Tibeto ir Kinijos konfliktas

Tibeto ir Kinijos

konfliktas

Dievas yra, ir Jis netylėjo

Francis A. Schaefferis

Mums reikia ne tik geresnės etikos, mums reikia pasikeitusios širdies

Ravis Zacharias

Parengė: Tadas Čekavičius 2f
mok. A.andriuškienė

Tibeto raida – konflikto pradžia

Kaimyninė mongolų imperija ilgus šimtmečius nekėlė nė mažiausios grėsmės. Tačiau XIII a. pradžioje mongolų valdovas Čingischanas bei jo įpėdiniai užkariavo didžiulius Azijos ir Europos plotus ir sukūrė vieną didžiausių kada nors buvusių imperijų. 1207 m. krito Šiaurės Tibetas, o 1271 m. mongolai paskelbė įkurią Juanų dinastiją, valdysiančią rytinę imperijos dalį. Apie 1279 m. mongolų atakų neeatlaikė Kinijos pietuose valdžiusi Sungų dinastija, galiausiai mongolai užkariavo visą Kiniją.. 1240 m. Čingischano anūkas Gadenas pasiuntė į Tibetą delegaciją, siūlydamas atnaujinti Tibeto ir Mongolijos santykius. Gadenas Chanas su Tibeto valdovu Sakja Panditu užmezgė draugiškus ryšius, kurie nulėmė vėlesnę valstybių santykių raidą. Vėliau valdęs Chubilajus Chanas budizmą paskelbė valstybine imperijos religija, o tarp Tibeto ir Mongolijos susiklostė ypatingi, vieninteliai tokie pasaulyje ryšiai vadinami Čio-Jono, Dvasininko ir Patrono, santykiais. Nusistovėjo dviejų valstybių politinis, ekonominis, kultūrinis ir dvasinis bendradarbiavimas, kurį vėliau sutvirtino Dalai Lamų irr Mandžiūrų imperatorių bendravimas. Čio-Jono ryšiai kiek primena kontaktus, kuriuos tam tikrais istorijos tarpsniais Vatikanas palaikė su kitais katalikiškais kraštais.

Tibetas išsivadavo iš mongolų 1350 m., kai valdovas Jangčiubas Gjaltsenas Juanų dinastijos įvestą administracinę sistemą pakeitė tibetietiška. 1576 m. Mongolijos valdovas Altan Chanas sa

avo dvasiniu mokytoju pasirinko Sonamą Gjatso ir suteikė jam Dalai Lamos, “Mokytojo, kaip vandenynas”, titulą. Netrukus Dalai Lamai buvo patikėta ir politinė valdžia, o dvasiniu vadovu Tibete laikomas Pančen Lama , “Didis Mokslininkas ir Mokytojas”, budos Amitabhos žemiškasis įsikūnijimas. Dalai Lama renkamas, vadovaujantis reinkarnacijos teorija, tikima, kad jis yra budos Avalokiteshvaros žemiškasis įsikūnijimas. XIV a. visa verstinė budistinė literatūra kodifikuojama Kanone-Gandžure ir Dandžure. Kinija iš Mongolijos jungo išsivadavo dar vėliau – 1368 metais. Tuomet iškilo Mingų dinastija.

XVI a. išryškėja nauja budistinė mokykla, vadinama Gelugpa ,“Dorybingųjų mokymas”, įsteigtą Tsong-khapos (1357-1419) ir kuri rėmėsi itin griežtu ir asketišku tradicijos mokymu. Jai priklausė ir priklauso beveik visi Tibeto Dalai Lamos. Iki XVII a. ji gauna politinę valdžią, įsigali visoje šalyje ir ši religinio valdymo forma, nežymiai varijuodama, iššlieka iki dabartinio, keturioliktojo Dalai Lamos. 1644 m. Mingų dinastija žlugo, ją nuvertė užkariautojai mandžiūrai. Mandžiūrai įkūrė didžiulę Mandžaus valstybę, kurią valdė Cingų dinastija. Jai priklausė ir Kinija. Mongolijos imperatorius Gušris Chanas su savo armija užėmė didžiumą Tibeto rajonų, tačiau 1642 m. valdžią atidavė Dalai Lamai. Didžiojo Penktojo autoritetas garsėjo toli už šalies ribų. 1653 m. jį pakvietė Mandžaus imperatorius Šunzis. Katalikų misionieriai, Europoje paskleidę žinią, kad kažkur Himalajuose yra tyra šalis, kurios gyventojai atsidėję vien dvasiniam tobulėjimui, tikėjosi ant Pasaulio stogo rasti pa

alankią dirvą Kristaus mokymui sėti, atvyko į Tibetą dar 1642 m. Kapucinų vienuoliai, vadovaujami Orazio della Pennoso, į Lhasą atvyko 1718 m. Jie atkakliai dirbo, bet ataskaitoje Vatikanui 1733 m. turėjo pripažinti, kad per penkiolika metų į katalikybę atsivertė tik septyni žmonės. Lygiai taip pat nesėkmingai baigėsi pragmatiški europiečių bandymai užmegzti prekybinius ryšius su Tibetu. Valdant Cingų dinastijai (1644-1911), Tibeto ir Mandžaus ryšiai iš esmės ir buvo grindžiami Čio-Jono principais. Jais remiantis, Mandžaus valdovai XVIII a. tibetiečiams prašant net tris kartus suteikė karinę pagalbą: 1728 m. ir 1751 m. padėjo nutraukti vidaus kovas, 1788-1792 m. – įsibrovus ghorkams ir konfliktuojant su Nepalu. 1895 m. Tibeto valdovu tapo XIII Dalai Lama. Jis darė viską, kad šalis išliktų nepriklausoma. Maždaug tuo metu Kinija ėmė įtikinėti pasaulį, jog turi išskirtinių teisių į Tibetą. Kinų suvereniteto idėjos paveikė Centrinėje Azijoje dominavusios Britų imperijos politiką. Prekybiniai santykiai su Tibetu britus domino jau nuo XVIII a. pabaigos. Savo ruožtu, britai baiminosi Rusijos skverbimosi į Tibetą, nes tai būtų pažeidę jėgų pusiausvyrą Centrinėje Azijoje. Britanija paprašė mandžiūrų dvarą dalyvauti derybose su Tibetu. Taip buvo pasirašyta 1886 m. Čafū konvencija, kurioje Mandžaus imperatorius leido britams keliauti iš Indijos į Kiniją per Tibetą. Pasirašant sutartį, Tibeto atstovai nedalyvavo ir jiems net nebuvo apie tai pranešta.

