Žiniasklaida ir terorizmasAštuntajame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad atsirado naujasreiškinys – į žiniasklaidą orientuotas terorizmas. Paaiškėjo, kad teroristųatakos dažnai surežisuojamos taip, kad patrauktų tarptautinės žiniasklaidosdėmesį. Terorizmo drama tampa ypač reikšminga, kai paimami įkaitai. Patysįkaitai teroristams nieko nereiškia: teroristinis veiksmas yra orientuotasį naujienas stebinčius žmones, o ne į aukas.Kai kurių autorių teigimu, modernios technologijos mažoms teroristųgrupelėms įteikė galingą ginklą – masinės komunikacijos priemones, –tarnaujančias jų interesams. Pats terorizmo aktas, jeigu jis nebūtų viešas,nieko nereikštų. Įvairių tarptautinio terorizmo incidentų analizė parodė,kad labai padaugėjo teroristinių išpuolių, kurių aukomis tampa Vakarųtautos. Taip siekiama patraukti Vakarų žiniasklaidos dėmesį.Vieno įtakingiausių moderniojo terorizmo „teoretikų“ brazilo CarlosoMarighela’os knyga „Minimanual of the Urban Guerrilla“ („Miestų „geriljos“mažasis vadovas“) tapo vadovėliu daugeliui įvairių teroristinių judėjimųvisame pasaulyje. Savo knygoje Marighela aptarė įvairius žiniasklaidosnaudojimo būdus. Jo manymu, moderni žiniasklaida tampa svarbiu propagandosįrankiu jau vien todėl, kad praneša, ką daro revoliucionieriai, opsichologinis, arba nervų karas – tai kovos technika, pagrįsta tiesioginiuarba netiesioginiu žiniasklaidos naudojimu.Tyrimų rezultatai byloja apie pritrenkiančią teroristų sėkmę, priraukiantžiniasklaidos dėmesį. Teroristiniai įvykiai paprastai būna taip „verti“dėmesio, kad žiniasklaida tiesiog negali jų ignoruoti. Galtung ir Ruge(1970) išskyrė 12 veiksnių (pvz., intensyvumą, netikėtumą,nedviprasmiškumą, retumą, susiejimą su elitine tauta ir/ar elitiniaisžmonėmis, įasmeninimą, neigiamą pobūdį ir kt.) ir teigė, kad kuo aukštesnisįvykio rodiklis pagal šiuos veiksnius, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps„naujiena“.Terorizmo ir žiniasklaidos sąryšis neatsiejamas nuo žiniasklaidos „efektų“sampratos. Mokslininkai, tiriantys žiniasklaidos efektus, tradiciškaiskirstomi į dvi „stovyklas“: „galingosios žiniasklaidos“ paradigma,kalbanti apie didelę žiniasklaidos įtaką bei „silpnosios žiniasklaidos“paradigma, teigianti, kad žiniasklaidos efektai yra minimalūs. Ankstyvieji
tyrimai buvo paremti visagalės žiniasklaidos bei masinės visuomenėsprielaidomis. Buvo teigiama, kad visuomenė sudaryta iš atomizuotų individų,nesusijusių vienas su kitu bei visiškai „beginklių“ prieš žiniasklaidossiūlymus. Tačiau vėlesni empiriniai tyrimai parodė, kad žiniasklaida visdėlto nėra tokia galinga, o komunikacija – tokia tiesioginė. Žiniasklaidosįtaką riboja du veiksniai: auditorijos selektyvumas (atsirinkimas) beitarpasmeninė įtaka. Todėl auditorija vis dažniau laikoma autonimiška,išvengiančia arba savaip „pakreipiančia“ jos nuostatas bei nuomonesliečiančius žiniasklaidos pranešimus. Šis selektyvumas bei tarpasmeniškumastampa filtru, lemiančiu ne tiek viešosios nuomonės kaitą, kiek jossutvirtinimą. Įvairių efektų teorijų kaitos rezultatas – sudėtingesnisžiniasklaidos efektų suvokimas. Tačiau atrodo, kad kai žiniasklaida yravienintelis informacijos šaltinis ir nėra išankstinių (bent jau priešiškų)nuomonių apie įvykį, žiniasklaidos įtaka įvaizdžių, nuostatų bei suvokimoformavimui padidėja. Kadangi daugeliu terorizmo atvejų publika informacijągauna tik iš žiniasklaidos ir neturi išankstinių nuostatų apie vykstantįkonfliktą, galima daryti prielaidą, kad žiniasklaida turės didelę įtakąviešosios nuomonės apie teroristinį įvykį bei teroristų įvaizdžioformavimui.