Žiniasklaida ir terorizmas

Aštuntajame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad atsirado naujas reiškinys – į žiniasklaidą orientuotas terorizmas. Paaiškėjo, kad teroristų atakos dažnai surežisuojamos taip, kad patrauktų tarptautinės žiniasklaidos dėmesį. Terorizmo drama tampa ypač reikšminga, kai paimami įkaitai. Patys įkaitai teroristams nieko nereiškia: teroristinis veiksmas yra orientuotas į naujienas stebinčius žmones, o ne į aukas. Kai kurių autorių teigimu, modernios technologijos mažoms teroristų grupelėms įteikė galingą ginklą – masinės komunikacijos priemones, – tarnaujančias jų interesams. Pats terorizmo aktas, jeigu jis nebūtų viešas, nieko nereikštų. Įvairių tarptautinio terorizmo incidentų analizė parodė, kad labai padaugėjo teroristinių išpuolių, kurių aukomis tampa Vakarų tautos. Taip siekiama patraukti Vakarų žiniasklaidos dėmesį. Vieno įtakingiausių moderniojo terorizmo „teoretikų“ brazilo Carloso Marighela’os knyga „Minimanual of the Urban Guerrilla“ („Miestų „geriljos“ mažasis vadovas“) tapo vadovėliu daugeliui įvairių teroristinių judėjimų visame pasaulyje. Savo knygoje Marighela aptarė įvairius žiniasklaidos naudojimo būdus. Jo manymu, moderni žiniasklaida tampa svarbiu propagandos įrankiu jau vien todėl, kad praneša, ką daro revoliucionieriai, o psichologinis, arba nervų karas – tai kovos technika, pagrįsta tiesioginiu arba netiesioginiu žiniasklaidos naudojimu. Tyrimų rezultatai byloja apie pritrenkiančią teroristų sėkmę, priraukiant žiniasklaidos dėmesį. Teroristiniai įvykiai paprastai būna taip „verti“ dėmesio, kad žiniasklaida tiesiog negali jų ignoruoti. Galtung ir Ruge (1970) išskyrė 12 veiksnių (pvz., intensyvumą, netikėtumą, nedviprasmiškumą, retumą, susiejimą su elitine tauta ir/ar elitiniais žmonėmis, įasmeninimą, neigiamą pobūdį ir kt.) ir teigė, kad kuo aukštesnis įvykio rodiklis pagal šiuos veiksnius, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps „naujiena“. Terorizmo ir žiniasklaidos sąryšis neatsiejamas nuo žiniasklaidos „efektų“ sampratos. Mokslininkai, tiriantys žiniasklaidos efektus, tradiciškai skirstomi į dvi „stovyklas“: „galingosios žiniasklaidos“ paradigma, kalbanti apie didelę žiniasklaidos įtaką bei „silpnosios žiniasklaidos“ paradigma, teigianti, kad žiniasklaidos efektai yra minimalūs. Ankstyvieji tyrimai buvo paremti visagalės žiniasklaidos bei masinės visuomenės prielaidomis. Buvo teigiama, kad visuomenė sudaryta iš atomizuotų individų, nesusijusių vienas su kitu bei visiškai „beginklių“ prieš žiniasklaidos siūlymus. Tačiau vėlesni empiriniai tyrimai parodė, kad žiniasklaida vis dėlto nėra tokia galinga, o komunikacija – tokia tiesioginė. Žiniasklaidos įtaką riboja du veiksniai: auditorijos selektyvumas (atsirinkimas) bei tarpasmeninė įtaka. Todėl auditorija vis dažniau laikoma autonimiška, išvengiančia arba savaip „pakreipiančia“ jos nuostatas bei nuomones liečiančius žiniasklaidos pranešimus. Šis selektyvumas bei tarpasmeniškumas tampa filtru, lemiančiu ne tiek viešosios nuomonės kaitą, kiek jos sutvirtinimą. Įvairių efektų teorijų kaitos rezultatas – sudėtingesnis žiniasklaidos efektų suvokimas. Tačiau atrodo, kad kai žiniasklaida yra vienintelis informacijos šaltinis ir nėra išankstinių (bent jau priešiškų) nuomonių apie įvykį, žiniasklaidos įtaka įvaizdžių, nuostatų bei suvokimo formavimui padidėja. Kadangi daugeliu terorizmo atvejų publika informaciją gauna tik iš žiniasklaidos ir neturi išankstinių nuostatų apie vykstantį konfliktą, galima daryti prielaidą, kad žiniasklaida turės didelę įtaką viešosios nuomonės apie teroristinį įvykį bei teroristų įvaizdžio formavimui.