Tibetui nedalyvaujant buvo pasirašytos ir dar dvi – Pekino ir Kalkutos &#

#8211; konvencijos.

Tibeto vyriausybei atmetus šias sutartis, kaip sudarytas neturint tam įgaliojimų, 1903 m. britai įsiveržė į šalį. Tačiau karinė kampanija truko neilgai, ir 1904 m. britų kariai paliko Lhasą. Tais pačiais metais Britų imperija ir Tibetas pasirašė Lhasos konvenciją, kurioje buvo teigiama, kad jokia užsienio šalis, taip pat ir Kinija, neturi teisės kištis į Tibeto vidaus reikalus. 1908 m. mandžiūrai griebėsi paskutinės galimybės įtvirtinti savo viešpatavimą Tibete ir metė j šią šalį savo karo pajėgas. 1909 m. pabaigoje – 1910 m. pradžioje kinų armija griaudama ir žudydama įžengė į Lhasą. XIII Dalai Lama pasitraukė į Indiją. Kai 1910 m. mandžiūrų imperatorius pamėgino Dalai Lamą nušalinti ir į jo vietą pasodinti savo statytinį, Didysis Tryliktasis pareiškė nutraukiąs Čio-Jono santykius. Ši okupacija nebuvo ilgalaikė. 1912 m. Mandžaus imperija žlugo. 1912 m., tarpininkaujant Nepalui, buvo pasiektas “Trijų punktų susitarimas”, patvirtinantis, jog kapituliuoja ir nusiginkluoja visi užsilikę imperijos kariai. Palikti kraštą buvo primygtinai paprašyti ir civiliai Mandžiūrijos piliečiai. Iki XIII Dalai Lamos mirties norintys Tibete gyventi kinai turėjo gauti Tibeto pilietybę. 1912 m. XIII Dalai Lama grįžo iš tremties, o 1913 m. sausio 8 d. paskelbė deklaraciją apie pilnutinę Tibeto Nepriklausomybę. Tais pačiais metais buvo pasirašyta dvišalė Tibeto ir Mongolijos sutartis, kurioje pripažįstamas savarankiškas abiejų šalių statusas ir visiška nepriklausomybė nuo Kinijos. Kai 1947 m. Indija tapo nepriklausoma, ji perėmė britų diplomatinę misiją Lh

hasoje ir paveldėjo Britanijos sutartimis grįstus santykius su Tibetu. Indija pripažino Tibetą esant savarankiška, nepriklausoma valstybe. 1947 m. Delyje vyko Azijos šalių konferencija, kurioje Tibetas dalyvavo kaip nepriklausoma šalis. Jo vėliava plevėsavo tarp kitų laisvų valstybių vėliavų. Tibeto statusas nuo 1911 m. iki 1950 m. buvo visiškai neginčijamas, jam buvo būdingi visi tarptautinės teisės pripažįstami valstybingumo bruožai. Tibetas buvo suvereni, nuo Kinijos nepriklausoma šalis, kurią valdė Dalai Lamos vadovaujamas Ministrų Kabinetas (Kašangas) ir Tautos Asamblėja (Tsongdu). Šios institucijos veikia ir šiandien tremtyje, o jų būstinė yra Dharamsaloje.

Tarptautiniai Tibeto santykiai daugiausiai buvo plėtojami su kaimyninėmis šalimis: Nepalu, Butanu, Sikimu, Mongolija, Kinija, Indija. Kiek silpnesni ryšiai siejo su Rusija ir Japonija. Savo diplomatines atstovybes Lhasoje turėjo Nepalas, Butanas, Kinija, Indija ir Britanija. Antrojo pasaulinio karo metais Tibetas laikėsi neutraliteto politikos, kurią gerbė visos kariaujančios valstybės. 1949 m. KLR įsiveržė į Tibetą. Tų metų spalio mėnesį komunistinis režimas įsitvirtino visoje Kinijoje ir paskelbė, kad Tibetas yra teisėta KLR dalis.

1951 m. gegužės 23 d. Tibeto delegacija Pekine buvo priversta pasirašyti “17 punktų susitarimą dėl priemonių taikiam Tibeto išlaisvinimui”.Visą derybų laiką tibetiečiai buvo laikomi kaip kaliniai, nuolat grasinant su jais fiziškai susidoroti. Spaudimo veikiama, Tibeto delegacija pasirašė sutartį. Delegacijos nariai pabrėžė, jog pasirašą kaip privatūs asmenys, todėl dokumentas neturįs jokios juridinės galios. Tibetas nepripažins sutarties, kol jos nepasirašys Dalai Lama ir nesutvirtins savo asmeniniu antspaudu. Visa tai nekliudė Kinijos vyriausybei pranešti pasauliui, jog pasiektas susitarimas dėl “taikaus Tibeto išlaisvinimo”.

Sutartis pritarė KLR armijos įvedimui į Tibetą ir suteikė jos vyriausybei įgaliojimus tvarkyti Tibeto užsienio reikalus. Kinija pareiškė, kad Tibetas privalo “sugrįžti į didįjį Motinos Kinijos glėbį”, o Raudonoji Armija pasiryžusi jį “išlaisvinti iš buržuazinių nacionalistų saujelės ir reakcinės Dalai Lamos klikos pančių”.

