ir išdavimas iš sandėlio;

mažesnės atsargos dėl turimų garantinių atsargų, geresnio apžvelgiamumo, lengvai valdomo informacijos srauto;

geras atsargų tvarkymas ir laikymas;

trumpesnė pristatymo trukmė.

Centrinio sandėlio trūkumai:

ilgesni gabenimo maršrutai;

dideli kaštai netinkamai panaudojant gamybinį pajėgumą;

blogesni ryšiai su klientais;

sunkumai dėl dažnai besikeičiančių sąlygų.

Nuosavi arba svetimi sandėliai. Nuosavo arba svetimo sandėlio klausimas keliamas aprūpinimo ir panaudojimo logistikoje. Šiai problemai spręsti turi įtaką tokie kriterijai:

investicijos;

kintamieji įmonės kaštai;

personalo poreikis ir specialistų žinios bei sugebėjimai;

priklausomybės laipsnis;

apkrovos pikas ir gamybinio pajėgumo poreikių svyravimas.

Esant ekspedicinio sandėlio modeliui, tiekėjas į ekspedicinį sandėlį pristato prekes, kurių reikalauja gavėjas. Ekspeditorius atrenka trumpalaikio panaudojimo dalis pagal gavėjo pareikalavimą ir pristato jas pagal pristatymo kaip tik laiku modelį. Ekspeditorius įsipareigoja atlikti prekių priėmimo, sandėliavimo, atsargų tvarkymo, atrinkimo bei gabenimo darbus ir pagal sutartinius susitarimus nustatyti netekties, nepristatymo, pavėluoto pristatymo riziką.

Aprūpinimo logistikos reikšmė ir uždaviniai

Aprūpinimo logistika kai kuriuose literatūros šaltiniuose yra dar vadinama pirkimo logistika, įgijimo logistika, tiekimo logistika arba tiesiog aprūpinimo logistika. Tai termino pasirinkimo klausimas, tačiau visais atvejais kalbama apie tą pačią veiklos sritį. Aprūpinimo logistikos tikslas – įmonės poreikių patenkinimas materialiaisiais ištekliais. Aprūpinimo logistika – tai veikla, susijusi su įmonės aprūpinimu materialiaisiais ištekliais vidaus ir užsienio rinkose, reikalingais gamybos programai vykdyti ir eksploatacinėms reikmėms, pasitelkus logistikos priemones.

Materialieji ištekliai įmonėje dažnai įvardinami medžiagų ūkiu. Rinkodaroje jie vadinami gamybinio naudojimo prekėmis. R. Kulvykaitė „Gaminio marketingas “ (2001) gamybinio naudojimo prekes apibrėžia taip: „Gamybinio naudojimo prekės – tai prekės, skirtos įmonėms ir organizacijoms, kurios jas naudos savo tolesnėje veikloje „. Kai kurios prekės gali būti kartu ir gamybinio, ir asmeninio naudojimo, pvz., vaisiai gali būti suvalgomi (asmeninis naudojimas), o įmonė iš jų gali gaminti džemą (gamybinis naudojimas). R. Kulvykaitė minėtoje knygoje gamybinio naudojimo prekes pagal jų dalyvavimo tolesnėje įmonės veikloje, pobūdį ir vertę suskirstė į:

Žaliavas ir medžiagas;

Detales ir surinkimo mazgus;

Pagrindines gamybos priemones;

Pagalbines gamybos priemones;

Priežiūros medžiagas.

Žaliavos – tai nepakeisti arba nežymiai perdirbti gamtos ištekliai, pvz., medvilnė, akmens anglis ir pan.

Medžiagos – tai gamyboje apdorotos žaliavos, kurios tolesniame gamybos procese tampa gaminio sudedamąją dalimi. Jos galutiniame produkte pakeičia savo materialiąją formą ir gali jame „išnykti“, pvz., klijai, siūlai.

Detalės ir surinkimo mazgai – gamybos procese taip pat tampa galutinio produkto sudedamąją dalimi, tačiau skirtingai nei medžiagos jie nekeičia savo formos, pvz., mikroschemos, guoliai.

Pagrindinės gamybos priemonės – tai ilgalaikio naudojimo prekės, tiesiogiai dalyvaujančios kitų produktų gamybos procese. Jos netampa galutinio produkto sudedamąją dalimi, o savo vertę į galutinį produktą perkelia dalimis per keletą metų, pvz.: šlifavimo staklės, mezgimo mašinos ir pan.