Šis klausimas domino Haifos universiteto komunikacijos profesorių bei Anenbergo komunikacijos mokyklos (Pensilvanijos universitetas) vizituojantį profesorių Gabrielį Weimanną, atlikusį žiniasklaidos efektų tyrimą (tyrimas aprašytas Gabriel Weimann. Modern terrorism, the media and public opinion. // Rothman S. The Mass Media. 1992). Tyrime buvo naudojamas eksperimentinis situacijos dizainas – terorizmo situaciją apibūdino televizija bei spauda. Taip buvo tiriama jų įtaka auditorijai. Gabrielio Weimanno tyrime dalyvavo 200 atsitiktinai suburtų Izraelio gyventojų. Jie pildė Likerto skalių principu sudarytus klausimynus, skirtus bendros nuostatos apie terorizmą nustatymui. Atsakymai į šiuos klausimynus bei socialinės/demografinės respondentų charakteristikos leido išskirti panašiausias eksperimentines bei kontrolines grupes (4 eksperimentinės, 4 kontrolinės). Kiekviena eksperimentinė grupė buvo supažindinta su vienos žiniasklaidos priemonės (spaudos arba televizijos) reportažu, nušviečiančiu vieną iš dviejų terorizmo incidentų. Šie incidentai buvo:1. Pietų molukiečių užgrobtas traukinys Olandijoje (1975 metų gruodžio 2 d.), motyvuotas Molukų nepriklausomybės nuo Indonezijos reikalavimu. Incidento metu buvo nužudyti trys žmonės, o „prijaučiantieji“ organizavo Indonezijos konsulato Amsterdame puolimą. 2. Kroatų užgrobtas lėktuvas (1976 metų rugsėjo 10 d.), kai kroatai užgrobė iš Niujorko į Kanadą skridusį lėktuvą ir nukreipė jį į Europą, kur virš Londono ir Paryžiaus buvo mėtomi lapeliai su atsišaukimais, raginančiais atkurti nepriklausomą Kroatijos valstybę. Prieš palikdami Niujorką, pastate teroristai paliko bombą, kuri sprogdama užmušė vieną policijos pareigūną. Dviems eksperimentinėms grupėms buvo duoti perskaityti laikraščiai su reportažais, iš kurių viename buvo pasakojama apie pirmąjį, kitame – apie antrąjį teroristinį incidentą. Atitinkamoms kontrolinėms grupėms buvo duoti laikraščiai be šių reportažų. Kitoms dviems eksperimentinėms grupėms buvo pateiktos peržiūrėti televizijos naujienos, kuriose taip pat buvo reportažai iš vieno arba iš kito incidento (kontrolinės grupės stebėjo tas pačias žinias be reportažų apie teroristinius incidentus). Po reportažų skaitymo/žiūrėjimo visos aštuonios grupės iš naujo užpildė klausimynus.