1950 m. lapkričio 24 d. ir 1953 m. spalio 19 d. dekretais didelė Į Khamo provincijos dalis buvo atplėšta nuo Tibeto ir prijungta prie Kinijos. Khamas buvo padalintas į dvi vadinamąsias Tibeto autonomines prefektūras ir vieną Tibeto autonominį rajoną. 1957 m. pietinė Khamo provincijos dalis buvo prijungta prie Kinijos Junano provincijos. Didesnei Amdo provincijos daliai ir nedidelei Khamo sričiai buvo suteiktas Kinijos provincijų statusas. Kita Amdo dalis buvo pavadinta Ngapa Tibeto autonomine prefektūra ir prijungta prie Kinijos Sėčvano provincijos. Likusioji Amdo teritorija buvo padalinta į Tianhu Tibeto autonominį rajoną ir Kanlho autonominę prefektūrą, o šie dariniai prijungti prie Kinijos Gansu provincijos. Įvairių Tibeto etninių grupių – šerpų, ihopų, monpų, tengpų – tibetietiškasis tapatingumas buvo naikinamas, vadinant jas “Kinijos tautinėmis mažumomis”.

Prasidėjo metodiškas Tibeto religinės kultūros naikinimas, buvo griaunami vienuolynai ir šventyklos, šventieji pastatai bombarduojami, sprogdinami. Visi didesni nei dviejų aukštų religinės paskirties pastatai šluojami nuo žemės paviršiaus. Tokio likimo išvengusios šventyklos tapo “visuomenei naudingomis” vietomis: tvartais, sandėliais, pašarų saugyklomis. Prieš okupaciją Tibete buvo 6254 vienuolynai, vėliau jų liko tik 200. Iki 1959 m. kas penktas Tibeto vyras buvo budistų vienuolis, neskaitant jogų, tantros adeptų. Okupacijai prasidėjus, būtent vienuolius imta žudyti tūkstančiais, tremti į perauklėjimo ar sunkiųjų darbų stovyklas. Šių laikų Tibete vienuolių kur kas mažiau, jaunimo stojimas į vienuolynus griežtai kontroliuojamas valstybės, o ir tarp šių jaunuolių kas ketvirtas dirba kinų saugumo tarnyboms.

1959 m. kovo 10 d., minint nelegalios Tibeto aneksijos dešimtmetį, Lhasoje prasidėjo tibetiečių sukilimas. Buvo šventė, ir į sostinę suplaukė tūkstančiai piligrimų iš visos šalies. Netrukus maldininkų minioje pasklido gandas, kad kinai nori pagrobti Dalai Lamą ir išvežti į Pekiną. Žinia, kad Jo Šventenybė pakviestas apsilankyti kinų kareivinėse neva šventiniame koncerte, kur jam liepta atvykti be svitos ir net be asmens sargybinių, sklido iš lūpų į lūpas. Tibetiečiai nusprendė neleisti savo valdovui patekti į kinų žabangas ir apsupo jo vasaros rezidenciją Norbulingką. Dalai Lama kelis kartus kreipėsi į minią, prašydamas žmones skirstytis, tačiau veltui. Bandymai derėtis su Kinijos atstovais taip pat buvo bevaisiai. Situacija darėsi vis labiau įtempta, todėl buvo nuspręsta, jog Dalai Lama turi pasitraukti į Indiją ir iš ten prašyti tarptautinės pagalbos savo nelaimės ištiktai tautai.

Kovo 17 -os naktį Dalai Lama paliko Lhasą.

5 Punktų taikos planas

Penkių punktų taikos planas, paskelbtas 1987 m. rugsėjo 27 d. Vašingtone, JAV Kongreso Žmogaus Teisių organizaciniame komitete, ir Strasbūro pasiūlymas, išdėstytas Europos Parlamente 1988 m. birželio 15 d., nubrėžia esmines laisvo ir nepriklausomo Tibeto plėtros gaires.

Pirmuoju Taikos plano punktu Dalai Lama siūlo paversti Tibetą taikos – Ahimsos – zona. Ahimsa – tai hindi kalbos žodis, reiškiantis taikingumą ir prievartos nenaudojimą. Šiuo principu visą savo gyvenimą vadovavosi Mahatma Gandhis, kurį Dalai Lama laiko savo didžiuoju Mokytoju. Kuriant taikos zoną Tibete, pirmiausia reikėtų išvesti KLR armiją, išgabenti karinius įrengimus ir svarbiausia – branduolinį ginklą, kurio buvimas ant Pasaulio Stogo kelia grėsmę visai žmonijai. Labai svarbi Tibeto strateginė padėtis. Jis yra pačiame Azijos žemyno centre, į jį sueina didžiausios šio žemyno jėgos – Indija, Kinija ir NVS valstybės. Nuo Tibeto saugumo priklauso ir viso regiono padėties stabilumas. “Pasaulio Stogas”, pasak Dalai Lamos, galėtų vaidinti ypatingą istorinį vaidmenį, palaikant taiką ne tik šiame Azijos rajone, bet ir visame pasaulyje. Pačių tibetiečių budistinė pasaulėžiūra šiai taikdariškai misijai nepaprastai tinka. Tibete turėtų būti uždrausta visų rūšių ginklų gamyba, sandėliavimas, kariniai manevrai ir bandymai. Visą Tibeto plynaukštę Jo Šventenybė siūlo paversti didžiuliu gamtos draustiniu, biosferos parku, apribojant gamtos išteklių naudojimą, kad tai nepakenktų ekologinei pusiausvyrai. “Tokios Ahimsos zonos sukūrimas atitiktų istorinį Tibeto, didžiausias valstybes skiriančios buferinės valstybės ir taikios, neutralios tautos, vaidmenį”, – sako Dalai Lama.