Šis klausimas domino Haifos universiteto komunikacijos profesorių beiAnenbergo komunikacijos mokyklos (Pensilvanijos universitetas) vizituojantįprofesorių Gabrielį Weimanną, atlikusį žiniasklaidos efektų tyrimą (tyrimasaprašytas Gabriel Weimann. Modern terrorism, the media and public opinion.// Rothman S. The Mass Media. 1992). Tyrime buvo naudojamas eksperimentinissituacijos dizainas – terorizmo situaciją apibūdino televizija bei spauda.Taip buvo tiriama jų įtaka auditorijai.Gabrielio Weimanno tyrime dalyvavo 200 atsitiktinai suburtų Izraeliogyventojų. Jie pildė Likerto skalių principu sudarytus klausimynus, skirtusbendros nuostatos apie terorizmą nustatymui. Atsakymai į šiuos klausimynusbei socialinės/demografinės respondentų charakteristikos leido išskirtipanašiausias eksperimentines bei kontrolines grupes (4 eksperimentinės, 4kontrolinės). Kiekviena eksperimentinė grupė buvo supažindinta su vienosžiniasklaidos priemonės (spaudos arba televizijos) reportažu, nušviečiančiuvieną iš dviejų terorizmo incidentų. Šie incidentai buvo: 1. Pietų molukiečių užgrobtas traukinys Olandijoje (1975 metų gruodžio 2 d.), motyvuotas Molukų nepriklausomybės nuo Indonezijos reikalavimu. Incidento metu buvo nužudyti trys žmonės, o „prijaučiantieji“ organizavo Indonezijos konsulato Amsterdame puolimą. 2. Kroatų užgrobtas lėktuvas (1976 metų rugsėjo 10 d.), kai kroatai užgrobė iš Niujorko į Kanadą skridusį lėktuvą ir nukreipė jį į Europą, kur virš Londono ir Paryžiaus buvo mėtomi lapeliai su atsišaukimais, raginančiais atkurti nepriklausomą Kroatijos valstybę. Prieš palikdami Niujorką, pastate teroristai paliko bombą, kuri sprogdama užmušė vieną policijos pareigūną.Dviems eksperimentinėms grupėms buvo duoti perskaityti laikraščiai sureportažais, iš kurių viename buvo pasakojama apie pirmąjį, kitame – apieantrąjį teroristinį incidentą. Atitinkamoms kontrolinėms grupėms buvo duotilaikraščiai be šių reportažų. Kitoms dviems eksperimentinėms grupėms buvopateiktos peržiūrėti televizijos naujienos, kuriose taip pat buvoreportažai iš vieno arba iš kito incidento (kontrolinės grupės stebėjo taspačias žinias be reportažų apie teroristinius incidentus). Po reportažųskaitymo/žiūrėjimo visos aštuonios grupės iš naujo užpildė klausimynus.„Prieš“ ir „po“ atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad žiniasklaidosreportažai įtakoja teroristo įvaizdžio pasikeitimus. Nors teroristųvertinimai eksperimentinėse grupėse išliko neigiami, tačiau jie„pasislinko“ į teigiamą pusę. Spaudoje pateiktų reportažų atveju tiekvieno, tiek kito incidento aprašymai įtakojo gana panašius pokyčius, norspatys įvykiai gana ženkliai skyrėsi savo veiksmais, motyvais beipasekmėmis. Tuo tarpu įvykių pateikimas televizijoje lėmė kiek skirtingaspasekmes. Šiuo atveju teroristų įvaizdis taip pat „pagerėjo“ abiematvejais, tačiau skirtingu mastu. Šį skirtumą greičiausiai lėmė skirtingųreportažų specifika – pietų molukiečių incidentas buvo vizualiai pateiktaskaip daug labiau smurtinis, nei kroatų, ir pastarąjį reportažą stebėjęžmonės buvo linkę labiau “sušvelninti” teroristų įvaizdį.Tyrimas atskleidė ir ryškią žiniasklaidos įtaką tvarkaraščio sudarymui beistatuso suteikimui. Skaitę spaudos pranešimus žmonės buvo labiau linkętikėti, kad įvykis yra svarbus, reikalaujantis tarptautinio įsikišimo irnusipelnęs žiniasklaidos bei visuomenės dėmesio. Įvykių pateikimas spaudojesukėlė susidomėjimą bei susirūpinimą, tačiau nesukėlė viešų diskusijų ardebatų. O televizijos reportažai padidino tarpasmeninių diskusijų tikimybę,sustiprino žmonių įsitikinimą, kad būtina informuoti visuomenę apie įvykį.