Žmogaus didybė ir menkystė senojoje lietuvių literatūroje

Literatūrinis rašinys

 

Žmogaus didybė ir menkystė senojoje lietuvių literatūroje

 

Senoji lietuvių literatūra – tai tryliktame – šešioliktame amžiuje sukurti, viduramžių, renesanso, baroko arba švietimo epochos bruožais pasižymintys kūriniai. Tuometinę žmogaus didybę ir menkystę puikiai atskleidžia renesanso – kultūrinio judėjimo, siekiančio  atgaivinti antikos kultūrą, ir baroko  –  laikotarpio, kuriam būdinga didelis dramatiškumas bei abejojantis, bet tikintis žmogus, lietuvių literatūra.

 

Žmogaus didybę puikiai atskleidžia Lietuvos renesanso rašytojas, poetas Jonas Radvanas savo poema ,, Radviliada“, kuri tapo pirmuoju lietuvių herojiniu epu. ,,Radviliadoje“ šlovinamas poeto globėjo, vieno garsiausių to meto karvedžių, kunigaikščio Miikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas bei svarbesnės jo pasiektos pergalės Livonijos karo metais. Radvila vaizduojamas kaip darbštus, dosnus, principingas, nepaperkamas ir besistengiantis būti geras iš vidaus žmogus.  Kūrinyje minima ir lietuvių tauta, kuri apibūdinama kaip stipri, atkakli, dosni ir vieninga. Savo poemoje aprašydamas tautos istoriją, papročius bei gyvenimą rašytojas siekia pašlovinti, išaukštinti Lietuvą, jos žmones, parodyti ją ne kaip laukinį kraštą, o kaip didžią valstybę ar net imperiją. Taip pat žmonių didybė atsispindi Mikalojaus Husoviano, renesanso dvarų poeto kūrinyje ,,Giesmė apie sttumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. ,,Giesmėje“ poetas aprašo Lietuvos miškų žvėrį stumbrą. Be to, dalis kūrinio skirta pašlovinti Vytautui – Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, kuris apibūdinamas kaip rūstus, bet teisingas, galingas valdovas. Taip pat ,,Giesmėje“ nepamirštami ir lietuviai. Vaizduojami žemdirbiai, prekybininkai, žvejai, žm

monės, gyvenantys be nepritekliaus. Taip pat pabrėžiama jų narsa, teigiama, jog nebijantys susikauti su be galo galingu žvėrimi stumbru, lietuviai tikrai nepabūgs priešų. Taigi Radvano ,,Radviliada“ bei Husoviano ,,Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ puikiai atspindi žmogaus didybę renesanso lietuvių literatūroje – žmonės vaizduojami stiprūs, galingi, teisingi, esantys vieningas tautos pagrindas.

 

Žmonių menkystė, kultūrinis nuosmukis atsispindi LDK sekretoriaus, bajoro, diplomato Mykolo Lietuvio poleminiame publicistiniame traktate ,,Apie totoriu, lietuvių ir maskvėnų papročius“. Knygoje lyginamas  lietuvių ir jų priešų maskvėnų bei totorių buitinis gyvenimas, kovos, papročiai bei tradicijos. Lietuviai vaizduojami kaip baisūs girtuokiliai, teigiama, jog jų ,,diena prasideda su degtine“. Taip pat pašiepiami ir ištvirkę, nesustabdomi, gobšuoliai kunigai, kurie ,,visuomet dega gašliu geiduliu“. Lietuviai kritikuojami ir svetimšalio šviesuolio, publicisto Andriaus Volano kūrinyje ,,Apie poolitinę arba pilietinę laisvę“. Pagrindinis traktate keliamas klausimas – ar pelnytai Lietuvos ir Lenkijos bajorai didžiuojasi savo itin gausiomis politinėmis laisvėmis bei teisėmis. Publicistas priešinasi nusistovėjusiai sistemai, kad žmogus, gimęs tam tikro luomo šeimoje negali savo darbu bei talentu užimti aukštesnes pareigas, bjaurisi bajorų privilegijomis bei siekia ginti individo teises. Tačiau negalima pamiršti ir tikrojo Volano bei Mykolo Lietuvio kūrinių tikslo – jais jie siekė paskatinti tautą valdančiuosius susimąstyti, imtis griežtesnės tvarkos bei stengtis, kad Lietuva taptų geresne ir saugesne vieta savo pi

iliečiams. Tad traktatai  ,,Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ bei ,,Apie politinę arba pilietinę laisvę“ atspindi tuometinių žmonių menkystę, ydas, tačiau yra skirti tobulinti, gerinti padėtį šalyje.

Leave a Comment