Antrasis plano punktas reikalauja nutraukti kinų vykdomą gyventojų perkėlimo politiką, kuri kelia grėsmę tibetiečių, kaip tautos, egzistencijai. Būtina sustabdyti Kiniįos gyventojų perkėlimą, grąžinti kolonistus atgal, nes, pasak Dalai Lamos, “tibetiečiai taps vien pramoginio renginio turistams dalimi, didingos praeities reliktu”. Trečiasis punktas teigia, kad turi būti gerbiamos pagrindinės žmogaus teisės ir demokratinės laisvės. Tibete vykdoma pati tikriausia apartheido politika, kurią kinai vadina “segregacija ir asimiliacija”.

Dalai Lama rašo: “Tuo metu, kai tibetiečiai tremtiniai naudojasi demokratinėmis teisėmis, kurias suteikė mano paskelbtoji 1963 m. Konstitucija, tūkstančiai mano tautiečių kenčia įkalinti Tibeto kalėjimuose ir sunkiųjų darbų stovyklose už savo politinius bei religinius įsitikinimus. Tibeto žmonės turi vėl atgauti laisvę, naudotis pagrindinėmis demokratinėmis teisėmis, pilnai patenkindami savo kultūrinius, intelektualinius, ekonominius ir dvasinius poreikius”.

Ketvirtasis punktas kalba apie ekologinę Tibeto būseną. Raginama atgaivinti ir saugoti Sniegynų Šalies gamtą, uždrausti Kinijai čia laikyti branduolinį ginklą, jį gaminti, atlikti bandymus, laidoti radioaktyvias ir toksines medžiagas.

Pasak Dalai Lamos, Tibetas buvo didžiulis nepaliestos augmenijos rezervuaras, natūralus rečiausių gyvūnų draustinis, tikra gamtos šventovė. Deja, šiandien nebeliko beveik nieko, tačiau atgavusi Tėvynę tauta sugebėtų daug ką atkurti ir išsaugoti. “Žmonės yra Motinos žemės vaikai, – sako Jo Šventenybė. – Ir ši visų mūsų bendra Motina vis dar toleruoja netikusį savo vaikų elgesį, bet kartais mums jau parodydama, kad jos kantrybės taurė perpildyta. Aš meldžiuosi, kad vieną dieną galėčiau apie šį visų mūsų rūpestį pakalbėti ir su Kinijos valdžia”.

Penktasis plano punktas sako: “Reikia pradėti rimtas derybas dėl Tibeto būsimojo statuso, dėl kinų ir tibetiečių tautų santykių”. Dalai Lama pabrėžia, kad “nepaisant holokausto, kurį per okupacijos dešimtmečius patyrė mūsų tauta, aš visuomet stengiuosi rasti sprendimą tiesiogiai, sąžiningai diskutuodamas su Kinija. Aš esu ištikimas savo pagrindiniam principui – išspręsti Tibeto klausimą be jėgos ir smurto”.

Dalai Lama ne kartą yra patikslinęs penktąjį punktą. Tibetas nebūtinai turėtų tučtuojau tapti visiškai laisvas ir nepriklausomas. Jo Šventenybė sako: “Iš pradžių mus visiškai patenkintų autonomijos statusas, žinoma, jei tai būtų tikra autonomija. Jei Kinijos santykiai su mumis būtų nuoširdūs, kaip lygūs su lygiu, aš neįžvelgiu autonomijoje nieko bloga, priešingai, Tibetui tai duotų vien tik naudą. Turėdami tikrą savivaldą, mes galėtume puoselėti savo tautinį tapatingumą, kultūrą ir religiją. Tai – svarbiausia. Mano gyvenimo tikslas – išsaugoti Tibeto nacionalinį potencialą, jėgą ir gyvastį. Jei tai pasiseks, būsiu visiškai įvykdęs visa, kas man skirta. Tolesnė situacija priklausys nuo pačių tibetiečių ir, žinoma, nuo Kinijos. Jei kinai žvelgs į mus kaip į sau lygius, o autonomijos statusas patenkins tibetiečių daugumą, manau, kad jis galės likti ilgesniam laikui. Gal net – visam laikui. Tačiau jei tibetiečių dauguma nuspręs nuo Kinijos atsiskirti – tebūnie! “. Tačiau KLR vadovai vengia pradėti kalbą su Dalai Lama ir jo vyriausybe, o toliau tęsia savo politiką, grįstą melu, demagogija ir žiaurumais. Į visas tibetiečių iniciatyvas atsakoma viena ir ta pačia trafaretine fraze: “Deryboms durys visada atviros, mes galime aptarti visus klausimus, išskyrus Tibeto nepriklausomybė”. Nepaisant to, Dalai Lama siekia tikslo, nekeisdamas savo principų.

Gamta ir gyvūnija

Tibete, prie šventojo Kailašo kalno prasideda didžiosios Azijos upės: Sangje Khabab – “Krentančioji iš liūto nasrų”, kuri teka per Kašmyrą bei Pakistaną ir virsta Indu; Maja Khabab – “Tekančioji iš povo snapo”, kuri Indijoje tampa Gangu; Tačiog Khabab – “Ištekančioji iš žirgo žabtų”, kuri už Kjičiu žiočių tampa Brahmaputra; Langčen Khabab – “Tekančioji iš dramblio straublio” virsta Satledžo upe Vakarų Indijoje. Iš Tibeto kalnyno išteka ir Mekongas bei Jansdzė. Beveik ketvirtadalis Tibeto augalų auga tik tose vietovėse. Didelė šalies teritorija buvo miškinga. Iki 1949 m. miškų plotai buvo 221 800 kvadratinių kilometrų, o 1985 m. liko tik pusė. Didžiuma miškų augo upių pakrantėse. Juose vešėjo tropiniai ir subtropiniai kalnų spygliuočiai: eglės, pušys, maumedžiai, kiparisai, kėniai, beržai, ąžuolai. Tibeto miškai buvo labai seni, juose vyravo maždaug 200 metų medžiai, o vidutinis tankumas buvo didžiausias pasaulyje. Medį tibetiečiai laikė šventu, todėl jo beveik nekirto nei statyboms, nei kurui, nei laidojimo apeigoms. Tačiau šiandien tose vietose plyti siaubingos dykynės.