„Prieš“ ir „po“ atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad žiniasklaidos reportažai įtakoja teroristo įvaizdžio pasikeitimus. Nors teroristų vertinimai eksperimentinėse grupėse išliko neigiami, tačiau jie „pasislinko“ į teigiamą pusę. Spaudoje pateiktų reportažų atveju tiek vieno, tiek kito incidento aprašymai įtakojo gana panašius pokyčius, nors patys įvykiai gana ženkliai skyrėsi savo veiksmais, motyvais bei pasekmėmis. Tuo tarpu įvykių pateikimas televizijoje lėmė kiek skirtingas pasekmes. Šiuo atveju teroristų įvaizdis taip pat „pagerėjo“ abiem atvejais, tačiau skirtingu mastu. Šį skirtumą greičiausiai lėmė skirtingų reportažų specifika – pietų molukiečių incidentas buvo vizualiai pateiktas kaip daug labiau smurtinis, nei kroatų, ir pastarąjį reportažą stebėję žmonės buvo linkę labiau “sušvelninti” teroristų įvaizdį. Tyrimas atskleidė ir ryškią žiniasklaidos įtaką tvarkaraščio sudarymui bei statuso suteikimui. Skaitę spaudos pranešimus žmonės buvo labiau linkę tikėti, kad įvykis yra svarbus, reikalaujantis tarptautinio įsikišimo ir nusipelnęs žiniasklaidos bei visuomenės dėmesio. Įvykių pateikimas spaudoje sukėlė susidomėjimą bei susirūpinimą, tačiau nesukėlė viešų diskusijų ar debatų. O televizijos reportažai padidino tarpasmeninių diskusijų tikimybę, sustiprino žmonių įsitikinimą, kad būtina informuoti visuomenę apie įvykį.Žiniasklaidos įtakos palyginimas atskleidė įdomius panašumus bei skirtumus: tiek spauda, tiek televizija lėmė įvaizdžių pokyčius ir padidino įvykiui skiriamą reikšmę. Spaudos reportažai pasirodė esą efektyvesni, formuojant nuostatas bei supratimą, nei televizija, tačiau televizijos pateikimas buvo efektyvesnis, skatinant tarpasmeninę komunikaciją. Šie skirtumai gali būti paaiškinti skirtingomis kiekvienos žiniasklaidos priemonės funkcijomis, į kiekvieną iš priemonių nukreiptais skirtingais auditorijos poreikiais bei skirtingu pristatymo formatu ir turiniu. Spaudos reportažai yra detalesni, jie pateikia daugiau informacijos bei analizės ir geriau patenkina kognityvinius publikos poreikius. Televizijos pristatymai yra labiau „kondensuoti“, jie koncentruoti į vizualinius, o dažnai ir dramatinius įvykio bruožus. Taigi televizija yra efektyvesnė emociniu, o ne kognityviniu aspektu. Be to, televizijos stebėjimas paprastai yra grupinė patirtis, tuo tarpu spaudos skaitymas – labiau izoliuota veikla.

Stebinantis šio tyrimo atradimas – įvaizdžio „pagerėjimas“. Tiesa, reikia pažymėti, kad šie atradimai yra tik trumpalaikių efektų išmatavimas, tai yra, atskirų teroristinių išpuolių įtakos matavimas, atsiejus juos nuo bendro tokių įvykių konteksto. Kaip ten bebūtų, aiškinant, kodėl teroristinio įvykio pateikimas žiniasklaidoje pagerina teroristų įvaizdį, pabaigoje galima išskirti kelis aspektus:1. Terorizmo racionalizavimas. Žiniasklaida, pateikdama teroristinius įvykius, turi paaiškinti prieš nekaltas aukas nukreiptos žiaurios agresijos priežastis. Ieškodama motyvų, pristatydama politinį ar socialinį kontekstą, žiniasklaida dažnai „racionalizuoja“ terorizmą. Atkreipiant dėmesį į tai, kad teroristai dažnai turi realiais politiniais, socialiniais ar kultūriniais skundais pagrįstus motyvus, šis žiniasklaidos pateikiamas priežasčių nustatymas ir paaiškinimas gali lemti simpatiją bei tapatinimąsi su teroristais. 2. Terorizmo etiketės klijavimams. Teroristai yra vadinami įvairiais vardais, pradedant „žudikais“ ir baigiant „kovotojais už laisvę“. Kai kurios etiketės yra susiję su teigiamomis vertybėmis, o tai irgi gali paveikti jų įvaizdį bei visuomenės nuostatas jų atžvilgiu. 3. Teroristai kaip „vieniši vilkai“. Nušviečiant teroristinius įvykius, dažnai pabrėžiamas nevienodas santykis tarp mažos teroristų grupelės, atsidūrusios prieš didžiules saugumo pajėgas, antiteroristinius dalinius, snaiperius bei policiją. Tas faktas, kad teroristai, pasiryžę paaukoti savo gyvybes, gali dar labiau sustiprinti teroristų, kaip praradusių viltį „vienišų vilkų“, įvaizdį. 4. Žiniasklaidos „Stokholmo sindromas“. Teroristinių išpuolių aukos, ypač pagrobimo atveju, kartais pradeda save tapatinti su teroristais bei jų motyvais ir net padėti jiems. Šis reiškinys iš dalies paaiškinamas aukos nustebimu, netikėtai teroristuose įžvelgus „žmogiškumo“. Žiniasklaida, kuri akcentuoja šiuos netikėtus teroristų poelgius (pavyzdžiui, besilaukiančios moters paleidimas, verkiančio vaiko galvos paglostymas, pagalba vyresnio amžiaus įkaitui), gali pati perimti šį sindromą ir perteikti jį didelei auditorijai.