Pagalbinės gamybos priemonės – tai mažos vertės gamybos priemonės: įrankiai, gamybos ir ūkio inventorius.

Priežiūros medžiagos – tao medžiagos, kurios netampa galutinio gaminio sudedamąją dalimi. Jos reikalingos normalioms gamybos ar veiklos sąlygoms užtikrinti, pvz., valymo priemonės, tepalai.

Materialiuosius išteklius reikalingus įmonės veiklai, gamybos įmonė gali pasigaminti pati ar pirkti iš kitų įmonių. Pagrindiniai klausimai, kuriossprendžia aprūpinimo logistika yra šie: ką pirkti, iš ko pirkti, kokiomis sąlygomis pirkti, kaip su gamyba ir su pardavimu, kaip susieti įmonės veiklą su tiekėjais ir kt. Pagrindiniai

aprūpinimo uždaviniai yra:

Nustatyti materialiųjų išteklių poreikį;

Tirti tiekimo rinką;

Pasirinkti tinkamus tiekėjus;

Organizuoti pirkimą;

Kontroliuoti tiekimą;

Koordinuoti ir nuolat palaikyti ryšį su gamintojais, pardavėjais ir tiekėjais.

Gamybinio naudojimo prekių pirkėjas yra įmonės. Gana retai jos perka pavieniai asmenys. Gamybinio naudojimo prekių pasirinkimas ir pirkimas reikalauja daugiau profesionalumo negu asmeninio vartojimo prekių. Neretai pirkėjai apie perkamų prekių savybes žino ne mažiau už jos pardavėją. Sprendimas pirkti gamybinio naudojimo prekes priimamas laikantis tam tikru proceso nuoseklumu. Įvairiose versloįmonėse gali būti atliekami įvairūs pirkimai. Ž. Židonis „Verslo logistika“ (2002) įvardija šias pagrindines pirkimo rūšis:

Komplektuojamųjų dalių pirkimas;

Žaliavų pirkimas;

Pagalbinių įrengimų pirkimas;

Gamybos įrengimų pirkimas;

Gamybos atsargų pirkimas;

Paslaugų pirkimas ir kt.

Įmonės pirkimo poreikis turi būti nustatytas kiek įmanoma tiksliau, pvz., nustatant medžiagų poreikį, reikia atsižvelgti į: medžiagų poreikio rūšis; poreikio nustatymo būdus. Medžiagų poreikio rūšys yra:

Pirminis (žaliavos, atskiros surinkimo dalys ir kt)

Antrinis (atskiros konstrukcinės dalys ir kt.)

Tretinis (pagalbinės, greitai susidėvinčios medžiagos iir kt.)

Poreikio nustatymo būdai:

pagrindinis poreikio nustatymas (susijęs su gamybos planavimu). Jo pagrindą sudaro gamybos programa ir produktai bei jų sunaudojimo normos;

naudojimų medžiagų poreikio nustatymas. Šis būdas taikomas medžiagoms, kurių naudojimas patiria svyravimus, pvz., dėl broko, dėl netikslios prognozės r kt. poreikis nustatomas įvertinus jų reikšmę per praėjusį laiką, įmonės patirtį ir kitas sąlygas.

Būsimų laikotarpių materialiųjų srautų apimtys nustatomos, taikant įvairius prognozavimo metodus. Pirmiausiai, surenkami duomenys apie praėjusio laiko tarpo (mėnesiu, metų) į įmonės sandėlį patekusių medžiaginių ssrautų apimtis. Pagal šių apimčių vidurkį galima nustatyti srauto kitimo tendencijas artimiausiu laikotarpiu. Nustačius poreikį analizuojama, ar reikiamus išteklius (ar jų dalį) pasigaminti patiems, ar pirkti iš kitų įmonių. Renkantis variantą reikėtų remtis tokiais kriterijais ir atsakyti į klausimus:

ar pristatomi kitos įmonės gaminai bus tokios pat kokybės kaip ir savo gamybos;

ar tai bus įvykdoma laiku;

kiek tai kainuos.

Aprūpinimo išlaidos. Į jas įeina:

produktų pristatymo išlaidos, kurios sudaro produktų užsakymo ir gabenimo išlaidos;

sandėliavimo išlaidos, kurias sudaro pastovios ir kintamos išlaidos;

kainų nuolaidos (taikomos perkant dideliais kiekiais).