Khamo ir rytinio U-Tsango kalnų šlaitai visai nupliko ir, pasak liudytojų, primena negyvą Mėnulio peizažą. Iki 1985 m. Kinija iškirto Tibete 2 442 mln. kubinių metrų medienos, kurios vertė 54 mlrd. JAV dolerių. Atželdinti šių unikalių miškų nebeįmanoma. O jų sunaikinimo pasekmės – tiesiog baisios. Iškirtus didžiulius miškų plotus padaugėjo j upes nuo nuplikusių šlaitų nutekančio purvo. Visos Tibete prasidedančios upės ir taip dumblėtos, o sunaikinus miško “filtrus” lietaus sezono metu jos labai patvinsta. Potvyniai Indo, Jangdzės, Brahmaputros žemupiuose darosi vis didesni, grėsmingesni, nusinešantys šimtus žmonių gyvybių. Miškų iškirtimas skatina ir ozono skylės didėjimą, nes, pasak mokslininkų, Tibetas dabar virto savotišku kaminu, sutraukiančiu į save atmosferos teršalus iš visos Azijos. Tai pažeidžia subtilų chemini atmosferos balansą, kuris ir lemia ozono sluoksnio plonėjimą. Aukščiausiai esanti pasaulio šalis daro didžiulę įtaką žemės atmosferai ir orams. Miškų iškirtimas iš dalies sutrikdo vasaros musonų ciklą visoje Azijoje, prisideda prie Šiaurės Amerikos atmosferinių anomalijų, Atlanto audrų ir Ramiojo vandenyno taifūnų.

Ypatingos Tibeto gamtinės sąlygos nulėmė ir didelę gyvūnijos įvairovę. 1990 m. “Raudonojoje knygoje” minima 30 gyvūnų rūšių, kurioms gresia išnykimas. Tibetiečių požiūris į visas būtybes buvo susijęs su budistine filosofija, skatinančia mylėti visus gyvus padarus, nesvarbu, koks būtų jų pavidalas ar dydis.

Dalai Lama prisimena: “Kai gyvenau Tibete, Lhasoje, vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų buvo išpirkinėti į skerdyklą vedamus gyvulius. Aš tai darydavau gana dažnai. Nuo savo rūmų stogo puikiai matydavau į mėsos turgų vedamų avių ir jakų bandas. Aš tuojau pat ten siųsdavau savo atstovus su pinigais. Įkūriau specialias patalpas tiems išgelbėtiems gyvuliams, kur jie buvo prižiūrimi ir šeriami, kol natūraliai nusibaigdavo. Prieš palikdamas Tibetą aš jau buvau nuo skerdiko peilio išgelbėjęs daugiau nei 20 tūkstančių gyvulių!” Visai kitoks yra kinų požiūris į gyvąją gamtą. Daugybė retų gyvūnų žuvo kertant miškus ar išnyko dėl pasikeitusių gamtinių sąlygų. Kinijos pareigūnai Tibete organizuoja retų, nykstančių gyvūnų medžiokles užsienio turistams. Laukiniai paukščiai, jakai, gazelės, antilopės šaudomi iš džipų arba malūnsparnių persikėlėlių kinų maistui. Naujoji tibetiečių karta auklėjama komunistiškai: jiems aiškinama, kad jei gyvuliai nekalba, vadinasi, jie nejaučia skausmo.

Labai didelę žalą Tibeto ir viso pasaulio atmosferai daro kinų čia atliekami branduoliniai bandymai ir branduolinių bei toksinių medžiagų laidojimas. Savo branduolinį ginklą KLR laiko netoli Indijos sienos, Kongpo, Njitri ir Povo-Tramo provincijose. Ne kartą Kinija siūlė kitoms šalims už tam tikrą atlygį laidoti Tibete toksines atliekas. 1991 m. “Green Peace” organizacijos nariai atskleidė planus atplukdyti iš JAV į Kiniją nuodingą dumblą ir panaudoti jį Tibete kaip “trąšą”. Nuodingas toksines atliekas KLR laiko keliose Amdo provincijos vietose, U-Tsange, netoli Njakčiuko branduolinių tyrimų poligono. Čia nėra jokių apsauginių priemonių. Aplinkiniai žmonės skundžiasi, jog užterštas vanduo ir žemė, daug apsigimėlių vaikų ir gyvulių, keistų ligų ir nepaaiškinamų mirčių.

Konfliktas

.

Dharamsaloje tibetiečiai kasmet mini Kovo 10 -ąją, pažymėdami nacionalinį 1959 -ųjų sukilimą. Tai ne tik liūdesio, bet ir vilties diena. Kinų valdžia net nebando sudaryti vaizdo, kad Tibete gerbiamos žmogaus teisės. Bet kokią kritiką ji įvardija “kišimusi į šalies vidaus reikalus”. Tačiau jau ne viena tarptautinė komisija yra padariusi išvadą, jog Tibete masiškai pažeidinėjamos žmogaus teisės ir daugybė tarptautinės teisės normų. Kinijos juridinė sistema nesuteikia svarbiausios garantijos – čia net neužsimenama apie nekaltumo prezumpciją. O įrodinėti kaltę niekas per daug nesistengia. Tibetietis gali būti kankinamas už pokalbį su užsieniečiu, patriotinių dainų dainavimą, plakatų su Dalai Lamos atvaizdu platinimą, vėliavos iškėlimą, tautinių drabužių vilkėjimą per komunistines šventes. Suimtojo artimiesiems apie areštą pranešama po kelių dienų, mėnesių ar net metų. Įkalintiems neleidžiama palaikyti ryšių su artimaisiais. Politiniams kaliniams skiriami nuosprendžiai visada yra nepagrįstai griežti. Policija turi neribotus įgaliojimus be jokios teisinės priežiūros skirti administracinį areštą, trunkantį nuo kelių dienų iki kelerių metų. Žmonėms nesuteikiama teisė turėti savo advokatą arba neduodama laiko pasiruošti gynybai, draudžiama rengti atvirus teismo procesus. Teisėjas faktiškai paskelbia valdžios priimtą nuosprendį.

