Žiniasklaida ir terorizmas

Žiniasklaida ir terorizmas
Aštuntajame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad atsirado naujas
reiškinys – į žiniasklaidą orientuotas terorizmas. Paaiškėjo, kad teroristų
atakos dažnai surežisuojamos taip, kad patrauktų tarptautinės žiniasklaidos
dėmesį. Terorizmo drama tampa ypač reikšminga, kai paimami įkaitai. Patys
įkaitai teroristams nieko nereiškia: teroristinis veiksmas yra orientuotas
į naujienas stebinčius žmones, o ne į aukas.
Kai kurių autorių teigimu, modernios technologijos mažoms teroristų
grupelėms įteikė galingą ginklą – masinės komunikacijos priemones, –
tarnaujančias jų interesams. Pats terorizmo aktas, jeigu jis nebūtų viešas,
nieko nereikštų. Įvairių tarptautinio terorizmo incidentų analizė parodė,
kad labai padaugėjo teroristinių išpuolių, kurių aukomis taampa Vakarų
tautos. Taip siekiama patraukti Vakarų žiniasklaidos dėmesį.
Vieno įtakingiausių moderniojo terorizmo „teoretikų“ brazilo Carloso
Marighela’os knyga „Minimanual of the Urban Guerrilla“ („Miestų „geriljos“
mažasis vadovas“) tapo vadovėliu daugeliui įvairių teroristinių judėjimų
visame pasaulyje. Savo knygoje Marighela aptarė įvairius žiniasklaidos
naudojimo būdus. Jo manymu, moderni žiniasklaida tampa svarbiu propagandos
įrankiu jau vien todėl, kad praneša, ką daro revoliucionieriai, o
psichologinis, arba nervų karas – tai kovos technika, pagrįsta tiesioginiu
arba netiesioginiu žiniasklaidos naudojimu.
Tyrimų rezultatai byloja apie pritrenkiančią teroristų sėkmę, priraukiant
žiniasklaidos dėmesį. Teroristiniai įvykiai paprastai būna taip „verti“
dėmesio, kad žiniasklaida tiiesiog negali jų ignoruoti. Galtung ir Ruge
(1970) išskyrė 12 veiksnių (pvz., intensyvumą, netikėtumą,
nedviprasmiškumą, retumą, susiejimą su elitine tauta ir/ar elitiniais
žmonėmis, įasmeninimą, neigiamą pobūdį ir kt.) ir teigė, kad kuo aukštesnis
įvykio rodiklis pagal šiuos veiksnius, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps
„naujiena“.
Terorizmo ir žiniasklaidos są

ąryšis neatsiejamas nuo žiniasklaidos „efektų“
sampratos. Mokslininkai, tiriantys žiniasklaidos efektus, tradiciškai
skirstomi į dvi „stovyklas“: „galingosios žiniasklaidos“ paradigma,
kalbanti apie didelę žiniasklaidos įtaką bei „silpnosios žiniasklaidos“
paradigma, teigianti, kad žiniasklaidos efektai yra minimalūs. Ankstyvieji
tyrimai buvo paremti visagalės žiniasklaidos bei masinės visuomenės
prielaidomis. Buvo teigiama, kad visuomenė sudaryta iš atomizuotų individų,
nesusijusių vienas su kitu bei visiškai „beginklių“ prieš žiniasklaidos
siūlymus. Tačiau vėlesni empiriniai tyrimai parodė, kad žiniasklaida vis
dėlto nėra tokia galinga, o komunikacija – tokia tiesioginė. Žiniasklaidos
įtaką riboja du veiksniai: auditorijos selektyvumas (atsirinkimas) bei
tarpasmeninė įtaka. Todėl auditorija vis dažniau laikoma autonimiška,
išvengiančia arba savaip „pakreipiančia“ jos nuostatas bei nuomones
liečiančius žiniasklaidos pranešimus. Šis selektyvumas bei tarpasmeniškumas
tampa filtru, lemiančiu ne tiek viešosios nuomonės kaitą, kiek jos
sutvirtinimą. Įvairių efektų teorijų kaitos rezultatas – sudėtingesnis
žiniasklaidos efektų suvokimas. Tačiau atrodo, kad kai žiniasklaida yra
vienintelis informacijos šaltinis irr nėra išankstinių (bent jau priešiškų)
nuomonių apie įvykį, žiniasklaidos įtaka įvaizdžių, nuostatų bei suvokimo
formavimui padidėja. Kadangi daugeliu terorizmo atvejų publika informaciją
gauna tik iš žiniasklaidos ir neturi išankstinių nuostatų apie vykstantį
konfliktą, galima daryti prielaidą, kad žiniasklaida turės didelę įtaką
viešosios nuomonės apie teroristinį įvykį bei teroristų įvaizdžio
formavimui.
Šis klausimas domino Haifos universiteto komunikacijos profesorių bei
Anenbergo komunikacijos mokyklos (Pensilvanijos universitetas) vizituojantį
profesorių Gabrielį Weimanną, atlikusį žiniasklaidos efektų tyrimą (tyrimas
aprašytas Gabriel Weimann. Modern terrorism, the media and public opinion.
// Rothman S. The Mass Media. 1992). Tyrime buvo naudojamas ek
ksperimentinis
situacijos dizainas – terorizmo situaciją apibūdino televizija bei spauda.
Taip buvo tiriama jų įtaka auditorijai.
Gabrielio Weimanno tyrime dalyvavo 200 atsitiktinai suburtų Izraelio
gyventojų. Jie pildė Likerto skalių principu sudarytus klausimynus, skirtus
bendros nuostatos apie terorizmą nustatymui. Atsakymai į šiuos klausimynus
bei socialinės/demografinės respondentų charakteristikos leido išskirti
panašiausias eksperimentines bei kontrolines grupes (4 eksperimentinės, 4
kontrolinės). Kiekviena eksperimentinė grupė buvo supažindinta su vienos
žiniasklaidos priemonės (spaudos arba televizijos) reportažu, nušviečiančiu
vieną iš dviejų terorizmo incidentų. Šie incidentai buvo:

1. Pietų molukiečių užgrobtas traukinys Olandijoje (1975 metų gruodžio 2

d.), motyvuotas Molukų nepriklausomybės nuo Indonezijos reikalavimu.

Incidento metu buvo nužudyti trys žmonės, o „prijaučiantieji“

organizavo Indonezijos konsulato Amsterdame puolimą.

2. Kroatų užgrobtas lėktuvas (1976 metų rugsėjo 10 d.), kai kroatai

užgrobė iš Niujorko į Kanadą skridusį lėktuvą ir nukreipė jį į Europą,

kur virš Londono ir Paryžiaus buvo mėtomi lapeliai su atsišaukimais,

raginančiais atkurti nepriklausomą Kroatijos valstybę. Prieš palikdami

Niujorką, pastate teroristai paliko bombą, kuri sprogdama užmušė vieną

policijos pareigūną.
Dviems eksperimentinėms grupėms buvo duoti perskaityti laikraščiai su
reportažais, iš kurių viename buvo pasakojama apie pirmąjį, kitame – apie
antrąjį teroristinį incidentą. Atitinkamoms kontrolinėms grupėms buvo duoti
laikraščiai be šių reportažų. Kitoms dviems eksperimentinėms grupėms buvo
pateiktos peržiūrėti televizijos naujienos, kuriose taip pat buvo
reportažai iš vieno arba iš kito incidento (kontrolinės grupės stebėjo tas
pačias žinias be reportažų apie teroristinius incidentus). Po reportažų
skaitymo/žiūrėjimo visos aštuonios grupės iš naujo užpildė klausimynus.
„Prieš“ ir „po“ atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad žiniasklaidos
reportažai įt
takoja teroristo įvaizdžio pasikeitimus. Nors teroristų
vertinimai eksperimentinėse grupėse išliko neigiami, tačiau jie
„pasislinko“ į teigiamą pusę. Spaudoje pateiktų reportažų atveju tiek
vieno, tiek kito incidento aprašymai įtakojo gana panašius pokyčius, nors
patys įvykiai gana ženkliai skyrėsi savo veiksmais, motyvais bei
pasekmėmis. Tuo tarpu įvykių pateikimas televizijoje lėmė kiek skirtingas
pasekmes. Šiuo atveju teroristų įvaizdis taip pat „pagerėjo“ abiem
atvejais, tačiau skirtingu mastu. Šį skirtumą greičiausiai lėmė skirtingų
reportažų specifika – pietų molukiečių incidentas buvo vizualiai pateiktas
kaip daug labiau smurtinis, nei kroatų, ir pastarąjį reportažą stebėję
žmonės buvo linkę labiau “sušvelninti” teroristų įvaizdį.
Tyrimas atskleidė ir ryškią žiniasklaidos įtaką tvarkaraščio sudarymui bei
statuso suteikimui. Skaitę spaudos pranešimus žmonės buvo labiau linkę
tikėti, kad įvykis yra svarbus, reikalaujantis tarptautinio įsikišimo ir
nusipelnęs žiniasklaidos bei visuomenės dėmesio. Įvykių pateikimas spaudoje
sukėlė susidomėjimą bei susirūpinimą, tačiau nesukėlė viešų diskusijų ar
debatų. O televizijos reportažai padidino tarpasmeninių diskusijų tikimybę,
sustiprino žmonių įsitikinimą, kad būtina informuoti visuomenę apie įvykį.
Žiniasklaidos įtakos palyginimas atskleidė įdomius panašumus bei skirtumus:
tiek spauda, tiek televizija lėmė įvaizdžių pokyčius ir padidino įvykiui
skiriamą reikšmę. Spaudos reportažai pasirodė esą efektyvesni, formuojant
nuostatas bei supratimą, nei televizija, tačiau televizijos pateikimas buvo