Pristatomų partijų dydis. Logistikai labai didelę reikšmę turi pristatomų partijų dydžiai. Partijų dydžio matavimo vienetais gali būti: transporto priemonių skaičius, pakuočių skaičius, kt. (pvz.: sandėliavimo poreikių įvairūs matavimo vienetai).

Aprūpinimo terminas nustatomas atsižvelgiant į turimas atsargasir tiekimo trukmę. Aprūpinimo trukmę sudaro laikotarpis nuo užsakymo priėmimo iki prekės pristatymo į kliento sandėlį. Jį sudaro:

užsakymo paruošimo laikas;

pristatymo trukmė;

priėmimo į sandėlį trukmė;

laikas, sugaištas prekės kontrolei; (prekės kiekiui ir kokybei tikrinti).

Optimalus tiekimo partijos dydis (užsakymo dydis) – tai toks prekių kkiekis, kurio pristatymo ir sandėliavimo išlaidų suma yra mažiausia. Laibai svarbu apspręsti dėl optimalaus tiekimo partijos dydžio.

Pasirinkus tiekėją, reikia su juo sudaryti tiekimo sutarti. Sutartyje reikėtų apibrėžti svarbiausias teikimo sąlygas, būtent:

produkcijos technines charakteristikos ir sąlygas;

tiekimo apimtį;

reikalavimus pakuotei;

pristatymo vietą;

kainą;

mokėjimo sąlygas;

draudimo sąlygas;

garantijas;

baudas;

papildomas sąlygas.

Aprūpinimo procesas yra baigtas, kada į sandėlį atgabenamos prekės ir įforminamas prekių priėmimas. Gaunamas prekes priima sandėlio darbuotojai. Jie patikrina gautų prekių kiekį ir iš dalies kokybę. Priėmus prekes, sutartyje vykdymo kontrolės dokumentuose daromi reikiami įrašai.

Transporto logistikos pritaikymo esmė

Transporto vaidmuo ekonominiame šalies vystymesi smarkiai pasikeitė. Praeityje transportas tiktai padėdavo gamybinių šalies ūkio šakų veikloje, o dabar jis tapo pagrindiniu jų vystymosi ir augimo veiksniu. Tai yra visiškai nauja transporto funkcija visų išsivysčiusių šalių ekonominiame gyvenime.

Transportas yra gyvybiškai svarbus visuomenei. Jis formuoja erdvę ir mūsų erdvės sampratą, formuoja bei atspindi mūsų gyvenimo būdą ir mūsų kultūrą, prisideda prie ekonominio vystymosi, nes ekonomika priklauso nuo gero transporto. Visuomenės funkcionavimas, būtent pati jos prigimtis, labai priklauso nuo transporto kokybės ir planavimo. Bloga transporto sistema smarkiai veikia visuomenę.

Transportui tenka svarbus vaidmuo kuriant materialines vertybes, racionaliai išdėstant respublikos teritorijoje gamybines jėgas, įsisavinant gamtos turtus, tenkinant gyventojų susisiekimo poreikius, keliant žmonių materialinio ir kultūrinio gyvenimo lygį, stiprinant gamybą. Transportas būtinas norint pervežti krovinius tarp įmonių, rajonų, šalių, taip pat įmonių viduje.

Įvairiomis transporto priemonėmis prekės vežamos iš vienosfirmos į kitą, iš vieno regiono į kitą ir pagaliau iš vienos šalies į kitą, kol pasiekia adresatą, todėl tarptautinių gabenimų apimtis ir jų reikšmė nuolatos auga. Šiuo metu labiausiai pasaulyje yra paplitę krovinių pervežimo būdai: automobilių keliai, geležinkeliai, jūrų transportas ir oro transportas.

Transportas- viena iš pagrindinių logistikos veiklų, glaudžiai susijusių su kitomis logistikos veiklomis, todėl ir jis turi būti efektyviai naudojamas, jei firma nori pasiekti gerų verslo rezultatų. Taigi apibendrinant transporto sistemą būtų galima apibrėžti ją taip: Transporto sistema – tai kompleksas vienas su kitu susijusių (vienos arba kelių transporto rūšių) objektų, skirtų vežti įvairiomis transporto priemonėmis, kurie naudojami visuomenės socialiniams ir ekonominiams poreikiams tenkinti, norint pasiekti ypač gerų rezultatų.

