Viso pasaulio kalbas kalbininkai yra sugrupavę į kalbų šeimas. Viena didžiausių – indoeuropiečių kalbų šeima. Taip vadinta todėl, kad šiomis kalbomis kalba daugelis Europos tautų, o į rytus šių kalbų riba baigiasi Indija. Šakotas indoeuropiečių kalbų šeimos medis net dvylika šakų: indai, slavai, baltai, germanai, graikai, armėnai ir kt. Šias šakas susmulkinę į mažesnes šakeles, gautume apie šimtą atskirų kalbų, tarp kurių yra ir lietuvių kalba. Baltų vardas kildinamas iš Baltijos jūros pavadinimo. Iš baltų kalbų šiandien gyvos dvi – lietuvių ir latvių. Lietuvių kalba labai mažai nutolusi nuo indoeuropiečių prokalbės, todėl viso pasaulio kalbininkai ją domisi ir tyrinėja. Lietuvių kalba dėstoma Maskvos, Varšuvos, Prahos, kai kuriuose Vokietijos, Prancūzijos, Italijos Šveicarijos, Danijos, Suomijos Švedijos, JAV ir kitų šalių universitetuose. Maskvos universitete rusams ir kitų šalių kalbininkams lietuvių kalbą dėstė akademikas F. Fortunatuvas, profesorius M. Petersonas ir kiti įžymus mokslininkai. Dabar lietuvių kalbą tyrinėja ir dėsto V. Topordas, V. Ivanovas ir kiti. Berlyne kiekvieną lingvistą maloniai sutikdavo baltistikos, slavistikos profesorius, V. Falkenhanas. Šių dienų įžymiausias amerikiečių baltistas yra V. Šmolstygas. Įdomu tai, kad slavistą Pensilvanijos universitete jam dėstė emigravęs į užsienį lietuvių literatūros klasikas V. Krėvė. Dabar profesorius V. Smoltygas vadovauja Pensilvanijos universiteto slavistikos skyriui, dėsto rusų, lietuvių, sanskrito ir kitas kalbas. Sunku išvardinti, kokiuose pasaulio universitetuose jis skaitė paskaitas… profesorius puikiai pažįsta Lietuvą, jaučiasi čia, jo paties žodžiais tariant, kaip žuvis vandenyje. Visuomet profesorius straipsnių, knygų, jo paties ir jo šeimos Lietuvoje laukia nuoširdus draugai. Taigi seną ir garsi lietuvių kalba prancūzų kalbininkas Antanas Mejë yra net pasakęs: “tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis”. …O tų žodžių žodelių kalboje! Leksikologų nuomone – 300’000! Ne žmogaus jėgomis visus mokėti. Todėl žodyną, skirstome į aktyvųjį ir pasyvųjį. Pirmasis – kasdien vartojami, įprasti žodžiai. Apskaičiuota, kad žmogus aktyvusis žodynas – 2,5-3 tūkstančiai žodžių, o pavyzdžiui, Salomėjos Nėries poezijoje yra per 7000 žodžių.
Būga Kazimieras – lietuvių kalbininkas. 1905-12 studijavo Peterburgo, 1914 tobulinosi Karaliaučiaus universitetuose. 1918-19 Permės, 1919-20 Tomsko, nuo 1922 Kauno universiteto profesorius. 1920 grįžęs į Lietuvą ėmė organizuoti “Lietuvių kalbos žodyno” leidimą. Sukaupė 617’000 lapelių žodyno kartoteką. Paskelbė šimtus lietuviškų žodžių etimologiją. Išaiškino ir chronologizavo seniausius lietuvių ir kitų baltų kalbų, skoliniu iš slavų, ypač rusų ir germanų kalbų. Padėjo pagrindus lietuvių asmenvardžių tyrinėjimui: nustatė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų lietuviškas formas, išaiškino garsų transkripavimo rusų metraščiuose dėsnius, kai kuriuos dviskiemenių lietuviškų vardų darybos ypatybes. Remdamasis lietuvių vietovardžiais, ypač hidronimais, sugriovė A. Šachmatovo hipotezę, kad Lietuvoje ir Baltarusijoje gyventa heltų, sukūrė hipotezę apie baltų genčių įsikūrimą pabaltojoje, kurią iš dalies patvirtina ir šių dienų mokslas. Parašė istorinių fonetikos ir morfologijos darbų. Tyrinėjo lietuvių kalbos kirčio ir priegaidžių istoriją. Nagrinėjo baltų mitologinės problemas. Būga ugdė literatūrinę lietuvių kalbą: taisė kalbos negerovės, normino vartoseną ir rašyba, apgynė nemažą lietuviškų žodžių, kuriuos puristai gujo iš lietuvių kalbos. Kalbos praktikos klausimais paskelbė straipsnių serijas “kalbos dalykai”, “Kalbos mažmožiai”, rinkinį “Kalba ir senovė”. Jonas Jablonskis – lietuvių kalbininkas. 1872-81 mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1881-85 Maskvos universitete studijavo klasikinę filosofiją. Baigęs universitetą ir negavęs mokytojo vietos Lietuvoje, vertėsi korepetitoriaus, teismo raštininko ir kitais atsitiktiniais darbais. 1889-96 dėstė graikų ir lotynų kalbas. Mintaujos 1896-01 Talino gimnazijoje 1901 dėl ryšių su pažangiu visuomenės veikėju L. Vaineikiu atleistas iš mokytojo pareigų, 1902 ištremtas į Pskovą. Čia toliau redagavo Rusijos MA leidžiama A. Juškos lietuvių kalbos žodyną. 1904 persikėlęs į Vilnių, dirbo laikraštininku “Vilniaus žinios”, “Lietuvos ūkininkas”, redakcijoje dėstė lietuvių kalbą.Per savo gyvenimą Jablonskis išspausdino apie 400 straipsnių, išleido šešis gramatikos vadovėlius, daug išvertė knygų. Gimnazijoje laikė save lenku. Tautiškai apsispręsti padėjo “Aušra”.
Jablonskis normino lietuvių kalbą. Jis kūrė lietuviškus terminus (pav.: viršininkas, tardytojas, mokinys). Per visą savo gyvenimą kovojo su lietuvių kalbos negerovėmis, aiškino rašybos, morfologijos, sintaksės, leksikos ir stiliaus klaidas. Nustatė, kad turi būti sakoma ne lietuviška kalba, o lietuvių k. Jis yra V. Landsbergio senelis.