Valdiškas ar privatus žiniasklaidos reguliavimas?Pranešimas Pilietinės visuomenės surengtoje diskusijoje

apie Visuomenės informavimo įstatymo pataisas,Vilnius, 1999 m. spalio 8 d.Remigijus ŠimašiusLLRI ekspertas

Mano statusas labai panašus į L. Bielinio, nes kalbėsiu ne tiek apie patį įstatymą, kiek apskritai apie teisinę aplinką, apie žiniasklaidos aplinką. Čia svarbus ne tik šis įstatymas (Visuomenės informavimo įstatymas), kurio svarstyti susirinkome, bet ir daugybė kitų: Civilinis ir baudžiamasis kodeksai, kuriamas reklamos įstatymas ir daugybė kitų įstatymų kelia ne mažiau, gal netgi daugiau rūpesčių žiniasklaidai.Niekas bent jau viešai nedrįsta tvirtinti ir greičiausiai net nemano, kad žiniasklaida neturi būti laisva, t.y. visi sutinka, kad žiniasklaida turi būti laisva. Laisvės ribos aiškiai skiriasi, ir sutinkama, kad laisvė privalo turėti ribas, žiniasklaida – stabdžius. Laisvės ribos bet kokiu atveju yra (nors nuomonės, kur ją brėžti – labai įvairios), todėl iškyla reguliavimo klausimas. Kaip ir ar iš viso reikia reglamentuoti žiniasklaidos veiklą, kad ji neperžengtų tų ribų?Deja, kalbėdami apie reglamentavimą, galvoje dažniausiai turime tik valdišką reglamentavimą. Jei žiniasklaidos laisvė yra ribota, tai automatiškai Lietuvoje labai dažnai padaroma išvada, kad reikia priimti įstatymą, kuris tas laisves apribotų. Tai tiesiog pirmasis į galvą ateinantis sprendimas. Priešinga nuomonė, kad reguliavimas gali būti ne tiktai iš viršaus nuleistas turbūt kol kas yra populiari tik pačios žiniasklaidos puslapiuose, kuriuose atkreipiamas dėmesys į etikos kodeksus, tam tikras taisykles, susiklosčius savaime. Šios taisyklės ir atlieka minėtą reguliavimo funkciją. Mano pranešimo tikslas – palyginti jas ir pabrėžti tą valdiško ir privataus reguliavimo priešpriešą.Pirmuoju, valdiško reguliavimo atveju, reguliuojama įstatymu, o taisyklių turi būti laikomasi dėl to, kad kažkas (valdžia) jas nustatė. Taisyklės yra įgyvendinamos iš viršaus, visiškai nesirūpinant konkrečiu atveju, konkrečiu žmogumi, kurio teises, teoriškai, žiniasklaida gali pažeisti. Antruoju, privataus reguliavimo, atveju, padėtis kitokia, nes reguliavimas kyla iš pačios žiniasklaidos, o jeigu taisyklės vis dėlto pažeidžiamos, tai pažeistos žmonių teisės irgi atkuriamos pačių žmonių iniciatyva. Kokie yra valdiškos žiniasklaidos reguliavimo pavyzdžiai? Pirma, draudžiama skleisti tam tikro pobūdžio informaciją, pvz., draudžiama atskleisti valstybės paslaptis. Antra, yra tam tikri kokybiniai reklamos apribojimai, pvz., tabako reklama bus uždrausta, o dabar – apribota, yra planų įvesti kiekybinius apribojimus. Trečia, įpareigojama atskleisti informacijos šaltinį. Žinomai atvejai, kai žurnalistai, pateikę vienokią ar kitokią informaciją, dažnai susilaukia tiesioginio reikalavimo iš valdžios