Vienas iš pagrindinių logistikos uždavinių yra žaliavų, medžiagų, pusgaminių ir pagamintos produkcijos bei prekių perkėlimas (gabenimas) erdvės ir laiko požiūriu iš vienos vietos į kitą. Šiam tikslui yra pasitelkiamos transporto sistemos.

Transporto sistema pagal funkcinę paskirtį skirstoma į:

keleivių transporto sistemą ;

krovinių transporto sistemą.

Keleivių transporto sistemos paskirtis yra keleivių vežimas vidaus ir tarptautiniais maršrutais įvairiomis transporto rūšimis ir žinoma visuomeniniu.

Krovinių transporto sistema skirta krovinių gabenimui antžeminiu, vandens ir oro transportu vidaus ir tarptautiniais maršrutais.

Automobilių transportas Jam priklauso keliai, transporto priemonės, technologiniai įrenginiai, stotys ir kiti inžinerijos statiniai.

Svarbiausia automobilių transporto savybė yra jo mannevringumas. Jeigu geležinkelio ir vandens transportas (dažniausiai upių) priklauso nuo kelių ilgio, automobiliais galima vežti krovinius geros dangos neturinčiais keliais, taip pat sunkiai pravažiuojama reljefu. Daugeliu atveju automobiliai yra pirma ir paskutinė priemonė kroviniams pristatyti įvairiašūnėje transporto priemonių grandinėje.

Geležinkelio transportas Jam priklauso bendrojo naudojimo geležinkeliai, geležinkelių atšakos, riedmenys, traukos priemonės , ryšių, signalizacijos ir energijos tiekimo įrengimai.

Tai antžemio transporto rūšis, greitai pristatanti krovinius dideliais atstumais. Geležinkelis pagal daugelį veiksnių yra pranašesnis už kitų rūšių transportą, nes gali aptarnauti visus krovinių siuntėjus. Šiuo transportu negalima gabenti bet kokią produkciją, nes dėl tinklo apribojimų ne visi taškai pasiekiami. Bet vis tiek galima gabenti platų prekių asortimentą.

Vandens transportas Transportavimas vandeniu skirstomas į vidaus vandenų ir jūrų transportą. Jūrų transportui priklauso laivybos linijos, jūrų uostai, laivai, kitų uosto statinių. Vidaus vandenų transportui priklauso laivuojami vandens keliai, laivai ir kitos plaukiojimo priemonės, uostai, prieplaukos, navigacijos ženklai. Transportavimas vandeniu iš esmės konkuruoja su transportavimu geležinkeliais ir vamzdynais, kadangi didžioji ddalis vandeniu gabenamų krovinių yra pusiau apdirbti gaminiai arba žaliavos, kurios, birios ar skystos pervežamos dideliais kiekiais.

Oro transportas Čia priklauso oro trasos, aerouostai, aerodromai ir lėktuvai. Oro transportas turi tris pagrindinius pranašumus: gabenimo greitį, gabenimo saugumą ir reisųdažnį. Oro transportas yra naudojamas: aukštą kainą turintiems kroviniams gabenti; greitai gendantiems kroviniams gabenti.

Pasirenkant krovinių gabenimo būdą, yra būtina atsižvelgti ne vien į grynuosius gabenimo kaštus, bet ir į pridėtinius kaštus, kuriuos sudaro pristatymai į oro uostus, draudimas, įpakavimas ir kt. Gabenimo priemonės pasirinkimą lemia ne vien tik kaštų visuma – yra dar ir kiti sprendimų kriterijai. Iš jų galima pažymėti sandėliavimo trukmės sumažinimą naudojant greitą gabenimą, kapitalinių investicijų sumažinimą arba jų sutaupymą mokant draudimo mokestį, kuris oro transportui yra mažesnis negu kitoms transporto priemonėms.

Kombinuotasis transportas Pagal ekonomiškumą ir transporto infrastruktūrą krovinių gabenimas yra susijęs su įvairių transporto rūšių panaudojimu sudarant gabenimo grandinę.Teigiamos įvairių transporto priemonių – automobilių, geležinkelio, jūrų ir oro – savybės yra vienos su kitomis glaudžiai susijusios. Šioje grandinėje įvairios transporto priemonės nekonkuruoja viena su kita, bet dirba taip, kad bet kurios pranašumas būtų panaudotas kuo efektyviau ir kuo mažesnėmis sąnaudomis pasiektas geras galutinis rezultatas – gabenta daugiau krovinių. Panaudojant krovinių gabenimo grandinę, pailgėja pristatymo trukmė, negu gabenant krovinį viena transporto priemone, nes pristatymo trukmę lemia krovinių perkrovos ir gabenimo planai. Tačiau kuo ilgesnis krovinių gabenimo kelias, tuo greičiau bus kompensuojami transporto grandies trūkumai.