1986 m. gruodžio 12 d. Kinija pasirašė tarptautinę konvenciją prieš kankinimus. Ji įsigaliojo 1988 m., tačiau kankinimai Tibete yra vienintelis kovos ir “bendravimo” su politiniais kaliniais būdas. Iki okupacijos Lhasoje buvo du kalėjimai, kuriuose vienu metu sėdėjo apie 20-30 žmonių. Dabar, oficialiais KLR duomenimis, Tibete tėra vienas kalėjimas ir dvi sunkiųjų darbų stovyklos. Tačiau iš tikrųjų vien Lhasos rajone yra penki didžiuliai kalėjimai: Gutsa, Draptši, Sangjipas, Utitodas ir Tičiu. Esama žinių apie sunkiųjų darbų kalėjimus tolimuose rajonuose, tokiuose kaip Kongpo. Tiksliai pasakyti, kiek šiuo metu yra politinių kalinių tibetiečių, – sunku, nes jiems dažniausiai primetami kriminaliniai nusikaltimai. Žmonės kalėjimuose kankinami. Su politiniais kaliniais elgiamasi daug blogiau negu su kriminaliniais nusikaltėliais. Apie tai pasakoja daugybė išėjusių i laisvę.

Pabėgėlis iš Rytų Tibeto, buvęs Kinijos saugumo biuro narys, liudija, kad kalėjimuose taikomi 33 kankinimo metodai ir išgalvojami vis nauji. Vyrai ir moterys yra mušami policininkų lazdomis, metaliniais strypais, automatų buožėmis, kuokomis su vinimis, elektriniais rimbais, spardomi, pjudomi specialiai dresiruotais šunimis, per jų kūną leidžiama elektros srovė, jiems švirkščiami “tiesos serumu” vadinami vaistai, nuo kurių kankinamasis pasidaro kalbus arba praranda atmintį, o kartais tokios injekcijos baigiasi paralyžiumi. Vienas žiauriausių kankinimų yra elektrošokas: įvairiausio ilgio ir skersmens strypai kišami kaliniams į burnas, ir paleidžiama elektros srovė. Lhasos rajone, kur dažnai, ypač naktimis, būna neigiama temperatūra, Gutsa ir Draptši kalėjimuose nuteistieji išrengiami nuogai ir apliejami lediniu vandeniu arba nardinami į jį. Gutsa ir Sangjipo kalėjimuose kaliniai užsiundomi specialiai dresiruotais šunimis. Amnesty International duomenimis, neišlaikę kankinimų žmonės kalėjimuose miršta. Pranešama, kad politiniai kaliniai kartais tiesiog užmušami be jokio teismo. Moterys vienuolės kalėjimuose patiria pačius žiauriausius, labiausiai žeminančius, iškrypėliškus kankinimus ir bausmes. Už savo dvasinę nuostatą, dalyvavimą demonstracijose ir laisvės siekį jos susilaukia represijų, masinių areštų ir įkalinimų. Neretai tokių susidorojimų aukomis tampa 14-15 metų mergaitės vienuolės. Gutsa kalėjime yra įsteigtas specialus moterų ir vaikų skyrius.

Nuo 1984 m. rugsėjo iki 1992 m. gegužės mėn. Lhasoje buvo surengta apie 105 protesto žygiai, 40 -čiai vadovavo vienuolės. Daugelis jų buvo areštuotos arba išsiųstos “perauklėjimo darbams”. Jų atsparumas apklausoms ir kankinimams laikomas provokacija ir, pasak policijos pareigūnų, “didžiule arogancija”. Daugelis moterų miršta vos išėjusios iš kalėjimo, nors prieš areštą jos būdavo visiškai sveikos. Genocidu neabejojant galima pavadinti visa tai, kas vyko ir tebevyksta Tibete. KLR propaganda tvirtina, jog Tibete 1959 m. buvo įgyvendintos “demokratinės reformos”, ir “tibetiečiai tapo savo šalies šeimininkais”. Tai begėdiškas melas. Pačių tibetiečių balsas, sprendžiant savo šalies vidaus reikalus, yra arba labai menkas, arba į jį visai nekreipiama dėmesio. Sprendimus lemia vienintelė jėga – KLR Komunistų partija.

Maždaug pusė istorinio Tibeto yra prijungta prie gretimų Kinijos provincijų. Jo Šventenybė Dalai Lama sako: “Remdamiesi naujuoju Tibeto padalinimu, kinai nori sudaryti įspūdį, kad daugelis tautinių bendruomenių nėra tibetiečiai. Tai yra vienas pagrindinių būdų, kuriuos naudoja Kinijos valdžia, norėdama su šaknimis išrauti tautinį tibetiečių tapatumą ir visą naciją. Jie bando įvardinti Tibeto gyventojus kaip “tautines mažumas”, kurios skiriasi nuo “tikrųjų” tibetiečių. Okupacijos pradžioje tibetiečių buvo 6 milijonai. Dabar kinai nori įteigti, kad Tibete gyvena tik 1,9 mln. žmonių. Kinai aiškina, kad Tibeto autonominis rajonas ir yra tikrasis Tibetas, o jo gyventojai – tai viso Tibeto gyventojai. Į šį “Tibetą” jie net neįjungė mano gimtosios Amdo provincijos. Khamo provincija taip pat atskirta. Nuo Tibeto kinai atkirto daugybę kraštų, remdamiesi vien tik tuo, kad čia kalbama kitu dialektu nei Centriniame Tibete ir Lhasoje”.