institucijų atskleisti šaltinį, nors žurnalistikos etika ir žmonių interesai ne visada tai leistų. Prie valdiškų reguliavimų galima priskirti ir baudžiamąją atsakomybę už kai kuriuos veiksmus, šmeižtą žiniasklaidoje. Dar viena svarbi priemonė, nors į ją dažnai neatkreipiamas dėmesys, yra valdžios įtaka žiniasklaidai per atskirų leidinių ar kitų žiniasklaidos priemonių paramą. Visuomenėje yra žiniasklaidos priemonių, kurių padėtis geresnė nei kitų. Ir dėl jų skleidžiamos informacijos valdžia skiria papildomą finansavimą. Tai negali nedaryti įtakos žiniasklaidai, joje pateikiamai informacijai ir nuomonei. Tai negali neiškreipti žiniasklaidos.

Valdiško reguliavimo priešprieša yra privatus reguliavimas. Čia pagrindinis dalykas – atsakomybė už melagingą informaciją. Tai – turtinė atsakomybė bei paneigimas, arba teisingos informacijos paskelbimas. Šie mechanizmai yra patys svarbiausi žmogui, kurio teisėtus interesus žiniasklaida pažeidė: melaginga informacija turi būti paneigta, turi būti pasakoma tiesa. Kadangi melagingos informacijos nederėjo teikti, dėl to patirta materialinė ar moralinė žala turi būti atlyginta.Kitas privataus reguliavimo pavyzdys – etikos standartų nusistatymas žiniasklaidoje. Tai gali vykti ir savaime, be jokių įtvirtintų etikos kodeksų, ir įtvirtinus tam tikrus principus žiniasklaidai ar žurnalistams sutariant. Abu variantai yra vienodai geri. Viena vertus, kas užrašyta, tas yra labiau įsisąmoninama. Kita vertus, tam tikras taisykles žino visi ir, aišku, žiniasklaidos priemonių atstovai, nors tos taisyklės nėra užrašytos.Pagaliau pats svarbiausias iš privačių mechanizmų, užtikrinančių, kad žiniasklaida neperžengtų tam tikrų ribų – rinkos santykiai, pirkėjo apsisprendimas pirkti ar nepirkti. Keista, tačiau ypač dažnai kaip tik tai yra užmirštama. Mes puikiai matome, kad tie leidiniai, kurie yra peržengę tam tikras etikos ribas ir skelbia informaciją, kurios nederėtų, pateikia melagingą informaciją, dažnai gyvuoja labai šlovingai, bet neilgai. Jei žiniasklaida nuolat ir sistemingai daro ne taip, kaip buvo priderama visuomenėje, ji gyvuoja neilgai. Tokie pažeidimai dažniausiai jau yra istoriniai. Tol, kol netinkama žiniasklaidos priemonė dėl rinkos veikimo netapo istorija, problemas sprendžia turtinės atsakomybės ir paneigimo klausimai.Kalbant apie reguliavimą bei priemonių pasirinkimą, ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar apskritai verta reguliuoti. Ar yra siektinas tikslas, kurio priemonė – reguliavimas? Šitas klausimas dažnai užmirštamas. Pavyzdžiui, taip ir nebuvo diskusijos ir analizės, kad verta riboti, sakysim tabako reklamą.Deja, didinant valdišką reguliavimą, dažniausiai yra užkertamas kelias privačiajam. Tad kodėl gi nuolat pasirenkamas valdiškas reguliavimas, kodėl nepasitikima savireguliacija?