Svarbiausios kombinuotojo transporto rūšys yra šios:

prikrautų automobilių pervežimas geležinkelio platformomis (hucke pack) – gabenimas prikrautomis automobilių priekabomis, puspriekabėmis, keičiamasi cisternomis ir vadinamaisiais riedančiaisiais keliais;

kombinuotasis gabenimas konteineriais;

gabenimas keltų tipo rolkeriais;

baržų pervežimas.

Vamzdynų transportas Tai palyginti nauja tiekimo rūšis, nors bambukiniai vamzdynai gamtinėms dujoms tiekti buvo žinomi mūsų eros pradžioje Kinijoje. Vamzdynai yra specifinis medžiagų tiekimo bbūdas. Čia medžiagos – daugiausia dujos, nafta ir jos produktai – gabenami uždaroje erdvėje metaliniais įvairaus skersmens vamzdžiais. Kad dujos arba skysčiai vamzdžiais tekėtų, yra būtina juose palaikyti atitinkamą slėgį. Todėl vamzdynų trasoje yra statomos siurblinės.

Ekspedicinės įmonės veikla

Tarptautinių prekybinių santykių plėtroje labai svarbus vaidmuo tenka ekspedicinėms įmonėms, kurios įgyvendina šiuos santykius.

Ekspedicinės įmonės perima dalį transporto įmonių funkcijų, palikdamos joms rūpintis tik transporto priemonių techninę būkle, spręsti transporto įmonės vidaus problemas, mažinti vežimo savikainą, saugiai ir laiku pristatyti krovinį.

Ekspeditorius turi užtikrinti, kad krovinys būtų pristatytas laiku ir palankia kaina. Jis parduoda krovinio vežimo organizavimo paslaugas. Ekspedicinė įmonė perka iš vežėjų vežimo paslaugas ir parduoda jas savo klientams. Kadangi prekybos tinklas gali būti išdėstomas net atokiausiuose pasaulio kampeliuose, norint pristatyti krovinį į paskirstymo vietą kartais nepakanka vienos transporto rūšies. Ekspeditorius lengvai išsprendžia šią užduotį kombinuodamas kelias transporto rūšis, t. y. naudodamas kelių, geležinkelių, oro, vidaus ir jūrų vandenų transportą. Ekspeditorius užtikrina, kad skirtingų transporto priemonių sąveika įvyktų sklandžiai, be pertrūkių ir ekonomiškai. Norint, kad procesas vyktų sklandžiai, reikia suderinti kiekvieno proceso (vežimo, perkrovimo, sandėliavimo, dokumentų tvarkymo) laiką, užsakyti

tinkamą krovos įrangą, parinkti tarpinius krovinio perdavimo punktus (jūrų uostai, oro uostai ir pan.), parengti ir užpildyti reikiamus dokumentus.

Derinant kelias transporto rūšis atsižvelgiama į pakrovimo vietos geografinį išdėstymą, transporto rūšies tinkamumą tam tikram kroviniui. Bet svarbiausias veiksnys, į kurį atsižvelgiama, yra vežimo sąnaudos. Taisyklingas derinys sumažina vežimo savikainą. Siekiant suteikti kokybiškas paslaugas, ekspeditorius privalo žinoti visų su vežimų susijusių operacijų atlikimo tvarką. Taip pat jis turi gerai išmanyti krovinių vežimo įvairiomis transporto rūšimis teisinius aspektus, t. y. tarptautinius

susitarimus, konvencijas bei taisykles, reguliuojančias krovinių vežimo procesus. Kai kuriose šalyse ekspeditorių ir agentų veikla yra labai griežtai reguliuojama įstatymų. Pavyzdžiui, JAV ekspeditorių veikla yra kontroliuojama valstybinių institucijų. Ekspedicinės operacijos skirstomos į vidines ir išorines. Todėl egzistuoja dvi ekspedicinių įmonių rūšys – vidinių operacijų ekspeditoriai, kurių veiklą kontroliuoja Vidaus prekybos komisija ir išorės prekybos operacijų ekspeditoriai, kurių veiksmus kontroliuoja Federalinė jūrinė komisija. Be to, viena įmonė negali vienu metu užsiimti ir vidaus, ir išorės ekspedicija. Paip pat JAV yra įstatymų apibrėžta agentinių įmonių veiksmų erdvė („Laivų brokerių ir agentų elgesio kodeksas“). Ši tvarka yra nustatyta tam, kad būtų sumažinti galimi nesusitarimai tarp krovinių savininkų ir vežėjų – tiek vidaus, tiek ir išorės.