Pagrindiniai kinų politikos Tibete principai – gyventojų perkėlimas bei gimstamumo kontrolė. Elgesys, kai šalis okupantė perkelia į okupuotosios teritoriją savo gyventojus, laikomas grubiu tarptautinės teisės pažeidimu. Tokius veiksmus draudžia 1949 m. ketvirtoji Ženevos konvencija. Tibeto gyventojų perkėlimo nuostata ėmė ryškėti 1952 m. Mao suformuluotoje KLR Centro komiteto direktyvoje darbo politikos Tibete klausimu. Ten buvo teigiama: “Tibetas užima didžiulę teritoriją, bet yra menkai apgyvendintas. Jo gyventojų skaičių nuo dabartinių 2-3 milijonų reikia papildyti iki 6, o vėliau gyventojų čia turėtų būti daugiau nei 10 milijonų”. 1985 m. KLR ambasadorius Indijoje paskelbė, kad jo vyriausybė “ketina Tibete sureguliuoti tiek ekologinį disbalansą, tiek gyventojų trūkumo problemą ir per ateinančius 30 metų kinų gyventojų šiose srityse padaugės iki 60 milijonų”. 1987 m. Deng Xiaopingas pareiškė, kad “imigrantai Tibetui būtini, nes du milijonai vietinių gyventojų nepajėgia išnaudoti autonominio rajono išteklių”. Dalai Lama sako, kad “daugelis Tibeto sričių tampa tuo, ką tibetiečiai vadina “gjathong” – kinų miesteliais, vakariečių supratimu – “čainataunais” (China town). Tai realus pavojus, kad visas Tibetas netrukus bus toks “gjathongas”.

Tibetiečiai jau tapo tautine mažuma savo pačių Tėvynėje. Visoje Tibeto teritorijoje dabar gyvena 8 milijonai kinų, neskaičiuojant KLR karinių dalinių. Kinams atiduodamos derlingiausios dirbamos žemės, jie visur užima vadovaujančius postus. Tibetiečiai yra atstumtieji ir politinėje, ir ekonominėje, ir socialinėje srityje. Gimstamumo kontrolė, kurią kinų valdžia vykdo Tibete, primena nacių taikytus metodus. Pasauliui apie tai, deja, mažai žinoma, nes visi oficialūs dokumentai bei pranešimai atspindi ir remia Pekino propagandą. Kinijos “ekspertai” teigia, kad prievartinė sterilizacija ir abortai Tibete yra Kinijoje vykdomos “vieno vaiko” politikos tąsa. Tačiau Tibetas, kurio teritorija 2,5 mln. kvadratinių kilometrų, priešingai nei Kinija, niekada nekentėjo nuo gyventojų pertekliaus. Sterilizacija yra pagrindinė priemonė kontroliuoti gimstamumą. Kai kuriuose Tibeto rajonuose klasta arba žadant finansinę paramą sterilizuota apie 80% galinčių gimdyti tibetiečių moterų. Prievartiniai abortai daromi 6 -ą, 7 -ą, kartais net 9 -ą nėštumo mėnesį. Dažnai antrą, “uždraustą” kartą pagimdytiems vaikams arba “gimdymo sertifikato” neturintiems pirmagimiams suleidžiamos mirtinos injekcijos. Jei tibetiečių šeima nepaiso “gimstamumo kontrolės” ir “vieno vaiko” politikos arba susilaukia kūdikio neturėdami 25 metų, jie yra baudžiami 400 JAV dolerių bauda, o tai tuose kraštuose didžiulė suma, pažeminami pareigose arba atleidžiami iš darbo. Ligoninėse nėščiosioms suleidžiamas Vakaruose nelabai žinomas preparatas “lenanoras”, kuris stimuliuoja greitą persileidimą. Dabar vienai šeimai leidžiama turėti po du vaikus, o iš tradicijos Tibeto gyventojai turėdavo po penkias atžalas. Apsiriboję vienu vaiku gauna premijas, finansinę paramą ir kitaip paskatinami. Laukiančias “viršplaninio” kūdikio neretai į ligoninę nėštumo nutraukti gabena policija. Po aborto moteris sterilizuojama ir atleidžiama iš darbo. Kartkartėmis praeina ir masinės sterilizacijos bangos.

Olandijos gydytojų paskaičiavimu, prisidengiant “gimstamumo kontrolės” politika, Tibete jau nužudyta 6 mln. negimusių tibetiečių. Iš viso okupacijos metais Tibete žuvo 20% gyventojų. Nukankinta 92 731, kovose ir sukilimuose krito 432 705, mirties bausme nuteisti 156 758, iš bado mirė 342 970, nepakėlę pažeminimų nusižudė 9002, mirė kalėjimuose ir sunkiųjų darbų stovyklose – 173 221. Iš viso 1 207 387. Žmonės žūsta ir šiandien.