Žiniasklaidos įtakos palyginimas atskleidė įdomius panašumus bei skirtumus:tiek spauda, tiek televizija lėmė įvaizdžių pokyčius ir padidino įvykiuiskiriamą reikšmę. Spaudos reportažai pasirodė esą efektyvesni, formuojantnuostatas bei supratimą, nei televizija, tačiau televizijos pateikimas buvoefektyvesnis, skatinant tarpasmeninę komunikaciją. Šie skirtumai gali būtipaaiškinti skirtingomis kiekvienos žiniasklaidos priemonės funkcijomis, įkiekvieną iš priemonių nukreiptais skirtingais auditorijos poreikiais beiskirtingu pristatymo formatu ir turiniu. Spaudos reportažai yra detalesni,jie pateikia daugiau informacijos bei analizės ir geriau patenkinakognityvinius publikos poreikius. Televizijos pristatymai yra labiau„kondensuoti“, jie koncentruoti į vizualinius, o dažnai ir dramatiniusįvykio bruožus. Taigi televizija yra efektyvesnė emociniu, o nekognityviniu aspektu. Be to, televizijos stebėjimas paprastai yra grupinėpatirtis, tuo tarpu spaudos skaitymas – labiau izoliuota veikla.Stebinantis šio tyrimo atradimas – įvaizdžio „pagerėjimas“. Tiesa, reikiapažymėti, kad šie atradimai yra tik trumpalaikių efektų išmatavimas, taiyra, atskirų teroristinių išpuolių įtakos matavimas, atsiejus juos nuobendro tokių įvykių konteksto. Kaip ten bebūtų, aiškinant, kodėlteroristinio įvykio pateikimas žiniasklaidoje pagerina teroristų įvaizdį,pabaigoje galima išskirti kelis aspektus: 1. Terorizmo racionalizavimas. Žiniasklaida, pateikdama teroristinius įvykius, turi paaiškinti prieš nekaltas aukas nukreiptos žiaurios agresijos priežastis. Ieškodama motyvų, pristatydama politinį ar socialinį kontekstą, žiniasklaida dažnai „racionalizuoja“ terorizmą. Atkreipiant dėmesį į tai, kad teroristai dažnai turi realiais politiniais, socialiniais ar kultūriniais skundais pagrįstus motyvus, šis žiniasklaidos pateikiamas priežasčių nustatymas ir paaiškinimas gali lemti simpatiją bei tapatinimąsi su teroristais. 2. Terorizmo etiketės klijavimams. Teroristai yra vadinami įvairiais vardais, pradedant „žudikais“ ir baigiant „kovotojais už laisvę“. Kai kurios etiketės yra susiję su teigiamomis vertybėmis, o tai irgi gali paveikti jų įvaizdį bei visuomenės nuostatas jų atžvilgiu. 3. Teroristai kaip „vieniši vilkai“. Nušviečiant teroristinius įvykius, dažnai pabrėžiamas nevienodas santykis tarp mažos teroristų grupelės, atsidūrusios prieš didžiules saugumo pajėgas, antiteroristinius dalinius, snaiperius bei policiją. Tas faktas, kad teroristai, pasiryžę paaukoti savo gyvybes, gali dar labiau sustiprinti teroristų, kaip praradusių viltį „vienišų vilkų“, įvaizdį. 4. Žiniasklaidos „Stokholmo sindromas“. Teroristinių išpuolių aukos, ypač pagrobimo atveju, kartais pradeda save tapatinti su teroristais bei jų motyvais ir net padėti jiems. Šis reiškinys iš dalies paaiškinamas aukos nustebimu, netikėtai teroristuose įžvelgus „žmogiškumo“. Žiniasklaida, kuri akcentuoja šiuos netikėtus teroristų poelgius (pavyzdžiui, besilaukiančios moters paleidimas, verkiančio vaiko galvos paglostymas, pagalba vyresnio amžiaus įkaitui), gali pati perimti šį sindromą ir perteikti jį didelei auditorijai.