Šiandien ekspeditorių veikla Lietuvoje nėra nei licencijuojama, nei sertifikuojama, nei registruojama. Jiems taip pat neprivalomas profesinės kvalifikacijos egzaminas. Vežėjai vis dažniau susiduria su nesąžiningais ekspeditoriais, kurie įkuria vienadienes įmones, neatsiskaito už suteiktas

paslaugas ir bankrutuoja. Tokia situacija daro žalą patikimų ekspeditorių veiklai ir reputacijai, o kartu ir iškreipia ekspedijavimo paslaugų rinką. Siekiant išsaugoti profesionalių ekspeditorių vardą, būtina atkreipti dėmesį į jų veiklos reglamentavimą ir nustatyti jų patikimumą apibrėžiančius kriterijus. Todėl reikia Lietuvos įstatymais pripažinti transporto=ekspedicinių bendrovių veiklą, kaip licencijuojamą bei registruojamą veiklą. Kol tai nebus padaryta, rinkoje tik augs nesąžiningų ekspedicinių įmonių skaičius, kurios ir toliau kenks vežėjams.

Manoma, kad dabar apie 75 % visų krovinių vežimų pasaulyje yra realizuojama naudojantis agentinių bei ekspedicinių įmonių, aprūpinančių krovinių vežimų organizavimu, tuo pat metu nesančių

transporto priemonių savininkais, paslaugomis.

Ekspedicinės įmonės ne tik organizuoja krovinių vežimus, jos teikia daug kitų paslaugų.

Ekspedicinių įmonių paslaugas galima suskirstyti taip:

tinkamiausios transporto rūšies parinkimas įvertinant kainą ir krovinio pristatymo laiką;

tinkamos transporto priemonės parinkimas;

vežimo maršrutų optimizavimas;

krovinio vežimo sutarčių su vežėjais pasirašymas;

krovinio sandėliavimas;

krovinio pakavimas ir žymėjimas;

tarpininkavimas apdraudžiant krovinį;

krovos darbų organizavimas;

krovinių paskirstymas sandėliuose;

stambių siuntų komplektavimas vienam ar keliems gavėjams, darbas su smulkiomis siuntomis;

krovinių srautų optimizavimas;

dokumentų, reikalingų vežimui, paruošimas;

dokumentų, skirtų muitinės ir pasienio operacijoms, parengimas;

perspektyvinių, metinių ir einamųjų vežimo planų sudarymas;

atsiskaitymų su vežėjais vykdymas.

Tik didelės ekspedicinės įmonės, turinčios filialus skirtingose valstybėse, yra pajėgios teikti kompleksines ekspedijavimo paslaugas. Mažos ekspedicinės įmonės dažniausiai kreipiasi į kitas, specializuotas, ekspedicines įmones (pavyzdžiui, vežant krovinį jūrų transportu, logiška šią operaciją skirti atlikti jūros transporto ekspedicinei kompanijai).

Verslo koncepcijos

Pagrindinį įmonės tikslą apibūdina jos verslo koncepcija. Nekomercinės veiklos srityse verslo koncepcija yra dažnai vadinama veiklos koncepcija arba paprastai veiklos tikslu. Komercinės ir nekomercinės organizacijos dažnai vartoja korporacinės arba verslo misijų terminus.

Reikia apibrėžti svarbų skirtumą tarp termino “verslo koncepcija “, kai jis yra taikomas grupei ir jos verslo vienetams, nors nėra būtina įsivelti į beprasmes diskusijas apie verslo koncepciją grupėms, jei tokios grupės iš tikrųjų nėra.

Tačiau gali būti prasminga kalbėti apie portfelio koncepciją, kuri aprašo, kokiu būdu koncernas gali geriausiai koordinuoti savo verslo vienetų veiklą ir tarp jų sukurti sinerginius ryšius.