efektyvesnis, skatinant tarpasmeninę komunikaciją. Šie skirtumai gali būti
paaiškinti skirtingomis kiekvienos žiniasklaidos priemonės funkcijomis, į
kiekvieną iš priemonių nukreiptais skirtingais auditorijos poreikiais bei
skirtingu pristatymo formatu ir turiniu. Spaudos reportažai yra detalesni,
jie pateikia daugiau informacijos bei analizės ir ge
eriau patenkina
kognityvinius publikos poreikius. Televizijos pristatymai yra labiau
„kondensuoti“, jie koncentruoti į vizualinius, o dažnai ir dramatinius
įvykio bruožus. Taigi televizija yra efektyvesnė emociniu, o ne
kognityviniu aspektu. Be to, televizijos stebėjimas paprastai yra grupinė
patirtis, tuo tarpu spaudos skaitymas – labiau izoliuota veikla.
Stebinantis šio tyrimo atradimas – įvaizdžio „pagerėjimas“. Tiesa, reikia
pažymėti, kad šie atradimai yra tik trumpalaikių efektų išmatavimas, tai
yra, atskirų teroristinių išpuolių įtakos matavimas, atsiejus juos nuo
bendro tokių įvykių konteksto. Kaip ten bebūtų, aiškinant, kodėl
teroristinio įvykio pateikimas žiniasklaidoje pagerina teroristų įvaizdį,
pabaigoje galima išskirti kelis aspektus:

1. Terorizmo racionalizavimas. Žiniasklaida, pateikdama

teroristinius įvykius, turi paaiškinti prieš nekaltas aukas

nukreiptos žiaurios agresijos priežastis. Ieškodama motyvų,

pristatydama politinį ar socialinį kontekstą, žiniasklaida

dažnai „racionalizuoja“ terorizmą. Atkreipiant dėmesį į tai, kad

teroristai dažnai turi realiais politiniais, socialiniais ar

kultūriniais skundais pagrįstus motyvus, šis žiniasklaidos

pateikiamas priežasčių nustatymas ir paaiškinimas gali lemti

simpatiją bei tapatinimąsi su teroristais.

2. Terorizmo etiketės klijavimams. Teroristai yra vadinami

įvairiais vardais, pradedant „žudikais“ ir baigiant „kovotojais

už laisvę“. Kai kurios etiketės yra susiję su teigiamomis

vertybėmis, o tai irgi gali paveikti jų įvaizdį bei visuomenės

nuostatas jų atžvilgiu.

3. Teroristai kaip „vieniši vilkai“. Nušviečiant teroristinius

įvykius, dažnai pabrėžiamas nevienodas santykis tarp mažos

teroristų grupelės, atsidūrusios prieš didžiules saugumo

pajėgas, antiteroristinius dalinius, snaiperius bei policiją.

Tas faktas, kad teroristai, pasiryžę paaukoti savo gyvybes, gali

dar labiau sustiprinti teroristų, kaip praradusių viltį „vienišų

vilkų“, įvaizdį.

4. Žiniasklaidos „Stokholmo sindromas“. Teroristinių išpuolių

aukos, ypač pagrobimo atveju, kartais pradeda save tapatinti su

teroristais bei jų motyvais ir net padėti jiems. Šis reiškinys

iš dalies paaiškinamas aukos nustebimu, netikėtai teroristuose

įžvelgus „žmogiškumo“. Žiniasklaida, kuri akcentuoja šiuos

netikėtus teroristų poelgius (pavyzdžiui, besilaukiančios moters

paleidimas, verkiančio vaiko galvos paglostymas, pagalba

vyresnio amžiaus įkaitui), gali pati perimti šį sindromą ir

perteikti jį didelei auditorijai.

Leave a Comment