Dabar Tibeto religijos ir kultūros naikinimą grindžia Kinijos komunistinė materialinė pasaulėžiūra. Komunistinė ideologija nepakenčia jokių dvasingumo apraiškų, fanatiškai naikina viską, kas susiję su religija. Iš 6259 Tibeto vienuolynų 1976 m. buvo likę tik 8, taigi sugriauta – 99%. Tarp sugriautųjų buvo ir seniausiasis – Padmos Sambhavos įkurtasis Samije. Iš 592 558 vienuolių – vyrų ir moterų – 110 tūkstančių buvo nužudyti arba nukankinti, 250 000 prievarta nuvilktas jų vienuoliškas šventas drabužis. Religiniai tekstai buvo deginami, o pelenai kaip trąšos barstomi laukuose. Iš šventųjų Mani akmenų ir plokščių su iškaltomis mantromis tyčiojantis buvo renčiamos išvietės, grindžiami šaligatviai. Sugriauti vienuolynai buvo paversti kalėjimais, sandėliais arba tvartais. Dabartiniai KLR ideologai, kalbėdami apie barbarišką Tibeto šventovių ir vienuolynų sunaikinimą, žmonių išžudymą, mėgina suversti kaltę “kultūrinės revoliucijos” metui, kuris yra nelyg koks “nepakaltinamas” komunistų valdymo etapas, leidžiantis atsiriboti nuo visko, kas tuo metu vyko. Bet ši versija melaginga, nes Tibetas kruvinais griuvėsiais buvo paverstas dar prieš pradedant siautėti “keturių gaujai”. KLR valdžia jau apie 1950 -ųjų vidurį suprato, kad religija yra pagrindinė “kliūtis”, trukdanti visiškai užvaldyti Tibetą. 1956 m. vienuolynuose ir šventyklose buvo pradėtos “demokratinės reformos”. Jas lydėjo žudymas ir plėšimas. Vykdant “demokratines reformas”, pirmiausia vienuolyną ar šventyklą aplankydavo speciali mineralogų brigada, ieškanti brangiųjų akmenų, kurie būdavo išlupami iš dievybių atvaizdų ir vežami į Motiną Kiniją. Po to atvykdavo metalurgai, sužymėdavo visus metalinius daiktus, kuriuos vėliau išgabendavo armijos sunkvežimiai. Į Kiniją buvo pergabenta 570 šventųjų skulptūrų, pagamintų iš vario arba brangiųjų metalų. Dievybių atvaizdai, netinkami tokiam “apdorojimui”, buvo statomi laukuose paukščiams baidyti. Thankos, apeigų atributai ir vertingi meno dirbiniai buvo arba parduodami tarptautiniuose antikvarinių dirbinių aukcionuose, arba sunaikinami. 1983 m., prasidėjus vadinamajam liberalizmo tarpsniui, propagandos tikslais kai kurios šventosios statulos buvo pargabentos į Tibetą. Viename Pekino metalurgijos fabrikų buvo aptikta viršutinė dalis Budos skulptūros, kurią kažkada Songtsenui Gampo padovanojo princesė Belsa. Tačiau daugybė kitų meno vertybių tibetiečiams nebepavyko atgauti. Jiems tepaaiškinta, kad viskas yra arba sunaikinta, arba parduota Vakarų muziejams ir kolekcionieriams.
Didžioji Tibeto kultūrinio ir religinio palikimo dalis buvo sunaikinta 1951-1961 m., taigi dar prieš “kultūrinę revoliuciją”. Pastarosios laikais, vadovaujantis lozungu “Sudaužykime keturias sienas!”, buvo galutinai sugriauti dar išlikę griuvėsiai. Kultūrinė revoliucija pasižymėjo ne tik masinėmis žudynėmis, bet ir siaubingu psichologiniu bei moraliniu spaudimu. Daug tibetiečių mirė arba nusižudė, nepakėlę tamzingo seansų. Tamzingas – tai “teatralizuoti klasių kovos vaidinimai” arba “viešosios savikritikos procesai”, kada publikos ir savo kankintojų akivaizdoje vienuoliai buvo verčiami lytiškai santykiauti su vienuolėmis, o paprasti tibetiečiai, kurie laikomi religingiausia tauta pasaulyje, tyčiotis iš to, kas jiems švenčiausia – Budos, Dharmos ir Sanghos. Mokiniai turėjo išjuokti savo Mokytojus ar fiziškai susidoroti su garbingiausiais lamomis. Tokiuose mitinguose “nusikaltėliams” ant kaktos buvo piešiamos kiaulės, o stropiesiems – dovanojamas plastmasinis raketos modelis, komunistinės pažangos simbolis. Religinė praktika buvo draudžiama. Vienuolius jėga vertė vestis, o vienuoles – tekėti už kinų. Kas drįso atvirai rodyti savo religinius įsitikinimus, buvo vadinami “velnio išperomis”, “reakcionieriais”, “išdavikais, stovinčiais revoliucijos nuošalėje”. Situacija mažai tepasikeitė ir šiandien. Vienas jaunas tantrinis jogas, prieš 6 metus pabėgęs iš Tibeto, man pasakojo, kad religine praktika užsiimantis žmogus tampa savotišku “raupsuotuoju”, jis atskiriamas nuo visuomenės. Jei kas nors dvasiniais tikslais atsiskiria pats, tarkim, išeina į kalnus medituoti, jo tėvai ir artimieji yra persekiojami, terorizuojami, o kartais net areštuojami. Ir šiandien KLR vadovų tikslas tebėra tas pats – visiškai sunaikinti Tibeto kultūrą ir religiją. Viename 1990 m. paskelbtame Komunistų partijos dokumente tvirtinama: “Mes turime pasipriešinti visiems, kas kėsinasi sugriauti Motinos Tėvynės vienybę, remdamiesi religija ar nacionaliniais klausimais. Neturi būti jokių dvejonių imantis griežtų priemonių prieš tuos, kurie kursto neramumus, keldami religinius ar nacionalinius klausimus. Tam gali būti panaudotos visos politinės, teisminės ir net karinės priemonės.

Gili ekologine krize, ištikusi Tibetą, yra dar viena barbariško okupantų elgesio išdava. Kaip jau minėjau, Tibeto žemės plyti vidutiniškai 4000 m aukštyje. Dėl to šalis yra unikali, labai jautri biogeografinė zona. Gamtinės pusiausvyros ant Pasaulio Stogo sutrikimas šiandien atsiliepia visos žemės klimatui ir kitiems, gal ne taip plika akimi pastebimiems, reiškiniams. Visuomenės informacijos priemonės gana dažnai mini ozono skyles virš Arkties ir Antarktidos. Prie šių prisidėjo dar viena – virš Tibeto kalnyno. Ozono čia 11 kartų mažiau nei kitose pasaulio vietose, esančiose tame pačiame aukštyje. Skylė 1995 m. buvo maždaug 1000 kilometrų skersmens.

Leave a Comment