Verslo koncepcija turi visada prasidėti nuo klientų arba pirkėjų poreikių. Svarbu nubrėžti skirtumą tarp poreikių ir paklausos. Poreikis patenkinti alkį gali padidinti košės, kepsnio ar žuvies paklausą. Šalčio poreikis gali padidinti ledų, šaldytuvų paklausą arba sukelti norą išvažiuoti į šiaurės kraštus.

Pastarąjį atvejį akivaizdžiai pademonstravo dvi kompanijos, kurios dvidešimtojo šimtmečio pradžioje ėmė verstis ledo pjaustymu ir pristatymu. Vienas iš jų verslo koncepcija buvo parduoti ledą, o kitos – parduoti šaltį. Po to, kai buvo sukurtas šaldytuvas, viena iš šių kompanijų išliko. Nereikia būti dideliam gudručiui atspėti, kuri tai buvo kompanija.

Šis pavydys rodo ir tai, kaip yra apibrėžiama esminė kompetencija. Ledo pristatymas buvo laikomas tokia veikla, kuri tuo metu buvo priskiriama išplėtotos logistikos sričiai. Tačiau išradus šaldytuvą, logistikos patirtį iš tikrųjų buvo galima panaudoti ir kur nors kitur.

Daugiau apie skirtumą tarp poreikių ir paklausos siūlytume paskaityti skyrelyje “Poreikiai “.

Filipas Kotleris (Philip Kotler) lygina verslo koncepciją su “nematoma ranka “, kuri veda teisingu keliu. Kotlero mano, kad gera verslo koncepcija yra:

Orientuota į rinką. Verslo koncepcija turi būti pagrįsta kliento vartojimu ir poreikiais, kuriuos verslas tenkina rinkoje.

Galima. Ji turi būti pasiekiama, bet vis dėlto kelianti iššūkius; ji turi būti visa apimanti, tačiau apibrėžta.

Motyvuota. Bendradarbiai turi žinoti, kokia yra verslo koncepcija, ir ja tikėti.

Konkreti. Verslo koncepcija turi būti tokia, kad ją būtų galima sąlygiškai lengvai apibrėžti ir paprastai pristatyti (venkite stabo įvaizdžio).

Be to, verslo koncepcija turi padėti atsakyti į klausimą: “Kodėl mes turime būti tie, iš kurių klientai perka paslaugas ar prekes? “

Iki šiol nagrinėjome kai kuriuos svarbius aspektus, kuriais grindžiama verslo koncepcija. Juos galima apibendrinti šiais penkiais apibrėžimais:

Poreikiai ir paklausa.

Pirkėjai ir platintojai.

Prekių ir paslaugų siūlymas.

Pagrindinė kompetencija.

Konkurencinis pranašumas.

Norint patikrinti verslo koncepciją ir ją pagerinti, šiuos penkis apibrėžiančius elementus naudinga išnagrinėti. Čia mes pateikiame kai kuriuos klausimus, kurie galėtų padėti atlikti šį darbą:

Kokiais poreikiais yra pagrįsta kliento paklausa? Ar nekyla konkretaus produkto ar paslaugos naudojimo problemų? Ar mums reikėtų išanalizuoti būdus, kaip būtų galima geriau patenkinti poreikius?

Kas yra tie klientai, kurių poreikius mums reikia pasirinkti? Kas priima sprendimą pirkti? Ar nėra atotrūkių tarp platintojo ir galutinio vartotojo?

Ar mes galime sugalvoti efektyvesnę prekių ir paslaugų kombinaciją, kuri užtikrintų poreikių patenkinimą? Ar galime prie savo pasiūlymų pridėti ką nors, kas padarytų juos patrauklesnius, ar išimti iš jų komponentus, kurie kainuoja pinigus, bet neduoda vertės?

Ar mums reikia daugiau profesionalumo ir patirties? Ar remiamės atgyvenusiomis, neprasmingomis profesinėmis kvalifikacijomis?

Kas mus skiria nuo konkurentų? Kaip žmonės reaguoja, matydami mūsų prekių ženklą? Kokį pranašumą galime pasiūlyti klientams?

Kaip formuluojame savo verslo koncepciją, remdamiesi klientų poreikiais? Ar mūsų verslo koncepcija galima tikėti? Kokiais raktiniais žodžiais galime ją suformuluoti?

Kaip galime išnaudoti savo verslo koncepciją bendradarbių, klientų ir savininkų atžvilgiu? Ar turėtume ją išbandyti, kad sužinotumėme jų reakciją?