Pagrindinė priežastis yra ta, kad įprasta manyti, jog taisyklės, nusakančios žiniasklaidos teisės ribas, egzistuoja tik tuomet, kai jas sukuria valdžia, jog bet kokios taisyklės egzistuoja tik tuomet, kai jos yra užrašytos įstatyme ar kitame teisės akte. Deja, tai yra visiškai klaidinga nuomonė. Užduočiau klausimą: kodėl dauguma žmonių nėra vagys ar žudikai? Turbūt niekas neatsakys, kad tik dėl to, kad Baudžiamasis kodeksas draudžia vogti ir žudyti. Manau, dauguma žmonių ir be užrašo žino, kad negalima nei vogti, nei žudyti, todėl net negalima teigti, jog įstatymas sukūrė taisyklę “nevok” ar “nežudyk”. Jeigu vieną dieną nustotų veikti Baudžiamasis kodeksas, mūsų gyvenimas akimirksniu tikrai neapvirstų aukštyn kojomis. Taigi taisyklės egzistuoja ir be valdžios nustatymo, tą būtina įsidėmėti. Kita vertus, kaip minėjau, jeigu valdžia nustato kokią nors taisyklę, labai dažnai galima sulaukti to, kad privačios taisyklės nenunyks.Kita beatodairiško valdiško reguliavimo priežastis yra klaidinga prielaida, jog jei nebus sukurtos valdžios institucijos ir jos neturės reikiamų represinių priemonių sutramdyti žiniasklaidą, tai tų priemonių ir nebus. Su tuo negalima sutikti. Dažnai valdiškos tramdymo priemonės yra net ne tokios efektyvios kaip privačios, pavyzdžiui, pirkėjo apsisprendimas, jeigu jam sudaromos laisvos galimybės, arba žalos išieškojimo galimybė.Deja, įstatymų leidėjai ne tik nesudaro sąlygų privatiems sprendimams, bet ir žlugdo tas sąlygas. Panagrinėkime vieną pavyzdį. Žiniasklaidoje dažnai žmogus yra apšmeižiamas neteisingai. Įsivaizduokime, jei šis apšmeižtas žmogus paduotų žiniasklaidos priemonę į teismą ir bandytų bylinėtis. Tai būtų labai sudėtinga, nes žiniasklaida yra garsiakalbis, priemonė, kuri skleidžia informaciją ir formuoja nuomonę, be to, leidėjas dažnai bus finansiškai pajėgesnis už nuskriaustą žmogų, taigi, pasamdys geresnius advokatus. Taigi, žmogus turėtų savo jėgomis samdyti labai gerą advokatą ir mokėti labai didelius pinigus, nors ir neaišku, ar laimėtų sudėtingą garbės ir orumo pažeidimo ar šmeižto bylą. (Galiojančiame Advokatūros įstatyme rasime, kad mokėti advokatui žmogus gali tik sutartą tvirtą sumą, nesvarbu, kokia bus bylos baigtis.) Atlyginimas advokatui už “neaiškų rezultatą” dažniausiai pasirodo per didelis, todėl žmogus numoja ranka, nebereikalaudamas nei moralinės, nei materialinės žalos atlyginimo. Jei minimo apribojimo nebūtų, galbūt advokatas pasakytų, kad tai sudėtinga byla, bet galbūt įmanoma laimėti, tačiau tuomet iš milijoninės žalos atlyginimo, pavyzdžiui, trečdalis priteistos sumos turės būti sumokėta kaip atlyginimas geram advokatui. Žinoma, tai bus didelė suma, tačiau pagrindinė rizika tenka nebe nuskriaustajam, taigi, tai geriau negu ne ką mažiau kainuojantis neaiškumas. Deja, dabar toks mechanizmas yra sunaikintas. To negalima daryti, nebent tai būtų daroma nelegaliai. Tai yra aktualu ne tik žiniasklaidai, bet ir ginant kitas teises.

Kalbant apie reguliavimą ir žiniasklaidos laisvės ribų nustatymą, tikrai negalima pamiršti, kad tos ribos yra nustatomos ne tik valdžios ir ne tik valdiškai, bet ir įgyvendinamos yra ne tik valdžios ir ne tik valdiškai. Daugeliu atvejų privatus reguliavimas ir privačių taisyklių įgyvendinimas yra efektyvesnis už valdišką.