Kita idėja, kurią mes galime pajungti darbui, yra tai, ką tyrėjas Eibelas vadina trim verslo koncepcijos dimensijomis. Tai yra:

Kokie? Kokius kliento poreikius (funkcijas) atitinka mūsų verslo koncepcija?

Kas? Į kokius klientų segmentus turėtume nukreipti savo verslo koncepciją?

Kaip? Kokia technologija ir produktai yra naudojami, kad būtų patenkinti poreikiai pasirinktuose klientų segmentuose?

Įmonės aplinka

Organizacija – tai tam tikra struktūra, sudaryta iš individų grupių, tam tikrais būdais veikiančių kartu, siekiant bendro tikslo. Kitaip tariant, tai grupė žmonių, kurių veikla sąmoningai koordinuojama stengiantis pasiekti užsibrėžtą tikslą, ir kurią sudaro du ar daugiau žmonių. Pagrindinis organizacijos tikslas – tenkinti vartotojų poreikius bei gauti iš to naudą. Tai, kokią naudą (ar nuostolį) gali gauti organizacija aarba kaip efektyviai ji veiks ir konkuruos savo rinkoje, priklauso ne tik nuo organizacijos vidinės aplinkos, bet ir nuo jos sugebėjimo orientuotis ir veikti išorinėje aplinkoje.

Vykstant įvairiems pasikeitimam visose srityse – visuomenės sandaroje, politikoje, ekonomikoje, technologijose, natūralioje (gamtinėje aplinkoje), pokyčiai vyksta ir pagrindinėje bazinėje socialinių ekonominių sistemų ląstelėje – organizacijoje. Ankstesniais laikais, kai pasikeitimai buvo gana lėti, jų įtaka organizacijų aplinkai nebuvo labai svarbi, tačiau šiandieninės tendencijos greitai kintančioje visuomenėje verčia vis daugiau dėmesio skirti organizacijos aplinkai. Sėkmingai veikti norinti oorganizacija, turi pažinti savo aplinką ir daryti jai įtaką.

Taigi, išorinės ir vidinės aplinkos veiksniai tarpusavyje susiję ir vieno iš veiksnių pasikeitimas gali sustiprinti ar susilpninti vieno ar kelių kitų veiksnių pokyčius.

Apibūdinus organizacijos aaplinkos sąvoką, galime teigti, kad organizacijos veiklai įtakos turi įvairiausi veiksniai, kurie apibūdinami, kaip organizacijos aplinka. Organizacijos aplinka skirstoma į vidinę ir išorinę. Išorinės aplinkos veiksniai gali turėti tiek tiesioginį, tiek netiesioginį poveikį.

Pažvelgę į šiuolaikinę organizaciją, iš karto pastebime jos ryšius su aukštesnėmis institucijomis, teise, politinėmis ir kitomis organizacijomis bei institucijomis, veikiančiomis visuomenėje. Nėra uždarų organizacijų. Visos jos, norėdamos gyvuoti privalo palaikyti ryšius su išoriniu pasauliu.

Išorinė aplinka apibrėžiama, kaip visi už organizacijos ribų esantys elementai, nuo kurių priklauso jos veikla. Kai kurie iš šių elementų sieja organizacija su pasauliu. Išorinės aplinkos veiksniai – tai sąlygos, kurių organizacija pakeisti negali, tačiau privalo jas įvertinti, kadangi jos daro poveikį organizacijos veiklai.

Išorinės organizacijos aplinkos bruožai yra šie:

Išorinės aplinkos neapibrėžtumas – tai turimos informacijos apie konkretų veiksnį apimtis ir patikimumas. Ne tik verslas, bet ir pelno nesiekianti veikla darosi sudėtingesnė, todėl jiems valdyti reikia vis daugiau patikimos informacijos. Didėjant išorinės aplinkos neapibrėžtinumui, sunkiau priimti efektyvius sprendimus.

Išorinės aplinkos veiksnių tarpusavio ryšys pasireiškia tuo, kad vieno veiksnio pasikeitimas turi įtakos kitiems veiksniams. Pavyzdžiui, kylančios naftos kainos veikia visą šalies ekonomiką. Kyla visų kitų prekių kainos. Dėl šių priežasčių vyriausybė privalo imtis įįvairių priemonių, kad būtų efektyviai naudojamas kuras, ieškoma alternatyvių energijos šaltinių ir t.t. Tarpusavio priklausomybė galioja ir pasaulinėje rinkoje, nes vyksta tarptautinė prekyba.